2025-10-08 Nr. AB-16221-3-61-3-02315-2025-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2533-1188/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02315-2025-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.3; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja E. K. su patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 25S94298 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1), kuriuo pareiškėjai atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, kadangi asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, taip pat panaikinti Migracijos departamento 2025 m gegužės 1 d. sprendimą Nr.25S105170 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2), kuriuo nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos bei uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 mėn., įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Taip pat pareiškėja prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Sprendimas Nr. 1 nepagrįstas Migracijos departamento individualiu situacijos vertinimu, o Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2025 m. kovo 7 d. raštu Nr.18-2764 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo (panaikinimo)“ (toliau – ir VSD išvada), kurioje nurodyta, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja, pildydama Migracijos departamento klausimyną, nurodė jog 2005 m.–2022 m. dirbo AO „(duomenys neskelbtini) paštas“ (toliau – ir (duomenys neskelbtini) paštas), kuris viešųjų šaltinių duomenimis nuo 2013 m. prezidento dekretu įtrauktas į strateginių įmonių sąrašą.

2.2. Atsakovas, nurodydamas, kad pareiškėja turi nepilnametį sūnų, Lietuvos Respublikos pilietį, nurodė jog, ateityje pripažinus pareiškėją, kaip nekeliančią grėsmės valstybės saugumui, klausimas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo galėtų būti sprendžiamas iš naujo. Tai patvirtina, kad priimtas ne individualus sprendimas, atitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio nuostatas, o blanketinis, siekiant išardyti šeimą ir išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini).

2.3. Pareiškėja aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad nepalaiko režimo, balsavime nedalyvauja, supranta korupcijos lygį ir nurodė, jog gaila dėl (duomenys neskelbtini) žmonių netekčių bei turto suniokojimo. Be to, supranta, kad visuose valstybiniuose kanaluose transliuojama tik propaganda, todėl mąstantis asmuo, kuris niekada nėra palaikęs karo ir režimo, į klausimus atsakys sąžiningai. Kita vertus, pareiškėja, gindama savo šeima, galėjo meluoti ir neatsakyti į darbinės veiklos klausimus, tačiau už sąžiningumą ir pagarbą Lietuvai yra išsiunčiama į (duomenys neskelbtini).

2.4. Nuo 2005 m. rugsėjo mėn. iki 2022 m. spalio mėn. pareiškėja, studijuodama (duomenys neskelbtini) valstybiniame paslaugų ir ekonomikos universitete, (duomenys neskelbtini) pašte pradėjo dirbti personalo skyriuje. Pareigos buvo susijusios su dokumentų, reikalingų priimant, atostogaujant, perkeliant ar atleidžiant darbuotojus, tvarkymu, t. y. buvo personalo skyriaus specialistė. Per 17 darbo metų pasiekė vyriausiosios personalo administravimo skyriaus specialistės pareigas (skyrius vėliau buvo pervadintas), bendravo tik su tiesioginiu vadovu bei su skyriaus darbuotojais.

2.5. Atsakovo organizuotoje apklausoje užduoto klausimo apie ryšius ir bendravimą su buvusiais kolegomis. Nors ir paminėjo, kad palaiko ryšius ir susitinka su buvusiais kolegomis, tačiau šiuo metu nepalaiko ryšių su buvusiais kolegomis, t. y. nesusitinka, nebendrauja asmeniškai, be to, tokiam bendravimui neturi galimybių ir toks bendravimas yra beprasmis. Be kita ko, apklausoje buvo sunku laisvai ir tiksliai reikšti mintis, kadangi tokioje apklausoje dalyvavo pirmą kartą, buvo fiziškai ir psichologiškai pažeidžiama.

2.6. Su sutuoktiniu susipažino 2013 m. Kipre, 2014 m. atvyko į Vilnių susipažinti su sutuoktinio šeima, o susituokus (2014 m. spalio 7 d.) gyvenamąją vietą pasirinko (duomenys neskelbtini), kadangi ji ten turėjo darbą, o sutuoktinis nedirbo. Šeima į Vilnių persikėlė 2022 m. spalį, nes nepritarė (duomenys neskelbtini) vykdomai politikai ir kariniams veiksmams. Nuo 2023 m. gegužės mėn. iki 2023 m. rugpjūčio mėn. dirbo UAB „Big Trans“, o 2023 m. lapkritį – UAB „Caspian Logistics“. Ieškodama lietuvių kalbos mokymosi centro, sužinojo, kad laukiasi ir kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV), norėdama mokėti įmokas, kad galėtų lankytis poliklinikoje, tačiau buvo pasakyta, jog laikiną leidimą gyventi turintys asmenys tokios teisės neturi (pagal 2023 m. galiojusią tvarką). Siekdama išsaugoti nėštumą – dėl gydytojų priežiūros išvyko į (duomenys neskelbtini), kur 2024 m. liepos 17 d. pagimdė sunų. Laikantis gydytojų rekomendacijų į Vilnių grįžo 2024 m. rugsėjo mėn., sūnus turi Lietuvos Respublikos pilietybę.

2.7. Sutuoktinis nuo 2024 m. birželio mėn. privačioje įmonėje dirba projektų vadovu, šeima nuomojosi butą Vilniuje, vėliau apsigyveno kartu su sutuoktinio motina, kuriai reikalinga priežiūra, be to, sudarė kredito sutartį būstui įsigyti.

2.8. Pareiškėja niekada neatliko jokios karinės tarnybos, nėra teisėsaugos žinioje, tiesiog sukūrė šeima su Lietuvos Respublikos piliečiu ir nepasitenkinusi (duomenys neskelbtini) rėžimu persikėlė į Lietuvą su kelių mėnesių kūdikiu, todėl nepagrįstai laikoma kelianti grėsmę Lietuvos saugumui. Pareiškėjos nesieja jokie ryšiai su karo pramone, politika ar bankais, todėl nesant jokių kitų papildomų indikacijų dėl asmens keliamos grėsmės, nebuvo pagrindo konstatuoti jos keliamos grėsmės egzistavimą valstybei.

2.9. Sprendime Nr. 2 Migracijos departamentas rėmėsi tuo, kad pareiškėjai buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, tačiau nepateikiama teisinio pagrindo dėl grėsmės valstybės saugumui, be to, atsakovas rėmėsi tuo, kad pareiškėjos nesieja ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai, taip pat šeimyniniai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Taigi atsakovas netinkamai vertino individualias pareiškėjos aplinkybes, nevertino jos šeiminių ryšių. Taip pat nevertino uždraudimo atvykti proporcingumo pareiškėjos galimai keliamos grėsmės Lietuvos valstybei atžvilgiu, ypač aplinkybių, kad nėra duomenų apie jos padarytus pažeidimus (nusižengimus) gyvenant Lietuvoje.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė:

3.1. VSD Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja, dirbdama (duomenys neskelbtini) pašte, gali būti išnaudota (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo. Atsižvelgdamas į šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertino, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

3.2. Apklausos metu pareiškėja patikino, kad ir toliau būtų dirbusi (duomenys neskelbtini) pašte, tačiau sutuoktinis nusprendė sugrįžti į Lietuvą – dėl to 2022 m. spalio mėn. ji išėjo iš darbo. Pareiškėja nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gyvena jos motina, sesuo bei sūnėnai, todėl, atsakovo vertinimu, (duomenys neskelbtini) tarnybos gali paveikti pareiškėją per šiuos asmenis.

3.3. Pareiškėjos sutuoktinis (duomenys neskelbtini) dirbo logistikos-pervežimų srityje. Prasidėjus karui (duomenys neskelbtini), dėl įvestų sankcijų (duomenys neskelbtini), sumažėjo darbo apimtys bei sutuoktinio darbo užmokestis, todėl jis nusprendė grįžti į Lietuvą bei tęsti darbą logistikos srityje, kur galėtų gauti didesnį atlyginimą nei (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė palaikanti ryšius su buvusiais bendradarbiais (duomenys neskelbtini) pašte (susirašinėja, sveikina gimtadienio progomis, skambinasi, o kuomet būna (duomenys neskelbtini) – su bendradarbiais susitinka gyvai).

3.4. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, vadovavosi ne tik VSD Išvada, bet ir atliko savarankišką vertinimą dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, įvertino kitas su pareiškėja susijusias aplinkybes bei įvertino minėtų sprendimų proporcingumą. Migracijos departamentas įvertino, kad pareiškėjos sūnus Lietuvoje nelanko jokios ugdymo įstaigos bei yra visiškai priklausomas nuo tėvų, kurių ekonominiai ir socialiniai ryšiai 2014 m.–2022 m. buvo užmegzti (duomenys neskelbtini) ir nėra išimtinai apsiribojantys tik Lietuvos Respublika. Atsakovui priėmus sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, pareiškėja kartu nepilnamečiu sūnumi bei sutuoktiniu gali apsigyventi (duomenys neskelbtini) ir išsaugoti teisę į šeimos susijungimą. Ateityje, pareiškėją pripažinus nekeliančia grėsmės valstybės saugumui, jos klausimas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir apsigyvenimo Lietuvoje galėtų būtų sprendžiamas iš naujo.

3.5. Pareiškėjos skundo teiginiai patvirtina, kad ji nebendradarbiavo su Migracijos departamentu. Jeigu pareiškėjos išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastys buvo kitos nei nurodė apklausos metu, tai, vadinasi, ji teikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kas yra atskiras savarankiškas pagrindas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi.

3.6. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti siejamas su užsieniečio atliktomis nusikalstamomis veikomis. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos atlikti veiksmai (darbas (duomenys neskelbtini) strateginę reikšmę turinčioje įmonėje (duomenys neskelbtini) pašte) VSD surinktos kontržvalgybinės informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Be to, pareiškėjos darbo pobūdis (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų kontroliuojamoje įstaigoje neturi įtakos vertinant pareiškėjo dabartinę grėsmę valstybės saugumui, o pareiškėjos užimtos pareigos nepaneigia galimybės pareiškėjai rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus (tokios užduotys nereikalauja specialių pareigų užėmimo ar specialaus parengimo).

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. VSD atsiliepime nurodė:

4.1. Skundžiami sprendimai yra priimti pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją, be to, taip prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

4.2. VSD Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja 2005 m.–2022 m. dirbo (duomenys neskelbtini) pašte, kuris nuo 2013 m. (duomenys neskelbtini) prezidento dekretu įtrauktas į strateginių įmonių sąrašą.

4.3. Skunde nepagrįstai bandoma menkinti pareiškėjos keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, kuri kildinama iš jos darbo (duomenys neskelbtini) pašte, kuriame neabejotinai buvo taikomi patikimumo ir lojalumo (duomenys neskelbtini) valdžiai reikalavimai, tęsėsi itin ilgai ir nutrūko visiškai neseniai. Pareiškėja nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą (duomenys neskelbtini) oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Tarnybos (darbo) pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip (duomenys neskelbtini) valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis. Aplinkybė, kad pareiškėja pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo (duomenys neskelbtini) klausimu išreiškė pildydama jai pateiktą privalomą Migracijos departamento klausimyną, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamų sprendimų neteisėtais.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSAT atsiliepime į skundą nurodė palaikantis Migracijos departamento atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus motyvus.

II. 6. Regionų administracinis teismas 2025 m. liepos 24 d. sprendimu pareiškėjos E. K. skundą atmetė.

7. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:

7.1. pareiškėja, (duomenys neskelbtini) pilietė, Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir 2024 m. gruodžio 27 d. užpildė klausimyną, kuriame, be kita ko, nurodė, kad: 2001 m. rugsėjo mėn.–2006 m. birželio mėn. studijavo valstybiniame (duomenys neskelbtini) paslaugų ir ekonomikos universitete, įgijo namų ūkio specialybę, vadybininkės kvalifikaciją; dirbo: 2005 m. rugsėjo mėn.–2022 m. spalio mėn. – (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) pašte, kadrų administravimo skyriaus vyriausiąja specialiste, 2023 m. gegužės mėn.–2023 m. rugpjūčio mėn. – Lietuvos Respublikoje, Vilniuje, UAB „Big Trans“, vadybininke, 2023 m. spalio mėn.–2023 m. lapkričio mėn. – Lietuvos Respublikoje, Vilniuje, UAB „Caspian Logistics“, vadybininke.

7.2. VSD Išvadoje, be kita ko, nurodyta, kad, viešųjų šaltinių duomenimis, nuo 2013 m. (duomenys neskelbtini) paštas (duomenys neskelbtini) prezidento dekretu įtrauktas į strateginių įmonių sąrašą. Atsižvelgiant į (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad pareiškėja, dirbdama (duomenys neskelbtini) pašte, turėjo ryšių su (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota vykdyti (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų užduotis kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo. Taip pat, VSD vertinimu, pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

7.3. Migracijos departamento 2025 m. kovo 26 d. apklausoje pareiškėja nurodė, kad dirbdama (duomenys neskelbtini) pašte vykdė funkcijas, susijusias su darbuotojų priėmimu, atleidimu, pervedimu, atostogomis, nedarbingumu ir pan., bet darbuotojų atrankos nevykdė. Ji pradėjo dirbti kaip paprasta specialistė ir pakilo iki vyr. specialistės, o iš darbo 2022 m. išėjo dėl sutuoktinio, kuris nusprendė grįžti į Lietuvą. Su sutuoktiniu susipažino 2013 m. Kipre. Iki 2022 m. su sutuoktiniu gyveno (duomenys neskelbtini), atvykti į Vilnių nusprendė, nes dėl įvestų sankcijų sumažėjo sutuoktinio darbo užmokestis. Atsakydama į klausimą, ar palaiko santykius su darbuotojais, nurodė, kad susirašinėja, vieni kitus sveikina gimtadienio progomis, o su kolegomis, su kuriais artimiau bendravo – retai, bet susitinka. Nurodė (duomenys neskelbtini) rinkimuose nedalyvaujanti, nes rinkimai neturi prasmės, o televizijos nežiūri, nes rodoma tik propaganda. (duomenys neskelbtini) gyveno kartu su motina, jos vardu registruotame trijų kambarių bute.

7.4. Sprendimu Nr. 1 atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Sprendimas Nr. 1 priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

7.5. Sprendimu Nr. 2 nuspręsta pareiškėją išsiųsti į (duomenys neskelbtini), uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 3 mėn., sprendimą pavedant vykdyti VSAT. Sprendimas Nr. 2 priimtas vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 127 straipsnio 5 dalimi, 133 straipsnio 5 ir 8 dalimis, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 5, 37 ir 39 punktais.

7.6. Pareiškėja nesutikdama su priimtais sprendimais, kreipėsi į teismą, nurodydama, kad jie neatitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimų, juose padarytos išvados nepagrįstos, netinkamai įvertinus pareiškėjos individualią situaciją.

8. Teismas kritiškai vertino pareiškėjos argumentus, kad skundžiami sprendimai priimti nesant pakankamai duomenų apie pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui ir neatsižvelgus į individualias nagrinėjamo atvejo aplinkybes. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėja nuo 2002 m. iki 2022 m. dirbo (duomenys neskelbtini) pašte, kuris (duomenys neskelbtini) prezidento dekretu įtrauktas į strateginių įmonių sąrašą, t. y. pareiškėja privalėjo būti lojali (duomenys neskelbtini) valdžiai ir jos vykdomai politikai. Šios aplinkybės, jas vertinant geopolitinės situacijos kontekste, kai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) Respublikos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

9. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodytos priežastys, kad: 1) susituokusi su Lietuvos Respublikos piliečiu, abu sutuoktiniai priėmė sprendimą gyventi (duomenys neskelbtini), kadangi pareiškėja turėjo pastovų darbą ir gyvenamąją vietą; 2) 2022 m. sutuoktiniai išvyko gyventi į Vilnių, nes dėl (duomenys neskelbtini) įvestų sankcijų sumažėjo sutuoktinio darbo užmokestis; 3) nors neplanavo, bet išvyko į (duomenys neskelbtini), kad gautų nemokamas sveikatos priežiūros paslaugas ir po gimdymo grįžo į Lietuvą; 4) (duomenys neskelbtini) jau neturi kur gyventi, neturi darbo, negauna socialinių išmokų (pašalpų); 5) Migracijos departamento apklausos metu nesuprato klausimo apie bendravimą su buvusiais (duomenys neskelbtini) pašto kolegomis (nurodė palaikanti draugiškus santykius, be to, nors ir retai, pareiškėjai nuvykus į (duomenys neskelbtini) – susitinkanti) – savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su (duomenys neskelbtini) pašto kolegomis, yra išnykusi. Tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad išvykimas iš (duomenys neskelbtini), nulemtas ekonominių priežasčių ir draugiški santykiai bei ryšių palaikymas su (duomenys neskelbtini) pašte dirbančiais kolegomis, gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

10. Pareiškėjos išreikštos pažiūros į geopolitinę situaciją nesudaro pagrindo paneigti jos nustatytų praeityje ryšių bei egzistavusio lojalumo (duomenys neskelbtini) valdžiai, taigi ir iš to išplaukiančio asmens pažeidžiamumo. Aplinkybė, kad pareiškėja nurodė, jog šiuo metu nepalaiko jokių ryšių su buvusiais (duomenys neskelbtini) pašto kolegomis, teismo vertinimu, nepaneigia jos pačios apklausoje pateikto priešingo atsakymo, kad bendravimas su buvusiais kolegomis tęsėsi ir 2022 m. pareiškėjai nutraukus darbo santykius (duomenys neskelbtini). Tai, kad pareiškėja, gimus sūnui ir 2024 m. rugsėjo mėn. grįžus į Vilnių, siekdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galbūt nebebendrauja su buvusiais kolegomis, nepaneigia aplinkybių, kad toks bendravimas neatsinaujins vėliau.

11. Vertindamas pareiškėjos argumentus apie integraciją į Lietuvos visuomenę, socialinius ir šeimos ryšius, Lietuvoje prisiimtus finansinius įsipareigojimus (pareiškėja yra susituokusi su Lietuvos Respublikos piliečiu, 2024 m. gimęs sūnus yra Lietuvos Respublikos pilietis, teismo posėdžio metu liudytojas (pareiškėjos sutuoktinis) nurodė, kad šeimos siekis sūnų auginti Lietuvoje pagal Lietuvos vertybes, kalbą ir kultūrą, be to, pagal kredito sutartį įsigijo gyvenamąjį būstą, kuriame gyvena pareiškėjos šeima, sutuoktinio brolis ir motina su parneriu), teismas pažymėjo, kad nurodytos aplinkybės, nors ir patvirtina pareiškėjos socialinių ir šeiminių ryšių Lietuvoje egzistavimą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja 2022 m. nutraukusi darbo santykius (duomenys neskelbtini), vykdavo į (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) naudojosi sveikatos priežiūros paslaugomis, (duomenys neskelbtini) gyvena pareiškėjos motina ir sesuo su šeima, be to, kaip pati pareiškėja nurodo – bendravo su buvusiais kolegomis), laikytinos neatsveriančios potencialios pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui realumo. Pareiškėjos argumentus, kad (duomenys neskelbtini) neturinti kur gyventi, teismas vertino kritiškai, kadangi (duomenys neskelbtini) gyvena pareiškėjos artimi giminaičiai (pareiškėjos motina ir sesuo), be to, pareiškėja nenurodė, kad su šias asmenimis (motina ir seserimi) ryšių nepalaiko ir nebendrauja.

12. Teismo įsitikinimu, pareiškėjos ryšiai su Lietuva yra tik ekonominio pobūdžio, t. y. pareiškėja neturi ilgalaikių ryšių su Lietuva ir nėra pasiekusi aukšto integracijos lygio Lietuvoje. Nors pareiškėja ir jos šeima siekia gyventi Lietuvoje, tačiau jos asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Pareiškėjos siekis gyventi laikino leidimo gyventi Lietuvoje pagrindu negali nusverti nacionalinio saugumo interesų, todėl siekiui gyventi Lietuvoje laikino leidimo pagrindu negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus.

13. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nustatytas pareiškėjos situaciją individualizuojančias faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus, šiuo metu aktualią geopolitinę situaciją, darė išvadą, kad Sprendimu Nr. 1 pagrįstai atsisakyta pareiškėjai pratęsti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje tuo aspektu, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos nacionalinio saugumo interesams. Nors Migracijos departamentui išduodant leidimą laikinai gyventi pareiškėja nebuvo pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, tačiau tai, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad ji turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog leidimas laikinai gyventi bus pakeistas Įstatyme įtvirtintais pagrindais.

14. Spręsdamas dėl Sprendimo Nr. 2 pagrįstumo, teismas nurodė, kad Migracijos departamentas įvertino pareiškėjos individualias aplinkybės pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus ir nenustatęs Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių (be kita ko, priežasčių dėl kurių pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas pareiškėja negalėtų būti išsiunčiama į kilmės valstybę, nenurodyta ir pareiškėjos skunde teismui), dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, pagrįstai konstatavo, kad taikytina Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, pagal kurią pareiškėja išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos. Be to, Sprendimu Nr. 2 nustatytą 3 mėn. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį teismas įvertino kaip proporcingą.

15. Teismo įsitikinimu, Migracijos departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus Sprendimus, kurie atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus, todėl jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

III. 16. Pareiškėja E. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 24 d. sprendimą ir jos skundą tenkinti. Taip pat pareiškėja prašo priteisti jos naudai bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia:

16.1. Teismas priėmė prielaidomis ir spėlionėmis grįstą išvadą, kad pareiškėja, 2022 m. nutraukusi darbo santykius (duomenys neskelbtini), vykdavo į (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) naudojosi sveikatos priežiūros paslaugomis, (duomenys neskelbtini) gyvena pareiškėjos motina ir sesuo su šeima), laikytinos neatsveriančios potencialios pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui realumo. Nors (duomenys neskelbtini) liko gyventi pareiškėjos mama ir sesuo, teismas nepagrįstai šias faktines aplinkybes prilygino nacionalinio saugumo grėsmei.

16.2. Taip pat teismas perdėtai sureikšmino pareiškėjos atsakymus į Migracijos departamento organizuotoje apklausoje užduotus klausimus apie ryšius ir bendravimą su buvusiais kolegomis. Apklausos metu pareiškėja paminėjo, kad palaiko ryšius ir susitinka su buvusiais kolegomis. Jos buvo klausiama apie praeitį, tačiau dabar jai toks nebuvo užduotas klausimas arba ji jo nesuprato. Pareiškėja nepalaiko ryšių su buvusiais kolegomis: nesusitinka, nebendrauja nei asmeniškai, nei profesiniais klausimais. Šiuo metu pareiškėja bendravimui neturi galimybių ir tam nemato tikslo.

16.3. Planuojamas persikėlimas į Lietuvą kilo gerokai anksčiau nei prasidėjo karas. Pareiškėja ne kartą lankėsi Vilniuje. Kartu su vyru rimtai svarstė galimybę persikelti būtent į Lietuvą. Persikėlimas buvo sąmoningas sprendimas, kuriam šeima ruošėsi iš anksto. Faktinis išvykimas sutapo su karo pradžia, ir tai galutinai įtvirtino jų sprendimą.

16.4. Atsakovas nenustatė individualių aplinkybių, kurių pagrindu galima įžvelgti bent menkiausią pareiškėjos grėsmę valstybės saugumui, todėl vien faktas, kad ji dirbo pašte negali lemti teisės į leidimo laikinai gyventi išdavimą praradimą. Pareiškėja niekada neatliko karinės tarnybos, nėra pakliuvusi teisėsaugai į rankas, sukūrė šeimą su Lietuvos piliečiu ir nepasitenkinusi (duomenys neskelbtini) rėžimu persikėlė į Lietuvą su kelių mėnesių kūdikiu. Pareiškėjos nesieja jokie ryšiai su karo pramone, politika ar bankais, todėl nesant jokių kitų papildomų indikacijų dėl asmens keliamos grėsmės, nebuvo pakankamas pagrindas konstatuoti jos keliamos grėsmės egzistavimą valstybei.

16.5. Nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjos prašymo tyrimo metu būtų nustatyta, jog ji kokiais nors savo veiksmais būtų parodžiusi, jog keltų realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, kad aktyviai reikštų savo politines pažiūras, būtų politiškai aktyvi ir pan. Tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo, pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja vien tik faktu, kad pareiškėja dirbo pašte. Nors institucijos pareiškėjos keliamą grėsmę sieja su jos eitomis pareigomis tam tikru laikotarpiu, tačiau nėra duomenų, kad institucijos būtų vertinusios, ar eitos pareigos pagal savo turinį ir pobūdį iš esmės gali būti vertinamos kaip reikšmingos byloje nagrinėjamo klausimo kontekste valstybės grėsmės saugumui. Klausimyne pateikti atsakymai negali būti atsietai vertinami ar visai nevertinami, sprendžiant dėl galimo pavojaus Lietuvos valstybės saugumui. Nors VSD Išvadoje akcentuojama, kad pareiškėja dirbo (duomenys neskelbtini) pašte, tačiau nenurodoma, jog ji privalėjo būti lojali (duomenys neskelbtini) ir palaikyti bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, tačiau jos veiksmai ir pozicija Lietuvos atžvilgiu esamuoju laiku, vertinant perspektyviniu požiūriu ir šeimyniniu aspektu, institucijų nebuvo nustatinėjami. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja aktyviais veiksmais bando integruotis Lietuvoje, skundžiamuose sprendimuose nurodyti motyvai ir byloje nustatytos aplinkybės nėra pakankami vienareikšmiškai konstatuoti dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui. Taigi, nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, institucijų konstatuota grėsmė yra tik tariama bei formali. Atsakovas nenagrinėjo jokių faktinių aplinkybių, o rėmėsi tik VSD išvada.

16.6. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas nevertino uždraudimo atvykti proporcingumo pareiškėjos galbūt keliamos grėsmės Lietuvos valstybei atžvilgiu, ypač aplinkybių, kad nėra duomenų apie pareiškėjos padarytus pažeidimus / nusižengimus gyvenant Lietuvoje. Neaišku kodėl nustatytas 3 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas. Pareiškėja daugiau nei 10 metų buvo lojali Lietuvos valstybei, sukūrė šeimą, turi artimų (duomenys neskelbtini) tautybės giminaičių.

16.7. Pareiškėjos teigimu, skundžiami sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

17. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovas atsiliepime nurodo:

18.1. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, vadovavosi ne tik VSD Išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, bet ir atliko savarankišką vertinimą dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, įvertino kitas su pareiškėja susijusias aplinkybes ir vertino minėtų sprendimų proporcingumą.

18.2. Pareiškėja apklausos metu nurodė, kad palaiko ryšius su buvusiais kolegomis. Ji neneigia, kad (duomenys neskelbtini) opozicinėje veikloje ji nedalyvauja ir viešai prieš (duomenys neskelbtini) režimą nepasisako. Pareiškėjos atsakymai į Migracijos departamento klausimyno klausimus apie (duomenys neskelbtini) karinius veiksmus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) priklausomybę nepatvirtina pareiškėjos nelojalumo (duomenys neskelbtini) , nes minėti atsakymai tėra deklaratyvus pareiškimas Migracijos departamentui, bet ne viešai pareiškėjos reiškiamos pažiūros ar kiti veiksmai, dėl kurių ji galėtų būti laikomas nelojalia (duomenys neskelbtini) . Pareiškėjos ryšiai su (duomenys neskelbtini) nenutrūkę. Apklausos metu pareiškėja nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gyvena jos motina, sesuo bei sūnėnai. (duomenys neskelbtini) tarnybos gali paveikti pareiškėją per šiuos asmenis. Pareiškėjos vykimas į (duomenys neskelbtini), nepriklausomai nuo vykimo priežasčių ar dažnumo, turi būti vertinamas kaip reikšmingas veiksnys, galintis kelti riziką nacionaliniam saugumui, todėl būtina užtikrinti, kad šios aplinkybės būtų tinkamai įvertintos sprendžiant dėl asmens teisės gyventi Lietuvos Respublikoje.

18.3. Pareiškėjos darbo pobūdis (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų kontroliuojamoje įstaigoje neturi įtakos vertinant pareiškėjo dabartinę grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjos užimtos pareigos nepaneigia galimybės pareiškėjai rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus (tokios užduotys nereikalauja specialių pareigų užėmimo ar specialaus parengimo).

18.4. VSD išvada yra tinkamas įrodymas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Priimant ginčijamus sprendimus Migracijos departamentas savarankiškai įvertino pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui, įvertino jos buvimo Lietuvoje laikotarpį, šeiminius ir ekonominius ryšius, ginčijamų sprendimų proporcingumą, todėl atsakovas atliko individualų kompleksinį vertinimą. Ginčijamais sprendimais nustatyti duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad pareiškėjos valstybės saugumui keliama grėsmė yra reali.

18.5. Migracijos departamentas įvertino, kad pareiškėjos sūnus Lietuvoje nelanko jokios ugdymo įstaigos bei yra visiškai priklausomas nuo tėvų, kurių ekonominiai ir socialiniai ryšiai 2014–2022 m. buvo užmegzti (duomenys neskelbtini) ir nėra išimtinai apsiribojantys tik Lietuvos Respublika. Migracijos departamentui priėmus sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, pareiškėja kartu nepilnamečiu sūnumi bei sutuoktiniu gali apsigyventi (duomenys neskelbtini) ir išsaugoti teisę į šeimos susijungimą. Ateityje, pareiškėją pripažinus nekeliančia grėsmės valstybės saugumui, jos klausimas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir apsigyvenimo Lietuvoje galėtų būtų sprendžiamas iš naujo.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

20. VSD atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

20.1. Pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja nuo 2005 iki 2022 m. dirbdama (duomenys neskelbtini) pašte, privalėjo būti lojali (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jos su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su (duomenys neskelbtini) valstybine institucija. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėja tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jos ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. Šios aplinkybės suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

20.2. Iš Migracijos departamento sprendimų turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjos situacijos vertinimas, t. y. vertinti jos šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuva. Pareiškėja su sutuoktiniu (Lietuvos piliečiu) iki 2022 m. gyveno (duomenys neskelbtini), išvyko gyventi į Lietuvą tik dėl (duomenys neskelbtini) įvestų sankcijų sumažėjus sutuoktinio darbo užmokesčiui. Taip pat pareiškėja vyko į (duomenys neskelbtini), kad gautų sveikatos priežiūros paslaugas, be to, apklausos metu nurodė palaikanti santykius su buvusiais (duomenys neskelbtini) pašto kolegomis. Byloje nepateikiama jokių duomenų, kodėl su sutuoktiniu negalėtų gyventi (duomenys neskelbtini). Teismas byloje pagrįstai įvertino, kad pareiškėjos ryšiai su Lietuva nėra pakankami, kad nusvertų nacionalinio saugumo vertę.

20.3. Pareiškėja nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jos akivaizdų priešiškumą (duomenys neskelbtini) oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Tarnybos / darbo pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip (duomenys neskelbtini) valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis.

20.4. Teismas pagrįstai įvertino, kad aplinkybės, jog pareiškėja 2022 m. nutraukusi darbo santykius (duomenys neskelbtini), vykdavo į (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) naudojosi sveikatos priežiūros paslaugomis, (duomenys neskelbtini) gyvena pareiškėjos motina ir sesuo su šeima, be to, kaip nurodė pati pareiškėja – bendravo su buvusiais kolegomis), laikytinos neatsveriančios potencialios keliamos grėsmės valstybės saugumui realumo. Pareiškėjos argumentai, kad (duomenys neskelbtini) ji neturinti kur gyventi, vertintini kritiškai, kadangi (duomenys neskelbtini) gyvena jos artimi giminaičiai (pareiškėjos motina ir sesuo), be to, pareiškėja nenurodė, kad su šias asmenimis (motina ir seserimi) ryšių nepalaiko ir nebendrauja.

20.5. Aplinkybė, kad anksčiau VSD neįžvelgdavo grėsmės nacionaliniam saugumui dėl asmenų, dirbusių (duomenys neskelbtini) įmonėse, gyvenimo šalyje, nėra reikšminga. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjos su Lietuva nesieja ilgalaikiai ryšiai, todėl jos asmeninis interesas negali būti pripažįstamas labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. balandžio 15 d. Sprendimo Nr. 1, kuriuo 1984 m. gimusiai užsienietei atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi dėl jos gyvenimo Lietuvos Respublikoje galimos grėsmės valstybės saugumui, taip pat 2025 m gegužės 1 d. Sprendimo Nr. 2, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos bei uždrausta jai atvykti į Lietuvos Respubliką 3 mėn. (toliau – ir atsakovo Sprendimai), pagrįstumo ir teisėtumo.

22. Penkių puslapių apimties atsakovo Sprendime Nr. 1, kuris priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir kurį pareiškėja skundė pirmosios instancijos teismui, pirmiausia nurodomas šio Sprendimo adresatas užsienietis, t. y. 1984 m. gimusi E. K., ir tai, kad nuspręsta „atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui“. Skirsnyje „Faktinės aplinkybės“ nurodyta, kad asmeniui buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2023 m. vasario 9 d. iki 2025 m. vasario 13 d., bei leidimas laikinai gyventi, galiojęs nuo 2023 m. kovo 20 d. iki 2025 m. kovo 20 d.; asmuo turėjo darbo santykius Lietuvoje 2023 m. gegužės – rugpjūčio mėnesiais ir lapkričio mėnesį, o šiuo metu iki 2027 m. liepos 17 d. yra vaiko priežiūros atostogose; Lietuvoje gyvena užsienietės šeimos nariai – sutuoktinis, Lietuvos Respublikos pilietis, gimęs 1990 m., bei nepilnametis sūnus, gimęs 2024 m. Skirsnyje „Migracijos departamento vertinimas“ (3–5 psl.), be kita ko:

a) bendrai vertinama, kad užsienietės paaiškinimai nepaneigia jos keliamos grėsmės valstybės saugumui dėl jos buvusių darbo santykių užsienio valstybės strateginės reikšmės įmone laikytiname pašte 2005–2022 m., ypač tokiame kontekste, kai nėra praėjęs pakankamas laiko tarpas, per kurį būtų visiškai išnykę ryšiai su darbo aplinka, susidariusia užsienietei dirbant tame pašte iki 2022 m., o tai patvirtina pačios užsienietės nurodyti jos vis dar palaikomi ryšiai su buvusiais bendradarbiais;

b) konkrečiau vertinama, kad užsienietė 7 metų dirbo užsienio valstybės strateginėms įmonėms priskiriamo pašto personalo skyriuje, todėl darytina išvada, jog ji tvarkė priimamų ir atleidžiamų darbuotojų dokumentus, taigi turėjo prieigą prie jautrių duomenų, ir galėjo turėti ryšių su įdarbintų asmenų lojalumą kontroliuojančiomis tos valstybės tarnybomis ir kitomis institucijomis;

c) plačiau vertinama atsižvelgiant į Lietuvoje gyvenančio užsienietės mažamečio sūnaus faktinę aplinkybę: „faktinė aplinkybė, jog Lietuvos Respublikoje gyvena E. K. nepilnametis sūnus savaime neatsveria galinčios kilti grėsmės valstybės saugumui, o pats šeiminis ryšys turi būti įvertintas visų nustatytų faktinių aplinkybių kontekste. <...> nepilnametis Lietuvoje nelanko jokios ugdymo įstaigos bei yra visiškai priklausomas nuo tėvų, kurių ekonominiai ir socialiniai ryšiai 2014–2022 m. buvo užmegzti (duomenys neskelbtini) ir nėra išimtinai apsiribojantys tik Lietuvos Respublika. <...> E. K. kartu su nepilnamečiu sūnumi bei sutuoktiniu gali apsigyventi (duomenys neskelbtini) ir išsaugoti teisę į šeimos susijungimą. Ateityje, E. K. pripažinus kaip nekeliančią grėsmės valstybės saugumui, asmens klausimas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir apsigyvenimo Lietuvoje galėtų būtų sprendžiamas iš naujo“;

d) išsamiau vertinama atsižvelgiant į nurodomą ir suponuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką aiškinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas dėl valstybės galimybių atsisakyti leisti šeimai susijungti ar neįsileisti užsieniečių jų šeimos susijungimo pagrindu arba grėsmę valstybės saugumui galinčio kelti asmens intereso likti gyventi tokioje valstybėje nepateisinimą vien jo šeimos narių gyvenimu šioje valstybėje;

e) apibendrindama išdėstytų aplinkybių visuma šiandieninės geopolitinės situacijos kontekste ir daroma išvada, kad užsienietės „asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. <...> atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi <...> laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes“.

23. Trijų puslapių apimties atsakovo Sprendime Nr. 2, kuris priimtas vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 127 straipsnio 5 dalimi, 133 straipsnio 5 ir 8 dalimis, ir kurį pareiškėja skundė pirmosios instancijos teismui, pirmiausia nurodomas šio Sprendimo adresatas užsienietis, t. y. 1984 m. gimusi E. K., ir tai, kad nusprendžiama „1. Išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. <...>. 2. Uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 3 mėnesius. <...> Sprendimas priimtas, nes: - asmens buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui. Kitose Sprendimo nuostatose atitinkamai nurodoma, be kita ko, tai, kad a) „Asmens darbas <...> strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. <...>“; b) „asmuo <...> sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu <...>, gim. 1990 <...>. Sutuoktinio gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje deklaruota nuo 2022 m. <...>, <...> nepertraukiamai dirba Lietuvoje nuo 2023 m. <...>. Nepilnametis sūnus <...> yra Lietuvos Respublikos pilietis, vaiko gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje deklaruota nuo 2024 m. <...>. Asmens šeimyniniai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais šeimos nariais, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai, siekis likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas ir negali būti pateisinti tuo faktu, kad šioje valstybėje gyvena jo šeimos nariai“; c) „Uždraudimo atvykti <...> laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įvertinus <...> maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (gali būti ilgesnis nei 5 metai), <...> kad Lietuvos Respublikoje gyvena asmens sutuoktinis ir nepilnametis vaikas, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, o esami socialiniai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, <...> asmeniui nustatytinas 3 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.“

24. Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui laikėsi pozicijos, kad atsakovo Sprendimų nuostatos dėl pareiškėjos turimo nepilnamečio sūnaus, esančio Lietuvos Respublikos piliečiu, ir ateityje galimo naujai spręstino klausimo dėl leidimo laikinai gyventi jai išdavimo, pripažinus nekeliamą grėsmę valstybės saugumui, patvirtina tokiais Sprendimais įgyvendinamą siekį išardyti jos šeimą ir išsiųsti ją į kilmės valstybę, nors pareiškėja aiškiai ir nedviprasmiškai nepalaiko tos valstybės režimo, korupcijos lygio, propagandos, karo. Be to, pareiškėjos nemelagingai nurodytos jos ankstesnės pareigos kilmės valstybės pašto personalo skyriuje buvo susijusios tik su priimamų, perkeliamų, atostogaujančių ar atleidžiamų darbuotojų tvarkymu, taip pat bendravimu tik su skyriaus darbuotojais ir vadovu. Pareiškėja, apklausoje teikdama paaiškinimus dėl neaiškių klausimų apie dabartinius ryšius su savo buvusiais bendradarbiais kilmės valstybėje, buvo žindyvė ir todėl fiziškai ir psichologiškai pažeidžiama. Be to, jos ir sutuoktinio, Lietuvos Respublikos piliečio, bei sūnaus, taip pat Lietuvos Respublikos piliečio, šeima Vilniuje apsigyveno kartu su sutuoktinio motina, kuriai reikalinga priežiūra, ir sudarė kredito sutartį būstui įsigyti.

25. Pirmosios instancijos teismas sprendimu atmetė pareiškėjos skundą ir, remdamasis, be kita ko, pareiškėjos situaciją individualizuojančiomis aplinkybėmis, įrodymais ir šiuo metu aktualia geopolitine situacija bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija apie priešiškos valstybės institucijose darbą dirbusių ir šioms institucijoms lojalių asmenų galimą grėsmingą panaudojimą priešiškų tarnybų užduočių vykdymui Lietuvoje, darė išvadą, kad atsakovo Sprendimo Nr. 1 pagrįstumą lemia pareiškėjos gyvenimu Lietuvoje sukeliama grėsmė Lietuvos nacionalinio saugumo interesams, o ankstesnio leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo pareiškėjai teisėtumas nereiškia jos įgyto teisėto pagrindo ir lūkesčio tikėtis leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Be to, teismas pažymėjo, kad nors teismo posėdžio metu liudytoju buvęs pareiškėjos sutuoktinis nurodė jų šeimos, įsigijusios gyvenamąjį būstą pagal kredito sutartį, siekį auginti sūnų Lietuvoje pagal Lietuvos vertybes ir kalbą bei kultūrą, tačiau nurodytos aplinkybės, patvirtinančios pareiškėjos socialinių ir šeiminių ryšių Lietuvoje egzistavimą, laikytinos neatsveriančios potencialios pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui realumo, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja, 2022 m. nutraukusi darbo santykius (duomenys neskelbtini), vykdavo į (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) naudojosi sveikatos priežiūros paslaugomis, (duomenys neskelbtini) gyvena pareiškėjos motina ir sesuo su šeima, be to, kaip pati nurodo pareiškėja, – bendravo su buvusiais kolegomis). Be to, teismas, nurodydamas atitinkamą EŽTT jurisprudenciją, akcentavo, kad pareiškėja labiau susijusi su Lietuva tik ekonominio pobūdžio ryšiais ir neturi ilgalaikių ryšių su Lietuva bei nėra pasiekusi aukšto integracijos lygio Lietuvoje, nors siekia gyventi Lietuvoje su šeima, tačiau pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, esant nepaneigtam pareiškėjos pažeidžiamumui. Be to, teismas nustatė, kad atsakovas Sprendime Nr. 2 įvertino pareiškėjos individualias aplinkybės pagal Įstatymo reikalavimus ir pagrįstai konstatavo, kad taikytinos Įstatymo nuostatos, lemiančios pareiškėjos išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos.

26. Pareiškėja apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai ir neteisingai vertinta situacija, kurioje pareiškėjai per beveik 10 metų laikotarpį nuo 2016 m. buvo išduotos net keturios Šengeno vizos, Lietuvos nacionalinė viza, taip pat leidimas laikinai gyventi iki 2025 m. kovo 20 d., o pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui atsakovo Sprendimuose susieti su ankstesniu pareiškėjos darbu jos kilmės valstybės pašte, nors pareiškėja sukūrė šeimą su lietuviu ir su juo augina mažametį vaiką bei integruojasi Lietuvoje.

27. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

28. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).

29. Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas, be kita ko, esą netinkamai atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu pirmosios instancijos teismo sprendime. Šiuo aspektu atsižvelgtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, jog bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

30. Byloje nėra ginčo dėl atsakovo Sprendime Nr. 1 ir jo pagrįstumą vertinusio pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos aplinkybės, kad pareiškėja yra vaiko priežiūros atostogose iki 2027 m. liepos 17 d., ir buvo darbo santykių Lietuvoje dalyvė (darbuotoja) 2023 m. gegužės rugpjūčio mėn., taip pat 2023 m. lapkričio mėn. Be to, nėra ginčo dėl pareiškėjos 2014 m. spalio 7 d. sudarytos santuokos su sutuoktiniu, Lietuvos Respublikos piliečiu, ir jų neapsigyvenimo Lietuvoje daugiau nei 8 metus, t. y. gyvenimo (duomenys neskelbtini) iki 2022 m. Be to, nėra ginčo, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio darbo santykiai ar kitokie ekonominiai ryšiai 2014–2024 m. buvo susidarę ne tik Lietuvoje, bet ir (duomenys neskelbtini), jiems dirbant (duomenys neskelbtini) ir gyvenant pas E. K. motiną, jos trijų kambarių bute. Be to, nėra ginčo dėl pareiškėjos nėštumo ir su tuo susijusio jos išvykimo gimdyti į (duomenys neskelbtini) 2024 m. sausio mėnesį bei sūnaus pagimdymo 2024 m. liepos mėnesį, ir sugrįžimo į Lietuvą 2024 m. rugsėjo mėnesį. Tačiau nesutariama, ar pareiškėjos ankstesnė ilgametė darbinė veikla jos kilmės valstybės pašto skyriuje iki 2022 m. ir galimi jos dabartiniai ryšiai su buvusiais bendradarbiais sudaro pakankamą pagrindą atsakovui spręsti dėl jos tolesniu gyvenimu Lietuvos Respublikos keliamos grėsmės valstybės saugumui ir būtinumo išsiųsti ją į kilmės valstybę bei uždrausti jai atvykti 3 mėnesius tokioje situacijoje, kai pareiškėja su sutuoktiniu, Lietuvos Respublikos piliečiu, Lietuvoje augina 2024 m. gimusį mažametį sūnų, Lietuvos Respublikos pilietį.

31. Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijoje įtvirtintos ir saugomos bei ginamos įvairios pamatinės teisinės vertybės, tarp jų – apsauga nuo savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą (22 str. 4 d.); viešoji tvarka ir valstybės saugumas (94 str. 1 d.); teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimas (135 str. 1 d.); visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų ir normų laikymasis (135 str. 1 d.); šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsauga (38 str. 1, 2 d.); Konstitucijos vientisumas (6 str. 1 d.).

32. Be to, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje, be kita ko, 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime, yra išplėtota šeimos samprata, taip pat išaiškinta iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga ginti šeimos narių teises ir teisėtus interesus. Tokia oficialioji konstitucinė doktrina atitinkamai taikoma Lietuvos teismų praktikoje, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-1713-1188/2023) ir 2025 m. vasario 19 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eA-1190-1188/2025).

33. Vadinasi, nagrinėjamu atveju esminę svarbą turi šeimos neišskyrimo, t. y. pareiškėjos neatskyrimo nuo sutuoktinio ir mažamečio vaiko, aspektas, taip pat šeimos teisių ir teisėtų interesų tinkama gynyba viešosios tvarkos užtikrinimo (deramo subalansavimo) kontekste.

34. Be to, pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo doktrinoje pabrėžiamas ir aiškinamas konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui ir kitiems teisėkūros subjektams, tarp jų – reikalavimą, kad turi būti užtikrinama teisės sistemos vidinė darna (žr. ir plg., be kita ko, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą).

35. Be to, pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 7 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas. Šios Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais.

36. Vadinasi, nagrinėjamu atveju esminę svarbą taip pat turi ne tik į kilmės valstybę išsiunčiamos pareiškėjos, bet ir jos šeimos narių, ypač mažamečio vaiko, liekančio ar galinčio likti be motinos gyventi Lietuvos Respublikoje, specifinės padėties individualizavimo bei proporcingo kvalifikavimo aspektai, pirmiausia vaiko interesų prioriteto kontekste.

37. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (ginčui aktuali redakcija) įtvirtinta šeimos narių apibrėžtis vienareikšmė nagrinėjamu atveju esminę svarbą turinčiu aspektu, kad šeimos nariai – tai, be kita ko, sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai.

38. Pažymėtina ir tai, kad Jungtinių Tautų Prieglobsčio agentūros 2003 m. spalio 10 d. išvadoje dėl asmenų, kuriems nereikia tarptautinės apsaugos, grąžinimo Nr. 96 (LIV), be kita ko, pažymėta, kad asmenų, kuriems nereikia tarptautinės apsaugos, grąžinimas turi būti vykdomas humaniškai, visiškai gerbiant žmogaus teises ir orumą, o jei jėgos panaudojimas tampa būtinas, jis turi būti proporcingas ir atitikti žmogaus teises; visais su vaikais susijusiais atvejais pirmenybė turi būti teikiama vaiko geriausiems interesams (žr. šios išvados c punktą).

39. Minėtame Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatyta, kad grąžinimas į užsienio valstybę – procedūra, kai užsienietis prievolę išvykti iš Lietuvos Respublikos įvykdo savanoriškai arba iš jos išsiunčiamas į valstybę, kuri nėra Europos Sąjungos arba Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybė narė (2 str. 7 d.); išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos – priverstinis užsieniečio išvežimas ar išvesdinimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos teisės aktų nustatyta tvarka (2 str. 8 d.); kilmės valstybė – valstybė, kurios pilietybę turi užsienietis, o jei užsieniečio pilietybės nustatyti neįmanoma arba jis neturi jokios pilietybės, – valstybė, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta (2 str. 11 d.).

40. Nors nagrinėjamu atveju nėra susiklostę tarptautinės apsaugos (ne)suteikimo teisiniai santykiai, sprendžiama dėl leidimo laikinai gyventi nepratęsimo ir pareiškėjos išsiuntimo šiuo pagrindu. Todėl turi būti atitinkamai vadovaujamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2024 m. birželio 11 d. sprendime Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid byloje C-646/21, aiškinant minėtą Chartiją Direktyvos 2011/95/ES (dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų; Priskyrimo direktyva) kontekste, pažymėtu vertinimu, kad: iš Chartijos 24 straipsnio 2 dalies ir 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos patvirtintos Tarptautinės vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalies, į kurią aiškiai daroma nuoroda Chartijos 24 straipsnio išaiškinimuose, matyti, kad į geriausius vaiko interesus turi būti atsižvelgiama ne tik vertinant su vaikais susijusius prašymus iš esmės; jie per konkrečias procedūrines garantijas taip pat turi daryti įtaką sprendimų priėmimo procedūrai iki šio vertinimo; iš tiesų, kaip pažymėjo Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas, žodžių junginys „geriausi vaiko interesai“, kaip jis suprantamas pagal šio 3 straipsnio 1 dalį, reiškia nuorodą ir į materialinę teisę, ir į aiškinimo principą, ir į procedūrinę taisyklę (žr. Vaiko teisių komiteto bendrosios pastabos Nr. 14 (2013) dėl vaiko teisės į tai, kad pirmiausia būtų vadovaujamasi geriausiais vaiko interesais (3 straipsnio 1 dalis), CRC/C/GC/14, 6 punktą).

41. ESTT 2023 m. vasario 15 d. nutartyje GS byloje C-484/22 pažymėta, kad: atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115/EB (dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse; Grąžinimo direktyva) 5 straipsniu siekiamą tikslą užtikrinti kelių pagrindinių teisių, įskaitant pagrindines vaiko teises, įtvirtintas Chartijos 24 straipsnyje, paisymą vykdant šioje direktyvoje nustatytą grąžinimo procedūrą, šis straipsnis negali būti aiškinamas siaurai (žr., 2021 m. kovo 11 d. Sprendimo État belge (vieno iš nepilnamečio tėvų grąžinimas), C‑112/20, EU:C:2021:197, 35 punktą).

42. Šiame kontekste papildomai pažymėtina bylai neabejotinai reikšminga nepilnamečio pareiškėjos vaiko buvimo ir Lietuvos Respublikos piliečiu aplinkybė, taip pat jo, kaip Lietuvos Respublikos piliečio, buvimo Europos Sąjungos piliečiu aplinkybė, taip pat jo priklausomumo sąsajų su trečiosios valstybės piliete esančia motina aplinkybė. Todėl papildomai atsižvelgtina į Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 20 straipsnio nuostatas kad „Įvedama Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo“ (1 d.); „Sąjungos piliečiai turi Sutartyse numatytas teises ir pareigas. Jie, be kita ko, turi:

a) teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; <...> c) būdami trečiosios šalies, kurioje valstybė narė, kurios piliečiai jie yra, neturi atstovybės, teritorijoje, teisę į bet kurios kitos valstybės narės diplomatinių ir konsulinių įstaigų teikiamą apsaugą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai“ (2 d.). Šių SESV 20 straipsnio nuostatų reglamentavimo dalykui, kaip matyti iš ESTT išaiškinimų, priskirtini santykiai, kurie susiję, be kita ko, su Europos Sąjungos pilietybę turinčių vaikų priklausomumu nuo trečiosios valstybės pilietybę turinčių jų tėvų.

Todėl akcentuotini ESTT išaiškinimai, kad pagal SESV 20 straipsnio nuostatas pripažintina Sąjungos piliečio šeimos nariu esančio trečiosios šalies piliečio teisė gyventi šalyje, siekiant užtikrinti Sąjungos piliečio galimybes veiksmingai naudotis pagrindinėmis šio statuso suteikiamomis teisėmis tol, kol tęsiasi priklausomumo ryšys su trečiosios šalies piliečiu (žr., 2023 m. birželio 22 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (šiame Sprendime nagrinėtu atveju nepilnamečio Nyderlandų piliečio motina buvo tailandietė), C‑459/20, EU:C:2023:499, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Kaip matyti iš ESTT jurisprudencijos, teisės gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį pripažinimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į atitinkamo trečiosios šalies piliečio ir jo šeimos nariu esančio Sąjungos piliečio priklausomumo santykio intensyvumą ir visas su tuo susijusias nagrinėjamo atvejo aplinkybes (žr., 2022 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Teisės gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį pobūdis), C‑624/20, EU:C:2022:639, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Labai specifinėse situacijose SESV 20 straipsnis aiškintinas ir taikytinas ne tik kaip užkertantis kelią išsiųsti trečiosios šalies pilietį, bet ir įpareigojantis suteikti jam teisę gyventi šalyje (plačiau žr. 2024 m. balandžio 25 d. sprendimo byloje NW (Informations classifiées) C-420/22 60–65 punktus).

43. Be to, šiame kontekste papildomai akcentuotinas bylai neabejotinai reikšmingas pareiškėjos sutuoktinio ir ypač vaiko turimos Europos Sąjungos pilietybės veiksmingumas. Šiuo aspektu ESTT praktikoje pabrėžiama, jog SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad išvestinė teisė gyventi šalyje, kurią pagal šią nuostatą turi trečiosios šalies pilietis, Sąjungos piliečio šeimos narys, jam turi būti pripažinta nuo momento, kai atsiranda priklausomumo santykis tarp jo ir šio Sąjungos piliečio. Aptariamas priklausomumo santykio atsiradimo momentas gali sutapti su šio vaiko gimimo momentu (žr., pvz., 2018 m. gegužės 8 d. sprendimo K.

A. ir kt., C‑82/16, 89 punktą). Nors iš SESV 20 straipsnio kylanti išvestinė teisė gyventi šalyje nėra absoliuti ir valstybės narės gali atsisakyti ją suteikti tam tikromis konkrečiomis aplinkybėmis, vis dėlto pagal šią nuostatą valstybėms narėms neleidžiama nustatyti šios išvestinės teisės gyventi šalyje išimčių, kuriomis būtų trukdoma veiksmingai naudotis esminėmis iš Sąjungos piliečio statuso kylančiomis teisėmis, o tai būtų neproporcinga tokiomis išimtimis siekiamam tikslui (žr., pvz., 2022 m. vasario 27 d. sprendimo Subdelegación del Gobierno en Ciudad Real, C‑836/18, 47 ir 48 punktus; 2022 m. gegužės 5 d. sprendimo Subdelegación del Gobierno en Toledo, C‑451/19 ir C‑532/19, 49 punktą).

Sąlyga, pagal kurią trečiosios šalies piliečiui nustatyta prievolė išvykti iš Sąjungos teritorijos prieš nagrinėjant, ar tarp šio piliečio ir jo šeimos nario, Sąjungos piliečio, egzistuoja priklausomumo santykis, kad būtų galima prašyti panaikinti arba sustabdyti jam taikomą draudimą atvykti į šalį, gali tiesiogiai paveikti pačią išvestinės teisės gyventi šalyje, kuri pagal Sąjungos teisę pripažįstama trečiosios šalies piliečiui, Sąjungos piliečio šeimos nariui, esmę labai specifinėmis situacijomis, nes tokios teisės įgyvendinimas neišvengiamai reiškia, kad šis trečiosios šalies pilietis gali atvykti į atitinkamos valstybės narės teritoriją, ir atitinkamai gali lemti tai, kad iš šio Sąjungos piliečio bus atimta galimybė veiksmingai naudotis tuo, kas sudaro jo statuso suteikiamų teisių esmę, jeigu, atsižvelgiant į tarp šių asmenų egzistuojantį priklausomumo santykį, dėl šios sąlygos tas pilietis faktiškai būtų priverstas apskritai išvykti iš Sąjungos teritorijos, kad lydėtų savo šeimos narį – trečiosios šalies pilietį, kuriam taikoma ta sąlyga (žr., pvz., 2023 m. balandžio 27 d. sprendimo M.

D., C‑528/21, 60 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2023 m. birželio 22 d. sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid C‑459/20, 27 ir 31 punktus). Dėl tokios sąlygos trečiosios šalies pilietis gali būti priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos apskritai, net jei kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos nustatė, kad tarp šio piliečio ir Sąjungos piliečio, jo šeimos nario, egzistuoja toks priklausomumo santykis, kad pastarasis būtų priverstas lydėti minėtą pilietį į šią trečiąją šalį, taip atimant iš šio piliečio galimybę veiksmingai naudotis tuo, kas sudaro dėl jo Sąjungos piliečio statuso suteikiamų teisių esmę, nors būtent dėl šio priklausomumo santykio šiam piliečiui iš esmės turi būti pripažinta išvestinė teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį (žr., pvz., 2018 m. gegužės 8 d. sprendimo K.

A. ir kt., C‑82/16, 57 ir 58 punktus). Šia praktika buvo vadovautasi ESTT byloje C-130/24, kurioje buvo vertinamas neteisėtai į Vokietiją atvykusios ir joje gyvenusios pareiškėjos (trečiosios šalies pilietės) išsiuntimo klausimas, nustačius, kad jai ir Vokietijos piliečiui gimė vaikas – taip pat Vokietijos pilietis.

44. Nurodyto teisinio reguliavimo ir jo aiškinimo bei minėtų nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybių kontekste darytinos, be kita ko, tokios išvados: 1) pareiškėjos nepilnamečio vaiko, gyvenančio Lietuvos Respublikoje, teisių ir interesų prioritetinio užtikrinimo svarbos aspektai nebuvo tinkamai įvertinti skundžiamame Sprendime; 2) sutuoktinio, turinčio Lietuvos Respublikos pilietybę ir gyvenančio Lietuvos Respublikoje, sutuoktinės, keletą metų teisėtai gyvenusios su šeima Lietuvos Respublikoje 2023–2025 m., išsiuntimas į užsienio valstybę, kurios pilietybę ji turi, aspektai nebuvo tinkamai įvertinti skundžiamame Sprendime.

45. Viena vertus, teisėjų kolegija pritariančiai vertina, kad pareiškėjos ginčijamuose atsakovo Sprendimuose ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai ir teisingai įvertintas grėsmę nacionaliniam saugumui galintis sukelti: a) užsienietės nurodomas jos ankstesnis ilgalaikis darbas jos kilmės valstybės pašto personalo skyriuje ir todėl su tuo neabejotinai hipotetiškai susietinos užsienietės neatmestinos ankstesnės galimybės tvarkyti priimamų ir atleidžiamų pašto darbuotojų dokumentuose nurodomus jautrius duomenis ir dėl to turėti ryšius su įdarbintų asmenų lojalumą kontroliuojančiomis tos užsienio valstybės tarnybomis ir kitomis institucijomis; b) nuo užsienietės darbo jos kilmės valstybės pašto personalo skyriuje pabaigos 2022 m. nėra praėjęs pakankamas laiko tarpas išnykti ryšiams su to darbo aplinka ir joje veikusiais buvusiais bendradarbiais. Todėl atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, kurio sprendime nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija apie priešiškos valstybės institucijose darbą dirbusių ir šioms institucijoms lojalių asmenų galimą grėsmingą panaudojimą priešiškos šalies tarnybų užduočių vykdymui Lietuvoje, neabejotinai neturėjo rimto ir pakankamo pagrindo sutikti su pareiškėjos teiginiais apie jos kilmės valstybės pašto ir jame vykdytos darbinės veiklos ar išlikusio bendravimo su buvusiais bendradarbiais esą visiškai nekeliamas grėsmes Lietuvos saugumui dabartiniame geopolitinių karinių grėsmių kontekste. Be to, teisėjų kolegija pritariančiai vertina atsakovo Sprendime Nr. 1 nurodomas EŽTT jurisprudencijos nuostatas, kurios neabejotinai aktualios nagrinėjamu atveju ir suponuoja: a) valstybės teisėtą galimybę proporcingai atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi šalyje, kurioje gyvena jo šeima; b) asmens, kurio atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų apie jo keliamų grėsmių valstybės saugumui galimybes, intereso likti gyventi tokioje valstybėje nepateisinimą vien jo šeimos narių gyvenimu šioje valstybėje. Be to, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kurie suponuoja, kad ankstesnio leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo pareiškėjai teisėtumas nereiškia jos įgyto absoliutaus lūkesčio tikėtis ir reikalauti leidimo laikinai gyventi pakeitimo.

46. Kita vertus, teisėjų kolegija kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo sprendimą, kurį pareiškėja ginčija apeliaciniu skundu, ir atsakovo Sprendimus, kuriuos pareiškėja skundė pirmosios instancijos teismui, tose dalyse, kuriose, atitinkamai pateisinant ir darant išvadą apie užsienietės asmeninio intereso gyventi Lietuvos Respublikoje nepripažinimą prioritetiniu (labiau nereikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas) ir užsienietės nepilnamečio sūnaus gyvenimo Lietuvos Respublikoje faktinės aplinkybės nelaikymą savaime atsveriančia grėsmę valstybės saugumui bei užsienietės galėjimą apsigyventi jos kilmės valstybėje kartu su nepilnamečiu sūnumi bei sutuoktiniu, tuo išsaugoti teisę į šeimos susijungimą, išsamiai nepasisakoma dėl užsienietės nepilnamečio (2024 m. liepos mėnesį gimusio) vaiko, juo labiau tokio, kuris atsakovo Sprendime Nr. 1 nurodomas kaip Lietuvoje nelankantis „jokios ugdymo įstaigos“ bei esantis „visiškai priklausomas nuo tėvų“, interesų ir jo bei tėvų interesų Lietuvos Respublikoje buvimo vienais iš prioritetinių, kurie galbūt galėtų būti kitais viešojo administravimo būdais ir kitomis administracinio poveikio priemonėmis labiau suderinami su Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimo interesais nagrinėjamu atveju, t. y. išsamiai nepasisakyta dėl nagrinėjamu atveju išskirtinę svarbą visgi įgaunančio šeimos gerbimo ir gynimo aspekto ir ypač išsiunčiamos motinos nepilnamečio vaiko, gyvenančio Lietuvos Respublikoje ir esančio Lietuvos Respublikos piliečiu, teisių ir teisėtų interesų prioriteto.

Tokių vaiko ir šeimos interesų išsamiu vertinimu ir kelių galimai lygiaverčių prioritetinių vertybių platesniu tinkamu balansavimu nagrinėjamu atveju nelaikytos minėtos atsakovo Sprendimų atitinkamos nuostatos apie užsienietės galimybę apsigyventi jos kilmės valstybėje kartu su nepilnamečiu sūnumi bei sutuoktiniu, tuo išsaugojant teisę į šeimos susijungimą, taip pat šių Sprendimų nuostatos, kuriose akivaizdžiai nepagrįstai nurodoma nagrinėjamu atveju neaktuali EŽTT jurisprudencija apie valstybės galimybę atsisakyti leisti šeimai susijungti ar valstybės galimybę neįsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimo (35 punkto) nuostatos, kad „pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas“.

Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas privalėjo papildomai individualizuoti ir įvertinti vaiko priežiūros atostogose iki 2027 m. liepos mėnesio esančios pareiškėjos mažamečio vaiko interesą gyventi kartu su motina ir negyventi be jos Lietuvoje mažiausiai 3 mėnesius. Nors atsakovas Sprendime Nr. 1 ir šį Sprendimą įvertinęs pirmosios instancijos teismas savo sprendime neabejotinai galėjo argumentuoti ir suponuoti, kad tam tikra EŽTT jurisprudencija leidžia valstybei laikytis pozicijos, jog asmens, kurio atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų apie jo keliamų grėsmių valstybės saugumui galimybes, intereso likti gyventi tokioje valstybėje nepateisina vien jo šeimos narių gyvenimas šioje valstybėje, tačiau privalėjo išsamiau individualizuoti kiek keletą metų teisėtai Lietuvoje gyvenančios užsienietės nepilnamečio vaiko, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, ir sutuoktinio, kuris taip pat yra Lietuvos Respublikos pilietis, teisių ir teisėtų interesų specifiką.

Analogiškas individualizavimas turėjo praplėsti lakonišką atsakovo Sprendimo Nr. 2 argumentą „asmens šeimyniniai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais šeimos nariais, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai, siekis likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas ir negali būti pateisinti tuo faktu, kad šioje valstybėje gyvena jo šeimos nariai“. Toks argumentavimas būtų neabejotinai pakankamas tuo šioje byloje nenustatytu atveju, jei be pareiškėjos ankstesnio darbo jos kilmės valstybės pašto personalo skyriuje aplinkybės, taip pat jos buvusio ar ateityje galimo bendravimo su buvusiais bendradarbiais aplinkybės, būtų dar kitų jos veiklos praeityje ir dabartyje aplinkybių, kurios bendrai leistų pateisinti jos, auginančios su sutuoktiniu mažametį vaiką, Lietuvos Respublikos pilietį, išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos, atsisakius pakeisti leidimą laikinai gyventi, ir uždraudimą atvykti 3 mėn. Tačiau byloje nėra tokias papildomas jos veiklos aplinkybes pakankamai patvirtinančių ar suponuojančių duomenų.

47. Nagrinėjamu atveju neabejotinai konstatuotina ginčo sąsaja su minėtomis ESTT nurodytomis labai specifinėmis situacijomis, kai SESV 20 straipsnis aiškintinas ir taikytinas ne tik kaip užkertantis kelią išsiųsti trečiosios šalies pilietį, bet ir įpareigojantis suteikti jam teisę gyventi šalyje (žr., minėto 2024 m. balandžio 25 d. sprendimo byloje NW (Informations classifiées) C-420/22 60–65 punktus).

48. Vadinasi, atsakovas, nuspręsdamas išsiųsti mažamečio vaiko, turinčio Europos Sąjungos pilietybę, motiną, kuri turi trečiosios šalies pilietybę, į trečiąja šalimi esančią užsienio valstybę, turėjo nustatyti ir vertinti, ar yra (nėra) minėtame ESTT sprendime nurodytos specifinės SESV 20 straipsnio aiškinimo ir taikymo sąlygos ir su jomis susijusios faktinės aplinkybės, tačiau iš šios administracinės bylos medžiagos nematyti, kad Migracijos departamentas būtų atlikęs tokių sąlygų ir su jomis susijusių faktinių aplinkybių nustatymą ir vertinimą.

49. Šiame kontekste akcentuotina, jog byloje nėra tokių duomenų apie pareiškėjos gyvenimo Lietuvos Respublikoje galimai sukeliamą grėsmę nacionaliniam saugumui dėl jos ankstesnio darbo užsienio valstybės pašte, kurie atsvertų pareiškėjos ir jos sutuoktinio bei vaiko šeimos gyvenimo apsaugos ir ypač jos vaiko interesų užtikrinimo prioritetą.

50. Atsakovo Sprendimo Nr. 1, kuriuo grindžiamas atsakovo Sprendimas Nr. 2, teiginys kaip argumentas, kad E. K. kartu su nepilnamečiu sūnumi bei sutuoktiniu gali apsigyventi (duomenys neskelbtini) ir išsaugoti teisę į šeimos susijungimą, taip pat teiginys kaip argumentas „Ateityje, E. K. pripažinus kaip nekeliančią grėsmės valstybės saugumui, asmens klausimas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir apsigyvenimo Lietuvoje galėtų būtų sprendžiamas iš naujo“, pagal kurį ateityje galimas naujai išspręstinas klausimas dėl leidimo laikinai gyventi užsienietei išdavimo pripažinus jos nebekeliamą grėsmę valstybės saugumui, t. y. suponuojama pozicija, kad pareiškėjai ateityje neužkertamas kelias teikti naują prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo, vertintinas kaip neatitinkantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pažymima, kad priimant sprendimus dėl užsieniečio išsiuntimo, turi būti įvertintos Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje (kuri iš esmės atitinka Grąžinimo direktyvos 5 straipsnį) nurodytos aplinkybės, t. y. šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1395-1188/2025).

51. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai ir neteisingai vertinta situacija, kurioje pareiškėjai per beveik 10 metų laikotarpį nuo 2016 m. buvo išduotos net keturios Šengeno vizos, Lietuvos nacionalinė viza, taip pat leidimas laikinai gyventi, o pareiškėja sukūrė šeimą su lietuviu ir su juo augina mažametį vaiką bei integruojasi Lietuvoje, pažymėtina, kad pareiškėjos ir atsakovo nepaneigtas Lietuvos Respublikos pilietybę turinčio sutuoktinio bei vaiko šeimyninis gyvenimas, jo gerbimas ir apsauga, kaip minėta, neabejotinai sudaro esminį nagrinėjamo ginčo aspektą. Kaip minėta, viena iš pagrindinių priemonių tinkamai subalansuoti išsiuntimu sukeliamas pasekmes turėjo (turėtų) būti ESTT praktikoje suponuojami principai ir reikalavimai dėl vaiko interesų išsamaus įvertinimo kiekvieno išsiuntimo atveju. Pagal šiuos principus ir iš jų kylančius reikalavimus atsakovas ir pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, ar išsiuntus pareiškėją, kaip motiną, bus tinkamai užtikrinti jos vaiko interesai ir gerbiamos bei įgyvendinamos jo teisės. Vien tai, kad atsakovas nusprendė taikyti pareiškėjai draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką 3 mėn., negali būti vertinama kaip pakankamas atsakovo individualizuotas ir proporcingas atsižvelgimas į geriausius pareiškėjos vaiko interesus tokiame aplinkybių kontekste, kai neabejotinai yra ir negali būti paneigta išsiunčiamos pareiškėjos vėlesnio atvykimo iš kilmės valstybės į Lietuvos Respubliką politinių kliuvinių (nesklandumų) didelė tikimybė. Todėl pritartina minėtiems pareiškėjos apeliacinio skundo argumentams ir atmestini tai nepagrįstai paneigę pirmosios instancijos teismo argumentai.

52. Kiti apeliacinio skundo ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai nėra reikšmingi teisingam ginčo dėl Migracijos departamento 2025 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 25S94298 ir 2025 m gegužės 1 d. sprendimo Nr. 25S105170 pagrįstumo ir teisėtumo išsprendimui, todėl dėl kiekvieno iš jų nėra pasisakoma.

53. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas šiuo konkrečiu atveju nuspręsdamas atsisakyti pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi dėl jos gyvenimo Lietuvos Respublikoje galimos grėsmės valstybės saugumui ir išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos bei uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 3 mėn., neįvykdė pareigos individualiai įvertinti nagrinėjamą situaciją, tokiais savo veiksmais neužtikrindamas objektyvaus visų reikšmingų aplinkybių (faktų) įvertinimo. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas patenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas patenkinamas, panaikinant Migracijos departamento 2025 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 25S94298, kuriuo nuspręsta atsisakyti pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi dėl jos gyvenimo Lietuvos Respublikoje galimos grėsmės valstybės saugumui, ir 2025 m gegužės 1 d. sprendimą Nr. 25S105170, kuriuo nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos bei uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 3 mėn.

54. Panaikinus ginčytus atsakovo Sprendimus, lieka nebaigta E. K. prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo administracinė procedūra, ir atsakovas turi ją pabaigti, priimdamas teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

55. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

56. Nagrinėjamu atveju galutinis teismo sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, todėl ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

57. Pareiškėja pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jis patyrė 1 089 Eur bylinėjimosi išlaidų ir sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio.

58. Už apeliacinio skundo parengimą pareiškėja sumokėjo 484 Eur, taip pat sumokėjo 11,25 Eur žyminio mokesčio.

59. Teisėjų kolegija pažymi, kad prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija maksimalaus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (aktuali redakcija) nustatyto dydžio, todėl pareiškėjai iš atsakovo priteistina 1 606,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos E. K. apeliacinį skundą patenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos E. K. skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 25S94298 ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m gegužės 1 d. sprendimą Nr. 25S105170.

Priteisti pareiškėjai E. K. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 606,75 Eur (tūkstantį šešis šimtus šešis eurus ir 75 euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis