AS-602-104-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-104/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02724-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo žemės ūkio bendrovės „Nematekas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo žemės ūkio bendrovės „Nematekas“ skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas žemės ūkio bendrovė „Nematekas“ (toliau – ir ŽŪB „Nematekas“; pareiškėjas) 2012 m. spalio 25 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti atsakovo Valstybinės vartotojų teisių ir apsaugos tarnybos (toliau – ir atsakovas; Tarnyba) 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimą ir priteisti iš Valstybinės vartotojų teisių ir apsaugos tarnybos pareiškėjo naudai patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Pareiškėjas taip pat prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo stabdyti Valstybinės vartotojų teisių ir apsaugos tarnybos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 12R-22 galiojimą, arba, jeigu šis prašymas nėra tenkinamas, iki galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo stabdyti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą, išduotą Valstybinės vartotojų teisių ir apsaugos tarnybos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 12R-22 pagrindu.

Pareiškėjas būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – stabdyti Valstybinės vartotojų teisių ir apsaugos tarnybos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 12R-22 galiojimą arba stabdyti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą grindė tuo, kad pareiškėjas vykdo ūkinę komercinę veiklą konkurencingoje rinkoje, todėl paskirta bauda neigiamai atsiliepia pareiškėjo reputacijai ir veiklai. Be to, jeigu teismas panaikins nutarimą, o bauda jau bus išieškota, pareiškėjas turės papildomų kaštų reikalaudamas sprendimo atgręžimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 26 d. nutartimi, be kita ko, pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė.

Teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalimi bei įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių, jo manymu, turi būti taikomos jo išvardintos reikalavimo užtikrinimo priemonės – darė išvadą, kad objektyvaus pagrindo jas taikyti šiuo atveju nėra. Pažymėjo, jog tai, kad teismui panaikinus skundžiamą nutarimą, bauda iš pareiškėjo jau bus išieškota ir pareiškėjas turės papildomų išlaidų, reikalaudamas ją susigrąžinti, t. y. galima neigiama ginčijamo nutarimo vykdymo įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai, negali būti laikoma ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Be to, asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008). Pridūrė, jog kitos pareiškėjo įvardintos aplinkybės (jo reputacijos pablogėjimas, neigiamas poveikis jo veiklai), teismo vertinimu, nėra pakankamos ir išskirtinės aplinkybės, kurios įrodytų, jog, nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, o realus bei veiksmingas iki skundžiamo nutarimo priėmimo buvusios padėties atkūrimas taptų nebeįmanomas. Teismas pabrėžė, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė taikoma, siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, o ne apsaugoti suinteresuotą asmenį nuo galimų neigiamų skundžiamo nutarimo padarinių. Tuo tarpu šiuo atveju pareiškėjas iš esmės remiasi asmeniniais nepatogumais, dėl kurių negali būti imtasi veiksmų reikalavimui užtikrinti. Sprendė, jog teismui taikyti pareiškėjo prašytą reikalavimo užtikrinimo priemonę šioje bylos stadijoje yra netikslinga, nes grėsmė teismo sprendimo įvykdymui šioje administracinėje byloje neegzistuoja.

III. Pareiškėjas ŽŪB „Nematekas“, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. nutarties dalimi, kuria buvo atmestas jo prašymas tenkinti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pateikė atskirąjį skundą (t. 2, b. l. 190 – 193), kuriuo prašo ginčijamą nutarties dalį panaikinti bei išspręsti klausimą iš esmės ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones bei – iki galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo stabdyti Valstybinės vartotojų teisių ir apsaugos tarnybos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 12R-22 galiojimą arba iki galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo stabdyti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą, išduotą Valstybinės vartotojų teisių ir apsaugos tarnybos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 12R-22 pagrindu.

Atskirajame skunde remiasi ABTĮ 71 straipsnio 1 dalimi bei argumentuoja, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas neužtikrina pareiškėjo grąžinimo į ankstesnę padėtį. Pažymi, jog jo, veikiančio itin konkurencingoje aplinkoje, veikla yra susijusi su mėsos gaminių gamyba ir realizavimu. Tikina, jog tokioje rinkoje gamintojo reputacija turi esminę reikšmę vartotojui, perkančiam atitinkamą mėsos produktą. Tuo tarpu remiantis Lietuvos Respublikos Vartotojų teisų apsaugos įstatymo 28 straipsnio 1 dalimi, jeigu pareiškėjas neįvykdo nutarimo, Tarnyba apie sprendimo neįvykdymą skelbia viešai savo interneto tinklapyje.

Mano, jog atsižvelgiant į tai, kad vartotojai plačiai naudojasi Tarnybos interneto tinklapyje skelbiama informacija, nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, yra didelė tikimybė, jog vartotojai sužinos apie pareiškėjui paskirtą baudą ir jos sumokėjimą. Pažymi ir tai, jog baudos sumokėjimas savo ruožtu vartotojui reikštų indikaciją, jog gamintojas, t. y. jis, klaidina vartotojus nurodydamas savybes, kurių gaminiai neturi. Tokiu atveju, panaikinus nutarimą, pareiškėjo grąžinimas į ankstesnę padėtį reikštų ne tik sprendimo vykdymo atgręžimą, t. y. 10 000 Lt grąžinimą, bet ir būtinybę pranešti vartotojams, jog ginčytas nutarimas yra panaikintas.

Teigia, jog toks vartotojų informavimas apie nepagrįstą pareiškėjo nubaudimą, neabejotinai, pareikalaus kaštų, kurių kompensavimas būtų susijęs su papildomais teisminiais ginčais. Be to, vartotojai gali pamanyti, jog 10 000 Lt skyrimas yra padarytas už labai didelį ir šiurkštų pažeidimą, kadangi, atsižvelgiant į teismų praktiką, skiriamos baudos paprastai yra daug mažesnės. Dėl to, nesutinka su skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutartyje išsakytais motyvais, jog pareiškėjo reputacijos pablogėjimas, neigiamas poveikis jo veiklai nėra pakankamos ir išskirtinės aplinkybės, kurios įrodytų, jog, nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų nebeįmanomas.

Pažymi ir tai, jog vien sprendimo vykdymo atgręžimas nepagrįsto nutarimo atveju neužtikrintų pareiškėjo grąžinimo į ligtolinę padėtį, kadangi, sumokėdamas baudą, jis taip pat netektų apyvartinių lėšų bei patirtų atitinkamus nuostolius (palūkanų už naudojimąsi pinigais praradimą, galimybės investuoti apyvartines lėšas į pareiškėjo veiklą, praradimą ir pan.). Priduria, jog prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių pritaikymas nepažeis ir proporcingumo principo. Detalizuoja, jog nutarimo vykdymo sustabdymas nesukeltų neigiamų padarinių nei Tarnybai, nei kitiems asmenims, kadangi nesukelia jokių neigiamų teisinių pasekmių, priešingai – būtų neproporcinga, jeigu pareiškėjas baudą sumokėtų, o vėliau nutarimas būtų panaikintas ir atsirastų valstybės pareiga pinigų sumą grąžinti.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo ŽŪB „Nematekas“ atskirąjį skundą prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. nutartį nepakeistą, o pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti.

Atsiliepime remiasi Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi bei 25 straipsnio 2 dalimi, taip pat – ABTĮ 71 straipsnio 1 dalimi. Atkreipia dėmesį, jog vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos tik išskirtiniais atvejais, kai nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas., t. y. tik šiais konkrečiais atvejais teismui palikta teisė taikyti įstatymo išimtis ir stabdyti nutarimo vykdymą. Pažymi, jog analizuojant pareiškėjo ŽŪB „Nematekas“ atskirajame skunde pateiktus argumentus dėl būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo, darytina išvada, kad jie nelaikytini pagrįstais. Priduria, jog šiuo atveju pareiškėjas iš esmės remiasi asmeniniais nepatogumais, dėl kurių negali būti imtasi veiksmų reikalavimui užtikrinti, kadangi pareiškėjo reputacijos pablogėjimas, neigiamas poveikis pareiškėjo veiklai nėra pakankamos ir išskirtinės aplinkybės, kurios įrodytų, jog nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas, o realus bei veiksmingas iki skundžiamo nutarimo priėmimo buvusios padėties atkūrimas taptų nebeįmanomas. Taigi, teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo šio atskirojo skundo netenkinti.

Atsiliepime remiasi ABTĮ 71 straipsniu bei pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika rodo, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog egzistuoja reali grėsmė, kad netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (remiasi LVAT 2007 m. rugsėjo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS11-367/2007, LVAT 2007 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS8-488/2007).

Atkreipia dėmesį, jog asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (remiasi LVAT 2008 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS63 -277/2008). Mano, jog pareiškėjas savo atskirajame skunde teismui tinkamai nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo ir nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad nesiėmus prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali kilti realių sunkumų įvykdyti būsimą teismo sprendimą.

Taip pat pastebi, jog išanalizavus pareiškėjo pateiktą prašymą, taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrindimą, t. y. pareiškėjo galimai nukentėsiančią reputaciją ar galimą neigiamą poveikį pareiškėjo veiklai, nemanytina, kad yra pagrindas konstatuoti, jog tuo atveju, jei pareiškėjui būtų priimtas palankus teismo sprendimas, o pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės nebūtų taikomos, pareiškėjo grąžinimas į ankstesnę padėtį taptų neįmanomas. Tuo pačiu nėra pagrindo konstatuoti, jog nesustabdžius ginčijamo nutarimo galiojimo bei jo pagrindu pareiškėjui paskirtos baudos, sprendimo vykdymas pasunkėtų ar taptų negalimas.

Taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjo reputacijos pablogėjimas, neigiamas poveikis pareiškėjo veiklai nėra pakankamos ir išskirtinės aplinkybės, kurios įrodytų, jog nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas, o realus bei veiksmingas iki skundžiamo nutarimo buvusios padėties atkūrimas taptų nebeįmanomas. Priduria, jog pareiškėjo interesai dėl jo verslo negali būti iškeliami aukščiau už atsakovo siekį ginčijamu sprendimu užtikrinti viešąją tvarką ar vartotojų interesus, nes taikant reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdžius skundžiamo sprendimo galiojimą galėtų būti pažeistos daugelio kitų asmenų teisės ir teisėti interesai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. nutarties dalis, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas tenkinti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, siekė ginčyti Valstybinės vartotojų teisių ir apsaugos tarnybos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimą Nr. 12R-22 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo jam už Reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, buvo skirta 10 000 Lt bauda. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo stabdyti Valstybinės vartotojų teisių ir apsaugos tarnybos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 12R-22 galiojimą, arba, jeigu šis prašymas nėra tenkinamas, iki galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo stabdyti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą, išduotą Valstybinės vartotojų teisių ir apsaugos tarnybos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 12R-22 pagrindu.

Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, jos netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63–277/2008).

Pažymėtina, jog, kaip ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007, Nr. AS6‑496/2006, Nr. AS15‑622/2006, Nr. AS146-674/2011). Be to, asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus.

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas yra visuomet susijęs su kitu procesinio pobūdžio klausimu – administracinio sprendimo vykdymo klausimu. Jeigu teisės aktai nenustato, kad skundo dėl administracinio sprendimo padavimas sustabdo sprendimo vykdymą, toks administracinis sprendimas, kuris nustatytu terminu yra apskųstas teismui, turi būti vykdomas, jeigu viešojo administravimo subjektas nesustabdo jo vykdymo arba teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo taikymo klausimą nesustabdo jo vykdymo. Administracinių sprendimų vykdymo klausimas yra aptartas ABTĮ 97 straipsnyje, kuriame, be kita ko, nustatoma, kad sprendimai dėl nesumokėtų baudų išieškojimo vykdomi Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. ABTĮ 97 straipsnio nuostatos numato teismo sprendimų, o kartu ir administracinių sprendimų, dėl kurių yra atmestas skundas teismo sprendimu, vykdymą tuomet kai teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, t.y. administracinis ginčas dėl viešojo administravimo subjekto sprendimo yra pasibaigęs (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. AS602-216/2012, Nr. AS602-218/2012, Nr. AS602-191/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kaip minėta, apskundė atsakovo Tarnybos Nutarimą, kuriuo buvo konstatuotas Reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas jo veiksmuose bei vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis paskirta 10 000 Lt bauda, todėl administracinio sprendimo vykdymui yra aktualios ir šio įstatymo nuostatos.

Reklamos įstatymo 24 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos paskirta bauda į valstybės biudžetą sumokama ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo dienos, kurią šio įstatymo pažeidėjas gavo nutarimą dėl baudos paskyrimo, o 2 dalis numato, kad nesumokėta bauda išieškoma Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Tuo tarpu Reklamos įstatymo 25 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad reklaminės veiklos subjektai per 20 dienų nuo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, įpareigojusios nutraukti reklamos naudojimą ar paskyrusios baudą, nutarimo gavimo dienos gali šį nutarimą apskųsti teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, o šio straipsnio 2 dalis numato, kad kreipimasis į teismą nesustabdo nutarimo vykdymo, jeigu teismas nenustato kitaip.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog atsakovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos kompetenciją reklamos srityje nustato Reklamos įstatymo 18 straipsnis. Iš minėto straipsnio 1 dalies inter alia matyti, kad Tarnyba, kontroliuodama šio įstatymo nustatytų reklamos naudojimo draudimų ir reikalavimų įgyvendinimą, gali įpareigoti reklaminės veiklos subjektus nutraukti šio įstatymo nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą bei skirti reklaminės veiklos subjektams administracinę nuobaudą – įspėjimą, kad, per Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nustatytą laiką nenutraukus šio įstatymo nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimo, bus skiriamos šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytos baudos, taipogi – įstatymų nustatytais atvejais skirti baudas.

Taigi, iš Reklamos įstatymo nuostatų matyti, jog Tarnyba iš esmės gali skirti dvejopo pobūdžio įpareigojimus reklaminės veiklos subjektams – nutraukti įstatymo reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą arba skirti administracinę nuobaudą (įspėjimą arba baudą). Nagrinėjamu atveju, išanalizavus faktinį bylos duomenų visetą, matyti, jog Tarnyba Nutarimu, kuris yra ginčijamas, skyrė būtent pastarąjį įpareigojimą. Iš Nutarimo rezoliucinės dalies matyti, jog Tarnyba pagal savo kompetenciją neįpareigojo pareiškėjo nutraukti šio įstatymo nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimo, todėl manytina, jog paskirtuoju įpareigojimu buvo įgyvendinama labiau baudimo, o ne prevencinė funkcija. Todėl atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui paskirta bauda, kurią jis siekia nuginčyti teisme, atliko labiau baudimo funkciją, spręstina, jog laikinas jos vykdymo atidėjimas iki teismas iš esmės pasisakys dėl jos pagrįstumo ir teisėtumo, nepažeis proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų bei bus labiau adekvatus siekiamam tikslui konkrečioje situacijoje, nei baudos vykdymo neatidėjimas. Vertintina, jog minėto įpareigojimo sumokėti paskirtąją baudą vykdymas nėra tikslingas, neišsprendus kilusio ginčo.

Atsižvelgus į individualios bylos aplinkybes, ABTĮ 97 straipsnį bei šio įstatymo 5 bei 22 straipsnių laiduojamą teisę į teisminę gynybą, bei reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto paskirtį, teisėjų kolegija vertina, jog nagrinėjamu atveju ginčijamo Nutarimo laikino galiojimo sustabdymas, tokiu būdu iš esmės atidedant administracinio akto vykdymą iki galutinio teismo sprendimo priėmimo byloje, yra pagrįstas bei būtinas, kaip labiau atitinkantis bendrąją administracinių sprendimų vykdymo tvarką.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. nutarties dalis, kurioje pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę buvo atmestas, naikintinas, o pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkintinas, sustabdant Valstybinės vartotojų teisių ir apsaugos tarnybos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 12R-22 galiojimą toje dalyje, kuria pareiškėjui buvo paskirta bauda, iki tol, kol šioje administracinėje byloje bus priimtas ir įsiteisės galutinis teismo sprendimas(ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo žemės ūkio bendrovės „Nematekas“ atskirąjį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. nutarties dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdyti skundžiamo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 12R-22 galiojimą toje dalyje, kuria pareiškėjui buvo paskirta bauda.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius