2015-12-15 Nr. AB-24577-3-62-3-01178-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1193-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01178-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. prašymą atsakovui Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai dėl kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 4–7), prašydamas priteisti iš atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas) kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis 2004–2009 metais – 899,34 Lt.

Paaiškino, jog 2004–2009 metų laikotarpiu atsakovo pareiga aprūpinti pareiškėją tarnybine uniforma nebuvo tinkamai įgyvendinta. Kadangi nebuvo išduotos tarnybinių uniformų dalys, kurių dėvėjimo terminas pasibaigė 2004–2009 metų laikotarpiu, pareiškėjas įgijo teisę į neišduotų tarnybinės uniformos dalių ekonominės vertės dydžio žalos atlyginimą. Atsakovas pažeidė Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) nuostatas, Teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normų bei dėvėjimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) nuostatas.

Atsakovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–13) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad už nustatytais terminais neišduotas tarnybines uniformas ar jų dalis mokėti piniginę kompensaciją nėra pagrindo, kadangi Tvarkoje tokia galimybė nėra numatyta. Taip pat prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Priėmus pareiškėjui palankų sprendimą jo vykdymą prašė atidėti vienerių metų laikotarpiui, kadangi atsakovas nėra finansiškai pajėgus per trumpą laikotarpį atlyginti žalą visiems pareigūnams.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimu (b. l. 21–25) pareiškėjo G. K. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Statuto 18 straipsniu, Tvarkos 1, 3 ir 4 punktais. Nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pasibaigus pareiškėjo turimos tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo terminui, pareiškėjui 2004–2009 metais nebuvo suteiktos tam tikros tarnybinės uniformos dalys, nurodytos atsakovo 2014 m. liepos 23 d. pažymoje Nr. S-19853, taip pat, kad pareiškėjui nebuvo išmokėta kompensacija už priklausančias išduoti tarnybinės uniformos dalis.

Pažymėjo, kad pareiškėjas žalą kildino iš to, jog jis tarnybos metu, turėjo nešioti savo pirktą avalynę, dėvėti savo drabužius ir patyrė nuostolių dėl jų nusidėvėjimo. Įvertinęs pareiškėjo skunde suformuluotą reikalavimą dėl piniginės sumos priteisimo, šio reikalavimo pagrindimą, atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuolat pažymima, jog galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą (LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2020/2013, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012, 2012 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2845/2012, kt.), teismas darė išvadą, kad pareiškėjas prašė atlyginti jam padarytą turtinę žalą, kuri pasireiškė pareiškėjo išlaidomis, savo lėšomis įsigyjant aprangą ir avalynę, kurią jis privalėjo dėvėti atsakovui neišdavus naujų tarnybinės uniformos dalių, taip pat išlaidomis tarnybinės uniformos dalims, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs, taisyti (LVAT 2014 m. balandžio 10 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Civilinė atsakomybė kyla nustačius bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju žalai atlyginti yra būtina nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp institucijos (jos pareigūno ar tarnautojo) neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir prašančio atlyginti žalą nurodytų nuostolių.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas šiuo metu negali pagrįsti dėl laiku neišduotos tarnybinės uniformos dalių patirtų išlaidų, todėl jas vertino išmokėtinos kompensacijos už neišduotas tarnybinės uniformos dalis suma. Spręsdamas dėl prašomos priteisti žalos atlyginimo dydžio, teismas sutiko su pareiškėjo pateiktais rašytiniais įrodymais dėl neišduotų tarnybinių uniformų dalių ir jų verte: 2004 metais pareiškėjui neišduotos 1 230,50 Lt vertės tarnybinės uniformos dalys, 2005 metais – 25,80 Lt vertės, 2006 metais – 336,15 Lt vertės, 2007 metais – 781,56 Lt vertės, 2008 metais – 337,80 Lt vertės, 2009 metais – 211 Lt vertės. Iš viso 2004–2009 metais pareiškėjui neišduotos tarnybinės uniformos dalys, kurių vertė 2 997,81 Lt.

Nurodė, kad prašomų priteisti nuostolių rūšis yra pareiškėjo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), patirtos dėvint savo drabužius (ne tarnybinės uniformos dalis) tarnyboje (CK 6.249 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad pareigūnas, kuriam nustatyta tvarka nebuvo išduota privaloma uniforma (jos dalys) ir dėl to tarnyboje yra priverstas nešioti savo drabužius, patiria nuostolių, kurių faktas, remiantis protingumo kriterijumi, neprivalo būti plačiau įrodinėjamas. Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad pareigūnas, turėdamas teisėtus lūkesčius gauti įstatyme numatytas garantijas, t. y. visas tarnybinės uniformos dalis, įrodymų, pagrindžiančių turėtas išlaidas, galėjo apskritai nerinkti (žr., pvz., LVAT 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011). Kita vertus, CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal Tvarkos 1 punktą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas.

Atkreipė dėmesį, kad atsakovas nagrinėjamam ginčui prašė taikyti trejų metų senaties terminą ir pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsnį, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2009 m. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi atsižvelgęs į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš atsakovo pareigos aprūpinti pareiškėją tarnybine uniforma, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, teismas konstatavo, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pabrėžė, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. rugpjūčio 19 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už 2004–2009 metų laikotarpį.

Akcentavo, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino nepraleidimą, nurodė, kad įstatymo pažeidimas buvo tęstinis, o už 2010–2013 metų laikotarpį teismas jau buvo įpareigojęs atlyginti pareiškėjui turtinę žalą administracinėje byloje Nr. I-847-423/2014. Iš paminėtos administracinės bylos matyti, kad 2013 m. spalio 22 d. pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti turtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Iš šios bylos akivaizdu, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus 2004–2009 metų laikotarpyje. Be to, pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Tokiu atveju ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CK 1.130 str. 3 d.). Kadangi sprendimas administracinėje byloje Nr. I-847-423/2014 įsiteisėjo 2014 m. birželio 17 d., o skundas nagrinėjamoje byloje buvo gautas 2014 m. rugpjūčio 19 d., todėl trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui priteisti žalą už 2004–2009 metais neišduotas uniformas ar jų dalis pareikšti, pareiškėjui kreipiantis 2014 m. rugpjūčio 19 d., buvo praleistas.

Tai įvertinęs, teismas pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už 2004–2009 metų laikotarpį, todėl netenkino ir pareiškėjo prašymo dėl patirtos žalos už neišduotas tarnybinės uniformos dalis priteisimo.

III. Pareiškėjas G. K. apeliaciniu skundu (b. l. 28–31) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą atmetė nepagrįstai, nes neatsižvelgė į pareiškėjo prašyme išdėstytus motyvus bei aplinkybes. Toliau nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 34–35) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad Kauno apygardos administracinis teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nes pareiškėjo skundas nagrinėjamoje byloje buvo gautas 2014 m. rugpjūčio 19 d., todėl trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui priteisti žalą už 2004–2009 metų laikotarpiu neišduotas tarnybines uniformas ir jų dalis pareikšti buvo praleistas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje ginčas kilo dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos pareigūno teisės gauti žalos atlyginimą už laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nepaisant apeliacinio skundo argumentų, daro išvadą, jog apeliacinis skundas yra pagrįstas ir tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pasibaigus nustatytam pareiškėjo turimos tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo terminui, pareiškėjui 2004–2009 metais nebuvo suteiktos atskiros tarnybinės uniformos dalys kurių vertė 2 997,81 Lt ir dėl to pareiškėjas patyrė 899,34 Lt (2 997,81 Lt x 30 proc.) žalą. Dėl šių aplinkybių bei žalos dydžio ginčo nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiomis faktinėmis aplinkybėmis ir jomis remiasi.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjui už 2010–2013 metų laikotarpį teismas jau yra įpareigojęs atlyginti turtinę žalą administracinėje byloje Nr. I-847-423/2014. Šioje byloje pareiškėjas 2013 m. spalio 22 d. kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti turtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. , todėl pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus 2004–2009 metų laikotarpyje. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Tokiu atveju ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CK 1.130 str. 3 d.). Sprendimas administracinėje byloje Nr. I-847-423/2014 įsiteisėjo 2014 m. birželio 17 d., o skundas nagrinėjamoje byloje buvo gautas 2014 m. rugpjūčio 19 d., todėl trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui priteisti žalą už 2004–2009 metais neišduotas uniformas ar jų dalis pareikšti, pareiškėjui kreipiantis 2014 m. rugpjūčio 19 d. buvo praleistas.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia nesutikimo argumentais dėl ginčo santykiams pritaikytos ieškininės senaties, kurios pagrindu pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo prašymą.

Pažymėtina, jog nagrinėjamiems ginčo santykiams yra suformuota teismų praktika panašiose bylose, kuri yra privaloma, kadangi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, yra nustatęs, kad aplinkybė, jog pareiškėjas teismams teikiamus teisinius reikalavimus išskaidė į atskirus teisminius procesus, nėra reikšminga. Kitoks aiškinimas lemtų tai, kad pareigūnų pažeistų teisių ir teisėtų interesų teisminė gynyba būtų skirtingo masto, nelygu tai, ar žalą patyręs pareigūnas nusprendė pareikšti skundą dėl viso kilusios žalos laikotarpio, ar kreipėsi į teismą dėl skirtingų patirtos žalos laikotarpių, o tai prieštarautų lygiateisiškumo principui, kurio būtina paisyti įgyvendinant teisingumą. Be to, jei pareigūnai negalėtų tokiomis sąlygomis kaip pareiškėjas gauti žalos, padarytos veiksmais, kuriais pažeidžiamos imperatyvios teisės normos, atlyginimo, būtų suabejota žmogaus teisių, susijusių su nuosavybe, apsaugos veiksmingumu bei teisinio saugumo ir teisės stabilumo principų užtikrinimu.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį, kad administraciniame procese taikomas dispozityvumo principas. Dispozityvumo principas administracinių bylų teisenoje reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) (ABTĮ 23 str. 1 d. 6 ir 7 p.) (LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-257/2012). Šiomis aplinkybėmis išplėstinė teisėjų kolegija vertino, kad pareiškėjo nagrinėjamoje ir administracinėje byloje Nr. I-315-406/2014 suformuluotas pažeistų teisių gynimo mastas yra administraciniame procese taikomo dispozityvumo principo išraiška. Be to, asmenims, kurie naudojasi teisminės gynybos būdu taip, kaip nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, nei Lietuvos įstatymų leidėjas, nei teisės normas šioje srityje aiškinantys teismai nėra suformulavę jokios itin griežtai įtvirtintos pareigos pateikti visus reikalavimus vienu metu. Pastebėtina ir tai, kad nagrinėjamo ginčo aplinkybės nesudaro jokio pagrindo taikyti nuostatas, susijusias su piktnaudžiavimu teisminės gynybos teise. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėto ginčo faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, taip pat atsižvelgusi į tai, jog yra nemaža tikimybė, kad apie savo teisių apimtį ir jų pažeidimo mastą nagrinėjamu atveju suinteresuoti asmenys sužino arba jį suvokia ne iškart. Tai galėtų pagrįstai paaiškinti minėtą pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl pažeistų teisių ir teisėtų interesų ypatumą.

Visa tai įvertinusi, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos taikyti nusistovėjusioje teismų praktikoje suformuotas taisykles, skirtas žalos, patirtos dėl laiku neišduotų tarnybinės uniformos dalių, atlyginimui (žr. LVAT 2015 m. vasario 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-810-662/2015).

Aiškindamas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios vidaus reikalų sistemos pareigūnų aprūpinimą uniformomis, nuostatas, LVAT konstatavo, kad tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Šios nuostatos turi būti suprantamos kaip imperatyvas nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis. Minėtu imperatyvu nustatyta teisė gali būti įgyvendinama trimis būdais: pirma, aprūpinant pareigūnus uniformomis; antra, sumokant pareigūnams kompensaciją teisės aktų nustatytomis sąlygomis; trečia, atlyginant žalą dėl to, kad pareigūnai tarnyboje turėjo dėvėti savo aprangą vietoje neišduotos tarnybinės uniformos (LVAT 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-580/2009, 2012 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2845/2012).

Šios administracinių teismų praktikoje suformuotos taisyklės turi būti mutatis mutandis taikomos ir nagrinėjamoje byloje, nes tiek Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalis, tiek Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 18 straipsnis iš esmės panašiai reglamentuoja pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis klausimus (žr., pvz., LVAT 2013 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1838/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pasirinko savo teisės gynimą reiklaudamas atlyginti patirtą žalą. Toks pažeistos teisės gynimas yra leidžiamas, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti žalos atlyginimą už neišduotą tarnybinės uniformos dalis CK 6.271 straipsnio pagrindu yra pagrįstas. Žalos dydis 899,34 Lt (260,47 Eur) už neišduotą tarnybinės uniformos dalis 2004–2009 metais yra apskaičiuotas teisingai, todėl tenkintinas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas taikytinas ginčo santykiams, todėl yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti (ABTĮ 143 str.).

Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintinas (ABTĮ 88 str. 5 p.).

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Patenkinti pareiškėjo G. K. skundą.

Priteisti G. K. naudai iš atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 260,47 Eur žalos atlyginimą už neišduotas tarnybinės uniformos dalis 2004–2009 metais.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė