2013-12-04 Nr. AB-9499-3-65-3-00220-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS525-962/2013

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00220-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.1; 63.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ skundą atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės tarybai, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritoriniam padaliniui, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo ir patikrinimo akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Deliuvis“ su skundu (b. l. 2−9) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimą „Dėl Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus pateikto teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto“ Nr. (6.3)-2D-14694 (toliau – ir Inspekcijos Sprendimas) ir kartu su šiuo sprendimu susijusį Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2013 m. rugpjūčio 1 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-2003(18.4) (toliau – ir Patikrinimo aktas),

2) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. 1-247 „Dėl Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonos ribų nustatymo bei tvarkymo specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtintą Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonų ribų nustatymo bei tvarkymo specialiojo plano (toliau − ir Specialusis planas) sprendinį dalyje dėl Specialiajame plane indeksu T7 pažymėto taikomo reliktinio agrarinio kraštovaizdžio su išlikusiais vėjo malūnais režimą 0,3232 ha žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiam UAB „Deliuvis“, ir įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę priimti sprendimą dėl Specialiajame plane indeksu T3 pažymėto miesto mažaaukščio užstatymo teritorijos režimo visam šiam žemės sklypui taikymo.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 1 d. nutartimi (b. l. 65−66) atsisakė priimti UAB „Deliuvis“ skundą atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės tarybai, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritoriniam padaliniui, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl reikalavimų panaikinti 2013 m. rugpjūčio 1 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TPI-2003(18.4), panaikinti 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. I-247 patvirtinto Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonų ribų nustatymo bei tvarkymo specialiojo plano sprendinį ir dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Grąžino UAB „Deliuvis“ 100 litų žyminio mokesčio.

Pasisakydamas dėl reikalavimo panaikinti Patikrinimo aktą, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šias nuostatas, ne kartą yra išaiškinęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas individualus teisės aktas, priimtas viešojo administravimo srityje, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Pareiškėjas ginčija teritorijų planavimo dokumento − Specialiojo plano, kuris jau yra patvirtintas, patikrinimo aktą su teigiama išvada (toliau − ir Patikrinimo aktas). Vadovaujantis nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos patikrinimo aktas yra vientiso teritorijų planavimo dokumento rengimo sudėtinė dalis, ir dėl jo atskiras savarankiškas materialinis teisinis reikalavimas negali būti reiškiamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-1285/2010, 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS575-571/2012 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, konstatavo, kad reikalavimas panaikinti Patikrinimo aktą nenagrinėtinas administracinių teismų, todėl atsisakė jį priimti.

Pasisakydamas dėl reikalavimų panaikinti Specialiojo plano sprendinį ir įpareigojimo Savivaldybei, teismas rėmėsi ABTĮ 2 straipsnio 13 dalimi ir pažymėjo, kad kaip matyti iš ginčijamo Specialiojo plano aiškinamojo rašto, Specialiojo plano rengimo uždavinys − parengti Panevėžio miesto istorinės dalies (unikalus kodas 31872) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą − kultūros paveldo teritorijos ir apsaugos zonų ribų planą bei šių teritorijų tvarkymo projektus, nustatyti (patikslinti) Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos bei apsaugos zonų ribas ir jų plotus, užtikrinti šios teritorijos išsaugojimą, taikomų paveldosaugos reikalavimų įteisinimą;

Panevėžio miesto istorinės dalies, įrašytos į Kultūros vertybių registrą, teritorija užima 138,97 ha miesto plotą, joje yra į Kultūros vertybių registrą įrašyti statiniai, statinių kompleksai, laidojimo vietos. Teismas darė išvadą, kad Specialiuoju planu nustatytos elgesio taisyklės, skirtos individualiais požymiais neapibūdintam subjektų ratui, jos taikomos visoje miesto istorinės dalies teritorijoje, todėl laikytina, kad Specialusis planas yra norminis administracinis aktas, ir jam taikoma ABTĮ XVI skirsnyje nustatyta apskundimo tvarka.

Teismas rėmėsi ABTĮ 110 ir 111 straipsniais, pažymėjo, kad paduoti abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą gali tik ABTĮ 110 straipsnio 1 dalyje išvardinti subjektai, pareiškėjas į šį subjektų ratą nepatenka, o remiantis ABTĮ 111 straipsnio 1 dalimi, fizinis ar juridinis asmuo turi teisę pateikti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tik tuo atveju, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo, t. y. prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą yra susijęs su individualia byla.

Atitinkamai ir teismas gali priimti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ABTĮ 111 straipsnio nustatyta tvarka tik tada, kai prašymas ištirti norminio teisės akto teisėtumą yra susijęs su teisme inicijuotu ir nagrinėtinu individualiu ginču dėl asmens teisių pažeidimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad tuo atveju, kai individualioje administracinėje byloje norminio akto teisėtumas gali būti tiriamas pareiškėjo, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jo teisių pažeidimo, prašymu arba teismo iniciatyva, teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo ar neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises, pasiūlyti pareiškėjui per teismo nustatytą terminą patikslinti savo skundą, pateikiant konkrečius reikalavimus dėl norminiu administraciniu aktu (šiuo atveju − specialiuoju teritorijos planavimu) galimai pažeistų jo subjektinių teisių gynimo.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde pats iškėlė individualų ginčą, prašydamas panaikinti Patikrinimo aktą. Atsisakius priimti šį (pirmąjį) pareiškėjo teismui pateikto skundo reikalavimą, nėra pagrindo priimti ir antrąjį skundo reikalavimą dėl Specialiojo plano sprendinių panaikinimo.

III. Pareiškėjas UAB „Deliuvis“ pateikė atskirąjį skundą (b. l. 68−70), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 1 d. nutartį dėl atsisakymo priimti UAB „Deliuvis“ skundą atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės tarybai, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritoriniam padaliniui, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo ir patikrinimo akto panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde pateikia šiuos argumentus:

1. pirmasis skundo reikalavimas susideda iš dviejų dalių – reikalavimo panaikinti Patikrinimo aktą bei reikalavimo panaikinti Inspekcijos Sprendimą. Teismas skundžiamoje nutartyje pasisakė tik dėl reikalavimo panaikinti Patikrinimo aktą, tuo tarpu antrąjį reikalavimą ignoravo, nutartyje dėl jo nėra motyvuotos argumentacijos, nenurodyta apie jo formos ir turinio atitikimą keliamiems reikalavimams, ar jis nagrinėtinas administracinių teismų ir pan., t. y. vieno iš pareiškėjų reikalavimų priėmimo klausimas liko neišnagrinėtas, todėl teismo atsisakymas priimti skundą visoje apimtyje yra neteisėtas. Teigia, jog Inspekcijos Sprendimas gali būti ginčo administracinėje byloje dalyku, nes yra sukėlęs teisines pasekmes, jo apskundimo galimybė numatyta ir jo turinyje.

2. Dėl antrojo skundo reikalavimo teigia, kad teismas neatkreipė dėmesio tai, kad pareiškėjas ginčija ne visą specialųjį planą, o tik tuos sprendinius, kuriais nepagrįstai ir neproporcingai apribotos pareiškėjo teisės, todėl šis skundo reikalavimas teismingas administraciniam teismui. Teigia, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2008 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-216/2008), aplinkybė, kad konkretus teritorijų planavimo dokumentas priskirtas prie specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, neduoda pagrindo išvadai, kad jis yra norminio pobūdžio aktas. Pažymi, jog pareiškėjas reikalauja panaikinti Savivaldybės sprendimo dalį ir įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę atlikti administracines procedūras, susijusias su Specialiojo akto sprendiniais, kurie daro įtaką tik pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui, tad šis reikalavimas yra apibrėžtas ir konkretus, individualizuotas, o tai leidžia abejoti teismo išvada dėl Specialiojo plano pobūdžio ir jo priskyrimo norminių aktų kategorijai. Be to, net ir pripažinus, kad Savivaldybės sprendimas patvirtinti Specialųjį planą yra norminis aktas, skundas turėjo būti priimtas, nes remiantis ABTĮ 111 straipsniu, galimybę ištirti norminio akto teisėtumą,fizinis ar juridinis asmuo, nenurodytas ABTĮ 110 straipsnyje, turi tik pateikęs prašymą, susijusį su teisme inicijuotu ir nagrinėtu individualiu ginču dėl asmens teisių pažeidimo. Atsisakius priimti pirmąjį skundo reikalavimą nebuvo priimtas ir antrasis. Kadangi kaip minėta, teismas ne pagrindo ir motyvų atsisakė priimti pareiškėjo reikalavimą dėl Inspekcijos Sprendimo panaikinimo, kuriuo pareiškėjas inicijavo individualų teisme nagrinėtiną ginčą dėl jo teisių pažeidimo, o teismas to nepastebėjo, dirbtinai suvaržyta pareiškėjo teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisų gynimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 1 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi pateikdamas iš esmės keturis reikalavimus, tačiau juos sugrupavo po du. Vis dėlto iš skundo turinio matyti, kad skundu pareiškėjas siekė: 1) panaikinti 2013 m. rugsėjo 13 d. Inspekcijos sprendimą Nr. (6.3)-2D-14694; 2) panaikinti 2013 m. rugpjūčio 1 d. Patikrinimo aktą (1 ir 2 reikalavimai pirmosios instancijos teismo vertinti kaip pirmasis skundo reikalavimas); 3) panaikinti konkretų skunde nurodytą Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1-247 patvirtinto Specialiojo plano sprendinį ir 4) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę priimti sprendimą dėl Specialiajame plane indeksu T3 pažymėto miesto mažaaukščio užstatymo teritorijos režimo (3 ir 4 reikalavimai pirmosios instancijos teismas vertinti kaip antrasis skundo reikalavimas).

Pirmosios instancijos teismas tikrinamos nutarties rezoliucinėje nurodė, kad nutaria atsisakyti priimti pareiškėjo skundą dėl Patikrinimo akto ir Specialiojo plano sprendinio panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus, t. y. atsisakė priimti pareiškėjo skundą visa apimtimi, tačiau pasisakė tik dėl trijų iš keturių pareiškėjo skundo reikalavimų. Nutarties motyvuojamojoje dalyje dėl reikalavimo panaikinti Inspekcijos Sprendimą taip pat nepasisakyta. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog tikrinama nutartis šioje dalyje yra be motyvų, o tai yra pagrindas šią nutarties dalį naikinti ir reikalavimo panaikinti Inspekcijos Sprendimą priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p., 141 str. 1 d. 1 p.).

Atsisakydamas priimti pareiškėjo reikalavimus dėl Specialiojo akto panaikinimo bei įpareigojimo Panevėžio miesto savivaldybei, susijusio su Specialiuoju planu, teismas rėmėsi ABTĮ 2 straipsnio 13 dalimi, 110 ir 111 straipsniais ir priėjo išvadą, jog atsisakius priimti pirmąjį pareiškėjo teismui pateikto skundo reikalavimą, nėra pagrindo priimti ir antrąjį skundo reikalavimą dėl Specialiojo plano sprendinių panaikinimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali vienareikšmiškai sutikti su šia teismo išvada.

Pažymėtina, jog neišsprendus klausimo dėl reikalavimo panaikinti Inspekcijos Sprendimą priėmimo, negali būti galutinai sprendžiama dėl reikalavimų panaikinti Specialiojo plano dalį (sprendinį) ir įpareigojimo Panevėžio miesto savivaldybei, nes tuo atveju, jei reikalavimas dėl Inspekcijos Sprendimo būtų priimtas nagrinėti teisme, pareiškėjas taptų subjektu galinčiu paduoti prašymą ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumą ryšium su konkrečia byla (ABTĮ 111 str.).

Dėl nurodytų priežasčių ši nutarties dalis taip pat naikintina, šių skundo reikalavimų (panaikinti Specialiojo plano sprendinį bei įpareigojimo Panevėžio miesto savivaldybei) priėmimo klausimas turi būti nagrinėjamas iš naujo.

Teisėjų kolegija kartu pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodytais argumentais pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo reikalavimą dėl Patikrinimo akto panaikinimo, todėl dėl šio reikalavimo teisėjų kolegija plačiau nepasisako. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Specialusis planas yra norminio pobūdžio aktas. Tokiam jo statusui nedaro įtakos tai, kad pareiškėjas siekia panaikinti ne visą, o tik šio akto dalį (sprendinį), t. y. nesant ABTĮ 111 straipsnio aplinkybių, skundą dėl jo teisėtumo galėtų paduoti tik ABTĮ 110 straipsnyje nurodyti subjektai.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo nutartis dalyse dėl reikalavimų panaikinti Inspekcijos Sprendimą, Specialiojo plano sprendinį ir įpareigojimo Panevėžio miesto savivaldybei yra neteisėta ir naikintina, byla perduotina pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti skundo priėmimo klausimą šiose dalyse.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 1 d. nutarties dalis dėl reikalavimų: panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimą „Dėl Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus pateikto teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto“ Nr. (6.3)-2D-14694; panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1-247 „Dėl Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonos ribų nustatymo bei tvarkymo specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtintą Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonų ribų nustatymo bei tvarkymo specialiojo plano sprendinį dalyje dėl Specialiajame plane indeksu T7 pažymėto taikomo reliktinio agrarinio kraštovaizdžio su išlikusiais vėjo malūnais režimą 0,3232 ha žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiam UAB „Deliuvis“; įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę priimti sprendimą dėl Specialiajame plane indeksu T3 pažymėto miesto mažaaukščio užstatymo teritorijos režimo visam šiam žemės sklypui taikymo ir perduoti skundo priėmimo šiose dalyse klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusioje dalyje Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė