2013-10-18 Nr. AB-6738-3-62-3-00939-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1103/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00939-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.2.; 11.3. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Č. D. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl termino prašymui, nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Č. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti terminą kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio B., kituose dokumentuose B., D. žemę ir pateikti dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę ir giminystės ryšį (b. l. 6-7).

Pareiškėjas paaiškino, jog jis turėjo du senelius, t. y. velionės mamos P. D. tėtį D. P. ir savo tėvo Z. D. tėtį B., kituose dokumentuose B., D., mirusį 1935 metais. Pareiškėjui buvo žinoma, kad iki žemės nacionalizavimo jo šeima nuosavybės teise turėjo žemės (duomenys neskelbtini) k., Raudondvario valsčiuje, dabar (duomenys neskelbtini), Kaune.

Pareiškėjas buvo tikras, kad atkūrus nepriklausomybę nuosavybės teisės į nurodytą žemę bus atkurtos. Iš pradžių pareiškėjas kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į D. P. žemę, tačiau, nuosavybės teises atkuriančių institucijų nuomone, neužteko dokumentų, patvirtinančių senelio nuosavybės teises į nurodytą žemę. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinį žemės valdymo faktą. Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimo dalį dėl žemės valdymo juridinio fakto nustatymo atmetė. Kauno apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimu šią Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo dalį panaikino ir bylą nutraukė. Tačiau Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. kovo 26 d. sprendimo motyvuose nurodė reikšmingą aplinkybę, jog: „atsižvelgiant į 1936 metų eksplikaciją ir žemės sklypų plano numeraciją darytina išvada, kad labiau tikėtina, jog žemės sklypo Nr. 30, kurio plotas – 1812 m. (padalinto į dalis Nr. 52 – 590 m2 ir Nr. 59 – 1274 m2), savininkas yra B. D.”. Tokią teismo išvadą patvirtina ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2008 m. sausio 4 d. pažymos Nr. R4-38 pirma pastraipa.

Pareiškėjas pažymėjo, jog terminas kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į B. D. žemę ir nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimo praleistas. Atitinkamai, pareiškėjas prašė atnaujinti praleistą terminą kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio B., kituose dokumentuose B., D. žemę ir pateikti dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę ir giminystės ryšį.

Pareiškėjas dokumentus, kad jo senelis B. D. žemės nacionalizavimo metu turėjo žemės, gavo pasibaigus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytiems terminams. Iki to laiko pareiškėjui nebuvo žinoma apie senelio B. D. nuosavybės teise valdytą žemę ir gavęs 2008 m. sausio 4 d. archyvo pažymą Nr. R4-38 pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad tai buvo kito senelio D. P. žemė. Atitinkamai, ir į Kauno miesto apylinkės teismą pareiškėjas kreipėsi dėl D. P. žemės. Tik gavęs Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą pareiškėjas įsitikino, kad ginčo žemė galėjo būti B. D. nuosavybė.

Pažymėjo, jog pareiškėjui bendraujant su tėvais buvo kalbama, kad tai yra jo šeimos žemė, tai kad ši žemė buvo valdoma motinos ar tėvo šeimos nebuvo kalbama. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas, kuriame buvo nurodyta, kad tai yra B. D. žemė, įsiteisėjo išnagrinėjus apeliacinį skundą Kauno apygardos teismui, t. y. 2012 m. rugsėjo 5 d. Atitinkamai, tada pareiškėjas įsitikino, jog ginčo žemė buvo senelio B. D. nuosavybė. Pažymėjo, jog pareiškėjas į archyvus kreipėsi ne kartą, tačiau iki 2008 metų sausio mėnesio, kada gavo archyvo pažymą, ir iki 2012 m. rugsėjo 5 d., kada įsiteisėjo nurodytas teismo sprendimas, jis neturėjo tikslių žinių, kad ginčo žemė buvo B. D. nuosavybė.

Pareiškėjas nurodė, kad jis yra sulaukęs 80 metų ir jo orientacija sulėtėjusi. Visuma nurodytų aplinkybių leidžia teigti, kad terminai kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio B. D. žemę ir dokumentų, patvirtinančių giminystę bei nuosavybės teises į tą žemę pateikimui, praleisti dėl svarbių priežasčių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo Č. D. pareiškimą dėl termino atnaujinimo (b. l. 25-27) prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, jog nėra pakankamų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo senelio B., kituose dokumentuose B, D. nuosavybės teisę.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu (b. l. 73-77) pareiškėjo Č. D. pareiškimą tenkino visiškai ir atnaujino pareiškėjui keturiems mėnesiams nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos praleistus įstatymų nustatytus terminus prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir giminystės ryšį bei nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, siekiant atkurti nuosavybės teises į iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą B., kituose dokumentuose B., D. 0,1018 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Raudondvario valsčiuje, Kauno apskrityje, dabar – (duomenys neskelbtini), Kauno mieste.

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl administracinės bylos esmės, pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad piliečiai, padavę prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijos. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatyta teisė piliečiams kreiptis į teismą dėl praleistų terminų prašymams atkurti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su žemės savininku ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Teismas, pripažinęs, kad šie terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, gali šiuos terminus atnaujinti.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi pareiškėjo motina P. D. į jos tėvo D. P. valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Raudondvario valsčiuje, Kauno apskrityje. Iš esmės toje pačioje vietovėje galimai ginčo žemės sklypą valdė pareiškėjo kitas senelis B., kituose dokumentuose B., D. Pagal pareiškėjo motinos P. D. prašymą nuosavybės teisės buvo atkurtos į dalį D. P. valdytos žemės, kadangi, nuosavybės teises atkuriančių institucijų nuomone, neužteko dokumentų, patvirtinančių D. P. nuosavybės teises į visą žemę (duomenys neskelbtini) kaime Raudondvario valsčiuje, Kauno apskrityje, dabar – (duomenys neskelbtini), Kauno mieste. Pareiškėjas po jo motinos P. D. mirties būdamas nuoseklus ir pakankamai aktyvus nuosavybės teisių atkūrimo procese pateikė Kauno miesto apylinkės teismui pareiškimą civilinėje byloje Nr. 2-1688-877/2012 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jog pareiškėjo senelis, pareiškėjo mamos P. D. tėvas, D. P., gimęs 1867 metais, miręs 1947 m. gegužės 22 d., nuosavybės teise valdė 0,1018 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Raudondvario valsčiuje, Kauno apskrityje, dabar – (duomenys neskelbtini), Kauno mieste.

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimo dalį dėl žemės valdymo juridinio fakto nustatymo atmetė. Kauno apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimu šią apylinkės teismo sprendimo dalį panaikino ir bylą nutraukė. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimo dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo vertinami archyvo dokumentai dėl tos pačios ginčo žemės Veršvų kaime Raudondvario valsčiuje, Kauno apskrityje, dabar – (duomenys neskelbtini), Kauno mieste, valdymo fakto, tačiau valdytos kito savininko, t. y. ne pareiškėjo senelio B., kituose dokumentuose B., D., pareiškėjo tėvo Z. D. tėvo, o dėl kito žemės savininko, t. y. pareiškėjo senelio, pareiškėjo mamos P. D. tėvo, D. P..

Teismas pažymėjo, jog nors Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartimi byla šioje dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo nutraukta, tačiau Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimo dalis dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo reikšminga pareiškėjo atžvilgiu tuo, kad iš minėto sprendimo dalies paaiškėjo pareiškėjui svarbios aplinkybės, kad ginčo žemės sklypą galimai valdė B., kituose dokumentuose B., D., o ne D. P.. Pažymėjo, kad Kauno miesto apylinkės teismas tokią išvadą padarė teisiškai ir išsamiai vertindamas archyvinių dokumentų visumą, kurie buvo pateikti kaip D. P. nuosavybės teisę patvirtinantys įrodymai.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas dėl pakankamai aiškios ir nuoseklios informacijos archyviniuose dokumentuose nebuvimo, t. y. nepakankamos informacijos apie B., kituose dokumentuose B., D. nuosavybės teise valdytą žemę, objektyviai klydo manydamas, kad žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Raudondvario valsčiuje, Kauno apskrityje, dabar – (duomenys neskelbtini), Kauno mieste, iki nacionalizacijos valdė nuosavybės teise D. P.. Tiek pareiškėjo motina, jai 1998 metais mirus, tiek ir pareiškėjas buvo įsitikinę, kad 0,1018 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Raudondvario valsčiuje, Kauno apskrityje, dabar – (duomenys neskelbtini), Kauno mieste, valdė pareiškėjo senelis D. P..

Teismas nurodė, jog pareiškėjo motina P. D. ir pareiškėjas buvo aktyvūs nuosavybės teisių atkūrimo procese ir nuosekliai siekė atkurti nuosavybės teisę, tačiau pakankamos ir aiškios informacijos nebuvimas klaidino pretendentus dėl buvusio žemės savininko, valdžiusio ginčo žemę iki nacionalizacijos. Tai, kad pareiškėjas ir jo motina buvo aktyvūs nuosavybės teisių atkūrimo procese ir tai, kad nebuvo aiškios ir nuoseklios informacijos apie ginčo žemės savininką archyviniuose dokumentuose, patvirtino D. P. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys pareiškėjo motinos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į D. P. žemę (duomenys neskelbtini) kaime, kiti jos prašymai, pareiškėjo prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir archyviniai dokumentai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-787/2010, kuria buvo atnaujintas terminas prašymui ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į D. P. žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) kaime, Raudondvario valsčiuje, Kauno apskrityje, dabar – (duomenys neskelbtini), Kauno mieste, t. y. į tą pačią ginčo žemę, kurią, kaip paaiškėjo vėliau, galimai valdė B., kituose dokumentuose B, D.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad pareiškėjas sąžiningai klydo manydamas, kad ginčo žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Raudondvario valsčiuje, Kauno apskrityje, dabar – (duomenys neskelbtini), Kauno mieste, nuosavybės teise valdė D. P., o ne pareiškėjo senelis B., kituose dokumentuose B., D. Teismas pabrėžė, jog nėra duomenų, kad pareiškėjui iš kitų šaltinių ar kitokiu būdu būtų buvę žinoma tikslesni duomenys apie ginčo žemės savininką, t. y. pareiškėjo B. D. ginčo žemės valdymo faktą.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog pareiškėjas įvardintus terminus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio B, kituose dokumentuose B, D. žemę praleido dėl svarbios priežasties, t. y. dėl objektyvaus nežinojimo, kad jo senelis valdė ginčo žemę. Pareiškėjas, sužinojęs iš Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimo dalies, kurioje buvo vertinami įrodymai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jog ginčo žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) kaime, Raudondvario valsčiuje, Kauno apskrityje, dabar – (duomenys neskelbtini), Kauno mieste, galėjo valdyti ne D. P., o kitas pareiškėjo senelis B, kituose dokumentuose B, D, 2012 m. rugsėjo 5 d. įsiteisėjus Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimui (2012 m. rugsėjo 5 d. išnagrinėjus apeliacinį skundą Kauno apygardos teisme), aktyviai siekdamas atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę, elgėsi rūpestingai ir operatyviai bei per protingą laiką, t. y. 2012 m. rugsėjo 24 d., pateikė Kauno apygardos administraciniam teismui pareiškimą dėl termino atnaujinimo pateikti prašymui dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir dokumentus, patvirtinančius giminystės ryšį ir nuosavybės teisę į jo senelio B, kituose dokumentuose B, D. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą 0,1018 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Raudondvario valsčiuje, Kauno apskrityje.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas ne visai tiksliai suformulavo reikalavimą atnaujinti terminą kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio B., kituose dokumentuose B., D. žemę, tačiau iš jo skunde nurodytų pagrindų akivaizdu, kad pareiškėjas prašo atnaujinti terminą prašymui, nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo senelio B, kituose dokumentuose B., D. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą 0,1018 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Raudondvario valsčiuje, Kauno apskrityje, dabar – (duomenys neskelbtini), Kauno mieste.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas atnaujino pareiškėjui praleistus Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir giminystės ryšį bei nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, siekiant atkurti nuosavybės teises į iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą B, kituose dokumentuose B, D. 0,1018 ha žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini) kaime, Raudondvario valsčiuje, Kauno apskrityje, dabar – (duomenys neskelbtini), Kauno mieste.

III. l 8646

l

■

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 80-83) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Č. D. pareiškimą atmesti.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą. Papildomai pažymima, jog Kauno apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1441-601/2012 panaikino Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo buvo atmestas, ir byla buvo nutraukta. Minėtoje byloje pareiškėjas Č. D. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą kad jo senelis D. P. nuosavybės teise valdė 0,1018 ha žemės sklypą Veršių kaime, Raudondvario valsčiuje, Kauno apskrityje. Pabrėžia, jog Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. kovo 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1688-877/2012 darė tik prielaidą, kad žemės sklypo Nr. 30, kurio plotas – 1820 kv. m., savininkas yra B. D., o ne D. P.. Be to, šis teismo sprendimas buvo panaikintas, todėl jis negalėjo įgyti res judicata galios ir panaikintu teismo sprendimu (neįsiteisėjusiu) negali būti remiamasi kitoje byloje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad pareiškėjas buvo nuoseklus ir pakankamai aktyvus nuosavybės teisių atkūrimo procese. Nurodo, jog pareiškėjo motina P. D. mirė 1998 metais, o pareiškėjas į teismą dėl juridinio fakto nustatymo kreipėsi tik 2012 metais, t. y. praėjus keturiolikai metų.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A444-2093/2010 ir nurodo, jog teismas spręsdamas klausimą dėl termino atnaujinimo privalo atsižvelgti į aplinkybę, ar asmeniui apskritai bus galimas nuosavybės teisų atkūrimas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti terminą dokumentams pateikti į B. D. valdytą žemę. B. D. mirė 1935 metais, todėl jis nebuvo ir negalėjo būti nusavintos žemės sklypo savininku nacionalizacijos metu 1940 metais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. kovo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A3-232/2003 konstatavo, jog asmenų, numatytų Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje, teisė susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisių – jie gali atkurti nuosavybės teisę tik tuo atveju, jeigu turto savininkas miręs, todėl nustatant pretendentus atkurti nuosavybės teises, būtina nustatyti turto savininką. Nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo Atkūrimo įstatymo prasme yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto nuosavybės teisės subjektu to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir vėlesnėje savo praktikoje laikėsi pozicijos, kad būtina nustatyti, kas buvo nusavinto turto savininkas nacionalizacijos metu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, jog B. D. kaip turto savininko interesų nacionalizacijos procesas nepalietė, todėl nėra aišku, kokius dokumentus pareiškėjas pateiks jam, kokia bus jų teisinė reikšmė. Be to, atsižvelgiant į tai, kad B. D. mirė 1935 metais, prašymas atnaujinti terminą nuosavybės teisę ir giminystės ryšys patvirtinantiems dokumentams pateikti negali būti nagrinėjamas iš esmės ir tenkinimas. Teismas atnaujino terminą neapibrėžtiems dokumentams pateikti, nepagrįstai nepasisakė apie tai, kad B. D. nebuvo siekiamos susigrąžinti žemės savininku šios žemės nacionalizavimo momentu.

Pareiškėjas Č. D. atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą (b. l. 89-90) prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27d. sprendimo nekeisti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimą laikė tik įrodymu, kad ginčo žemė yra B. D. nuosavybė. Kauno apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimu panaikindamas Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą nepaneigė informacijos, kad ginčo žemė galėjo būti B. D. nuosavybė. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai svarbiomis priežastimis pripažino ne tik ganėtinai vėlyvą sužinojimo faktą (2012 m. rugsėjo 5 d.), bet ir paieškų intensyvumą, pareiškėjo amžių.

Pažymi, jog šiuo atveju nagrinėjama administracinė byla ne dėl nuosavybės teisių nustatymo žemės nacionalizavimo metu, o dėl termino atnaujinimo dokumentams pateikti. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netyrė, kas buvo ginčo žemės sklypo savininku žemės nacionalizavimo metu.

Pareiškėjas pabrėžia, jog žemės sklypas, dėl kurio jis prašo atnaujinti terminą, nedidelis (590 kv. m.), ten stovi jam priklausantis statinys, žemės sklypas nėra niekam perduotas ar kitaip neperleistas. Teisinių santykių, kurių stabilumui gali pakenkti pareiškėjo kreipimasis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nėra. Pareiškėjo kreipimasis dėl nuosavybės teisių į buvusią B., kitur B., D. žemę atkūrimo pagreitintų žemės reformos ir nuosavybės teisių atkūrimo baigimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje nagrinėjamas klausimas dėl praleisto termino prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikti atnaujinimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, pareiškėjo prašymą tenkino.

Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad B. (B.) D., kuris, pareiškėjo teigimu, buvo turto, į kurį pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises, mirė 1935 metais, todėl nėra pagrindo tenkinti pateiktą prašymą, kadangi jo pagrindu pareiškėjas savo teisės atkurti nuosavybės teises įgyvendinti negalės, nes nacionalizacijos metu B. D. nebuvo turto savininkas.

Teisėjų kolegija tokiam argumentui iš esmės pritaria.

Visų pirma pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas laikantis Atkūrimo įstatyme įtvirtintų nuostatų. Įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis).

Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje A63-529/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009).

Be to, teismų praktikoje, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, taip pat yra atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, vertinama, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Sprendžiant šį klausimą taip pat privaloma nustatyti, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai, t. y. kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2420/2012).

Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad termino prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikti atnaujinimo procedūra nėra savitikslė. Jos tikslas – užtikrinti asmenų, kurie dėl objektyvių priežasčių negalėjo laiku realizuoti savo teisės atkurti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, teisių veiksmingumą, jų praktinį įgyvendinimą. Todėl šiuo atveju svarbu įvertinti ne tik terminų praleidimo priežastis, bet ir tai, ar atnaujinus tokius terminus atsirastų faktinės prielaidos realizuoti asmens teises, nes, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio nuostatomis, administracinis teismas imasi nagrinėti asmens skundą ar prašymą, kad būtų apginta jo teisė ar įstatymo saugomas interesas (žr., mutatis mutandis, 2010 spalio 16 d. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2093/2010). Todėl atmestinas pareiškėjo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, kad šis klausimas yra perteklinis ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai netyrė, ar nacionalizavimo momentu B. D. buvo pareiškėjo prašyme nurodomo nekilnojamojo turto savininkas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius. Taigi sprendžiant klausimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo visų pirma privalo būti nustatyta, kas nekilnojamojo turto nacionalizavimo ar kitokio neteisėto nusavinimo metu buvo atitinkamo nekilnojamojo turto savininkas, nes Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytų subjektų teisė atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą sietina būtent su nusavinimo momentu turto savininko turėta nuosavybės teise į atitinkamą nekilnojamąjį turtą.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad pats pareiškėjas, pateikdamas prašymą teismui dėl terminų atnaujinimo, apsisprendė dėl tokio prašymo turinio, t. y. konkrečiai nurodė, kad prašo teismą atnaujinti terminus kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio B, kituose dokumentuose B., D. žemę ir pateikti dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę, ir giminystės ryšį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį tai, kad pareiškėjas prašyme teismui (b.l. 6) nurodė, kad jo senelis B. D. mirė 1935 metais, atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą pareiškėjas šios faktinės aplinkybės neginčija. Šią aplinkybę patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. 2008 m. sausio 4 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje Nr. R4-38 (b.l. 10) nurodyta, kad žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde, Kauno aps. Raudondvario vlsč. Veršvų kaimo dalies sutvarkymo byloje, faktinio valdymo pareiškimo 1940-06-23 protokole įrašyti žemės valdytojai: D. B. įpėd. (įpėdinis / įpėdiniai neįvardinti), valdęs 590 m2 žemės sklypą Nr. 52; D. P. P. (mergautinė pavardė – taip dokumente), valdžiusi 1274 m2 žemės sklypą Nr. 59. 1940 m. balandžio 29 d. A. M. sudarytame sienoraštyje nurodyta, kad šis asmuo nustatė (duomenys neskelbtini) gyventojo D. B. įpėd. valdomo sklypo, esančio Raudondvario gatvės, sienas ir pasisukimo punktuose pastatė laikinus matavimo ženklus (b.l. 66). Šių dokumentų turinys rodo, kad juose kaip turto valdytojas nurodomas B. D. įpėdinis (nors konkrečiai neįvardintas), o ne pats B. D..

Dėl minėtos priežasties darytina išvada, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į B. D. nuosavybės teise turėtą nekilnojamąjį turtą, nes minėtas asmuo nacionalizacijos metu negalėjo būti žemės, į kurią pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises, savininkas. Tokio pareiškėjo prašymo tenkinimas nebūtų prasmingas, nes jo pagrindu pareiškėjas negalėtų įgyvendinti teisės atkurti nuosavybės teises į jo nurodomą nekilnojamąjį turtą. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino pirmiau minėtos aplinkybės, dėl jos nepasisakė.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su trečiojo suinteresuoto asmens teiginiais dėl to, kad pareiškėjas prašyme nenurodė konkrečių nuosavybės teises ar giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, kurių pateikimo terminą jis prašo atnaujinti. Tokiu dokumentu negali būti jo nurodytas 2012 m. kovo 26 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1688-877/2012, nes jis buvo panaikintas 2012 m. rugsėjo 5 d. Kauno apygardos teismo nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-1441-601/2012). Tokiu dokumentu taip pat nelaikytina 2008 m. sausio 4 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. R4-38 (b.l. 10), nes joje, kaip minėta, kaip žemės valdytojas nurodytas B. D. įpėdinis / įpėdiniai, bet ne jis pats.

Atsižvelgdama į pirmiau minėtus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Darytina išvada, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą nėra, todėl trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo Č. D. prašymą atnaujinti terminą kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio B., kituose dokumentuose B, D. žemę ir pateikti dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę ir giminystės ryšį, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys