2018-02-28 Nr. AB-3948-3-61-3-01286-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1454-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01286-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 12.6.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Stasio Gagio ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. D. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja I. D. su 2016 m. kovo 30 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2016 m. vasario 29 d. nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08)467-42677 (toliau – ir Nurodymas) bei įpareigoti Inspekciją grąžinti pareiškėjai 39,28 Eur.

2. Pareiškėja paaiškino, kad 2016 m. kovo 2 d. ir 2016 m. kovo 3 d. iš jai priklausančios sąskaitos buvo nurašyta 39,28 Eur suma. Prisijungusi prie elektroninių paslaugų srities „Mano VMI“, I. D. rado 2016 m. kovo 1 d. jai siųstą Inspekcijos 2016 m. vasario 29 d. nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08)467-42677. Prie Nurodymo pridėtoje prievolių ataskaitoje buvo nurodyta, kad už mokestinį 2013 m. laikotarpį pareiškėja turi sumokėti 25,2 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) bei 1,56 Eur šio mokesčio delspinigių, o už 2012 m. mokestinį laikotarpį – 6,78 Eur GPM delspinigių ir 5,74 Eur privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmokų delspinigių.

3. I. D. pažymėjo, kad 2013 m. pajamų deklaraciją pateikė 2014 m. balandžio 14 d. ir joje nurodytą 87 Lt (25,2 Eur) pajamų mokesčio sumą sumokėjo 2014 m. birželio 13 d., todėl manė, kad Inspekcija 25,2 Eur GPM ir 1,56 Eur šio mokesčio delspinigių už 2013 m. iš jos sąskaitos išskaičiavo neteisėtai. Pareiškėjai neaišku, kodėl atsakovas apskaičiavo GPM ir PSD įmokų delspinigius už 2012 m. Nurodė, kad jos 2013 m. balandžio 25 d. prašymą dėl 2011 m. ir 2012 m. įmokų pripažinimo beviltiškomis Inspekcija patenkino ir mokestinę prievolę pripažino beviltiška.

4. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė pareiškėjos I. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas paaiškino, kad Nurodymu išieškoma 6,78 Eur GPM ir 5,74 Eur PSD įmokos delspinigių sumos. Nurodė, kad 6,78 Eur GPM delspinigių susidarė pareiškėjai nesumokėjus 121,06 Eur (418 Lt) GPM nepriemokos, deklaruotos už 2012 m., o 5,74 Eur PSD įmokos delspinigių – nesumokėjus 103,68 Eur (358 Lt) PSD įmokų nepriemokos, deklaruotos už 2012 m. Atsakovas paaiškino, kad 1,56 Eur GPM delspinigių už 2013 m. susidarė I. D. nesumokėjus deklaruotos 25,2 Eur (87 Lt) GPM nepriemokos.

6. Inspekcija pažymėjo, kad pareiga pareiškėjai sumokėti 121,06 Eur (418 Lt) GPM bei 103,68 Eur (358 Lt) PSD įmokų, apskaičiuotų GPM deklaracijoje už 2012 m., atsirado 2013 m. gegužės 2 d., o delspinigiai buvo pradėti skaičiuoti nuo kitos dienos. Analogiška situacija ir su GPM delspinigiais už 2013 m. – pareiga sumokėti 25,2 Eur GPM atsirado 2014 m. gegužės 2 d., o delspinigiai buvo pradėti skaičiuoti nuo kitos dienos. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1K-188 patvirtintomis Delspinigių už ne laiku sumokėtų mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio apskaičiavimo taisyklėmis, I. D. laiku nesumokėtai mokestinei nepriemokai buvo taikoma 0,03 procento dydžio delspinigių norma dienai. Pareiškėjai 2013 m. gegužės 2 d. nesumokėjus GPM ir PSD įmokų pagal 2012 m. deklaraciją, mokesčių administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalimi, 180 dienų nuo deklaracijoje deklaruotos mokestinės prievolės skaičiavo delspinigius, todėl I. D. už 2012 m. buvo apskaičiuota 6,78 Eur GPM ir 5,74 Eur PSD įmokos delspinigių. Pareiškėjai 2014 m. gegužės 2 d. nesumokėjus deklaruotos 87 Lt (25,2 Eur) GPM sumos už 2013 m., mokesčių administratorius 180 dienų nuo jos skaičiavo delspinigius ir taip susidarė 1,56 Eur šio mokesčio delspinigių suma.

7. Atsakovas akcentavo, kad beviltiška pripažintos I. D. mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmų neiniciavo, tačiau pareiškėja 2014 m. birželio 13 d. savo valia sumokėjo 87 Eur į Inspekcijos sąskaitą. Šios sumos įskaitymo į I. D. prievoles procedūrai atsakovo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimas Nr. (23.19-08)-322-360 jokios įtakos neturėjo, kadangi mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymas vykdomas vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. VA-193 patvirtintų Mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo ir mokėjimo prievolių dydžių skirtumo pagal patikslintus mokėjimo prievolių dokumentus tvarkymo taisyklių (toliau – Įskaitymo taisyklės) nustatyta tvarka. Vadovaujantis šių taisyklių 9.1 punktu, mokesčių mokėtojo sumokėtos sumos pirmiausia padengiamos anksčiau susidariusios pagal sumokėjimo datą mokestinės prievolės. Taigi, nepaisant to, kad pareiškėja atliko mokėjimą pagal vėlesnio laikotarpio GPM deklaraciją, mokesčių administratorius dengė seniausias jos skolas, todėl I. D. liko skolinga valstybės biudžetui 39,28 Eur pagal 2012 m. ir 2013 m. GPM deklaracijas bei pagal 2012 m. PSD deklaraciją neįtrauktų į Inspekcijos 2013 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. (23.19-08)-322-360 dėl mokestinės prievolės pripažinimo beviltiška. Ši suma ir buvo išieškota Nurodymu.

8. Atsakovas, atsižvelgęs į tai, kad Mokesčių administravimo įstatymo 89 straipsnis nenumato pareigos siųsti raginimą, kai nustatoma deklaruoto mokesčio ar šio mokesčio delspinigių nepriemoka, pareiškėjai raginimo sumokėti mokestinę nepriemoką geruoju nesiuntė. Kadangi I. D. per įstatyme nustatytą terminą mokestinės nepriemokos nesumokėjo, Inspekcija, vykdydama jai Mokesčio administravimo įstatyme nustatytas funkcijas, 2016 m. vasario 29 d. surašė Nurodymą nurašyti 39,28 Eur mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojos sąskaitos.

9. Inspekcija teigė, kad pareiškėja žinojo visas faktines aplinkybes, susijusias su mokestinės nepriemokos apskaičiavimu, žinojo apie pareigą sumokėti mokestinę nepriemoką ir kad jos nesumokėjus per nustatytą terminą, mokesčių administratorius imsis priverstinių mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmų. Atkreipė dėmesį, kad nurodymo nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos turinį ir formą nustato Inspekcijos viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymas Nr. V-11. Pažymėjo, kad Nurodymas atitinka minėtame įsakyme nustatytą nurodymo nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos formą ir turinį.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškėjos I. D. skundą patenkino iš dalies – panaikino Inspekcijos 2016 m. vasario 29 d. nurodymą Nr. (23.31-08)467-42677 ir įpareigojo atsakovą priimti naują sprendimą. Likusi pareiškėjos skundo dalis buvo atmesta.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Inspekcija 2013 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. (23.19-08)-322-360 patenkino I. D. prašymą pripažinti jos 1 593,84 Lt mokestinę nepriemoką už 2011 m. ir 2012 m. beviltiška. Pareiškėja elektroninių paslaugų srityje „Mano VMI“ 2014 m. gegužės 28 d. gavo pranešimą, kad už 2013 m. turi nesumokėtą 87 Lt GPM prievolę. I. D. 2014 m. birželio 13 d. sumokėjo 87 Lt GPM, įmokos kodas – 1441 (GPM, mokamas nuolatinio Lietuvos gyventojo). Inspekcija 2016 m. vasario 29 d. surašė Nurodymą, kuriame nusprendė nurašyti iš pareiškėjos sąskaitų 39,28 Eur. Pagal prie šio nurodymo pridėtą prievolių ataskaitą, 25,2 Eur GPM suma nurašoma už 2013 m. mokestinį laikotarpį, o 6,78 Eur GPM bei 5,74 Eur PSD įmokos delspinigiai – už 2012 m. mokestinį laikotarpį.

12. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį, priimant individualius administracinius aktus. Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų bendrųjų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją. Šios taisyklės privalo laikytis ir mokesčių administratorius. Reikalavimas viešojo administravimo subjektui motyvuoti priimamą sprendimą yra taikomas visose viešojo administravimo srityse. Aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus.

13. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Nurodyme yra nurodyta, jog pareiškėja turi GPM įsiskolinimą už 2013 m. Teismo nuomone, atsakovo atsiliepime pateikti paaiškinimai, kad I. D. sumokėti 87 Lt buvo įskaityti dengiant seniausias jos skolas, nėra pagrįsti rašytiniais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad teisinis apmokestinimo reguliavimas yra pagrįstas apmokestinimo aiškumo principu, jog mokestinės prievolės turinys, jos atsiradimo, vykdymo ir pasibaigimo tvarka bei pagrindai turi būti aiškiai apibrėžti (Mokesčių administravimo įstatymo 6 ir 9 straipsniai).

14. Atsižvelgęs į tai, ką išdėstė, pirmosios instancijos teismas ginčijamą Inspekcijos 2016 m. vasario 29 d. nurodymą Nr. (23.31-08)467-42677 panaikino kaip prieštaraujantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui. Teismas pažymėjo, kad Nurodyme nėra nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, o motyvų išdėstymas nėra aiškus ir pakankamas.

III. 15. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16. Atsakovas savo poziciją grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Inspekcijos nuomone, teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes ir netinkamai aiškino bei taikė teisės normas, o panaikindamas Nurodymą, nepagrįstai rėmėsi iš esmės vieninteliu argumentu, kad nurodymas, kaip viešojo administravimo subjekto priimtas individualaus pobūdžio teisės aktas, neatitinka tokio pobūdžio teisės aktams keliamų reikalavimų, įtvirtintų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje.

17. Inspekcija pažymi, kad visa informacija apie mokestinės prievolės kilmę ir susidarymo laikotarpį buvo pateikta prie Nurodymo pridėtoje prievolių ataskaitoje. I. D. šios mokestinės nepriemokos per įstatymuose nustatytą terminą nesumokėjo, todėl atsakovas, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 8 punktu, įgijo teisę pareiškėjos atžvilgiu pradėti mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus ir, vadovaudamasis to paties įstatymo 106 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai davė nurodymą kredito įstaigai nurašyti I. D. mokestinę nepriemoką iš jos asmeninės sąskaitos. Teismas šios mokesčių administratoriaus teisės nekvestionavo ir argumentų dėl to, kad Nurodyme buvo netinkamai nurodytas teisinis pagrindas, nepateikė.

18. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, jog Nurodyme nebuvo išdėstyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, o motyvų išdėstymas nėra aiškus ir pakankamas, tačiau šios išvados nedetalizavo ir nenurodė, kokių konkrečiai faktų ar argumentų pritrūko, kad nurodymas būtų laikomas atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Atsakovo nuomone, tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai galbūt turėjo įtakos I. D. skundo teiginys apie jos 2014 m. birželio 13 d. atliktą 87 Lt pervedimą į Inspekcijos sąskaitą, siekiant padengti GPM skolą už 2013 m., tačiau šio pervedimo mokesčių administratorius neprivalėjo atskirai aprašyti Nurodyme.

19. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja, 2014 m. birželio 13 d. atlikdama 87 Lt pervedimą į Inspekcijos sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nenurodė, jog moka GPM už konkretų laikotarpį, t. y. už 2013 m., todėl šis mokėjimas buvo įskaitytas į jos prievoles bendra tvarka. Nesant aiškiai išreikštos I. D. valios sumokėti GPM už 2013 m., mokesčių administratorius pagrįstai vadovavosi Įskaitymo taisyklių nuostatomis ir padengė seniausią pareiškėjos GPM skolą. Toks įskaitymas buvo teisėtas ir nepažeidė nei Mokesčių administravimo įstatymo, nei kitų teisės aktų reikalavimų. Po aptarto pervedimo I. D. GPM skola už 2012 m. sumažėjo nuo 418 Lt iki 331 Lt. Inspekcija akcentuoja, kad nurodyta 418 Lt GPM skola už 2012 m. buvo įtraukta į 2013 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. (23.19-08)-322-360 dėl pareiškėjos mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška. Atsižvelgdama į tai, kad I. D. nesumokėjo savo 39,28 Eur skolos valstybės biudžetui pagal GPM 2012 m. ir 2013 m deklaracijas ir kad ši suma nebuvo įtraukta į Inspekcijos 2013 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. (23.19-08)-322-360 dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, atsakovas pagrįstai surašė nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjos sąskaitos.

20. Atsakovas akcentuoja, kad I. D. 2014 m. birželio 13 d. atliktas 87 Lt pervedimas nėra susijęs su pareiškėjos atžvilgiu vykdomais išieškojimo veiksmais. Mokesčių administratorius, inicijuodamas išieškojimo procedūras, neturi pareigos tikrinti kiekvieno asmens atliktų mokėjimų į biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas, kadangi Inspekcijos mokesčių apskaitos informacinė sistema asmenų mokėjimus su jų prievolėmis dengia automatiškai. Kiekvienu atveju pakanka įsitikinti, kad mokesčių mokėtojas skolos nėra sumokėjęs ir kad skolos mokėjimo terminai praleisti, todėl yra pagrindas pradėti priverstinio išieškojimo veiksmus. Atsakovo nuomone, konstatuodamas, kad kiekvieno skolininko atžvilgiu priimamuose sprendimuose išieškoti mokestinę nepriemoką mokesčių administratorius privalo nurodyti ir aprašyti šio asmens atliktus mokėjimus į valstybės biudžetą, pirmosios instancijos teismas formuoja ydingą praktiką ir nepagrįstai apsunkina mokesčių administratoriaus darbą.

21. Inspekcija pažymi, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas yra atsakingas už savo pareigų žinojimą ir privalo pats rūpintis bei domėtis savo mokestinėmis prievolėmis. Tiek Įskaitymo taisyklės, tiek kiti teisės aktai, reguliuojantys mokestinių nepriemokų įskaitymo tvarką ir beviltiškų mokestinių nepriemokų administravimą, yra vieši, todėl pareiškėja turėjo žinoti, jog mokėjimo paskirtyje nenurodžiusi, už kokį laikotarpį atliekamas mokėjimas, ji pervedimu padengs savo seniausias mokestines prievoles valstybės biudžetui, kurios Inspekcijos sprendimu buvo pripažintos beviltiškomis. Atsakovas, prieš pradėdamas išieškojimo procedūras I. D. atžvilgiu, neturėjo pareigos pakartotinai informuoti jos apie išieškotiną 39,28 Eur skolą valstybės biudžetui, kadangi jai apie tai jau buvo pranešta 2014 m. gegužės 28 d. elektroninių paslaugų srityje „Mano VMI“ paskelbus pranešimą apie nesumokėtus mokesčius (pareiškėja su pranešimu susipažino 2014 m. birželio 13 d.). Kadangi I. D. nesirūpino ir nesidomėjo, kokioms jos mokestinėms prievolėms užskaityti buvo panaudotos 2014 m. birželio 13 d. pervedimu sumokėtos sumos, ji privalo prisiimti visą su šiuo neveikimu susijusią riziką bei iš jos kylančias pasekmes. Priimdama Nurodymą, Inspekcija neprivalėjo jame aprašyti kiekvieno pareiškėjos atliekamo mokėjimo, kadangi ši informacija nėra susijusi su mokestinės nepriemokos išieškojimo paskirtimi.

22. Atsakovas nurodo, kad I. D. buvo suteikta visa reikalinga informacija, susijusi su jos mokestinės nepriemokos išieškojimu. Jo nuomone, yra akivaizdu, kad Inspekcijos 2016 m. vasario 29 d. nurodymas nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08)467-42677 atitinka visus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, t. y. yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, Nurodyme yra aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, nurodyta jo apskundimo tvarka, o aktas yra pasirašytas tinkamai įgalioto asmens. Atsakovo nuomone, teismo išvada, kad mokesčių administratoriaus paaiškinimai, jog pareiškėjos sumokėti 87 Lt buvo įskaityti dengiant jos seniausias skolas, nėra pagrįsti rašytiniais įrodymais, yra dar vienas pagrindas pripažinti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra išsamus, o byla buvo išnagrinėta netinkamai, neišsiaiškinus visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių. Atsižvelgusi į tai, Inspekcija pateikia papildomus įrodymus, kurių, jos nuomone, pritrūko, kad teismas galėtų visapusiškai išnagrinėti ginčą ir priimti teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. vasario 29 d. nurodymo nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08)467-42677 teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Nustatyta, kad atsakovas, remdamasis Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punktu, 105 straipsniu ir 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Nurodyme nurodė iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčių mokėtojos sąskaitų nurašyti 39,28 Eur mokestinę nepriemoką. Prie šio nurodymo pridėta prievolių ataskaita patvirtina, kad mokestinę prievolę sudaro 25,2 Eur GPM nepriemoka už 2013 m. ir 1,56 Eur šio mokesčio delspinigių bei 6,78 Eur GPM ir 5,74 Eur PSD įmokos delspinigių už 2012 m. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad Inspekcijos 2016 m. vasario 29 d. nurodymas nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08)467-42677 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, jį 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu panaikino ir įpareigojo atsakovą priimti naują sprendimą. Inspekcija su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad Nurodymas atitinka visus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant, ar viešojo administravimo subjekto veikla atitinka įstatymo reikalavimus, turi būti atsižvelgiama į bendruosius administracinės teisės principus: teisėtumo, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir kt. Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinti įstatymo viršenybės bei draudimo piktnaudžiauti valdžia principai, esantys sudedamąja teisinio apibrėžtumo principo dalimi, reikalauja, kad viešojo administravimo subjektų veikla atitiktų įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, o administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 pažymėjo, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Minėtų bendrųjų individualaus administracinio akto turinio reikalavimų privalo paisyti ir mokesčių administratorius, priimdamas atitinkamus sprendimus.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors Mokesčių administravimo įstatymo 34 straipsnyje yra įtvirtinta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam šio įstatymo suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius, o Nurodymas atitinka Inspekcijos viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-11 patvirtinto nurodymo nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) formą ir turinį, tačiau Mokesčių administravimo įstatymo 34 straipsnio nuostata nėra daroma išimtis ir ji nesuteikia teisės mokesčių administratoriui, kaip viešojo administravimo subjektui, nepaisyti kitų jo veiklą reguliuojančių įstatymų, šiuo atveju – Viešojo administravimo įstatymo. Aptariama Mokesčių administravimo įstatymo nuostata negali būti aiškinama kaip paneigianti mokesčių administratoriaus pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojo atžvilgiu priimamus sprendimus. Tokių sprendimų priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai turi būti žinomi ne tik mokesčių administratoriui, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu šis sprendimas priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Taigi, vien aplinkybė, kad Nurodymas atitinka patvirtintą formą, nereiškia, kad jis savaime atitinka ir Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, būtina išsamiai įvertinti atsakovo 2016 m. vasario 29 d. nurodymo nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08)467-42677 atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams.

28. Nurodymo turinys patvirtina, kad šis individualus administracinis aktas buvo priimtas vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punktu, 105 straipsniu ir 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punktą, mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas. Taigi, ši nuostata įtvirtina tik bendrąją mokesčių administratoriaus teisę. To paties įstatymo 105 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti pagrindai, kuriems esant, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, t. y. mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime (1 punktas), mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu (2 punktas), mokesčių mokėtojas šio įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų (3 punktas). Pažymėtina, kad konkretus šioje normoje numatytas pagrindas Nurodyme nebuvo nurodytas. Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas laikas, nuo kada mokesčių administratorius įgyja teisę išieškoti mokestinę nepriemoką. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 1 punktą, mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma duodant kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (sąskaitų).

29. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodyti individualaus administracinio akto turinio trūkumai, atsižvelgiant į pareiškėjos situaciją, sudaro pagrindą Inspekcijos 2016 m. vasario 29 d. nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08)467-42677 pripažinti visiškai nemotyvuotu.

30. Atkreiptinas dėmesys, kad Inspekcija 2013 m. gegužės 23 d. sprendime Nr. (23.19-08)-322-360 I. D. 418 Lt GPM, 1 122 Lt PSD įmokų ir 53,84 Lt šių įmokų delspinigių mokestinę nepriemoką pripažino beviltiška. Pareiškėjai buvo paaiškinta, kad beviltiška mokestinė nepriemoka yra neišieškoma, kol nepasikeis mokesčio mokėtojos ekonominė (socialinė) padėtis. Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad mokestinei nepriemokai, pripažintai beviltiška šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytais pagrindais, ir neišieškotai baudai už administracinį teisės pažeidimą ar jos daliai, pripažintai beviltiška šio straipsnio 2 dalyje nurodytais pagrindais, neteikiama priverstinio išieškojimo pirmenybė ir į jas neatsižvelgiama planuojant biudžeto pajamas. Nustačius, kad yra galimybė ir tikslinga šioje dalyje nurodytas mokestinę nepriemoką ir neišieškotą baudą ar jos dalį priverstinai išieškoti, jos išieškomos. Ši teisės akto nuostata suponuoja išvadą, kad nustačius, jog yra galimybė ir tikslinga šioje dalyje nurodytas mokestinę nepriemoką ir neišieškotą baudą ar jos dalį priverstinai išieškoti, jos išieškomos, tačiau toks sprendimas negali būti priimamas nemotyvuotai, t. y. turi būti pagrindžiama galimybė ir tikslingumas nepriemoką išsiieškoti. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nusprendė I. D. 2014 m. birželio 13 d. sumokėta suma padengti ankstesnę skolą, tai turėjo būti atitinkamai motyvuojama, t. y. nurodoma, kad pasikeitė mokesčio mokėtojos ekonominė (socialinė) padėtis ir dėl to atsirado galimybė beviltiška pripažintą mokestinę nepriemoką išieškoti, ir tai yra tikslinga, tačiau nei Nurodyme, nei jokiame kitame teismui ar pareiškėjai pateiktame sprendime tokių motyvų nėra nurodyta.

31. Be to, nors prie Nurodymo buvo pridėta prievolių ataskaitą, iš kurios yra aišku, jog pareiškėjos nepriemoką sudaro GPM, šio mokesčio bei PSD įmokų delspinigiai, prievolių ataskaitoje yra nurodyti mokestiniai nepriemokų atsiradimo laikotarpiai, t. y. pažymėta, kad 25,2 Eur GPM ir 1,56 Eur šio mokesčio delspinigių suma nurašoma už 2013 m. mokestinį laikotarpį, o 6,78 Eur GPM bei 5,74 Eur PSD įmokų delspinigiai – už 2012 m. mokestinį laikotarpį, tačiau jokių detalesnių paaiškinimų, kaip šios sumos buvo apskaičiuotos, Nurodyme nėra, o argumentai dėl to buvo nurodyti tik teismui pateiktuose atsakovo atsiliepime ir apeliaciniame skunde, kurie negali būti laikomi Nurodymo sudėtine dalimi ir pateisinti motyvacijos trūkumą ginčijamame individualiame administraciniame akte.

32. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, neatitiktis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams nagrinėjamu atveju turi būti vertinama kaip esminė ir sudaranti savarankišką bei pakankamo pagrindą Nurodymą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti, kadangi I. D. iš esmės negalėjo suprasti jo faktinių bei teisinių pagrindų ir priėmimo motyvų.

33. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas I. D. skundą, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas bei įvertino visas ginčo santykių kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o Inspekcijos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas