2018-10-16 Nr. AB-18509-3-64-3-01748-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-733-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01748-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių reklama“ skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Šiaulių reklama“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) pakeisti Išorinės reklamos įrengimo Šiaulių mieste pažeidimų nustatymo komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. liepos 20 d. nutarimą Nr. IRSA-1 (toliau – ir Nutarimas) skirti Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme (toliau – ir Reklamos įstatymas) nustatytą baudą pareiškėjui bei, taikant Reklamos įstatymo nuostatas, skirti mažesnę baudą, nei numatyta Reklamos įstatymo 24 straipsnio 6 dalyje; 2) panaikinti Nutarime nurodytą įpareigojimą pašalinti reklaminį inžinerinį įrenginį, esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, per 10 darbo dienų nuo šio Nutarimo įteikimo dienos; 3) taikyti priemones reikalavimui užtikrinti – sustabdyti Nutarimo vykdymą dėl įpareigojimo pašalinti reklaminį inžinerinį įrenginį, esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, per 10 darbo dienų nuo šio Nutarimo įteikimo dienos.

2. Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjas grindė tuo, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijai (toliau – ir Administracija) yra pateikta paraiška dėl leidimo išorinei reklamai (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, tačiau Administracija negali išduoti leidimo, nes, pasikeitus Reklamos įstatymui bei taisyklėms, savivaldybė nėra pasitvirtinusi tvarkos leidimams išduoti, todėl Komisijos 2018 m. liepos 20 d. nutarime Nr. IRSA-1 nurodytas įpareigojimas sunkina tiek teisinę, tiek finansinę naštą pareiškėjui. Pareiškėjas turi demontuoti reklaminį įrenginį, o gavus leidimą, vėl savo lėšomis turės jį sumontuoti. Pareiškėjas akcentavo, kad reklama ant reklaminio stendo nėra skleidžiama, o reklaminė vieta nėra panaikinta. Reklaminis įrenginys nesukelia jokių pasekmių Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, kitiems asmenims, nedaro jokios žalos aplinkai ar visuomenei. Taip pat nurodė, kad sutartis dėl teisės įrengti ir eksploatuoti reklaminį inžinerinį įrenginį reklamos vietoje (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, nėra panaikinta, todėl tik gavęs leidimą išorinei reklamai pareiškėjas eksploatuos reklamą ant jam priklausančio įrenginio.

3. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi pareiškėjo skundas priimtas, o prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nutarta nagrinėti 2018 m. rugsėjo 6 d.

4. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nurodė, kad Nutarimas, kuriuo pareiškėjui skirta bauda ir įpareigojimas pašalinti reklaminį inžinerinį įrenginį per 10 darbo dienų nuo Nutarimo įteikimo, nebus įgyvendinamas, nes šiuo metu dėl šio Nutarimo vyksta teisminis ginčas, o atsakovas nėra suinteresuotas imtis veiksmų neįsiteisėjus teismo sprendimui. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad nedisponuoja duomenimis, jog pareiškėjas būtų pateikęs paraišką dėl leidimo išorinei reklamai (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, išdavimo, ar kad Administracija negali išduoti leidimo, nes yra pasikeitęs Reklamos įstatymas. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių dokumentų. Atsakovas kartu akcentavo, kad pagal nustatytą tvarką kiekvienu atveju išduodant leidimą reklaminiam įrenginiui įrengti yra sudaroma nauja teisės įrengti ir eksploatuoti reklaminį inžinerinį įrenginį reklamos sutartis, todėl net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjas gautų naują leidimą reklaminiam įrenginiui įsirengti, su juo būtų sudaroma nauja sutartis. Taigi, atsakovo manymu, pareiškėjo išdėstyti argumentai šiuo atveju nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartimi pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės tenkintas ir nutarta laikinai, iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, sustabdyti išorinės reklamos įrengimo Šiaulių mieste pažeidimo nustatymo komisijos 2018 m. liepos 20 d. nutarimo Nr. IRSA-1 dalį, kuriuo pareiškėjas įpareigotas pašalinti reklaminį inžinerinį įrenginį, esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, per 10 darbo dienų nuo nutarimo įteikimo dienos.

6. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo šioje byloje pareikšto skundo pagrindą bei dalyką, sprendė, jog nagrinėjamu atveju formaliai egzistuoja prielaidos konstatuoti, kad patenkinus skundo reikalavimus ir nesustabdžius ginčijamo Nutarimo dalies galėtų iš esmės pasunkėti ar pasidaryti neįmanoma įvykdyti sprendimą. Teismas nurodė, kad Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog leidimo turėtojas privalo išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę, nukabinti reklamą ir sutvarkyti aplinką, kai pasibaigia leidimo galiojimo terminas ar leidimo galiojimas panaikinamas, – per leidimą išduodančios institucijos nustatytą ne trumpesnį kaip vienos darbo dienos, tačiau ne ilgesnį kaip 40 darbo dienų nuo leidimo galiojimo termino pabaigos ar leidimo galiojimo panaikinimo dienos terminą, kuris nurodomas leidime ar leidimą išduodančios institucijos pranešime apie sprendimą panaikinti leidimo galiojimą. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. 4-670 „Dėl Išorinės reklamos įrengimo taisyklių patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 405 „Dėl Išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių patvirtinimo“ ir jį keitusių įsakymų pripažinimo netekusiais galios“ (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 1 d.) 20.5 punkte nurodyta, jog leidimą išduodanti institucija nustato Taisyklių 24.2 papunktyje ir 36 punkte nurodytus terminus, taip pat terminą, per kurį, pasibaigus leidimo galiojimo terminui ar panaikinus leidimo galiojimą, turi būti išardytas reklaminis įrenginys, nukabinta reklama ir sutvarkyta aplinka. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui nepašalinus reklaminio įrenginio, atsakovas įgis teisę išardyti reklaminį įrenginį, be to, gali kilti ir žalos atlyginimo klausimas. Taigi, teismo vertinimu, šiuo metu tikslinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti Nutarimo dalį, kuria pareiškėjas įpareigotas pašalinti reklaminį inžinerinį įrenginį, esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

III. 7. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

8. Atsakovas mano, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, priimta netinkamai pritaikius Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatas. Administracija nurodo, kad pareiškėjui išduoto 2017 m. gruodžio 1 d. leidimo Nr. RLR-2622 galiojimas buvo panaikintas Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. A-91. Taigi, pareiškėjas vėliausiai 2018 m. kovo mėn. turėjo būti išardęs reklaminį įrenginį.

Tačiau 2018 m. gegužės 7 d. buvo nustatyta, kad pareiškėjui priklausantis reklaminis inžinerinis įrenginys, esantis (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. T-75 pažymėtoje vieloje Nr. 737 nepašalintas (neišardytas). Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas, kaip reklamos veiklos subjektas ir savo srities profesionalas, puikiai išmanantis šią veiklos sritį reglamentuojančius teisės aktus, yra informuotas, jog, pasibaigus leidimo galiojimui, reklamos įrenginys visais atvejais yra išmontuojamas arba nukeliamas, todėl teigti, kad atsiradus tokiam reikalavimui įmonė patirs dideles išlaidas, yra nesąžininga ir neteisinga tiek atsakovo, tiek ir kitų reklamos veiklos subjektų atžvilgiu.

Atsižvelgęs į tai, atsakovas tvirtina, kad pareiškėjo nurodytos išlaidos, kurios neva bus patirtos teismui nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, negali ir negalėtų būti vertinamos kaip aplinkybės, dėl kurių teismas šiuo atveju turėtų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių teiginį, jog pareiškėjas Administracijai yra pateikęs paraišką dėl leidimo išorinei reklamai (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, įrengti, tačiau Administracija negali išduoti leidimo, nes pasikeitus Reklamos įstatymui bei taisyklėms savivaldybė nėra pasitvirtinusi tvarkos leidimams išduoti.

Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas net nebandė įsitikinti, ar toks prašymas yra pateiktas, ar ne, nors atsakovas atsiliepime aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad toks prašymas nėra pateiktas, o leidimai išorinei reklamai Šiaulių miesto savivaldybės administracijoje yra išdavinėjami pagal šiuo metu galiojančią tvarką. Be to, atsakovas pažymi, kad konkuruojant kelioms teisinėms vertybėms (privačiam ir viešajam interesui), prioritetiškai turi būti ginama ta vertybė, kurios neapgynus, atsirastų didesnė žala. Atitinkamai šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo, kaip vieno iš reklamos subjektų, interesų iškėlimas aukščiau kitų reklamos veiklos subjektų interesų ne tik pažeistų viešąjį interesą, bet ir sąžiningos konkurencijos principus, nes pareiškėjas, pasibaigus reklamos leidimo galiojimui, prarado bet kokią teisę į pirmumą pasistatyti reklamos įrenginį toje pačioje vietoje, o reklamos įrenginio nenukėlimas negali suteikti jam teisės prioriteto tvarka pretenduoti į ginčo reklamos vietą.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, atsakovas teigia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kad jo teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 9. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarties, kuria teismas tenkino pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.

10. ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Iš paminėtos įstatymo normos formuluotės akivaizdu, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012 ir kt.). Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012 ir kt.).

11. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-371-602/2016; 2016 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-540-602/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Be to, pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012 ir kt.).

12. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, jog neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus (žr., pvz., LVAT 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-735/2014). Taigi šiuo atveju pareiškėjas, prašydamas pirmosios instancijos teismo sustabdyti Išorinės reklamos įrengimo Šiaulių mieste pažeidimų nustatymo komisijos 2018 m. liepos 20 d. nutarimo Nr. IRSA-1 vykdymą, turėjo nurodyti argumentus, dėl kurių reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas, ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus.

13. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Nutarimo vykdymą, motyvuojant tuo, kad patenkinus skundo reikalavimus ir nesustabdžius ginčijamo Nutarimo dalies galėtų iš esmės pasunkėti ar pasidaryti neįmanoma įvykdyti sprendimą, kadangi, pareiškėjui nepašalinus reklaminio įrenginio, atsakovas įgis teisę išardyti reklaminį įrenginį, be to, gali kilti žalos atlyginimo klausimas.

14. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis bei šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, nemano, kad pirmosios instancijos teismo įvardyta priežastis – galima kilti žala – yra pakankamas pagrindas byloje taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 3 dalį taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, turi būti nustatyta, jog yra reali grėsmė, kad, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos medžiagoje tokių duomenų nėra ir pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog šiuo atveju gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę įvardijamos tik tikėtinos pasekmės.

15. Kaip pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė atsakovas, Nutarimas nebus įgyvendinamas, nes šiuo metu dėl jo vyksta teisminis ginčas, o Administracija nėra suinteresuota imtis veiksmų neįsiteisėjus teismo sprendimui. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad atsakovas būtų ėmęsis kokių nors realių veiksmų minėtam Nutarimui įgyvendinti. Be to, byloje nėra duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo teiginius, kad jis Administracijai yra pateikęs paraišką dėl leidimo išorinei reklamai (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, įrengti, tačiau Administracija negali išduoti leidimo, nes pasikeitus Reklamos įstatymui bei taisyklėms savivaldybė nėra pasitvirtinusi tvarkos leidimams išduoti. Savo ruožtu atsakovas paaiškino, kad toks prašymas nėra pateiktas, o leidimai išorinei reklamai Šiaulių miesto savivaldybės administracijoje yra išdavinėjami pagal šiuo metu galiojančią tvarką.

16. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju šioje proceso stadijoje pagal byloje esančius duomenis nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, todėl atskirąjį skundą tenkina ir klausimą išsprendžia iš esmės: Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo naikina ir pareiškėjo UAB „Šiaulių reklama“ prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – netenkinti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių reklama“ prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan

Ramutė Ruškytė