2021-11-03 Nr. AB-23069-3-61-3-00321-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-761-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00321-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. V. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių tardymo izoliatorius) dėl nutarimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas N. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Kalėjimų departamentas) 2020 m. sausio 3 d. nutarimą Nr. NN-2 „Dėl nuteistojo perkėlimo“ (toliau – ir Nutarimas) bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, jog Nutarimu jis nepagrįstai ir neteisėtai buvo perkeltas iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) į Šiaulių tardymo izoliatorių (toliau – ir Šiaulių TI) tęsti bausmės atlikimą, motyvuojant tuo, kad jis sistemingai ir itin piktybiškai pažeidinėjo bausmės atlikimo režimo reikalavimus. Pareiškėjas pažymėjo, kad tai primena jo perkėlimą į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI-K) nuobaudai atlikti pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 142 straipsnio 3 dalį, kadangi nubaustas jis buvo 2019 m. gruodžio 31 d., o jam paskirtos nuobaudos (30 parų kamerų tipo patalpose) terminas baigiasi 2020 m. sausio 28 d. Kadangi BVK 142 straipsnio 3 dalis ir Kalėjimų departamento 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 patvirtintas Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3.8 punktas neteko galios, pareiškėjo teigimu, nebuvo teisinio pagrindo jį perkelti į kitą įstaigą nuobaudai atlikti, o buvo galima tik perkelti jį į kitą įstaigą tęsti bausmės atlikimą iš esmės. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI kalinimo sąlygos buvo prastesnės, jam nebuvo suteikiamas skirtas gydymas, jis buvo laikomas per mažo ploto kamerose, jose nebuvo radijo taško, neveikė aliarmo sistema, kamerose trūko apšvietimo, todėl pareiškėjas teismo prašė atlyginti jam neturtinę žalą.

3. Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovas, vadovaudamasis BVK 69 straipsnio 4 dalimi nurodė, kad jis turi teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą. Pažymėjo, jog nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos apraše, patvirtintame Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 „Dėl Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr. V-275 redakcija) (toliau – ir Aprašas), nustatyti nuteistųjų perkėlimo iš vienos įstaigos į kitą kriterijai bei perkėlimo tvarka. Atsakovas nurodė, kad pagal BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nuteistiesiems, sistemingai pažeidinėjantiems arba itin piktybiškai pažeidusiems režimą, gali būti skiriama nuobauda – pataisos namuose ir kalėjimuose paprastosios arba drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki trisdešimt parų. Pažymėjo, jog iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas pažeidė bausmės atlikimo režimo reikalavimus, t. y. į taikomas resocializacijos bei drausminio poveikio priemones nereaguoja, demonstratyviai ignoruoja nustatytą tvarką ir draudimus, tokiu būdu pažeisdamas BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Todėl siekdamas apriboti pareiškėją nuo daromos neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems, atsakovas Nutarimu nusprendė pareiškėją perkelti į Šiaulių TI nuobaudai atlikti. Patikino, jog priimdamas Nutarimą perkelti pareiškėją, vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir priėmė teisėtą ir pagrįstą Nutarimą. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas dėl galbūt netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų į Kalėjimų departamentą nesikreipė, todėl nesutiko su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas 2020 m. sausio 8–28 d. kamerose Nr. 9 ir Nr. 99. Patikino, jog visą buvimo Šiaulių TI laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrintas didesnis negu 3,6 kv. m gyvenamasis plotas. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti pagalbos iškvietimo mygtuku, o pagal galiojančius teisės aktus, pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI negalimas dėl įstaigos statuso. Nurodė, kad Šiaulių TI pareigūnai atlieka nuolatinę kalinčių asmenų priežiūrą, todėl nėra pagrindo teigti, kad esant poreikiui asmenims nebūtų laiku ir tinkamai suteikta pagalba. Pasisakydamas dėl radijo taško, pažymėjo, kad teisės aktai neįtvirtina radijo taško įrengimo Šiaulių TI. Dėl kamerų apšvietimo nurodė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktuose nebuvo nustatyta pažeidimų dėl apšvietimo. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su gydymo paslaugomis, nurodė, kad nuo 2019 m. spalio 1 d. Šiaulių TI neliko Sveikatos priežiūros tarnybos, įsteigtas naujas struktūrinis padalinys – Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyrius Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, todėl Šiaulių TI negali būti atsakingas už kitą juridinį asmenį. Tvirtino, kad pareiškėjas, norėdamas gauti žalos atlyginimą dėl, jo nuomone, netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, turėjo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją. Apibendrindamas atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, pažymėjo, kad dėl skunde nurodomų aplinkybių pareiškėjas į Šiaulių TI administraciją nesikreipė, todėl net jeigu pareiškėjas ir patyrė neigiamus išgyvenimus, jie nebuvo tokie intensyvūs, kad neturtinę žalą reikėtų atlyginti pinigais.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: panaikino Kalėjimų departamento 2020 m. sausio 3 d. nutarimą Nr. NN-2 ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BVK 142 straipsnio redakcija, galiojančia nuo 2019 m. liepos 6 d., nustatė, kad joje nebeliko nuostatos, reglamentuojančios, kad Kalėjimų departamento direktorius pataisos namų direktoriaus teikimu gali nuteistąjį, šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytais atvejais perkeltą į pataisos namų kameros tipo patalpas, perkelti šią nuobaudą atlikti kalėjime. Teismas pažymėjo, kad pagal BVK 69 straipsnio redakcijos, galiojusios nuo 2019 m. liepos 6 d., 1 dalį, nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, gali būti perkeltas iš vienos pataisos įstaigos į kitą toliau atlikti bausmės, jeigu to reikia siekiant apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją, užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą arba kitais šiame Kodekse nustatytais atvejais.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėjas sistemingai ir itin piktybiškai pažeidinėjo bausmės atlikimo režimo reikalavimus, į taikomas resocializacijos bei drausminio poveikio priemones nereagavo, demonstratyviai ignoravo nustatytą tvarką ir draudimus, todėl siekdamas apriboti pareiškėjo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją, užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą, Kalėjimo departamento direktorius Nutarimu nutarė pareiškėją perkelti iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI tęsti bausmės atlikimą iki 2020 m. sausio 28 d.

10. Įvertinęs aptartą teisinį reglamentavimą, nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Kalėjimų departamentas, priimdamas Nutarimą, vadovavosi negaliojančiomis BVK nuostatomis. Todėl pirmosios instancijos teismas priėjo išvados, kad BVK 142 straipsnio 3 dalis, kuri galiojo iki 2019 m. liepos 6 d., priimant Nutarimą, negalėjo būti taikoma. Atitinkamai dėl to, Nutarimu pareiškėjas negalėjo būti perkeltas į Šiaulių TI paskirtai nuobaudai atlikti, todėl teismas panaikino Nutarimą kaip nepagrįstą ir neteisėtą.

11. Teismas, pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, kad atnaujinęs bylos nagrinėjimą, teismas 2020 m. birželio 19 d. raštu pasiūlė pareiškėjui patikslinti skundą, t. y. nurodyti aplinkybes dėl pasikeitusių ir pablogėjusių kalinimo sąlygų Šiaulių TI. Pareiškėjas šia teise nepasinaudojo. Gavęs duomenis iš Pravieniškių PN-AK, teismas 2020 m. rugpjūčio 5 d. raštu pareiškėją įpareigojo pateikti paaiškinimus, kaip jo kalinimo sąlygos pablogėjo, jį perkėlus į Šiaulių TI, tačiau pareiškėjas teismui paaiškinimų nepateikė. Įvertinęs tai, kad nagrinėjamu atveju konstatuota, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo perkeltas neteisėtai, teismas sprendė, jog yra pagrindas konstatuoti neteisėtus Kalėjimų departamento veiksmus. Teismas pripažino, kad pareiškėjas, kuris buvo priverstinai etapuotas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą nuobaudai atlikti, patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, kurie sukėlė jam neturtinę žalą.

12. Pirmosios instancijos teismas, dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, kad Šiaulių TI įkalinimo sąlygos buvo pratesnės ir dėl to jis patyrė neturtinę žalą, vertino kaip nedetalizuotus, nors detalizuoti šias aplinkybes pareiškėjui buvo sudaryta galimybė. Teismas nustatęs, kad byloje nėra pareiškėjo paaiškinimų dėl jo kalinimo sąlygų Šiaulių TI, sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl to, kad jo kalinimo sąlygos Šiaulių TI buvo netinkamos.

13. Teismas, konstatavęs Kalėjimo departamento neteisėtus veiksmus ir įvertinęs jų pobūdį, padarė išvadą, kad vien dėl šių neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė tam tikrus išgyvenimus, nepatogumus, kurie laikytini jo patirta neturtine žala. Todėl atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas priteisė pareiškėjo naudai 100 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.

III. 14. Atsakovas Kalėjimų departamentas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kuria nuspręsta panaikinti Kalėjimų departamento Nutarimą ir priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento 100 Eur neturtinei žalai atlyginti panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikintas Kalėjimų departamento Nutarimas ir pareiškėjui priteista 100 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra nepagrįsta ir neteisėta, nes teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė materialiosios teisės normas. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados yra nepagrįstos ir prieštarauja Nutarimo priėmimo metu galiojusiam teisiniam reglamentavimui.

16. Atsakovas paaiškina, kad priimdamas Nutarimą, jis nesivadovavo Nutarimo priėmimo metu jau nebegaliojusia BVK 142 straipsnio 3 dalies nuostata, numačiusia, kad Kalėjimų departamento direktorius pataisos namų direktoriaus teikimu gali nuteistąjį, šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytais atvejais perkeltą į pataisos namų kamerų tipo patalpas, perkelti šią nuobaudą atlikti kalėjime. Teigia šių aplinkybių nenurodęs ir savo atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pažymi, kad Nutarimo priėmimo metu galiojusios BVK redakcijos 69 straipsnio 1 dalis nustatė, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, gali būti perkeltas iš vienos pataisos įstaigos į kitą toliau atlikti bausmės, jeigu to reikia siekiant apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją, užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą arba kitais šiame Kodekse nustatytais atvejais, o šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius, o toje pačioje įstaigoje pagal šio straipsnio 2 ir 4 dalis – pataisos įstaigos, kurioje atlieka bausmę nuteistasis, direktorius.

17. Teigia, jog pareiškėjui, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 30 parų. Tuo metu galiojęs teisinis reglamentavimas numatė, kad į pataisos namų kamerų tipo patalpas perkelti nuteistieji gali būti pasiųsti šią nuobaudą atlikti kalėjime motyvuotu Kalėjimų departamento nutarimu nuteistąjį perkeliant iš vienos pataisos įstaigos į kitą. Pabrėžia, jog Kalėjimų departamento direktoriaus Nutarimu tai ir buvo padaryta, pareiškėjas jam paskirtą nuobaudą atlikti buvo perkeltas iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI. Nutarimas priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, jiems neprieštarauja, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pirmosios instancijos teismas jo panaikinti neturėjo teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kalėjimų departamento 2020 m. sausio 3 d. nutarimo Nr. NN-2 „Dėl nuteistojo perkėlimo“, kuriuo nuspręsta perkelti pareiškėją iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI tęsti bausmės atlikimą, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl neturtinės žalos priteisimo.

19. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs Kalėjimų departamento Nutarimą, kuriuo pareiškėjas buvo perkeltas iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI tęsti bausmės atlikimą, neteisėtu ir nepagrįstu, pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: panaikino Kalėjimų departamento Nutarimą bei priteisė pareiškėjo naudai 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

20. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, jog priimdamas Nutarimą rėmėsi galiojančiu teisiniu reglamentavimu, turėjo pagrindą pareiškėją perkelti iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI paskirtai nuobaudai atlikti, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų.

22. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados prieštarauja Nutarimo priėmimo metu galiojusiam teisiniam reglamentavimui, todėl teismas priimdamas sprendimą pažeidė materialiosios teisės normas. Atsakovas nurodo, kad priešingai negu nurodoma pirmosios instancijos teismo sprendime, jis nesivadovavo Nutarimo priėmimo metu jau nebegaliojusia BVK 142 straipsnio 3 dalies nuostata, o rėmėsi BVK 69 straipsnio 1 dalimi, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo panaikinti priimtą Nutarimą.

23. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) (galiojanti redakcija nuo 2019 m. liepos 6 d.) 69 straipsnio, reglamentuojančio nuteistųjų perkėlimo į kitas pataisos įstaigas teisinius santykius, 1 dalyje įtvirtinta, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, gali būti perkeltas iš vienos pataisos įstaigos į kitą toliau atlikti bausmės, jeigu to reikia siekiant apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją, užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą arba kitais šiame kodekse nustatytais atvejais. To paties kodekso 69 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą, taip pat perkėlimo į atvirą koloniją ir pusiaukelės namus ir grąžinimo iš jų tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius. Kalėjimų departamento direktorius 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 patvirtino Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas) (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d.), kurio 3 punkte išdėstyti detalūs nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą pataisos įstaigą pagrindai ir tvarka. Pagal Aprašo 3.2 punktą, nuteistasis į kitą pataisos įstaigą gali būti perkeliamas, jeigu nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą reikalingas siekiant apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją, užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą.

24. Teisėjų kolegija, apibendrindama paminėtas BVK ir Aprašo nuostatas nagrinėjamos bylos kontekste, daro išvadą, kad pagal Nutarimo priėmimo metu galiojusį teisinį reguliavimą būtinybė apriboti nuteistojo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją, užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą buvo pakankamas pagrindas nuteistojo, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, perkėlimui atlikti nuobaudą iš vienos pataisos įstaigos į kitą; teisę priimti sprendimą dėl nuteistojo perkėlimo tuo pagrindu turėjo Kalėjimų departamento direktorius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3843-968/2020).

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BVK 62 straipsnio 1 dalį, laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių: pataisos namai, kalėjimai, atviros kolonijos ir laisvės atėmimo vietų ligoninės. Lietuvos Respublikos suėmimo įstatymo (toliau – ir Suėmimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriai taip pat gali vykdyti BVK 62 straipsnio 1 dalyje nurodytų rūšių pataisos įstaigų funkcijas. Suėmimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatoriuose laikomi nuteistieji, tardymo izoliatoriuje atliekantys arešto, terminuoto laisvės atėmimo arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, kai tardymo izoliatorius atlieka pataisos įstaigos funkcijas. Teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65 patvirtintų Šiaulių TI nuostatų 7 punkte nustatyta, kad Šiaulių TI veiklos tikslas – vykdyti kardomąją priemonę – suėmimą, arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmes asmenims, kuriems bausmę paskirta atlikti kalėjime, pataisos namuose arba atvirojoje kolonijoje. Šios bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad BVK 67 straipsnyje nustatyta, kad nuteistųjų laikino palikimo kardomojo kalinimo vietose ir nuteistųjų perkėlimo iš pataisos įstaigų į kardomojo kalinimo vietas pagrindus ir tvarką, taip pat esančių kardomojo kalinimo vietose nuteistųjų teisinę padėtį nustato Baudžiamojo proceso kodeksas ir Suėmimo vykdymo įstatymas. Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (galiojanti redakcija nuo 2019 m. liepos 6 d.) numato, kad tardymo izoliatoriai taip pat gali vykdyti BVK 62 straipsnio 1 dalyje nurodytų rūšių pataisos įstaigų funkcijas.

26. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad Kalėjimų departamento direktorius, priimdamas Nutarimą, be kita ko, vertino tai, jog Pravieniškių PN-AK direktoriaus įsakymu pareiškėjui buvo paskirta nuobauda - 30 parų perkėlimas į kamerų tipo patalpas, už tai, kad jis pažeidė bausmės atlikimo režimo reikalavimus, t. y. į taikomas resocializacijos bei drausminio poveikio priemones nereaguoja, demonstratyviai ignoruoja nustatytą tvarką ir draudimus, tokiu būdu pažeisdamas BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Todėl įvertinusi paminėtus duomenis Sprendimo 23-25 punktuose nurodomo teisinio reguliavimo ir pateiktų išaiškinimų kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, kad Kalėjimų departamento direktorius turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą Nutarimu terminuotai perkelti pareiškėją iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI bausmei, o kartu ir nuobaudai, atlikti. Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog skundžiamame Nutarime yra aiškiai nurodoma, kad pareiškėjas siunčiamas į nurodytą pataisos įstaigos funkcijas atliekantį Šiaulių TI tęsti bausmės atlikimą. Vien tai, kad pareiškėjas perkeltas į Šiaulių TI ne likusiam bausmės atlikimo laikotarpiui, o trumpesniam laikotarpiui, t. y. nuobaudos atlikimo laikotarpiui, nedaro Nutarimo neteisėto ir nepagrįsto. Atlikdamas paminėtą nuobaudą pareiškėjas faktiškai tęsia bausmės atlikimą. Šios pozicijos laikomasi ir aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-405-492/2021; 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3843-968/2020).

27. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų, susijusių su BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punkto faktiniu taikymu, pažymi, kad iš skundžiamo Nutarimo matyti, jog nurodoma teisės norma nagrinėjamu atveju nebuvo tiesiogiai taikoma, t. y. Kalėjimų departamentas, priimdamas Nutarimą, rėmėsi BVK 69 straipsniu ir Aprašo 3.2 punktu, todėl teismo sprendime minima nebegaliojanti teisės norma nėra aktuali, be to, pareiškėjas nebuvo perkeltas į kalėjimą. Todėl apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Nutarimas priimtas remiantis negaliojančiomis BVK nuostatomis, todėl yra neteisėtas ir nepagrįstas. Kadangi nagrinėjamoje byloje Kalėjimų departamento direktoriaus Nutarimu pareiškėjas buvo perkeltas į kitą pataisos įstaigą paskirtai nuobaudai atlikti, yra pagrindas konstatuoti, kad Nutarimas buvo priimtas vadovaujantis jo priėmimo metu galiojančiomis teisės normomis, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Teisėjų kolegijos vertinimu, Nutarime nurodytos aplinkybės, t. y., kad pareiškėjas sistemingai ir itin piktybiškai pažeidinėja bausmės atlikimo režimo reikalavimus, į taikomas resocializacijos bei drausminio poveikio priemones nereaguoja, demonstratyviai ignoruoja nustatytą tvarką ir draudimus, yra laikytinos aplinkybėmis, nurodytomis BVK 69 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių pareiškėjas galėjo būti perkeltas į kitą pataisos įstaigą. Taigi, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad Kalėjimų departamentas neturėjo pagrindo perkelti pareiškėją į kitą įkalinimo įstaigą – šiuo atveju Šiaulių TI (kuri taip pat atlieka pataisos įstaigų funkciją) paskirtai nuobaudai atlikti.

28. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs Kalėjimų departamento Nutarimą neteisėtu ir nepagrįstu, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento priteisė 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir (ar) neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš paminėtų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti neturtinę žalą dėl perkėlimo.

30. Atsižvelgdama į aptartą teisinį reglamentavimą bei faktines aplinkybes, taip pat nustačiusi, kad skundžiamas Nutarimas dėl pareiškėjo perkėlimo priimtas pagrįstai ir teisėtai, t. y. nenustačiusi atsakovo veiksmų neteisėtumo perkeliant pareiškėją iš vienos pataisos įstaigos į kitą, - teisėjų kolegija pripažįsta, kad nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento.

31. Apibendrindama šiame sprendime aptartas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, taip pat neteisingai išaiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančias ir nagrinėjamu atveju taikytas teisės normas. Atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai paneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, panaikinama jo dalis dėl Kalėjimų departamento Nutarimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir šie pareiškėjo reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimo dalį kuria patenkinti N. V. reikalavimai - panaikintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. sausio 3 d. nutarimas Nr. NN-2 „Dėl nuteistojo perkėlimo“ ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Šiuos pareiškėjo N. V. reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius