2015-11-18 Nr. AB-22273-2-68-3-04218-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1369-438/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04218-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 61.2; 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Artūro Drigoto, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. B. skundą dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja I. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, kurį tikslindama ir galutinai formuluodama ieškinio reikalavimus prašė teismo: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 26 d. leidimą statyti naują, (-us) statinį (-us) Nr. LNS-OI-131126-01144 ir 2014 m. liepos 2 d. leidimą statyti naują (-us) statinį(-us) Nr. LNS-01-140702-00685 dalyje dėl ginčo teritorijos; t. y. 155 m ploto pagal UAB „Geomanai“ parengtą siūlomo patikslinto servituto žemės sklype plano [M 1:1000] 2014.11.1.4 versija, koordinačių taškai 42, 43, 44, 45, ir 3 m nuo išorinių pastato sienų aplink pastato–parduotuvės, unik. Nr. (duomenys neskelbtini) bei įpareigoti atsakovą UAB „KTVG“ per 3 mėnesius nuo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkų statybų padarinius: nurodytoje teritorijoje išardyti pastatytus nesudėtingus statinius (bordiūrus, tvoras, kt., išlyginti žemės paviršių ir sutvarkyti statybvietę; 2) Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 2 d. įsakymo Nr. 6208-01 ex officio dalį, kurioje valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (unik. Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), riba kerta Nekilnojamojo turto registre įregistruotą pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti negaliojančia.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartimi pareiškėjos ieškinio reikalavimas, kuriuo prašoma Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 2 d. įsakymo Nr. 6208-01 dalį ex officio pripažinti negaliojančia, išskirtas į atskirą bylą ir perduotas nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 23 d. nutartimi pareiškėjos skundą atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad asmenys, keliantys administracinio pobūdžio ginčus, teismui teikiamame skunde turi pagrįsti savo materialinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, t. y. aiškiai nurodyti, kaip jų teisės bei teisėti interesai būtų apginti tenkinant skundo reikalavimus.

Iš pareiškėjos teismui pateikto skundo motyvų bei jame nurodytų aplinkybių teismas nustatė, kad savo materialinį teisinį suinteresuotumą Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 2 d. įsakymo panaikinimu pareiškėja grindžia tuo, jog, panaikinus šį įsakymą, turėtų pasikeisti suplanuoto žemės sklypo kontūras šiaurinėje sklypo dalyje, taip pat bus tikslinami šios pareiškėjai svarbios teritorijos organizavimo sprendiniai. Tačiau, teismo vertinimu, minėti pareiškėjos teiginiai yra niekuo nepagrįsti, hipotetinio pobūdžio, taip pat visiškai nesietini su pagrindiniu civilinės bylos ieškinio reikalavimu, kuriuo prašoma panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 26 d. ir 2014 m. liepos 2 d. išduotus statybos leidimus. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad, panaikinus Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 2 d. įsakymą, pareiškėjos teisių bei pareigų visuma nepasikeistų, t. y. pareiškėjai nebūtų sukelta jokių teisinių pasekmių. Teismas sprendė, kad ginčas dėl Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 2 d. įsakymo panaikinimo administracinio proceso tvarka nenagrinėtinas, todėl pareiškėjos pateiktą skundą priimti atsisakė (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 2 d. 1 p.).

Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 2 d. įsakymą galėjo skųsti per 1 mėnesį nuo sužinojimo apie šio akto priėmimą. Ieškinys Vilniaus miesto apylinkės teismui pateiktas 2015 m. vasario 9 d., t. y. praėjus labai dideliam laiko tarpui po paties akto priėmimo.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimu buvo išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovės I. B. ieškinį (patikslintus ieškinio reikalavimus) atsakovei UAB „KTVG“, trečiajam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl nekilnojamojo daikto valdymo teisių pažeidimų pašalinimo (civ. b. Nr. (duomenys neskelbtini), proc. Nr. (duomenys neskelbtini); Liteko duomenų bazė). Minėtoje byloje ieškovė I. B. ieškinio reikalavimus pagrindė, be kita ko, ir antstolio M. D. 2014 m. balandžio 9 d. surašytu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kurio vienu iš priedu yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (unik. Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), t. y. to paties žemės sklypo, kuris buvo suformuotas ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 2 d. įsakymu, planas (civ. b. Nr. (duomenys neskelbtini)).

Taigi, pareiškėjos patikslintame skunde nurodyti motyvai, jog su ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 2 d. įsakymo Nr. 6208-01 turiniu (šio įsakymo grafine dalimi) pareiškėja susipažino tik 2015 m. rugsėjo 24 d., kai Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pateikta šio įsakymo grafinė dalis, teismo vertinimu, yra klaidinantys ir neatitinka tikrovės.

Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėja yra praleidusi įstatymo nustatytą 1 mėnesio Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 2 d. įsakymo apskundimo terminą dėl priežasčių, kurios negali būti pripažįstamos objektyviomis, t. y. nepriklausančiomis nuo pareiškėjos valios, todėl teismas pareiškėjos skundą atsisakė priimti ir šiuo pagrindu.

II. Pareiškėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas įsakymas pareiškėjai nesukelia teisinių pasekmių, ir pažymi, jog ginčijamas įsakymas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Dėl praleisto termino skundui pateikti pareiškėja nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, kuriam buvo pateiktas ginčijamas aktas su jo grafine dalimi, šio teisės akto nepanaikino, nors, pareiškėjo nuomone, tokią teisę turėjo. Gavusi šį dokumentą, pareiškėja iškart kreipėsi Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 23 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėja prašė Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 2 d. įsakymo Nr. 6208-01 ex officio dalį, kurioje valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (unik. Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), riba kerta Nekilnojamojo turto registre įregistruotą pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti negaliojančia.

Pirmosios instancijos teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartimi pareiškėjos skundą atsisakyta priimti, nustačius, kad ginčijamas įsakymas pareiškėjai teisinių pasekmių nesukelia, be to, pareiškėja kreipėsi į teismą praleidusi įstatymo nustatytą terminą skundui pateikti, o pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindų, kuriems egzistuojant, būtų galima praleistą terminą atnaujinti.

Pirmiausia, teisėjų kolegija pažymi, kad teisę kreiptis į administracinį teismą nustato Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010; 2008 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-348/2008).

Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje nevertina, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir neturi teisės atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar teisę kreiptis į teismą asmuo realizuoja laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos (žr.,pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-140/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos. Skundo priėmimo ir bylos iškėlimo stadijoje nėra ir negali būti patikrinama, ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, turi materialiąją teisę į skundą (prašymą), t. y. negalima atsisakyti priimti skundo (prašymo) dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų – materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011). Konstatavus, jog asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas (ABTĮ 88 str. 1 p.) (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009).

Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, 2015 m. spalio 23 d. nutartimi atsisakęs priimti pareiškėjos skundą, konstatavo, jog ginčijamas įsakymas jokių teisinių pasekmių pareiškėjai nesukelia.

Šuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal nusistovėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kiti subjektai nei tie, kuriems administracinis sprendimas skirtas, gali remtis tuo, jog jie yra suinteresuoti tokio sprendimo sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis. Asmens teisės kreiptis teisminės gynybos įgyvendinimas nesusijęs su sąlyga, jog galimai neteisėti valstybės valdžios institucijų priimti sprendimai turi būti tiesiogiai adresuoti asmeniui, kuris kreipiasi teisminės gynybos. Vien to, kad administracinis sprendimas savo forma, pobūdžiu ar tekstu yra priimtas ne pagal asmens, kuris kreipėsi teisminės gynybos, prašymą, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog juo negali būti sukuriama specifinių ar naujų pareigų kitiems asmenims, jog tokie aktai negali turėti kitokio poveikio kitų asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Šias išvadas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija suformulavo administracinėje byloje Nr. A442-548/2010.

Atsižvelgusi į išdėstytą kryptingą ir nusistovėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundo priėmimo stadijoje, neišnagrinėjęs skunde nurodytų aplinkybių ir nevertinęs byloje susiklosčiusių teisinių santykių bei konstatuodamas, kad ginčijamas įsakymas jokių teisių ir pareigų pareiškėjai nesukelia, padarė neteisėtą ir administracinių teismų praktika nepagrįstą materialinio teisinio pobūdžio išvadą, todėl šiuo aspektu neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Antra vertus, pirmosios instancijos teismas taip pat darė išvadą, kad pareiškėja kreipėsi į teismą praleidusi įstatymo nustatytą 1 mėnesio terminą, ir šio termino neatnaujino, nenustatęs tam objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausančių, pagrindų.

Pareiškėja ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 2 d. įsakymo Nr. 6208-01 dalies panaikinimo pateikė 2015 m. vasario 9 d., t. y., kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, praėjus daugiau nei 10 metų nuo ginčijamo įsakymo panaikinimo, todėl nagrinėjamu atveju spręstinas praleisto termino atnaujinimo klausimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (žr., pvz., 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008, 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012 ir kt.). Pabrėžtina, kad, sprendžiant dėl praleisto termino atnaujinimo, teismui suteikta diskrecija (sprendimo laisvė), atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, spręsti dėl termino praleidimo priežasčių pripažinimo (nepripažinimo) svarbiomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Teismas turi įvertinti aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis termino praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką asmens realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; turi įvertinti, ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė kreiptis į teismą iki įstatymu nustatyto termino).

Pareiškėja ieškinyje bei atskirajame skunde nurodo, kad su visu ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 2 d. įsakymo Nr. 6208-01 turiniu susipažino tik 2015 m. rugsėjo 24 d., kai Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) teismo posėdžio metu buvo pateikta šio įsakymo grafinė dalis.

Kaip matyti iš 2015 m. balandžio 7 d. pareiškėjos patikslinto ieškinio civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), ginčijamo įsakymo kopija teismui buvo pateikta dar 2015 m. vasario 27 d. 2015 m. vasario 25 d. Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus raštas patvirtina, kad ginčijamas įsakymas pareiškėjai pateiktas 2015 m. vasario 25 d. Be to, kitoje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) byloje pareiškėja ieškinio reikalavimus grindė inter alia antstolio M. D. 2014 m. balandžio 9 d. surašytu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kurio vienu iš priedu yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (unik. Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), t. y. to paties žemės sklypo, kuris buvo suformuotas ginčijamu įsakymu, planas.

Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai ginčijamo įsakymo turinys buvo žinomas gerokai anksčiau nei 2015 m. rugsėjo 24 d., kada, kaip tvirtina pareiškėja, ji susipažino su visu ginčijamo įsakymo turiniu. Byloje ir teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esantys duomenys leidžia spręsti, kad pareiškėja bando spręsti ginčo teisinę situaciją inicijuodama įvairius teisminius procesus.

Šiuo aspektu pastebėtina, kad asmuo, manantis, jog jo teisės buvo pažeistos, turi ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus ir tokiu būdu įsiterpti į nusistovėjusius teisinius santykius. Būtent dėl šių priežasčių tik tikrai objektyvios ir nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės gali būti pripažįstamos kaip pakankamas pagrindas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Aplinkybės, jog pareiškėja iš pradžių nesiekė ginčyti nagrinėjamoje byloje kvestionuojamo administracinio akto bei pasirinko savo teises ginti keliose civilinėse bylose, negali būti pripažįstamos kaip nepriklausančios nuo pareiškėjos valios. Pareiškėja jokių kitų objektyvių aplinkybių, kurios sukliudė jai, susipažinus su ginčijamo įsakymo turiniu, operatyviai kreiptis į administracinį teismą, nenurodė, išskyrus tai, jog manė, kad bendrosios kompetencijos teismas ginčijamą įsakymą turėjo panaikinti savo iniciatyva.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl to, jog ginčijamo įsakymo panaikinimas pareiškėjai teisinių pasekmių nesukeltų, t. y. skundo priėmimo stadijoje pasisakė dėl pareiškėjos materialinio suinteresuotumo, tačiau kitas pirmosios instancijos teismo nurodytas atsisakymo priimti pareiškėjo skundą pagrindas – dėl praleisto skundo padavimo termino, – nenustačius objektyvių aplinkybių, pateisinančių termino praleidimą, laikytinas teisėtu ir pagrįstu, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos I. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas