2022-04-20 Nr. AB-9527-3-62-3-03239-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2027-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03239-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ernesto Spruogio

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 21S36335 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 6K-1863 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį iš naujo.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Sprendimas ir Komisijos sprendimas priimti neįsigilinus į reikšmingas faktines aplinkybes ir formaliai atlikus procedūras prieglobsčio būtinybei įvertinti.

2.2. Atsakovo nurodyti teiginiai dėl veiksmingos valstybės apsaugos kilmės šalyje nuo nevalstybinių veikėjų ar nesąžiningų valstybės veikėjų persekiojimo yra teorinio lygmens pasvarstymai, neturintys jokio realaus faktinio pagrindo. Visgi gan akivaizdu, kad teisinių priemonių efektyvumas ir reali asmenų apsauga (duomenys neskelbtini) nėra tinkamai užtikrinama.

2.3. Siekiant tiksliai įvertinti pareiškėjo baimę ir grėsmę patirti persekiojimą, atsakovas turėjo ištirti ne tik reglamentuotus teisės aktus, bet iš jų taikymo būdą ir praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėjas susidurs kilmės valstybėje.

2.4. Nagrinėjamu atveju atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) bei Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas), numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas.

2.5. Pareiškėjas aiškiai nurodė faktinį pagrindą ir detaliai nurodė aplinkybes dėl jo užpuolimo, tuo tarpu atsakovas tik subjektyvaus vertinimo pagrindu neatliko išsamaus tyrimo ir jokių konkrečių duomenų apie pareiškėją, išskyrus jo paties pateiktą informaciją, nenustatinėjo.

2.6. Pareiškėjo vertinimu, Departamentas nepagrįstai nusprendė jį išsiųsti iš šalies, nustatė nepagrįstą ir neproporcingą maksimalų draudimo atvykti laiką.

3. Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Tyrimo metu, įvertinus tiek surinktą kilmės valstybės informaciją, tiek pareiškėjo pasakojimo trūkumus, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

3.2. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remdamasis kilmės valstybės informacija, kad pareiškėjo kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini)) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

3.3. Departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Ženevos konvencijoje „Dėl pabėgėlio statuso“ nurodytų priežasčių, t. y. dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jų politinių įsitikinimų. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko aktualiausią informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę (duomenys neskelbtini) vykusius protestus ir, atsižvelgiant į tai, priėmė teisėtą bei pagrįstą ginčijamą Sprendimą. Nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija jo pateiktų motyvų kontekste.

3.4. Skunde pareiškėjas deklaratyviai formuluoja tariamus Departamento sprendimų trūkumus, nekonkretizuojant, kokios pareiškėjo asmeninės savybės liko neįvertintos ir kokias pareiškėjo atveju priimtas išvadas jos paneigia, todėl vien tik nesutikimas su Departamento sprendimais nedaro jų nepagrįstais ir negaliojančiais. Departamentas ištyrė su pareiškėjo individualia situacija susijusias aplinkybes, surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, o tyrimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo buvo išnagrinėtas individualiai, objektyviai ir nešališkai, t. y. laikantis teisės aktų normų reikalavimų. Tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatų.

3.5. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė persekiojimu, nes dalyvavo žemdirbių protestuose, tačiau tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo pasakojimas pasižymi esminiais trūkumais, t. y. yra abstraktus, neišsamus, nepatvirtintas jokiais objektyviais įrodymais ir, svarbiausia, prieštarauja kilmės valstybės informacijai. Apklausos metu pareiškėjas teigė, kad protesto akcijose jis dalyvavo prieš valdžią, prieš jų priimtus sprendimus ūkininkams, o po dalyvavimo protestuose, pradėjo sklisti žinios (gandai), kad „kažkas“ jo aktyvumu nepatenkinti, grasino ir liepė nebedalyvauti protestuose, tačiau kas tokie „kažkas“ – įvardinti negalėjo, nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie sulauktus grasinimus (raštai, vaizdo-garso įrašai ar pan.). Dar daugiau, pareiškėjas teigė, kad buvo sumuštas, buvo sulaužyta ranka, tačiau dėl šių įvykių į policiją nesikreipė, apie tai papasakojo tik dėdei. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie galimus sužalojimus, gautus grasinimus, negalėjo įvardinti tariamų persekiotojų, todėl tyrimo metu buvo padaryta pagrįsta išvada, kad tai išgalvota istorija. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad ūkininkai, dalyvavę taikiuose protestuose, būtų persekiojami valdžios institucijų (duomenys neskelbtini). Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini) išvyko legaliai, todėl nėra pagrindo daryti prielaidą, kad pareiškėjas dėl savo dalyvavimo demonstracijose ar kitų aplinkybių savo kilmės valstybėje būtų paieškomas. Įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjo pasakojimo trūkumus, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl, Departamento vertinimu, ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

3.6. Atsakovas tvirtino, kad pagrįstai ir teisėtai nusprendė pareiškėją išsiųsti iš šalies, nustatė 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo D. R. skundą patenkino iš dalies ir pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, „įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teismas atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimą, o likusią skundo dalį skundo atmetė.

5. Remdamasis rašytine bylos medžiaga teismas nustatė, kad:

5.1. (duomenys neskelbtini) Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės pareigūnai sulaikė grupę asmenų, nelegaliai kirtusių Lietuvos Respublikos sieną. Tarp sulaikytųjų buvo pareiškėjas.

5.2. Pareiškėjas 2021 m. spalio 14 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nepateikė asmens pilietybę, tapatybę ar teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančių dokumentų. Pirminės apklausos metu nurodė, kad yra iš (duomenys neskelbtini), tautybė – (duomenys neskelbtini), išpažįsta (duomenys neskelbtini), priklauso (duomenys neskelbtini), gimtoji kalba – (duomenys neskelbtini), moka (duomenys neskelbtini) ir truputį (duomenys neskelbtini) kalbą. Pareiškėjas nepriklauso politinei partijai. Jis teigė, kad (duomenys neskelbtini) sutiko nepažįstamą asmenį, kuris surinko iš jo visus daiktus – telefoną, pasą, pinigus – ir negrąžino. Prieglobsčio prašytojas teigė, kad dirbo ūkininku (duomenys neskelbtini) visą darbo dieną ir papildomai vertėsi iš papildomų darbų. Su ūkininkais, kurie turėjo daug žemės, jis turėjo konfliktą ir jie nužudė tėvo vyresnįjį brolį. Tėvas pardavė savo žemes ir atidavė pinigus, kad jis galėtų išvykti kur saugiau. Žmonės, kurie turi mažai žemės, eidavo protestuoti. Didieji fermeriai neleisdavo plėsti savo žemių. Po konflikto su ūkininkais, jis metė ūkininkavimą ir užsiimdavo tik atsitiktiniais papildomais darbais. Bet ir po to vieną naktį jis buvo užpultas. Protestai prasidėjo (duomenys neskelbtini) ir vis dar tęsiasi dabar. Neramumai ir nepasitenkinimas kilo dėl naujų taisyklių ūkininkams, buvo sunku pragyventi, todėl prasidėjo protestai (duomenys neskelbtini), perėjo į (duomenys neskelbtini), prasidėjo jo gyvenamojoje vietoje ir tęsiasi toliau. Protestai vyksta prieš oficialią valdžią. Nutraukus ūkininkavimą, jis išsikraustė į kitą vietą, bet grasinimai tęsėsi ir ten. Jis su draugais protestavo toliau ir vėl turėjo konfliktą su tais pačiais žmonėmis, todėl tėvas liepė išvykti iš šalies. Įvardyti asmenų ir paaiškinti, kas užpuldavo jį, įvardyti negali. Grasinimai pasireikšdavo vertimu parduoti savo žemes ir nustoti protestuoti. Anot pareiškėjo, buvo nužudytas jo tėvo vyresnis brolis (dėdė) ir jo šeima išsikėlė gyventi į kitą vietą. Jis pats išvyko iš šalies.

5.3. 2021 m. spalio 27 d. buvo atlikta antrinė prieglobsčio prašytojo apklausa. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog žemdirbys kartu su šeima turėjo nedidelį žemės sklypą, kurį dirbo kartu su dėde. Pareiškėjas nurodė, jog dėl (duomenys neskelbtini) valdžios priimtų teisės aktų, kurie buvo nepalankūs ūkininkams, išėjo protestuoti. (duomenys neskelbtini) pradėjo protestus (duomenys neskelbtini), dalyvavo juose. Pareiškėjas sužinojo, jog dėl jo dalyvavo kažkas yra nepatenkintas. Dirbant laukuose jam grasino nežinomi asmenys, liepė nedalyvauti protestuose. Taip pat jį buvo sumušę ir sulaužė kairę ranką. Apie tai papasakojo tik dėdei. Pareiškėjas dalyvavo ir (duomenys neskelbtini) proteste (duomenys neskelbtini), kurio metu vyko stiprūs neramumai. Po jo vėl susilaukė grasinimų, kad tai paskutinis įspėjimas ir, jei toliau dalyvaus, tai susidoros su juo, užmuš. Taip pat jam trukdydavo užsiimti ūkininkavimu (pvz., sustabdydavo vandens tiekimą). Tad išvyko į (duomenys neskelbtini), kur dirbo įvairius mažus darbus, dirbo (duomenys neskelbtini) parduotuvėje (duomenys neskelbtini). Šešias dienas dirbo parduotuvėje, o vieną dieną padėdavo dėdei laukuose. Vieną dieną grįžtantį iš laukų jį užpuolė ir grasino, kad šeima nebedirbtų žemės. Puldavo daugiau jį, o ne dėdę, nes jis daugiau laukuose dirbdavo. Pakalbėjo su tėvu ir nusprendė nerizikuoti ir išvykti iš (duomenys neskelbtini). Kreipėsi dėl vizos į (duomenys neskelbtini). Kai atvyko į (duomenys neskelbtini), turėjo (duomenys neskelbtini), apie (duomenys neskelbtini) sumokėjo taksistui, kuris atvežė į viešbutį. Jo paprašė, kad padėtų susirasti darbą. Taksistas paėmė (duomenys neskelbtini) ir atvyko asmuo, kuris sakė, kad nuveš ten, kur yra darbo. Pareiškėją vežė automobiliu 2–3 dienas, jis išsigando. Pareiškėjas prašė paskambinti šeimai. Tuomet tėvas ir informavo, kad dėdė buvo nužudytas, o žemę pardavė, nes nebuvo, kas ją dirba. Pareiškėjas buvo paleistas miške ir klajojo, kol jį surado Lietuvos pareigūnai. Kai vėl susisiekė su tėvais, šie liepė negrįžti, nes ir su juo susidoros.

5.4. Departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, ginčijamu 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Taip pat nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

5.5. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo Sprendimu, skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka. Komisija pareiškėjo skundą 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 6K-1863 atmetė, sprendė, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra pagrindo.

6. Teismo vertinimu, Departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti jo visi nurodyti argumentai. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį.

7. Tyrimo metu surinkta informacija apie (duomenys neskelbtini). Remiantis šia informacija, (duomenys neskelbtini) vyko žemdirbių protestai prieš (duomenys neskelbtini) priimtus žemdirbystės įstatymo aktus. (duomenys neskelbtini)

8. (duomenys neskelbtini) žemdirbių susirinko (duomenys neskelbtini) protestuodami prieš prieštaringai vertinamas žemdirbystės reformas. (duomenys neskelbtini).

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo istorija apie užpuolimą, nužudymą, dalyvavimą protestuose savaime nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo, nes pareiškėjo nurodytas galimas persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Pareiškėjas neįvardija, kas konkrečiai jį persekioja. Nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui apsauga kilmės šalyje būtų neprieinama. Pareiškėjas nėra nurodęs nei vieno atvejo, kad būtų kreipęsis į savo kilmės šalies teisėsaugos institucijas dėl jam keliamo pavojaus. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybėje negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo užpuolimo ar grasinimų ir kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas Konvencijoje įtvirtintų prieglobsčio suteikimo priežasčių, dėl to asmeniui grėstų valstybės institucijų persekiojimas (dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų), pareiškėjas taip pat nenurodė ir nepateikė. Pareiškėjo pasakojimas tik bendrai sutampa su visiems viešai žinoma informacija. Pareiškėjas nepateikia detalizuotų įvykių aplinkybių, nesukonkretina savo pasakojimo, pateikia nedaug detalių, nenurodo, koks buvo jo vaidmuo demonstracijose. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas grįžimo atveju į kilmės valstybę būtų suimtas, kadangi prieš jį nevykdomas joks tyrimas. Be to, kaip matyti iš šalies legaliai pasiekė (duomenys neskelbtini), o po to (duomenys neskelbtini). Teismas pritarė Departamento išvadai, kad tokio pobūdžio praeities įvykiai, neturintys tęstinumo, nesuponuoja realios rizikos prieglobsčio prašytojui egzistavimo ir nepatvirtina jo deklaruojamos baimės grįžti į kilmės valstybę pagrįstumo.

10. Teismas pastebėjo, jog ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).

11. Teismas nustatė, kad bylos duomenys įrodo, kad pareiškėjas prašymui pagrįsti nepateikė jokių rašytinių įrodymų, todėl nagrinėjamu atveju atsakovas vadovavosi tikimybių pusiausvyros principu, t. y. turėjo nustatyti, ar kiekviena prieglobsčio prašytojo nurodyta esminė aplinkybė, kuri nėra patvirtinta rašytiniais įrodymais, yra labiau tikėtina negu netikėtina. Teismui nekilo jokių abejonių, jog atsakovas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo nuodugniai ir išsamiai.

12. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, pagrindžiančius tariamą grėsmę būti persekiojamam jo kilmės valstybėje, ir konstatavo, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu. Teismas pareiškėjo baimę patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikė visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikė neįvykdyta, pripažindamas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

13. Teismas nustatė, kad tyrimo metu rinkta informacija apie (duomenys neskelbtini), informacija gauta iš keleto įvairių šaltinių, priešingos informacijos pareiškėjas nepateikė, todėl nėra jokio pagrindo jos vertinti kritiškai aktualumo, išsamumo ar patikimumo aspektais.

14. Teismo vertinimu, pagal byloje surinktus duomenis nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra.

15. Teismas pažymėjo, jog iš skundžiamo Departamento Sprendimo matyti, kad 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai buvo atmestas, įvertinus pareiškėjo atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes (į Lietuvą atvyko neteisėtai kirtęs Lietuvos ir Baltarusijos sieną, prieglobsčio prašymą pateikė sulaikytas VSAT pareigūnų). Be to, nei iki ginčijamo Sprendimo priėmimo, nei po jo iki bylos išnagrinėjimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti jam savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, todėl Departamentas pagrįstai nusprendė jį išsiųsti būtent į šią šalį.

16. Nagrinėjamu atveju dėl pareiškėjo nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu, todėl, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas atitinka Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) dešimto skirsnio dvi nuostatas, pakeitė Sprendimo dalį, nustatydamas, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

17. Nagrinėjamu atveju teismas sprendė, kad, kai Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki trejų metų, darytina išvada, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 18. Pareiškėjas D. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (apeliaciniame skunde nurodytas teismas, priėmęs skundžiamą sprendimą – Vilniaus apygardos administracinis teismas – laikytinas rašymo apsirikimo klaida) 2022 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi, panaikinti Sprendimą, Komisijos sprendimą, įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėti iš naujo.

19. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi jis turi būti tiesiogiai išklausytas. Byloje kilęs ginčas iš esmės siejamas tik su paties pareiškėjo paaiškinimais, todėl esant kardinaliai skirtingiems jo pasisakymo vertinimams būtina teisme išklausyti pareiškėją, kad teismas objektyviai galėtų susidaryti nuomonę apie pasakojimo ir visos istorijos nuoseklumą.

20. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

20.1. Nors apeliantas savo skunde teismui akcentavo tarptautinę teismų praktiką dėl reikalavimų prieglobsčio prašymo tyrimui, ginčo byloje jis buvo itin paviršutiniškas ir apsiribojo minimalia trumpai trukusia apklausa bei bendro pobūdžio informacija apie kilmės šalį.

20.2. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) pabrėžia, kad prieglobsčio prašytojas turi pareigą pateikti įrodymus dėl savo prieglobsčio prašymo, o valstybės pareiga yra juos patvirtinti arba paneigti. EŽTT ne kartą pažymėjo, kad prieglobsčio prašymo tyrimas bei įrodymų vertinimas turi būti kruopštus.

20.3. Nagrinėjamu atveju atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko skubos tvarka, turėdamas tokiu būdu savaime pademonstruotą išankstinę nuomonę dėl prieglobsčio prašymo priežasčių ir visiškai paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo. Teismas šių reikšmingų procedūrinių bei procesinių trūkumų neištaisė.

20.4. Pareiškėjas yra paprastas žmogus, užaugęs ne europietiškoje kultūroje, neturintis gyvenimiškos patirties, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jam yra pernelyg sudėtingas. Pareiškėjas, atvykęs ir pasiprašęs prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias jis subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui.

20.5. Formalus paaiškinimas, kad pareiškėjas turi įstatyme nurodytas teises, nėra pakankamas, kad būtų konstatuotas tinkamas pareigos suteikti informaciją įvykdymas.

20.6. Atsakovas turėjo ištirti ne tik reglamentuotus teisės aktus, bet iš jų taikymo būdą ir praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėjas susidurs kilmės valstybėje.

20.7. Pareiškėjo kilmės šalies saugumo lygis turi būti vertinamas remiantis teisės aktų reikalavimais. Klausimas, ar kilmės valstybėje yra pakankamai saugu, vertinant prieglobsčio suteikimo klausimą Tvarkos aprašo normų kontekste, turi būti analizuojamas ne tik ir ne tiek pagal tarptautinių organizacijų skelbiamus duomenis, o remiantis faktu, ar kilmės valstybė yra ratifikavusi 1951 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją bei 1984 m. Konvenciją prieš kankinimus, nes tik tokiu būdu egzistuoja realus pagrindas tikėtis, jog grąžintas į kilmės šalį prieglobsčio prašytojas nepatirs savo atžvilgiu netinkamo elgesio.

20.8. Kilmės šalyje valstybė jokios realios apsaugos savo piliečiams nesuteikia ir tai yra faktas. Į tai turėjo būti atsižvelgta nagrinėjant pareiškėjo prašymą bei konstatavus, kad (duomenys neskelbtini) po vykusių neramumų dėl žemės reformos dalyvavę asmenys yra persekiojami. Prieglobstis, kaip žmogaus teisių apsaugos institutas, buvo sukurtas tam, kad apsaugotų bei užtikrintų bazines žmogaus teises. (duomenys neskelbtini) nėra jokių žmogaus teisių garantijas veiksmingai užtikrinančių instrumentų.

20.9. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) aiškindamas Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. gruodžio 13 d. direktyvoje 2011/95/ES (toliau – ir direktyva) įtvirtintą pabėgėlio sąvoką, įskaitant visiškai pagrįstos baimės reikalavimą, tiesiogiai remiasi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) nuostatomis (žr. inter alia ESTT sprendimo sujungtose bylose C-71/11 ir C-99/11 56-72 p.) Sujungtose bylose C-71/11 ir C-99/11 ESTT inter alia yra konstatavęs, kad Chartijoje įtvirtintos teisės pažeidimas kilmės valstybėje gali sudaryti persekiojimo veiksmą (Žr. ESTT sprendimo sujungtose bylose C-71/11 ir C-99/11 72 p.). Todėl, pasak pareiškėjo, abejotinos atsakovo išvados dėl pareiškėjui nesuteiktos papildomos apsaugos. Bendros analizės ir gairės neatleidžia nacionalinių prieglobsčio institucijų nuo pareigos individualiai, objektyviai ir nešališkai nagrinėti kiekvieną tarptautinės apsaugos prašymą.

20.10. Naujausi duomenys, kuriuos pareiškėjas citavo aukščiau, patvirtina apie jam gresiantį individualų pavojų, todėl atsakovo sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos atmestinas kaip nepagrįstas. Atsakovas tikėtinai neindividualizavo pareiškėjo atvejo ir naujausios informacijos netaikė pareiškėjo nurodytiems motyvams, jų nepalygino su naujausia kilmės valstybės informacija.

20.11. Teismas detaliau nepasisakė dėl Sprendimo dalies, kuria atsakovas nutarė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, nusprendė įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti. Byloje nesant faktinių aplinkybių, kurios leistų taikyti maksimalius draudimo terminus, atsakovas nepagrįstai juos taikė, o teismas šios klaidos neištaisė.

21. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tapačiais argumentais kaip ir atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Atsakovas papildomai nurodo:

21.1. Nors pareiškėjas ir nurodo, kad Departamentas tariamai pažeidė EŽTT praktiką, Įstatyme ir Tvarkos apraše nustatytas pareigas, tačiau plačiau nepaaiškina, kaip konkrečiais pasireiškė šie tariami pažeidimai, kokių pareigų Departamentas neįvykdė ir kokią įtaką tai turėjo tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių vertinimui. Pažymėtina, kad skunde pareiškėjas deklaratyviai formuluoja tariamus Departamento sprendimų trūkumus, nekonkretizuojant, kokios pareiškėjo asmeninės savybės liko neįvertintos ir kokias pareiškėjo atveju priimtas išvadas jos paneigia, todėl vien tik nesutikimas su Departamento sprendimais nedaro jų nepagrįstais ir negaliojančiais. Departamentas ištyrė su pareiškėjo individualia situacija susijusias aplinkybes, surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, o tyrimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo buvo išnagrinėtas individualiai, objektyviai ir nešališkai, t. y. laikantis teisės aktų normų reikalavimų. Tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatų.

21.2. Pareiškėjo nebuvo reikalaujama teisiškai kvalifikuoti pateikiamą informaciją. Pareiškėjui buvo užduodami klausimai apie jos faktinę patirtį, o Departamentas pateiktus duomenis vertino ir kvalifikavo. Prieš priimant ginčijamą Sprendimą pareiškėjas buvo apklaustas laikantis nustatytų procedūrų – jam paaiškintas apklausos tikslas, suteikta galimybė laisvo pasakojimo metu paaiškinti išvykimo priežastis, užduoti patikslinamieji klausimai, kurie, Departamento vertinimu, neturėjo sukelti sunkumų, nes jie susiję su asmenine pareiškėjo patirtimi.

21.3. Įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjo pasakojimo trūkumus, Departamentas nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

21.4. Nagrinėjamu atveju, vertinant pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus, ir buvo įvertinta būtent pareiškėjo prašymo kontekste aktuali kilmės valstybės informacija, tai patvirtina Departamento sprendimo turinys. Kadangi pareiškėjas negrindė savo prieglobsčio prašymo aspektais, kad jo atžvilgiu gali būti netinkamai taikomi kilmės valstybės teisės aktai ar tie teisės aktai pareiškėjo atžvilgiu būtų taikomi diskriminuojant, todėl Departamentas nerinko bei nevertino tokio pobūdžio informacijos.

21.5. Departamentas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Nagrinėjamu atveju, priimant ginčijamą Sprendimą buvo nuosekliai įvertinta pareiškėjo situacija bei nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl Departamentas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

21.6. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais išsiuntimo į kilmės šalį ir uždraudimo atvykti ir mano, kad Departamentas įvertino individualią pareiškėjo situaciją, išsamiai pagrindė savo Sprendimą, sprendime nurodė išsiuntimo ir draudimo atvykti motyvus, vadovavosi Įstatymu ir kitais poįstatyminiais teisės aktais, neviršijo Įstatyme įtvirtinto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą Departamentą nagrinėti pareiškėjo D. R. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes, be kita ko, norėtų būti tiesiogiai išklausytas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

24. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad žodinis nagrinėjimas būtinas dėl kardinaliai skirtingo pareiškėjo pasakojimo vertinimo. Įvertinus pareiškėjo bei atsakovo poziciją proceso metu, matyti, kad ji yra iš esmės nuosekli. Tai, kad šalių pozicijos nėra tapačios (o ginčo atveju paprastai jos tokios ir negali būti), nesudaro pagrindo manyti, kad yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose; pareiškėjas apklaustas Departamentui nagrinėjant jo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo; Sprendimo pagrįstumas patikrintas nagrinėjant klausimą Komisijoje – išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje; byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, dalyvaujant pareiškėjui ir jo įgaliotam atstovui. Dėl aptartų priežasčių pareiškėjos prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu, nurodo, kad atsakovas netinkamai individualizavo pareiškėjo atvejį ir naujausios informacijos netaikė pareiškėjo nurodytiems motyvams, jų nepalygino su naujausia kilmės valstybės informacija.

26. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

27. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

28. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo.

29. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

30. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

31. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

32. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

33. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

34. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas savo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindžia persekiojimu dėl dalyvavimo žemdirbių protestuose prieš vyriausybę.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, padarė iš esmės teisingą išvadą, kad pareiškėjas neįvardijo kas pareiškėją persekioja, nenurodė, kad būtų kreipęsis į savo kilmės valstybę dėl jam kilusio pavojaus ir valstybė negali ir nenori įvykdyti pareigą apsaugoti pareiškėją, ir/ar toks negalėjimas apsaugoti pareiškėją yra nulemtas „konvencinių“ priežasčių. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad pareiškėjas nepateikė detalizuotų įvykių aplinkybių, nesukonkretino savo pasakojimo, pateikė nedaug detalių, nenurodė, koks buvo jo vaidmuo demonstracijose, t. y. nenusiejo su savo asmenine patirtimi. Teisėjų kolegija pritaria ir išvadoms, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas grįžimo atveju į kilmės valstybę būtų suimtas, kadangi prieš jį nevykdomas joks tyrimas, priešingai bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas legaliai išvyko iš savo kilmės šalies. Pareiškėjo istorija nepatvirtinta jokiais įrodymais. Taigi apibendrindama teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu. Jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pripažįstant, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių faktinių ir teisinių argumentų, leidžiančių suabejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad Departamento atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti jo visi nurodyti argumentai, surinkta kilmės valstybės informacija gauta iš keleto įvairių šaltinių, (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis nebus kankinamas, su juo nebus žiauriai elgiamasi arba nebus žeminamas jo orumas ar jis nebus tokiu būdu baudžiamas, kad jam negrės egzekucija. Atsižvelgiant į šias aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

37. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog atsakovas reikalavo teisiškai kvalifikuoti prieglobsčio prašymo aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esanti pareiškėjo apklausos transkripcija patvirtina, kad jam buvo užduodami klausimai apie jo faktinę patirtį, o Departamentas pateiktus duomenis vertino ir kvalifikavo priimdamas Sprendimą. Prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais (Įstatymo 71 str. 4 d. 4 p.). Prieš priimant Sprendimą pareiškėjas buvo apklaustas laikantis nustatytų procedūrų – jam paaiškintas apklausos tikslas, suteikta galimybė laisvai paaiškinti išvykimo priežastis, užduoti patikslinamieji klausimai.

38. Teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad Departamentas netinkamai išaiškino pareiškėjui jo teises, vertina kaip deklaratyvius, nesudarančius pagrindo apeliacinios skundo tenkinimui. Pažymėtina, kad pareiškėjas nurodydamas šiuos teiginius, niekaip jų nedetalizuoja, nepaaiškina kaip galimai netinkamas jo teisių išaiškinimas galėjo nulemti netinkamo sprendimo priėmimą.

39. Taip pat deklaratyviais teiginiais teisėjų kolegija laiko, kad kilmės valstybėje apsauga nėra teikiama. Pareiškėjas šių teiginių niekuo nepagrindžia, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nei karto nesikreipė dėl apsaugos kilmės valstybėje. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad (duomenys neskelbtini) nėra jokių žmogaus teisių garantijos veiksmingai užtikrinančių instrumentų, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas yra kilęs iš (duomenys neskelbtini), o ne iš (duomenys neskelbtini), valstybės esančios (duomenys neskelbtini), todėl šie argumentai niekuo nesusiję su pareiškėjo prašymų dėl prieglobsčio suteikimo.

40. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad teisinės reikšmės neturi pareiškėjo cituojama ESTT praktika. Cituojamoje byloje faktinės aplinkybės nėra tapačios, be kita ko sprendžiamas klausimas dėl prieglobsčio prašytojo persekiojimo religiniu pagrindu, tuo tarpu pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio nesusijęs su religiniais motyvais.

41. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su 1951 m. Konvencijos ir 1984 m. Konvencijos ratifikavimu, pažymėtina, jog Departamento atliekamo tyrimo metu yra vertinama individuali pareiškėjo situacija jo kilmės valstybėje. Vien tai, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr. pvz., LVAT 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009). Nagrinėjamu atveju buvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, siekiant nustatyti, ar jam kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, bei pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Taip pat kaip abstraktūs atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog atsakovas turėjo ištirti ne tik galiojančius teisės aktus, bet ir jų taikymo būdą ir praktinį veikimą, nėra aišku, kaip ši informacija būtų reikšminga tinkamai įvertinti pareiškėjos galimo persekiojimo baimę.

42. Priešingai nei tvirtina pareiškėjas, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertino skundžiamo Sprendimo dalį, kuriuo nutarta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, nuspręsta įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti. Dėl pareiškėjo išsiuntimo iš šalies pirmosios instancijos teismas įvertino 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB nuostatas ir nustatė, kad būtinybė išsiųsti iš šalies buvo pagrįsta įvertinus pareiškėjo atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes (į Lietuvą atvyko neteisėtai kirtęs Lietuvos ir (duomenys neskelbtini) sieną, prieglobsčio prašymą pateikė sulaikytas VSAT pareigūnų).

Be to, nei iki ginčijamo Sprendimo priėmimo, nei po jo iki bylos išnagrinėjimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti jam savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Teisėjų kolegija įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, konstatuoja, kad teismas nagrinėjo atsakovo taikyto 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrįstumą, analizavo tuo klausimu teisinį reguliavimą ir darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl pareiškėjo nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu.

Teismas pažymėjo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra nepagrįsta ir neproporcinga, todėl, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas atitinka Tvarkos (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija) dešimto skirsnio dvi nuostatas, keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat išsamiai buvo analizuota ir Sprendimo dalis dėl įvedimo į C.SIS II perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 5 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įvertintas teisinis reguliavimas, nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės bei taip pat nuspręsta sumažinti minėtą laikotarpį iki 3 metų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių šie laikotarpiai, kurie buvo sutrumpinti iki trijų metų, turėtų būti dar labiau sutrumpinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepaaiškino ir nedetalizavo, kokias aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertinto netinkamai ar kokios teisinio reguliavimo nuostatos buvo taikytos netinkamai ar iš viso netaikytos.

43. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis