2025-09-10 Nr. AB-14149-3-64-3-00417-2025-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2080-821/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00417-2025-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Egidijaus Šileikio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „FERN EPC“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Migracijos departamentas) 2025 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 25S51247 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

2.1. Pareiškėjas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, tuo pagrindu, kad ketino dirbti Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir šią teisę patvirtinančius dokumentus. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760299968. Pareiškėjas 2025 m. sausio 7 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu pakeisti darbdavį. Migracijos departamentas 2025 m. vasario 4 d. pakeitė užsieniečio darbdavį į uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „FERN EPC“ (toliau – ir Bendrovė). Pareiškėjas nuo 2025 m. vasario 7 d. pradėjo dirbti Bendrovėje (duomenys neskelbtini) pareigose.

2.2. Atsakovas Sprendimu, kuris priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime, be kita ko, nurodyta, kad Švedijos Karalystė (toliau – ir Švedija) į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) yra įtraukusi perspėjimą dėl pareiškėjo grąžinimo kartu su draudimu atvykti iki 2030 m. vasario 17 d. Pasak pareiškėjo, Sprendime nenurodyta, dėl kokių priežasčių Švedijos valstybė į SIS yra įtraukusi perspėjimą dėl grąžinimo kartu su draudimu atvykti iki 2030 m. vasario 17 d., o Migracijos departamentas tokios aplinkybės neanalizavo. Sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje buvo priimtas automatiškai.

2.3. Sprendimas priimtas pareiškėjui nepadarius jokių pažeidimų Lietuvoje, o tik dėl to, nes Švedijos policijos įstaiga sulaikė pareiškėją teisėtos komandiruotės metu, neteisingai traktavo komandiruotę nelegaliu darbu Švedijoje, uždraudė pareiškėjui atvykti į Švediją trims metams ir nurodė, kad pareiškėjas gali skųsti policijos įstaigos sprendimą. Policijos sprendimas Švedijoje yra apskųstas. Neaišku, kodėl Migracijos departamentas traktuoja, kad Švedija į SIS yra įtraukusi perspėjimą dėl grąžinimo kartu su draudimu pareiškėjui atvykti net iki 2030 m. vasario 17 d.

2.4. Iš byloje pateiktų duomenų akivaizdu, kad Bendrovė suteikė pareiškėjui darbą pagal profesiją. Nei pareiškėjas, nei Bendrovė neįvykdė jokių pažeidimų, neturėjo sąmoningo siekio padaryti žalos valstybei ar iškreipti darbo rinką ir konkurenciją, t. y. pareiškėjas dirbo Lietuvoje, Lietuvoje neužsiėmė jokia kita veikla (nevykdė individualios veiklos Lietuvoje, nedirbo pas kitus darbdavius), pagal teisės aktų reikalavimus buvo laikinai komandiruojamas į Švediją iš nuolatinės (pastovios) darbo vietos Lietuvoje, Švedijoje buvo gauti visi reikalingi komandiravimo sertifikatai.

2.5. Sprendime iš esmės nėra motyvų, pagrindžiančių pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, t. y. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Sprendimas priimtas neteisingai interpretavus pareiškėjo komandiravimo aplinkybes Švedijoje. Sprendime nėra jokių duomenų, kad Migracijos departamentas būtų kreipęsis į Švedijos kompetentingas institucijas ar būtų gavęs atsakymą dėl informacijos pateikimo, formaliai vadovautasi tik informacija, nurodyta SIS.

2.6. Panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi galima, konstatavus dvi sąlygas: 1) dėl jo kita Šengeno valstybė į SIS yra įtraukusi perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1860 dėl SIS naudojimo neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimui (toliau – ir Reglamentas 2018/1860) nuostatas kartu su draudimu atvykti; 2) nėra pagrindo išduoti jam leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata įpareigoja Migracijos departamentą, priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertinti, ar nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių arba tarptautinių įsipareigojimų. Atsakovas nevertino Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygų išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų.

2.7. Pareiškėjas Bendrovės 2025 m. vasario 9 d. įsakymu buvo laikinai komandiruojamas į (duomenys neskelbtini), Švedijoje. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 107 straipsnio 1 dalį, darbuotojo komandiruotė yra jo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje. Nuolatinė pareiškėjo darbo vieta buvo nustatyta Lietuvoje. Pareiškėjas yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje nuo 2023 m. lapkričio 10 d. Visas išlaidas, susijusias su komandiruote, taip pat dienpinigius, įsipareigojo apmokėti darbdavys, t. y. Bendrovė.

2.8. Pareiškėjo darbdavys buvo ne Švedijos bendrovė, o Bendrovė. Bendrovė kreipėsi dėl A1 pažymos išdavimo, sudarė darbo sutartį su pareiškėju, pateikė komandiruotės įsakymą. A1 pažyma yra patvirtinama, kad komandiruojamas darbuotojas yra registruotas savo šalies (Lietuvos Respublikos) socialinės apsaugos sistemoje ir jam nereikia mokėti įmokų šalyje, į kurią jis komandiruojamas.

2.9. Švedijos policijos įstaiga padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėjas Lietuvoje gyvena labai trumpą laikotarpį, t. y. tik nuo 2025 m. vasario 7 d. (darbo sutarties sudarymo data su Bendrove), neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas prieš tai dirbo kitoje Lietuvos bendrovėje, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2023 m. spalio 19 d. turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, o prieš tai turėjo Lietuvos nacionalinę D vizą, nebuvo atsižvelgta į tai, kad nuo 2023 m. lapkričio 10 d. pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje ((duomenys neskelbtini)). Remiantis tik pareiškėjo darbo trukmės Bendrovėje faktu, Švedijos policijos įstaigos buvo padaryta klaidinga išvada, kad pareiškėjas nelegaliai dirba Švedijoje (vykdomas fiktyvus, o ne tikrasis komandiravimas iš Lietuvos į Švediją).

2.10. Švedijos policijos įstaigos sprendimas dėl pareiškėjo nelegalaus darbo Švedijoje yra klaidingas, priimtas tinkamai neišsiaiškinus visų aplinkybių, užtikrinančių sprendimo pagrįstumą, todėl ir ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir yra naikintinas.

2.11. Perspėjimas atvykti į Švediją nedetalizuotas ir neatskleisti tokio perspėjimo motyvai, atsakovas Sprendimą priėmė nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo deportuotas iš Švedijos ginčijamu sprendimu 3 metams, o ne iki 2030 m. vasario 17 d., kaip atsakovas nurodo Sprendime.

2.12. Darbo sutartis su pareiškėju buvo sudaryta su Bendrove, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) apie pareiškėjo įdarbinimą buvo pranešta laiku, buvo mokami ir visi reikalingi mokesčiai, taip pat pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, deklaravo Lietuvos Respublikoje gyvenamąją vietą, jokia žala nebuvo padaryta nei valstybės finansų sistemai, nei viešiesiems interesams ar valstybės saugumui. Migracijos departamentas nevertino aplinkybių, dėl kurių Švedijos policijos įstaiga padarė klaidą, o automatiškai, pats savaime panaikino pareiškėjo leidimą gyventi Lietuvoje, nurodė neteisingą ir netikslią draudimo atvykti į Šengeną datą Sprendime – iki 2030 m. vasario 17 d.

2.13. Ginčijamas Sprendimas pažeidžia proporcingumo ir gero administravimo principus. Migracijos departamentas Sprendime rėmėsi tik SIS duomenimis ir jokių kitų duomenų ar informacijos nevertino, t. y. nesiaiškino aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas buvo sulaikytas Švedijoje, neatliko išsamaus ir pagrįsto individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant Sprendimą, o vien ši aplinkybė sudaro pagrindą panaikinti Migracijos departamento priimtą Sprendimą, kuris neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

2.14. Tiek iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto, tiek iš 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl SIS sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir Reglamentas 2018/1861) 29 straipsnio nuostatų kyla Migracijos departamento pareiga vykdyti konsultacijas su kita Šengeno valstybe (šiuo atveju su Švedija), kuri į SIS yra įtraukusi perspėjimą dėl asmens grąžinimo kartu su draudimu atvykti, prieš priimant Sprendimą. Kadangi Švedijos policijos įstaigos 2025 m. vasario 13 d. sprendimas buvo apskųstas, atsakovas sukūrė situaciją, kai neįsiteisėjusiam sprendimui Švedijoje suteikiama teisinė galia Lietuvoje.

2.15. Migracijos departamentas neatliko išsamaus individualaus pareiškėjo situacijos vertinimo, neinformavo pareiškėjo apie ketinamą priimti Sprendimą, neprašė papildomų duomenų ar informacijos, t. y. po kelių dienų, itin skubiai, automatiškai, priėmė Sprendimą, kuris yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas neatlikus konsultacijų su Švedijos valstybe. Atsakovas nevertino Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygų išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, todėl pažeidė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir Reglamento 2018/1861 29 straipsnį, taip pat neįvertino individualios pareiškėjo situacijos.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

4.1. Migracijos departamentas vykdė konsultacijas su Švedijos Karalyste. 2025 m. vasario 19 d. buvo gauta SIRENE Švedijos nacionalinio skyriaus N forma, kurioje pranešama, kad pareiškėjo atžvilgiu 2025 m. vasario 13 d. buvo priimtas sprendimas dėl grąžinimo su draudimu atvykti 3 metus dėl nelegalaus darbo Švedijoje. Tą pačią dieną Migracijos departamentas išsiuntė atsakymą SIRENE Švedijos nacionaliniam skyriui, informuojant apie pradėtą leidimo laikinai gyventi panaikinimo procedūrą, o 2025 m. kovo 7 d. išsiuntė O formą Švedijos nacionaliniam skyriui, kuria pranešama, kad leidimas gyventi panaikintas, o perspėjimas turi likti. Todėl atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Migracijos departamentas pažeidė Reglamento 2018/1861 29 straipsnį ir nevykdė pareigos vykdyti konsultacijas su Švedijos Karalyste.

4.2. Pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas gyventi, tačiau faktiškai, remiantis kitos Šengeno valstybės pateikta informacija (2025 m. vasario 18 d. N forma, dokumento Nr.: SCH-2025-005681), nustatyta, jog pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo Lietuvos įmonėje pagrindu, o ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, išvyko į kitą Šengeno valstybę, kur dirbo neteisėtai, dėl ko buvo priimtas sprendimas pareiškėją išsiųsti iš Švedijos Karalystes, kartu uždraudžiant atvykti į Šengeno erdvę 3 metams.

4.3. Byloje nėra sprendžiamas Švedijos kompetentingos institucijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Migracijos departamentas šiuo atveju nevykdė kitos valstybės narės kompetentingos institucijos sprendimo, o taikė nacionalinės teisės normas, remdamasis SIS esančiais duomenimis, kurių teisingumo pareiškėjas neginčija (t. y. jog SIS perspėjimas egzistuoja), ir kurių pakako priimti ginčijamą Sprendimą.

4.4. Sprendime nurodytas 2030 m. vasario 17 d. terminas buvo nustatytas ginčijamo Sprendimo priėmimo dieną patikrinus SIS. Švedijos nacionalinis skyrius N formoje nurodė, jog pareiškėjui taikomas grąžinimas pagal Reglamento 2018/1860 3 straipsnį kartu su draudimu atvykti į Šengeno erdvę 3 metams. Sprendimo priėmimo dieną pareiškėjas dar nebuvo įvykdęs grąžinimo, taigi, Švedijos kompetentingų institucijų 3 metų draudimas atvykti į Šengeno erdvę dar nebuvo įsigaliojęs. Patvirtinus, jog pareiškėjo grąžinimas įvykdytas, SIS perspėjimas keičiasi iš galiojusio grąžinimas su draudimu atvykti (Reglamento 2018/1860 3 str.), į draudimą atvykti ir apsigyventi (Reglamento 2018/1861 24 str.), kuriam yra taikomas numatytas 3 metų draudimas atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje.

4.5. Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, nes neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo Sprendimo nepriimti. Ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė atsiliepime į skundą su juo sutiko ir prašė jį tenkinti.

6. Bendrovė atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

6.1. Pareiškėjas nuo 2025 m. vasario 7 d. pradėjo dirbti Bendrovėje (duomenys neskelbtini) pareigose. Švedijos policijos įstaiga sulaikė pareiškėją teisėtos komandiruotės metu, jis buvo sulaikytas neteisingai traktavus komandiruotę nelegaliu darbu Švedijoje bei uždraudė pareiškėjui atvykti į Švediją 3 metams.

6.2. Bendrovei nėra aišku, kodėl Migracijos departamentas traktuoja, kad Švedija į SIS yra įtraukusi perspėjimą dėl grąžinimo kartu su draudimu pareiškėjui atvykti net iki 2030 m. vasario 17 d.

6.3. Švedijos policijos įstaiga formaliai įvertino situaciją, net neįsigilino į faktus, jog pareiškėjas į Švediją atvyko teisėtai, komandiruotės metu, kad jo gyvenamoji vieta ilgą laiką buvo Lietuvoje bei kad prieš įsidarbinant Bendrovėje pareiškėjas ilgus metus dirbdavo kitose įmonėse Lietuvoje.

6.4. Pareiškėjas pagal teisės aktų reikalavimus buvo laikinai komandiruojamas į Švediją iš nuolatinės (pastovios) darbo vietos Lietuvoje, o Švedijoje buvo gauti visi reikalingi komandiravimo sertifikatai.

6.5. Atsakovo Sprendimas yra priimtas pareiškėjui nepadarius jokių pažeidimų Lietuvoje, o jo teisių apribojimai visiškai neproporcingi siekiamam tikslui.

II. 7. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Migracijos departamento Sprendimą ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 2 708,70 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šiais ginčui reikšmingas faktines aplinkybes:

8.1. Pareiškėjas 2023 m. birželio 17 d. kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi (išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760299968, galiojęs iki 2025 m. spalio 19 d.).

8.2. Pareiškėjas 2025 m. sausio 7 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu pakeisti darbdavį. Migracijos departamentas 2025 m. vasario 4 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pakeitė pareiškėjo darbdavį į Bendrovę.

8.3. Pareiškėjas nuo 2025 m. vasario 7 d. pradėjo dirbti Bendrovėje (duomenys neskelbtini) pareigose.

8.4. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2025 m. vasario 19 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriame nurodyta, kad Švedijos valstybė į SIS yra įtraukusi perspėjimą dėl pareiškėjo grąžinimo kartu su draudimu atvykti iki 2030 m. vasario 17 d.

8.5. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti.

9. Teismas apžvelgė Įstatymo 35 straipsnio 1 ir 2 dalių, 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas bei pažymėjo, kad Migracijos departamente 2025 m. vasario 18 d. gauta SIRENE Švedijos skyriaus 2025 m. vasario 18 d. N forma, kurioje pranešama, jog dėl pareiškėjo priimtas sprendimas dėl grąžinimo su draudimu atvykti 3 metus. Migracijos departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atsižvelgęs į tai, jog leidimas laikinai gyventi pareiškėjui išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, bei tai, kad kita Šengeno valstybė yra įtraukusi į SIS perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi.

10. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (33 str. 4 d.), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (15 str. 1 d.) nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2025 m. balandžio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1061-789/2025), nurodė, jog iš skundžiamo Sprendimo matyti, kad jis buvo priimtas vien tik valstybės narės konsultavimosi procedūros metu gautais duomenimis – įvestas perspėjimas į SIS, tačiau joks individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, kuris yra nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo minėtame sprendime, nebuvo atliktas. Teismas sprendė, kad atsakovo priimtas Sprendimas negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu, todėl turi būti panaikintas.

11. Pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų, teismas, apžvelgęs ABTĮ bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, pažymėjo, kad iš pareiškėjo pateiktų įrodymų matyti, jog teisinės paslaugos buvo suteiktos šioje administracinėje byloje ir už jų suteikimą yra apmokėta, o tai, jog už pareiškėją atstovui apmokėjimą atliko Bendrovė, neturi reikšmės, nes tai atitinka kasacinio teismo praktiką. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos) nuostatas, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 2 708,70 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. 12. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti bei sumažinti priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą.

13. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus bei byloje esančią medžiagą, padarė akivaizdžius ir esminius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, išvadas grindė prielaidomis, skundžiamame sprendime motyvai išdėstyti apsiribojant nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes.

13.2. Migracijos departamentas Sprendime įvertino Švedijos pateiktą informaciją, SIS perspėjimo egzistavimo faktą, individualias pareiškėjo situacijos aplinkybes ir remdamasis Įstatymo nuostatomis (35 str. 1 d. 3 p.) priėmė Sprendimą. Migracijos departamentas, įvertinęs gautą informaciją, Švedijos SIRENE N formą, nustatė, jog pareiškėjas, turėdamas Lietuvos Respublikos leidimą laikinai gyventi, išvyko į Švedijos Karalystę ir nelegaliai joje dirbo.

13.3. Atsižvelgus į SIS perspėjimo tikslą, t. y. užtikrinti aukštą saugumo lygį Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, be kita ko, palaikyti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, užtikrinti saugumą valstybių narių teritorijose ir, naudojantis šia sistema perduodama informacija, užtikrinti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo trečiosios dalies V antraštinės dalies 4 ir 5 skyrių nuostatų, susijusių su asmenų judėjimu valstybių narių teritorijose, taikymą, konstatuotina, jog Migracijos departamento priimtas ginčijamas Sprendimas yra proporcinga priemonė pareiškėjo padarytam pažeidimui.

13.4. Priimant Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu nereikia nustatyti grėsmės viešajai tvarkai ar viešajam saugumui. SIS reglamento 29 straipsnis nenurodo imperatyvo, jog panaikinant leidimą laikinai gyventi dėl kitos valstybės narės įtraukto SIS perspėjimo, turi būti nustatyta grėsmė viešajai tvarkai ar viešajam saugumui, taigi ir nenustačius grėsmės viešajai tvarkai ar saugumui valstybė narė gali priimti sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, kai kita valstybė narė įtraukia perspėjimą į SIS. Be to, pagal Įstatymo 4 straipsnį ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas), grėsmės nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai ir saugumui yra vertinamos užsieniečiui pateikus prašymą išduoti ar pakeisti leidimą arba prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją pas tą patį darbdavį. Migracijos departamentas nei Įstatyme, nei kituose nacionaliniuose teisės aktuose neturi pareigos pakartotinai kreiptis į policiją ar Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl užsieniečio grėsmės viešajam saugumui ar tvarkai gavus informaciją, jog dėl užsieniečio, kuris turi Lietuvos Respublikos leidimą gyventi, buvo įvestas SIS perspėjimas, o SIS reglamentas taip pat nenustato imperatyvo iš naujo vertinti grėsmę viešajam saugumui ar tvarkai sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, tačiau tik į ją atsižvelgti. Kadangi pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas, tai reiškia, jog pareiškėjo grėsmė viešajai tvarkai ar viešajam saugumui nebuvo nustatyta. Priimant ginčijamą Sprendimą, Migracijos departamentas atsižvelgė į nurodytą informaciją.

13.5. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1061-789/2025 nurodytu vertinimu, kad priimant ginčijamą Sprendimą turėjo būti įvertinta SIRENE N formos informacija, sudaranti pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą gyventi, derėjimą su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) įtvirtintomis teisėmis, nes mano, jog tai yra per aukštas nagrinėjimo ir vertinimo standartas. Pirmosios instancijos teismo skundžiamajame sprendime nėra nurodyta, su kokiomis konkrečiomis Chartijoje įtvirtintomis teisėmis turėjo būti derinamas ginčijamo Sprendimo proporcingumas.

13.6. Ginčijamame Sprendime yra įvertinti pareiškėjo ekonominiai, socialiniai bei šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika. Pareiškėjo šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nebuvo nustatyta, o pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjas šios informacijos nepaneigė, tik deklaratyviai teigė, jog pažeidžiami pareiškėjo šeimos interesai ir teisės, nepateikiant jokių objektyvių įrodymų ar konkrečių paaiškinimų, taip pat nenurodant, kokios konkrečiai teisės ir kaip jos bus pažeidžiamos. Pareiškėjo atžvilgiu įtrauktas SIS perspėjimas (kurį paskelbė ne Lietuva, o kita valstybė) ar ginčijamas Sprendimas savaime nesuponuoja fakto, jog pareiškėjo šeima (dėl kurios jokių paaiškinimų pareiškėjas nepateikė) negali atvykti į Šengeno acquis teritoriją.

13.7. Migracijos departamentas neprivalo kreiptis dėl papildomos informacijos priimant Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, kai kita valstybė narė įtraukia perspėjimą į SIS. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos vertinimu, kad reikėjo papildomai kreiptis į Bendrovę, pareiškėją ar kitas institucijas. Švedijos pateiktoje SIRENE N formoje informacija yra vienareikšmiška, jog pareiškėjas dirbo Švedijos Karalystėje neturint Švedijos Karalystės išduoto leidimo dirbti. Migracijos departamentas neturi pagrindo abejoti ar ginčyti Švedijos Karalystės kompetentingų institucijų nustatytų aplinkybių ir priimtų sprendimų.

13.8. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje eA-1061-789/2025 nėra priimtas analogiškoje byloje. Nors Sprendimo pagrindas yra toks pat, minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo Ukrainos Respublikos piliečiui, o ginčijamame Migracijos departamento Sprendime nebuvo duomenų, kad Migracijos departamentas būtų kreipęsis į Vokietijos institucijas dėl konsultacijų. Ginčijamu Sprendimu panaikintas leidimas laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) piliečiui, jame yra pateikta ir įvertinta informacija apie konsultacijų su SIS perspėjimą paskelbusia valstybe rezultatus. Migracijos departamentas, priešingai nei nurodytoje byloje, įvykdė privalomą konsultaciją (išsiųsta O forma).

13.9. Atsakovas, pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų, nurodo, kad byloje nebuvo sprendžiami sudėtingi ar nauji teisės taikymo ir aiškinimo klausimai, be to, pareiškėjo atstovas analogiškose bylose (Nr. eI2-10238-1244/2025, Nr. eI2-10044-631/2025 ir Nr. eI2-10025-1247/2025 (Migracijos departamento apeliaciniame skunde nurodytas bylos numeris – Nr. eI2-10025/1247, laikytinas rašymo apsirikimu)) atstovauja ne vieną užsienietį, o kitose bylose teikiamų procesinių dokumentų turinys yra tapatus. Nors pareiškėjo prašoma suma neviršija Rekomendacijose įtvirtintų maksimalių dydžių, tačiau įvertinus tai, kad byloje sprendžiami klausimai nebuvo išskirtiniai, reikalavimams pagrįsti nebuvo būtina remtis specialiomis žiniomis, byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, faktą, kad pareiškėjo atstovas analogiškose bylose atstovauja ne vieną užsienietį, o procesinių dokumentų turinys yra tapatus, todėl pareiškėjo prašoma priteisti suma turėtų būti įvertinta vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais. Todėl toks prašymas negalėjo būti tenkinamas pilna apimtimi, kadangi jis neatitinka teisės aktų reikalavimų ir skaidrumo principo.

14. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

15. Pareiškėjas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

15.1. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, neatliko išsamaus ir individualizuoto pareiškėjo situacijos vertinimo. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui konstatavus, kad perspėjimo į SIS įvedimas savaime nėra laikomas pagrindu panaikinti trečiosios šalies piliečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, darytina išvada, jog Migracijos departamento Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

15.2. Migracijos departamentui teisės aktuose yra keliama pareiga atsižvelgti į visas grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje, todėl Migracijos departamento teiginys, jog priimant Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nereikia nustatyti grėsmės viešajai tvarkai ar viešajam saugumui, yra nepagrįstas.

15.3. Atsakovui prieš priimant Sprendimą dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo, privaloma įvertinti SIRENE N formos informaciją, sudarančią pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą gyventi, derėjimą su Chartijoje įtvirtintomis teisėmis.

15.4. Nurodytos aplinkybės (privaloma konsultavimosi procedūra, pasikeitimas papildoma informacija, priežasčių panaikinti leidimą gyventi pakankamumo (proporcingumo) vertinimas, leidimą gyventi išduodančios valstybės narės sprendimo privalomumas) leidžia daryti išvadą, kad trečiosios šalies piliečiui išduotas ir po konsultavimosi procedūros nepanaikintas leidimas laikinai gyventi yra pagrindas atšaukti į SIS įvestą perspėjimą, o ne priešingai.

15.5. Atsakovas nevertino aplinkybių, dėl kurių Švedijos policijos įstaiga padarė klaidą, o automatiškai bei nepagrįstai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pats savaime panaikino pareiškėjo leidimą gyventi Lietuvoje.

15.6. Pareiškėjui iš atsakovo pagrįstai ir teisingai priteista 2 708,70 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, kuri neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių. Atsakovas tik nurodo, kad toks prašymas negalėjo būti tenkinamas pilna apimtimi, kadangi jis neatitinka teisės aktų reikalavimų ir skaidrumo principo, tačiau nepateikia argumentų, kokia bylinėjimosi išlaidų suma yra laikytina teisinga, nenurodo, kiek teismas turėjo sumažinti priteistas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo argumentai yra nepagrįsti, o teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio priteisimo pareiškėjo atžvilgiu, tinkamai jas įvertino, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

15.7. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs į bylą pateiktus įrodymus, remdamasis teisės aktais bei aktualia teismų praktika, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo. Atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neįrodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, būtų pažeidęs proceso teisės normas ar nukrypęs nuo suformuotos teismų praktikos, todėl nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17. Bendrovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, tinkamai įvertino visą bylos medžiagą bei nustatė, kad iš Sprendimo matyti, jog jis buvo priimtas vien tik valstybės narės konsultavimosi procedūros metu gautais duomenimis – įvestas perspėjimas į SIS, tačiau joks individualus pareiškėjo situacijos vertinimas nebuvo atliktas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Sprendimą, konstatavęs, kad Sprendimas buvo priimtas vien tik valstybės narės konsultavimosi procedūros metu gautais duomenimis – įvestas perspėjimas į SIS, tačiau joks individualus pareiškėjo situacijos vertinimas nebuvo atliktas.

20. Migracijos departamentas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, apeliaciniame skunde teigia, kad tinkamai įvertino visas su pareiškėju susijusias individualias aplinkybes, kreipėsi į Švedijos Karalystę konsultacijos, t. y. tinkamai įgyvendino savo pareigą.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

22. Bylos duomenimis, pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, norėdamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760299968, galiojantį iki 2025 m. spalio 19 d. Migracijos departamentas 2025 m. vasario 4 d. sprendimu leido pareiškėjui pakeisti darbdavį į Bendrovę. Pareiškėjas 2025 m. vasario 7 d. pradėjo dirbti Bendrovėje (duomenys neskelbtini) pareigose. Bendrovės direktoriaus įsakymu „Dėl darbuotojų komandiruotės“ Nr. FE/KO/25-093 pareiškėjas nuo 2025 m. vasario 9 d. iki 2025 m. gegužės 9 d. buvo komandiruotas atlikti (duomenys neskelbtini) darbus projekte „(duomenys neskelbtini)“. Švedijos policija sulaikė (byla Nr. A099.494/2025) pareiškėją, nusprendusi, kad pareiškėjas nedirba ir negyvena Europos ekonominės erdvės valstybėje, kurioje jis turi leidimą laikinai gyventi, o dirba Švedijoje tam neturėdamas leidimo, neužregistravęs savo buvimo Švedijos migracijos agentūroje, todėl konstatuota, kad jis vengia Švedijos valdžios institucijų.

23. Migracijos departamentas, gavęs SIRENE Švedijos skyriaus 2025 m. vasario 18 d. N formą, kurioje pranešama, kad dėl pareiškėjo priimtas sprendimas dėl grąžinimo su draudimu atvykti 3 metus, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atsižvelgęs į tai, jog leidimas laikinai gyventi pareiškėjui išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, bei tai, kad kita Šengeno valstybė yra įtraukusi į SIS perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi, priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

24. Migracijos departamento Sprendime nurodyta, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas gyventi, tačiau faktiškai, remiantis Švedijos pateikta informacija, nustatyta, jog ši šalis, įvertinusi su asmeniu susijusias aplinkybes ir siekdama apsaugoti visuomenės interesą, priėmė sprendimą į SIS įtraukti perspėjimą dėl grąžinimo kartu su draudimu atvykti pagal Reglamento 2018/1860 3 straipsnį, galiojantį iki 2030 m. vasario 17 d.

Vertinant asmens ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad Migracijos departamento Vilniaus skyrius anksčiau šiam užsieniečiui buvo išdavęs nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2023 m. kovo 28 d. iki 2023 m. rugpjūčio 8 d., kaip užsieniečiui, kuris yra valstybės, nurodytos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 „Dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo 14 priede, pilietis, dėl kurio atvykimo į Lietuvos Respubliką tarpininkauja juridinis asmuo arba kuris vyksta į Lietuvos Respubliką ilgalaikiam buvimui, tarpininkaujant UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini).

Nuo 2023 m. spalio 19 d. asmuo Lietuvoje gyveno su leidimu gyventi, kuris buvo išduotas taip pat tarpininkaujant UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir galioja iki 2025 m. spalio 19 d. Gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje asmuo deklaravęs nuo 2023 m. lapkričio 10 d. Migracijos departamentas, atlikdamas savo funkcijas, patikrino aktualiausius duomenis apie asmenį Sodros informacinėje sistemoje. Nustatyta, kad asmuo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ atleistas (duomenys neskelbtini), o nuo 2025 m. vasario 7 d. yra įdarbintas Bendrovėje.

Vertinant asmens šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, tokių ryšių nenustatyta, nes Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie jo šeimos narius ir jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime padaryta išvada, kad atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 67 straipsnio 2 dalies ir 80 straipsnio, trečiosios dalies V antraštinės dalies 4 ir 5 skyrių, nuostatas ir SIS reglamento 1 straipsnyje įtvirtintą SIS tikslą bei įvertinus tai, kad Švedija į SIS yra įtraukusi perspėjimą dėl grąžinimo kartu su draudimu atvykti, ir tai, kad leidimas laikinai gyventi jam buvo išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, bei tai, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė – ji trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus, asmeniui išduotas leidimas laikinai gyventi panaikinamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytais pagrindais.

Leidimo laikinai gyventi panaikinimas laikytinas proporcinga priemone siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos bei Šengeno erdvės valstybių narių interesus.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčui aktualios Reglamento 2018/1861 ir Įstatymo nuostatos. Reglamento 2018/1861 29 straipsnyje yra įtvirtintos valstybių narių tarpusavio konsultacijų, vykdomų po to, kai perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi jau yra įvestas į SIS, vykdymo tvarka ir sąlygos. Šiame straipsnyje nustatyta, jog, kai paaiškėja, kad valstybė narė įvedė perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi dėl trečiosios šalies piliečio, turinčio kitos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą gyventi ar galiojančią ilgalaikę vizą, susijusios valstybės narės, pasikeisdamos papildoma informacija, konsultuojasi tarpusavyje, laikydamosi šių taisyklių: a) perspėjimą pateikusi valstybė narė apie perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi informuoja išduodančiąją valstybę narę; b) informacija, kuria pasikeista pagal a punktą, turi apimti pakankamą informaciją apie perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pateikimo priežastis; c) išduodančioji valstybė narė, remdamasi perspėjimą pateikusios valstybės narės pateikta informacija, apsvarsto, ar yra priežasčių panaikinti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą; d) išduodančioji valstybė narė, priimdama savo sprendimą, atsižvelgia į perspėjimą pateikusios valstybės narės sprendimo priėmimo priežastis ir, laikydamasi nacionalinės teisės, atsižvelgia į visas grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje; e) per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo dėl konsultacijos gavimo išduodančioji valstybė narė praneša perspėjimą pateikusiai valstybei narei apie savo sprendimą arba, jei per tą laikotarpį išduodančiai valstybei narei sprendimo priimti neįmanoma, pateikia pagrįstą prašymą išimtiniu atveju pratęsti atsakymo pateikimo laikotarpį ne daugiau kaip dar 12 kalendorinių dienų; f) jei išduodančioji valstybė narė praneša perspėjimą pateikusiai valstybei narei, kad ji palieka galioti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą, perspėjimą pateikusi valstybė narė tuojau pat ištrina perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

26. Įstatymo 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu išduodant ar keičiant leidimą gyventi nustatoma, kad kita Šengeno valstybė į SIS yra įtraukusi įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti, Migracijos departamentas turi konsultuotis su šia Šengeno valstybe ir atsižvelgti į jos interesus. Leidimas gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas tik dėl humanitarinių priežasčių arba dėl tarptautinių įsipareigojimų.

27. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į SIS yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.

28. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1–19 punktuose nustatyti pagrindai.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2025 m. balandžio 23 d. sprendime byloje Nr. eA-1061-789/2025 išaiškino, kad leidimą gyventi išduodanti valstybė narė išsaugo teisę išduoti trečiosios šalies piliečiui leidimą gyventi šalyje ar nepanaikinti jau išduoto leidimo, tokiais atvejais yra nustatyta privaloma valstybių narių konsultavimosi procedūra dėl perspėjimo į SIS II įvedimo / atšaukimo. Perspėjimą į SIS II įvedančios ir leidimą laikinai gyventi išduodančios valstybių narių teisių ir pareigų apimtis skiriasi priklausomai nuo to, koks klausimas konkrečiu atveju yra sprendžiamas – leidimo laikinai gyventi išdavimas asmeniui, dėl kurio yra įvestas perspėjimas į SIS II, ar asmeniui anksčiau išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas, kai yra svarstoma dėl perspėjimo į SIS II įvedimo arba kai toks perspėjimas yra įvedamas. Šios situacijos yra aiškiai atribotos, atskirai apibrėžiant ne tik aplinkybes, kurias valstybė narė privalo įvertinti, išduodama ar naikindama leidimą laikinai gyventi, bet ir konsultavimosi procedūros seką bei atitinkamas valstybių narių pareigas šioje procedūroje.

30. Sprendžiant dėl asmeniui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo, kai yra svarstoma dėl perspėjimo į SIS II įvedimo arba kai toks perspėjimas yra įvedamas (Konvencijos dėl Šengeno susitarimo 25 str. 2 d., Reglamento 2018/1861 28 ir 29 str.), vertinama, ar egzistuoja priežastys, sudarančios pagrindą panaikinti minėtą leidimą, bei tai, ar šios priežastys yra pakankamos. Kitaip tariant, vertinama, ar leidimo laikinai gyventi panaikinimas atitinka konkretų atvejį, be kita ko, atsižvelgiant į Chartijos nuostatas, ir yra proporcinga priemonė trečiosios šalies piliečio padarytam pažeidimui, dėl kurio įvedamas perspėjimas į SIS II, bei tokio perspėjimo įvedimu siekiamam tikslui. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl asmeniui jau išduoto leidimo gyventi panaikinimo, vertinimas „ar egzistuoja pakankamos priežastys panaikinti leidimą“ savo apimtimi ir esme yra platesnio pobūdžio ir apima tiek tokio leidimo išdavimo konkrečiam asmeniui pagrindų (inter alia (be kita ko) nurodytų Konvencijos dėl Šengeno susitarimo 25 str. 1 d.), tiek aplinkybių, susiklosčiusių po leidimo laikinai gyventi išdavimo (inter alia visų grėsmių viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje) vertinimą. Nors pareiga Reglamente 2018/1861 nustatyta tvarka ir terminais inicijuoti konsultavimosi procedūrą pasikeičiant papildoma informacija tokiu atveju kyla perspėjimą į SIS II įvedančiai valstybei, galutinį sprendimą dėl leidimo gyventi (ne)naikinimo, įvertinusi su individualiu atveju susijusią reikšmingą informaciją, priima būtent leidimą išduodanti valstybė narė. Atitinkamai, jei leidimą gyventi šalyje išdavusi valstybė narė mano, kad leidimą reikia palikti galioti, perspėjimą į SIS II įvedusiai valstybei narei kyla aiški, tiksli ir besąlygiška pareiga atšaukti tokį perspėjimą. Pažymėtina, jog tokia pareiga perspėjimą į SIS II įvedusiai valstybei narei kyla net ir tuo atveju, kai leidimą išduodanti valstybė narė tinkamai nevykdo konsultavimosi procedūros ir joje nustatyta tvarka bei terminais nepriima sprendimo dėl išduoto leidimo gyventi (ne)naikinimo (šiuo aspektu žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. sausio 16 d. sprendimą E, C-240/17).

31. Nurodytos aplinkybės (privaloma konsultavimosi procedūra, pasikeitimas papildoma informacija, priežasčių panaikinti leidimą gyventi pakankamumo (proporcingumo) vertinimas, leidimą gyventi išduodančios valstybės narės sprendimo privalomumas) leidžia daryti išvadą, kad trečiosios šalies piliečiui išduotas ir po konsultavimosi procedūros nepanaikintas leidimas laikinai gyventi yra pagrindas atšaukti į SIS įvestą perspėjimą, o ne atvirkščiai. Vadinasi, perspėjimo į SIS įvedimas ne tik savaime nėra laikomas pagrindu panaikinti trečiosios šalies piliečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, bet tuo pačiu reiškia, jog sprendimas dėl leidimo gyventi panaikinimo tokiu atveju negali būti priimtas automatiškai, jis turi būti individualizuotas. Sprendimą dėl leidimo gyventi panaikinimo priimanti kompetentinga nacionalinė institucija turi surinkti ir patikrinti šiam sprendimui priimti reikšmingą informaciją – su perspėjimu SIS susietą papildomą informaciją, kuria keičiamasi per SIRENE biurus, atsižvelgti į perspėjimą davusios valstybės narės interesus, taip pat konkretaus leidimo gyventi išdavimo pagrindus, grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje, kitą reikšmingą informaciją bei įvertinti, ar ši informacija yra pagrindas spręsti, jog egzistuoja pakankamos priežastys panaikinti tokiam asmeniui išduotą leidimą gyventi.

32. Nagrinėjamu atveju valstybių narių konsultavimosi procedūra buvo vykdoma iš esmės laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos, tačiau privalomos konsultavimosi procedūros tikslas – keistis su kita Šengeno valstybe su trečiosios šalies piliečiu, turinčiu teisę teisėtai gyventi valstybių narių teritorijoje, susijusia informacija, o ne tik informavimas apie tokiam asmeniui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimą. Kaip minėta, teisė apsispręsti dėl leidimo gyventi (ne)naikinimo paliekama leidimą išduodančiai valstybei narei (jos kompetentingai institucijai), kuri privalo priimti tokį sprendimą, laikydamasi Konvencijos dėl Šengeno susitarimo 25 straipsnio 2 dalyje bei Reglamento 2018/1861 29 straipsnyje nustatytų sąlygų. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamento vykdyta konsultacija buvo itin formali.

33. Iš byloje ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nustatęs, jog leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, bei atsižvelgęs į faktą, kad kita Šengeno valstybė (pagal bylos duomenis – Švedija) 2025 m. vasario 17 d. įvedė dėl pareiškėjo perspėjimą į SIS, galiojantį iki 2030 m. vasario 17 d. Nors Migracijos departamentas Sprendime ir nurodė pareiškėjo ryšius, tačiau visiškai nevertino pareiškėjo individualios situacijos. Taigi Migracijos departamentas, spręsdamas dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo, vertino konsultavimosi procedūros metu gautus duomenis, taip pat leidimo išdavimo pagrindus. Tačiau Migracijos departamentas, kaip galutinį sprendimą dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimanti kompetentinga nacionalinė institucija, skundžiamame Sprendime neatliko grėsmių viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti pareiškėjo buvimas valstybių narių teritorijoje, kitų reikšmingų aplinkybių vertinimo, taip pat nepasisakė dėl nustatytų priežasčių, sudarančių pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą gyventi, pakankamumo (proporcingumo), be kita ko, jų derėjimo su Chartijoje įtvirtintomis teisėmis, nors tai daryti Migracijos departamentą įpareigoja Konvencijos dėl Šengeno susitarimo 25 straipsnio 2 dalies bei Reglamento 2018/1861 29 straipsnio d punkto nuostatos. Kaip minėta, svarstydamas, ar yra pakankamai priežasčių panaikinti leidimą gyventi, Migracijos departamentas turi surinkti ir įvertinti visą tokiam sprendimui priimti reikšmingą informaciją, kuri, atsižvelgiant į kiekvieną individualią situaciją, nebūtinai apsiriboja vien tik valstybių narių konsultavimosi procedūros metu gautais duomenimis. Esant poreikiui, Migracijos departamentas turėtų kreiptis į kitas institucijas ar asmenis, įskaitant asmenį, kuriam išduotas leidimas gyventi, dėl informacijos, reikalingos priimti sprendimą, pateikimo (be kita ko, siekiant įvertinti asmens keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui, taip pat leidimo gyventi panaikinimo įtaką Chartijoje įtvirtintoms atskiroms asmens teisėms).

34. Šioje byloje nustačius, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, neatliko išsamaus ir individualizuoto pareiškėjo situacijos vertinimo, taip pat konstatavus, jog perspėjimo į SIS įvedimas savaime nėra laikomas pagrindu panaikinti trečiosios šalies piliečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, darytina išvada, kad ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl turi būti panaikintas. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2025 m. gegužės 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1884-415/2025; 2025 m. birželio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1187-492/2025; 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2157-552/2025).

35. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

36. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo argumentų, susijusių su bylinėjimosi išlaidų mažimu, pažymi, kad ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.). Pagal ABTĮ 40 straipsnio 4 dalį, teismas gali nesilaikyti šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas (taip pat ir mediacijos atveju), ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

37. CPK 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, atsakovo apeliaciniame skunde bei pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus, taip pat atsižvelgusi į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikto prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų ir priedų (PVM sąskaitų faktūrų, ataskaitų) turinį, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, tačiau atkreipia dėmesį, kad remiantis Rekomendacijų 7 punktu, pirmosios instancijos teismas skaičiuodamas bylinėjimosi išlaidas turėjo vadovautis 2024 m. III ketvirčio vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje. Nors pirmosios instancijos rėmėsi netinkamo ketvirčio vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje, įvertinusi maksimaliai galimų priteisti sumų dydžius pagal III ketvirčio vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje, pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas pareiškėjui šioje byloje, byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 4 dalimi, protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteista bendra išlaidų suma 2 708,70 Eur už skundo teismui surašymą ir sumokėtą žyminį mokestį bei prašymo teismui parengimą yra proporcinga ir nėra pagrindo jos sumažinti remiantis atsakovo nurodytais argumentais.

39. Pažymėtina, kad pareiškėjas pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas (725,27 Eur), patirtas administracinę bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str.1 d.).

40. Akcentuotina, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti patirtas bylinėjimosi išlaidas, pateikė sąskaitos išrašą, kuriame nurodyta, kad Bendrovė sumokėjo 3 804,12 Eur advokatų profesinei bendrijai Widen Legal, taip pat pateikė PVM sąskaitą faktūrą ir ataskaitą, kurioje nurodyta, kad ši sąskaita faktūra išrašyta už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI2-9882-561/2025 bei atsiliepimo į apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI2-9882-561/2025 peržiūrą ir korekcijas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju iš pareiškėjo pateiktų įrodymų matyti, kad teisinės paslaugos buvo suteiktos šioje administracinėje byloje ir už jų suteikimą yra apmokėta.

41. Kaip minėta, maksimalius teikiamų teisinių paslaugų įkainius reglamentuoja Rekomendacijos.

42. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, inter alia į bylos sudėtingumą (teisinis klausimas nebuvo itin sudėtingas), trukmę, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, įvertinus pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas pareiškėjui šioje byloje, taip pat byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, nutaria, kad, nors pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio, tačiau pareiškėjui priteistinų bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 500 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui A. L. (A. L.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Egidijus Šileikis

Dalia Višinskienė