2017-08-09 Nr. AB-15076-3-61-3-00747-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-657-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00747-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. rugpjūčio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB BIOGAMI atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB BIOGAMI skundą atsakovui Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB BIOGAMI (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2017 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 69SV-75 „Dėl ūkio subjekto veiklos sustabdymo“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti Sprendimo galiojimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 15 d. nutartimi priėmė skundą ir tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę bei iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdė Sprendimo galiojimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 26 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 15 d. nutarties dalį ir pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo atmetė.

2017 m. birželio 22 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti Sprendimo galiojimą.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl veiklos sustabdymo Bendrovė šiuo metu yra praktiškai jau privesta prie bankroto būsenos. Pareiškėjo teigimu, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymu šioje byloje nekeliama grėsmė viešajam interesui, nes: 1) šiuo metu rinkoje vis dar pardavinėjama Bendrovės produkcija ir dėl jos kokybės nėra gauta jokių vartotojų nusiskundimų, prekybos tinklai Bendrovei toliau teikia užsakymus; 2) Tarnyba viešojoje erdvėje yra paskelbusi, kad Bendrovės veiklos tyrimo metu nustatyti tariami pažeidimai nėra susiję su produktų sauga, t. y. pati Tarnyba patvirtino, kad Sprendime nurodyti tariami pažeidimai nekelia jokios grėsmės vartotojams; 3) Tarnyba netyrė, ar Bendrovės kita platinama produkcija yra pavojinga vartotojui, tokių įrodymų Tarnyba nepateikė ir iki šiol; 4) Sprendimo sustabdymas nesukels jokios grėsmės Tarnybos atlikto pareiškėjo veiklos tyrimo rezultatams, nes Bendrovei 2017 m. vasario 8 d. ir 2017 m. vasario 28 d. sprendimais jau yra taikytos sankcijos už tą patį pažeidimą ir minėti Tarnybos sprendimai užtikrins, kad į rinką nebus tiekiami galbūt pakitusių juslinių savybių produktai; 5) nėra jokių įrodymų, kad Bendrovės į rinką teikiama produkcija yra nesaugi. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad sustabdžius Sprendimo galiojimą iki bylos nagrinėjimo pabaigos, nebus pažeidžiamas interesų pusiausvyros principas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 23 d. nutartimi netenkino pareiškėjo UAB BIOGAMI prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas nurodė, kad klausimas dėl analogiškos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nagrinėjamoje administracinėje byloje jau buvo sprendžiamas, t. y. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2017 m. balandžio 26 d. nutartį, vertino pareiškėjo skunde, atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytus argumentus bei visus byloje tuo metu buvusius įrodymus. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad šiuo atveju iš esmės turi būti sprendžiama, ar atsižvelgiant į pareiškėjo 2017 m. birželio 22 d. prašyme pateiktus naujus argumentus ir prie šio prašymo pridėtus naujus įrodymus, yra pagrindas pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo vertinti kitaip, nei jis buvo įvertintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartyje.

Teismo vertinimu, Bendrovės argumentai, kad dėl veiklos sustabdymo Bendrovė šiuo metu yra praktiškai jau privesta prie bankroto būsenos ir kad dėl Sprendimo galiojimo sustabdymo iki bylos nagrinėjimo pabaigos nebus pažeidžiamas interesų pusiausvyros principas, iš esmės grindžiami siekiu užtikrinti turtinius Bendrovės interesus ir dėl to yra pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartyje, kurioje konstatuota, jog Bendrovės turtiniai interesai negali nusverti viešojo intereso, o aplinkybė, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių ar sunkumų, savaime nėra pagrindas užtikrinti reikalavimą. Įvertinęs pareiškėjo 2017 m. birželio 22 d. prašyme nurodytus motyvus, prie šio prašymo pridėtus įrodymus ir tai, kad Sprendimo neigiama įtaka Bendrovės veiklai buvo įvertinta neskundžiamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartyje, teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti kitokią išvadą, nei padarė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Teismas kritiškai vertino teiginį, kad pritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę nebus sukelta grėsmė viešajam interesui, nurodydamas, jog pareiškėjo pateikti argumentai šiam teiginiui pagrįsti yra prieštaringi ir iš esmės nepaneigia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartyje išdėstytų motyvų, kad Tarnyba ėmėsi pareiškėjo veiklos tikrinimo reaguodama į vartotojų skundus, kad Bendrovė gamina maisto produktus, skirtus kūdikiams ir mažiems vaikams, t. y. itin jautriai visuomenės grupei, o dėl įmonės veikloje konstatuotų teisės aktų pažeidimų gali kilti pavojus tokio maisto vartotojams. Įvertinęs 2017 m. birželio 22 d. prašyme nurodytus motyvus, prie šio prašymo pridėtus įrodymus, teismas nenustatė pagrindo pareiškėjo veikla keliamą grėsmę viešajam interesui vertinti kitaip, nei ji buvo įvertinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartyje.

Įvertinęs prie 2017 m. birželio 22 d. prašymo pridėtus įrodymus, teismas konstatavo, kad jie nelaikytini prima facie (iš pirmo žvilgsnio) įrodymais dėl skundo reikalavimo pagrįstumo. Teismo įsitikinimu, analogiška išvada buvo padaryta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartyje, kurią priimant buvo įvertinti tuo metu byloje buvę įrodymai, o pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumas bus įvertintas tik nagrinėjant bylą iš esmės.

III. Pareiškėjas UAB BIOGAMI atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti Sprendimo galiojimą.

Pareiškėjas atskirajame skunde pakartoja 2017 m. birželio 22 d. prašyme išdėstytus argumentus ir papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas prašymą, darė nepagrįstą išvadą, jog dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo kiltų grėsmė pažeisti viešąjį interesą. Dėl pareiškėjo vykdomos veiklos atsakovo ginamam viešajam interesui niekada nebuvo ir šiuo metu nėra kilusi grėsmė, todėl Sprendimo vykdymo nesustabdymas yra neproporcinga, pernelyg pareiškėjo teises varžanti priemonė. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio galima spręsti, kad pareiškėjo argumentai dėl grėsmės viešajam interesui net nebuvo nagrinėjami. Pareiškėjas, siekdamas paneigti pirmosios instancijos teismo teiginius, jog pareiškėjo argumentai dėl viešojo intereso yra prieštaringi, pažymi, kad pareiškėjas, prašyme nurodydamas, jog Tarnyba nepanaikins Sprendimo, turėjo omenyje itin didelį Tarnybos biurokratizmą ir jai pateikiamų argumentų bei įrodymų ignoravimą, dėl kurio nėra visiškai jokio pagrindo tikėtis, kad atsakovas atnaujins pareiškėjo veiklą.

Pareiškėjo teigimu, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis pažeidžia interesų pusiausvyros principą. Bendrovės veiklos vykdymas nekelia jokios grėsmės vartotojų sveikatai / gerovei, todėl tokios neproporcingos pasekmės, kurios kilo Bendrovei dėl nepagrįsto Sprendimo, yra akivaizdus interesų pusiausvyros principo pažeidimas, neadekvačiai suvaržantis Bendrovės teises bei teisėtus interesus. Sprendimo galiojimo nesustabdymas tik dar labiau padidins pareiškėjo nuostolius ir tai ateityje jam bus pagrindas kreiptis į teismą su papildomu ieškiniu dėl žalos atlyginimo iš valstybės. Tokioje situacijoje, kai paneigta bet kokia grėsmė vartotojams dėl pareiškėjo platinamų produktų, vienintelė adekvati ir proporcinga priemonė, užkirsianti kelią inicijuoti naują bylą dėl žalos atlyginimo iš valstybės, yra reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, t. y. Sprendimo galiojimo sustabdymas.

Pareiškėjas, atsižvelgęs į Sprendimo turinį, tai, kad paneigta grėsmė viešajam interesui dėl tolimesnės pareiškėjo veiklos vykdymo, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjo nurodyti įrodymai ir kiti bylos dokumentai patvirtina pareiškėjo teiginius, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovo teigimu, atskirajame skunde yra išdėstyti savo esme tie patys argumentai, kurie buvo pateikti skunde ir atsiliepime į Tarnybos atskirąjį skundą, šie argumentai jau buvo įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartyje kaip nepakankami, kad būtų sustabdytas Sprendimo galiojimas. Pareiškėjas Sprendime nurodytų veiklos trūkumų iki šiol nėra pašalinęs, todėl jo veikla nėra atnaujinta. Pareiškėjo veiklos sustabdymas yra būtina ir pagal savo tikslus vienintelė veiksminga priemonė, siekiant išvengti galbūt nekokybiškų ir (ar) nesaugių maisto produktų patekimo į rinką. Pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę būtų paneigti ūkio subjekto veiklos sustabdymo, kaip administracinio poveikio priemonės, tikslai, dėl kurių ši priemonė įtvirtinta teisės aktuose, nes pareiškėjui vykdant veiklą esamomis sąlygomis, šios veiklos keliama grėsmė maisto kokybei ir (ar) saugai ir toliau išliktų. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nebuvo pažeistas interesų pusiausvyros principas, nes pareiškėjas nepateikė prima facie įrodymų dėl skundo reikalavimo pagrįstumo. Atsakovas pažymi, kad pagal jo turimus duomenis pareiškėjas nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutarties ir toliau vykdė veiklą. Atskirajame skunde išdėstyti motyvai vertintini kaip subjektyvus pareiškėjo įsivaizdavimas dėl to, kokie reikalavimai jo veiklai yra nustatyti galiojančiuose norminiuose aktuose ir kaip tuos reikalavimus reikia įgyvendinti.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Sprendimas priimtas ir administracinio poveikio priemonės pritaikytos už platesnio pobūdžio pažeidimus, nei tie, už kuriuos pareiškėjui buvo pritaikytos kitos administracinio poveikio priemonės – produktų ir žaliavų tiekimo į rinką uždraudimas. Šioje byloje ginčas kilo ne dėl pareiškėjo pagamintų produktų kokybės – juslinių neatitikimų, dėl kurių buvo uždrausta produktus ir žaliavas tiekti į rinką, o dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjo veikloje buvo konstatuoti ir kiti maisto saugą ir kokybę reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai (pavyzdžiui, Bendrovėje neužtikrinamas maisto produktų, skirtų kūdikių ir mažų vaikų mitybai, gamyboje naudojamų žaliavų atsekamumas, gamybos metu naudojamos žaliavos, iki kurių tinkamumo vartoti termino pabaigos būna likę 1–3 mėnesiai, tačiau produktui suteikiamas 12 mėnesių tinkamumo vartoti terminas nuo sufasavimo dienos), pagrįstumo ir teisėtumo.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad tai, jog juslinių reikalavimų neatitinkantys pareiškėjo produktai buvo uždrausti tiekti į rinką, savaime nepašalina grėsmės, jog dėl kitų pareiškėjo veikloje konstatuotų maisto saugą ir kokybę reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų gali kilti pavojus tokio maisto vartotojams. Ginčo situacijoje Tarnyba, parinkdama konkrečią administracinę poveikio priemonę, vadovavosi Tarnybos direktoriaus 2013 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. B1-12 patvirtintu Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimų dėl administracinių poveikio priemonių taikymo priėmimo tvarkos aprašu. Sprendimas buvo priimtas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo padaryti pažeidimai pagal jų pobūdį gali turėti įtakos maisto saugai ir kad pareiškėjo gaminami maisto produktai skirti naudoti itin jautriai visuomenės grupei – kūdikiams ir mažiems vaikams. Pareiškėjas savo interesus turėtų ginti siekdamas pašalinti nustatytus pažeidimus, kurie gali kelti grėsmę itin jautriai vartotojų grupei. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas kvestionuoja visoje Europos Sąjungoje veikiančią sistemą dėl maisto tvarkymo subjekto atsakomybės už savo vykdomą veiklą ir nuolatinę savikontrolę, siekiant įsitikinti jo tiekiamo rinkai maisto sauga.

Atsakovas pažymi, kad atskirajame skunde pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymu, kurio nuostatos nėra taikomos maistui. Aplinkybės, kad pareiškėjas iš savo klientų gauna užsakymus, kad iš vartotojų nėra gaunami nusiskundimai dėl produktų ir kad pareiškėjas sunaikino uždraustas tiekti į rinką ryžių ir grikių kruopytes, savaime neįrodo, jog pareiškėjo gaminama produkcija yra saugi ir (ar) kokybiška. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, priėmė teisėtą ir faktinėmis aplinkybėmis pagrįstą sprendimą. Kaip buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartyje, aplinkybė, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių ar sunkumų, savaime nėra pagrindas užtikrinti reikalavimą. Kartu su atskiruoju skundu pareiškėjas pateikė duomenis, kad patyrė nuostolių, tačiau nepateikė įrodymų, jog dėl to jis patyrė neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą žalą bei jog pareiškėjas yra ant bankroto ribos. Reali grėsmė netekti / negauti Europos Sąjungos finansavimo neįrodo, kad buvo pažeistas interesų pusiausvyros principas. Aplinkybė, kad pareiškėjas yra pateikęs paraišką dėl finansavimo naujos gamyklos statybai, yra apskritai nesusijusi su Sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 23 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 70 straipsniu, netenkino pareiškėjo UAB BIOGAMI prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Tarnybos 2017 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 69SV-75 „Dėl ūkio subjekto veiklos sustabdymo“ galiojimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą pagal tuo metu byloje buvusius duomenis, pirmiausia akcentuoja, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr. 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (žr. 2016 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-74-575/2016). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad proceso dalyviai gali pakartotinai teikti motyvuotus prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymo, tačiau tokiais atvejais jie privalo nurodyti naujas aplinkybes bei pateikti įrodymus, dėl kokių priežasčių atsirado būtinybė pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą sustabdyti Sprendimo galiojimą buvo pateikęs skunde. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 15 d. nutartimi šį pareiškėjo prašymą tenkino, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 26 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 15 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir šį pareiškėjo prašymą atmetė. Tada pareiškėjas pateikė pakartotinį prašymą sustabdyti Sprendimo galiojimą. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šį pareiškėjo prašymą, jo netenkino, iš esmės nurodydamas, kad nėra pagrindo kitaip vertinti su reikalavimo užtikrinimu susijusių aplinkybių, nei jos buvo įvertintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartyje. Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti prašytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, o pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo 2017 m. birželio 22 d. prašymą, net nenagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl grėsmės viešajam interesui, be to, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis pažeidžia interesų pusiausvyros principą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusį ginčą apibūdinančias aplinkybes, pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir pareiškėjo nurodytas priežastis, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, turėjo būti taikoma prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pagal skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo metu byloje buvusius duomenis nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsižvelgusi į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir įvertinusi tai, kad pareiškėjo 2017 m. birželio 22 d. prašymas yra pakartotinis prašymas taikyti tą pačią reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog šiuo atveju iš esmės turėjo (turi) būti sprendžiama, ar atsižvelgiant į pareiškėjo 2017 m. birželio 22 d. prašyme pateiktus naujus argumentus ir prie šio prašymo pridėtus naujus įrodymus, yra pagrindas pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo vertinti kitaip, nei jis buvo įvertintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartyje.

Atmestinas atskirojo skundo argumentas, kad pareiškėjo argumentai dėl grėsmės viešajam interesui skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje net nebuvo nagrinėjami. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad šie pareiškėjo argumentai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti kritiškai, t. y. kaip prieštaringi ir nepaneigiantys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartyje išdėstytų motyvų, dėl kurių buvo atsisakyta sustabdyti Sprendimo galiojimą.

Grėsmės viešajam interesui aspektu atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas gamina maisto produktus, skirtus itin jautriai visuomenės grupei, t. y. kūdikiams ir mažiems vaikams. Nors pareiškėjas akcentuoja, kad jam tam tikrais sprendimais buvo uždrausta tiekti į rinką tik 2 iš 10 jo gaminamų produktų, t. y. ryžių ir grikių kruopytes, o dėl kitos pareiškėjo produkcijos vartotojų skundų nebuvo gauta, tačiau, kaip teisingai nurodo atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą, šioje byloje skundžiamas Sprendimas sustabdyti pareiškėjo veiklą buvo priimtas nustačius pažeidimus, kurių tik dalis Sprendime yra apibūdinta kaip išimtinai susijusi su nurodytomis kruopytėmis, o kita Sprendime užfiksuotų pažeidimų dalis yra platesnio pobūdžio (susijusi su maisto produktų, skirtų kūdikių ir mažų vaikų mitybai, gamyboje naudojamų žaliavų atsekamumu, su gamybos metu naudojamų žaliavų tinkamumo vartoti terminu, su sandėliavimo ir gamybos patalpose esančių maisto produktų ir žaliavų ozonavimu).

Atskirajame skunde nėra teisiškai pagrįstų argumentų, kad Sprendimo galiojimo nesustabdymas šiuo atveju yra akivaizdus interesų pusiausvyros principo pažeidimas, kaip teigia pareiškėjas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atskirojo skundo argumentai nepagrindžia aplinkybės, kad dėl Bendrovės veikloje konstatuotų teisės aktų pažeidimų negali kilti joks pavojus pareiškėjo gaminamo maisto vartotojams. Pareiškėjo pateikti duomenys apie patiriamus nuostolius šiuo atveju nesudaro pagrindo kitaip vertinti Sprendimo galiojimo sustabdymo būtinumą, negu jį įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, nes Bendrovės turtiniai interesai negali nusverti viešojo intereso apsaugoti vartotojus nuo galbūt nesaugių maisto produktų. Darytina išvada, kad pareiškėjas nepateikė tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių užtikrinti reikalavimą šioje byloje. Šiuo metu į bylą yra pateikti duomenys, kad Tarnyba priėmė sprendimą atnaujinti pareiškėjo veiklą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti skundo reikalavimą, taip pat teismui pateiktą medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo UAB BIOGAMI atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė