2015-11-03 Nr. AB-21230-3-62-3-00119-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-868-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00119-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 11.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Stasio Gagio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. M. M. ir R. D. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai A. M. M. ir R. D. (toliau – ir pareiškėjai) skundu ir patikslintu skundu (b. l. 6–9, 39–42) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT, Tarnyba) direktoriaus 2014 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. 1T-(9.5.)-1 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo atmestas pareiškėjų skundas, bei Tarnybos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 12 d. įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.2)-717 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo NŽT Kauno miesto skyriaus 2013 m. vasario 18 d. išvados Nr. 8IP-2 ir Nr. 8IP-3 (toliau – ir Išvados) pripažintos netekusiomis galios. Taip pat pareiškėjai prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, jog pareiškėjų motinos M. D. ir A. G. 1991 m. lapkričio 11 d. pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, žemę grąžinant ekvivalentine natūra. Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. 01-2742 ir sprendimu Nr. 1434 M. D. buvo atkurta nuosavybės teisė į 2 000 kv. m. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjams liko neatkurta 3,525 ha valstybės išperkamos žemės. Pažymėjo, kad nuo 1991 m. lapkričio 11 d. visada laikėsi pozicijos, kad kompensaciją už žemę pageidauja atgauti tik žeme. Nurodė, jog nuosavybės teisės į likusią žemę buvo atkuriamos palaipsniui ir dalimis, visuose priimtuose įsakymuose nurodant, kad nuosavybės teisės į likusią žemės dalį bus atkuriamos vėliau. 2012 m. lapkričio 29 d. pareiškėjai NŽT Kauno miesto skyriui pateikė prašymą dėl likusios negrąžintos žemės, prašydami ją grąžinti (duomenys neskelbtini). Tarnybos 2013 m. vasario 18 d. išvadose Nr. 8IP-2 ir Nr. 8IP-3 buvo numatyta suteikti pareiškėjams pageidaujamus žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). 2013 m. balandžio 24 d. pareiškėjai gavo NŽT Raseinių skyriaus kvietimą, kuriame buvo nurodyta, kad M. D. yra patvirtinta piliečių, kuriems perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai turėtiems žemės, miško ir vandens telkiniai sąraše, patvirtintame NŽT Raseinių skyriaus vedėjo 2013 m. balandžio 18 d. įsakymu, todėl pareiškėjai kviečiami atvykti į rengiamą susirinkimą ir pasirinkti numatomo gauti lygiaverčio žemės sklypo vietą. Tačiau 2013 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjams buvo įteiktas Tarnybos Kauno miesto skyriaus raštas Nr. 8SD-(14.8.94.)-4358 bei NŽT Kauno miesto skyriaus viršininko Įsakymas, kuriuo Išvados pripažintos netekusiomis galios. Nesutikdami su tokiu NŽT Kauno miesto skyriaus Įsakymu, pareiškėjai dėl jo panaikinimo ne teismine tvarka kreipėsi į Tarnybą, kuri 2014 m. sausio 3 d. Sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjai paaiškino, kad skundžiami Įsakymas ir Sprendimas motyvuoti tuo, jog M. D. 1991 m. lapkričio 11 d. pateiktame prašyme išreiškė valią susigrąžinti žemę ekvivalentine natūra, tačiau 1997 m. liepos 1 d. priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) turto grąžinimo būdo ekvivalentine natūra nenumatė, todėl pretendentams iki 2013 m. balandžio 1 d. neišreiškus valios dėl žemės grąžinimo kitu būdu, nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik pinigais. Pareiškėjai pažymi, jog nepaisant šio atsakovo argumento, 2006–2008 ir 2010 metais sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimančios institucijos priėmė sprendimus, kuriais nuosavybės teisės pareiškėjams, vadovaujantis 1991 m. lapkričio 11 d. išreikšta M. D. valia, buvo atkurtos jų pasirinktu būdu – ekvivalentine natūra. Pareiškėjų įsitikinimu skundžiami administraciniai aktai nepagrįsti ir neteisėti, pažeidžiantys pareiškėjų teisėtus lūkesčius bei suvaržantys jų teises į valstybės saugomus interesus.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 50–57) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog Įsakymas buvo priimtas Tarnybos Rizikų valdymo ir veiklos kokybės užtikrinimo skyriui nustačius, kad Išvados buvo parengtos ir patvirtintos pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatų reikalavimus. Teigė, jog pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.), iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, teisė parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą perėjo apskrities viršininko administracijai, o nuo 2010 m. liepos 1 d. – Tarnybai. Pažymėjo, kad galiojančioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje redakcijoje, jeigu nustatytais temimais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais, t. y. pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, NŽT nuo 2012 m. vasario 1 d. nebegali savo nuožiūra parinkti nuosavybes teisių atlyginimo būdo, nes nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais.

Atsakovo teigimu, atkūrimo dokumentų byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pretendentė M. D. 1991 m. lapkričio 11 d. pateikė prašymą atstatyti nuosavybės teisę į tėvo V. Š. 7,45 ha ir motinos A. Š. 6 290 kv. m žemės Kauno mieste, grąžinant ją ekvivalentine natūra, tačiau iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo. Pažymėjo, kad Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 02-01-14062, be kita ko, atsižvelgiant į pasibaigusį teisės aktuose nustatytą terminą pretendentei rinktis nuosavybės teisių atkūrimo būdą, buvo pakeistas Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. 01-2742 2 punktas: vietoje skaičiaus ir žodžių „3,525 ha žemės išpirks valstybė pretendentei pasirinkus kompensavimo būdą“, įrašyti skaičiai ir žodžiai „nuosavybės teisės į 3,525 ha žemės bus atkurta vėliau“. Nurodė, kad 1997 m. liepos 1 d. priėmus Atkūrimo įstatymą, jis, kitaip nei iki 1997 m. liepos 8 d. galiojęs Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų (toliau – Atstatymo įstatymas), nebenumatė turto grąžinimo ekvivalentine natūra (tokios tai rūšies ar vertės turto perdavimo nuosavybėn neatlygintinai ekvivalentine natūra), išpirkimo, valstybės vienkartinių išmokų suteikimo, todėl piliečiai, kurie buvo pareiškę valią, kad jiems nuosavybės teisės būtų atkurtos šiais būdais, Atkūrimo įstatymo numatytais terminais privalėjo tikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar dėl atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo, o tie kurie nebuvo pareiškę valios dėl atkūrimo būdo, ją pareikšti. Numatytais terminais nepatikslinus savo pareikštos (nepareiškus) valios, pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalį institucija, priimanti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, įgijo teisę šiems piliečiams atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais. Tokią poziciją yra išsakęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Pažymėjo, kad priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais teisės aktais, o vadovaujantis Įsakymu panaikintų Išvadų priėmimo metu galiojusiais teisės aktais, institucija neturėjo teisės parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdo, privalėjo vertinti M. D. teisės aktų nustatytu metu pareikštą valią dėl atkūrimo būdo ir negalėjo parengti Išvadų, o jas parengdama pažeidė teisės aktų nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad Išvados nebuvo įgyvendintos, pagal jas sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo priimti, institucija, nustačiusi, kad nuosavybės teisės pagal šias Išvadas negali būti atkurtos, pagrįstai pripažino jas netekusiomis galios.

Teigė, kad pareiškėjai nenurodė kokios teisės aktų nuostatos buvo pažeistos priimant Įsakymą ir Sprendimą, taip pat nenurodė ir jokių Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų administracinių aktų panaikinimui. Nesutiko, jog skundžiamais administraciniais aktais yra be pagrindo suvaržytos pareiškėjų teisės į valstybės saugomus interesus ir kad šie aktai pažeidžia teisėtus jų lūkesčius, kadangi Išvadoms esant nepagrįstoms, nebuvo pagrindo tikėtis, jog jos bus įgyvendintos.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimu (b. l. 77–81) pareiškėjų skundą patenkino ir panaikino NŽT Kauno miesto skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 12 d. įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-717 ir NŽT direktoriaus 2014 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. lT-(9.5.)-l kaip nepagrįstus ir neteisėtus.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog po to, kai M. D. Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr. 01-2742 ir 1998 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 1434 buvo atkurtos nuosavybės teisės į V. Š. nuosavybės teise turėtos 3,725 ha ploto žemės dalį, suteikiant neatlygintinai 2 000 kv. m žemės sklypą individualiam namui statyti, Kauno apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 02-01-14063 ir sprendimu Nr. 7011 – į V. Š. nuosavybės teise turėtos 3,725 ha ploto žemės dalį, grąžinant natūra 1,0645 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o NŽT 2010 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. Ž8-216 ir sprendimu Nr. S8-70 – į A. Š. nuosavybės teise turėtos 0,1263 ha ploto žemės dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1263 ha žemės sklypą, pretendentei M. D. liko neatkurtos nuosavybės teisės atitinkamai į buvusių savininkų A. Š. 0,1837 ha žemės dalį ir į V. Š. 0,3417 ha žemės dalį. Pareiškėjai 2012 m. lapkričio 29 d. pateikė prašymą dėl likusios mirusiajai M. D. ekvivalentine natūra negrąžintos buvusių savininkų A. ir V. Š. žemės dalies perkėlimo į (duomenys neskelbtini). NŽT Kauno miesto skyrius 2013 m. vasario 18 d. parengė Išvadas dėl žemės suteikimo pareiškėjų pageidaujamojoje kadastrinėje vietovėje, tačiau Tarnybos Rizikų valdymo ir veiklos kokybės užtikrinimo skyriui 2013 m. liepos 22 d. patikrinus Išvadų pagrįstumą buvo nustatyta, kad jos parengtos ir patvirtintos pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatų reikalavimus, todėl buvo priimtas Įsakymas, kuriuo Išvados pripažintos netekusiomis galios.

Teismas, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi, pažymėjo, kad tik esant šioje įstatymo nuostatoje nurodytoms aplinkybėms piliečiams yra atlyginama pinigais. Nurodė, kad pretendentės prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo metu (1991 m. lapkričio 11 d.) galiojusio Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje buvo numatyti atlyginimo piliečiams už išperkamą turtą būdai, vienas iš jų, kurį pasirinko pretendentė, buvo tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra).

Atstatymo įstatymą pakeitusio 1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija, įsigaliojusi nuo 1999 m. birželio 2 d.) nurodytas iš esmės analogiškas būdas, jog už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu. Pažymėjo, kad anksčiau galiojęs Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje numatytas atlyginimo piliečiams už išperkamą turtą būdas – ekvivalentine natūra, iš esmės reiškia lygiaverčio žemės sklypo suteikimą atlyginant piliečiams už valstybės išperkamą turtą, kurio negalimą grąžinti buvusioje vietoje, t. y.

Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje numatytas atlyginimo būdas savo esme atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą lygiaverčiu žemės sklypu. Atsižvelgęs į tai, teismas nesutiko su atsakovo argumentu, jog M. D. prašyme nurodytas atlyginimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme. Pažymėjo, kad abiejuose įstatymuose numatytas tas pats atlyginimo būdas. Rėmėsi tuo, kad Lietuvių kalbos žodynas žodį „ekvivalentas“ apibūdina kaip žodį atitinkantį žodžių reikšmes – lygiavertis, lygiareikšmis, tolygus daiktas.

Nagrinėjamo ginčo atveju, tai reiškia atlyginimą lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje. Būtent tokią valią 1991 m. lapkričio 11 d. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškė M. D.. Be to, šią valią ji detalizavo laisvos formos prašyme, prašydama statiniais užstatytą žemę grąžinti kitoje konkrečioje vietoje. Pareiškėjai, kaip pretendentės M. D. įpėdiniai, 2012 m. lapkričio 29 d. pateikė prašymą NŽT Kauno miesto skyriui, kuriame detalizuota pretendentės anksčiau išreikšta valia grąžinti žemę ekvivalentine natūra bei nurodyta, kokioje konkrečioje kadastrinėje vietoje pageidaujama gauti atlyginimą lygiaverčiu žemės sklypu.

Taip pat teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią vien tik teisinių formuluočių, kuriomis įstatymų leidėjas Atstatymo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo raidoje apibūdino, kokiu būdu atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris negali būti grąžintas turėtoje iki nacionalizacijos vietoje (ekvivalentine natūra, lygiaverte natūra, lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu), nereiškia, kad minėti nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės skiriasi. Pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo atveju nebuvo nustatytos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje numatytos aplinkybės, kurioms esant piliečiams už valstybės išperkamą turtą atlyginama pinigais. Būtent, nebuvo nustatyta, kad pretendentė M. D. iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo ir kad pretendentės prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo nenumatytas Atkūrimo įstatyme. Teismo vertinimu, M. D. prašyme buvo išreiškusi valią dėl atlyginimo būdo, prašydama atlyginti už natūra negražintą žemę ekvivalentine natūra, šis būdas reiškia atlyginimą lygiaverčiu žemės sklypu ne natūrinėje (buvusioje) žemės vietoje, tačiau kitoje galimoje vietoje ir atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo naikinti Išvadas. Nurodė, kad pareiškėjai, kaip mirusios pretendentės M. D. įpėdiniai, turi teisę atkurti nuosavybės teises, atlyginant jiems už valstybės išperkama turtą lygiaverčiu žemės sklypu jų pasirinktoje kitoje kadastrinėje vietovėje.

III. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 96–100), prašydamas Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjo skundą, taip pat šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas.

2. Teismas nepagrįstai sutapatino du nuosavybės teisių atkūrimo būdus, tapatindamas sąvokas „ekvivalentine natūra“ ir „lygiaverčiu žemės sklypu“. Teigia, jog ekvivalentiniu būdu pretendentams jau buvo atkurtos nuosavybės teisės suteikiant naują žemės sklypą. Pažymi, jog nauji žemės sklypai suteikiami juos lyginant pagal plotą, o ne pagal vertę (ekvivalentiniu būdu), o lygiavertis sklypas turėtų būti laikomas atitinkančiu neteisėtai nusavintos žemės vertę, todėl manytina, kad įstatymų leidėjas pagrįstai atskyrė šias dvi sąvokas, siekdamas pakeisti kompensavimo už neteisėtai nusavintą žemę būdą.

3. Įsakymas buvo priimtas nustačius, kad Išvados parengtos ir patvirtintos pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio3 dalies nuostatų reikalavimus, t. y. Išvados neatitiko jų priėmimo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 105–107) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo argumentus iš esmės tapačius nurodytiesiems skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog M. D. 1991 m. lapkričio 11 d. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo aiškiai išreiškusi savo valią grąžinti žemę ekvivalentine natūra, prašydama ją grąžinti kitoje konkrečioje vietoje ir kad toks atlyginimo būdas visiškai atitinka šiuo metu galiojančio įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatytą atlyginimo lygiaverčiu sklypu būdą. Mano, kad lingvistinis šių sąvokų išaiškinimas parodo, kad abi jos yra sinonimai, todėl apeliacinio skundo argumentas, neva M. D. prašyme nurodytas atlyginimo būdas nėra numatytas Atkūrimo įstatyme, yra nepagrįstas. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog vien tik teisinių formuluočių keitimas nereiškia, kad nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai iš esmės skiriasi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, daro išvadą, jog apeliacinis skundas nepagrįstas.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės nesutikimu dėl teisės taikymo ir aiškinimo. Todėl nesant ginčo dėl faktinių aplinkybių teismas jų iš naujo nevertina ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjai turi teisę į nuosavybės atkūrimą ir tik šio ginčo apimtyje vertinama kokiu būdu gali būti atkurtos nuosavybės teisės žemę.

Apeliantas nurodo, kad 1997 m. liepos 1 d. priimtas Atkūrimo įstatymas, kitaip nei iki 1997 m. liepos 8 d. galiojęs Atstatymo įstatymas, nebenumatė turto grąžinimo ekvivalentine natūra, todėl pareiškėjai nepagrįstai reikalauja tokio atkūrimo būdo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad anksčiau galiojęs Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje numatytas atlyginimo piliečiams už išperkamą turtą būdas – ekvivalentine natūra, iš esmės reiškia lygiaverčio žemės sklypo suteikimą atlyginant piliečiams už valstybės išperkamą turtą, kurio negalimą grąžinti buvusioje vietoje, t. y. Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje numatytas atlyginimo būdas savo esme atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą lygiaverčiu žemės sklypu.

Pretendentės į nuosavybės teisų atkūrimą M. D. prašymo padavimo metu galiojusio Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas numatė, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma šiais būdais: grąžinant nusavintą turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra. Pagal šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą valstybė galėjo išpirkti išlikusį nekilnojamąjį turtą, išskyrus gyvenamuosius namus, jų dalis ar butus, šiuo būdu: tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra). Taigi pretendentė į nuosavybės teisų atkūrimą M. D. 1991 m. lapkričio 11 d. prašyme nurodydama atkurti nuosavybės teises „ekvivalentine natūra“ valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę išreiškė tinkamai, pagal tuo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus.

Atkūrimo įstatymo, įsigaliojusio nuo 1997 m. liepos 9 d., 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Byloje nustatyta, kad nuosavybės teisės pretendentei buvo atkurtos į dalį žemės sklypo ir ginčas yra dėl likusios valstybės išperkamos žemės grąžinimo. Esant šioms aplinkybėms nuosavybės teisių atkūrimo procesas turi būti tęsiamas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos“ 3 punkto pakeitimu (2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija) buvo nustatyta, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.

Nagrinėjamu atveju, valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo, išreikšta M. D. 1991 m. lapkričio 11 d. prašyme, nebuvo keičiama, todėl nuosavybės teisės turi būti atkurtos pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, t. y. suteikiant lygiavertį žemės sklypą, nes tokia galimybė, pagal Atkūrimo įstatymo (įsigaliojusio nuo 1997 m. liepos 9 d.) 16 straipsnio 9 dalies 1 punktą, numatantį, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą, yra.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu teisės aiškinimu ir tik papildo, kad nuosavybės teisių įstatymuose atkūrimo būdų sąvokos „ekvivalentine natūra“ ir „lygiaverčiu žemės sklypu“ iš esmės yra tapačios. Pagal Atstatymo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą buvo atlyginama tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra), o pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatytą atlyginimo būdą – lygiaverčiu žemės sklypu. Pažymėtina, jog tiek vienu, tiek kitu atveju turi būti paisoma nacionalizuoto ir perduodamo turto vertės ekvivalentiškumo, be to, šiuos atkūrimo būdus vienija esminis nuosavybės teisių atkūrimo būdo požymis, kad tokio atlyginimo atveju, pagal minėtas teisės normas, suteikiamas ne tas pats nacionalizuotas žemės sklypas, o žemės sklypas kitoje pretendento pasirinktoje vietoje. Paminėtina, jog nagrinėjamu klausimu aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad vien tik teisinių formuluočių, kuriomis įstatymų leidėjas Atstatymo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo raidoje apibūdino, kokiu būdu atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris negali būti grąžintas turėtoje iki nacionalizacijos vietoje (ekvivalentine natūra, lygiaverte natūra, lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu), ar už jį atlyginama, nereiškia, kad minėti nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės skiriasi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinę bylą Nr. A146-590/2014).

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas panaikindamas atsakovo sprendimą tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys