2025-11-19 Nr. AB-20103-3-61-3-03697-2025-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2667-552/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03697-2025-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. V. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. rugsėjo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Migracijos departamentas) 2025 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 25S142301 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą.

2. Pareiškėja nurodė, kad nesutinka su atsakovo Sprendimu neišduoti jai leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, nes jis nepagrįstas ir neteisėtas. Pasak pareiškėjos, Migracijos departamentas nepagrįstai, formaliai ir paviršutiniškai vertino faktines aplinkybes, nenurodė konkrečių jos veiksmų, kurie keltų grėsmę Lietuvos interesams ar saugumui.

3. Pareiškėja pažymėjo, kad pildydama Migracijos departamento klausimyną neatsakė į kelis klausimus, nes nelaikė jų savo kompetencija, o išsakytos nuomonės savaime nėra priešiškos Lietuvos valstybei. Pareiškėja akcentavo, kad yra prieš bet kokį karą, tačiau savo pozicijos nepagrindė remdama nei vieną pusę, nes baiminasi galimų Rusijos tarnybų veiksmų jos atžvilgiu, tačiau tai nėra priešiškumo Lietuvai išraiška, o tik jos asmeninės baimės.

4. Pareiškėja tvirtino, kad Migracijos departamentas jos atsakymus interpretavo neteisingai, o teisinės sąvokos „legitimus“ nežinojimas negali būti laikomas jos kaltės įrodymu. Pareiškėja vertino, kad dėl amžiaus ir protinių gebėjimų negali būti lyginama su jaunesniais, labiau geopolitika besidominčiais asmenimis, todėl jos nežinojimo prilyginimas grėsmei valstybės saugumui yra klaidingas. Pasak pareiškėjos, ji niekada nevykdė jokios veiklos prieš Lietuvos valstybę, už tai nebuvo nei bausta, nei teista, o vien tik nuomonės neturėjimas negali būti vertinamas kaip pavojus.

5. Pareiškėjos nuomone, Migracijos departamentas nepagrįstai rėmėsi ankstesniais jos pasisakymais, išvykomis į Baltarusiją, taip pat žiniasklaidos publikacijomis su kuriomis ji nesusijusi. Pareiškėja teigė, jog Migracijos departamento išvada, kad jos pozicija yra nenuosekli ar nenuoširdi, yra neteisinga, nes ji neturi galimybių išsamiai sekti geopolitinių procesų, o tai savaime negali kelti grėsmės Lietuvai, be to, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvadoje pateikta informacija nėra pakankama konstatuoti grėsmę, jos atsakymai sureikšminti, o Sprendimas remiasi spėjimais bei interpretacijomis. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad skundžiamas Sprendimas, yra griežtas, neproporcingas ir pažeidžiantis teisingumo bei protingumo principus.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Migracijos departamentas tvirtino, kad pareiškėjos teiginiai dėl Sprendimo nepagrįstumo yra selektyvūs ir deklaratyvūs, o Sprendime aiškiai ir detaliai nurodyta dėl kokių veiksmų konstatuota, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Pasak Migracijos departamento, pareiškėja nepateikė objektyvių įrodymų ar argumentų, kurie paneigtų nustatytas aplinkybes.

8. Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjos elgesys, t. y. vengimas aiškiai atsakyti į klausimus dėl Krymo aneksijos ir Rusijos veiksmų Ukrainoje, taip pat nenuoseklūs paaiškinimai apie išvykas į Rusiją ir Baltarusiją bei ryšius su giminaičiais šiose šalyse, prieštaringa informacija teismui, Migracijos departamentui ir žiniasklaidai, interviu rusų propagandinei spaudai, ryšiai su Rusijos institucijomis, KGB lankymas, Pergalės dienos ir kitų sovietinių švenčių minėjimai, pasisakymai dėl nugriautų sovietinių paminklų, rodo jos lojalumą Rusijos Federacijos režimui.

9. Migracijos departamentas teigė, kad pareiškėja sąmoningai neatskleidė tikrosios pozicijos valstybės saugumui reikšmingais klausimais, taip pat jos elgesys demonstruoja nenorą bendradarbiauti su Lietuvos institucijomis, o tai patvirtina jos pažeidžiamumą ir galimą priešiškų tarnybų poveikį, ypač atsižvelgiant į artimus šeimos ryšius (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas nurodė, kad tokia asmens laikysena sudaro sąlygas jį naudoti kaip potencialų verbavimo taikinį, o tai nesuderinama su Lietuvos saugumo interesais.

10. Migracijos departamentas pažymėjo, kad remdamasis VSD išvada, atliko kompleksinį pareiškėjos vertinimą, taip pat įvertino jos šeiminius, ekonominius ir socialinius ryšius, bei konstatavo, jog grėsmė valstybės saugumui yra reali. Migracijos departamentas akcentavo, kad leidimas nuolat gyventi Lietuvoje suteikia užsieniečiui išskirtinį statusą, priartinantį prie piliečio teisių, todėl jiems keliami aukštesni reikalavimai, ypač dėl lojalumo ir saugumo. Migracijos departamentas pareiškėjos paaiškinimus dėl baimės Rusijos tarnyboms vertino kaip gynybinę poziciją, tik patvirtinančią jos lojalumą Rusijai.

11. Migracijos departamentas nurodė, kad teisė gyventi Lietuvoje nėra prigimtinė ir automatiškai nesuteikiama trečiųjų šalių piliečiams, be to, pagal teismų praktiką, valstybės turi diskreciją riboti užsieniečių atvykimą ir gyvenimą, jei kyla grėsmė nacionaliniam saugumui. Migracijos departamentas taip pat nesutiko su pareiškėjos teiginiais dėl Sprendimo neproporcingumo, nes jis nepriėmė sprendimo grąžinti ar išsiųsti pareiškėją į Rusiją ir laikėsi pozicijos, kad Sprendimas neišduoti leidimo nuolat gyventi buvo pagrįstas ir teisėtas.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

13. VSD teigė, kad Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, atitinka nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Pasak VSD, buvo pateiktas vertinimas, jog pareiškėjos, kaip (duomenys neskelbtini) pilietės, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja palaikė nuolatinius ryšius su Rusijos Federacijos ambasados atstovais, teikė jiems informaciją apie rusakalbių bendruomenę (duomenys neskelbtini), organizavo ir vadovavo Rusijos švenčių bei Pergalės dienos minėjimams, dalino Georgijaus juosteles – draudžiamą sovietinį simbolį, palaikė kontaktus su Rusijos visuomeninėmis organizacijomis ir tarpininkavo siekiant jų susitikimų su savivaldybių politikais, taip pat perdavė dokumentus, gautus iš Lietuvos institucijų, Rusijos organizacijų atstovams. VSD akcentavo, kad remiantis turimais duomenimis, pareiškėja yra prorusiška, palankiai vertina Rusijos valdantįjį režimą. Be to, pareiškėja klausimyne dėl leidimo nuolat gyventi keitimo atsisakė aiškiai pasisakyti dėl Krymo priklausomybės bei Rusijos agresijos prieš Ukrainą, o apklausose teigė nepalaikanti nei vienos pusės, nes nežinanti karo priežasčių, tačiau VSD vertino, jog tokia pozicija, sutampanti su Rusijos propagandiniais naratyvais, rodo jos lojalumą režimui ir paramą agresyviai politikai, keliančiai grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD tvirtino, kad pareiškėjos nenuoseklumas, vengimas atskleisti tikrąją poziciją bei tikrovės neatitinkančių duomenų teikimas patvirtina jos nenuoširdumą bendraujant su Lietuvos institucijomis ir siekį išvengti neigiamų padarinių, be to, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių priešiškumą Rusijos politikai, priešingai – iš bylos matyti jos palankumas režimui. VSD laikėsi pozicijos, kad pareiškėjos asmeniniai interesai negali būti aukščiau valstybės saugumo, o Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

II. 14. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2025 m. rugsėjo 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas, apžvelgęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, pažymėjo, kad nesutinka su pareiškėjos teiginiais dėl Sprendimo neteisėtumo, nes priimdamas ginčijamą Sprendimą, Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – 2025 m. birželio 12 d. pateikta išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Išvada) dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, o pagal Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 4 straipsnio 5 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Todėl teismas vertino, kad priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas pagrįstai remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.

16. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog pareiškėja nuo 2012 m. iki 2021 m. nuolat palaikė ryšius su Rusijos Federacijos ambasados atstovais, organizavo jų inicijuotas šventes, dalino draudžiamus sovietinius simbolius, perdavinėjo informaciją apie (duomenys neskelbtini) rusakalbių bendruomenę, taip pat palaikė kontaktus su Rusijos visuomeninėmis organizacijomis, perdavinėjo joms dokumentus, vykdė keliones į Rusiją, įskaitant apsilankymus Kremliuje ir KGB pastatuose bei davė interviu propagandinėms Rusijos žiniasklaidos priemonėms, tokiu būdu prisidėdama prie priešiškų naratyvų sklaidos. Nors pareiškėja apklausų metu teigė nesidominti politika, ji nuosekliai vengė aiškiai pasmerkti Rusijos karinę agresiją Ukrainoje, vadino ją „nesutarimais“, išsakė abejones dėl Krymo priklausomybės ir prilygino Ukrainą bei Rusiją lygiaverčiams konfliktuojantiems subjektams. Teismas pažymėjo, kad tokie teiginiai atitinka Rusijos propagandos nuostatas, o pareiškėjos nenuoseklūs ir prieštaringi paaiškinimai Lietuvos institucijoms patvirtina nenuoširdumą ir siekį nuslėpti tikrąsias pažiūras, be to, pareiškėjos artimi socialiniai ryšiai su (duomenys neskelbtini), įskaitant šeimos narius, bei parodytas palankumas Rusijos režimui leidžia spręsti, kad ji gali būti išnaudota Rusijos institucijų ar žvalgybos tarnybų veiklai prieš Lietuvą, o tai taip pat rodo, jog pareiškėja remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

17. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje ypač reikšmingi yra pareiškėjos atsakymai (ar jų vengimas) klausimyne, kuriame buvo keliami klausimai dėl Rusijos Federacijos veiksmų Ukrainoje bei Krymo pusiasalio statuso, nes nustatyta, jog pareiškėja sąmoningai pasirinko vengti aiškiai atsakyti į klausimus dėl Rusijos vykdomos agresijos prieš Ukrainą bei Krymo priklausomybės. Teismas sprendė, kad tokia pozicija negali būti vertinama kaip neutralus ar atsitiktinis pasirinkimas, tačiau priešingai – vengimas aiškiai pasmerkti tarptautinės teisės normų pažeidimus objektyviai reiškia nepripažinimą tarptautinės teisės principų ir sudaro pagrindą abejoti pareiškėjos lojalumu Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjos pasirinkta laikysena, atsisakant aiškiai pasisakyti dėl akivaizdžių tarptautinės teisės pažeidimų, negali būti vertinama kitaip, kaip tik prieštaraujanti Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams.

18. Teismas pažymėjo, kad byloje taip pat nustatyta, jog pareiškėja aktyviai dalino Georgijaus juosteles, savo viešose paskyrose publikavo sveikinimus su SSRS simboliais, taip pat reiškė nepasitenkinimą dėl sovietinių paminklų nukėlimo Lietuvoje, o tokie veiksmai vertintini ne kaip individuali nuomonės raiška, bet kaip kryptinga veikla, sutampanti su Rusijos Federacijos vykdoma propaganda, kurios tikslas – menkinti Lietuvos valstybės istorinės atminties politiką, kelti abejones dėl okupacijos faktų ir kurstyti nostalgiją SSRS režimui. Be to, teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas yra aiškiai uždraudęs totalitarinių režimų simbolikos – tiek nacistinės, tiek sovietinės – demonstravimą ar platinimą (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 524 straipsnis, Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo 5 straipsnis), o tokie draudimai grindžiami ne formalia simbolių kontrole, bet būtinybe užtikrinti visuomenės informacinį saugumą, apsaugoti demokratinę santvarką bei valstybės istorinės atminties politiką nuo iškraipymo. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjos dalyvavimas sovietinės simbolikos sklaidoje bei viešas nepasitenkinimas Lietuvos valstybės sprendimais dėl okupacijos ženklų pašalinimo ne tik pažeidžia galiojančius teisės aktus, bet ir objektyviai atitinka priešiškos valstybės propagandinius naratyvus, o tokia veikla kelia grėsmę visuomenės informaciniam saugumui, stiprina bandymus iškraipyti istorinę tiesą apie SSRS vykdytą okupaciją bei menkina Lietuvos Respublikos pastangas įgyvendinti nuoseklią istorinės atminties politiką, todėl tokie veiksmai vertintini kaip tiesiogiai prieštaraujantys Lietuvos nacionalinio saugumo interesams.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėja ne kartą lankėsi Rusijos Federacijoje, kur dalyvavo įvairiuose renginiuose, įskaitant apsilankymus Kremliuje bei buvusio KGB pastatuose, taip pat bendravo su įvairiomis Rusijos organizacijomis, o tokie veiksmai negali būti vertinami kaip atsitiktiniai ar grynai kultūrinio pobūdžio. Priešingai, teismas vertino, kad byloje esančių duomenų visuma leidžia konstatuoti, jog tai buvo sisteminga veikla, rodanti nuoseklų pareiškėjos įsitraukimą į Rusijos institucijų organizuojamus renginius ir iniciatyvas. Teismas sprendė, kad tokio pobūdžio ryšiai sudaro realias prielaidas užsienio valstybei – šiuo atveju Rusijos Federacijai – daryti poveikį pareiškėjai ir pasitelkti ją kaip įtakos skleidimo kanalą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Be to, teismas pažymėjo, kad Rusija tarptautiniu mastu pripažįstama kaip agresyvi valstybė, veikianti prieš Lietuvos bei Europos Sąjungos interesus, todėl bet koks nuoseklus asmens bendradarbiavimas su jos institucijomis turi būti vertinamas itin kritiškai nacionalinio saugumo požiūriu, o asmens nuolatiniai, sistemingi ryšiai su užsienio institucijomis, kurios siejamos su priešiška veikla, gali būti pagrindas riboti tokio asmens teises ar nesuteikti jam leidimo, jei kyla pagrįstų abejonių dėl jo lojalumo.

20. Teismas akcentavo, kad pareiškėja eina vadovaujamas pareigas (duomenys neskelbtini) rusų kultūros centre, o tai suteikia jai platesnes galimybes daryti įtaką vietos bendruomenei ir viešajai erdvei, be to, pareiškėjos sistemingi ryšiai su Rusijos institucijomis kelia riziką, jog tokia įtaka gali būti nukreipta Lietuvos Respublikos interesams priešiška kryptimi, todėl egzistuoja objektyvi grėsmė, kad pareiškėja, sąmoningai ar nesąmoningai, gali tapti užsienio valstybės propagandos ir informacinių operacijų įrankiu. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjos sistemingi tarptautiniai ryšiai su Rusijos institucijomis, kartu su jos pareigomis Lietuvoje, kelia realią grėsmę nacionaliniam saugumui, todėl atsakovo Sprendimas buvo teisėtas ir proporcingas siekiant apsaugoti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką bei visuomenės saugumą.

21. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjant pareiškėjos skundą būtina vadovautis ne tik praeityje atliktų veiksmų faktiniu vertinimu, bet ir perspektyviniu požiūriu, t. y. įvertinti galimą grėsmę nacionaliniam saugumui ateityje. Nors dalis pareiškėjos veiksmų – tokie kaip kelionės į Rusiją, ryšių su ten veikiančiomis organizacijomis palaikymas ar sovietinės simbolikos naudojimas – galėjo būti atlikti dar iki aktyvios Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainą 2014 m. ar iki plataus masto karo pradžios 2022 m., tačiau tokių veiksmų reikšmė negali būti vertinama izoliuotai nuo dabartinio geopolitinio konteksto. Teismas sprendė, kad pareiškėjos ankstesnė veikla atskleidžia nuoseklų prorusišką kryptingumą, kuris objektyviai sudaro prielaidas abejoti jos lojalumu Lietuvos Respublikai, be to, šiuo metu tarptautinė situacija yra esmingai pasikeitusi, kadangi Rusijos Federacija vykdo agresyvų karą Ukrainoje, o Lietuvos Respublika, kartu su Europos Sąjunga ir NATO sąjungininkais, aiškiai ir nuosekliai pasmerkė šiuos veiksmus tarptautinėse rezoliucijose bei priėmė atitinkamus politinius ir teisės aktus, skirtus stiprinti nacionalinį ir regioninį saugumą. Todėl teismas vertino, kad bet koks asmens, veikiančio Lietuvos teritorijoje, ryšys su Rusijos institucijomis ar propagandiniais naratyvais šiuo metu įgyja žymiai didesnę grėsmės reikšmę.

22. Teismas akcentavo, kad Migracijos departamentas išsamiai įvertino pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika, apimančius socialinius, ekonominius ir šeimyninius aspektus. Teismas nustatė, kad pareiškėja yra gimusi Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), o nuo 1987 m. rugsėjo 4 d. gyvenamąją vietą deklaravo adresu – (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas 1993 m. gruodžio 8 d. pareiškėjai išdavė pirmąjį leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), vėliau – 1999 m. vasario 23 d. išduotas leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), 2004 m. vasario 24 d.

– leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), 2008 m. rugpjūčio 1 d. – leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. liepos 31 d. – leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), o 2018 m. birželio 28 d. – leidimas Nr. (duomenys neskelbtini). Siekiant įvertinti ekonominius ryšius buvo nustatyta, kad pareiškėja nuo 1993 m. rugsėjo 24 d. iki 1994 m. sausio 20 d. ir nuo 1994 m. spalio 6 d. iki 1994 m. gruodžio 15 d. dirbo akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“, nuo 1996 m. vasario 19 d. iki 1998 m. liepos 7 d. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 1997 m. rugsėjo 15 d. iki 1998 m. birželio 15 d. ir nuo 1998 m. rugsėjo 15 d. iki 1999 m. birželio 15 d.

– (duomenys neskelbtini), nuo 1999 m. rugsėjo 22 d. iki 2000 m. birželio 30 d. ir nuo 2000 m. rugsėjo 5 d. iki 2001 m. birželio 15 d. bei nuo 2001 m. rugsėjo 24 d. iki 2002 m. gegužės 31 d. – (duomenys neskelbtini), nuo 2001 m. rugsėjo 18 d. iki 2002 m. gegužės 31 d. – (duomenys neskelbtini), nuo 2003 m. gruodžio 1 d. iki 2007 m. rugpjūčio 17 d. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2008 m. vasario 6 d. iki 2008 m. liepos 4 d. – (duomenys neskelbtini), o nuo 2009 m. spalio 19 d. iki 2015 m. lapkričio 11 d. dirbo (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja 4 metus gyveno (duomenys neskelbtini) (3 metus studijavo ir 1 metus dirbo). Vertinant pareiškėjos šeiminius ryšius buvo nustatyta, kad jos sūnus, (duomenys neskelbtini) pilietis, turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir su šeima gyvena (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, jog su sūnumi bendrauja retai, tačiau jei paprašo – jis padeda, (duomenys neskelbtini) gyvena jos sesuo, iš antrosios tėvo santuokos, taip pat (duomenys neskelbtini) gyvena brolis, kuris kvietė atvažiuoti, jei bus išsiųsta iš Lietuvos, pareiškėja Lietuvoje turi nekilnojamo turto, jai senatvės pensija ir neįgalumo išmoka mokama iš Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų, be to pareiškėja 2025 m. vasario 25 d. apklausos metu, tvirtino, jog nors šiuo metu neturi galiojančio leidimo nuolat gyventi, sveikatos priežiūros paslaugas gauna nemokamai, gydytojai priima ir išrašo visus reikiamus vaistus.

23. Teismas sprendė, kad nors pareiškėja yra gimusi Lietuvoje, nuo 1987 m. deklaravusi gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), čia ilgą laiką dirbusi įvairiose įmonėse ir įstaigose, taip pat turi sūnų, gyvenantį Lietuvos Respublikoje bei nekilnojamojo turto, tačiau tokios aplinkybės negali būti vertinamos kaip besąlyginiai ir absoliutūs pagrindai pareiškėjai toliau gyventi šalyje. Teismas taip pat vertino, jog pareiškėjos teiginiai, kad ji gauna pensiją ir neįgalumo išmoką iš Lietuvos biudžeto, naudojasi sveikatos priežiūros paslaugomis bei kartais sulaukia pagalbos iš sūnaus, rodo jos tam tikrus socialinius ir ekonominius ryšius, tačiau savaime nesukuria pareiškėjai subjektyvios teisės nepaisant aplinkybių likti Lietuvos Respublikoje.

24. Teismas nurodė, kad pareiškėjos asmeninis interesas gyventi šalyje negali būti laikomas prioritetiniu nacionalinio saugumo interesų atžvilgiu, kadangi būtent Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas yra konstituciškai saugomas viešasis interesas, turintis viršenybę prieš individualius užsieniečio lūkesčius, todėl individualios pareiškėjos aplinkybės, t. y. jos gyvenamoji vieta, darbo patirtis ar šeimos narių buvimas Lietuvoje, negali būti vertinamos kaip pakankamos siekiant paneigti valstybės institucijų nustatytą grėsmę. Teismas atkreipė dėmesį, kad socialinių, ekonominių ir šeiminių ryšių egzistavimas šiuo atveju negali sudaryti pagrindo nepagrįstai išsaugoti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kai yra konstatuota, jog pareiškėjos veikla kelia riziką nacionaliniam saugumui.

25. Teismas darė išvadą, kad atsisakymas išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Lietuvoje yra pagrįstas, proporcingas ir būtinas, be to, tokia priemonė siekia apsaugoti visuomenės saugumą bei užtikrinti viešąją tvarką, todėl atitinka Lietuvos Respublikos teisės principus ir nacionalinius interesus. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, jog ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis, taip pat teisės aktų normomis, o Sprendime pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados.

26. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ 35 straipsnio nuostatas ir priėmė teisėtą Sprendimą atsisakyti išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ nustatytos leidimų nuolat gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas Sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo nuolat gyventi atsisakymo išduoti pagrindams, be to, Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjos situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas, taip pat atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus. Teismas taip pat pažymėjo, kad Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas remiantis ne tik viešai prieinamais duomenimis apie pareiškėjos veiklą, bet ir kompetentingos institucijos – VSD – pateikta įslaptinta informacija. Todėl teismas sprendė, kad byloje esantys duomenys (VSD 2023 m. rugpjūčio 29 d. tarnybinis pranešimas Nr. (duomenys neskelbtini) yra pakankami išvadai apie pareiškėjos keliamą riziką Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui pagrįsti ir teismas neturi pagrindo abejoti Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu.

27. Įvertinęs, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuriuo pareiškėjai nepakeistas leidimas nuolat gyventi, teismas konstatavo, kad Sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nepatenkinus pagrindinio pareiškėjos skundo reikalavimo, teismas nurodė, kad nėra pagrindo patenkinti ir išvestinio reikalavimo, t. y. įpareigoti Migracijos departamentą priimti naują sprendimą.

III. 28. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti: panaikinti Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigoti jį priimti naują sprendimą.

29. Pareiškėja teigia, kad teismas faktines aplinkybes vertino neteisingai ir išimtinai subjektyviai. Pareiškėjai, kaip pilietei, nesuprantama, kokiais konkrečiais veiksmais ji kelia grėsmę Lietuvos interesams ir nacionaliniam saugumui. Pasak pareiškėjos, iš esmės buvo apsiribota tik praeities įvykiais – jos viso gyvenimo, darbo Lietuvoje, šeimos ryšių analize ir neproporcingu, išimtinai formaliu įvykių vertinimu, tačiau nedetalizuotas pareiškėjos gyvenimas šiuo metu, kad ir remiantis jos gyvenimu po 2022 m. Kadangi pareiškėja nėra atlikusi jokių priešiškų Lietuvos valstybei veiksmų ir viešai deklaravusi savo pažiūrų, priešiškų Lietuvos valstybei, ji niekaip nekelia ir negali kelti Lietuvai jokios grėsmės.

30. Pareiškėja tvirtina, kad Migracijos departamento Sprendimas paremtas išimtinai suinteresuoto asmens – VSD Išvada, kurioje nurodyti faktai yra seni ir dėl jų ne kartą pasisakyta teismuose, taip pat pažymi, jog tai ne jos pozicija, o patys savaime pateikti duomenys neįrodo jos priešiško nusistatymo prieš Lietuvos interesus.

31. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas skundžiamą sprendimą, neįžvelgė, nenagrinėjo ir nevertino konkrečių jos veiksmų kaip priešiškų ar neteisėtų. Pareiškėja nurodo, kad Lietuvoje gyvena visą savo gyvenimą, dirba, turi nuosavybę, yra pensinio amžiaus ir nėra atlikusi jokių priešiškų Lietuvos valstybei veiksmų. Pareiškėja, gyvendama demokratinėje ir laisvoje Lietuvoje, kurioje gerbiamos ir ginamos žmogaus teisės, turi teisę turėti savo asmeninę, galbūt subjektyvią nuomonę, susiformavusią remiantis gyvenimo patirtimi, o tai neturi būti vertinama prieš ją. Be to, pareiškėja, kuri kilusi iš Lietuvos, nuolat joje gyvendama ir mokėdama lietuvių kalbą, turi teisę savo nuomonę reikšti laisvai. Asmeninė nuomonė neturi būti smerkiama ir vertinama prieš pareiškėją, ji neprivalo paklusti jai primetamai nuomonei. Pildydama Migracijos departamento klausimyną ir bendraudama gyvai su Migracijos departamento darbuotoja pareiškėja neišsisukinėjo nuo atsakymų į klausimus, o juos aiškino taip, kaip suprato. Tačiau pareiškėjos atsakymai buvo sureikšminti ir panaudoti prieš ją kaip keliantys grėsmę valstybei, nors tai yra neteisinga.

32. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nagrinėjant pareiškėjos skundą būtina vadovautis ne tik praeityje atliktų veiksmų faktiniu vertinimu, bet ir perspektyviniu požiūriu, t. y. įvertinti galimą grėsmę nacionaliniam saugumui ateityje, atsižvelgiant į dabartinį geopolitinį kontekstą, pareiškėja nesutinka, kad jos visas gyvenimas Lietuvoje suformavo nuoseklų prorusišką kryptingumą, kaip tai įvertino teismas, todėl neva yra prielaidų abejoti jos lojalumu Lietuvos Respublikai. Pareiškėjo nuomone, tai yra tik teoriniai samprotavimai, kuriuos neteisinga taikyti kaip normą (visais atvejais). Teisingumas negali remtis prielaidomis, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra neteisingas.

33. Pareiškėjos įsitikinimu, VSD Išvada iš esmės yra vienintelis įrodymas, kuriuo rėmėsi atsakovas, tačiau joje pateikta informacija nesudaro pagrindo naikinti leidimą nuolat gyventi, nes grėsmės valstybės saugumui savo formaliais atsakymais ji nekėlė ir nekelia. Pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti visus objektyvius ir subjektyvius duomenis, t. y. pareiškėjos amžių, sveikatą, gyvenimo būdą ir pan., o ne vadovautis situacijos modeliavimu. Be to, pareiškėjai gyvenant Lietuvoje yra susiformavę socialiniai ryšiai, o per visą gyvenimą Lietuvoje nebuvo paaiškėjusios aplinkybės, sudarančios pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjai nesuprantama, kaip ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui, jeigu jokios veiklos, galinčios kelti grėsmę valstybės saugumui, nevykdę, nebuvo bausta ir teista.

34. Pareiškėjos vertinimu, tos pačios bylos aplinkybės administraciniame teisme iš esmės nagrinėjamos trečią kartą, t. y. dėl tų pačių aplinkybių yra pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1373-575/2024 ir 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA- 2152-629/2024 bei Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI2-15950-631/2024. Be to, pastarajame sprendime teismas pasisakė ir įvertino visas aplinkybes, susijusias su leidimo nuolat gyventi galiojimu, aplinkybes, susijusias su pareiškėjos atliktomis apklausomis, VSD išvada dėl lojalumo, grėsmių ateityje, taip pat įvertino, kad Migracijos departamento išvados nėra paremtos konkrečiais įrodymais apie pareiškėjos veiksmus ir poelgius, nukreiptus prieš Lietuvos Respubliką bei jos galimą kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, Migracijos departamento nustatytos aplinkybės apie pareiškėjos vykimą į Baltarusiją, apklausų metu neišsakyta aiški pozicija dėl Krymo priklausomybės ir Rusijos karo Ukrainoje, nuogąstavimai dėl jai galimų kilti pasekmių, atsakius į klausimyno klausimus ir išsakius poziciją dėl Rusijos Federacijos valdžios vykdomos politikos, dėl ko, neva, galima daryti išvadą, kad yra reali tikimybė, jog pareiškėja remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, savaime nelemia, kad jos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis. Pareiškėjos įsitikinimu, minėtame sprendime buvo pasisakyta dėl to paties dalyko, tarp tų pačių šalių ir tų pačių aplinkybių, tačiau nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pasisakė dėl tų pačių aplinkybių, įvertino jas iš naujo ir kitaip, nors tai yra prejudiciniai faktai ir pakartotinai juos vertinti kitaip yra neteisėta, nepagrįsta ir neatitinka teisėtumo įgyvendinimo.

35. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

36. Migracijos departamentas pakartoja faktines bylos aplinkybes, atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus ir teigia, jog priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, ginčijamame Sprendime yra aiškiai ir detaliai išdėstyta, dėl kokių priežasčių ir pareiškėjos atliekamų veiksmų vertinama, kad jos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, o pareiškėja nepateikė nei objektyvų įrodymų, nei įtikinamų argumentų, kurie paneigtų tokią išvadą ir faktines nustatytas aplinkybes, kuriomis ji yra grindžiama. Pareiškėjos nesutikimas su ginčijamame Sprendime nustatytomis ir įvertintomis aplinkybėmis (pareiškėjos pozicija dėl klausimyno 10 ir 11 klausimų, apklausų metų duoti paaiškinimai, jos darbas, veiksmai palaikant Rusiją ir jos vykdomą agresyvią politiką, ryšiai su Rusijos Federacija, Rusijos propagandos naratyvo kartojimas ir kt.) yra išskirtinai deklaratyvūs, todėl vertinami kaip jos pasirinkta gynybinė pozicija.

37. Migracijos departamentas tvirtina, kad ginčijamas Sprendimas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra paremti ir grindžiami ne spėjimais, o į bylą pateiktais įrodymais, kurių pareiškėja iš esmės neginčija, o tik siekia juos sumenkinti. Aplinkybė, kad pareiškėja ilgą laiką gyvena Lietuvoje, nėra pateisinanti jos veiksmus, kurie yra nukreipti prieš Lietuvos nacionalinį saugumą ir yra vertinami kaip pakankamas pagrindas išvadai, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

38. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėja, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus ir byloje esančius įrodymus, darė pagrįstą išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

39. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

40. VSD nuomone, pareiškėjos apeliacinis skundas yra nepagrįstas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus byloje surinktus įrodymus ir nustačius bylai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Teismas, išsamiai įvertinęs VSD Išvados ir skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo turinį, taip pat kitą byloje esančią medžiagą, priėmė itin išsamiai motyvuotą, gausiais teisiniais ir faktiniais argumentais pagrįstą sprendimą, o pareiškėjos argumentais teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nėra paneigiamas. Todėl, VSD įsitikinimu, nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimų.

41. VSD teigimu, pirmosios instancijos teismas itin išsamiai įvertinęs visą bylos medžiagą, padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui nustatyta atsižvelgus tiek į jos pateiktus atsakymus į Migracijos departamento klausimyno klausimus, tiek į VSD Išvadoje pateiktą vertinimą, tiek į pareiškėjos žodinės apklausos Migracijos departamente metu surinktą informaciją, tiek ir kitų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos asmenybe, visumą. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad teismas tinkamai neįvertino individualių, su ja susijusių faktinių aplinkybių visumos. Vien tai, kad pareiškėja įrodymus vertina kitaip, mano, jog tam tikros aplinkybės yra reikšmingesnės už tas, kuriomis savo išvadas grindė teismas, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus.

42. VSD nurodo, kad pareiškėja nepagrįstai tvirtina, jog iš pirmosios instancijos skundžiamo sprendimo neįmanoma suprasti dėl kokių konkrečių pareiškėjos veiksmų ji yra pripažinta keliančia grėsmę valstybės saugumui, nes teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra atlikta pareiškėjos veiksmų kruopšti ir detali analizė, kuria remiantis yra pripažinta, kad valstybės institucijų išvados dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui yra proporcingos, teisėtos ir pagrįstos. VSD vertinimu, pareiškėjos apeliaciniame skunde dėstomi spekuliatyvūs argumentai, kad ji ne tik turi teisę į nuomonę, bet jai yra garantuojama teisė neturėti jokios nuomonės.

43. Nors pareiškėja teigia, kad visos aplinkybės, susijusios su jos keliama grėsme valstybės saugumui, jau buvo įvertintos administraciniuose teismuose, tačiau VSD įsitikinimu, pareiškėja selektyviai įvardina tik dalį administraciniuose teismuose nagrinėtų bylų, susijusių su jos keliama grėsme valstybės saugumui. Pasak VSD, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos teiginiu, kad visos aplinkybės, susijusios su jos keliama grėsme valstybės saugumui, jau buvo įvertintos administraciniuose teismuose. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad paskutinis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo baigiamasis procesinis sprendimas pareiškėjos byloje buvo priimtas 2025 m. vasario 12 d., o VSD Išvada, kuria pagrįstas šioje byloje skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas, buvo parengta 2025 m. birželio 12 d. Taigi, akivaizdu, kad VSD Išvadoje nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiama pareiškėjos grėsmė valstybės saugumui, negalėjo būti įvertintos anksčiau išnagrinėtose administracinėse bylose. VSD laikosi pozicijos, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, buvo tinkamai įvertintos bylos faktinės aplinkybės ir taikytinos teisės aktų bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nuostatos, todėl jo naikinti, remiantis pareiškėjos nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 44. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas dėl Migracijos departamento Sprendimo nepakeisti pareiškėjai leidimo nuolat gyventi, teisėtumas ir pagrįstumas.

45. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, įvertino aktualias faktines aplinkybes, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, kurį naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

46. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas faktines aplinkybes vertino neteisingai ir išimtinai subjektyviai, apsiribojo tik praeities įvykiais – pareiškėjos viso gyvenimo, darbo Lietuvoje, šeimos ryšių analize ir neproporcingu, išimtinai formaliu įvykių vertinimu, taip pat tvirtina, kad ji nekelia ir negali kelti Lietuvai jokios grėsmės. Pasak pareiškėjos, teismas, motyvuodamas sprendimą, nenagrinėjo konkrečių jos veiksmų kaip priešiškų ar neteisėtų, nepasisakė ir nevertino, ką blogo ji daro, kad gyvendama Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, mano, jog teismas privalėjo įvertinti visus objektyvius ir subjektyvius duomenis, be to, akcentuoja, kad teismas skundžiamu sprendimu pasisakė dėl tų pačių aplinkybių, įvertino jas iš naujo ir kitaip, nors tai yra prejudiciniai faktai ir pakartotinai juos vertinti kitaip yra neteisėta, nepagrįsta ir neatitinka teisėtumo įgyvendinimo.

47. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

48. Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko ir bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėja 2023 m. birželio 21 d. pateikė prašymą pakeisti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje UTPĮ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu ir užpildė Migracijos departamento klausimyną. Pildydama Migracijos departamento klausimyną ir atsakydama į klausimyno 10 klausimą („Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“), pareiškėja nepažymėjo jokio atsakymo varianto, tačiau ranka parašė, kad „tai nėra mano problema, aš nesu politikė, kad spręsčiau tokias problemas“, o atsakydama į 11 klausimą („Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“), nepažymėjo nei vieno iš variantų, tik ranka parašė „aš politika neužsiimu ir ne man spręsti“.

Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 14 d. gavo VSD įslaptintą raštą Nr. (duomenys neskelbtini), kurio neįslaptintoje dalyje buvo nurodyta, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes yra duomenų, jog pareiškėja 2022 m. kovo mėn. socialiniuose tinkluose pasidalino sveikinimu su gegužės 1 d., kuris yra pateiktas buvusios TSRS vėliavos fone, o paveikslo viduryje matomi kūjo ir pjautuvo simboliai, be to, 2023 m. gegužės mėn. duodama interviu, pareiškėja išreiškė nepasitenkinimą nugriautais paminklais Antrojo pasaulinio karo aukų kapinėse (duomenys neskelbtini) ir šiuo klausimu vykdoma politika.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. rugsėjo 29 d. priėmė sprendimą Nr. 23S175949, kuriuo panaikino pareiškėjai išduotą leidimą nuolat gyventi, nes jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja, nesutikdama su pastaruoju sprendimu, jį apskundė Regionų administraciniam teismui, kuris 2024 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos apeliacinį skundą, 2024 m. balandžio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1373-575/2024 jį tenkino, t. y. panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir minėtą Migracijos departamento sprendimą.

Migracijos departamentas 2024 m. gegužės 9 d. priėmė sprendimą Nr. 24S117549, kuriuo panaikino pareiškėjos leidimą nuolat gyventi, nes jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja apskundė Migracijos departamento sprendimą Regionų administraciniam teismui, kuris 2024 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino: minėtą Migracijos departamento sprendimą panaikino ir įpareigojo jį iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2023 m. birželio 21 d. prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs Migracijos departamento apeliacinį skundą, 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2152-629/2024 jį tenkino iš dalies: pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, 2024 m. lapkričio 13 d. priėmė sprendimą, kuriuo jos skundą tenkino: minėtą Migracijos departamento sprendimą panaikino ir įpareigojo jį iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2023 m. birželio 21 d. prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs Migracijos departamento apeliacinį skundą, 2025 m. vasario 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1186-789/2025 jį atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

49. Iš bylos duomenų matyti, kad po šių teismų sprendimų Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 25 d. atliko pakartotinę pareiškėjos apklausą, o VSD 2025 m. birželio 12 d. pateikė Išvadą, kurioje buvo pripažinta, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas 2025 m. birželio 19 d. priėmė Sprendimą nepakeisti pareiškėjai leidimo nuolat gyventi, nes pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ji, nepaisydama ilgalaikio rezidavimo Lietuvos Respublikoje, sistemingai ir nuosekliai reiškia palaikymą Rusijai ir jos agresyviai užsienio politikai kaimyninių valstybių atžvilgiu, o jos reiškiama nuomonė, pažiūros ir įsitikinimai rodo, kad ji pritaria ir remia tokią Rusijos vykdomą politiką, kuri kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, be to, tokios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja yra lojali Rusijos rėžimui ir gali būti išnaudota Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Be to, Migracijos departamentas 2025 m. birželio 29 d. priėmė sprendimą Nr. 25S148595 panaikinti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi, nes jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

50. Pažymėtina, kad UTPĮ 35 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi panaikinimo pagrindai. Šiame straipsnyje įtvirtinti bendri pagrindai, kurie taikomi tiek leidimams laikinai gyventi, tiek leidimams nuolat gyventi. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Tačiau nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010). Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją).

51. UTPĮ 4 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, numatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. Pagal UPTĮ 4 straipsnio 7 dalį, VSD, turėdamas duomenų, jog užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame UPTĮ nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

52. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; kt.) yra išaiškinęs, jog sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas. Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3694-492/2019).

53. Akcentuotina, jog dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).

54. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyti Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindai apima pagrindinius nacionalinio saugumo objektus, kuriais yra, be kita ko, tautos puoselėjamos vertybės, jos laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas (žr. 2 skyriaus Pirmąjį skirsnį). Valstybė užtikrina nacionalinį saugumą, vykdydama rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes mažinančią vidaus ir užsienio politiką bei kt. (žr. 2 skyriaus Trečiąjį skirsnį).

55. Nacionalinio saugumo strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (2021 m. gruodžio 16 d. redakcija), sukonkretintos atitinkamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui, tarp jų nurodant kylančias iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis, pažeidžiančiomis tarptautinę teisę ir keliančiomis egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.

56. Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, jog Migracijos departamentas rėmėsi ne tik VSD Išvada, bet ir savo vertinimu. Todėl nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas neatliko individualaus pareiškėjos vertinimo. Be VSD nustatytų aplinkybių, Migracijos departamentas taip pat atsižvelgė į pareiškėjos šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, klausimyne, ankstesniuose teismo posėdžiuose jos pateiktus atsakymus, ankstesnių apklausų ir 2025 m. vasario 25 d. apklausos metu nurodytus duomenis. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nors dalis pareiškėjos veiksmų – tokie kaip kelionės į Rusiją, ryšių su ten veikiančiomis organizacijomis palaikymas ar sovietinės simbolikos naudojimas – galėjo būti atlikti legaliai dar iki aktyvios Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainą 2014 m. ar iki plataus masto karo pradžios 2022 m., vis dėlto šių veiksmų reikšmė negali būti vertinama izoliuotai nuo dabartinio geopolitinio konteksto, o tai lemia, kad asmens, reziduojančio Lietuvos teritorijoje, ryšiai su Rusijos institucijomis ar propagandiniais naratyvais šiuo metu įgyja žymiai didesnę grėsmės reikšmę, nei galėjo turėti praeityje. Atsižvelgiant į tai, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo Sprendimas, priimtas atsižvelgus į pareiškėjos praeitį ir remiantis būtent perspektyviniu vertinimu, laikytinas teisėtu ir proporcingu Lietuvos Respublikos konstitucinės santvarkos bei visuomenės saugumo apsaugos tikslams.

57. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į Rusijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą (šią aplinkybę teisėjų kolegija pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 str. 1 d.)) bei su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu, protingumo bei teisingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pakankamo pagrindo atmesti VSD ir Migracijos departamento atliktą pareiškėjos keliamos grėsmės vertinimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamu Migracijos departamento Sprendimu pagrįstai nuspręsta nepakeisti leidimo nuolat gyventi, nes pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Teisėjų kolegija pritaria atsakovo Sprendimo nuostatoms dėl UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatytuose atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi pagrinduose nenumatytų išimčių netaikymo.

58. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad buvo apsiribota tik jos tolimos praeities įvykiais, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenys patvirtina, jog Migracijos departamentas atliko pareiškėjos situacijos vertinimą, remdamasis, kaip minėta, ne tik anksčiau nustatytais faktais, bet ir 2025 m. birželio 12 d. VSD Išvada, 2025 m. vasario 25 d. atliktos apklausos metu pareiškėjos nurodytais duomenimis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo apsiribota praeities įvykiais ir jų vertinimu, nes bylos medžiaga patvirtina, jog Migracijos departamentas atliko individualų perspektyvinį pareiškėjos situacijos vertinimą dėl jos gyvenimo Lietuvos Respublikoje galinčios kilti grėsmės valstybės saugumui. Todėl nurodytas pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

59. Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad iš bylos duomenų matyti, jog 2025 m. vasario 25 d. buvo atlikta pakartotinė pareiškėjos apklausa, kurios metu paprašius pakomentuoti savo teiginius dėl baimės atsakyti į klausimyno 10 ir 11 klausimus bei pacitavus jos teismui pateiktą paaiškinimą (pareiškėja buvo nurodžiusi, jog į Migracijos departamento klausimyno klausimus vengė atsakyti, nes jautė grėsmę, kad Rusijos Federacijos tarnybos gali pritaikyti baudžiamąją atsakomybę), pareiškėja tai neigė, tvirtino, jog nieko nebijo, Rusija jai nieko blogo nepadarė ir jokių priekaištų jai neturi.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja ankstesniame teismo posėdyje, 2024 m. balandžio 22 d. apklausos metu ir 2024 m. gegužės 14 d. viešai publikuotame straipsnyje tvirtino, jog Rusijoje neturi jokių giminių, bet pirminės apklausos metu (2023 m. liepos 4 d.) nurodė turinti seserį (duomenys neskelbtini), o 2025 m. vasario 25 d. apklausos metu pažymėjo, kad turi seserį iš tėvo pusės, gyvenančią (duomenys neskelbtini), be to, kaip matyti iš byloje pateiktos pastarosios apklausos transkripcijos, pareiškėja turi sesers adresą, buvo su ja susitikusios, keletą kartų jai skambino, nors šiuo metu, pasak jos, nebendrauja ir važiuoti negali.

Taip pat 2025 m. vasario 25 d. apklausos metu pareiškėja nurodė, kad parodžius ją per televizorių Rusijoje, pareiškėją atpažino brolis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), kuris pasiūlė atvykti, jeigu ją „ištremtų“. Pareiškėja akcentavo, kad su broliu bendravo tik vieną kartą, jis jai paskambino, tačiau brolio vardo nežino. Dėl savo kelionių į Baltarusiją pareiškėja 2025 m. vasario 25 d. apklausos metu teigė, kad niekada negrįždavo tą pačią dieną, o dėl 2022 m. balandžio 14 d. kelionės į Baltarusiją, kuri truko 45 min., nurodė, jog tai melas, tačiau Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad tokia trumpalaikė išvyka buvo ir 2022 m. gegužės 6 d.

Be to, pastarosios apklausos metu pareiškėja į klausimą „Kaip dažnai jūs važiuojate į Rusiją?“ nurodė, kad vykdavo kiekvienais metai tik dėl savo šeimos reikalų (ieškotų kapų), taip pat paminėjo, jog ten motina turėjo seserį, buvo pusseserės, kurie pareiškėją pažįsta, žino, jog ji senelio anūkė. Nors 2023 m. liepos 4 d. apklausos metu į klausimą „Kai vyksta Rusijos Federacijos rinkimai, ar dalyvaujate?“ pareiškėja atsakė teigiamai, tačiau 2025 m. vasario 25 d. apklausos metu teigė, kad niekada nebalsuodavo, o būdama rusų centro vadove, tik organizuodavo rusų keliones į ambasadą balsuoti (keliones apmokėdavo ambasada).

Papildomai pažymėtina, kad VSD Išvadoje buvo nurodyta, jog 2023 m. liepos 4 d. apklausos metu pareiškėja teigė, kad yra vykusi į Kremlių, teismo posėdyje pareiškėja patvirtino, jog 2021 m. vyko į KGB Novgorode (Rusijoje), o 2025 m. vasario 25 d. apklausos metu pažymėjo, kad KGB lankėsi du kartus. Be to, iš VSD Išvados matyti, kad pastarosios apklausos metu pareiškėja akcentavo, jog rusų padėtis Lietuvoje yra bloga, sudėtinga (asmeniškai ją „tąso, tardo, nors ji nieko blogo Lietuvai nepadarė; rusai apskritai negali parodyti savo gerumo, nes jais niekas netiki, rusai „gyvena sklepuose, bijo pasakyti žodį“).

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjos pateikti atsakymai iš esmės yra prieštaringi ir nenuoseklūs, todėl turi esminių trūkumų, patvirtina pareiškėjos nenuoširdumą, siekį galbūt išvengti galinčių kilti neigiamų padarinių (leidimo nuolat gyventi panaikinimo) savo atžvilgiu ir pažeidžia pareigą pateikti išsamią informaciją apie save.

60. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas motyvuodamas skundžiamą sprendimą neįžvelgė ir nenagrinėjo konkrečių jos veiksmų kaip priešiškų ar neteisėtų, nepasisakė ir nevertino, ką blogo ji daro, kad gyvendama Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog priešingai nei tvirtina pareiškėja, iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas itin išsamiai ir aiškiai nurodė, dėl kokių pareiškėjos veiksmų ir aplinkybių vertino, kad jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui (t. y. teismas akcentavo kaip ypač reikšmingus nagrinėjamoje byloje pareiškėjos atsakymus (ar jų vengimą) klausimyne, kuriame buvo keliami klausimai dėl Rusijos Federacijos veiksmų Ukrainoje bei Krymo pusiasalio statuso, tai, kad pareiškėja aktyviai dalino Georgijaus juosteles, savo viešose paskyrose publikavo sveikinimus su SSRS simboliais, reiškė nepasitenkinimą dėl sovietinių paminklų nukėlimo Lietuvoje, ne kartą lankėsi Rusijos Federacijoje, kur dalyvavo įvairiuose renginiuose, įskaitant apsilankymus Kremliuje bei buvusio KGB pastatuose, bendravo su įvairiomis Rusijos organizacijomis, taip pat atsižvelgė į pareiškėjos eitas vadovaujamas pareigas (duomenys neskelbtini) rusų kultūros centre, jos socialinius, ekonominius ir šeimyninius ryšius su Lietuvos Respublika ir kt.), todėl nurodyti pareiškėjos argumentai vertintini kaip deklaratyvūs ir atmestini.

61. Akcentuotina, kad skundžiamas Sprendimas buvo priimtas po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. balandžio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1373-575/2024 panaikino Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. 23S175949, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas, taip pat po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. vasario 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1186-789/2025 atmetė Migracijos departamento apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimo, kuriuo buvo panaikintas Migracijos departamento 2024 m. gegužės 9 d. sprendimas Nr. 24S117549 pareiškėjos atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundžia 2025 m. birželio 19 d. Migracijos departamento Sprendimą nepakeisti jai leidimo nuolat gyventi, kuris buvo priimtas dėl naujai įvertintų aplinkybių ir papildomų duomenų, gautų 2025 m. vasario 25 d. atlikus pareiškėjos pakartotinę apklausą bei 2025 m. birželio 12 d. VSD pateikus naują Išvadą, taip pat atsižvelgiant į juos dabartiniame geopolitiniame kontekste. Taigi, šiuo atveju susiklosčiusi situacija skiriasi nuo ankstesniųjų, dėl kurių buvo priimtos Regionų administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bei sprendimai, nurodyti pareiškėjos apeliaciniame skunde, todėl nepagrįsta teigti, kad pirmosios instancijos teismas pakartotinai pasisakė dėl tų pačių aplinkybių ir vertino jas kitaip.

62. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

63. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

64. Kiti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimų neteisėtumas ir nepagrįstumas, nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei jų teisinio įvertinimo, taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybes ir jų pagrundu padarytas išvadas.

65. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius