2013-05-21 Nr. AB-1901-3-61-3-01294-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-763/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01294-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjui J. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. S. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas), 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. liepos 6 d. iki 2012 m. balandžio 20 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Pažymėjo, kad buvo kalinami 4 asmenys, o kamerų plotas apytiksliai – 8 kv. m, todėl teigė, kad buvo pažeistos galiojančios teisės aktų nuostatos. Atkreipė dėmesį į tai, kad kameroje, be suimtųjų, dar turėjo tilpti ir suimtųjų asmeniniai daiktai. Tvirtino, kad būdamas tokiose perpildytose kamerose jis neturėjo galimybės pajudėti, mankštintis, normaliai miegoti, dažnai kildavo konfliktai, todėl tapo irzlus ir nervingas.

Pabrėžė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija į nusiskundimus nereagavo. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kilus gaisrui nebuvo evakuotas, nors kamera, kurioje kalėjo, buvo pilna dūmų. Po gaisro niekas jokių išsamių tyrimų neatliko, todėl tvirtino, kad šie neigiami išgyvenimai ir atsakovo neveikimas sukėlė dvasinius sukrėtimus. Nurodė, kad pagrindiniai suėmimo vykdymo reikalavimai yra ne tik asmens izoliavimas, bet ir priežiūra bei apsauga, tačiau, pareiškėjo teigimu, šių reikalavimų nebuvo paisoma, todėl tai vertino kaip nežmonišką elgesį ir kankinimą.

Pažymėjo, kad trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) buvo patvirtinta, kad vienam kalinčiam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, todėl tvirtino, kad atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų nuostatų ir privalo atlyginti patirtą neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatyta, jog viešoji atsakomybė atsiranda esant 3 sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėjo, kad CK 6.250 straipsnis nustato, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., kurie teismo gali būti įvertinti pinigais. Teigė, kad būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 9–14) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pirmą kartą į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą atvyko 2011 m. liepos 7 d. Atsakovas pateikė teismui viso pareiškėjo kalinimo laikotarpio duomenis, t. y. nuo 2011 m. liepos 7 d. iki 2012 m. balandžio 19 d., nes 2012 m. balandžio 20 d. pareiškėjas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo išvyko į Vilniaus pataisos namus. Pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010)), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje, skaičiui, nes asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo.

Pažymėjo, kad, skirstant asmenis į kameras, yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktų nustatytą ribą. Susidarius tokiai situacijai, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Pabrėžė, kad remontas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolat yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų, karantino kameras valo ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Siekiant palaikyti švarą kamerose, yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Dėl 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro atsakovas nurodė, kad visi pareigūnai buvo instruktuoti, kokius veiksmus turi atlikti lokalizuojant susidariusią ekstremalią situaciją. Po instruktažo buvo pradėta asmenų evakuacija. Gaisro metu pareiškėjas buvo kameroje Nr. 132, kuri yra I korpuso 9 priežiūros poste, iš kurios asmenys, tarp jų ir pareiškėjas, nebuvo evakuojami, kadangi situacija tame poste buvo kontroliuojama ir valdoma, o asmenų gyvybėms pavojaus nebuvo. Pažymėjo, kad postas buvo prižiūrimas pareigūnų, apsauga bei priežiūra buvo visiškai užtikrinta.

Pabrėžė, kad Sveikatos priežiūros tarnybos specialistai apžiūrėjo ir tuos asmenis, kurie nebuvo evakuoti iš savo gyvenamųjų kamerų. Nurodė, kad CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 4 dalyje yra pasakyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose.

Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimu (b. l. 43–47) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su galbūt neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais. Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimais. Pažymėjo, jog reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas.

Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis. Teismas nurodė, kad valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, Nr. A822-619/2009.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 20 000 Lt neturtinę žalą, kuri jam padaryta dėl netinkamų suimtųjų laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Suėmimo vykdymo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas nuo 2011 m. liepos 7 d. iki 2012 m. balandžio 19 d.

Nurodė, kad ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymas Nr. V-241). Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, normoje nėra nurodytas. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl atsakovo atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie pareiškėjo kalinimo sąlygas jo nurodytu laikotarpiu.

Pateikti duomenys patvirtino, kad nuo 2011 m. liepos 7 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. pareiškėjas 291 dieną buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas (išskyrus 2011 m. liepos 7 d.) nesiekė 3,6 kv. m, t. y. neatitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Nagrinėjamu atveju, apibendrinęs teisinį reglamentavimą bei byloje esančius duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nuo 2011 m. liepos 7 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. (išskyrus 2011 m. liepos 7 d.) kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas taip pat vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, rėmėsi administracinių teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A756-122/2010, Nr. A438-121/2009, Nr. A502-734/2009, Nr. A143-1966/2008), taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Teismas nustatė, kad pareiškėjas tvirtino, jog ne tik netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė neigiamus išgyvenimus, tačiau ir tai, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kilusio gaisro metu jis nebuvo evakuotas, jam nebuvo suteikta medicininė apžiūra.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, kad kilusio gaisro metu buvo sužalotas ar patyrė išgyvenimus, kurie pablogino jo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl paminėtų aplinkybių būtų teikęs skundus dėl netinkamo pareigūnų elgesio gaisro metu bei nesuteiktos medicininės pagalbos ar apžiūros, todėl šį pareiškėjo argumentą teismas atmetė kaip nepagrįstą. Konstatavęs, kad pareiškėjas iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, taikytinų teisės aktų bei suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (291 kalinimo diena), taip pat įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 850 Lt; vidutinis darbo užmokestis – 2 138 Lt), teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 000 Lt.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui 1 000 Lt iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (CK 6.271, 6.250 str.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 52–54) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas tyčia ir sąmoningai nevykdė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124, žemino jo orumą ir žalojo sveikatą, buvo suvaržytos jo teisės. Teigia, jog gaisro metu buvo I korpuse, kuriame įvyko gaisras. Gyvenamojoje kameroje buvo be specialios priemonės, nuo laidų izoliacijos rūkstantys dūmai yra toksiški. Galėjo būti apsaugotas tik perkėlus į saugią vietą arba išdavus apsaugos priemones. Pareiškėjo nuomone, teismas priėmė neobjektyvų ir šališką sprendimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atlygintina neturtinė žala yra 20 000 Lt.

Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 56–58) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galbūt mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Pažymi, jog negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomi teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Pasitaiko atvejų, kai kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas nevisada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie nagrinėjamo laikotarpio savo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei. Nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Be to, kai kuriose bylose, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012), reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 63–66) prašo atmesti apeliacinį skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad įsakymo ir/ar įstatymo nevykdymas, netinkamos laikymo sąlygos, biopsichosocialiniai reiškiniai buvo sąmoningi, turintys tikslą, tyčiniai. Tai buvo nevienkartinis įvykis, kuris tęsiasi iki šiol kitų asmenų atžvilgiu. Tai buvo daroma nuo pat jo atvykimo į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą iki etapavimo į pataisos įstaigą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuoroda į Kalėjimų departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto (pagal kurį, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m) pažeidimą bei tuo, kad gaisro kalėjime metu nebuvo evakuotas iš kameros, kuri buvo pilna dūmų. Byloje iš esmės nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta ir aptarta faktinė aplinkybė, jog bylai aktualiu laikotarpiu – nuo 2011 m. liepos 7 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. – pareiškėjas 291 dieną buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo suteiktas aukščiau paminėtas reikalaujamas 3,6 kv. m dydžio gyvenamasis plotas. Todėl Kalėjimų departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimo faktas kolegijos pripažintinas nustatytu. Atsižvelgdama į šio pažeidimo trukmę, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjo atžvilgiu kartu buvo pažeistos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatos (pagal šį straipsnį, niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas).

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad, spręsdamas klausimą dėl tariamai neteisėto elgimosi su pareiškėju jo nurodyto gaisro metu, teismas padarė išvadą, jog tokie teiginiai nepagrįsti jokiais įrodymais. Patikrinusi bylą įrodymų įvertinimo aspektu bei, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra kalbama apie tokių įrodymų buvimą, kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į aukščiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu (t. y. CK 6.250 str. taikymo klausimu) pateiktais argumentais ir padaryta išvada, kad pareiškėjui nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis (1 000 Lt) teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo J. S. (J. S.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis