2021-05-05 Nr. AB-9671-3-61-3-00945-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-318-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00945-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 49; 59.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Colagena“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Colagena“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2021 m. kovo 22 d. nurodymą Nr. (23.31-08) 467-8121 (toliau – ir Nurodymas).

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – įpareigoti VMI sustabdyti priverstinius išieškojimo veiksmus, įskaitant, bet neapsiribojant mokestinės nepriemokos nurašymo iš pareiškėjo banko sąskaitų. Šį prašymą pareiškėjas grindė aplinkybe, kad teisme yra nagrinėjama kita administracinė byla Nr. eI3-2517-331/2021, kurioje sprendžiamas klausimas dėl mokestinės pagalbos priemonių pareiškėjui teikimo, o šioje byloje pareiškėjas ginčija Nurodymo teisėtumą, todėl akivaizdu, jog yra tikslinga stabdyti Nurodymo vykdymą iki kol bus priimtas galutinis ir neskundžiamas sprendimas šioje byloje. Tenkinus pareiškėjo skundą, neįmanoma bus įvykdyti teismo sprendimą, kadangi Nurodymo pagrindu nurašius pinigines lėšas nuo pareiškėjui priklausančių banko sąskaitų, pareiškėjas nebeturės apyvartinių lėšų ir nebegalės tęsti savo veiklos, todėl bus priverstas kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo. Jeigu, pavyzdžiui, kitoje administracinėje byloje būtų atmestas pareiškėjo skundas, pareiškėjas turėtų galimybę išsidėstyti mokestinę nepriemoką su palūkanomis, t. y. pareiškėjui nereiktų mokėti visos nepriemokos sumos iš karto. Pareiškėjas paaiškino, kad nors automatiškai nepateko į sudarytą nuo Covid-19 viruso tiesiogiai nukentėjusių verslininkų sąrašą, tačiau tiesiogiai nukentėjo dėl Covid-19 viruso ir jo sukeltų padarinių. Kol nesibaigs pandemija ir karantinas, pareiškėjas negalės vykdyti įprastos veikos. Dėl įvestų karantino reikalavimų privaloma užtikrinti atitinkamą vienam pacientui tenkantį plotą, todėl vienu metu galima aptarnauti kur kas mažesnį kiekį pacientų, dėl ko teikiamų paslaugų savikaina išaugo. Nors, siekiant tęsti veiklą, pareiškėjas buvo priverstas padidinti veiklos apimtis, tačiau tik formaliai vertinant mokestinius 2019 m. ir 2020 m. rodiklius galima spręsti, kad pareiškėjo pajamos yra nesumažėjusios. Iš tiesų, pareiškėjo pelningumas karantino laikotarpiu ženkliai sumažėjo. Kai 2020 m. gruodžio mėn. buvo įvesti griežčiausi suvaržymai, pareiškėjo pajamos dar labiau krito.

II. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 29 d. nutartimi nutarė priimti pareiškėjo skundą, tačiau netenkinti prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pirmosios instancijos teismas, pirmiausia pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas yra grindžiamas tuo, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, tačiau tokio pagrindo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje nėra numatyta. Įstatymo leidėjas pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones sieja su galimai neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didele žala. Pareiškėjas nurodė tik bendro pobūdžio teiginius apie kilsiančius padarinius, tačiau nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių realią grėsmę, kad bus patirta nuostolių ir kad bus padaryta didelė finansinė žala pareiškėjui. Pareiškėjas, nors ir su tam tikrais apribojimais, tačiau vykdo veiklą ir gauna pajamas, todėl neaišku, kaip priverstiniai išieškojimo veiksmai yra susiję su galimu pareiškėjo nemokumu. Priešingai, iš skundo matyti, kad pareiškėjas turi galimybę stabilizuotis savo finansinę padėtį kitomis priemonėmis – kreiptis į mokesčių administratorių dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų apie finansinius VMI trikdžius, sunkumus ar negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, todėl šis pareiškėjo argumentas laikytinas deklaratyviu ir atmestinas kaip nepagrįstas. Atkreipė dėmesį, kad prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra platesnis už pareiškėjo skundo ribas. Teismas padarė išvadą, kad prielaida, jog bus patirtos neigiamos pasekmės, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Be to, pareiškėjas neigiamų pasekmių neįvardijo ir neįrodė, kad neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Pareiškėjas neįrodė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 29 d. nutarties dalį, kuria netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, patenkinus šį prašymą – pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas teigia, kad jo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, išnagrinėtas formaliai. Tai patvirtina teismo argumentas, kad byloje nėra duomenų apie finansinius VMI trikdžius, sunkumus ar negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Akivaizdu, jog šiuo konkrečiu atveju VMI yra valstybinė įstaiga, kuri iš esmės negali turėti atsiskaitymų trikdžių. Pareiškėjas atskirajame skunde iš esmės pakartojo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodytą argumentą dėl teisme nagrinėjamos kitos administracinės bylos ir dėl to kylančio tikslingumo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kuri leistų pareiškėjui neinicijuoti nemokumo proceso. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nenurodytos neigiamos ir negrįžtamos pasekmės, kurias sukelia reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas. Pareiškėjo finansiniai rodikliai yra prasti, o pareiškėjo nuosavas kapitalas yra neigiamas (2019 m. – 203 794 Eur, 2020 m. – 426 622 Eur). Nurodo, kad visos turimos apyvartinės lėšos yra nuolat planuojamos. Kadangi yra tikimasi, jog pareiškėjas bus įtrauktas į nukentėjusių nuo Covid-19 viruso sąrašą, dėl ko bus atidėtas mokestinių prievolių sumokėjimas arba bus suteikiama teisė išdėstyti mokestines prievoles be palūkanų, todėl mano, kad šiuo atveju piniginių lėšų nurašymas nuo banko sąskaitų gali lemti pareiškėjo veiklos pabaigą ir privertimą kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo. Pareiškėjas pakartotojo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę išdėstytus argumentus dėl sumažėjusio pelningumo ir karantino sugriežtinimų įtakos vykdomai veiklai. Pakartojo ir tai, kad tęsiant priverstinio išieškojimo veiksmus ir šioje byloje teismui tenkinus pareiškėjo skundą yra reali grėsmė, jog, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas, kadangi pareiškėjas būtų priverstas inicijuoti nemokumo bylos iškėlimą.

Atsakovas VMI atsiliepime į atskirąjį skundą prašo teismo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VMI nurodo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės nėra prevencinės priemonės, kurių tikslas būtų užkirti kelią kilti teisminiams ginčams ateityje. Įvertinus kilusio ginčo pobūdį, nėra pagrindo išvadai, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui galėtų būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad nesustabdžius Nurodymo išieškojimo veiksmų, būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, iš esmės remiasi tik prielaidomis, kad bus atlikti veiksmai, kurie apsunkins jo finansinę padėtį ir, jo manymu, kliudys įvykdyti būsimą teismo sprendimą. VMI vertinimu, pareiškėjas, siekdamas realizuoti savo teises, veikia pažeisdamas sąžiningumo bei protingumo principus, nes pritaikius pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonė būtų suteikta galimybė nesąžiningai piktnaudžiauti procesu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 29 d. nutarties dalies, kuria netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį: teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Taigi, teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (lot. iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).

LVAT praktikoje nuosekliai pažymima, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., LVAT 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017).

Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, taip pat turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-222/2010). Taigi, skundo reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Nurodymo, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo, be kita ko, 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nutarta nurašyti mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių pareiškėjo sąskaitų, vykdymą. Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia tuo, kad šiuo metu vyksta teisminis ginčas, kurioje sprendžiama dėl mokestinės pagalbos priemonių pareiškėjui teikimo, o šioje byloje nesustabdžius Nurodymo galiojimo ir jo pagrindu nurašius pinigines lėšas nuo pareiškėjui priklausančių banko sąskaitų, pareiškėjas nebeturės apyvartinių lėšų ir nebegalės tęsti savo veiklos, todėl bus priverstas kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo motyvus, pagrindžiančius reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą, įvertinusi administracinėje byloje nagrinėti priimtą skundo reikalavimą, ginčo pobūdį, sprendžia, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrįsto pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, jog jo galimai patirta žala bus neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžia aplinkybėmis, kurios susijusios su finansinių sunkumų grėsme ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis – pareiškėjo bankrotu. Šiame kontekste akcentuotina, kad reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011).

Tačiau, nors pareiškėjui nustatyta pareiga įrodyti prašomo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pagrįstumą, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atskirojo skundo argumentai yra abstraktūs, deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais, pavyzdžiui, pagrįstais skaičiavimais apie tikėtinas finansines išlaidas, todėl nelaikytini pakankamais konstatuoti, jog, netenkinus pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kiltų didelė neatitaisoma žala. Galima tam tikra neigiama įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai ateityje paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

O šiuo atveju, nustačius, kad iš paties pareiškėjo pateiktų finansinių duomenų matyti, kad pareiškėjo finansinė padėtis stabili, negali būti nulemianti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą. Šiuo aspektu LVAT praktikoje yra išaiškinta, jog tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių galiojant ginčijamam administraciniam aktui, nėra ypatinga (išskirtinė) aplinkybė, pavirtinanti tai, jog gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Įvertinus ginčo kontekstą LVAT praktikos, kurioje pripažinta, kad mokesčių surinkimas yra viešasis interesas (žr., pvz., LVAT 2007 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-206/2007), o, kaip minėta, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešojo intereso, darytina išvada, kad vien remiantis aptariama aplinkybe reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą (žr., pvz., LVAT 2019 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-373-520/2019).

Dėl šių priežasčių pripažintina, kad pareiškėjas šioje proceso stadijoje neįrodė pagrindo taikyti jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės – įpareigoti VMI sustabdyti priverstinius išieškojimo veiksmus, įskaitant, bet neapsiribojant mokestinės nepriemokos nurašymo iš pareiškėjo banko sąskaitų.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Colagena“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 29 d. nutarties dalį, kuria netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Ernestas Spruogis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė