2016-04-14 Nr. AB-8579-3-61-3-00641-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2002-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00641-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. su skundu (b. l. 1–11) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2015 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (1.7.)-S-148-219-15 (toliau – ir Sprendimas);

2) įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. sausio 14 d. prašymą (reg. Nr. (1.7.)-ATP-148-15 (toliau – ir Prašymas) ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu (toliau – ir Įstatymas) priimti naują sprendimą;

3) priteisti 28,96 Eur (100 Lt) materialinės ir 289,62 Eur (1 000 Lt) neturtinės žalos.

Pareiškėjas paaiškino, kad Tarnybai pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog jam yra būtina teisinė pagalba civilinėje byloje bei prašė skirti advokatę I. I.. Tarnyba ginčijamu sprendimu atsisakė pareiškėjui teikti teisinę pagalbą dėl to, kad pareiškėjas Tarnybai nėra sumokėjęs 1 360,64 Lt sumos. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba neatsižvelgia į faktus dėl Tarnybos advokatės G. R. nekompetencijos ir dokumentų klastojimo, ji pareiškėją apšmeižė ir tuo sukėlė materialinio ir nematerialinio pobūdžio žalą, todėl pareiškėjas yra priverstas nuo 2007 metų ginti savo teises, pažeistas dėl minėtos advokatės kaltės. Pažymėjo, kad Tarnyba nė karto neatsisakydavo skirti pareiškėjui teisinę pagalbą dėl aukščiau nurodytos priežasties. Anksčiau Tarnyba pareiškėjo prašymus nukreipdavo kitoms tarnyboms, motyvuodama interesų konfliktu. Skundžiamas Tarnybos sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, juo aptariama tik minimali pareiškėjo kreipimosi dalis, dokumentas nepatvirtintas įstaigos antspaudu. Tarnyba savo veiksmais sistemingai kėlė jam materialinę ir nematerialinę žalą. Pareiškėjas buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė depresiją, buvo psichologiškai traumuojamas, pareiškėjo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau, nei numatyta įstatymuose.

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime skundą (b. l. 30-32) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai, išsamiai ir nuodugniai įvertinus Tarnybos turimus ir pareiškėjo nurodytus duomenis, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Sprendimas priimtas remiantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatomis ir įvertinus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos pateiktus duomenis, kad pareiškėjas nėra sumokėjęs Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu priteistų 394,07 eurų (1 360,64 Lt) antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Reikalavimas atlyginti žalą negali būti tenkinamas, nes pareiškėjas neįrodė nė vienos iš būtinų ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimu (b. l. 60-64) pareiškėjo V. S. skundą tenkino iš dalies. Panaikino Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (1.7)-S-148-219-15 ir įpareigojo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą iš naujo išnagrinėti V. S. 2015 m. sausio 14 d. prašymą (Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje gautą 2015 m. sausio 15 d., reg. Nr. (17.)ATP-148-15). Likusią skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčijamu sprendimu Tarnyba atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2015 m. sausio 14 d. prašymą, remdamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTP Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatomis, kadangi pareiškėjas nėra apmokėjęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 iš jo priteistos antrinės teisinės pagalbos išlaidų (1 360,64 Lt). Nurodė, kad minėtas atsisakymo teikti asmeniui antrinę teisinę pagalbą pagrindas sietinas su VGTP Įstatymo 19 straipsniu, reglamentuojančiu atvejus, kai pareiškėjas apmoka nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, t. y. taikomas tik situacijoms, kai pareiškėjas sutiko apmokėti skirtumą, susidariusį tarp galutinės antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos ir konkrečioje byloje valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu jam nustatytos valstybės garantuojamos bei apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (likusią 50 arba 75 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį), tačiau gavęs tarnybos pranešimą tokio įsipareigojimo neįvykdo.

Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 nebuvo numatytas antrinės teisinės pagalbos išlaidų paskirstymas tarp pareiškėjo ir valstybės, todėl pastarajai jas prisiėmus visiškai, pareiškėjui nekilo jokių pareigų pagal VGTP Įstatymo 19 straipsnį. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 28 d. sprendimas priimtas atsižvelgiant į tuo metu aktualios redakcijos VGTP Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punktą bei 24 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl teisinių pasekmių, atsiradusių tarnybai nutraukus antrinės teisinės pagalbos teikimą, o ne VGTP Įstatymo 19 straipsnio pagrindu, kai antrinė teisinė pagalba pasibaigia ją realizavus.

Teismas konstatavo, kad Tarnyba netinkamai pritaikė VGTP Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktą ir nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę gauti valstybės garantuojamą ir apmokamą antrinę teisinę pagalbą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad jis patyrė turtinę žalą ir kad jis ją patyrė būtent dėl to, kad Tarnyba priėmė ginčijamą sprendimą, taigi neįrodė žalos ir priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų atsakovo veiksmų priimant ginčijamą sprendimą. Taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad dėl neteisėto Tarnybos Sprendimo jis patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, kad dėl to kilo neištaisomų pasekmių jo teisių gynimo galimybėms ir pan.

Todėl pareiškėjo prašymą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Atsakovas Tarnyba pateikė apeliacinį skundą (b. l. 66-68), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimo dalį, kurioje panaikintas Tarnybos 2015 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. (1.7.)-S-148-219-15 bei šioje dalyje priimti naują sprendimą.

Paaiškina, kad 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 V. S. buvo suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl įgaliojimų pripažinimo negaliojančiais. Tarnyba, nustačiusi faktą, kad pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės teikiama antrine teisine pagalba, 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9)-3-07 nutraukė pastarosios teikimą, bei kreipėsi į teismą dėl išlaidų atlyginimo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. vasario 8 d. sprendimu iš V. S. priteisė 1 360,64 Lt antrinės pagalbos išlaidų. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi pirmos instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistu. Nurodo, kad Tarnyba ginčijamą sprendimą priėmė vadovaujantis VGTP Įstatymu, savo kompetencijos ribose įvertino aplinkybes bei nustatė, kad pareiškėjui negali būti teikiama antrinė teisinė pagalba. VGTP Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtintas pagrindas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą yra vienas iš nustatytų apribojimų, kad jei ankščiau suteiktos antrinės pagalbos išlaidos nėra apmokėtos, jos negali būti suteiktos kitoje byloje. Vertina, kad teismas VGTP Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktą nepagrįstai sieja tik su VGTP Įstatymo 19 straipsnio nuostatomis. Nepaisant to, ar antrinės pagalbos teikimas baigtas, ar nutraukiamas, jis yra siejamas su asmens pareiga apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, įstatymas nenumato išimčių, kad antrinė teisinė pagalba gali būti teikiama asmenims, nesumokėjusiems minėtų išlaidų arba jų dalies. VGTP Įstatymo 19 straipsnyje numatytos išlaidos, kai asmuo turi sumokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (50 arba 75 procentus). Kadangi antrinės teisinės pagalbos išlaidos susidarė teikiant teisinę pagalbą kitoje byloje, pareiškėjas išlaidų neatlygino, todėl jam negali būti suteikta antrinė teisinė pagalba.

Pareiškėjas V. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 72-74) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Paaiškina, kad Tarnybos direktorė A. B. neturėjo teisės priimti ginčijamo sprendimo, kadangi tarp jų yra ilgai besitęsiantis interesų konfliktas. Bylai yra aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl VGTP Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto taikymo administracinėse bylose tuo pačiu teisiniu ir faktiniu pagrindu, t. y. antrinės teisinės pagalbos nesuteikimas dėl nesumokėtos 1 360,64 Lt skolos. Dėl atsakovo kaltės jau pusantrų metų negali būti išnagrinėta civilinė byla Vilniaus miesto apylinkės teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus VGTPT 2015 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. (1.7.)-S-148-219-15, kuriuo atsakovas, vadovaudamasis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui V. S.; taip pat dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendime pareiškėjo V. S. skundą tenkino iš dalies. Panaikino Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (1.7)-S-148-219-15 ir įpareigojo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą iš naujo išnagrinėti V. S. 2015 m. sausio 14 d. prašymą (Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje gautą 2015 m. sausio 15 d., reg. Nr. (17.)ATP-148-15). Likusią skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. A-3017-502/2015, kur teismas išaiškino, kad loginė ir lingvistinė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtintos teisės normos konstrukcija, taip pat šios nuostatos sisteminis aiškinimas kitų Įstatymo nuostatų kontekste patvirtina, kad minėtas atsisakymo teikti asmeniui antrinę teisinę pagalbą pagrindas sietinas su Įstatymo 19 straipsniu, reglamentuojančiu atvejus, kai pareiškėjas apmoka nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, t. y. taikomas situacijoms, kai pareiškėjas sutiko apmokėti skirtumą, susidariusį tarp galutinės antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos ir konkrečioje byloje valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu jam nustatytos valstybės garantuojamos bei apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (likusią 50 arba 75 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį), tačiau gavęs tarnybos pranešimą tokio įsipareigojimo neįvykdo. Nustatęs, kad 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 Tarnyba nutarė teikti V. S. antrinę teisinę pagalbą rengiant procesinius dokumentus pirmosios instancijos teismui dėl 2002 m. rugsėjo 20 d. ir 2002 m. spalio 1 d. patvirtintų įgaliojimų, išduotų O. M., pripažinimo negaliojančiais, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teismas konstatavo, kad Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 nebuvo numatytas antrinės teisinės pagalbos išlaidų paskirstymas tarp pareiškėjo ir valstybės, todėl pastarajai jas prisiėmus visiškai, pareiškėjui nekilo jokių pareigų pagal Įstatymo 19 straipsnį.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo sudaryta išplėstinė teisėjų kolegija siekiant suvienodinti administracinių teismų praktiką bylose, kuriose sprendžiama dėl atsisakymo teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, remiantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, teisėtumo (administracinė byla Nr. A-2478-442/2016). Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 29 d. nutartyje vertino, ar Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas tik tais atvejais, kai pareiškėjas nėra apmokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidų, nustatytų jam pagal to paties įstatymo 19 straipsnį, t. y., kai pareiškėjas per nustatytą terminą nėra apmokėjęs skirtumo, susidariusio tarp galutinės antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos ir konkrečioje byloje valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu jam nustatytos valstybės garantuojamos bei apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (likusios 50 arba 75 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies), ar Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas ir tais atvejais, kai pareiškėjas yra neapmokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidų, nustatytų jam kitais pagrindais. Išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtoje byloje pareiškėjas buvo įpareigotas apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas nutraukus antrinės teisinės pagalbos jam teikimą dėl jo piktnaudžiavimo savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis bei dėl reikalavimo iš advokato įgyvendinti arba apginti teises neleistinais būdais (Įstatymo 24 straipsnio 1 dalis ir 23 straipsnio 1 dalies 5 punktas) ir dėl to, kad pareiškėjas neturėjo teisės gauti antrinę teisinę pagalbą (Įstatymo 24 straipsnio 1 dalis ir 23 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtinto pagrindo (antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies) taikymas nėra siejamas tik su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsnio nuostatomis, todėl išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjui buvo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą dėl to, kad jis nėra apmokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidų, priteistų Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010. Tarnyba nustatė, kad pareiškėjui Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 buvo suteikta antrinė teisinė pagalba rengiant procesinius dokumentus dėl 2002 m. rugsėjo 20 d. patvirtinto įgaliojimo ir 2002 m. spalio 1 d. patvirtinto įgaliojimo pripažinimo negaliojančiais. Tarnyba 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9.)-3-07 nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą ir kreipėsi į teismą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš V. S..

Remdamasi išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimais, pateiktais 2016 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus VGTPT pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nustačiusi, kad jis nėra apmokėjęs nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų kitoje byloje. Dėl šios priežasties ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria patenkintas pareiškėjo V. S. skundas, panaikintina kaip neteisėta.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje skundžiamo 2015 m. sausio 22 d. Vilniaus VGTPT sprendimo neteisėtumą grindžia taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 14 straipsniais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdamas klausimą dėl valstybių pareigos teikti teisinę pagalbą civiliniame (ne baudžiamajame) procese, yra pažymėjęs, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtinta valstybių pareiga teikti teisinę pagalbą kiekviename ginče, susijusiame su „civilinėmis teisėmis“. Vis dėlto pagal šią Konvencijos nuostatą valstybei gali kilti pareiga suteikti teisininko pagalbą, kai tokia pagalba neatskiriama nuo veiksmingo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo (žr. 1979 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Airey prieš Airiją, pareiškimo Nr. 6289/73, 26 punktas).

Klausimas, ar teisinės pagalbos teikimas yra būtinas teisingam bylos nagrinėjimui, turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečius kiekvieno atvejo faktus ir aplinkybes, ir priklauso, inter alia, nuo to, kokią reikšmę pareiškėjui turi byla, nuo taikytinos teisės ir procedūrų sudėtingumo, nuo pareiškėjo sugebėjimo pačiam veiksmingai save atstovauti ir nuo to, ar įstatyme nustatytas reikalavimas konkrečioje byloje būti atstovaujamam advokato. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje valstybėms yra paliktas pasirinkimas, kokiomis priemonėmis bylos šalims bus garantuojamos šios teisės. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos mechanizmas yra viena iš tokių priemonių, tačiau yra ir kitų, pavyzdžiui, taikomų procedūrų supaprastinimas (žr. 1979 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Airey prieš Airiją, pareiškimo Nr. 6289/73, 26 punktas, 2005 m. gegužės 7 d. sprendimą McVicar prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 46311/99, 48 ir 50 punktai, 2002 m. liepos 16 d. sprendimą byloje P., C. ir S. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 56547/00, 91 punktas).

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, jei ribojimais nepažeidžiama pati šios teisės esmė, jais siekiama teisėto tikslo ir jie yra proporcingi (1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 8225/78, 57 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nors proceso vedimas asmeniškai bylos šaliai kartais gali būti nelengva, riboti viešieji ištekliai, kuriuos galima skirti teisinei pagalbai civilinėse bylose, lemia, kad teisinės pagalbos sistema gali veikti, tik jei yra taikomas atrankos mechanizmas, ir konkrečiais atvejais gali būti parodyta, kad šis mechanizmas neveikia savavališkai ar neproporcingai, ir nepažeidžia pačios teisės kreiptis į teismą esmės (2002 m. vasario 26 d. sprendimas byloje D.

S. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 46800/99). Gali būti, kad pagalbos teikimas konkrečiu atveju yra ribojamas kitų faktorių, susijusių su teisingumo vykdymu (tokių kaip spartos būtinumas ar kitų asmenų teisės), tačiau toks ribojimas taip pat turėtų tenkinti anksčiau išvardintus kriterijus (P., C. ir S., cituota anksčiau, 90 punktas). Europos Žmogaus Teisių Komisija 1996 m. sausio 18 d. sprendime byloje Sujeeun prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 27788/95) yra pažymėjusi, kad tikslas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teisine pagalba pats savaime yra suderinamas su Konvencijos 6 straipsniu, tačiau turi būti pasirinktos proporcingos priemonės jam pasiekti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė suteikti jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. A2-26762-129/2014, pagal pareiškėjo V. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-1046-392/2007 pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovui O. M., byloje esant tretiesiems asmenims O. K., V. J., Marijampolės pataisos namams, dėl įgaliojimų pripažinimo negaliojančiais (b. l. 35-39). Civilinėje byloje Nr. 2-1046-392/2007 pareiškėjas V. S. buvo pateikęs ieškinį atsakovui O. M. dėl V. S. 2002 m. rugsėjo 18 d. šiam asmeniui išduotų įgaliojimų Nr. 133 ir Nr. 135 pripažinimo negaliojančiais. Pareiškėjas prašyme suteikti jam antrinę teisinę pagalbą nurodė, kad teismas nustato jo pateiktų procesinių dokumentų trūkumus, kurių pareiškėjas nepajėgus pašalinti, kadangi jam trūksta teisinių žinių, taip pat įpareigojo pateikti duomenis apie atsakovus, kurie pareiškėjui neprieinami. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. A2-26762-129/2014 buvo išnagrinėtas iš esmės dviejų instancijų teismuose, nutartis yra įsiteisėjusi. Taigi akivaizdu, kad antrinės teisinės pagalbos nesuteikimas neužkirto kelio pareiškėjui pašalinti prašymo atnaujinti procesą trūkumus ir įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Pažymėtina, kad pareiškėjo reikalavimas, dėl kurio pareiškėjas prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą yra nesudėtingas tiek teisiniu, tiek faktiniu požiūriu, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Vilniaus VGTPT 2015 m. sausio 22 d. sprendimas atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2015 m. sausio 14 d. prašymą, atsižvelgiant į išdėstytą Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, nebuvo neproporcingai ribojantis pareiškėjo teisę kreiptis į teismą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat rėmėsi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsniu, teigdamas, kad ginčijamu Vilniaus VGTPT 2015 m. sausio 22 d. sprendimu jis buvo diskriminuojamas dėl savo turtinės padėties. Kaip minėta, riboti viešieji ištekliai, kuriuos galima skirti teisinei pagalbai civilinėse bylose, lemia būtinybę tam tikrais atvejais riboti antrinės teisinės pagalbos teikimą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsisakymas pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2015 m. sausio 14 d. prašymą nebuvo neproporcingai ribojantis pareiškėjo teisę kreiptis į teismą, todėl, atsižvelgiant į tai, jog ribojimas gauti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui buvo proporcingas ir siekė teisėto tikslo, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nebuvo diskriminuojamas pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnį, siejant jį su 6 straipsniu.

Pareiškėjas taip pat prašė pirmosios instancijos teismo priteisti jam 28,96 Eur turtinės ir 289,62 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijamas Vilniaus VGTPT 2015 m. sausio 22 d. sprendimas yra teisėtas, todėl, nesant nustatytų valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą.

Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, todėl nepagrįstai patenkino pareiškėjo V. S. skundo reikalavimą panaikinti Tarnybos 2015 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (1.7.)-S-148-219-15 ir įpareigojo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą iš naujo išnagrinėti V. S. 2015 m. sausio 14 d. prašymą, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas ir ši teismo sprendimo dalis naikintina, likusi teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas patenkintas, panaikintas Tarnybos 2015 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. (1.7.)-S-148-219-15 ir Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba įpareigota iš naujo išnagrinėti V. S. 2015 m. sausio 14 d. prašymą ir šią pareiškėjo skundo dalį atmesti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė