2021-06-23 Nr. AB-13506-3-65-3-00321-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1610-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00321-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ernesto Spruogio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Molėtų rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Panevėžio ir Utenos apskrityse pareiškimą atsakovui Molėtų rajono savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Panevėžio ir Utenos apskrityse (toliau – ir Vyriausybės atstovas) pareiškimu teismo prašė įpareigoti atsakovą Molėtų rajono savivaldybės tarybą (toliau – ir atsakovas, Taryba) per vieną mėnesį pašalinti pažeidimą, t. y. pakeisti Tarybos 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. B1-195 „Dėl Molėtų rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) 1 punktu patvirtintos Molėtų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) struktūros 3 punktą, nustatant, kad Molėtų rajono savivaldybės jaunimo reikalų koordinatoriaus (vyriausiojo specialisto) pareigybė būtų priskirta į Administracijos struktūrinius padalinius neįeinančio valstybės tarnautojo pareigybei, tiesiogiai pavaldžiai Administracijos direktoriui.

2. Vyriausybės atstovas nurodė, kad pagal Sprendimo 1 punktu patvirtintos Administracijos struktūros 3 punktą, į struktūrinius padalinius neįeinantiems Administracijos tarnautojams priskirti tik du tarnautojai – vyriausiasis specialistas civilinei ir darbo saugai (3.1 p.) ir vyriausiasis specialistas–savivaldybės gydytojas (3.2 p.) o jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigybė priskiriama Administracijos struktūriniam padaliniui. Toks Sprendimu nustatytas jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigybės statuso reglamentavimas neatitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Remdamasis Lietuvos Respublikos jaunimo politikos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad valstybinei (valstybės perduotai savivaldybėms) jaunimo politikos įgyvendinimo funkcijai atlikti savivaldybių administracijose steigiamos savivaldybės jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigybės, taip pat Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, Vyriausybės atstovas pažymėjo, jog įstatymų leidėjas turėjo tikslą, kad valstybės perduotą funkciją įgyvendintų valstybės tarnautojas, tiesiogiai pavaldus savivaldybės administracijos direktoriui. Jaunimo politikos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte nėra numatyta jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigybę steigti savivaldybės administracijos struktūriniame padalinyje. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. A1-68 (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. Al-46 redakcija) patvirtinto Tipinio savivaldybės jaunimo reikalų koordinatoriaus (vyriausiojo specialisto) pareigybės aprašymo (toliau – ir Tipinis pareigybės aprašymas) 6 punkte taip pat imperatyviai numatyta, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas yra tiesiogiai pavaldus savivaldybės administracijos direktoriui.

3. Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškimą prašė jį atmesti.

4. Taryba nurodė, kad pagal Jaunimo politikos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, būtent savivaldybių administracijose yra steigiamos jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigybės, todėl Vyriausybės atstovo išvados, kad ši teisės norma nenumato alternatyvos minėtą pareigybę steigti savivaldybės administracijos struktūriniame padalinyje, nepagrįstos. Pagal Vietos savivaldos įstatymą savivaldybės administraciją sudaro ir struktūriniai padaliniai, todėl nėra apribojimo ginčo pareigybę steigti savivaldybių administracijų struktūriniuose padaliniuose (skyriuose). Jeigu įstatymų leidėjas būtų siekęs, kad jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigybės būtų steigiamos konkrečiame savivaldybių administracijų struktūriniame elemente, Jaunimo politikos pagrindų įstatyme būtų tiesiogiai įvardinęs konkretų savivaldybės administracijos struktūros elementą, kuriame minėtos pareigybės turėtų būti steigiamos. Tipinio pareigybės aprašymo 6 punktas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams – pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir 30 straipsnio 1 dalį savivaldybės administracijos struktūros tvirtinimas yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija. Tipiniu pareigybės aprašymu, t. y. žemesnės galios teisės aktu, savivaldybės faktiškai įpareigojamos administracijos struktūroje minėtą pareigybę priskirti prie į administracijos struktūrinius padalinius neįeinančių valstybės tarnautojų. Įstatymų leidėjas, įstatymu perduodamas valstybinės funkcijos vykdymą savivaldybėms bei siekdamas apriboti savivaldybių tarybų Vietos savivaldos įstatymu įtvirtintą kompetenciją, privalėjo atitinkamus apribojimus nustatyti tiesiogiai įstatyme.

5. Atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Tipinio pareigybės aprašymo 6 punktas atitinka Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatą, pagal kurią išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija yra savivaldybės administracijos struktūros tvirtinimas, taip pat konstitucinio teisinės valstybės principo apimamam teisės aktų hierarchijos principui.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. gegužės 13 d. sprendimu tenkino Vyriausybės atstovo pareiškimą – įpareigojo Tarybą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pakeisti Tarybos Sprendimo 1 punktu patvirtintą Administracijos struktūros 3 punktą, nustatant, kad jaunimo reikalų koordinatoriaus (vyriausiojo specialisto) pareigybė priskirta į Administracijos struktūrinius padalinius neįeinančio valstybės tarnautojo pareigybei.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Taryba neįvykdė Vyriausybės atstovo 2019 m. spalio 11 d. teikime Nr. 10-25 „Dėl 2018 m. rugpjūčio 30 d. Molėtų rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. B1-195 „Dėl Molėtų rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo““ suformuluoto reikalavimo pakeisti Sprendimo 3 punktu patvirtintą Administracijos struktūrą taip, kad Molėtų rajono savivaldybės jaunimo reikalų koordinatoriaus (vyriausiojo specialisto) pareigybė būtų priskirta į Administracijos struktūrinius padalinius neįeinančio valstybės tarnautojo pareigybės, tiesiogiai pavaldžios Administracijos direktoriui, kategorijai.

8. Remdamasis iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusio Jaunimo politikos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1–3 punktais bei Lietuvos Respublikos jaunimo politikos pagrindų įstatymo Nr. IX-1871 pakeitimo įstatymo projekto aiškinamuoju raštu, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad įstatymų leidėjas, priimdamas naujos redakcijos Jaunimo politikos pagrindų įstatymą, siekė užkirsti kelią papildomų funkcijų priskyrimui jaunimo reikalų koordinatoriams, užtikrinti kryptingą ir nuoseklų jaunimo politikos įgyvendinimą, efektyvesnį jaunimo reikalų koordinatorių darbą, padaryti racionalesnį savivaldybių valstybės deleguotos (valstybės perduotos savivaldybėms) funkcijos vykdymą. Tuo tikslu įstatymų leidėjas Jaunimo politikos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrą įgaliojo patvirtinti tipinį savivaldybės jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigybės aprašymą. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras 2019 m. sausio 24 d. priėmė įsakymą Nr. A1-46, kuriuo pakeitė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. kovo 4 d. įsakymą Nr. A1-68 „Dėl Pavyzdinio savivaldybės jaunimo reikalų koordinatoriaus (vyriausiojo specialisto) pareigybės aprašymo ir pavyzdinio savivaldybės jaunimo reikalų koordinatoriaus (vyresniojo specialisto) pareigybės aprašymo patvirtinimo“ ir jį išdėstė nauja redakcija. Patvirtintas Tipinis pareigybės aprašymas taikomas nuo 2019 m. sausio 26 d., nėra pakeistas. Tipinio pareigybės aprašymo 6 punkte įtvirtinta, kad jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigas einantis valstybės tarnautojas yra tiesiogiai pavaldus savivaldybės administracijos direktoriui.

9. Įvertinęs Tarybos Sprendimu patvirtintą Administracijos struktūrą (3.1 ir 3.2 p.), pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigybė buvo priskirta tarnautojų, įeinančių į Administracijos struktūrinius padalinius, kategorijai. Pagal Molėtų rajono savivaldybėje taikomo Kultūros ir švietimo skyriaus jaunimo reikalų koordinatoriaus (vyriausiojo specialisto) pareigybės aprašymo 6 punktą Administracijoje dirbantis jaunimo reikalų koordinatorius yra tiesiogiai pavaldus ne Administracijos direktoriui, o Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjui. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tokia Sprendimu patvirtinta Administracijos struktūra neatitiko 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Jaunimo politikos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir 2019 m. sausio 26 d. įsigaliojusio Tipinio pareigybės aprašymo 6 punkto nuostatų.

10. Dėl Tarybos prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Tipinio pareigybės aprašymo 6 punkto atitikties Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 10 punktui bei teisės aktų hierarchijos principui pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nė viena iš savivaldybėms priskirtų funkcijų nereiškia absoliutaus savivaldybių savarankiškumo atitinkamoje srityje, o vykdydamos priskirtas funkcijas, savivaldybės turi paisyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų; įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų įgyvendinimo tvarka (procedūros), kai tai numatyta įstatymuose, gali būti nustatoma ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ministerijų (ministrų) ar kitų valstybės institucijų (jų vadovų) poįstatyminiais teisės aktais. Todėl Taryba, vykdydama priskirtą šioje byloje aptariamą valstybinę (valstybės perduotą savivaldybėms) funkciją, turėjo pareigą vadovautis šioje srityje priimtais valstybės valdžios institucijų ir / arba pareigūnų sprendimais. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad įstatymų leidėjas Jaunimo politikos pagrindų įstatymo 3 straipsnyje Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai suteikė įgaliojimus formuoti jaunimo politiką, organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą, šie įgaliojimai nurodyti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 892 patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. 673 redakcija) 7.10 punkte.

11. Pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. lapkričio 28 d. priėmė nutarimą Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“, įsigaliojusį nuo 2019 m. sausio 1 d., kuriuo patvirtinta Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika. Šios metodikos 9 punkte nurodyta, kad nustatant valstybės tarnautojo pareigybės pavaldumą, atsižvelgiama į pareigybės paskirtį ir funkcijas, taip pat į teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų pavaldumą, nuostatas. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras 2019 m. sausio 24 d. priėmė įsakymą Nr. A1-46, kuriuo vadovaudamasis Jaunimo politikos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktu pakeitė ir nauja redakcija išdėstė Tipinį pareigybės aprašymą, t. y. veikė pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai suteiktus įgaliojimus.

12. Įvertinęs taikomą teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo abejoti Tipinio pareigybės aprašymo 6 punkto teisėtumu.

III. 13. Atsakovas Taryba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti Vyriausybės atstovo pareiškimą.

14. Taryba apeliaciniame skunde palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškimą išdėstytus argumentus, pabrėžia, jog Jaunimo politikos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje tiesiogiai įtvirtinta, kad būtent savivaldybių administracijose, o ne konkrečiame jų struktūriniame elemente, yra steigiamos savivaldybės jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigybės. Pagal Vietos savivaldos įstatymą savivaldybės administraciją sudaro ir struktūriniai padaliniai, todėl Jaunimo politikos pagrindų įstatyme nėra nustatytas ribojimas ginčo pareigybę steigti savivaldybių administracijų struktūriniuose padaliniuose.

Jaunimo politikos pagrindų įstatyme nėra nuostatų, tiesiogiai įtvirtinančių, kad savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorius yra tiesiogiai pavaldus savivaldybės administracijos direktoriui, tokių nuostatų nėra ir šio įstatymo aiškinamajame rašte, todėl, atsakovo manymu, įstatymų leidėjas neturėjo tokio tikslo. Taryba pažymi, jog jaunimo reikalų koordinatoriaus tiesioginis pavaldumas savivaldybės administracijos direktoriui pats savaime neužkerta kelio, kad šiam valstybės tarnautojui nebūtų priskiriamos su jaunimo politikos įgyvendinimu nesusijusių užduočių vykdymas.

Tipinio pareigybės aprašymo tvirtinimo tikslas buvo jaunimo reikalų koordinatoriaus funkcijų, o ne jo pavaldumo nustatymas. Be to, netgi Tipinio pareigybės aprašymo rengėja – Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija rašte Lietuvos savivaldybių asociacijai neprieštaravo, kad savivaldybės savarankiškai spręstų jaunimo reikalų koordinatoriaus pavaldumo klausimą. Todėl Tipinio pareigybės aprašymo 6 punktas yra neteisėtas, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams – Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 10 punktui bei 30 straipsnio 1 daliai, nustatančiose, jog savivaldybės administracijos struktūros tvirtinimas yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) suformuotą doktriną, pagal kurią Vyriausybės nutarimai, ministerijų (ministrų) ar kitų valstybės institucijų (jų vadovų) poįstatyminiai teisės aktai negali pakeisti arba iškreipti įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo, šiais poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose. Nagrinėjamu atveju Tipiniu pareigybės aprašymu yra nustatytas teisinis reguliavimas, konkuruojantis su nustatytu Jaunimo politikos pagrindų įstatyme bei Vietos savivaldos įstatyme.

Toks teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniam teisės aktų hierarchijos principui.

15. Vyriausybės atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame pareiškime išdėstytą poziciją, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Šioje administracinėje byloje Vyriausybės atstovas teismo prašė įpareigoti Tarybą per vieną mėnesį pašalinti pažeidimą, t. y. pakeisti Tarybos Sprendimo 1 punktu patvirtintos Administracijos struktūros 3 punktą, nustatant, kad Molėtų rajono savivaldybės jaunimo reikalų koordinatoriaus (vyriausiojo specialisto) pareigybė būtų priskirta į Administracijos struktūrinius padalinius neįeinančio valstybės tarnautojo pareigybei, tiesiogiai pavaldžiai Administracijos direktoriui.

17. Pirmosios instancijos teismas, neabejodamas Tipinio pareigybės aprašymo 6 punkto teisėtumu, tenkino Vyriausybės atstovo pareiškimą.

18. Apeliaciniame skunde atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atmesti Vyriausybės atstovo pareiškimą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės aktų nuostatas. Pasak Tarybos, Jaunimo politikos pagrindų įstatyme nėra nuostatų, tiesiogiai įtvirtinančių, kad savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorius yra tiesiogiai pavaldus savivaldybės administracijos direktoriui, tokių nuostatų nėra ir šio įstatymo aiškinamajame rašte, todėl, atsakovo manymu, įstatymų leidėjas neturėjo tokio tikslo. Taryba pažymi, jog Tipinio pareigybės aprašymo tvirtinimo tikslas buvo jaunimo reikalų koordinatoriaus funkcijų, o ne jo pavaldumo nustatymas. Atsakovas teigia, jog Tipinio pareigybės aprašymo 6 punktas yra neteisėtas, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams – Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 10 punktui bei 30 straipsnio 1 daliai, nustatančiose, jog savivaldybės administracijos struktūros tvirtinimas yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną, pagal kurią Vyriausybės nutarimai, ministerijų (ministrų) ar kitų valstybės institucijų (jų vadovų) poįstatyminiai teisės aktai negali pakeisti arba iškreipti įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo, šiais poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose. Nagrinėjamu atveju Tipiniu pareigybės aprašymu yra nustatytas teisinis reguliavimas, konkuruojantis su nustatytu Jaunimo politikos pagrindų įstatyme bei Vietos savivaldos įstatyme; toks teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniam teisės aktų hierarchijos principui.

19. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad Konstitucijoje skiriamos dvi viešosios valdžios sistemos: valstybės valdymas ir vietos savivalda. Pagal Konstituciją vietos savivalda – tai įstatymo numatytų valstybės teritorijos administracinių vienetų bendruomenių (t. y. teritorinių, arba vietos bendruomenių), kurias sudaro šių vienetų nuolatiniai gyventojai (Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai gyventojai), savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Konstitucijoje vietos savivalda įtvirtinta kaip savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė viešojo administravimo sistema, kuri tiesiogiai nėra pavaldi valstybės valdžios institucijoms (Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Konstitucijoje savivaldybėmis (vietos savivaldybėmis) yra vadinamos valstybės teritorijos administracinių vienetų bendruomenės – teritorinės bendruomenės, tačiau dėl to, kad savivaldos teisė yra neatsiejama nuo institucijų, per kurias ši teisė yra įgyvendinama, ir / arba joms atskaitingų institucijų organizavimo ir veiklos, neatsitiktinai Konstitucijoje „savivaldybės“ sąvoka yra vartojama ne tik administracinio vieneto teritorinės bendruomenės, bet ir savivaldos institucijų ir / arba joms atskaitingų institucijų prasme (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Vietos savivalda yra įstatymo numatytų administracinių vienetų teritorinių bendruomenių valdžia, kuri formuojama ir funkcionuoja kitokiais nei valstybės valdžia konstituciniais pagrindais (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Konstitucijoje savivalda nėra tapatinama su valstybės valdymu (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Vis dėlto tai, kad Konstitucijoje vietos savivalda nėra tapatinama su valstybės valdymu, nereiškia, kad tarp valstybės valdymo ir vietos savivaldos nėra sąveikos; valstybės valdymas ir vietos savivalda, kaip dvi viešosios valdžios įgyvendinimo sistemos, yra susijusios, tačiau kiekviena jų įgyvendina joms būdingas funkcijas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Savivaldybių ir valstybės interesai yra derinami. Savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principas reiškiasi valstybei įvairiais būdais ir formomis remiant savivaldybes, valstybei įstatymo apibrėžtomis formomis prižiūrint savivaldybių veiklą, taip pat koordinuojant bendrus veiksmus, kai siekiama reikšmingų socialinių tikslų (Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d., 2002 m. gruodžio 14 d. nutarimai). Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.

Savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Konstitucijos nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, vertintina kaip šių vietos bendruomenių dalyvavimo valdant šias teritorijas garantija (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Kartu pažymėtina, jog Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negalima atsieti nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiama galimybė savivaldybėms įgyvendinti savo kompetenciją, tiesiogiai įtvirtintą Konstitucijoje. Jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo šias funkcijas ta apimtimi, kuria šios yra joms priskirtos. Tai reiškia, kad tam tikra dalis savivaldybių kompetencijos turi būti įgyvendinama tiesiogiai, kad savivaldybių tarybų sprendimų, priimtų neperžengiant jų kompetencijos ribų, įgyvendinimas neturi būti saistomas kurių nors valstybės institucijų ar pareigūnų sprendimų (leidimų, sutikimų ir pan.).

Tačiau pabrėžtina, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais. Nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiškos (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

20. Kartu Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime pabrėžė, jog konstitucinis socialinės darnos imperatyvas, Konstitucijoje įtvirtinti pilietinės visuomenės ir teisingumo siekiai, Lietuvos valstybės unitarinis pobūdis, kiti konstituciniai imperatyvai suponuoja tai, kad savivaldybės – teritorinės bendruomenės viešasis interesas negali būti priešpriešinamas visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos, kurios dalis yra ir atitinkama teritorinė bendruomenė, viešajam interesui. Ir dėl šios priežasties, be tų funkcijų, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, joms gali būti pavesta vykdyti ir tam tikras valstybės funkcijas; taip yra užtikrinama veiksmingesnė valstybės valdžios ir piliečių sąveika, valdymo demokratiškumas; pagal Konstituciją tokios valstybės funkcijos savivaldybėms vykdyti turi būti perduodamos įstatymu (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Taigi savivaldybės (jų institucijos), veikdamos pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją ir vykdydamos viešąjį administravimą ir / arba teikdamos viešąsias paslaugas, garantuoja ne tik teritorinės bendruomenės viešąjį interesą, bet ir visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos viešąjį interesą, kurį pagal savo kompetenciją garantuoja ir valstybės institucijos.

21. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje valstybės (valstybinė) tarnyba expressis verbis (tiesiogiai) minima tik Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, ir Konstitucijos 141 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad asmenys, atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai negali būti Seimo nariais ir savivaldybių tarybų nariais ir negali užimti renkamų ar skiriamų pareigų civilinėje valstybinėje tarnyboje, dalyvauti politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje. Valstybės tarnyba yra valstybės tarnautojų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu. Tai, kad valstybės tarnybos paskirtis – garantuoti viešąjį interesą valstybės ir savivaldybių institucijoms vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas, o ne privačius šia veikla užsiimančių darbuotojų interesus, lemia valstybės tarnautojų, kaip korpuso, ypatingą formavimo tvarką, jų teisinio statuso specifiką, taip pat jų ypatingą atsakomybę visuomenei už jiems pavestų funkcijų vykdymą. Konstitucijoje nėra atskirai minima „savivaldybės (ar savivaldybių) tarnyba“. Konstitucinė valstybės tarnybos samprata apima tarnybos santykius ne tik valstybės institucijose, bet ir savivaldybių institucijose; Konstitucijoje vartojama sąvoka „valstybės (valstybinė) tarnyba“ yra tapati sąvokai „viešoji tarnyba“. Vieninga valstybės tarnybos sistema yra būtina valstybės valdymo ir vietos savivaldos, kaip dviejų viešosios valdžios sistemų, veiksmingos tarpusavio sąveikos, visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos viešojo intereso ir teritorinių bendruomenių – savivaldybių viešojo intereso nesupriešinimo, jų suderinimo prielaida. Pažymėtina ir tai, kad tik vieninga valstybės tarnybos sistema užtikrina jos vidinį mobilumą, galimybę esant reikalui operatyviai sutelkti žmogiškuosius ir kitus išteklius, reikalingus tam tikroms valstybės funkcijoms vykdyti, kitiems valstybėje iškylantiems uždaviniams spręsti.

22. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo, jog valstybės tarnybos sistemos vieningumas nepaneigia galimybės tam tikrus valstybės tarnybos santykius reguliuoti diferencijuotai. Toks diferencijavimas galimas atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją būtina užtikrinti veiksmingą valstybės funkcijų vykdymą, garantuoti viešąjį interesą. Valstybės tarnybos santykių diferencijuotas teisinis reguliavimas grindžiamas valstybės (savivaldybių) institucijų bei jų vykdomų funkcijų ypatumais, šių institucijų vieta visų institucijų, per kurias vykdomos valstybės funkcijos, sistemoje, joms nustatytais įgaliojimais, atitinkamiems valstybės tarnautojams būtinomis profesinėmis savybėmis, kitais svarbiais veiksniais. Valstybės tarnybos santykių teisinio reguliavimo diferencijavimo pagrindu gali būti ir tai, kad valstybės tarnyba, kaip sistema, yra organizuojama remiantis inter alia (be kita ko) hierarchijos ir pavaldumo principais.

23. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Jaunimo politikos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytos valstybės tarnautojo pareigybės pavaldumo nustatymo, t. y. Vyriausybės atstovo teigimu, savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorius yra savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, tiesiogiai pavaldus Administracijos direktoriui, o Taryba teigia, kad minėtas valstybės tarnautojas turi eiti pareigas Administracijoje, bet nebūtinai būti tiesiogiai pavaldus Administracijos direktoriui.

24. Jaunimo politikos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybinei (valstybės perduotai savivaldybėms) jaunimo politikos įgyvendinimo funkcijai atlikti savivaldybių administracijose steigiamos savivaldybės jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigybės:

1) savivaldybės jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigybės aprašymas tvirtinamas vadovaujantis socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintu tipiniu savivaldybės jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigybės aprašymu;

2) savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorius yra savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas;

3) savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorius rengia ir įgyvendina savivaldybėje įgyvendinamas jaunimo politikos programas ir priemones, analizuoja jaunimo, jaunimo organizacijų ir su jaunimu dirbančių organizacijų padėtį savivaldybėje, plėtoja savivaldybės institucijų ir įstaigų, dirbančių jaunimo politikos srityje, bendradarbiavimą, palaiko ryšius su užsienio lietuvių jaunimo organizacijomis ir atlieka kitas savivaldybės jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Taigi, šioje Jaunimo politikos pagrindų įstatymo nuostatoje yra išreikšta įstatymų leidėjo pozicija, kad savivaldybės jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigybės aprašymas būtų tvirtinamas vadovaujantis socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintu tipiniu savivaldybės jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigybės aprašymu; kitaip tariant, šioje įstatymo nuostatoje nėra tiesiogiai nustatyta, kad savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorius būtų tiesiogiai pavaldus Administracijos direktoriui.

Tačiau, kaip minėta, pagal Konstituciją valstybės tarnyba, kaip sistema, yra organizuojama remiantis inter alia hierarchijos ir pavaldumo principais (žr. šios nutarties 22 punktą), t. y. nustatant valstybės tarnautojo pareigybės pavaldumą, atsižvelgiama į pareigybės paskirtį ir funkcijas, taip pat į teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų pavaldumą, nuostatas (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ (įsigaliojusiu nuo 2019 m. sausio 1 d.) patvirtintos Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos 9 punktą (2018 m. lapkričio 28 d. redakcija)), vertinama įstaigos administracijos struktūra, pareigybės veiklos sritis ir funkcijos bei atsižvelgiama į teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojo veiklą, nuostatas (žr.

šios metodikos 12 punktą (2020 m. kovo 10 d. redakcija)): vadinasi, Tipiniame pareigybės aprašyme turėjo būti nustatomas savivaldybės jaunimo reikalų koordinatoriaus pavaldumas. Tipiniame pareigybės aprašyme buvo ir yra nustatyta, kad savivaldybės jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigas einantis valstybės tarnautojas yra tiesiogiai pavaldus savivaldybės administracijos direktoriui (6 punktas (2019 m. sausio 24 d. redakcija), 2 punktas (2020 m. rugpjūčio 10 d. redakcija). Atitinkamai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovo argumentas, kad Tipinio pareigybės aprašymo tvirtinimo tikslas buvo jaunimo reikalų koordinatoriaus funkcijų, o ne jo pavaldumo nustatymas, nėra grįstas teisės nuostatomis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Tipinio pareigybės aprašymo nuostata, jog savivaldybės jaunimo reikalų koordinatoriaus pareigas einantis valstybės tarnautojas yra tiesiogiai pavaldus savivaldybės administracijos direktoriui, niekaip negali prieštarauti atsakovo nurodomoms Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 10 punkto bei 30 straipsnio 1 dalies nuostatoms, numatančioms, jog savivaldybės administracijos struktūros tvirtinimas yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija, nes vieno valstybės tarnautojo pareigybės aprašymo tvirtinimas niekaip nepažeidžia savivaldybių išimtinės kompetencijos pasitvirtinti savo struktūrinius padalinius.

25. Atsižvelgdama į šioje nutartyje nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas, o atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo. Pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas yra teisėtas, tinkamai argumentuotas, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Molėtų rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Romanas Klišauskas

Ernestas Spruogis