2020-09-23 Nr. AB-17551-3-62-3-00736-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2877-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00736-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK nuo 2017 m. kovo 9 d. iki 2018 m. kovo 9 d.

jam neužtikrino tinkamų kalinimo sąlygų, buvo nuolat pažeidinėjamos jo teisės. Pravieniškių PN-AK pareigūnai jį ignoravo, iš jo tyčiojosi, neatsižvelgė į jo prašymus, teikiamus skundus, naudodami psichologinį smurtą, versdavo pareiškėją atsiimti parašytus skundus. Nuo 2017 m. kovo 9 d. iki 2018 m. kovo 9 d. yra parašęs daug prašymų ir skundų, tačiau dėl Pravieniškių PN-AK pareigūnų psichologinio spaudimo ir grasinimų skundus atsiimdavo. Vėliau administracija parašydavo raštus, kuriuose buvo nurodoma, kad pokalbio metu pareiškėjui įstaigos administracija suteikė informaciją žodžiu ir kad pareiškėjas įteikė prašymą skundo raštiškai nenagrinėti. Šias aplinkybes patvirtina Pravieniškių PN-AK 2018 m. kovo 1 d. ir 2018 m. kovo 7 d. raštai. Pareiškėjas įteikdavo prašymus skundų raštiškai nenagrinėti tik po patirto psichologinio spaudimo, kurį nuolat darė Pravieniškių PN-AK pareigūnai. 2019 m. kovo mėnesį patyręs pareigūnų psichologinį smurtą, atsiėmė administracijai laikotarpyje nuo 2018 m. vasario 5 d. iki 2018 m. kovo 1 d. rašytus skundus ir prašymus. Nuolat patirdavo pareigūnų ir administracijos neteisėtą elgesį dėl to, kad reiškė skundus ir prašymus, buvo kerštaujama ir nepagrįstai skiriamos nuobaudos. Sistemingai buvo laikomas vienas kamerų tipo patalpoje ir tokiu būdu administracija jį bandė paveikti psichologiškai. Matydamas, kad į jo prašymus ir skundus nėra reaguojama, bandė atkreipti administracijos ir pareigūnų dėmesį net save žalodamas.

3. Pareiškėjas teigė, kad Pravieniškių PN-AK nesivadovavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 323.1, 323.2 bei 323.3 papunkčiuose nustatytais reikalavimais ir visiškai jį ignoravo, trukdė dalyvauti reabilitacijos programose, dėl atsakovo kaltės nebendravo su socialinių tarnybų darbuotojais, kurie jam būtų padėję pasiruoši išėjimui iš pataisos namų ir integracijai į visuomenę. Nuolat buvo vežiojamas iš vieno sektoriaus į kitą, į prašymus įtraukti jį į socialinės reabilitacijos programas nebuvo reaguojama.

4. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas taip pat nesivadovavo Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijomis šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (priimta 952-ame Ministrų Komiteto ministrų pavaduotojų posėdyje 2006-01-11) (toliau – ir Rekomendacijos). Siekė dalyvauti bet kokiose užimtumo programose, kad galėtų turiningai, pozityviai praleisti laiką ir, išėjęs į laisvę, tinkamai integruotis į visuomeninį gyvenimą. Jam nebuvo sudarytos sąlygos dalyvauti socialinės reabilitacijos programose bei kitokiose užimtumo programose. Jį paleidžiant iš pataisos namų, nebuvo duota pakankamai piniginių lėšų kelionei ir maistui įsigyti. Pareiškėjas visiškai nebuvo paruoštas integracijai į laisvą visuomenę, dėl ko išėjęs į laisvę vėl padarė nusikalstamą veiką ir atsidūrė įkalinimo įstaigoje.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK toleruoja vyraujančią tarp nuteistųjų kriminalinę subkultūrą ir neužkerta šiam procesui kelio, taip diskriminuodamas nuteistuosius (valgykloje žymimi indai). Yra kreipęsis į atsakovą ir nurodęs, kad jaučiasi nesaugus, bijo kitų nuteistųjų susidorojimo, prašė neperkelti jo į kitą Pravieniškių PN-AK sektorių, pažymėjo, kad gali kilti jam realus pavojus po perkėlimo į Pravieniškių PN-AK 2-ą sektorių. Į tokį prašymą buvo pateiktas lakoniškas atsakymas, kad pataisos įstaigos administracija neturi duomenų apie tai, kad perkėlus pareiškėją į kitą sektorių gali kilti problemų, susijusių su tolimesniu jo bausmės atlikimu.

6. Pareiškėjas pabrėžė, kad dėl Pravieniškių PN-AK pareigūnų ir administracijos neteisėtų veiksmų ir neteisėto neveikimo yra rašęs skundus ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai (toliau – ir Ministerija). Pareiškėjas 2018 m. sausio 20 d. parašė skundą Ministerijai. Kalėjimų departamentas 2018 m. vasario 7 d. raštu persiuntė pagal kompetenciją Pravieniškių PN-AK pareiškėjo skundą su prašymu išnagrinėti ir atsakyti pareiškėjui. Prieš pareiškėją paleidžiant į laisvę specialistas Kubilius metė pareiškėjui į veidą Kalėjimų departamento 2018 m. vasario 7 d. raštą su priedais ir tokiu būdu pareiškėjo skundas liko neišnagrinėtas, o su pareiškėju dar kartą pasielgta šiurkščiai ir nepagarbiai, pažeminant jo orumą.

7. Pareiškėjas teigė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė didelių nepatogumų, psichologinį išsekimą, atsirado fobijos, pasijuto pažemintas, pradėjo kankinti nemiga, dažnai skauda galvą, tapo dirglus.

8. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

9. Atsakovo atstovas nurodė, kad skunde nenurodyta nei kada, nei už ką pareiškėjas buvo sulaikytas. Skunde nėra jokių duomenų apie pareiškėjo padarytas nusikalstomas veikas, nors tai turi lemiamą reikšmę vertinant pareiškėjo skundo argumentus dėl jo gebėjimo integruotis į visuomenę. Pareiškėjas praeityje teistas 7 kartus, pirmą kartą teistas 2007 m. rugpjūčio 13 d., paskutinį kartą – 2011 m. spalio 20 d., bausmės pabaiga – 2018 m. kovo 9 d. Pareiškėjas nurodytu laikotarpiu intensyviai vykdė nusikalstamus ir jo daromi nusikaltimai vis sunkėjo. Tai patvirtina, kad pareiškėjas pagal savo asmenines savybes linkęs į recidyvinį nusikalstamumą, ir tik jis pats savo valinėmis pastangomis gali pakeisti savo nusikalstamą elgesį. Rengiantis paleisti asmenis iš laisvės atėmimo vietų atsakovas vadovaujasi teisiniu reglamentavimu ir konkrečiu atveju tiksliai vykdė visus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) ir poįstatyminių aktų reikalavimus vykdant pareiškėjo integracijos į visuomenę ir paleidimo iš laisvės atėmimo vietų parengiamąjį darbą. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių konkrečių duomenų, pagrindžiančių nors vieną teisinio reglamentavimo pažeidimą.

10. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjui buvo sudarytos visos sąlygos lygiomis teisėmis kartu su kitais nuteistaisiais dalyvauti reabilitacijos, užimtumo programose, sudarytos visos sąlygos dirbti, tobulėti, keisti savo ilgesį ir pan. Tačiau pareiškėjas į jam taikomas bendro ir individualaus auklėjamojo pobūdžio priemones nereagavo, piktybiškai pažeidinėjo nuteistųjų elgesio taisykles. Per visą paskirtos bausmės atlikimo laikotarpį pareiškėjas padarė 118 pažeidimų, iš kurių 28 padaryti per skundžiamą laikotarpį nuo 2017 m. kovo 9 d. iki 2018 m. kovo 9 d., t. y. per skundžiamą laikotarpį kas mėnesį jis padarydavo 2–3 pažeidimus. Kiekvieno pažeidimo atveju su juo buvo dirbamas individualus darbas, jo elgesys buvo svarstomas drausmės komisijoje, siekiant padaryti jam pozityvų poveikį gerbti įstatymus, visuomenės interesus, padėti pasitaisyti. Pareiškėjo asmens bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nereagavo į socialinės reabilitacijos priemones, nebendravo su už jo resocializaciją atsakingu būrį kuruojančiu specialistu, konfliktiška, arogantiška elgsena trukdė pasiekti teigiamą pokytį individualaus plano vykdyme, savo poelgiais nuolat balansavo ties bausmių vykdymo įstatymais nustatytų pareigų bei draudimų nevykdymo ribų peržengimu.

11. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad 2018 m. kovo 9 d. surašytoje charakteristikoje nurodyta, kad pareiškėjo požiūris į darbinę veiklą buvo neigiamas. Krizių įveikimo komandos 2014 m. vasario 21 d. susirinkime buvo nutarta įtraukti jį į „Nuteistųjų ir suimtųjų, priklausančių didelės rizikos grupei dėl savęs žalojimo ar bandymo žudytis“ įskaitą neterminuotam laikotarpiui. Pareiškėjas laisvalaikį leido beprasmiškai, ypatingų pomėgių neturėjo. Pagrindinis nuteistojo užsiėmimas buvo skundų rašymas į įvairias instancijas, tačiau daugelis skundų buvo nepagrįsti arba neatitinkantys tikrovės. Nuteistasis buvo itin priešiškai nusistatęs prieš jį prižiūrinčius pareigūnus, nuolat su jais konfliktuodavo. Stresinėse, jam nepalankiose situacijose elgdavosi agresyviai, impulsyviai, negalvodamas apie pasekmes. Nuteistasis buvo linkęs daryti neigiamą įtaką, psichologinį spaudimą už save silpnesniems nuteistiesiems bei jais manipuliuoti. Nuteistojo emocinės reakcijos ne visuomet buvo adekvačios esamai situacijai. Asmens nuostatose vyravo daug negatyvizmo, priešiškumo, nepasitikėjimo aplinkiniais. Autoagresyvus elgesys buvo manipuliacinio pobūdžio siekiant atkreipti į save dėmesį bei gauti asmeninės naudos. Išvykdamas nuteistasis kategoriškai atsisakė nurodyti savo gyvenamosios vietos adresą (pastaba: gyvenamosios vietos adresą jis nurodė tik savo 2018-03-06 prašyme skirti pašalpą kelionės išlaidoms).

12. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjas kritiškai nevertino savo paties elgesio, bet piktnaudžiaudamas savo, kaip nuteistojo padėtimi, be jokio preteksto ar realaus pagrindo savo niekuo nepagrįstais išgalvotais skundais „užvertė“ ne tik atsakovą ir kitas valstybės institucijas, bet ir Lietuvos teismus. Neoficialiais Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo (EPP) duomenimis pagal pareiškėjo skundus ir ieškinius atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių PN-AK, iškeltos 25 administracinės ir civilinės bylos, dalis jų išnagrinėta, dalis dar nagrinėjama. Tai įrodo, kad pareiškėjas sistemingai piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Pareiškėjas per visą skundžiamą laikotarpį bausmę faktiškai atliko 3-iame sektoriuje. Jo pervežimai į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, Šiaulių tardymo izoliatorių ir Kauno tardymo izoliatorių buvo nulemti ne Pravieniškių PN-AK administracijos valios, o kitų objektyvių priežasčių. Ir tik 2018 m. vasario 13 d. jis 3 dienoms buvo perkeltas į 2-ą sektorių, bei 2018 m. kovo 2 d. vėl buvo perkeltas į 2-ą sektorių, iš kurio buvo paleistas į laisvę. Šios aplinkybės paneigia pareiškėjo argumentus, kad jis be jokio pagrindo buvo vežiojamas iš pataisos namų vieno sektoriaus į kitą. Pareiškėjas 2018 m. kovo 6 d. pateikė prašymą skirti pašalpą grįžimui namo ir jo prašymas buvo patenkintas ir išmokėta 18,50 Eur kelionės išlaidoms. Pareiškėjas skunde nenurodė, ar jis teikė kokius nors kitus prašymus skirti lėšų maistui ir kitiems reikmenims įsigyti.

II. 13. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. spalio 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. S. skundą.

14. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, iš pareiškėjo asmens bylos nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas naudojosi netrukdomai ir gan aktyviai BVK 11 straipsnyje nustatytą teisę kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais) ir skundais į bausmės vykdymo instituciją. Į daugelį skundų, prašymų pareiškėjui buvo atsakyta raštu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, atmetė pareiškėjo argumentus, jog jis buvo ignoruojamas. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas, teikdamas kai kuriuos skundus, raštu atsisakydavo nuo raštiško atsakymo į juos pateikimo. Viena iš priežasčių būdavo ta, jog pareiškėjui buvo paaiškinta žodžiu. Teismas nenustatė, jog pareiškėjas atsisakydavo raštiškų atsakymų į jo skundus dėl psichologinio spaudimo. Akcentavo, kad pareiškėjas jokių tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 20 d. kreipėsi dėl pareigūno Tado Ramanausko galimai neteisėtų veiksmų, tačiau Pravieniškių PN-AK nurodė, jog neteisėti veiksmai nebuvo atliekami. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas 2018 m. kreipėsi dėl pareigūnų netinkamo elgesio.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių dėl pareigūnų netinkamo elgesio nedetalizavo, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo. Byloje nėra jokių įrodymų, jog Pravieniškių PN-AK pareigūnai grasino susidoroti su pareiškėju ar naudojo kitokią prievartą prieš jį. Pareiškėjas tik išreiškė savo nuomonę, kad pareigūnai netinkamai elgėsi ir nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Pareiškėjo argumentus dėl netinkamo pareigūnų elgesio teismas vertino kaip deklaratyvius ir neįrodytus. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad Pravieniškių PN-AK administracija toleravo kalinių subkultūrą, netinkamai elgėsi su pareiškėju.

16. Teismas, vertindamas skundo argumentus dėl nepagrįstai skiriamų nuobaudų už skundų rašymą, iš pareiškėjo asmens bylos ir nutarimų nustatė, kad nuobaudos pareiškėjui buvo skiriamos už tai, jog jis atsisakydavo gyventi jam priskirtuose būriuose, nenurodant atsisakymo gyventi priežasčių, už tai, jog jis nevykdė teisėtų pareigūnų nurodymų, atsisakydavo atlikti jam paskirtas nuobaudas (pataisos įstaigos patalpų ir teritorijos tvarkymas be eilės) ir kt. Tačiau duomenų apie tai, jog jam būtų paskirtos nuobaudos dėl to, jog jis rašė skundus Pravieniškių PN-AK, nėra. Teismas, nenustatęs, kad pareiškėjo atžvilgiu priimti nutarimai yra neteisėti, sprendė, kad neturtinės žalos atlyginimas šiuo aspektu negalimas.

17. Teismas, apžvelgęs BVK 182 straipsnio 1 dalies (redakcija galiojusi iki 2019-07-06), Taisyklių 323.1–323.3 papunkčių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 475 „Dėl socialinės paramos nuteistiems fondo sudarymo ir jo lėšų naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 7.2 papunkčio nuostatas, vertino atsakovo atstovo paaiškinimus, jog 2018 m. kovo 6 d. pareiškėjas pateikė prašymą skirti pašalpą grįžimui namo. Jo prašymas buvo patenkintas ir pareiškėjui buvo išmokėta 18,50 Eur kelionės išlaidoms. Prašymų skirti lėšų maistui ir kitiems reikmenims įsigyti pareiškėjas nepateikė, todėl jam ir nebuvo skirta. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui buvo išmokėta pašalpa grįžimui namo, pareiškėjo argumentus šiuo aspektu atmetė ir darė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK teisės aktais reglamentuojančių paleidimą į laisvę nuostatų nepažeidė.

18. Teismas, vertindamas skundo argumentus dėl negalėjimo bendrauti su socialinių tarnybų darbuotojais, nurodė, kad pareiškėjo asmens byloje esantis 2017 m. gruodžio 29 d. atsisakymas patvirtina, jog jis atsisakė Pravieniškių PN-AK administracijos pagalbos sprendžiant įsidarbinimo, gyvenamosios vietos bei socialinės pagalbos teikimo po bausmės atlikimo klausimus. Nurodė, jog grįžęs į laisvę planuoja poilsiauti, ilsėtis. Panašaus pobūdžio atsisakymai pareiškėjo buvo pasirašyti 2016 m. balandžio 18 d. ir 2017 m. rugpjūčio 10 d. (Individualaus darbo su nuteistuoju knygelė).

19. Teismas iš pareiškėjo 2018 m. kovo 9 d. charakteristikos nustatė, jog į Pravieniškių PN-AK pareiškėjas atvyko 2011 m. rugpjūčio 4 d. Krizių įveikos komandos susirinkime 2014 m. vasario 21 d. buvo nutarta nuteistąjį įtraukti į „Nuteistųjų ir suimtųjų, priklausančių didelės rizikos grupei, dėl savęs žalojimo ar bandymo žudytis“ neterminuotam laikui. Nuteistojo požiūris į darbinę veiklą buvo neigiamas. Laisvalaikį nuteistasis leido beprasmiškai, ypatingų pomėgių neturėjo, pagrindinis nuteistojo užsiėmimas buvo skundų rašymas į įvairias instancijas. Nuteistasis buvo itin priešiškai nusistatęs prieš jį prižiūrinčius pareigūnus, nuolat su jais konfliktavo. Stresinėse, jam nepalankiose situacijose elgdavosi agresyviai, impulsyviai nepagalvodamas apie pasekmes. Nuteistasis buvo linkęs daryti neigiamą įtaką, psichologinį spaudimą už save silpnesniems nuteistiesiems bei jais manipuliuoti. Nuteistojo emocinės reakcijos ne visuomet buvo adekvačios esamai situacijai. Asmens nuostatose vyravo daug negatyvizmo, priešiškumo, nepasitikėjimo aplinkiniais.

20. Teismas pažymėjo, kad Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje yra 2017 m. kovo 31 d. įrašas apie tai, jog pateikus užpildyti prašymo blanką dėl įdarbinimo nuteistasis tai daryti atsisakė. 2017 m. balandžio 20 d. rašte Pravieniškių PN-AK nurodė, jog pareiškėjui pasiūlė tuo metu turimą laisvą tvarkinio pareigybę, tačiau pareiškėjas pasiūlyto mokamo darbo dirbti nesutiko ir atsisakė komentuoti savo pasirinkimą. Individualaus darbo su nuteistuoju knygelės 2017 m. birželio 7 d. įrašas bei kiti pareigūnų įrašai ginčo laikotarpiu patvirtina, jog nuteistasis atsisako visų jam skiriamų užimtumo, socialinės reabilitacijos priemonių.

21. Teismas akcentavo, kad norint dalyvauti socialinės reabilitacijos programose-priemonėse, nuteistasis turi išreikšti norą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam trukdė dalyvauti reabilitacijos programose, tačiau nenurodė kada ir į kokias programas prašė jį įtraukti. Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje yra ne vienas pareigūnų įrašas apie tai, jog pareiškėjas atsisako dalyvauti bet kokioje programoje. Teismas pareiškėjo teiginius, kad su juo nebuvo vykdoma jokių socialinių ar kitokių užsiėmimų, vertino kaip neįrodytus.

22. Teismas nustatė, jog į pareiškėjo akcentuojamą 2018 m. sausio 20 d. skundą atsakymas nebuvo pateiktas, tačiau teismas pažymėjo, kad ši aplinkybė pasižymi trumpalaikiškumu ir vienkartiniu pobūdžiu. Ir atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas jau 2018 m. kovo 9 d. buvo paleistas į laisvę, tai negali būti prilyginama nežmoniškoms bausmės atlikimo sąlygoms ar minimalaus žiaurumo laipsnio pasireiškimui. Tai suponuoja minėtos situacijos mažareikšmiškumą, negalėjusį pasireikšti pareiškėjo prašoma priteisti neturtine žala.

23. Teismas, vertindamas skundo argumentus dėl pareiškėjui neužtikrinto saugumo, nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. vasario 5 d. ir 2018 m. vasario 9 d. kreipėsi į administraciją dėl jo saugumo 2-ame sektoriuje, tačiau nuteistasis tiksliai neįvardino dėl ko jam turi būti nesaugu minėtame sektoriuje. Atsakovo atstovas 2018 m. kovo 1 d. atsakyme Nr. 7-645 bei 2018 m. kovo 1 d. atsakyme Nr. 7-646 pareiškėjui nurodė, jog administracija neturi duomenų apie tai, kad perkėlus jį į kitą sektorių gali kilti problemų, susijusių su tolimesniu pareiškėjo bausmės atlikimu. BVK bei jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai neįtvirtina, kad nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog jam buvo netinkamai atsakyta.

24. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo akcentuojamos Rekomendacijos nėra privalomos. Atkreipė dėmesį, kad tam tikras kalinamųjų teisių apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Laisvės atėmimo bausme nuteistas asmuo privalo susitaikyti su jo teisių ribojimais bei įvairiais nepatogumais. Pagrindu teisių gynybai yra tik aplinkybių, kurios rodytų, jog su asmeniu buvo elgiamasi nežmonišku ar žeminančiu būdu arba jis būtų kankinamas, nustatymas (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnis). Nuteistasis turėtų patirti ypatingą, visuomenei nepriimtiną pareigūnų elgesį. Teismas panašių aplinkybių nenustatė.

25. Teismas likusius pareiškėjo ir atsakovo atstovo argumentus vertino kaip perteklinius, kaip neturinčius juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, dėl to detaliau jų nedėstė ir neanalizavo. Teismas, nenustatęs Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), sprendė, kad atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima.

26. Teismas pareiškėjo atsikirtime į atsakovo atsiliepimą suformuluotą reikalavimą dėl 1 652, 89 Eur turtinės žalos atlyginimo nepriėmė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 3 dalies pagrindu ir dėl to, kad šis reikalavimas nepatenka į nagrinėjamo ginčo ribas . Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 40 ir 42 straipsniais, nurodė, kad pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir antrinės teisinės pagalbos išlaidos šioje byloje nepriteistinos.

III. 27. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tenkinti visiškai.

28. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti jo prašymą dėl liudininkų iškvietimo. Be to, bylos nagrinėjime nedalyvavo Pravieniškių PN-AK atstovas. Skundžiamas teismo sprendimas priimtas šališkai, vadovaujantis išimtinai Pravieniškių PN-AK deklaratyviais paaiškinimais, ginant atsakovo interesus. Teismas, nurodydamas, kad pareiškėjas nepateikė skundo argumentus pagrindžiančių įrodymų, neišreikalavo iš atsakovo atstovo ginčui išspręsti reikšmingus įrodymus, taip atmesdamas galimybę nustatyti, ar nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės. Atsakovo atstovui nepaneigus skundo argumentų rašytiniais įrodymais, teismo sprendimas turėjo būti priimtas pareiškėjo naudai.

29. Pareiškėjo teigimu, teismas, be kita ko, vadovavosi galimai suklastotais atsakovo atstovo įrašais Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje, nors konkrečiu atveju buvo būtina išreikalauti asmeniškai pareiškėjo pasirašytą dokumentą, kuriame jis atsisako jam siūlomo darbo. Tačiau tokio dokumento nėra, nes darbas pareiškėjui nebuvo siūlytas, taip pat nebuvo siūloma dalyvauti užimtumo programose. Šiuo aspektu pareiškėjas neturėjo rašyti prašymo dėl dalyvavimo socialinės reabilitacijos programose, nes tuo turi pasirūpinti Pravieniškių PN-AK administracija, t. y. analogiškai dienotvarkės veikloms, kuriuos yra suteikiamos be jokių prašymų. Be to, dienotvarkėje yra numatytas laikas socialinės reabilitacijos programoms įgyvendinti. Byloje nepaneigta, kad šios programos nebuvo vykdomos. Ši aplinkybė turėjo įtakos pareiškėjui ir vėl nusikalsti.

30. Pareiškėjas pažymi, kad Pravieniškių PN-AK, paleisdamas jį į laisvę, pažeisdamas BVK 182 straipsnio 1 dalį ir Taisyklių 323 punktą, nepasirūpino jo socialine reabilitacija, jam nebuvo suteikta galimybė dalyvauti paskaitose ar programose, nebuvo aprūpintas maistpinigiais ir apranga pagal sezoną.

31. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismo teiginys, jog į daugelį pareiškėjo skundų buvo atsakyta, reiškia, kad ne į visus skundus buvo atsakyta ir ši aplinkybė neįrodo, kad iš pareiškėjo nebuvo priverstinai reikalaujama atsisakyti skundų. Aplinkybė, kad skundai buvo atsiimami be jokios priežasties, įrodo, kad prievartos ir smurto pagrindu buvo reikalaujama atsiimti skundus, o tai nesuderinama su BVK 110 ir 228 straipsnių reikalavimais. Byloje liko neaptartas smurto prieš pareiškėjo naudojimo klausimas, abstrakčiai nurodant, kad pareiškėjas nepateikė šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų.

32. Pareiškėjas teigia, kad teismas, neįvertinęs pareiškėjo 2018 m. sausio 20 d. skundo turinio, nepagrįstai sprendė, jog atsakovo atstovas, neatsakydamas į šį skundą, pasielgė teisėtai ir nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

33. Pasak pareiškėjo, byloje neįrodyta, kad pareiškėjas, jam skiriant nuobaudas, nebuvo persekiojamas dėl kritikos.

34. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis eilę kartų be jokios pateisinamos priežasties buvo perkeliamas iš vieno Pravieniškių PN-AK sektoriaus į kitą, tikslu tik sukelti jam nepatogumus ir stresą, psichologiškai bei fiziškai jį terorizuojant, taip paneigiant BVK 111 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą. Pravieniškių PN-AK neatsižvelgė į ne kartą pareiškėjo rašytus prašymus dėl neperkėlimo į Pravieniškių PN-AK 2-ą sektorių ir kėlė pareiškėją į šį sektorių du kartus (iš jų kartą – tik trims dienoms), deklaratyviai nurodant, kad nėra duomenų apie pareiškėjui galinti kilti pavojų. Dėl sužaloto kairės rankos dilbio daiktų perkėlimas jam kėlė dar didesnius nepatogumus ir sukėlė nežmoniškus skausmus. Šiuo aspektu aktualūs Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2015 metais pateikti išaiškinimai, jog perkėlimas iš pataisos įstaigos į kitą pataisos įstaigą kenkia nuteistųjų resocializacijai ir psichologinei gerovei. Tarptautiniu mastu toks elgesys negali būti vertinamas kaip mažareikšmis negatyvus veiksnys.

35. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju teismas, pažemindamas pareiškėjo garbę ir orumą, sumenkino jo patirtus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, pripažindamas, kad nuteistasis turi patirti ypatingą, visuomenei nepriimtiną pareigūnų elgesį. Tokia teismo pozicija nesuderinama su EŽTT išaiškinimais, pagal kuriuos net menkiausias pažeidimas turi būti vertinamas Konvencijos 3 straipsnio kontekste.

36. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti nagrinėti reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo, nenustatęs momento, kada pareiškėjui buvo įteiktas atsakovo atsiliepimas bei neįvertinęs apsunkinto pareiškėjo ir jo advokato bendravimo tik laiškais ir pareiškėjo advokato užimtumo.

37. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

38. Atsakovo atstovas nurodo, kad apeliacinis skundas niekinis, nes surašytas pažeidžiant ABTĮ 134 straipsnio reikalavimus, jog skundą gali surašyti bet kuris proceso dalyvis arba jo atstovas, taip pat nepaisant Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 32 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BVK 110 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytų draudimų. Atsakovo atstovo teigimu, apeliacinį skundą galimai surašė kitas nuteistasis. Šią aplinkybę patvirtina skundo rašysena, klaida nurodant pareiškėjo vardą, islamiški išsireiškimai.

39. Atsakovo atstovas pažymi, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas atkartoja argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui, pateikia subjektyvų įrodymų vertinimą. Jokių naujų reikšmingų aplinkybių apeliaciniame skunde nenurodo, naujų įrodymų nepateikia. Pareiškėjas nenurodė nei vieno teismo padaryto konkretaus ABTĮ proceso normų pažeidimo, kuris sukeltų abejonių skundžiamo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, sudarančių pagrindą teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Vien tik tai, kad teismo sprendimas netenkina pareiškėjo neteisėtų lūkesčių, nėra pakankamas pagrindas skundžiamą teismo sprendimą naikinti ar keisti. Pareiškėjas nepagrįstai, nemotyvuotai prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą. Be to, apeliaciniu skundu iš esmės žemina bylą išnagrinėjusios teisėjos garbę ir orumą, teismų autoritetą, demonstruoja nepagarbą teisinei sistemai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 40. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas V. S. kildino iš Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veikų laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 9 d. iki 2018 m. kovo 9 d., atlyginimo.

41. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą nenustatęs Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų / neveikimo.

42. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su pirmosios instancijos sprendimu, teigdamas, kad atsakovas rašytiniais įrodymais nepaneigė skundo argumentų, o skundžiamas teismo sprendimas priimtas šališkai, ginant tik atsakovo interesus, vertinant galimai suklastotus atsakovo atstovo pateiktus duomenis. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, nebuvo pasirūpinta jo socialine reabilitacija, jis nebuvo aprūpintas maistpinigiais ir apranga pagal sezoną, taip pat prieš jį buvo naudojamas smurtas tikslu priversti atsiimti teikiamus skundus, persekiojant dėl kritikos buvo skiriamos nuobaudos, eilę kartų nepagrįstai buvo perkeliamas iš vieno pataisos įstaigos sektoriaus į kitą, taip sukeliant psichologinius ir fizinius nepatogumus. Šios aplinkybės paneigia Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų / neveikimo mažareikšmiškumą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo ir netenkino pareiškėjo prašymo apklausti liudytojus.

43. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

44. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su teismo šališkumu, pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo iš atsakovo atstovo visų ginčui išspręsti reikšmingų įrodymų, neiškvietė liudytojų ir skundžiamą sprendimą priėmė išimtinai atsakovo naudai, t. y. pareiškėjas teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018; 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3256-968/2019). Be to, akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, išsprendęs pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, įpareigojo atsakovo atstovą pateikti su ginčo dalyku susijusią medžiagą. Atsakovo atstovas pateikė atsiliepimą į skundą ir turimą medžiagą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo dėl liudytojų apklausos, nenurodo, kokias konkrečias aplinkybes liudytojai, kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde nekonkretizuoja, patvirtintų, nepateikė argumentų, kad šių liudytojų parodymai būtų pagrindas priimti byloje kitokį sprendimą. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nereiškia, jog teismas byloje buvo šališkas.

45. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, jog pareiškėjas kelia klausimą dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir netinkamai atlikto įrodymų vertinimo.

46. Vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Pravieniškių PN-AK buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

47. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

48. Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog, siekiant nustatyti visas nagrinėjamai bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, į bylą turi būti pateikti papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai, iškviesti liudytojai (ABTĮ 56 str. 4 d., 67 str. 1 d., 79 str. 1 d., 80 str. 1 d.). Pažymėtina ir tai, kad ABTĮ 80 straipsnio 1 dalies nuostatos nereiškia, jog teismas turi pareigą tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų pridėjimo, jų išreikalavimo, liudytojų iškvietimo ar kt. Pateikiant ir renkant įrodymus, turi būti paisoma sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-21-146/2015, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018).

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nepažeidė nurodytų įrodinėjimo taisyklių, surinko pakankamai įrodymų, juos tinkamai įvertino, padarė pagrįstas, tinkamai motyvuotas išvadas.

50. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl ginčo esmės, visų pirma, pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Pravieniškių PN-AK veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė dalyvauti socialinės reabilitacijos ir užimtumo programose, dalyvavimą kuriose turi užtikrinti Pravieniškių PN-AK administracija. Šiuos aspektu pareiškėjas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi galimai suklastotais atsakovo atstovo įrašais Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje apie pareiškėjo atsisakymą dėl įdarbinimo.

52. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas jokių motyvuotų prieštaravimų pirmosios instancijos teismui dėl atsakovo atstovo pateiktų duomenų klaidingumo nenurodė, o abejones dėl galimai suklastotų duomenų išreiškė tik apeliaciniame skunde. Šis pareiškėjo skundo argumentas vertintinas kritiškai ir laikytinas subjektyvia gynybinė pozicija, kuri nepaneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktų oficialių duomenų. Be to, pirmosios instancijos teismas Individualaus darbo su nuteistuoju knygelės duomenis vertino visų į bylą pateiktų duomenų apie pareiškėją visumoje, ir, atsižvelgdamas į pareiškėjo 2018 m. kovo 9 d. charakteristiką, kurioje užfiksuota, kad nuteistojo požiūris į darbinę veiklą buvo neigiamas, neturėjo pagrindo suabejoti Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje užfiksuotų duomenų pagrįstumu. Rašytiniai įrodymai, o būtent – Individualaus darbo su nuteistuoju knygelė ir Pravieniškių PN-AK 2017 m. balandžio 20 d. raštas, paneigia apeliacinio skundo teiginius, kad Pravieniškių PN-AK administracija nesiėmė iniciatyvos suteikti pareiškėjui užimtumo ir socialinės reabilitacijos priemones.

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi, tai, jog pareiškėjo 2018 m. kovo 6 d. pateiktas prašymas skirti pašalpą grįžimui namo buvo patenkintas, pirmosios instancijos teismo aptartų pareiškėjo atsisakymo turinį, iš kurių matyti, kad pareiškėjas atsisakė pataisos namų administracijos pagalbos sprendžiant jo įsidarbinimo, gyvenamosios vietos bei socialinės pagalbos teikimo po bausmės atlikimo klausimus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl nesuteiktos socialinės reabilitacijos ir galimybės dalyvauti paskaitose ar programose bei neaprūpinimo maistpinigiais ir apranga.

54. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas atsisakydavo raštiškų atsakymų į jo skundus dėl pareigūnų psichologinio spaudimo: į daugelį pareiškėjo skundų buvo atsakyta raštu, kas patvirtina, jog pareiškėjas nebuvo ignoruojamas, jo prašymai buvo nagrinėjami. Į bylą pateikti pareiškėjo pareiškimai dėl raštiško atsakymo į skundus neteikimo, kolegijos vertinimu, tik patvirtina, kad informacija dėl skunduose keliamų klausimų pareiškėjui buvo suteikiama žodine forma ir tai (atsakymo forma) šiais atvejais pareiškėją tenkino.

55. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįsta skunde nurodyta aplinkybę, jog atsakovo atstovas neatsakė į 2018 m. sausio 20 d. pareiškėjo pateiktą skundą, taip iš esmės pripažindamas Pravieniškių PN-AK neteisėtą neveikimą. Tačiau vertinat pareiškėjo dėl nustatyto pažeidimo galimai patirtus nepatogumus, akcentuotina, kad CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje A-985-556/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėją dėl nustatyto pažeidimo patyrus neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio prasme.

56. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad nuobaudos jam buvo skiriamos dėl rašomų skundų. Pirmosios instancijos teismo įvertintų nutarimų dėl pareiškėjui skiriamų nuobaudų turinys patvirtina, kad nuobaudos pareiškėjui buvo skiriamos už nepagrįstus atsisakymus gyventi jam priskirtuose būriuose ir už tai, jog jis nevykdė teisėtų pareigūnų nurodymų, atsisakydavo atlikti jam paskirtas nuobaudas. Byloje duomenų, kad nuobaudos buvo skirtos nepagrįstai, nėra.

57. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad eilę kartų buvo perkeliamas į Pravieniškių PN-AK 2-ą sektorių, nepaisant jo prašymo neperkelti dėl keliamos grėsmės jo saugumui, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo 2018 m. vasario 5 d. ir 2018 m. vasario 9 d. prašymų turinį dėl jo saugumo 2-ame sektoriuje, kuriuose pareiškėjas nedetalizavo jo saugumui keliamų grėsmių, taip pat Pravieniškių PN-AK tokių grėsmių nenustatė, pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad tokiu būdu su pareiškėju buvo siekiama psichologiškai ar fiziškai susidoroti. Be to, nors pareiškėjas jo perkėlimo nepatogumus siejo ir su aplinkybe, kad dėl sužalotos kairės rankos daiktų perkėlimas jam kėlė didelius nepatogumus ir skausmus, tai savaime nėra pagrindas Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmus laikyti neteisėtais.

58. Taigi, nenustatęs sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčo atveju valstybės atsakomybė negalima.

59. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tai pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti nagrinėti reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

60. ABTĮ 50 straipsnio 3 dalis suteikia teisę pareiškėjui tikslinti ar pakeisti skundo pagrindą ar dalyką per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos. Šiuo atveju atsakovo atsiliepimas į skundą kartu su teismo šaukimu pareiškėjui buvo įteiktas 2019 m. birželio 13 d. Skundo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjas išsiuntė 2019 m. liepos 22 d., todėl skundo pagrindo tikslinimas pagrįstai nevertintas kaip nepatenkantis į nagrinėjamo ginčo ribas, kurios apibrėžtos pareiškėjo pateiktu ir pirmosios instancijos teismo priimtu skundu.

61. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė