2021-08-25 Nr. AB-18875-3-61-3-00800-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3529-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00800-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugpjūčio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. (D. H.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. G. (D. H.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. (15/6­12)12PR-27 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Departamentas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teiginiai dėl pasinaudojimo juo, siekiant padaryti poveikį jo tėvams, nėra patvirtinti nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsakovo sprendimai dėl prieglobsčio pareiškėjo tėvams nesuteikimo nėra įsiteisėję. Be to, atsakovas nevertino, ar dėl tėvų padėties kilmės valstybėje pareiškėjui gresia koks nors pavojus. Departamentas netyrė ir neanalizavo pareiškėjo situacijos, nerinko duomenų, ar jo kilmės valstybėje vykdomi asmenų persekiojimai dėl to, kad į šalį būtų grąžinti ar grįžtų kiti asmenys, šiuo atveju – pareiškėjo tėvai.

Atsakovas nesurinko informacijos, ar vaikai bei artimieji giminaičiai nepatiria persekiojimo ar kitokio žiauraus elgesio, apsiribojo tik pareiškėjo tėvų atvejo atpasakojimu ir individualiai neišnagrinėjo pareiškėjui, o ne jo tėvams, kilmės valstybėje kylančių grėsmių. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad prašyme dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo nurodė, negalintis grįžti į kilmės valstybę dėl to, kad bus persekiojamas dėl prievolės ir vertimo vykdyti karo tarnybą. Pareiškėjo o pasakojimas buvo nuoseklus, aiškus, detalus, nurodytos aplinkybės tikėtinos, jis atitiko šauktinio amžių.

Todėl aplinkybėms, dėl kurių pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų, atsakovas turėjo taikyti abejonės privilegiją. Pareiškėjas dėl sveikatos sutrikimo (lūžusio kelio) negalėjo eiti tarnybos, be to, jis mokėsi, todėl buvo pagrindas atleisti jį nuo privalomosios karo tarnybos. Be to, pareiškėjas nepritaria ir laiko neteisėtais karių bei kariuomenės pasitelkimą, naudojant smurtą prieš taikius protestuotojus (duomenys neskelbtini), ir nenori to daryti. Pareiškėjas nepagrįstais laikė atsakovo argumentus, esą mažai tikėtina, jog tarnauti būtų išrinktas asmuo, kurio lojalumas valdančiajam režimui keltų abejonių ir kuris nebūtų pasiruošęs naudoti jėgą prieš neginkluotus protestuotojus, todėl, jeigu pareiškėjas būtų pripažintas tinkamu karinei tarnybai, dėl ideologinių sumetimų jis nebūtų pasirinktas tarnybai vidaus pajėgose.

Pasak pareiškėjo, tai tik atsakovo hipotezės, o ne faktai, paneigiantys tikimybę, kad pareiškėjas bus verčiamas nusižengti savo įsitikinimams, žmogaus teisėms ir humanitarinei teisei, privalės vykdyti nurodymus naudoti smurtą prieš taikius civilius. Pareiškėjas pažymėjo, kad būtų neįmanoma teisėtai atsisakyti vykdyti privalomąją karinę tarnybą dėl įsitikinimų, todėl jis būtų persekiojamas ne tik dėl dezertyravimo ar vengimo atlikti karo tarnybą, bet ir dėl valstybės išdavimo, kilmės valstybėje jam grėstų persekiojimas (areštas ar įkalinimas iki 5 metų net esant tarptautiniu mastu (bet ne kilmės valstybėje) pripažįstamai teisei atsisakyti vykdyti karo tarnybą), kurio rimtumas ir sunkumas prilygsta poreikiui suteikti tarptautinę apsaugą.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Departamentas nurodė, kad pareiškėjas tarptautinės apsaugos poreikį grindė tariamu jo tėvų persekiojimu, tačiau tokio persekiojimo rizikos Departamentas, spręsdamas dėl prieglobsčio pareiškėjo tėvams suteikimo, nenustatė, todėl tyrimo metu nenustatė faktinių aplinkybių, pagrindžiančių tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui būtinybę. Nežinomų ir nevertintų aplinkybių, kurios pagrįstų poreikį iš naujo įvertinti pareiškėjo tėvams tariamai kilusias grėsmes, pareiškėjas nenurodė. Visos aplinkybės, kurias nurodė pareiškėjo tėvai savo prašymuose suteikti prieglobstį, jau buvo išnagrinėtos bei nuosekliai įvertintos nagrinėjant jų prašymus. Todėl nebuvo poreikio papildomai vertinti jų vaikų padėtį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

5. Departamentas pažymėjo, jog įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su karo prievolės (duomenys neskelbtini) atlikimu, nustatė, kad tai yra pareiškėjo pilietinė pareiga, kuri savaime nėra diskriminacinė dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Departamento teigimu, pareiškėjo pasakojimui neturėjo būti taikoma abejonės privilegija, nes jo pasakojimas nebuvo patvirtintas įrodymais (kuriuos jis, beveik neabejotina, jo aprašytoje situacijoje, turėjo turėti) ir nebuvo suderinamas nei su informacija apie jo keliones, nei su surinkta informacija apie karo prievolę (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pasakojimas nelaikytas patikimu įrodymu, patvirtinančiu jo nurodytų faktų tikrumą. Pareiškėjas nebuvo nuvykęs į karinį komisariatą ir pateikęs dokumentų, pagrindžiančių karo tarnybos laiko atidėjimą. Departamentas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo kilmės valstybės informacija pagrindė prielaidas, jog pareiškėjas (hipotetiškai) galėtų būti nukreiptas atlikti privalomąją karo tarnybą vidaus pajėgose, kurių kariai dalyvauja malšinant vykstančius protestus, tačiau nustatyta, kad mažai tikėtina, jog tarnauti šiose pajėgose būtų išrinktas asmuo, kurio lojalumas valdančiajam režimui keltų abejonių bei kuris nebūtų pasiruošęs naudoti jėgą prieš neginkluotus protestuotojus. Tikėtina, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjas būtų pripažintas tinkamu karo tarnybai, dėl ideologinių sumetimų jis nebūtų pasirinktas tarnybai vidaus pajėgose. Tyrimo metu surinkta informacija nepatvirtino nei pareiškėjo teiginių, kad jis buvo pripažintas tinkamu tarnybai nepaisant sveikatos būklės, nei teiginių, neva buvo atsisakyta atidėti karo tarnybą dėl mokslų.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

7.1. Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 2 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, prašymą grindė aplinkybėmis, kad jo tėvai jau keletą metų buvo persekiojami, kilmės valstybėje juo galėjo pasinaudoti siekiant priversti grįžti ir pasodinti į kalėjimą jo tėvus; pareiškėjas taip pat nurodė, kad buvo patyręs traumą – kelio lūžį, Lietuvoje gydytojai pasakė, kad jis negali sportuoti ir yra netinkamas karo tarnybai, jam turi būti atlikta dar viena kelio operacija, tačiau kilmės valstybės medicinos komisija nusprendė, kad pareiškėjas yra tinkamas karo tarnybai, po patikros pareiškėjo kilmės šalies komisariate (2019 m. gruodžio mėnesį) pareiškėjas išvažiavo į Lietuvą ir į (duomenys neskelbtini) negrįžo, manė, kad šaukimus atlikti karo tarnybą pradėjo gauti 2020 m. vasaros pradžioje; 2020 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėjas įstojo į kolegiją Vilniuje, todėl jo karo tarnyba turėjo būti atidėta, jis informavo karinį komisariatą, kad įstojo mokytis į aukštąją mokyklą, tačiau (duomenys neskelbtini) valdžia nusprendė neatidėti karo tarnybos. Pasak pareiškėjo, jo tėvams ir senelei skambino karinio komisariato darbuotojai ir sakė, kad jeigu jis neatvyks, tai bus laikoma dezertyravimu ir jam grės laisvės atėmimo bausmė. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) nėra tikro prezidento, o kariuomenė yra nukreipta prieš žmones, kurie nori gyventi įprastai, pažymėjo, jog dėl savo pažiūrų kariniame dalinyje patirs pažeminimą ir bus priverstas vykdyti neteisėtus vadovybės įsakymus, o atsisakius tai daryti patirs fizinį susidorojimą.

7.2. Departamentas Sprendimu nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes Departamentas įvertino kaip prielaidas, kurios nepagrindė persekiojimo rizikos kilmės valstybėje tikimybės.

8. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 71 straipsnio 3 dalies 4 punktu, 83 straipsnio 1–2 ir 5 dalimis, 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktais, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (2019 m. gruodžio 19 d. redakcija) 116 punktu, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą paskutinį kartą atvyko 2019 m. lapkričio 5 d., duomenų apie jo išvykimą iš Lietuvos po 2019 m. gruodžio nėra, pareiškėjo pase nėra sienos kirtimo spaudų, patvirtinančių keliones po 2019 m. gruodžio. 2020 m. spalio 27 d. apklausoje pareiškėjas buvo paragintas pateikti reikiamus dokumentus, patvirtinančius jo pasakojimą (medicininius dokumentus dėl kelio traumos, šaukimą atlikti karinę tarnybą, karo komisariate išduotą dokumentą, kuris patvirtintų, kad pareiškėjas yra tinkamas karo tarnybai ir įstojimo į kolegiją dokumentus), tačiau pareiškėjas jokių dokumentų nepateikė ir nepaaiškino, kodėl negali to padaryti, minėti dokumentai nebuvo pateikti ir teismui. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas dėl karo tarnybos nebuvo pakankamai išsamus bei detalus, prieštaravo atsakovo tyrimo metu nustatytai informacijai, nebuvo pateikti dokumentai, kurie neleistų abejoti pareiškėjo pasakojimu. Departamentas tinkamai, racionaliai, objektyviai ir visapusiškai įvertino duomenis, susijusius su karo tarnybos atlikimu pareiškėjo kilmės valstybėje. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Departamentas neturėjo pagrindo taikyti abejonės privilegijos principo, nes byloje nustatytos šią galimybę paneigiančios aplinkybės, t. y. pareiškėjo pasakojimas dėl karo tarnybos atlikimo ir dėl to jam kylančios grėsmės kilmės valstybėje nebuvo visiškai nuoseklus ir išsamus, iš esmės neatitiko informacijos apie kilmės valstybę, todėl negalėjo būti vertinamas kaip patikimas.

9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atsisakymas atlikti karo tarnybą turi būti vienintelis būdas, leidžiantis pabėgėlio statuso prašytojui išvengti dalyvavimo karo nusikaltimuose, todėl, jeigu jis nepasinaudojo atsisakymo tarnauti kariuomenėje dėl įsitikinimų procedūra, apsauga nesuteikiama, nebent prašytojas įrodo, kad, esant konkrečiai situacijai, jis neturėjo galimybės pasinaudoti tokio pobūdžio procedūra. Byloje nepateikta rašytinių duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas atsisakė tarnauti kariuomenėje, taip pat duomenų, kad pareiškėjas būtų šaukiamas atlikti karo tarnybą ar karo tarnyba jam nebūtų atidėta jo prašymu. Atsakovas nustatė, kad vidaus pajėgų atstovai, atrenkantys kandidatus, kurie malšintų protestus, užduodavo klausimus, susijusius su pasiryžimu jėga malšinti protestus; nustačius, kad šauktinis nėra pasiruošęs naudoti jėgą prieš neginkluotus asmenis, į tarnybą vidaus pajėgose jis nebuvo nukreipiamas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tokia tyrimo metu surinkta informacija patvirtino, kad, jeigu pareiškėjui ir tektų atlikti karo tarnybą, dėl ideologinių sumetimų jis nebūtų pasirinktas tarnybai vidaus pajėgose ir jam nereikėtų malšinti protestų. (duomenys neskelbtini) Konstitucijos 57 straipsnyje įtvirtinta, kad ginti šalį ir atlikti karo prievolę yra kiekvieno (duomenys neskelbtini) piliečio pareiga. Todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad bendriausia prasme pareiškėjas, kaip (duomenys neskelbtini) pilietis, turi pareigą atlikti karo prievolę.

10. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Departamentas pagrįstai apibendrino duomenis, kuriuos pateikė pareiškėjo tėvai, nagrinėjant jų prieglobsčio prašymus. Atsakovas įvertino aktualią kilmės valstybės informaciją, kurią nurodė tiek pats pareiškėjas, tiek jo tėvai. Remdamasis dėl pareiškėjo tėvų prieglobsčio prašymų jau priimtais sprendimais, Departamentas pagrįstai nenustatė pareiškėjui kylančios grėsmės dėl jo tėvų persekiojimo. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad nenustačius realios pareiškėjo tėvų nurodytų grėsmių rizikos bei faktinių aplinkybių, pagrindžiančių tarptautinės apsaugos suteikimo būtinybę, pareiškėjo atveju nebuvo poreikio papildomai vertinti bendrą padėtį (duomenys neskelbtini). Atsakovas įvertino individualią pareiškėjo situaciją kilmės valstybės kontekste.

11. Pasisakydamas dėl papildomos apsaugos suteikimo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, pagal kurias jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

III. 12. Pareiškėjas D. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Departamento Sprendimą.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas nepagrįstai grindė Departamento sprendimais, kuriais buvo atsisakyta suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą pareiškėjo tėvams. Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pareiškėjo argumentų, kad jis atsisako atlikti karo tarnybą dėl savo įsitikinimų, taip pat neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį siejo su tuo, kad jo kilmės šalyje vyksta taikių demonstracijų vaikymas, o vidaus pajėgų kareiviai, vykdydami vadovybės įsakymus, verčiami žaloti, žeminti bei niekinti taikius gyventojus. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad karo prievolė konkrečiu atveju neprilygsta „persekiojimui“. Atsakovas neakcentavo, kad pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę tarnauti vidaus pajėgose grindžiama ne vienkartiniu incidentu – diskriminaciniai taikių protestuotojų užpuolimai yra paplitę, sistemingi ir toleruojami valdžios institucijų. Nors karo tarnybos atlikimas yra pareiškėjo pilietinė pareiga, yra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad karo prievolės atlikimas yra diskriminacinis arba taikomas diskriminuojant dėl priežasčių, susijusių su priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių pažiūrų. Šiuo atveju svarbu pareiškėjo kilmės valstybės valdžios vykdomus veiksmus įvertinti pagal tarptautinės teisės nuostatas, kadangi kiekvienas pilietis turi teisę priešintis neteisėtiems veiksmams.

14. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Departamentas palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsakovas pažymi, jog skundžiamu Sprendimu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo tolimesnės teisinės padėties, dėl pareiškėjo nebuvo priimtas grąžinimo ar išsiuntimo sprendimas. Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo grąžinimo arba išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, situacija pareiškėjo kilmės šalyje būtų vertinama dar kartą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Departamento 2021 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. (15/6-12)12PR-27 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, pagrįstumo ir teisėtumo.

17. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

18. Tuo tarpu Įstatymo 87 straipsnyje yra numatyti papildomos apsaugos suteikimo pagrindai. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d.).

19. 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 189 tomas, p. 150, Nr. 2545 (1954)), įsigaliojusios 1954 m. balandžio 22 d. ir papildytos 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso, įsigaliojusiu 1967 m. spalio 4 d. (toliau – ir Ženevos konvencija), 1 straipsnio A skirsnyje nustatyta: „Šioje Konvencijoje terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris: <…> (2) dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar bijo į ją grįžti.“

20. 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9) (toliau – ir Direktyva 2011/95) 2, 4, 24 ir 29 konstatuojamosiose dalyse nurodyta: „(2) bendra prieglobsčio politika, įskaitant bendrą Europos prieglobsčio sistemą, yra sudėtinė Europos Sąjungos tikslo laipsniškai sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę asmenims, kurie aplinkybių verčiami teisėtai siekia apsaugos Sąjungoje, dalis; (4) Ženevos konvencija <…> yra tarptautinio teisinio pabėgėlių apsaugos režimo kertinis akmuo; (24) būtina įvesti bendrus prieglobsčio prašytojų pripažinimo pabėgėliais pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnį kriterijus; (29) viena iš pabėgėlio statuso suteikimo pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį sąlygų yra priežastinis ryšys tarp persekiojimo priežasčių, t. y. rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, ir persekiojimo veiksmų arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimas.“

21. Direktyvos 2011/95 2 straipsnio d punkte numatyta, kad šioje direktyvoje „pabėgėlis“ –trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis.

22. Vadovaujantis Direktyvos 2011/95 4 straipsnio, esančio jos II skyriuje „Tarptautinės apsaugos prašymų vertinimas“, 1 bei 2 dalimis, valstybės narės gali laikyti, kad prašytojas privalo kuo greičiau pateikti visą informaciją (prašytojo pareiškimai ir visi jo turimi dokumentai, susiję su jo amžiumi, biografijos faktais, įskaitant atitinkamų giminaičių amžių ir biografijos faktus, tapatybe, pilietybe (-ėmis), šalimi (-is) ir vieta (-omis), kurioje (-se) anksčiau gyveno, ankstesniais prieglobsčio prašymais, kelionės maršrutais, kelionės dokumentais ir tarptautinės apsaugos prašymo teikimo priežastimis) tarptautinės apsaugos prašymui pagrįsti. Valstybės narės pareiga – bendradarbiaujant su prašytoju įvertinti atitinkamą su prašymu susijusią informaciją. Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 3 dalies e punkte nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant, be kita ko, į tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta siekiant vienintelio arba pagrindinio tikslo – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl šios veiklos į tą šalį grįžęs prašytojas būtų persekiojamas ar jam arba jai grėstų didelė žala. Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar jam buvo padaryta didelė žala arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar padaryti didelę žalą, yra rimtas visiškai pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti didelę žalą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar didelė žala nebus padaryta dar kartą (Direktyvos 2011/95 4 str. 4 d.).

23. Direktyvos 2011/95 9 straipsnyje „Persekiojimo veiksmai“ nustatyta: „1. Tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti: a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal [1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos] 15straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte. 2. Persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali būti, inter alia, pasireikšti tokiomis formomis: <…> e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai“.

24. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad karo prievolė konkrečiu atveju neprilygsta „persekiojimui“; pareiškėjo teigimu karo prievolės atlikimas yra diskriminacinis arba taikomas diskriminuojant dėl priežasčių, susijusių su priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių pažiūrų; svarbu pareiškėjo kilmės valstybės valdžios vykdomus veiksmus įvertinti pagal tarptautinės teisės nuostatas, kadangi kiekvienas pilietis turi teisę priešintis neteisėtiems veiksmams, tačiau to pirmosios instancijos teismas nepadarė.

25. Pareiškėjo nurodytus ginčo santykius iš esmės reglamentuoja Direktyvos 2011/95 9 straipsnis. Kaip išaiškino Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) 2020 m. lapkričio 19 d. sprendime EZ prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, C-238/19, pagal Direktyvos 2011/95 9 straipsnio 2 dalies e punktą persekiojimo veiksmai, kurie, kaip teigiama, gresia asmeniui, siekiančiam, kad jam būtų suteiktas pabėgėlio statusas, pagal šią nuostatą, turi kilti dėl to, kad jis atsisakė atlikti karo tarnybą. Taigi, šis atsisakymas atlikti karo tarnybą turi būti vienintelis būdas, leidžiantis suinteresuotam asmeniui išvengti dalyvavimo karo nusikaltimuose, nurodytuose tos pačios direktyvos 9 straipsnio 2 dalies a punkte (šiuo klausimu žr. ESTT 2015 m. vasario 26 d. sprendimo Shepherd, C‑472/13, EU:C:2015:117, 44 punktą). Teismas taip pat priėjo išvados, kad dėl aplinkybės, jog pabėgėlio statuso prašytojas nepasinaudojo atsisakymo tarnauti kariuomenėje dėl įsitikinimų procedūra, jokia apsauga pagal Direktyvos 2011/95 9 straipsnio 2 dalies e punktą nesuteikiama, nebent tas prašytojas įrodo, kad, esant konkrečiai situacijai, jis neturėjo galimybės pasinaudoti tokio pobūdžio procedūra (šiuo klausimu žr. minėto ESTT sprendimo Shepherd 45 punktą). Direktyvos 2011/95 9 straipsnio 2 dalies e punktas, kuris, kaip akcentavo ESTT, turi būti aiškinamas taip, kad jeigu kilmės valstybės teisėje nenumatyta galimybė atsisakyti atlikti karo tarnybą, pagal jį nedraudžiama šį atsisakymą pripažinti tokiu atveju, jei atitinkamas asmuo neįformino savo atsisakymo pagal atitinkamą procedūrą ir pabėgo iš savo kilmės šalies taip ir neprisistatęs karinei administracijai.

26. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad atsisakymas atlikti karo tarnybą turi būti vienintelis būdas, leidžiantis pabėgėlio statuso prašytojui išvengti dalyvavimo karo nusikaltimuose, todėl, jeigu jis nepasinaudojo atsisakymo tarnauti kariuomenėje dėl įsitikinimų procedūra, apsauga nesuteikiama, nebent prašytojas įrodo, kad, esant konkrečiai situacijai, jis neturėjo galimybės pasinaudoti tokio pobūdžio procedūra.

27. Kaip minėta, valstybės narės pareiga – bendradarbiaujant su prašytoju įvertinti atitinkamą su prašymu susijusią informaciją. Nagrinėjamu atveju tokį detalų ir aiškų įvertinimą buvo atlikęs Departamentas. Iš teismui pateiktos pareiškėjo prieglobsčio bylos matyti, kad pareiškėjas teigia, jog gavo šaukimą atlikti karinę prievolę 2019 m. gruodžio mėnesį, kur praėjo medicininę komisiją. Tačiau 18 metų jam sukako tik 2020 m. liepos 25 d. (šaukimus atlikti karinę prievolę (duomenys neskelbtini) gauna piliečiai, kuriems yra 18 metų); be to, į Lietuvos Respubliką jis atvyko 2019 m. lapkričio 5 d. ir duomenų apie jo išvykimą iš Lietuvos po tos datos nėra. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad karo tarnyba jam nebuvo atidėta jo prašymu, nėra ir rašytinių duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas atsisakė tarnauti kariuomenėje. (duomenys neskelbtini) yra teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo gali būti atleistas arba jam atidėta tarnyba dėl atitinkamų priežasčių, viena iš jų yra ir studijos užsienyje. Atsižvelgiant į tai, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas atsisakė atlikti karo tarnybą, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas yra persekiojimas politinių įsitikinimų pagrindu.

28. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas (pabėgėlio statuso prašytojas) nepasinaudojo atsisakymo tarnauti kariuomenėje dėl įsitikinimų procedūra ir neįrodė, kad jis neturėjo galimybės pasinaudoti tokio pobūdžio procedūra, jokia apsauga pagal Direktyvos 2011/95 9 straipsnio 2 dalies e punktą nesuteikiama. Todėl pareiškėjo D. G. (D. H.) apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

29. Teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinio skundo argumentų atskirai nepasisako, nes jie neturi reikšmės galutiniam sprendimui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. G. (D. H.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė