2016-09-21 Nr. AB-18018-3-61-3-02199-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-670-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02199-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.3; 79.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. rugsėjo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo vadybos Vilniaus skyrius) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. K. (toliau – ir pareiškėja) pateikė 2016 m. gegužės 27 d. skundą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Vilniaus skyrius) 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 6-24-14182 „Dėl D. K. teisės į motinystės pašalpą“; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. I-2884 „Dėl skundo nenagrinėjimo“; 3) priteisti pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. liepos 16 d. iki 2013 m. lapkričio 28 d., neišmokėtos pašalpos dalį – 524,48 Eur; 4) įpareigoti Valdybą apskaičiuoti ir išmokėti pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. liepos 26 d. iki 2013 m. lapkričio 28 d., neišmokėtos pašalpos dalį; 5) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas ir 10 punktas tiek, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 38 straipsnio 1 ir 2 dalims, 39 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; 6) Konstituciniam Teismui išnagrinėjus prašymą dėl teisės aktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, panaikinti Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. I-2514 „Dėl neišmokėtos motinystės pašalpos už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį“; 7) priteisti 1 486,04 Eur pašalpos nepriemokos dalį už vaiko priežiūros laikotarpį; 8) įpareigoti Valdybą apskaičiuoti ir išmokėti neišmokėtos motinystės pašalpos už vaiko priežiūros laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2015 m. rugsėjo 25 d. dalį; 9) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 30 d. nutartimi priėmė pareiškėjos D. K. skundo dalį dėl Valdybos 2016 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. I-2884 „Dėl skundo nenagrinėjimo“ ir Valdybos 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. I-2514 „Dėl neišmokėtos motinystės pašalpos už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį“ panaikinimo. Likusią dalį pareiškėjos skundo atsisakyta priimti.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja su skundu kreipdamasi į Valdybą dėl atitinkamų teritorinio skyriaus sprendimų teisėtumo nors ir pradėjo privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme procedūrą, tačiau ginčas dėl teritorinio skyriaus sprendimų Valdyboje nebuvo išnagrinėtas iš esmės, nes pareiškėjos skundus buvo atsisakyta nagrinėti neatnaujinus termino skundui paduoti. Esant tokioms aplinkybėms, teismas laikė, kad pareiškėja privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nėra tinkamai pasinaudojusi. Atsižvelgiant į tai, kad nėra priimtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka sprendimas, t. y. Valdyba nėra priėmusi galutinio sprendimo dėl apskaičiuotos ir išmokėtos pašalpos teisėtumo, teismas negali išspręsti reikalavimo dėl pašalpos perskaičiavimo. Kol nėra pasinaudota išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, teisme negali būti sprendžiamas reikalavimas dėl Vilniaus skyriaus sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Reikalavimai kreiptis į Konstitucinį Teismą ir įpareigoti atsakovą perskaičiuoti ir išmokėti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas bei vaiko priežiūros atostogas laikytini išvestiniais iš reikalavimo panaikinti teritorinio skyriaus sprendimus, todėl atskirai taip pat negali būti nagrinėjami.

III. Pareiškėja D. K. 2016 m. birželio 6 d. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti dalį 2016 m. gegužės 27 d. skundo reikalavimų ir perduoti skundo priėmimo klausimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde pareiškėja nurodo, kad savo 2016 m. balandžio 12 d. prašyme ir 2016 m. balandžio 13 d. prašyme Valdybai ne tik nurodė galimą 2013 m. rugpjūčio 2 d. Valdybos sprendimo Nr. 6-24-14182 ir 2013 m. gruodžio 16 d. Valdybos sprendimo Nr. 6-24-23102, neteisėtumą, bet ir prašė priimti papildomus sprendimus, pakeisti sprendimus ir išmokėti nepriemokas, t. y. prašė Valdybą atlikti veiksmus. Valdyba šiuos prašymus įvertino tik kaip skundus dėl administracinių aktų – 2013 m. rugpjūčio 2 d. Valdybos sprendimo Nr. 6-24-14182 ir 2013 m. gruodžio 16 d. Valdybos sprendimo Nr. 6-24-23102 ir taikė teisės normose įtvirtintą 20 darbo dienų apskundimo terminą nuo sprendimų priėmimo dienos. Nurodo, kad Valdybos 2016 m. gegužės 13 d. sprendime Nr. 1-2884 „Dėl skundo nenagrinėjimo“ ir Valdybos 2016 m. balandžio 27 d. sprendime Nr. I- 2514 „Dėl neišmokėtos motinystės pašalpos už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį“ pasisakyta tik dėl termino praleidimo šiems administraciniams aktams apskųsti, tačiau neįvertinta prašymų dalis dėl veiksmų atlikimo: papildomų sprendimų priėmimo, dėl išmokėjimo neišmokėtų pašalpų dalių. Pareiškėja mano, kad dėl šios 2016 m. balandžio 12 d. ir 2016 m. balandžio 13 d. prašymų dalies ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka pasinaudojo.

Pabrėžia, kad pareiškėjos prašymas priteisti motinystės pašalpos nepriemoką už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį siejamas su būtinumu kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl dar nekonstatuoto Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų pažeidimo. Valdyba, nagrinėdama 2016 m. balandžio 13 d. prašymą negalėtų pripažinti, jog Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimas skirti motinystės pašalpą yra neteisėtas, kadangi dar nėra Konstitucinio Teismo vertinimo dėl teisės aktų nuostatų, kuriomis remiantis motinystės pašalpa buvo apskaičiuota ir skirta. Nurodo, kad pareiškėjos kreipimasis į Valdybą šiuo nagrinėjamu atveju yra tik formalumas.

Tai, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė pareiškėjos reikalavimus priimti nagrinėti tik dėl Valdybos atsisakymų atnaujinti skundų nagrinėjimo terminus, pareiškėja vertina kaip nepagrįstą galimybių ginti savo teises remiantis Konstitucija susiaurinimą.

Atskirajame skunde pažymima, kad teismas, atsisakydamas priimti skundą dėl nepasinaudojimo ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, iš esmės neįvertino, jog pareiškėja patirtą žalą taip pat kildina ir iš neteisėtų valstybės institucijų veiksmų. Teigia, kad tokiu atveju kreipiantis į teismą dėl žalos atlyginimo (negautų pajamų) ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka nenumatyta, o ir pareiškėja nėra praleidusi 3 metų ieškinio senaties termino, nustatyto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl žalos (negautų pajamų forma) atlyginimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius 2016 m. birželio 17 d. atsiliepime į D. K. atskirąjį skundą nurodo su atskiruoju skundu nesutinkantis ir prašo jį atmesti.

Nurodo, kad pareiškėja su skundais kreipdamasi į Valdybą dėl Vilniaus skyriaus sprendimų teisėtumo nors ir pradėjo šią procedūrą, tačiau ginčas dėl Vilniaus skyriaus sprendimų Valdyboje nebuvo išnagrinėtas iš esmės, nes pareiškėjos skundus buvo atsisakyta nagrinėti neatnaujinus termino skundui paduoti. Esant tokioms aplinkybėms, laiko, kad pareiškėja privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nėra tinkamai pasinaudojusi. Vilniaus skyrius pritaria teismo pozicijai, kad tol, kol nėra priimtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka sprendimas, t. y. Valdyba nėra priėmusi galutinio sprendimo dėl apskaičiuotos ir išmokėtos pašalpos teisėtumo, teismas negali spręsti reikalavimo dėl pašalpos perskaičiavimo.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. birželio 16 d. atsiliepime į D. K. atskirąjį skundą nurodo su atskiruoju skundu nesutinkantis ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodo, kad šiuo atveju privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija yra Valdyba. Kadangi Valdyba pareiškėjos skundus dėl Vilniaus skyriaus sprendimų dėl praleisto skundo padavimo termino nagrinėti atsisakė, Vilniaus apygardos administracinis teismas visiškai pagrįstai priėmė nagrinėti tik tą pareiškėjos skundo dalį, kuria buvo skundžiamas Valdybos sprendimų pagrįstumas. Pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu Vilniaus apygardos administracinis teismas panaikintų skundžiamus Valdybos sprendimus, Valdybai atsirastų pareiga išnagrinėti pareiškėjos skundus dėl Vilniaus skyriaus sprendimų iš esmės, todėl pareiškėjos argumentai, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakydamas priimti dalį pareiškėjos reikalavimų neužtikrino jos realios pažeistų teisių gynybos, yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti dalį pareiškėjos skundo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Pareiškėja D. K. pateikė teismui skundą dėl Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. 6-24-14182 ir 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. 6-24-23102 panaikinimo. Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą ir įpareigoti atsakovą perskaičiuoti ir išmokėti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros atostogas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 30 d. nutartimi pareiškėjos skundo dalį dėl minėtų Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 2 d. ir 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimų ir su jais susijusių pareiškėjos reikalavimų atsisakė priimti, kadangi pareiškėja nepasinaudojo privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtintos ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Viena iš tokių sąlygų – laikytis išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Pagal ABTĮ 25 straipsnio 1 dalį, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šios sąlygos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nustatantį, kad skundą atsisakoma priimti, jei pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu gali būti atsisakoma priimti skundą tik tuo atveju, kai atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o pareiškėjas, prieš kreipdamasis į administracinį teismą, nepasinaudojo įstatymo nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (žr., pvz., 2013 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-281/2013).

Pabrėžtina, kad pareiškėja reikalavimus kelia dėl motinystės pašalpos nepriemokos priteisimo. Asmenų, draudžiamų ligos ir motinystės socialiniu draudimu, teisę į šio draudimo pašalpas, skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, kurio 25 straipsnis nustato, kad ginčai dėl šio įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo, apibrėžiančio inter alia ginčų dėl Valdybos administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų nagrinėjimą, 37 straipsnio 1 dalis nustato, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valdybos teritorinių skyrių ir kitų Valdybos įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valdybai; Valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Atsižvelgiant į šias nuostatas, darytina išvada, jog ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų (veiksmų) inter alia motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja 2016 m. balandžio 12 d. ir 2016 m. balandžio 13 d. prašymu (skundu) yra inicijavusi išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą. Šių pareiškėjos prašymų (skundų) pagrindu Valdyba priėmė 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. I-2884 „Dėl skundo nenagrinėjimo“ ir 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. I-2514 „Dėl neišmokėtos motinystės pašalpos už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį“, kuriais Valdyba atsisakė nagrinėti minėtus pareiškėjos skundus.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Valdybos 2016 m. gegužės 13 d. Nr. I-2884 „Dėl skundo nenagrinėjimo“ ir 2016 m. balandžio 27 d. Nr. I-2514 „Dėl neišmokėtos motinystės pašalpos už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį“ sprendimai negali būti vertinami kaip pareiškėjos pasinaudojimas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, nes Valdyba pagal pareiškėjos skundus nėra priėmusi jokio sprendimo (nei teigiamo, nei neigiamo). Šiuo atveju konstatuotina, kad pareiškėja 2016 m. balandžio 12 d. ir 2016 m. balandžio 13 d. prašymu (skundu) yra tik inicijavusi išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą. Vien tai, kad suinteresuotas asmuo kreipėsi į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, tačiau ši institucija nėra priėmusi sprendimo, kuriuo būtų išnagrinėjusi skundą iš esmės ir dėl jo priėmusi atitinkamą sprendimą (skundą patenkinusi arba jį atmetusi), ABTĮ 25 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1,2 ir 4 dalyse nustatyto teisinio reguliavimo prasme negali būti vertinama, kad asmuo yra pasinaudojęs įstatymų nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pareiškėja, paduodama teismui 2016 m. gegužės 27 d. skundą, nebuvo pasinaudojusi šiai bylų kategorijai nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Nepasinaudojimas įstatymo numatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka yra procesinė kliūtis, kuri šioje byloje užkerta kelią ginčyti perskaičiavimo sprendimus ir kreiptis dėl motinystės pašalpos nepriemokos priteisimo (ABTĮ 25 str., Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1, 4 d.).

Atsižvelgusi į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja nepasinaudojo privaloma jos iškelto ginčo dėl motinystės pašalpos nepriemokos priteisimo išankstine ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti dalį reikalavimo dėl Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. 6-24-14182 ir 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. 6-24-23102 panaikinimo ir su jais susijusių reikalavimų kreiptis į Konstitucinį Teismą ir įpareigoti atsakovą perskaičiuoti ir išmokėti motinystės pašalpą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos D. K. reikalavimus (dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo vadybos Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. 6-24-14182 ir 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. 6-24-23102 panaikinimo ir su jais susijusių reikalavimų), palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė