2017-10-12 Nr. AB-18481-3-61-3-01300-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-4828-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01300-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. (D. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. (D. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. (15/5-4) 11U- 367 (00412) (toliau – ir sprendimas). Taip pat prašė priteisti jo naudai iš atsakovo su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad, ketindamas užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdamas (duomenys neskelbtini) akcininku, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) 2016 m. birželio 23 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas). Išnagrinėjęs prašymą, Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2016 m. liepos 21 d. priėmė sprendimą pakeisti jo turėtą leidimą. Tuo pagrindu Migracijos valdyba 2016 m. liepos 24 d. išdavė jam naują leidimą, galiojantį iki 2018 m. liepos 24 d. Tačiau, patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau ir – VSDFV) informacinės sistemos duomenis, Migracijos departamentas nustatė, kad nuo 2016 m. liepos 15 d. (duomenys neskelbtini) nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, o (duomenys neskelbtini) skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui siekia 3 848,46 Eur. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas nebeatitinka leidimo keitimo sąlygų, nes su prašymu pakeisti leidimą pateikė fiktyvius dokumentus, siekdamas tik formaliai atitikti sąlygas leidimui gauti. Todėl priėmė sprendimą panaikinti leidimą.

3. Pareiškėjas neginčijo Migracijos departamento sprendime nurodytų faktinių aplinkybių, kuriomis remiantis atsakovas padarė išvadą, kad nuo 2016 m. liepos 15 d. (duomenys neskelbtini) nebuvo ne mažiau kaip trijų visą darbo dieną dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Tačiau, pareiškėjo nuomone, atsakovas privalėjo atsižvelgti į tai, jog nors (duomenys neskelbtini) veikė nuostolingai bei patyrė finansinių sunkumų, jis, būdamas (duomenys neskelbtini) akcininkas, vis vien stengėsi bei ėmėsi visų būtinų ir įmanomų priemonių, jog bendrovėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose dirbtų trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai bei jog šiems darbuotojams būtų mokamas minimalus mėnesinis darbo užmokestis. Šias pastangas, pareiškėjo teigimu, patvirtina ir Migracijos departamento nurodyti VSDFV informacinės sistemos duomenys. Bendrovėje buvo nuolatinė darbuotojų kaita, atleistus darbuotojus buvo stengtasi kuo skubiau pakeisti kitais. Nuo 2017 m. sausio 31 d. (duomenys neskelbtini) nebuvo dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kadangi prieš tai dirbę darbuotojai buvo laikinai atleisti pačių jų prašymų, o surasti pakaitinius darbuotojus, kurie galėtų pakeisti laikinai atleistus, buvo sudėtinga, nes Lietuvos darbo rinkoje trūksta kvalifikuotų automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių pardavimų srities specialistų, o (duomenys neskelbtini) neturi finansinių galimybių mokėti didesnio darbo užmokesčio nei minimalus mėnesinis darbo užmokestis, todėl negali lengvai jų įdarbinti.

4. Nurodytos aplinkybės, pareiškėjo nuomone, patvirtina, kad jis ėmėsi visų aktyvių ir būtinų veiksmų, turėdamas tikslą susieti visus savo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, tačiau jam nepavyko atitikti nustatytų reikalavimų dėl nurodytų objektyvių priežasčių. Be to, jis aktyviai veikė ne tik prieš kreipimąsi dėl leidimo pakeitimo, bet ir po to.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą, pateikė gyvenimiškos realybės ir faktinės situacijos neatitinkančius duomenis apie tai, jog jis ketina gyventi Lietuvos Respublikoje ir vykdyti teisėtą veiklą (duomenys neskelbtini). Remiantis VSDFV informacinės sistemos duomenimis, nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) visą darbo laiką nedirba trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, o pati bendrovė nevykdo savo mokestinių įsipareigojimų Lietuvos Respublikai. Nustatytų aplinkybių Migracijos departamentui visiškai pakako konstatuoti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymui būtinas sąlygas. Atsakovas taip pat vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017, kurioje yra pažymėta, kad tais atvejais, kai bendrovėje faktiškai pradeda dirbti mažiau negu trys darbuotojai, kaip to reikalauja Įstatymas, bendrovė nuo pirmojo darbuotojo atleidimo dienos nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

7. Pareiškėjo teiginiai dėl to, kad yra galimybė, jog ateityje bendrovėje pavyks įdarbinti tris darbuotojus, atsakovo nuomone, nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Atsakovas pažymėjo, kad visą panaikinto leidimo galiojimo laikotarpį nebuvo įdarbintas būtinas darbuotojų skaičius bendrovėje, šis laikotarpis truko ne keletą dienų, o beveik 10 mėnesių. Pabrėžė, kad Įstatymo 45 straipsnio reikalavimai yra imperatyvūs ir privalomi pareiškėjui. Įvertinus laikotarpio, kurį pareiškėjas neatitinka darbuotojų skaičiaus reikalavimo, trukmę (10 mėnesių), atsakovo nuomone, ginčijamas sprendimas atitinka ir teisingumo bei protingumo principus.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento Kontrolės skyrius, remdamasis VSDFV informacinės sistemos duomenimis, nustatė, kad visi trys (duomenys neskelbtini) darbuotojai, kurie buvo įdarbinti bendrovėje 2016 m. gegužės 2 d. ir 2016 m. birželio 22 d., t. y. iki pareiškėjui pateikiant prašymą pakeisti leidimą (2016 m. birželio 23 d.), nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 4 d. buvo atleisti, o dviem nuo 2016 m. liepos 15 d. iki atleidimo buvo įformintas nedraudiminis laikotarpis. Iki 2016 m. spalio 4 d. šioje bendrovėje dirbo du Lietuvos Respublikos piliečiai ir tik vienam iš jų buvo mokamas minimalus mėnesinis darbo užmokestis. (duomenys neskelbtini) 2016 m. spalio 4 d. ir 2016 m. lapkričio 7 d. buvo įdarbinti dar keturi Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau tik vienam iš jų buvo mokamas minimalus mėnesinis darbo užmokestis. Tuo pagrindu padaryta išvada, kad (duomenys neskelbtini) nuo 2016 m. liepos 15 d. nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, kad įmonėje turi dirbti ne mažiau kaip trys darbuotojai Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

10. Teismo vertinimu, nepagrįsti pareiškėjo skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, turėjo atsižvelgti į pareiškėjo pastangas atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Be to, iš VSDFV informacinės sistemos duomenų matyti, kad trys Lietuvos Respublikos piliečiai buvo įdarbinti 2016 m. birželio 22 d., t. y. prieš šios bendrovės akcininkams kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurį išdavus visi trys darbuotojai nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 4 d. buvo atleisti. (duomenys neskelbtini) jau 10 mėnesių nedirba Įstatymo nustatytas skaičius Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. (duomenys neskelbtini) skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2017 m. kovo 31 d. duomenimis sudarė 3 848, 46 Eur. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų, patvirtinančių apie jo ilgalaikius socialinius ryšius su Lietuvos Respublika, nenurodė, kokia veikla užsiima Lietuvos Respublikoje, kaip prisideda prie (duomenys neskelbtini) veiklos rezultatų. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą, nebuvo pakankamai sąžiningas ir siekė tik formaliai atitikti Įstatymo sąlygas leidimui gauti, pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis. Todėl teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą.

11. Atmetęs pareiškėjo skundą, teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo jam priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

13. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo visų reikšmingų faktinių aplinkybių, o tik formaliai vadovavosi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimais, neatsižvelgdamas į tikruosius jo ketinimus bei veiksmus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog jis, siekdamas gauti leidimą, nebuvo pakankamai sąžiningas, o tik siekė atitikti Įstatymo sąlygas leidimui gauti, pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis.

14. Pareiškėjas teigia, kad nebuvo atsižvelgta į jo pastangas kuo labiau atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus. Pareiškėjo pastangos atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus pasireiškė tuo, kad kai bendrovėje vyko nuolatinė darbuotojų kaita, atleistus darbuotojus buvo stengtasi kuo skubiau pakeisti kitais, tačiau darbuotojams pareiškus norą, kad jie būtų atleisti iš (duomenys neskelbtini), nebuvo galimybės ir teisinio pagrindo jų neatleisti. Nuo 2017 m. sausio 31 d. (duomenys neskelbtini) nebuvo dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kadangi prieš tai dirbę darbuotojai buvo laikinai atleisti pačių jų prašymų, o surasti pakaitinius darbuotojus, kurie galėtų pakeisti laikinai atleistus, buvo sudėtinga, nes Lietuvos darbo rinkoje trūksta kvalifikuotų automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių pardavimų srities specialistų, o (duomenys neskelbtini) neturi finansinių galimybių mokėti didesnio darbo užmokesčio nei minimalus mėnesinis darbo užmokestis, todėl negali lengvai pasamdyti šio srities trūkstamų darbuotojų.

15. Pareiškėjas ne formaliai bandė atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus, o faktiškai, nes jis ėmėsi aktyvių bei visų būtinų veiksmų, turėdamas tikslą susieti visus savo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Tačiau pareiškėjui nepavyko atitikti nustatytų reikalavimų dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl nuolatinės darbuotojų kaitos, finansinių sunkumų, kurie apsunkino galimybę rasti pakaitinius darbuotojus.

16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

17. Migracijos departamentas iš esmės pateikia tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Atsakovo teigimu, pareiškėjo teiginiai dėl to, kad neatmetama galimybė, jog ateityje pavyks bendrovėje įdarbinti tris darbuotojus, nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Visą panaikinto pareiškėjo leidimo galiojimo laikotarpį nebuvo įdarbintas būtinas darbuotojų skaičius, šis laikotarpis truko ne keletą dienų, o beveik 10 mėnesių. Pareiškėjo skundo teiginiai dėl to, kad darbuotojų neradimo priežastys nepriklauso nuo pareiškėjo valios vertintini kritiškai – Įstatymo 45 straipsnio reikalavimai yra imperatyvūs ir privalomi pareiškėjui. Įvertinus laikotarpio, kurį pareiškėjas neatitinka šių reikalavimų, trukmę (10 mėnesių), atsakovo nuomone, ginčijamas sprendimas atitinka ir teisingumo bei protingumo principus.

18. Atsakovas pažymi, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėję visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar argumentų, sudarančių pagrindą paneigti skundžiamo sprendimo išvadas arba patvirtinti bendrovės atitikimą Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 1. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas D. P. 2016 m. birželio 23 d. kreipėsi į Migracijos valdybą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas turi 1/3 (duomenys neskelbtini) akcijų, tačiau šioje bendrovėje nedirba). Migracijos departamento Imigracijos skyrius, nenustatęs Įstatymo 35 straipsnyje 1 dalyje numatytų pagrindų, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2016 m. liepos 11 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą. Migracijos valdyba 2016 m. liepos 24 d. išdavė pareiškėjui leidimą, galiojantį iki 2018 m. liepos 24 d.

2. Patikrinęs VSDFV informacinės sistemos duomenis ir nustatęs: 1) kad nuo 2016 m. liepos 15 d. (duomenys neskelbtini) nebuvo ne mažiau nei trijų visą darbo dieną dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių; 2) kad (duomenys neskelbtini) skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2017 m. kovo 31 d. duomenimis sudarė 3 848, 46 Eur, taigi bendrovė nevykdo savo mokestinių įsipareigojimų Lietuvos Respublikai, atsakovas minėtą leidimą panaikino, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais.

3. Pareiškėjas minėtų faktinių aplinkybių neginčija, tik apeliaciniame skunde akcentuoja, kad nagrinėjant bylą nebuvo atsižvelgta į jo pastangas kuo labiau faktiškai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus. Nors vyko kadrų kaita, jis stengėsi kuo greičiau atleistus darbuotojus pakeisti kitais. Pažymėtina, kad šiuos argumentus pareiškėjas buvo nurodęs ir pirmosios instancijos teismui.

4. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais. Kadangi pareiškėjas su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi į Migracijos departamentą kreipėsi 2016 m. birželio 23 d., nagrinėjamam ginčui taikytinos iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios Įstatymo normos (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2016 m. rugsėjo 14 d. pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 29 str. 2 d.). Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 bendrovės įstatinio kapitalo.

5. Nagrinėjamam ginčui aktualus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą. Ši Įstatymo norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad jis ėmėsi aktyvių veiksmų, turėdamas tikslą susieti savo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, ir atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, laikytini subjektyviu teisės normos aiškinimu, todėl atmestini.

7. Jokių naujų argumentų apeliantas nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. P. (D. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė