2019-04-03 Nr. AB-8300-3-61-3-02548-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-737-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02548-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 150 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, neužtikrinant teisės į minimalų gyvenamąjį plotą. Be to, jam, buvusiam valstybės tarnautojui, turėjo būti užtikrinama teisė būti laikomam vienoje kameroje su kitais buvusiais valstybės tarnautojais, tačiau jo prašymai tenkinti šį reikalavimą buvo ignoruojami. Dėl to, kad pareiškėjas buvo laikomas vienoje kameroje bendrai su kitais asmenimis, jis patyrė dvasines kančias, pažeminimus, fizinį ir psichologinį smurtą, jam nebuvo leidžiama miegoti naktimis, buvo atiminėjamas maistas ir rūbai. Pareiškėjas pabrėžė, kad per visą kalinimo laikotarpį, t. y. nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. spalio 5 d., nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis tualetu, nes buvo stebimas Lukiškių TI-K pareigūnų ir kameroje esančių suimtųjų. Pareiškėjas teigė patyręs psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, stipriai pablogėjo sveikata, todėl jam turi būti atlyginama patirta neturtinė žala.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad iš pateiktų pareiškėjo judėjimo duomenų matyti, kuriais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose visiškai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus, atkreipė dėmesį, jog Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2003 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio, o toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimu pareiškėjo R. G. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. spalio 4 d., t. y. 293 paras.

7. Teismas nurodė, kad pareiškėjui minimalus plotas Lukiškių TI-K buvo užtikrintas 144 paras, o 149 paras Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytą jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.

8. Spręsdamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, privatumo užtikrinimu, teismas atsižvelgė į teisės aktų reikalavimus, nustatančius sanitarinio mazgo įrengimą, ir sprendė, kad Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, todėl tai laikė pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad jis buvo laikomas su kitais asmenimis, kurie nėra valstybės tarnautojai, pažymėjo, jog byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, jam kalint kartu su asmenimis, kurie nėra valstybės tarnautojai.

10. Teismas, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonominio darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma.

III. 11. Pareiškėjas R. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

12. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas prašo, skaičiuojant šį laikotarpį, taikyti teisės į 4,6 kv. m vienam asmeniui plotą, atskaičiavus baldus bei kitus kameros įrenginius, europietišką standartą. Pareiškėjas nurodo, kad neprašė remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja EŽTT praktikai.

13. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl skundo argumentų, jog jis visą ginčo laikotarpį buvo laikomas su asmenimis, kurie nėra buvę valstybės tarnautojai, atkreipia dėmesį, kad jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją rašytiniais ir žodiniais prašymais laikyti pareiškėją atskirai nuo asmenų, kurie nėra buvę valstybės tarnautojai, tačiau tokie prašymai nebuvo registruojami laikantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo ir nepagrįstai atmetė kitus skundo reikalavimus ir nepaaiškino, kodėl vertinant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, nesivadovavo EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

15. Atsakovas teigia, kad nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindžia jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas.

16. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl 150 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareiškėjui R. G. dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. spalio 4 d.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, nustatęs, kad buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nes pareiškėjui 149 paras nebuvo užtikrintas tinkamas kameros plotas, taip pat 293 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, kitos pareiškėjo pretenzijos dėl kalinimo sąlygų nebuvo pripažintos pagrįstomis ir įrodytomis. Pareiškėjui priteistas 200 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

19. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad jo skundas turėjo būti tenkintas, nes pareiškėjui turėjo būti užtikrintas 4,6 kv. m plotas be baldų, be to, jis buvo laikomas su asmenimis, kurie nebuvo valstybės tarnautojai, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą turėjo būti remiamasi EŽTT praktika.

20. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Vienam asmeniui tenkančią minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto normą tardymo izoliatoriuje ir areštinėje nustato Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.

22. Pažymėtina, kad šiame įsakyme nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

23. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

24. Vadovaujantis nurodytu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu bei EŽTT praktika, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad skaičiuojant vienam asmeniui tekusį kameros plotą, iš bendro kameros ploto turėjo būti atimtas baldų užimamas plotas, pareiškėjui turėjo tekti ne mažiau kaip 4,6 kv. m kameros ploto.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo byloje esančiais įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų pripažinta, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl to, jog buvo laikomas su asmenimis, kurie nėra valstybės tarnautojai. Pareiškėjo teiginiai, kad atsakovo atstovas neregistravo pareiškėjo prašymų, yra abstraktūs ir nedetalizuoti, todėl nepripažintini pagrįstais.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjui priteista per maža kompensacija už patirtą neturtinę žalą, pirmiausia pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

27. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

28. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K 293 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, 149 paras nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas ir tai įvertinta kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

29. Pareiškėjas prašo priteisti jam 150 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

30. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad nustatant pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, privaloma vadovautis ne nacionaliniais teisės aktais, o išskirtinai tik EŽTT praktika.

31. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, į tai, kad pareiškėjo laikymas kalinimo įstaigoje truko ilgą laiką, ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas (200 Eur) nėra adekvatus padarytam pažeidimui ir patirtai žalai.

32. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 2 000 Eur. Nustatant priteistiną pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą taip pat atsižvelgiama į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.

33. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteistą pareiškėjui atsakovo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidina iki 2 000 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą iš dalies tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą pareiškėjui R. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Eur (dviejų šimtų eurų) neturtinės žalos atlyginimo sumą padidinti iki 2 000 Eur (dviejų tūkstančių eurų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė