2013-12-02 Nr. AB-9408-3-61-3-00148-2013-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-1930/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00148-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 10.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Salovės logistika“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Salovės logistika“ skundą atsakovui Vilniaus teritorinei muitinei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 1A-394; 2) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Muitinė) Patikrinimo ataskaitos Nr. 2VM320084M dalį, kuria pareiškėjui priskaičiuota importo PVM nepriemoka (1 427 199 Lt), paskirta 10 proc. dydžio bauda (142 720 Lt), priskaičiuota 178 854 Lt delspinigių, įregistruota mokestinė nepriemoka (1 427 199 Lt importo PVM, 178 854 Lt delspinigių, 142 720 Lt baudos, viso -1 748 773 Lt); 3) išregistruoti pareiškėjo mokestinę nepriemoką, atleisti pareiškėją nuo delspinigių ir baudos mokėjimo; 4) ištirti, ar norminio administracinio akto – Importuotų ir tiekiamų į kitą Europos Sąjungos valstybę narę prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčių taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurių paskutinis pakeitimas patvirtintas Muitinės departamento generalinio direktoriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2010 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1B-773/VA-119 – 5 (1) punktas, numatantis, kad Taisyklių 5 punkte nurodyti dokumentai teritorinei muitinei gali būti pateikti prieš prekių pateikimą muitinei arba išleidus prekes, bet ne vėliau kaip prieš 10 darbo dienų iki prekių išgabenimo į kitą valstybę narę laiko pabaigos, atitinka Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 35 straipsnio 2 dalį, numatančią, kad dėl objektyvių aplinkybių gali būti nustatytas ir ilgesnis prekių išgabenimo terminas.

Pareiškėjas nurodė nesutinkantis su Muitinės departamento sprendimu, kuriuo buvo patvirtinta 2012 m. rugsėjo 20 d. Muitinės Patikrinimo ataskaita. Remdamasis PVMĮ 35 straipsnio 2 dalimi paaiškino, kad nors praleido nustatytą 1 mėnesio terminą dėl objektyvių priežasčių (negalėjo išgabenti prekių į kitą valstybę narę), tačiau šio įstatymo nuostatų nepažeidė, nes prekes į kitą valstybę narę faktiškai išgabeno, o pareiškėjo prašymas pratęsti terminą buvo atmestas nepagrįstai. Pasak pareiškėjo, Muitinė atsisakė terminą pratęsti dėl to, kad pareiškėjas praleido Taisyklėse nustatytą 10 darbo dienų terminą tokiam prašymui pateikti.

Tačiau, pareiškėjo manymu, objektyvios aplinkybės, kurių pagrindu ilgesnis išgabenimo terminas galėjo būti nustatytas, faktiškai egzistavo, o ilgesnį terminą nustatyti atsisakyta dėl formalių priežasčių (per vėlai kreiptasi dėl termino pratęsimo), o ne dėl to, kad nebuvo susiklosčiusios objektyvios aplinkybės, galimai sąlygojančios ilgesnio termino nustatymą. Pažymėjo, kad pats PVMĮ nenumato jokių apribojimų ir neatstatomų terminų, kuriuos praleidus ilgesnis nei įstatymo 35 straipsnyje numatytasis 1 mėnesio prekių išvežimo terminas negali būti nustatytas.

Dėl norminio administracinio akto teisėtumo pareiškėjas nurodė, kad Taisyklių 5 (1) punkto nuostata, įpareigojanti prašymą su dokumentais, reikalingais 1 mėnesio termino pratęsimui, pateikti muitinei ne vėliau kaip prieš 10 darbo dienų iki prekių išgabenimo į kitą valstybę narę termino pabaigos, neatitinka PVMĮ 35 straipsnio 2 dalies nuostatos. Tokia Taisyklių nuostata nepagrįstai siaurina PVMĮ 35 straipsnio nuostatų taikymo sritį ir užkerta kelią ūkio subjektams pasinaudoti įstatymo suteiktomis teisėmis, todėl laikytina prieštaraujančia įstatymui.

Taisyklės kaip poįstatyminis teisės aktas, nustatantis tik įstatymo įgyvendinimo tvarką, negali sudaryti nepagrįstų kliūčių ūkio subjektams pasinaudoti PVMĮ nustatytomis teisėmis. Pareiškėjo teigimu, jis neturėjo objektyvių galimybių ir pagrindo kreiptis į muitinės įstaigą dėl ilgesnio termino nustatymo likus ne mažiau kaip 10 darbo dienų iki nustatyto termino pabaigos, kadangi apie negalėjimą išvežti prekes per pradinį 1 mėnesio terminą sužinojo jau likus mažiau kaip 10 darbo dienų iki jo pabaigos, ir dėl termino pratęsimo į Vilniaus teritorinę muitinę kreipėsi nedelsiant, kai 1 mėnesio terminas prekių išgabenimui dar nebuvo pasibaigęs. Pareiškėjas taip pat rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad atleidimui nuo baudos nagrinėjama situacija atitinka visas šiam straipsnyje išvardintas sąlygas: pareiškėjas negalėjo išgabenti prekių per 1 mėnesio terminą ne dėl nuo jo priklausančių aplinkybių ar kaltės, o dėl to, kad prekių pirkėjas atsisakė prekes priimti ir pareikalavo pristatyti jas vėliau, šie faktai nėra kaip nors susiję su pareiškėjo darbuotojų veiksmais ar neveikimu, ir jais nebuvo padaryta žala Lietuvos biudžetui, nėra ginčo dėl fakto, kad importuojamos prekės faktiškai buvo išgabentos į kitą valstybę narę ir nepateko į Lietuvos rinką.

Dėl delspinigių apskaičiavimo pažymėjo, jog pats Muitinės departamentas savo sprendime pripažino, jog Patikrinimo ataskaitoje delspinigiai buvo priskaičiuoti netinkamai, iš esmės sutiko su pareiškėjo argumentais dėl to, tačiau savo sprendimu vis tiek patvirtino Patikrinimo ataskaitą dalį, liečiančią ir delspinigių paskaičiavimą.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad UAB „Salovės logistika“ tikrintu laikotarpiu (nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d.) iš JAV registruotos įmonės „Ranolla LLC“ importavo rusiškos kilmės chemijos produktą difenilpropaną (Bisfenolis A), klasifikuojamą TARIC kodu 2907230000, ir šią prekę deklaravo importo vidaus vartojimui ir tiekimo į kitą ES valstybę narę muitinės procedūrai (muitinės procedūros kodas 4200). Patikrinimo metu nustatyta, kad bendrovė prekes deklaravusi minėtai muitinės procedūrai ir pritaikiusi 0 proc. lengvatinį PVM tarifą, daliai prekių neįvykdė PVMĮ 35 straipsnyje nustatytų reikalavimų, todėl Vilniaus teritorinė muitinė 2012 m. rugsėjo 20 d. patikrinimo ataskaitoje Nr.2VM320084M importuotoms ir laiku neišgabentoms prekėms pritaikė 21 proc. standartinį PVM tarifą ir bendrovės vardu įregistravo 1 427 199 Lt PVM, 178 854 Lt delspinigių mokestinę prievolę bei skyrė 142 720 Lt baudą.

Pasak atsakovo, UAB „Salovės logistika“, būdama deklarantu, iš trečiosios šalies importuotus cheminius preparatus deklaravo pasirinktai išleidimo į laisvą apyvartą procedūrai, prekių neapmokestinant importo PVM (muitinės procedūros kodas 4200). Mokesčių lengvatos taikymas įpareigoja ūkio subjektą laikytis tam tikrų procedūros vykdymo sąlygų, kurių nesilaikė pareiškėjas. Bendrovė, prašydama pratęsti 1 mėnesio prekių išvežimo į kitą ES valstybę narę laikotarpį, nesilaikė Taisyklių 5 ir 5 (1) punktuose nustatytų reikalavimų (nepateikė dokumentų, patvirtinančių objektyvias aplinkybes, pateikė prašymą mokesčių administratoriui vėliau kaip prieš 10 dienų iki prekių išgabenimo laikotarpio pabaigos), todėl Muitinė 2011 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0029 pareiškėjo prašymą dėl termino pratęsimo paliko nenagrinėtą.

Pareiškėjo skundą dėl šio Muitinės sprendimo Muitinės departamentas 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-326 atmetė kaip nepagrįstą. Kadangi šio Muitinės departamento sprendimo pareiškėjas neskundė, todėl ginčas dėl termino pratęsimo laikytinas baigtu. Atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentai, jog pažeidimas padarytas ne dėl jo kaltės, nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Atkreipė dėmesį į tai, kad Muitinės departamentas, priešingai nei teigė pareiškėjas, sprendime konstatavo, jog Muitinė, nurodydama faktines aplinkybes ir teisinį pagrindą, pagrįstai apskaičiavo ir įregistravo mokestinę prievolę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad ginčas iš esmės kilo dėl to, ar pagrįstai Muitinė pripažino pareiškėją pažeidus PVMĮ 35 straipsnyje nurodytą 1 mėnesio terminą išgabenti importuotas prekes į kitą valstybę narę, ar ne. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad prekės išgabentos pažeidžiant PVM įstatyme nustatytą 1 mėnesio terminą dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių. Teigė, kad Taisyklės, numatančios imperatyvų 10 darbo dienų terminą prašymui dėl prekių išgabenimo termino pratęsimo, nenumato jokių išimčių. Todėl kiekvienas ūkio subjektas, siekiantis pasinaudoti PVM įstatyme numatyta lengvata, privalo verslo santykius su prekių gavėjais organizuoti taip, kad prekės būtų išgabentos per 1 mėnesio terminą arba, nesant tokios galimybės, Taisyklėse nurodytu terminu - likus 10 kalendorinių dienų iki 1 mėnesio termino pabaigos pateikti atitinkamą prašymą. Aplinkybė, kad visos prekės, nors ir pažeidžiant nustatytus terminus, buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, neturi jokios reikšmės šiam ginčui. Manė, kad Taisyklės, priimtos įgyvendinant PVM įstatymo 35 straipsnio nuostatas, neprieštarauja įstatymui. Nurodė, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų sumokėjęs PVM, todėl nagrinėti klausimą nuo baudos atleidimo pagrindo nėra. Taip pat pažymėjo, kad taip pat nenustatyta ir MAĮ 100 straipsnyje bei 141 straipsnio 1 dalyje išdėstytų pagrindų, leidžiančių atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių. Atsižvelgus į tai, kad PVM teisės aktų nustatytu terminu sumokėtas nebuvo i, atitinkamai valstybės biudžetas negavo pajamų, žala buvo padaryta. Atkreipė dėmesys į tai, kad pareiškėjas, prašydamas atleisti nuo delspinigių, nepagrįstai vadovaujasi Bendrijos muitinės kodeksu, kadangi jis taikomas delspinigiams, apskaičiuotiems už nesumokėtą muito mokestį, o skundžiama ataskaita nei muitas, nei muito delspinigiai įregistruoti nebuvo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalykas yra Vilniaus teritorinės muitinės 2012 m. rugsėjo 20 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 2VM320084M teisėtumas ir pagrįstumas. Nurodė, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta, jog importo PVM neapmokestinamos importuojamos prekės, jeigu importo metu žinoma, kad tos pačios prekės yra skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą valstybę narę, o importuotojo prekių tiekimas iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę narę pagal šio Įstatymo VI skyriaus nuostatas apmokestinamas taikant 0 procentų PVM tarifą. Šio straipsnio nuostatos taikomos, jeigu importuotojas yra registruotas PVM mokėtoju Lietuvos Respublikoje, o prekės išgabenamos į kitą valstybę narę per terminą, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento, nurodyto šio Įstatymo 14 straipsnio 12 arba 13 dalyje, dienos. Dėl objektyvių aplinkybių gali būti nustatytas ir ilgesnis išgabenimo terminas. Šio straipsnio įgyvendinimo tvarką nustato Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kartu su centriniu mokesčio administratoriumi. Taisyklių 4 punkte nustatyta, kad į šalies teritoriją importuotos prekės neapmokestinamos PVM, jeigu įvykdytos visos šios sąlygos: 1) importo metu žinoma, kad prekės yra skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą valstybę narę; 2) prekių importuotojas importo muitinės deklaracijos priėmimo muitiniam tikrinimui metu yra registruotas šalies teritorijoje PVM mokėtoju; 3) importuotų prekių tiekimas iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę narę pagal PVM įstatymo VI skyriaus nuostatas apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą; 4) importuotojas kitos valstybės narės PVM mokėtojui tiekia tas pačias bepakeisto pavidalo prekes, kurias importavo į šalies teritoriją ir 5) prekės į kitą valstybę narę išgabenamos per laiką, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento, nurodyto PVM įstatymo 14 straipsnio 12 arba 13 dalyje, dienos arba per taisyklių 5 punkte nurodyta tvarka nustatytą ilgesnį prekių išgabenimo į kitą valstybę narę laiką. Taisyklių 6 punkte nustatyta, kad į šalies teritoriją importuotos prekės apmokestinamos PVM, jeigu nustatoma, kad neįvykdyta bent viena Taisyklių 4 punkte nurodyta sąlyga.

Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas tikrintu laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. iš JAV registruotos bendrovės „Ranola LLC“ importavo prekes, kurias deklaravo importo vartojimui ir tiekimo į kitą ES valstybę narę muitinės procedūrai, atleidžiant nuo importo PVM pagal PVMĮ 35 straipsnį. Patikrinimo metu nustatyta, kad dalis prekių, deklaruotų importo deklaracijose, nebuvo išgabentos į kitą valstybę narę per nustatytą 1 mėnesio terminą (Patikrinimo ataskaitos 1 priedas, b.l. 13-15).

Ginčo dėl šių aplinkybių tarp šalių nėra. Atsižvelgęs į tai teismas sprendė, kad Muitinė teisėtai ir pagrįstai konstatavo bendrovės padarytą PVMĮ 35 straipsnio ir Taisyklių 4.5 punkto nuostatų pažeidimą. Teismas vertino, kad 1 mėnesio terminas prekių išgabenimui yra imperatyvus. Nors tiek PVMĮ 35 straipsnyje, tiek ir Taisyklių 5 punkte yra numatyta išimtis, t.y. teisė muitinei nustatyti ilgesnį laiką, per kurį prekės turi būti išvežtos, nei 1 mėnuo, tačiau šiai išimčiai įgyvendinti yra nustatyta aiški procedūra, kurią siekdama termino pratęsimo privalo atlikti bendrovė.

Vien pareiškėjo vertinimu objektyvių aplinkybių egzistavimas savaime neatleidžia bendrovės nuo pareigos prekes išvežti per PVMĮ 35 straipsnyje nustatytą 1 mėnesio terminą. Pažymėjo, kad termino prekėms išvežti pratęsimo klausimas buvo išspręstas Muitinės 2011 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0029 ir Muitinės departamento 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. 1A-19-0029, kurie Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka apskųsti nebuvo, todėl laikytini teisėtais ir pagrįstais. Teismas taip pat nurodė, kad bendrovė 2011 m. liepos 1 d. prašymu siekė pratęsti terminą išvežti prekes, įsigytas tik 2011 m. birželio 7-14 dienomis.

Nustatė, kad buvo žymiai pavėluota išvežti ir vėliau įsigytas prekes, tačiau byloje nėra duomenų, kad Bendrovė Taisyklių 5 punkte nustatyta tvarka būtų siekusi pratęsti terminą prekėms, įsigytoms laikotarpyje nuo 2011 m. birželio 16 d. iki 2011 m. rugsėjo 2 d. ir 2011 m. gruodžio 5-6 dienomis. Įvertinęs tai, kad byloje neginčijamai nustatytas bendrovės padarytas PVMĮ 35 straipsnio ir Taisyklių 4.5 punkto pažeidimas, teismas konstatavo, kad Muitinė teisėtai ir pagrįstai nusprendė perskaičiuoti bendrovei mokesčius ir paskaičiuoti 1 427 199 Lt importo PVM nepriemoką, skirti 10 proc. dydžio baudą nuo apskaičiuotų importo mokesčių nepriemokos sumos, priskaičiuoti 178 854 Lt delspinigių ir įregistruoti bendrovei mokestinę prievolę muitinei viso 1 748 773 Lt sumai.

Vertindamas, ar yra pagrindas pareiškėją atleisti nuo delspinigių, teismas rėmėsi MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 141 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad į bylą nėra pateikta jokių objektyvių duomenų apie tai, kad bendrovė būtų elgusis rūpestingai ir sąžiningai, t.y. tinkamai ir laiku reagavusi į sunkumus, kilusius su prekių išvežimu ir/ar klientų elgesiu vykdant tarpusavio susitarimus. Todėl, teismo manymu, būtent pačios bendrovės veiksmai bei neveikimas sąlygojo tai, kad buvo pažeistos PVMĮ įtvirtintos sąlygos, kurioms esant galėjo būti taikomas nulinis PVM tarifas.

Aplinkybių, kurias būtų galima prilyginti nenugalimos jėgos ar atsitiktinių aplinkybių poveikiui, taip pat nenustatė, todėl pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių nenustatė. Nurodė, kad delspinigiai pareiškėjui buvo paskaičiuoti už laikotarpį iki patikrinimo ataskaitos surašymo, todėl laikė, kad Muitinė apskaičiuodama bendrovei delspinigius įstatymo nuostatų nepažeidė.

Dėl pareiškėjo prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, teismas pažymėjo, kad Taisyklių 5 (1) punkte nustatyta, jog Taisyklių 5 punkte nurodyti dokumentai teritorinei muitinei gali būti pateikti prieš prekių pateikimą muitinei arba išleidus prekes, bet ne vėliau kaip prieš 10 darbo dienų iki prekių išgabenimo į kitą valstybę narę laiko pabaigos. Jeigu Taisyklių 5 punkte nurodyti dokumentai teikimai prieš prekių pateikimą muitinei, turi būti pateikti ir Taisyklių 7.1 ir 7.2 punktuose nurodyti dokumentai. Taigi Taisyklių 5 (1) punktas reglamentuoja procedūrą bendrovei siekiant, kad muitinė nustatytų ilgesnį laiką, per kurį prekės turi būti išgabentos į kitą valstybę narę nei PVMĮ 35 straipsnyje ir Taisyklių 4.5 punkte nustatytas 1 mėnesio terminas. Tačiau

bendrovė dėl prekių, kurių importo deklaracijos įformintos laikotarpyje nuo 2011 m. birželio 16 d. iki 2011 m. rugsėjo 2 d. ir 2011 m. gruodžio 5 - 6 dienomis, išvežimo termino pratęsimo į Muitinę nesikreipė. Todėl, teismo vertinimu, byloje nėra ginčo dėl Taisyklių 5 (1) punkto taikymo nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra. Taip pat nurodė, kad byloje nėra ir reikalavimo panaikinti Muitinės 2011 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0029 bei Muitinės departamento 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-326, kuriais buvo atmestas pareiškėjo prašymas pratęsti terminą prekėms įsigytoms 2011 m. birželio 7-14 dienomis, todėl pareiškėjo prašymas ištirti norminio akto teisėtumą nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla ir atmestinas.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo ištirti, ar Importuotų ir tiekiamų į kitą Europos Sąjungos valstybę narę prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčių taisyklių 5 punkte nurodyti dokumentai teritorinei muitinei gali būti pateikti prieš prekių pateikimą muitinei arba išleidus prekes, bet ne vėliau kaip prieš 10 darbo dienų iki prekių išgabenimo į kitą valstybę narę laiko pabaigos, atitinka PVMĮ 35 straipsnio 2 dalį, numatančią, kad dėl objektyvių aplinkybių gali būti nustatytas ir ilgesnis prekių išgabenimo terminas.

Nurodo, kad tai, jog Muitinės departamento 2011 m. rugsėjo 15 d. ir Vilniaus teritorinės muitinės 2011 m. liepos 7 d. sprendimai nebuvo apskųsti teismui, situacijos iš esmės nekeičia, kadangi pareiškėjas šiais sprendimais iš esmės įrodinėjo tai, kad jis kreipėsi į muitinės įstaigas dėl termino pratęsimo. Pareiškėjo nuomone, esminis momentas šiuo atveju yra tai, kad jis kreipėsi dėl termino pratęsimo, tačiau jo prašymas net nebuvo nagrinėjamas dėl formalių priežasčių. Pažymi, kad jokios kitos PVMĮ 35 straipsnyje bei Taisyklėse nustatytos sąlygos prekių neapmokestinimui importo PVM pažeistos nebuvo.

Visos prekės buvo išgabentos į kitas ES valstybes nares ir parduotos bei perduotos jose veikiantiems PVM mokėtojams, į rinką Lietuvoje šios prekės nepateko, todėl jokia žala Lietuvos biudžetui padaryta nebuvo, o pareiškėjo atžvilgiu pritaikyta sankcija bendrovei yra esminė, užkertanti kelią tolimesnei bendrovės veiklai. Akcentuoja, kad PVMĮ nenumato jokių apribojimų ir neatstatomų terminų, kuriuos praleidus ilgesnis nei PVMĮ 35 straipsnyje numatytasis 1 mėnesio prekių išvežimo terminas negali būti nustatytas. Pareiškėjo teigimu, šioje byloje ginčas dėl Taisyklių 5 (1) punkto taikymo kilo, kadangi PVMĮ nustatytas terminas buvo praleistas dėl tos priežasties, kad Vilniaus teritorinė muitinė bei Muitinės departamentas nepagrįstai atsisakė svarstyti pareiškėjo prašymą dėl šio termino pratęsimo.

Tvirtina, kad Taisyklių 5(1) punkto reikalavimas pateikti dokumentus dėl ilgesnio termino nustatymo likus ne mažiau kaip 10 darbo dienų iki termino pabaigos, nepagrįstai riboja ūkio subjektų teisę pasinaudoti PVMĮ 35 straipsnio 2 dalies nuostata, numatančia, kad dėl objektyvių priežasčių gali būti nustatytas ir ilgesnis prekių išgabenimo terminas. Objektyvios aplinkybės gali atsirasti ir likus mažiau kaip 10 darbo dienų iki prekių išgabenimo termino pabaigos, todėl minėtoji taisyklių nuostata nepagrįstai siaurina PVMĮ 35 straipsnio nuostatų taikymo sritį ar net užkerta kelią ūkio subjektams pasinaudoti įstatymo suteiktomis teisėmis, todėl laikytina prieštaraujančia įstatymui.

Pasak pareiškėjo, PVMĮ 35 straipsnio nuostata dėl galimybės nustatyti ir ilgesnį prekių išvežimo terminą turi būti taikoma tiesiogiai, ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kreipėsi dėl termino pratęsimo, o jo prašymą svarstyti buvo atsisakyta nepagrįstai, į tai, kad visas importuotas prekes pareiškėjas iš Lietuvos teritorijos faktiškai išgabeno, nepadarydamas jokios žalos biudžetui, skundžiami sprendimai naikinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė atidėti bylos nagrinėjimą ir sudaryti sąlygas pareiškėjui pateikti papildomus įrodymus dėl priežasčių, sąlygojusių negalėjimą prekių išgabenti laiku, taip pat atsisakė nagrinėti prašymus dėl bylos medžiagos papildymo anksčiau Vilniaus teritorinei muitinei teiktais dokumentais, kurių kopijų nebuvo byloje, tačiau skundžiamame sprendime nurodė, kad byloje nebuvo pateikti objektyvūs duomenys apie tai, kad pareiškėjas būtų elgęsis rūpestingai ir sąžiningai, tinkamai ir laiku reagavęs į sunkumus, todėl nuo delspinigių pareiškėjo neatleido.

Be to, pats Muitinės departamentas 2012 m. gruodžio 20 d. sprendime pripažino, kad Patikrinimo ataskaitoje delspinigiai buvo priskaičiuoti netinkamai, t.y. netinkamai nustačius delspinigių skaičiavimo pradžią.

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo apeliaciniu skundu sutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas yra kilęs dėl to, ar Vilniaus teritorinės muitinės 2012 m. rugsėjo 20 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 2VM320084M pagrįstai pareiškėjo importuotoms prekėms nebuvo taikomas 0 procentų PVM tarifas dėl to, kad pareiškėjas nevykdė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnio reikalavimų (prekių neišgabeno į kitą valstybę narę per terminą, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento).

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija, galiojusi iki 2011 m. sausio 1 d.) nustatė, kad importo PVM neapmokestinamos importuojamos prekės, jeigu importo metu žinoma, kad jos yra skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą valstybę narę, o importuotojo prekių tiekimas iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę narę pagal šio Įstatymo VI skyriaus nuostatas apmokestinamas taikant 0 procentų PVM tarifą. Šiuo metu galiojanti Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnio 1 dalis (2010 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. XI-1187 redakcija, galiojanti nuo 2011 m. sausio 1 d.) numato, kad importo PVM neapmokestinamos importuojamos prekės, jeigu importo metu žinoma, kad tos pačios prekės yra skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą valstybę narę, o importuotojo prekių tiekimas iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę narę pagal šio Įstatymo VI skyriaus nuostatas apmokestinamas taikant 0 procentų PVM tarifą.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnio 2 dalis nustato, kad šio straipsnio nuostatos taikomos, jeigu importuotojas yra registruotas PVM mokėtoju Lietuvos Respublikoje, o prekės išgabenamos į kitą valstybę narę per terminą, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento, nurodyto šio Įstatymo 14 straipsnio 12 arba 13 dalyje, dienos. Dėl objektyvių aplinkybių gali būti nustatytas ir ilgesnis išgabenimo terminas.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnis nustato išimtį iš bendrosios apmokestinimo PVM tvarkos, kurios taikymas yra galimas tik įvykdžius visas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas sąlygas. Viena tokių sąlygų yra tai, kad prekės į kitą valstybę narę turi būti išgabentos per laiką, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento, tačiau dėl objektyvių priežasčių gali būti nustatytas ir ilgesnis išgabenimo terminas.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnyje nėra įtvirtintos ilgesnio prekių išgabenimo termino nustatymo taisyklės, tačiau Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnio 3 dalis numato, kad šio straipsnio įgyvendinimo tvarką nustato Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) kartu su centriniu mokesčio administratoriumi.

Vadovaudamiesi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnio 3 dalimi, Muitinės departamento direktorius ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininkas 2004 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-439/VA-71 patvirtino Importuotų ir tiekiamų į kitą Europos Sąjungos valstybę narę prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu taisykles (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 5 punktas (Muitinės departamento generalinio direktoriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2010 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1B-773/VA-119 redakcija) nustato, kad teritorinė muitinė turi teisę nustatyti ilgesnį laiką, per kurį prekės turi būti išgabentos į kitą valstybę narę, nei nurodyta taisyklių 4.5 punkte, kuriame numatyta, jog prekės į kitą valstybę narę išgabenamos per laiką, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento, nurodyto Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 12 arba 13 dalyje, dienos arba per taisyklių 5 punkte nurodyta tvarka nustatytą ilgesnį prekių išgabenimo į kitą valstybę narę laiką.

Nagrinėjamu atveju papildomas PVM buvo apskaičiuotas dėl to, kad importo PVM neapmokestinamos pareiškėjo importuojamos prekės nebuvo išgabentos į kitą valstybę narę per vieno mėnesio terminą ir nėra priimto teritorinės muitinės sprendimo dėl ilgesnio prekių išgabenimo termino nustatymo.

Nors pareiškėjas 2011 m. liepos 4 d. kreipėsi į Vilniaus teritorinę muitinę dėl prekių išvežimo termino pratęsimo (b.l. 49), tačiau Vilniaus teritorinė muitinė 2011 m. liepos 7 d. sprendimu Nr.2TR-19-0029 nusprendė nenagrinėti pareiškėjo prašymo nustatyti ilgesnį prekių išgabenimo terminą į kitą valstybę narę (b.l. 50). Pareiškėjas 2011 m. liepos 29 d. minėtą Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą apskundė Muitinės departamentui, kuris 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr.1A-4.13-326 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b.l. 51). Byloje nėra duomenų, kad šie administraciniai sprendimai įstatymų nustatyta tvarka būtų panaikinti. Šių administracinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nėra šio mokestinio ginčo nagrinėjimo dalykas.

Sprendžiant papildomo PVM paskaičiavimo pagrįstumo klausimą nagrinėjamo ginčo kontekste reikšminga yra tik tai, ar pareiškėjas importo PVM neapmokestintas prekes į kitą valstybę narę išgabeno per Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, t.y. per 1 mėnesio terminą nuo apmokestinimo momento, ar per ilgesnį teritorinės muitinės nustatytą terminą.

Byloje nustatyta (ir pareiškėjas šios aplinkybės neginčija), jog prekės buvo išgabentos į kitą valstybę narę per laiką, ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento. Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo nustatyti ilgesnį prekių išgabenimo į kitą valstybę narę terminą nėra. Taigi, nustačius, kad pareiškėjas neįvykdė sąlygos, numatytos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje, jo prekių, išgabentų į kitą valstybę narę per ilgesnį nei 1 mėnesio terminą nuo apmokestinimo momento, tiekimui negalėjo būti taikomas 0 procentų PVM tarifas.

Todėl Vilniaus teritorinė muitinė 2012 m. rugsėjo 20 d. ataskaitoje Nr. 2VM320084M pagrįstai apskaičiavo 1 427 199 Lt importo PVM nepriemoką.

Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje). Šiuo atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos (Mokesčių administravimo įstatymo 97 straipsnio 2 dalis).

Atsižvelgiant į šias Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai skaičiavo delspinigius nuo kitos dienos po to, kai PVM pagal tuo metu galiojusius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo ataskaitos surašymo dienos, t.y. iki 2012 m. rugsėjo 20 d.

Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas.

Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalis nustato, kad atleidimo nuo pagal šio įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį - mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

Pareiškėjas skunde, adresuotame pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad yra pagrindas jį atleisti nuo delspinigių ir baudos mokėjimo, nes jis negalėjo prekių išgabenti per vieną mėnesį dėl nuo jo nepriklausiusių aplinkybių, nesant jo kaltės, nes prekių pirkėjas atsisakė prekes priimti ir pareikalavo jas pristatyti vėliau.

Aiškinant Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nurodytas atleidimo nuo baudos pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė bei numatyti negalėjo, ir dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčių mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tada eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas (vis absoluta), kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15‑141/2005; 2005 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15‑1421/2005; 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556‑319/2011; 2013 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-244/2013).

Byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, jog pareiškėjo padaryti mokesčių įstatymų pažeidimai, dėl kurių jam buvo papildomai apskaičiuotas mokėtinas PVM bei su juo susijusios sumos (bauda, delspinigiai), buvo padaryti dėl nenugalimos jėgos (gamtos jėgų, valstybinės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ir/ar kitų asmenų poveikio) ar tam tikrų atsitiktinių aplinkybių, kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė bei numatyti negalėjo, o dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčių mokėtojo valios. Nagrinėjamu atveju susitarimai su pirkėju dėl prekių tiekimo sąlygų yra susiję su pareiškėjo valiniais veiksmais. Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jis nėra kaltas dėl padaryto Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnio pažeidimo. Pareiškėjas, importuodamas importo PVM neapmokestintas prekes, privalėjo žinoti, kokiomis sąlygomis jos turėjo būti išvežtos į kitą valstybę narę, kad būtų taikomas 0 procentų PVM tarifas. Todėl atleisti pareiškėją nuo delspinigių nėra pagrindo.

Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 2 dalis nustato, kad nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jis yra sumokėjęs papildomai apskaičiuotą PVM ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Dėl to, pareiškėjas negali būti atleistas nuo baudos.

Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas atsisakė atidėti bylos nagrinėjimą, tuo nesuteikdamas galimybės pareiškėjui pateikti papildomus duomenis, tačiau tai, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindas skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti. Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus (ne valstybine kalba įformintų dokumentų autentikuotus vertimus į valstybinę kalbą) ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą. Pareiškėjas reikalavimą dėl atleidimo nuo baudos ir delspinigių pareiškė ir Muitinės departamentui (ikiteisminei mokestinį ginčą nagrinėjusiai institucijai), todėl pareiškėjas ne tik turėjo galimybę, bet ir privalėjo šį reikalavimą patvirtinančius įrodymus pateikti dar ikiteisminėje mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijoje.

Pareiškėjo prašyme ištirti norminio administracinio akto teisėtumą nėra aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys jo abejonę dėl Taisyklių 5 punkto prieštaravimo Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnio 2 daliai, o teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl šio Taisyklių punkto atitikties aukštesnę galią turintiems teisės aktams, todėl nėra pagrindo tenkinti šį pareiškėjo prašymą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, Vilniaus teritorinė muitinė teisėtai ir pagrįstai nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą PVM bei šio mokesčio delspinigius ir baudą, o Muitinės departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundus, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Salovės logistika“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys