2016-06-29 Nr. AB-13679-3-61-3-01964-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1204-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01964-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. P. 2014 m. kovo 26 d. su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas) 2014 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. (7.61)3B-2744;

2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valdyba) 2014 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2825;

3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 6 610,59 Lt, t. y. 1 914,56 Eur, už 2011 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. gegužės 1 d. laikotarpį;

4) priteisti iš Valdybos neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 2 518,32 Lt, t. y. 729,36 Eur, už 2013 m. gegužės 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį.

Nurodė, kad jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo neteisėtai sumažinta taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) nuostatas. Apie skundžiamą pensijos sumažinimą pareiškėjui niekaip nebuvo pranešta, todėl buvo apsunkintos galimybės jį apskųsti greičiau. Teisė į paskirtą ir mokamą pensiją, sietina su asmens nuosavybės teisių apsauga. Atsakovų veiksmais buvo pažeisti konstituciniai teisinės valstybės, pagarbos žmogaus teisėms, teisėtų lūkesčių apsaugos principai. Ginčo laikotarpiu buvo neteisėtai neišmokėta dalis pensijos.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjui paskirta pensija buvo mokama perskaičiuojant pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, dėl to pareiškėjui neišmokėta 6 610,59 Lt pensijos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnis neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjo atžvilgiu Laikinasis įstatymas buvo taikomas tinkamai.

Atsakovas Valdyba atsiliepime prašė bylą dalyje dėl praleisto termino atnaujinimo nutraukti, likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjui nuo 2011 m. liepos mėn. buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensiją, kurią nuo 2013 m. sausio 1 d. moka Valdybos įgaliotos įstaigos. Valdyba pareiškėjo skundą nagrinėjo kaip išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, todėl prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą nenagrinėtinas teismo. Pensija ginčo laikotarpiu buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Ši nuostata atitinka Konstituciją, todėl pensija buvo perskaičiuota teisėtai. Pensija pareiškėjui buvo mokama tinkamai taikant galiojančias Laikinojo įstatymo nuostatas, pareiškėjas skundą padavė praleidęs nustatytą terminą.

Atsakovas Valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsniu, pareiškėjo pensija iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama pagal šio įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Muitinės departamento paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų administravimas nuo 2015 m. sausio 1 d. perduotas Valdybos Utenos skyriui, todėl atsakovu byloje įtrauktinas Valdybos Utenos skyrius. Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis vadovaujantis pareiškėjui mokėta pensija, Konstitucijai neprieštaravo, buvo taikomos tinkamai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 1 d. sprendimu pareiškėjo A. P. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo pareiškėjui buvo neišmokėta 6 610,59 Lt (1914,56 Eur) laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. ir 2 518,32 Lt (729,36 Eur) laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., viso – 9 128,91 Lt (2 643,92 Eur).

Dėl Valdybos prašymo bylos dalį dėl praleisto termino atnaujinimo nutraukti, teismas nurodė, kad šioje byloje nagrinėjamas valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimas. Šios pensijos mokėjimo administravimas Valdybai buvo perduotas nuo 2013 m. sausio 1 d., iki tol pensiją pareiškėjui mokėjo Muitinės departamentas, jis priėmė ir sprendimus perskaičiuoti pareiškėjui mokamą pensiją. Atsižvelgiant į išdėstyta Valdybos prašymas dėl bylos dalies nutraukimo netenkinamas.

Pasisakydamas dėl bylos esmės teismas nurodė, kad pareiškėjo prašoma priteisti pensijos nepriemoka susidarė taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 2009 m. gruodžio 9 d. redakcijos taikymo terminas buvo numatytas šio įstatymo 15 straipsnyje – iki 2011 m. gruodžio 31 d. Šios nuostatos buvo pakeistos 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821, kuriuo minėtas 4 straipsnio taikymo terminas buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o 2012 m. gruodžio 20 d.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu – iki 2013 m. gruodžio 31 d. Šių Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų konstitucingumo klausimas buvo išspręstas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, kuriuose teismas atkreipė dėmesį į ne kartą minėtą išaiškinimą, kad dėl valstybėje susidariusios ypatingos padėties (ekonomikos krizės, gaivalinės nelaimės ir pan.), kai neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina išmokoms mokėti, laikinai, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga padėtis, išmokos gali būti mažinamos tokiu mastu, kokiu būtina gyvybiškai svarbiems visuomenės interesams užtikrinti ir kitoms konstitucinėms vertybėms apsaugoti.

Taip pat teismas nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės, invalidumo pensijų ir, esant itin sunkiai ekonominei padėčiai, įstatymų leidėjas gali koreguoti tokių skirtingos prigimties pensijų teisinį reguliavimą mažindamas šias pensijas didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Atsižvelgdamas į šiuos ir kitus susijusius argumentus, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatos, kurias taikant susidarė ginčo pensijų nepriemokos, neprieštaravo Konstitucijai.

Byloje nėra duomenų, kad atsakovas nagrinėjamu laikotarpiu mokėdamas ginčo pensijas, būtų netinkamai taikęs tuo metu galiojusius įstatymus. Kadangi nustatyta, kad šios Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos neprieštaravo Konstitucijai, konstatuotina, kad atsakovas veikė teisėtai ir nėra pagrindo priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo susidariusios pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos.

Išanalizavęs teisinį reglamentavimą, Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką panašiose bylose bei bylos faktines aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo prašymas dėl pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas išmokėjimo nepagrįstas, nes šios nuostatos Konstitucijai neprieštarauja, atsakovas jas taikė tinkamai, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamo Muitinės departamento 2014 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. (7.61)3B-2744 ir Valdybos 2014 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2825 ir pareiškėjo skundas atmetamas.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Valdybos Vilniaus skyrius pareiškėjui mokėjo pensiją ginčo laikotarpiu, pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl būtų netikslinga šioje proceso stadijoje, bylos nagrinėjimą atnaujinti pareikalaujant atsakovu byloje papildomai įtraukiant Valdybos Utenos skyrių, kai atsiliepimą dėl skundo esmės yra pateikęs kitas Valdybos teritorinis skyrius bei Valdyba, Muitinės departamentas ir sprendimą dėl pensijos perskaičiavimo priėmė bei šį sprendimą vykdė Valdybos Vilniaus skyrius. Dėl šių priežasčių teismas laikė, kad šiuo atveju byla išnagrinėta tinkamai.

III. Pareiškėjas A. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo yra atmestas ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai nesivadovavo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažyma. Atkreipia dėmesį, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikintas dalies socialinių išmokų mažinimas, todėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimo pratęsimu 2012 ir 2013 metams buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, diskriminuojami pareigūnai ir kariai, gaunantys valstybines pensijas.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Teigia, kad apeliantas skundą grindžia argumentais, kuriuos 2015 m. gegužės 14 d. ištyrė ir įvertino Konstitucinis Teismas. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo (apelianto) skundą, tinkamai įvertino visas aplinkybes ir pareiškėjo reikalavimus, Laikinojo įstatymo nuostatas ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimų išaiškinimus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui A. P. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjui Muitinės departamento Generalinio direktoriaus 2011 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Dėl pareigūno valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo Nr. 1P-308 nuo 2011 m. liepos 28 d. neterminuotai buvo paskirta pareigūno valstybinė pensija už tarnybą. Paskirtos pensijos dydis – 1 639,52 Lt. Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui paskirta valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota ir sumažinta išmokant 1 324,73 Lt pensiją.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Taigi, iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Atitinkamai, nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui A. P. valstybinė pensija buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. – taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais iš esmės teigiama, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti valstybinės pensijos dalį, visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas yra pasisakęs ir dėl pareiškėjo argumentų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumo. 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), nėra pagrindo spręsti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, atitinkamai nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Pasisakant dėl pareiškėjo argumentų, jog teisinis reglamentavimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimas buvo pratęstas, pažeidžia jo teises, t. y. diskriminuoja pareiškėją kitų pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu, pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime taip pat išaiškinta, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsižvelgus į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės prašo bylą nagrinėti tiesiogiai taikant Konstitucijos bei tarptautinių teisės aktų nuostatas. Šiuo aspektu pažymėtina, jog, kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pripažino, kad tiek Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, tiek ir šios teisės normos galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės nesivadovauti nurodytomis teisės normomis ir ginčą spręsti tiesiogiai taikydamas Konstitucijos bei tarptautinių teisės aktų nuostatas.

Pastebėtina, jog aukščiau aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, kurioje konstatuota, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2016 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1194-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-520/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-316-552/2016 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinus tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, konstatuotina, jog Ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Nuo 2014 m. sausio 1 d. pareiškėjo pensija mažinama nebuvo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė