AS-492-324-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS492-324/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00784-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos 63.3.1, 63.3.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Kauno apygardos administraciniame teisme 2012 m. kovo 9 d. gautas pareiškėjo D. V. skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. sausio 31 d. Įsakymo Nr. 10-TE-52 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų eilinės atestacijos surengimo“ (toliau – ir Įsakymas dėl neeilinės atestacijos) 2.2 punkto panaikinimo ir prašymas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Prašyme dėl praleisto termino atnaujinimo paaiškino, kad 2011 m. kovo 30 d. pateikė prašymą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų atlikto tarnybinio patikrinimo išvados pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimo. Nuo to laiko niekas jo neapklausė, jokių procesinių veiksmų neatliko, nei žodinio nei rašytinio atsakymo į savo prašymą negavo. 2012 m. vasario 15 d. kreipėsi raštu į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija), kur jam paaiškino, jog prašymą persiuntė nagrinėjimui į Policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas). 2012 m. vasario 20 d. kreipėsi į Policijos departamentą, 2012 m. vasario 29 d. jam pateikė atsakymą, kad jo prašymas atmestas, taip pat nurodė, kad atsakymą gegužės mėnesį buvo jam išsiuntę, tačiau pastarasis grįžo neįteiktas. Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad ankščiau neturėjo galimybės kreiptis, nes 2011 m. vasario 7 d. gimus dukrai, išėjo tėvystės ir vaiko priežiūros atostogų, gegužės mėnesį buvo Kaune, nes Mykolo Romerio universiteto Kauno filiale vyko parengiamoji sesija, birželio mėnesį laikė egzaminus, nuo to laiko augina vaiką ir neturėjo jokių galimybių dienos metu kreiptis į valstybines institucijas. Pareiškėjas pridūrė, kad teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 19 d. nutartimi atmetė D. V. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas, studijavęs teisės mokslo studijas, turėjo žinoti, kad nesutikdamas su Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. 10-TE-52 dalimi, per vieną mėnesį nuo susipažinimo su skundžiamu įsakymu turėjo teisę kreiptis į teismą. Tačiau pareiškėjas 2011 m. vasario 8 d. susipažinęs su skundžiamu įsakymu, tik 2011 m. kovo 30 d., kaip pats paaiškina, kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą, o nesulaukęs jokio atsakymo, su pakartotiniu prašymu į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą kreipėsi tik 2012 m. vasario 15 d., tai yra praėjus beveik metam po pirmojo kreipimosi. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad 2011 m. vasario 7 d. gimus dukrai, augina vaiką, laikė sesiją Mykolo Romerio universiteto Kauno filiale ir neturėjo jokių galimybių dienos metu kreiptis į valstybines institucijas, negali būti laikoma svarbia priežastimi terminui atnaujinti, kadangi į valstybinę instituciją galima kreiptis ir raštu. Pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2012 m. kovo 13 d., tai yra, praėjus daugiau nei metams po susipažinimo su skundžiamu įsakymu. Įvertinus visas aplinkybes, pripažintina, kad pareiškėjas aplaidžiai rūpinosi savo teisių gynimu. Pareiškėjo nurodyti termino atnaujinimo motyvai nelaikytini tinkamomis ir pagrįstomis priežastimis terminui atnaujinti.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu (b. l. 41–42) prašo skundą tenkinti ir atnaujinti praleistą apskundimo terminą. Nurodo, kad nesutinka su teismo teiginiu, kad į teismą buvo kreiptasi po metų, nes pareiškėjas pasinaudojo jam suteikta diskrecija pasirinkti ginčo nagrinėjimą ne teismo tvarka ir kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją. Jo prašymas buvo priimtas nagrinėti, nes pareiškėjo nurodytos priežastys buvo pripažintos objektyviomis ir pagrįstomis, todėl teismo argumentas, kad ir į ikiteisminio nagrinėjimo instituciją buvo kreiptasi pavėluotai, yra nepagrįstas. Teigia, kad vėliau kreipėsi į Policijos departamentą, kurio atsakymą gavo tik 2012 m. vasario 30 d. (atskirajame skunde data nurodyta netiksliai, turėtų būti – 2012 m. vasario 29 d.). Teigia, kad teismo nutartyje neteisingai nurodyta, kad pareiškėjas su Įsakymu buvo supažindintas 2011 m. vasario 8 d., kadangi per laikotarpį nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2011 m. vasario 14 d. pareiškėjas buvo vokiečių kalbos kursuose.

Mano, kad susiklosčiusios išskirtinės šeimos aplinkybės (pareiškėjas teigia, kad vienas augino neseniai gimusį vaiką) laikytinos svarbiomis nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, nulėmusiomis termino praleidimą. Mano, jog pirmosios instancijos teismo teiginys, kad pareiškėjas galėjo paduoti skundą raštu, nepagrįstas.

Teigia, kad apskundimo terminą praleido negavęs atsakymo iš Policijos departamento t. y. objektyviai nežinodamas ar jo skundas yra patenkintas, o pakartotinai į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją kreipėsi tik atsiradus objektyvioms aplinkybėms. O į teismą galėjo kreiptis tik gavęs jų atsakymus.

IV. Pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas ginčija Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. 10-TE-52 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų eilinės atestacijos“ 2.2 punktą, kuriuo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atestavimo komisijai inter alia pavesta surengti neeilinę atestaciją D. V..

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 148 straipsnyje nustatyta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis.

ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo patenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

Pagal ABTĮ 5 straipsnį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. AS143–286/2011, nagrinėjant įsakymo dėl neeilinės atestacijos teisėtumo klausimą buvo pasisakyta, kad įsakymu dėl atestacijos buvo įformintas tik procedūrinę reikšmę turintis veiksmas, atliekamas atestacijos proceso pradiniame etape. Šiuo aktu nėra suteikiamos jokios teisės, taip pat nėra nustatomos jokios pareigos, privalomos elgesio taisyklės. Juo tik pradedama procedūra, kurios metu, priėmus galutinį sprendimą, pareiškėjos teisinis statusas gali pasikeisti. Akivaizdu, jog įsakymas nesukelia teisinių pasekmių, nes nėra administracinis aktas pagal ABTĮ nuostatų prasmę (ABTĮ 2 str. 14, 15 d., 15 str. 1 d. 1 p.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas taip pat skundžia Įsakymo dėl neeilinės atestacijos 2.2 punktą, kuriuo tik pavedama atestacijos komisijai atlikti nurodytų asmenų neeilinę atestaciją t. y. įforminamas procedūrinis veiksmas. Pareiškėjui nėra suteikiamos jokios teisės ar nustatomos pareigos. Akivaizdu, kad įsakymas nesukėlė pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl, vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalies nuostatomis, negalėjo būti skundžiamas.

Įvertinusi nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. sausio 31 d. Įsakymo Nr. 10-TE-52 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų eilinės atestacijos surengimo“ 2.2 punkto panaikinimo iš esmės priėmė teisingą sprendimą, tačiau neteisingai nurodė atsisakymo priimti skundą šioje dalyje pagrindą – nurodytus reikalavimus turėjo būti atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu – kai skundas nenagrinėtinas teismų.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, susiję su skundo padavimo termino atnaujinimu, nevertintini.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, iš esmės priėmė teisingą sprendimą, tačiau nurodė netinkamą atsisakymo priimti skundą pagrindą, kuris šia nutartimi keistinas.

IV. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. V. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį pakeisti ir nurodyti, kad pareiškėjo skundą atsisakoma priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu – kai skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai:

Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė