2025-09-10 Nr. AB-14135-3-61-3-03979-2025-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1020-815/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03979-2025-0

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Y. M. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. liepos 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos Y. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja Y. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. 25S154308 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėja taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą iki šio ginčo galutinio išnagrinėjimo.

II. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. liepos 22 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas pažymėjo, kad Sprendimu nuspręsta pareiškėjai Y. M. panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes asmuo turi bedarbio statusą ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės.

Teismas nurodė, kad viena iš būtinų sąlygų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį yra tai, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėja nedetalizavo galimų atsirasti pasekmių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad, nepritaikius jos prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjai ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Tai, kad pareiškėja gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėja neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-535-525/2024).

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad: pareiškėja nepateikė jokių argumentų, jog, nepritaikius jos prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; pareiškėja nepateikė teismui kompetentingos institucijos sprendimo, kuriuo būtų nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę ar įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per tam tikrą nustatytą terminą; Sprendimu pareiškėja neįpareigota savanoriškai išvykti, – konstatavo, jog Sprendimas nesukelia pareiškėjai sunkiai atitaisomų pasekmių ir prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkino.

III. Pareiškėja Y. M. atskirajame skunde prašo: panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. liepos 22 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę; sustabdyti Sprendimo vykdymą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ir galutinio sprendimo įsiteisėjimo; laikyti, kad palikus Lietuvą ir negrįžtamai nutrūkus socialiniams ir ekonominiams ryšiams, būtų padaryta neatitaisoma žala.

Pareiškėja teigia, kad teismas neatsižvelgė į jos siekį aktyviai integruotis: pareiškėja yra užsiregistravusi į Užimtumo tarnybą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba), siunčia gyvenimo aprašymus, teikia paslaugas pagal civilines sutartis ir dalyvauja darbo rinkos programose. Leidimo laikinai gyventi panaikinimas asmeniui, kuris aktyviai ieško darbo ir gauna pajamas, yra neproporcingas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ principams.

Pareiškėjos vertinimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad, netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės, nebus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala. Praradus leidimą laikinai gyventi, iškyla tiesioginė grėsmė teisėtam buvimui Lietuvoje, nutrūksta socialiniai, ekonominiai ir integraciniai ryšiai, apribojama aktyvi darbo paieška, padaroma žalos orumui ir teisėtiems lūkesčiams. Pareiškėja, neturėdama leidimo laikinai gyventi, negali gauti darbo kitoje Europos Sąjungos valstybėje ir netenka teisės integruotis į Europos Sąjungos visuomenę. Pareiškėja taip pat akcentuoja, kad, neturėdama leidimo laikinai gyventi, tampa nelegaliu migrantu.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nustatęs šias aplinkybes: pareiškėja nepateikė jokių argumentų, jog, nepritaikius jos prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; pareiškėja nepateikė teismui kompetentingos institucijos sprendimo, kuriuo būtų nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę ar įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per tam tikrą nustatytą terminą; Sprendimu pareiškėja neįpareigota savanoriškai išvykti.

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėja siekia aktyviai integruotis: yra užsiregistravusi Užimtumo tarnyboje, siunčia gyvenimo aprašymus, teikia paslaugas pagal civilines sutartis ir dalyvauja darbo rinkos programose. Pareiškėjos teigimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad, netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės, nebus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala. Praradus leidimą laikinai gyventi, iškyla tiesioginė grėsmė teisėtam buvimui Lietuvoje, nutrūksta socialiniai, ekonominiai ir integraciniai ryšiai, apribojama aktyvi darbo paieška, padaroma žalos orumui ir teisėtiems lūkesčiams. Pareiškėja, neturėdama leidimo laikinai gyventi, negali gauti darbo kitoje Europos Sąjungos valstybėje ir netenka teisės integruotis į Europos Sąjungos visuomenę. Pareiškėja taip pat akcentuoja, kad, neturėdama leidimo laikinai gyventi, tampa nelegaliu migrantu.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pavyzdžiui, pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir panašiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-190-492/2024; 2023 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-212-822/2023; kt.).

Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).

Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; kt.). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; kt.).

Pabrėžtina ir tai, kad asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti jo interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-735/2014; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, ginčo esmę, pareiškėjos prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį ir jos nurodytus argumentus (praradus leidimą laikinai gyventi, iškyla tiesioginė grėsmė teisėtam buvimui Lietuvoje, nutrūksta socialiniai, ekonominiai ir integraciniai ryšiai, apribojama aktyvi darbo paieška, padaroma žalos orumui ir teisėtiems lūkesčiams. Pareiškėja, neturėdama leidimo laikinai gyventi, negali gauti darbo kitoje Europos Sąjungos valstybėje ir netenka teisės integruotis į Europos Sąjungos visuomenę), pažymi, kad pareiškėja neįrodė, jog jai bus padaryta didelė, neatitaisoma žala.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariami pareiškėjos teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos, nutrūkstant socialiniams, ekonominiams ir integraciniams ryšiams, apribojant aktyvią darbo paiešką, negalint gauti darbo kitoje Europos Sąjungos valstybėje ir netenkant teisės integruotis į Europos Sąjungos visuomenę, yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą patirtų pareiškėja, netenkinus jos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Pareiškėjos prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjos teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai, nes pareiškėja nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog, netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-690-968/2022, 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5097-552/2020, 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-585-502/2020, 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-278-525/2020).

Pažymėtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017 ir kt.), nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024 ir kt.).

Pareiškėja šiuo atveju nepagrindė, kad, netaikius jos prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, neatitaisomai bus pažeisti jos teisės ir teisėti interesai, be to, nagrinėjamu atveju byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovas pradėjo pareiškėjos išsiuntimo į kilmės šalį procedūras.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos Y. M. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. liepos 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Dalia Višinskienė