2023-05-31 Nr. AB-11158-3-62-3-00179-2022-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-344-525/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00179-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Ramūno Gadliausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (teisių ir pareigų perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos, patirtos per kalinimo laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 26 d., atlyginimą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK ir dėl neužtikrinto sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis. Teigė, kad jis negalėjo laisvai judėti atvirosios kolonijos teritorijoje, nepagrįstai visur lydimas pareigūnų, kurie veda ir į parduotuvę, žiūri, ką pareiškėjas perka, taip pastoviai iš jo tyčiojamasi ir jis yra žeminamas. Pareiškėjas teigė, kad 2022 m. sausio 26 d. nebuvo nuvestas į Pravieniškių PN-AK buhalteriją paimti savo uždirbtų pinigų, nors buvo liepta ateiti tą dieną nuo 11.30 val. iki 12.30 val., kai pinigai turėjo būti pervesti dar 2022 m. sausio 7 d. Pareiškėjas tvirtino, kad 2022 m. sausio 5 d. buvo statybose ir sukilo spaudimas, jį pamatavo vaistinėje. Tačiau nebuvo pristatytas į ligoninę, o parvežtas į Pravieniškių PN-AK, tik buvo užregistruotas pas šeimos gydytoją, pas kurį lankėsi 2022 m. sausio 11 d. Nurodė, kad 2010 metais buvo sumuštas ir sulaužytas klubo sąnarys, 2015 m. lapkričio 13 d. jį vėl sumušė ir sulaužė kaukolę. Patirtos traumos atsiliepė 2021 m. liepos 29 d., nes nepagrįstai 5 parom jį uždarė į kamerų tipo patalpą dėl to, kad jis pavėlavo grįžti iš Kauno klinikų, kur vyko su leidimu; apie vėlavimo priežastis negalėjo pranešti, nes niekam į koloniją negalėjo prisiskambinti. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 91 straipsnį, jis turi būti išleidžiamas 14 valandų, o pareiškėjas pas gydytojus buvo išleidžiamas tik 6 valandoms. Per tokį laiką jis negalėjo nuvykti į gydymo įstaigą susitarti dėl reabilitacijos bei fizioterapijos procedūrų. Dėl minėtų aplinkybių patyrė skausmus, regėjimo pablogėjimą, kankinosi. Manė, kad atvirosios kolonijos administracija nori su juo susidoroti, kad vėl galėtų perkelti į pataisos namus.

3. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Pravieniškių PN-AK nurodė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo patalpinimo į Pravieniškių PN-AK, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, tačiau to nedarė. Skundžiamas terminas yra 3 metai atgal nuo skundo teisme gavimo dienos, todėl ginčo laikotarpiui nuo 2010 metų iki 2019 m. vasario 22 d. turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas nuo 2021 m. gruodžio 29 d. pradėjo dirbti plataus profilio statybininko pareigose uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Ekoilas“. Į pareiškėjo asmeninę sąskaitą 2022 m. sausio 31 d. buvo pervesti 85,85 Eur, kuriuos Pravieniškių PN-AK buhalterija tą pačią dieną išmokėjo pareiškėjui. Nuteistųjų lankymasis administraciniame pastate (buhalterijoje, asmeniniais klausimais) numatytas laiku nuo 10.30 val. iki 12 val. Teisės aktai nenumato teisės nuteistiesiems nelydimiems lankytis pataisos įstaigos buhalterijoje. Be to, teisės aktuose įtvirtinti draudimai nuteistiesiems be leidimo išeiti iš atvirosios kolonijos, ir be leidimo išeiti už teritorijos, nustatytos kiekvienam gyvenamajam korpusui, ribų.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2022 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas patikslindamas skundo reikalavimus, nurodė šiuos neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus, sukėlusius jam neturtinę žalą: nenuvedimą į buhalteriją 2022 m. sausio 26 d. pasiimti darbo užmokesčio, 2022 m. sausio 5 d. medicininės pagalbos neužtikrinimą statybos objekte Vilniuje bei fizioterapinio gydymo neprieinamumą po 2021 m. liepos 29 d. Būtent toks pareiškėjo skundas buvo priimtas teismo, administracinė byla išnagrinėta pareiškėjo patikslintų skundo reikalavimų, kurie buvo priimti teismo, ribose.

7. Teismas iš atsakovo atstovo atsiliepimo nustatė, kad pareiškėjas nuo 2021 m. gruodžio 29 d. pradėjo dirbti plataus profilio statybininko pareigose UAB „Ekoilas“. Jo uždirbti pinigai – 85,85 Eur į pareiškėjo asmeninę sąskaitą buvo pervesti tik 2022 m. sausio 31 d., kuriuos Pravieniškių PN-AK buhalterija tą pačią dieną išmokėjo pareiškėjui. Teismas neturėjo pagrindo abejoti tokiais atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nes juos pilnai patvirtino nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraštis, kuriame nurodyta, jog pareiškėjui 85,85 Eur buvo pervesti 2022 m. sausio 31 d. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad iki 2022 m. sausio 31 d., kuomet pareiškėjui buvo pervesta 85,85 Eur, Pravieniškių PN-AK buhalterija negalėjo šių pinigų išduoti ir pareiškėjo atvykimas į Pravieniškių PN-AK buhalteriją buvo netikslingas, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su pinigų išmokėjimo pažeidimu. Teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti argumentai, jog pinigai jam buvo pervesti per vėlai (turėjo būti pervesti 2022 m. sausio 7 d.) nagrinėjamu atveju reikšmės neturėjo, nes pareiškėjo darbo sutartis buvo sudaryta ne su Pravieniškių PN-AK, o su UAB „Ekoilas“, kuris ir buvo atsakingas už darbo užmokesčio pareiškėjui mokėjimą.

8. Pareiškėjas nurodė, kad jam sveikata sutriko (pakilo kraujo spaudimas) 2022 m. sausio 5 d. dirbant statybos objekte Vilniuje. Teismas nurodė, kad pareiškėjas statybos objekte Vilniuje dirbo pagal 2021 m. gruodžio 23 d. sudarytą darbo sutartį su UAB „Ekoilas“, t. y. išvykęs už atvirosios kolonijos ribų, būdamas darbdavio žinioje, todėl Pravieniškių PN-AK neturėjo pareigos užtikrinti jam medicininės pagalbos suteikimą statybos objekte. Be to, ir pats pareiškėjas patvirtino, kad jam sugrįžus į Pravieniškių PN-AK, jis buvo užregistruotas pas mediką. Dėl nurodytų argumentų teismas laikė, kad šiais aspektais Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų neatliko.

9. Pareiškėjas teigė, kad nepagrįstai, būdamas atvirojoje kolonijoje, negalėjo laisvai judėti, visur buvo lydimas pareigūnų. BVK 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad atvirose kolonijose nuteistieji laikomi be apsaugos, bet yra prižiūrimi. BVK 91 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad atvirose kolonijose nuteistieji nuo kėlimosi iki miego laiko turi teisę laisvai vaikščioti nustatytoje teritorijoje. Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2021 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. V-315 patvirtintoje Atvirosios kolonijos nuteistųjų ir nuteistųjų, kuriems suteikta teisė išvykti be sargybos arba be palydos dienotvarkėje darbo dienomis (toliau – ir Dienotvarkė), nuteistųjų lankymasis administraciniame pastate (buhalterija, asmeniniais klausimais) numatytas laiku nuo 10.30 val. iki 12 val. Dienotvarkėje taip pat numatyta, jog atvirosios kolonijos nuteistieji nuo kėlimosi iki miego laiko turi teisę laisvai vaikščioti atvirosios kolonijos aptvertoje teritorijoje, nuteistiesiems draudžiama be leidimo išeiti iš atvirosios kolonijos, taip pat nuteistiesiems be leidimo draudžiama išeiti už teritorijos, nustatytos kiekvienam gyvenamajam korpusui ribų. Teismo vertinimu, aptartas teisinis reglamentavimas suponavo išvadą, kad atvirosios kolonijos sąlygomis Pravieniškių PN-AK laikomi nuteistieji turi teisę laisvai vaikščioti nustatytoje teritorijoje, bet kitose teritorijose yra prižiūrimi pareigūnų, tai yra pareiškėjui, kaip atliekančiam bausmę atvirosios kolonijos sąlygomis, nėra numatyta absoliuti teisė bet kur laisvai judėti, neprižiūrimam pareigūnų. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad dėl šios pareiškėjo skundo dalies argumentų Pravieniškių PN-AK nepažeidė nustatyto teisinio reglamentavimo.

10. Dėl sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, teismas išanalizavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnio, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2019 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. V-1103/1R-279 patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir teikimo asmenims, laikomiems laisvės atėmimo įstaigose, tvarkos aprašo nuostatas bei atsižvelgė į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. V-299 patvirtintą Laisvės atėmimo vietų ligoninės valdymo struktūrą, ir nustatė, kad dėl įvykdytos pertvarkos Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo įsteigtas šios ligoninės struktūrinis padalinys – Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyrius, veikiantis pagal veiklos adresus, įskaitant ir Pravieniškių PN-AK.

11. Iš Pravieniškių PN-AK pažymos teismas nustatė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 5 d. iki 2022 m. gegužės 16 d. penkis kartus kreipėsi su rašytiniais prašymais pas medikus ir buvo pas juos pristatytas, kas patvirtino, kad Pravieniškių PN-AK užtikrino pareiškėjui sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą. Pareiškėjas neįvardijo nė vieno atvejo, kad jis nebūtų užregistruotas pas gydytoją ar nebūtų buvęs išleistas pagal gydytojų nukreipimą vykti konsultacijai ar gydymui į kokią nors gydymo įstaigą. Pareiškėjo išsakytas argumentas, kad pas gydytojus išleidžiamas tik trumpam laikui, todėl nespėja laiku sugrįžti, o kartą už tai jam buvo paskirta nuobauda – 5 parom uždarytas į kamerą, teismo vertinimu, grindžiamas tik deklaratyviais teiginiais, tokiam savo argumentui pagrįsti jis nepateikė jokių įrodymų, nekonkretizavo nė vieno tokio fakto laiko, tokius pareiškėjo teiginius paneigė ir Pravieniškių PN-AK pažyma apie pareiškėjo pažeidimus ir paskatinimus, iš kurios buvo matyti, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK apskritai nebuvo 5 parom patalpintas į kamerų tipo patalpą, todėl šie pareiškėjo argumentai teismo atmesti.

12. Pareiškėjas nurodė, kad jis dėl Pravieniškių PN-AK kaltės negalėjo gauti fizioterapijos procedūrų, būtinų dėl anksčiau patirtų traumų. Teismas pažymėjo, jog teismo posėdžio metu pareiškėjas pats patvirtino, kad fizioterapijos procedūros jam gydytojo nėra paskirtos, tokioms procedūroms atlikti jis jokioje gydymo įstaigoje nėra užregistruotas, šias procedūras jis nori gauti savo iniciatyva pagal gydytojos rekomendaciją, jam reikia nuvykti į gydymo įstaigą ir tokias procedūras užsisakyti. Teismo vertinimu, kreiptis į atitinkamą gydymo įstaigą dėl galimybės gauti tam tiktas fizioterapines procedūras, pareiškėjas turi galimybę telefonu bei elektroniniu paštu. Be to, pareiškėjas ir pats nenurodė bei nepateikė jokių įrodymų, kad jis šiuo klausimu Pravieniškių PN-AK administracijos būtų prašęs leidimo išvykti į konkrečią gydymo įstaigą, o Pravieniškių PN-AK tokį leidimą jam būtų atsisakęs išduoti. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas nenustatė kokių nors neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, sutrukdžiusių pareiškėjui gauti jo pageidaujamas fizioterapijos procedūras.

13. Įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytus paaiškinimus, byloje esančius rašytinius dokumentus, teismas darė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK tinkamai įvykdė savo pareigą užtikrinti pareiškėjui sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą – pareiškėjas nuo 2022 m. sausio 5 d. iki 2022 m. gegužės 16 d. penkis kartus kreipėsi su rašytiniais prašymais pas medikus ir buvo pas juos pristatytas. Nagrinėjant bylą, duomenų, kad pareiškėjui dėl jo sveikatos sutrikimų būtų atsiradusi būtinybė suteikti pirmąją medicinos pagalbą (tame tarpe ir dėl 2022 m. sausio 5 d. įvykio), kurios suteikimą privalo užtikrinti Pravieniškių PN-AK, nebuvo nustatyta.

14. Teismas sprendė, kad likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti. Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponavo išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo netinkamų laikymo sąlygų ir dėl neužtikrinto sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo buvo grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai teismo nevertinti kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Byloje nebuvo jokių duomenų, jog atsakovo atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Teismas nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir žalos fakto, t. y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo laikė nepagrįstu, todėl atmetė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str., 88 str. 1 p.).

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniu skundu, kurį papildė, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti 3 000 Eur neturtinę žalą.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo analogiškus argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymi, kad jo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas, nemotyvuotas, bei pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus lūkesčius. Pareiškėjo vertinimu, sprendimas priimtas neįvertinus visų pateiktų faktinių aplinkybių ir neatsižvelgiant į ypatingai reikšmingų aplinkybių visumą.

17. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovo atstovas nurodo, kad apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių naujų įrodymų ir įtikinamų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo pagrįstumą. Šiuos argumentus pareiškėjas jau buvo išdėstęs skunde, ir pirmosios instancijos teismas savo sprendime į juos iš esmės motyvuotai atsakė. Pirmosios instancijos teismas nešališkai ir išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Pravieniškių PN-AK nuomone, apeliaciniame skunde nenurodyta, kokias konkrečias proceso teisės ar materialiosios teisės normas pažeidė teismas, o vien tai, kad teismo sprendimas nepatinka pareiškėjui ar netenkina jo prasimanytų neteisėtų interesų, negali būti pagrindu naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo prašomo priteisti neturtinės žalos, kilusios dėl pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir žalos fakto, t. y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį kilti.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, mano, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo pateiktus įrodymus, buvo šališkas, todėl jam turėtų būti priteistas 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

22. Pirmiausia pažymėtina, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde ir teismo posėdžio metu išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl nenuvedimo laiku į buhalteriją pasiimti darbo užmokesčio, medicininės pagalbos nesuteikimo ir sveikatos priežiūros paslaugų neprieinamumo yra nepagrįstos. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės deklaratyviai nesutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, tvirtindamas, jog pirmosios instancijos teismo teisėja neįsigilino į jo skundo argumentus, todėl juos įvertino šališkai. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakant į apeliacinio skundo argumentus.

24. Dėl apeliacinio skundo teiginių apie pirmosios instancijos teismo šališkumą akcentuotina, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas. Asmeninis (subjektyvusis) nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų pabrėžta, kad teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 4 d. sprendimą Academy Trading Ltd ir kt. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 30342/96)). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką. Sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui. Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Daniją (pareiškimo Nr. 10486/83); 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22399/93); 2000 m. birželio 22 d. sprendimą byloje Coeme ir kt. prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 32492/96)).

25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepagrindė pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumo tiek subjektyviuoju (t. y., kad teismas turėjo asmeninį išankstinį nusistatymą ar buvo tendencingas), tiek objektyviuoju aspektu (t. y., kad yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teismo šališkumo). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad teismas buvo šališkas. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, savaime nereiškia, jog teismas (teisėja) byloje buvo šališkas ar atmestinai išnagrinėjo bylą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai aptariamu aspektu yra nepagrįsti.

26. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui (jo atstovui). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino pateiktų faktinių aplinkybių ir neatsižvelgė į reikšmingų aplinkybių visumą, neišreikalavo papildomų įrodymų, tačiau tokių savo argumentų nedetalizuoja, nepagrindžia, kokių įrodymų byloje trūko, kokios aplinkybės, pareiškėjo vertinimu, nebuvo nustatytos, tinkamai pagrįstos įrodymais bei įvertintos. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; 2020 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1067-520/2020; kt.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

28. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

29. Nagrinėjamoje byloje nenustačius Lietuvos valstybės atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui neįrodžius padarytos neturtinės žalos fakto, viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima.

30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams ir jų nekartodama (šiuo aspektu žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas