2021-01-06 Nr. AB-503-3-61-3-02187-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-5047-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02187-2020-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. M.-B.(A. M.-B.), D. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Migracijos departamentas 2020 m. balandžio 17 d. Sprendimu (atsakymu) Nr. 10K-13954, atsižvelgęs į įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir vykdydamas teismo įpareigojimą, iš naujo išnagrinėjo pareiškėjų 2019 m. lapkričio 22 d. prašymą, netenkino pareiškėjų prašymo, informavo, kad pareiškėja, būdama Lietuvos Respublikoje neteisėtai, negali pateikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje.

2. Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 10K-13954 „Dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nacionalinę vizą pateikimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) pareiškėjos ir jos sutuoktinio 2019 m. lapkričio 22 d. prašymą leisti jai pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei nacionalinės vizos išdavimo, būnant Lietuvos Respublikoje išspręsti iš esmės – prašymą tenkinti, 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindė šiais argumentais:

2.1. 2019 m. lapkričio 22 d. pateikė Departamentui prašymą leisti pareiškėjai pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei nacionalinės vizos išdavimo, būnant Lietuvos Respublikoje neteisėtai, t. y. pasibaigus laikotarpiui, kurį ji gali būti Lietuvos Respublikoje be vizos ir neišvykstant iš šalies, tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis (toliau – ir Prašymas). Departamentas 2019 m. gruodžio 18 d. Sprendimu konstatavo, kad pareiškėja nuo 2019 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, tad negali pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi, neišvykdama iš šalies. Pareiškėja Vilniaus apygardos administraciniam teismui apskundė minėtą departamento sprendimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino, panaikino Departamento Sprendimą ir įpareigojo Departamentą iš naujo išspręsti pareiškėjos ir jos sutuoktinio prašymą.

2.2. Prašymą pateikė šeimos susijungimo pagrindu, atskleidė visus teisiškai ir faktiškai reikšmingus duomenis prašymui teisingai išspręsti – duomenis apie pareiškėjo nepilnametę dukrą, kurią augina abu pareiškėjai, abiejų pareiškėjų sudarytą santuoką, duomenis apie pareiškėjos atvykimą į Lietuvą ir tikruosius ketinimus, duomenis apie santuokos sudarymą, priežastis, kurios lėmė pareiškėjų buvimą Lietuvoje ir duomenų pateikimo laikotarpį. Atsakovo pakartotiniame sprendime nenagrinėti konkretūs pareiškėjų prašyme išdėstyti argumentai bei juos pagrindžiantys įrodymai, Sprendimas priimtas ne pareiškėjų atžvilgiu, t. y. konkrečių asmenų, kuo ir pasižymi individualaus akto ypatumai, o apskritai neapibrėžtų teisės subjektų atžvilgiu paaiškinant tą patį (tik kiek išsamiau), kas jau buvo paaiškinta ankstesniame Sprendime. Atsakovas Sprendimo nepriėmė nepagrįstai ilgą laiką (žymiai viršijo nustatytą 20 dienų terminą sprendimui priimti), pareiškėjai ir jos atstovui, sutuoktiniui jo tinkamai neįteikė, todėl mano, kad atsakovas nesiekė tinkamai įvykdyti teismo sprendimo, jis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų. Be to, atsakovo pakartotiniame Sprendime apskritai nenurodyta jokia priėmimo data bei jį identifikuojantys ženklai – numeracija, registracija, data ir pan., jį priėmė ir pasirašė subjektas, kuris galimai apskritai neturi teisinės galios priimti tokį teisinius padarinius sukeliantį sprendimą.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Departamentas tinkamai pareiškėjams įteikė ginčijamą raštą, dar 2020 m. balandžio 17 d. išsiunčiant jį pareiškėjų prašyme nurodytu el. pašto adresu (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjai teismui melagingai nurodo, jog ginčijamas raštas pirmą ir vienintelį kartą jiems išsiųstas 2020 m. birželio 9 d. Ginčijamas raštas iki 2020 m. gegužės 4 d. pareiškėjų nebuvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, laikytina, kad apskundimo terminas yra pasibaigęs, todėl šiai dienai galutinai išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. įpareigojimas Departamentui iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2019 m. lapkričio 22 d. pareiškimą (prašymą).

3.2. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėja nuo 2019 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai (to neginčija ir patys pareiškėjai). Departamentas nustatė, kad pareiškėjos kelionės dokumente nurodyti asmens duomenys neatitinka duomenų, nurodytų Lietuvos Respublikos gyventojų registre. Taigi Departamentas negali leisti pateikti pareiškėjams prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nepateikus naujo kelionės dokumento, kurio duomenys sutaptų su duomenimis, esančiais Lietuvos Respublikos gyventojų registre. Pareiškėja nei prašyme, nei skunde nenurodė nei vienos priežasties ar individualių aplinkybių, kodėl jai turėtų būti taikomos kitokios taisyklės nei visiems užsieniečiams. Pareiškėjos teisė į šeimos susijungimą savaime neatleidžia jos nuo pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų, nustatytų visiems užsieniečiams, siekiantiems šiuo pagrindu gauti leidimą laikinai gyventi.

3.3. Ginčijamas raštas sudarytas elektroniniu būdu bei pasirašytas elektroniniu parašu. Viena iš elektroninio dokumento sudedamųjų dalių – metaduomenys. Elektroninio dokumento metaduomenys, apibūdina patį elektroninį dokumentą ir jo sudarymą. Tai dokumento sudarytojo pavadinimas; dokumento sudarytojo kodas; adresatas; dokumento pavadinimas; dokumento registracijos data; dokumento registracijos numeris ir t. t. Visi šie duomenys nurodyti elektroninio dokumento metaduomenyse, todėl papildomai jų nurodyti pačiame ginčijame rašte nėra tikslo. Atsakant į pareiškėjų argumentus dėl dokumentą pasirašiusio asmens, pažymi, kad Departamento Imigracijos skyriaus patarėja V. V. ginčijamo rašto priėmimo dieną ėjo Imigracijos skyriaus vadovaujančias pareigas, pavaduojant skyriaus vedėją, kuri tuo metu buvo kasmetinėse atostogose.

III. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir panaikino Departamento Sprendimą bei įpareigojo Departamentą išnagrinėti pareiškėjų A. M. B. ir D. B. 2019 m. lapkričio 22 d. pareiškimą (prašymą) iš naujo; priteisė pareiškėjai A. M. B. iš atsakovo Departamento 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, o kitą skundo dalį atmetė.

5. Teismas sutiko su pareiškėjų skundo argumentais, kad ginčijamame Sprendime atsisakymą neleisti pareiškėjai pateikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei nacionalinės vizos išdavimo Departamentas pagrindė vien aplinkybe, kad pareiškėja prašymą turi pateikti išvykus iš Lietuvos, nes pažeidė galimo buvimo Lietuvoje terminą. Teismas Departamento 2019 m. balandžio 17 d. atsisakymą neleisti pareiškėjai pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei nacionalinės vizos išdavimo pareiškėjo sutuoktinei, remiantis vien formaliais pagrindais, vertino kaip nesuderinamą su Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) tikslais ir nuostatomis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio ir Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ (toliau – ir Direktyva) nuostatomis.

6. Teismas konstatavo, kad pakartotinis Departamento sprendimas priimtas po pakankamai ilgo laiko (daugiau nei 40 dienų) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

7. Teismas vertino, kad Sprendimas pasirašytas tinkamo asmens, todėl pareiškėjų argumentą minėtu aspektu atmetė, konstatavęs, jog tiek atsiliepime, tiek teismo posėdyje atsakovo atstovas paaiškino, kad patarėja V. V. ginčijamo rašto priėmimo dieną ėjo Imigracijos skyriaus vadovaujančias pareigas, pavaduojant skyriaus vedėją, kuri tuo metu buvo kasmetinėse atostogose.

8. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad atsakovo pakartotinis 2020 m. balandžio 17 d. Sprendimas priimtas pažeidžiant VAĮ 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, gero administravimo principą, Konvencijos 8 straipsnio ir Direktyvos 5 ir 11 straipsnių nuostatas, nėra išsamiai argumentuotas, nes nėra išnagrinėtas pareiškėjos A. M.-B. ir jos sutuoktinio, Lietuvos Respublikos piliečio, D. B., gyv. Lietuvos Respublikoje, 2019 m. lapkričio 22 d. prašymas. Todėl atsakovo 2020 m. balandžio 17 d. Sprendimas naikintinas kaip neatitinkantis VAĮ 8 straipsnio nuostatų, o Departamentas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2019 m. lapkričio 22 d. pareiškimą (prašymą).

IV. 9. Departamentas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Patikrinimo metu Departamentas nustatė, kad pareiškėja nuo 2019 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai, nes viršijo bevizio režimo leistiną dienų skaičių. Departamentas, įvertinęs aplinkybę, kad yra pasibaigęs pareiškėjos bevizio buvimo Šengeno erdvėje laikotarpis bei aplinkybę, kad pareiškėja A. M.-B. sudarė santuoką būdama neteisėtai Lietuvos Respublikoje (remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1R-334 „Dėl Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių ir Civilinės būklės aktų įrašų ir kitų dokumentų formų patvirtinimo“ 67 punktu, užsieniečiai negali įregistruoti santuokos būdami Lietuvos Respublikoje neteisėtai) ginčijamu raštu informavo pareiškėją, kad ji negali pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi ir prašymo išduoti nacionalinę vizą neišvykdama iš Lietuvos Respublikos, nes ji neatitinka Įstatymo 28 straipsnyje, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d.

įsakymu Nr. 1V-329 11 punkte ir Vizų išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1V-899/V-330 (toliau – ir Vizos išdavimo tvarkos aprašas) 68 punkte nustatyto imperatyvaus reikalavimo – pateikti prašymus dėl leidimo laikinai gyventi ir nacionalinės vizos užsieniečiui būnant Lietuvos Respublikoje teisėtai. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI2-1831-815/2020 nusprendė panaikinti Migracijos departamento 2019 m. gruodžio 18 d. atsakymą Nr. S-21-6014 „Dėl buvimo Lietuvos Respublikoje neteisėtai ir galimybės pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi“ ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos A.

M. B. (A. M.-B.) ir D. B. 2019 m. lapkričio 22 d. pareiškimą/prašymą. Departamentas, atsižvelgęs į įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir vykdydamas teismo įpareigojimą iš naujo išnagrinėjo pareiškėjų Prašymą leisti pateikti leidimą laikinai gyventi ir nacionalinę vizą būnant neteisėtai Lietuvoje, 2020 m. balandžio 17 d. pateikė pareiškėjams atsakymą Nr. 10K-13954 (ginčijamą raštą). Ginčijamu raštu pareiškėjams paaiškinta, kad pareiškėjas D. B. per Lietuvos migracijos elektroninę sistemą (toliau – ir MIGRIS) turi teisę užpildyti ir pateikti prašymą išduoti A.

M. leidimą laikinai gyventi, kuri teisėtai būdama Lietuvos Respublikoje, turėtų kartu su sutuoktiniu atvykti Migracijos departamento teritorinį skyrių, kuriame rezervuotas vizitas, reikiamų dokumentų pateikimui ir biometrinių duomenų paėmimui. Departamento duomenimis, pareiškėja sudariusi santuoką ir po santuokos pakeitusi pavardę, nepakeitė savo kelionės dokumento. Pareiškėjos kelionės dokumente nurodyti asmens duomenys neatitinka duomenų, nurodytų Lietuvos Respublikos gyventojų registre. Taip pat pareiškėjai ginčijamu raštu buvo informuoti, kad dėl pareiškėjos A.

M. yra priimtas sprendimas grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini).

9.2. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime netinkamai vertino Departamento tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, atsiliepime ir posėdžio metu išdėstytus argumentus, dėl jų ginčijamame sprendime nepasisakė, t. y. nepateikė jokio jų įvertinimo, o ginčijamą sprendimą grindė išimtinai pareiškėjų išdėstyta pozicija, dar daugiau – tiesiog nukopijavo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eI2-1831-815/2020 argumentus, nevertindamas, kad šioje administracinėje byloje ir administracinėje byloje Nr. eI2-1831-815/2020 buvo skundžiami skirtingo turinio Departamento raštai, kurie buvo priimti esant skirtingoms faktinėms aplinkybėms, netinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas ir neargumentavo, kodėl nagrinėjamoje byloje jomis remiasi, dėl ko priėmė nemotyvuotą, neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

9.3. Pareiškėjai skundą teismui pateikė tik 2020 m. birželio 23 d., t. y. praėjus daugiau nei 2 mėnesiams nuo ginčijamo rašto įteikimo dienos, todėl akivaizdu, kad skundas paduotas ženkliai praleidus Įstatyme nustatytą 14 kalendorinių dienų skundo padavimo terminą. Pareiškėjai 2019 m. lapkričio 22 d. Migracijos departamentui teiktame prašyme „Dėl buvimo Lietuvos teritorijoje ir teisės teikti prašymą leidimui laikinai gyventi Lietuvoje gauti suteikimo“ nurodė el. pašto adresą (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas, 2020 m. balandžio 17 d. 10 val. 30 min. išsiuntė ginčijamą raštą pareiškėjos A.

M. ir jos sutuoktinio D. B. Pašyme nurodytu el. pašto adresu (duomenys neskelbtini). Ginčijame rašte nurodyta, jog vadovaujantis Įstatymo 137 ir 138 straipsniais, šis atsakymas gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui (Žygimantų g. 2, Vilnius) per 14 dienų nuo šio atsakymo įteikimo dienos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Kaip jau minėta aukščiau, Migracijos departamentas 2020 m. balandžio 17 d., vykdydamas teismo įpareigojimą ir atsakydamas į pareiškėjų 2019 m. lapkričio 22 d. prašymą, jų pačių prašyme nurodytu el. pašto adresu (duomenys neskelbtini), išsiuntė pareiškėjams atsakymą – ginčijamą raštą (prie atsiliepimo į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui buvo pateikti el. laiško išsiuntimą patvirtinantys įrodymai (žr. priedą Nr. 1; priedą Nr. 1.1; priedą Nr. 1.3; priedą Nr. 1.4)).

Šiuo atveju skundo padavimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo 2020 m. balandžio 17 d. Kada el. laiškas buvo peržiūrėtas, neturi reikšmės sprendimo/atsakymo apskundimo termino skaičiavimui. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjams ginčijamas raštas buvo išsiųstas 2020 m. balandžio 17 d., bei vadovaujantis bendrosiomis procesinių veiksmų atlikimo terminų skaičiavimo taisyklėmis, laikytina, kad skundas teismui dėl ginčijamo rašto panaikinimo turėjo būti paduotas iki 2020 m. gegužės 4 d. imtinai. Pareiškėjai kartu su skundu, galimai sąmoningai, teismui nepateikė 2020 m. balandžio 17 d. gauto el. laiško kopijos suprasdami, kad gauto rašto apskundimo teismui laikotarpis yra pasibaigęs, tačiau pareiškėjai teismui pateikė 2020 m. birželio 9 d. pareiškėjos atstovui M.

D. persiųsto el. laiško kopiją ir nurodė, kad ginčijamo rašto gavimo data yra būtent 2020 m. birželio 9 d. Pareiškėjai net neprašė teismo atnaujinti skundo padavimo terminą, tačiau teismui pateikė M. D. el. pašto dėžutės ekrano nuotrauką, kurioje matomas Departamento 2020 m. birželio 9 d. persiųsto el. laiško turinys (šiuo laišku buvo pakartotinai persiųstas ginčijamas raštas) ir deklaratyviai nurodė, kad būtent 2020 m. birželio 9 d., tariamai „po ilgų reikalavimų“ gavo Migracijos departamento ginčijamą raštą. 2020 m. birželio 2 d. pareiškėjas D.

B. el. paštu (duomenys neskelbtini) buvo informuotas, kad jų reikalaujamas atsakymas į Prašymą išsiųstas dar 2020 m. balandžio 17 d. į jų pačių Prašyme nurodytą elektroninį paštą. 2020 m. birželio 9 d. pareiškėjos atstovas M. D. taip pat buvo informuotas, kad ginčijamas raštas išsiųstas dar 2020 m. balandžio 17 d. Pareiškėjai melagingai nurodė, jog ginčijamas raštas pirmą ir vienintelį kartą pareiškėjams buvo išsiųstas tik 2020 m. birželio 9 d., toks pareiškėjų elgesys nėra sąžiningas, o teismui nebuvo pateikta objektyvi ir realią faktinę situaciją atitinkanti informacija.

Departamentas teismui buvo pateikęs pakankamai įrodymų, pavirtinančių, kad pareiškėjai praleido Įstatyme nustatytą 14 dienų skundo padavimo teismui terminą, šio termino atnaujinti neprašė, taigi, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad skundo padavimo terminas yra praleistas, privalėjo vadovautis ABTĮ 103 straipsnio 8 punktu ir bylą nutraukti. Tačiau teismas dėl šių Departamento detaliai aprašytų faktinių aplinkybių ginčijamame sprendime net neužsiminė – nevertino ginčijamo rašto įteikimo aplinkybių, nepasisakė, kurios iš šių aplinkybių laikytinos įrodytomis ir dėl kokių priežasčių Departamento argumentai buvo atmesti (nevertintini), nesprendė klausimo dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo, o aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo Departamento paaiškinimus ir įrodymus, susijusius su ginčijamo rašto įteikimu, patvirtina ir ginčijamo sprendimo 14 punkte teismo padarytos išvados, kad „pakartotinis Departamento sprendimas priimtas po pakankamai ilgo laiko tarpo (daugiau nei 40 dienų) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus“, kurios akivaizdžiai prieštarauja faktinėms aplinkybėms.

9.4. Teismas ginčijamame sprendime tiesiog nukopijavo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eI2-1831-815/2020 argumentus, nevertindamas, kad šioje administracinėje byloje ir administracinėje byloje Nr. eI2-1831-815/2020 buvo skundžiami skirtingo turinio Departamento raštai, kurie buvo priimti esant skirtingoms faktinėms aplinkybėms. Toks akivaizdus teismo argumentų kopijavimas ginčijamame sprendime tik patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą nebuvo aktyvus, net neįsigilino į Departamento rašto turinį, nesiaiškino šio rašto esmės ir pareiškėjams iš jo kylančių teisinių pasekmių, deklaratyviai nurodydamas, kad ginčijamas raštas neatitinka administraciniam aktui keliamų reikalavimų.

9.5. Departamentas, įvertinęs, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai ir atsižvelgdamas į nurodytų teisės aktų nuostatas, ginčijamu raštu informavo pareiškėją, kad, užpildžius prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo per MIGRIS, ji turi asmeniškai atvykti į Departamentą bei pateikti biometrinius duomenis būdama teisėtai Lietuvos Respublikoje. Departamentas ginčijamame rašte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad pareiškėjos sutuoktinis per MIGRIS galėtų užpildyti ir pateikti prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi, tačiau ji, teisėtai būdama Lietuvos Respublikoje, turėtų kartu atvykti į Departamento teritorinį skyrių, kuriame rezervuotas vizitas, reikiamų dokumentų pateikimui ir biometrinių duomenų paėmimui. Taigi, priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime, Departamentas ginčijamame rašte pasisakė dėl pareiškėjos sutuoktinio teisės užpildyti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi jai išdavimo. Taigi teismas ginčijamą sprendimą grindė ne nagrinėjamos bylos, o administracinės bylos Nr. eI2-1831-815/2020 aplinkybėmis. Departamentas ginčijamą raštą grindė ne tik tuo, kad pareiškėja jau pakankamai ilgą laiką Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, bet ir tuo, kad pareiškėjos kelionės dokumente nurodyti asmens duomenys neatitinka duomenų, nurodytų Lietuvos Respublikos gyventojų registre. Taip pat departamentas informavo pareiškėją, kad prašymą dėl leidimo laikinai gyventi jai išdavimo ji galės pateikti gavusi naują kelionės dokumentą su nurodytais jos asmens duomenimis (pavarde) po santuokos.

9.6. Ginčijamame Sprendime Departamentas taip pat įvertino aplinkybę, kad pareiškėjos atžvilgiu jau buvo priimtas sprendimas grąžinti ją į (duomenys neskelbtini), pagal kurį pareiškėja buvo įpareigota savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per šiame sprendime nurodytą terminą. Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 6 punktas imperatyviai nustato, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, jeigu yra priimtas sprendimas jį įpareigoti išvykti, grąžinti arba išsiųsti iš Šengeno valstybės, todėl Departamentas ginčijamame rašte informavo pareiškėją, kad šiuo metu ji negali pateikti prašymo dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo. Taigi ginčijamas raštas priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų ir nepažeidžiant procesinių procedūrų. Pareiškėjai nėra užkertamas kelias pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo (pažymėtina, kad nei pareiškėja, nei jos sutuoktinis teisės aktų nustatyta tvarka nėra užpildę prašymo dėl leidimo laikinai gyventi jai išdavimo), kadangi šį prašymą ji gali pateikti, laikydamasi visiems užsieniečiams taikomų teisės aktų reikalavimų (išvykus į (duomenys neskelbtini), pasikeitus kelionės dokumentą ir teisėtai grįžus į Lietuvos Respubliką). Jokių objektyvių aplinkybių, kodėl pareiškėja nei iki ginčijamo rašto priėmimo, nei po jo negalėjo laikytis užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, nenurodė nei pareiškėjai, nei pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime.

9.7. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime net nenurodo, kokios konkrečiai direktyvos nuostatomis jis vadovaujasi. Įvertinus šios neįvardintos teismo sprendime direktyvos 5 ir 11 straipsnių pacituotas nuostatas, tikėtina, kad teismas savo sprendimą grindžia 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos Direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (toliau – ir Direktyva 2003/86/EB). Šios Direktyvos 2003/86/EB nuostatos buvo perkeltos į nacionalinę teisę (Įstatymą ir Aprašą). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos sutuoktinis yra ne trečiosios šalies pilietis, o Lietuvos Respublikos pilietis, akivaizdu, kad nei jam, nei jo sutuoktinei Direktyvos 2003/86/EB nuostatos netaikomos. Teismas taip pat visiškai nepagrįstai vertino, kad Departamento ginčijamas raštas nėra suderinamas su Konvencijos 8 straipsnio nuostatomis, nes šiame straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą.

9.8. Dėl paties prašymo nagrinėjimo termino Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-1831-815/2020, kuriuo Departamentas buvo įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą, priėmė 2020 m. kovo 5 d., šis sprendimas galėjo būti skundžiamas iki 2020 m. kovo 19 d., o 2020 m. kovo 20 d. sprendimas įsiteisėjo. Tik įsiteisėjus šiam sprendimui, Departamentui kilo pareiga išnagrinėti pareiškėjų prašymą iš naujo. Departamentas pirmosios instancijos teismui pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjų prašymą, atsakymą pareiškėjams pateikė 2020 m. balandžio 17 d., t. y. nepraleidęs 20 darbo dienų prašymo nagrinėjimo termino. Taigi teismo sprendimo motyvai, kad Departamentas tariamai pažeidė teisės aktų reikalavimus ir buvo priimtas, praleidus prašymo nagrinėjimo terminą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl negali būti pripažinti kaip pagrįsti.

10. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti skundžiamą teismo sprendimą nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

10.1. Šioje byloje apskųsto Departamento Sprendimo (toliau – ir Pakartotinis sprendimas) pareiškėjui atsakovas neįteikė iki šiol (pareiškėjai yra du). Pareiškėjos elektroninis paštas, kurį ji nurodė 2019 m. lapkričio 22 d. prašyme atsakovui, yra panaikintas ir nebeveikia maždaug nuo 2020 metų pradžios. Be to, šis elektroninio pašto adresas buvo nurodytas ties pareiškėjos kontaktais. Be to, pareiškėja nemoka lietuvių kalbos. Departamentas, žinodamas, kad pareiškėja turi atstovą (advokatą M. D.), jam Pakartotinio sprendimo taip pat nesiuntė nei elektroniniu, nei paprastuoju paštu.

10.2. Faktinės aplinkybės, kuriomis abu atsakovo sprendimai buvo priimti, yra tapačios, nes Pakartotinį sprendimą Departamentas priėmė antrą kartą išnagrinėjęs ne panašų, bet tą patį pareiškėjų 2019 m. lapkričio 22 d. prašymą. Asmens teisė kurti šeimą ir gyventi šeimoje yra didesnis ir todėl kur kas labiau saugotinas teisinis gėris. Šiuo atveju išskirtinėmis aplinkybėmis yra netyčinis termino kreiptis į atsakovą praleidimas, nes: pareiškėja sukūrė šeimą su pareiškėju, Lietuvos Respublikos piliečiu; pareiškėjos nėštumas, artimi šeiminiai ryšiai su pareiškėjo dukra M. B. iš pirmosios santuokos, pagalba pareiškėjui auginant tris šunis. Nesutinka su atsakovo pozicija, kad kitos aplinkybės negali būti tokiomis pripažįstamos. Atsakovas sureikšmina vien formalų pareiškėjos termino būti Lietuvoje pažeidimą. Be to, pareiškėja nebeturi kur sugrįžti – išvykdama iš (duomenys neskelbtini) ji nutraukė buto nuomos sutartį, o tėvai gyvena vieno kambario bute, pareiškėjas su ja kartu vykti tokiam ilgam laikui negali.

10.3. Departamentas apeliacinį skundą grindžia išimtinai gramatiniu (lingvistiniu) teisės aiškinimo metodu ir akcentuoja poįstatyminių teisės aktų nuostatas. Teismas teisingai išaiškino teisės normas, atsižvelgdamas į šių normų teisinę galią.

10.4. Tikėtina, kad Pakartotinį Sprendimą priėmė asmuo, neturintis teisės spręsti tokio teisės klausimo po to, kai teismas jau buvo panaikinęs Sprendimą ir įgalinęs spręsti klausimą iš naujo. Ar patarėja V. V. turėjo įgalinimus pasirašyti Pakartotinį sprendimą, jokių įrodymų dėl to nėra pateikta iki šiol.

10.5. Pareiškėja pageidauja, jog administracinė byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes ji nebuvo išklausyta pirmosios instancijos teisme: atsisakė vykti į teismo posėdį dėl to, kad prastai pasijuto (galimai dėl nėštumo). Žodinis procesas šioje byloje būtų reikalingas, tikslingas ir dėl to, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra susikaupę labai daug skundų, teismas nespėja visų jų išnagrinėti, šalys teismo sprendimo laukia labai ilgai, todėl per tą laiką faktinės šios bylos aplinkybės bus pasikeitusios.

10.6. Teismas pagrįstai konstatavo, kad Pakartotinis Sprendimas neatitinka protingumo principo reikalavimų. Teismas nustatė, jog pareiškėja atvyko į Lietuvos Respubliką ir buvo joje teisėtai, jos vienintelis teisėtas tikslas – su pareiškėju sukurti šeiminius santykius. Šalys visą laiką elgėsi teisėtai ir sąžiningai, o suvokusios apie tai, kad pareiškėja yra praleidusi 90 dienų buvimo Lietuvoje terminą, nedelsiant kreipėsi į atsakovo vadovę – iš pradžių konsultacijos, o vėliau pateikė šios institucijos vadovės padiktuotą prašymą. Tačiau tolesni atsakovo veiksmai bei nepagrįstas administracinės procedūros vilkinimas abiejų pareiškėjų atžvilgiu (reikalaujant besilaukiančios pareiškėjos išvykti iš šalies su šeima ir galimai vėliau sugrįžti tam, kad paduotų prašymą) yra neadekvatūs ir tik didina pareiškėjų patiriamus nepatogumus bei žalą.

10.7. Pareiškėjai skunde teismui nurodė išsamias su Pakartotinio Sprendimo gavimu susijusias aplinkybes ir pirmosios instancijos teismas, jas išnagrinėjęs, įsiteisėjusia nutartimi pareiškėjų skundą priėmė bei iš esmės išnagrinėjo. Pareiškėjas pateikė pirmosios instancijos teismui duomenis apie tai, jog jis, gavęs atsakovo Pakartotinį sprendimą iš pareiškėjos profesionalaus atstovo veikė operatyviai. Teismas pagrįstai konstatavo atsakovo padarytus gero administravimo principo pažeidimus, kadangi atsakovas pareiškėjų atžvilgiu veikė neapdairiai, nerūpestingai, be to, pažeidė pareiškėjo teisę į operatyvią teisminę gynybą.

10.8. Vien tik atsakovo įgalioto kito atstovo žodiniai paaiškinimai teismo posėdyje, jog patarėja turėjo tinkamus įgaliojimus veikti nepašalina iškeltų teisinių abejonių nei dėl atsakovo teisinio skaidrumo pažeidimo, nei galimo neteisėtumo. Kaip nepagrįsti atmestini ir apelianto argumentai, jog teismas neištyrė ir neįvertino atsakovo pozicijos, o rėmėsi tik pareiškėjų argumentais. Dėl apelianto argumentų, susijusių su tuo, jog pareiškėja turi grįžti į (duomenys neskelbtini) pasikeisti kelionės dokumentų dėl po santuokos pakitusios pavardės – šiuos veiksmus pareiškėja turi teisę atlikti neišvykdama iš Lietuvos Respublikos per atitinkamas (duomenys neskelbtini) įstaigos Lietuvoje. Teismas tinkamai kvalifikavo šalių administracinius teisinius santykius, priėmė ne tik teisėtą ir pagrįstą, bet ir iš esmės teisingą sprendimą.

11. Departamentas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose dar kartą nurodo tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo apeliaciniame skunde. Pažymi, kad ginčijamu raštu pareiškėjams nebuvo uždrausta teikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi ar vizos išdavimo, tik paaiškinti reikalavimai, kuriuos pareiškėja turi atitikti, kad ji ar jos sutuoktinis pareiškėjos vardu teisės aktų nustatyta tvarka galėtų atitinkamus prašymus teikti ir kad viza ar leidimas laikinai gyventi pareiškėjai būti išduotas. Priešingai, nei teigia pareiškėjai, ginčijamas raštas nebuvo tapatus 2019 m. gruodžio 18 d. raštui, todėl ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas negalėjo ginčijamo rašto panaikinti tais pačiais motyvais, kuriais buvo panaikintas 2019 m. gruodžio 18 d. raštas. Ginčijamo rašto pagrįstumas ir teisėtumas nebuvo ir negalėjo būti Vilniaus apygardos administracinis teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimu išnagrinėtos bylos dalyku, šiame sprendime išdėstyti motyvai, kuriais pasisakoma dėl 2019 m. gruodžio 18 d. rašto, nelaikytini prejudiciniais faktais, kuriais pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis. EŽTT išnagrinėtoje byloje Jeunesse vs The Netherlands pabrėžė svarbius principus dėl EŽTK 8 straipsnio santykio su valstybių nustatytomis migracijos taisyklėmis – t. y., be kita ko, tai, kad valstybės turi teisę, laikydamosi nusistovėjusių tarptautinės teisės normų ir savo sudarytų sutarčių (taip pat EŽTK) įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos. Vien tai, kad pareiškėja (žinodama savo teisinę padėtį ir galinčias kilti pasekmes dėl neteisėto buvimo valstybėje) Lietuvos Respublikoje susituokė su pareiškėju bei susilaukė vaiko, negali savaime sudaryti teisinio pagrindo nesilaikyti imperatyvių teisės aktų normų, reglamentuojančių užsieniečių migraciją, bei taikyti pareiškėjai išimtines taisykles, nei visiems kitiems užsieniečiams. Ginčijamu raštu nebuvo pažeista pareiškėjų teisė į šeimos gerbimą, reglamentuojama EŽTK 8 straipsnyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento pakartotino 2020 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. 10K-13954, susijusio su pareiškėjų Departamentui pateiktu 2019 m. lapkričio 22 d. prašymu leisti pareiškėjai pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei nacionalinės vizos išdavimo, būnant Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

13. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėja A. M.-B. išreiškė pageidavimą, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Teigia, kad ji pirmosios instancijos teismo posėdyje nedalyvavo (atsisakė vykti dėl prastos savijautos), o žodinis procesas būtų reikalingas ir tikslingas, nes praėjus daug laiko šios bylos faktinės aplinkybės gali būti pasikeitusios. Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme dalyvavo ir pareiškėjos interesus atstovavo advokatas M. D.. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad šią administracinę bylą būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl atsakovo apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka.

Dėl termino skundui paduoti

14. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 138 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį įstatymą, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Taigi šioje byloje turėtų būti taikomas specialaus įstatymo nustatytas 14 dienų terminas.

15. Apeliantas tvirtina, kad byloje pareiškėjų ginčijamą raštą (2020 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 10K-13954) išsiuntė pareiškėjai A. M. jos 2019 m. lapkričio 22 d. teiktame Migracijos departamentui prašyme „Dėl buvimo Lietuvos teritorijoje ir teisės teikti prašymą leidimui laikinai gyventi Lietuvoje gauti suteikimo“ nurodytu el. pašto adresu (duomenys neskelbtini). tą pačią dieną, t. y. 2020 m. balandžio 17 d. 10.30 val. Šias faktines aplinkybes iš tikrųjų patvirtina atsakovo kartu su atsiliepimu į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai. Kadangi pareiškėjai skundą pirmosios instancijos teismui pateikė tik 2020 m. birželio 23 d., t. y. praėjus daugiau nei 2 mėnesiams nuo ginčijamo rašto įteikimo dienos, atsakovo nuomone, akivaizdu, jog terminas skundui paduoti yra praleistas. Pareiškėjai prašymo atnaujinti praleistą terminą nepateikė, o pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu visai nepasisakė, apeliantas laikosi pozicijos, jog byla turi būti nutraukta ABTĮ 103 straipsnio 8 punkto pagrindu.

16. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo minimą 2019 m. lapkričio 22 d. pareiškimą / prašymą, adresuotą Migracijos departamento direktorei, padavė (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietė A. M., nurodžiusi el.pašto adresą (duomenys neskelbtini). ir jos sutuoktinis Lietuvos Respublikos pilietis D. B., nurodęs gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini). Priimtą ginčo dokumentą atsakovas, jo paties teigimu, išsiuntė tik vienam iš pareiškėjų, t. y. (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietei A. M., nors tokio prašymo (t. y. prašymo pateikti atsakymą tik vienam asmeniui, ir būtent pareiškėjai, kuri netgi nesupranta lietuvių kalbos) pateiktame pareiškime nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjai sprendimas išsiųstas tik jos nurodytu elektroninio pašto adresu, konkrečiu atveju nesuponavo išvados, kad ji informuota tinkamai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Migracijos departamentui buvo žinoma, jog pareiškėja A. M. yra atstovaujama advokato M. D.. Nei pareiškėjui D. B., nei pareiškėją A. M. byloje atstovaujančiam advokatui apie priimtą sprendimą atsakovas nepranešė ir sprendimo kopijos nepateikė. Be to, pareiškėja buvo nurodžiusi ir telefono numerį, tačiau atsakovas pasirinko vienintelį informavimo būdą – pareiškime nurodytą el. pašto adresą, kuris, kaip teigia pareiškėja nebeveikia jau kelis mėnesius. Esant aptartoms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas neįrodė, kad pareiškėjams A. M. ir D. B. 2019 m. balandžio 17 d. priimtas sprendimas buvo įteiktas ar jiems buvo tinkamai pranešta apie priimtą Migracijos departamento atsakymą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėją A. M. atstovaujantis advokatas priimtą Migracijos departamento sprendimą (raštą) gavo 2020 m. birželio 9 d. el. paštu (duomenys neskelbtini). Skaičiuojant nuo šios datos, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai nepraleido termino skundui paduoti.

17. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė termino skundui paduoti praleidimo klausimu, kurį atsakovas buvo iškėlęs atsiliepime į skundą, nenagrinėjo ir nevertino Migracijos departamento sprendimo (rašto) įteikimo pareiškėjams aplinkybių. Todėl, teisėjų kolegija, siekdama įgyvendinti proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principus, šioje nutartyje dėl atsakovo pozicijos, kad pareiškėjai praleido terminą skundui paduoti, pasisakė šioje nutartyje, negrąžindama bylos pirmosios instancijos teismui. Šiuo klausimu pabrėžtina ir tai, kad reikalavimas sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis ir jomis nepiktnaudžiauti, būti rūpestingu ir atidžiu keliamas ne tik fiziniams asmenims, suinteresuotiems tam tikros institucijos, į kurią kreipiasi, priimamu procesiniu sprendimu išnagrinėjus jų ginčą, bet ir pačioms valstybės institucijoms.

18. Atsakovo argumentui, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pakartotinis Departamento sprendimas priimtas po pakankamai ilgo laiko tarpo (daugiau nei 40 dienų) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra visiškai pagrįsta. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-1831-815/2020 priimtas 2020 m. kovo 5 d., o įsiteisėjo 2020 m. kovo 20 d. Taigi, nors Migracijos departamento 2020 m. balandžio 17 d. sprendimas (raštas), po įsiteisėjusio teismo sprendimo priimtas nepraleidus 20 darbo dienų termino prašymui nagrinėti, tačiau pareiškėjams ilgą laiką tinkamai nebuvo įteiktas.

Dėl Migracijos departamento pakartotino 2020 m. balandžio 17 d. sprendimo (rašto) Nr. 10K-13954

19. Apeliantas laikosi pozicijos, kad 2020 m. balandžio 17 d. sprendimą priėmė vadovaudamasis UTPĮ 28 straipsnio 2 dalimi, kurioje imperatyviai nustatyta, kad užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi pateikia Migracijos departamentui. Tai, kad prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi per MIGRIS užpildė ir pateikė užsieniečio šeimos narys, užsieniečio nuo pareigos būti Lietuvos Respublikoje teisėtai, kai rezervuotu vizito laiku atvykstama pateikti biometrinių duomenų (Aprašo 10.5 papunktis), neatleidžia. Kitaip tariant, užsienietis (šiuo atveju pareiškėja) gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (taip pat ir nacionalinę daugkartinę vizą pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo 68 punktą) būdamas Lietuvoje tik tuomet, kai jis šioje šalyje yra teisėtai. Kadangi pareiškėja Lietuvoje yra neteisėtai jau nuo 2020 m. rugsėjo 20 d., ji privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, po to gali vėl atvykti, laikydamasi imperatyvių nuostatų, ir tik tuomet turės galimybę kreiptis dėl leidimo bei vizos išdavimo.

20. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės: pareiškėja sukūrė šeimą su Lietuvos Respublikos piliečiu, ją sieja artimi šeiminiai ryšiai su pareiškėjo dukra M. B. iš pirmosios santuokos, 2020 m. lapkričio 5 d. Lietuvoje gimė bendra pareiškėjų dukra (duomenys neskelbtini), teisėjų kolegijai leidžia spręsti, jog A. M.-B. šeimos susijungimo siekis akivaizdus, dėl to ji pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą pagrįstai galėtų pretenduoti gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

21. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis <...>. To paties straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, jog toks leidimas gali būti išduodamas šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis.

22. UTPĮ IX skyriaus „Užsieniečių išvykimas iš Lietuvos Respublikos“ nuostatos aiškiai nenumato aplinkybių, į kurias atsižvelgdamos kompetentingos valstybės institucijos, esant įstatymo 125 straipsnio 1-7 punktuose numatytoms sąlygoms (užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimo laikui ir pan.), galėtų atsisakyti įpareigoti užsienietį išvykti iš Lietuvos. Todėl vertintina, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios yra nagrinėjamoje byloje, pareiškėja, (neteisėtai būdama Lietuvos Respublikoje dėl to, kad viršijo bevizio režimo leistiną dienų skaičių), galėtų pagrįstai pretenduoti gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą, ar jos įpareigojimas išvykti iš šalies, nurodant, jog ji negali pateikti prašymo dėl leidimo gyventi Lietuvoje ir daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo, ir nesuteikiant galimybės legalizuoti savo buvimo Lietuvos Respublikoje iš jos neišvykus, būtų proporcinga priemonė.

23. Pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą sprendimas grąžinti – tai administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti. Pagal Direktyvos 5 straipsnio 1 dalies b punktą valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į šeimos gyvenimą ir laikosi negrąžinimo principo. Pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį valstybės narės priima sprendimą grąžinti (kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2-5 dalyse nurodytų išimčių, o pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitarines ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui, tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas. Minėta direktyva nagrinėjamoje byloje laikytina teisės aiškinimo šaltiniu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009).

24. Remiantis Šengeno acquis ir minėta direktyva darytina išvada, kad kiekvienu atveju turi būti įvertinti užsieniečio asmeniniai interesai, šeimos vienybės principas ir kiti kriterijai. Nei Šengeno acquis, nei ES aktai neįpareigoja valstybės išsiųsti asmens iš šalies jo nelegalaus buvimo šioje šalyje atveju.

25. Konstitucinis Teismas 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime yra pabrėžęs, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad konstatavus, jog UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės konkrečiu atveju yra svarbios ir nulemia, jog asmuo nebus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, jo tolesnis buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje turės būti įteisintas. Atitinkamai UTPĮ 128 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama kaip numatanti, jog asmuo, kuris neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje pasibaigus jam išduoto leidimo galiojimui, neišvykęs iš Lietuvos Respublikos apskritai negali gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Priešingas UTPĮ nuostatų aiškinimas reikštų, jog UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies nuostatos iš esmės neturi prasmės, nes tais atvejais, kai asmuo Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, jis bet kuriuo atveju turėtų išvykti iš Lietuvos Respublikos, o UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės de facto būtų vertinamos ne priimant sprendimą tokį asmenį išsiųsti, o tuomet, kai jis, būdamas užsienio valstybėje, pateiktų naują prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011).

27. Atsižvelgiant į paminėtų teisės aktų nuostatas bei formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ir UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje numatytas aplinkybes įvertinus palankiai pareiškėjai, atsižvelgiant į konkrečią šioje byloje susidariusią situaciją, jai neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje (ar vizos) išdavimo, o Migracijos Departamento sprendimas, kuriuo, kaip teisingai pripažino pirmosios instancijos teismas, formaliai paaiškinamos UTPĮ bei poįstatyminių aktų normos bei konstatuojama, kad pareiškėja negali teikti prašymo, nes ji Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai bei reikalaujant, kad ji turėtų išvykti ir pateiktų naują prašymą jau būdama užsienio valstybėje, nebūtų proporcinga, o šiuo visuotinės pandemijos dėl COVID-19 metu ir Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino metu (žr. Europos Parlamento rezoliuciją B9-0145/2020 dėl suderintų ES veiksmų siekiant kovoti su COVID-19 pandemija ir jos padariniais; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimą Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo), ir teisinga priemonė.

28. Tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (šiais aspektais žr. 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-185/2013; 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013; 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015 ir kt.).

29. Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus (vykdydamos valdžios funkcijas), privalo dirbti rūpestingai ir atidžiai, veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. taip pat ir asmens teisė

30. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, taip pat ir asmens teisę į pagrįstą (faktais ir teisės normomis) bei motyvuotą administracinį sprendimą (šiais aspektais žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010, 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-47/2014, 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013, 2015 m. kovo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1069-502/2015, 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015; 2015 m. liepos 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015 ir kt.).

31. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

32. Pareiškėja atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą taip pat prašo priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė tokias išlaidas patvirtinančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjos prašymas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė