2022-05-04 Nr. AB-11268-3-61-3-03940-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-144-492/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03940-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja A. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovo atstovas, Teisingumo ministerija) 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėja paaiškino, jog atsakovo atstovas neteisėtai formuoja politiką teikiant asmenims antrinę teisinę pagalbą, t. y. neteisėtai nustatydama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (toliau – ir Įstatymas) jog asmenims, kuriems pagal jų turtinę padėtį priklauso valstybės garantuojama teisinė pagalba, ji nėra suteikiama bylose dėl asmens garbės ir orumo gynimo, nepateikus turtinės žalos įrodymų. Pareiškėja mano, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Tarnyba) nepateisinamai yra suteikta kompetencija vertinti bylos perspektyvumą. Dėl to, jog pareiškėjai nebuvo suteikta teisinė pagalba teisiniuose ginčuose dėl jos garbės ir orumo gynimo, ji patyrė sunkius dvasinius išgyvenimus, pablogėjo jos reputacija.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas paaiškino, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų.

5. Teisingumo ministerija atkreipė dėmesį į tai, jog Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai, tarp jų, pareiškėjos paminėti, kai atstovavimas byloje yra neperspektyvus; kai pareiškėjas kreipiasi dėl neturtinės žalos, susijusios su garbės ir orumo gynimu, tačiau jis nepatyrė turtinės žalos. Pareiškėja nurodo, kad būtent dėl šių nuostatų praktikoje taikymo pareiškėjai kilo žala, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti.

6. Atsakovo atstovas iš pareiškėjos prie skundo pridedamų dokumentų nustatė, kad pareiškėja teikė teismui ieškinius, kuriais reikalavo neturtinės žalos atlyginimo iš kitų asmenų arba sutarties modifikavimo. Pareiškėja patiria išgyvenimus ne todėl, kad Tarnyba neteikė antrinės teisinės pagalbos, o dėl trečiojo asmens veiksmų. Be to, pareiškėja reikalavimus atlyginti neturtinę žalą grindžia hipotetiniais argumentais, nepagrįstais įrodymais.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

8. Tarnybos nuomone, pareiškėja nepateikė argumentų bei įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos. Pareiškėjos teiginius apie galimą atsakovo atstovo netinkamai formuojamą antrinės teisinės pagalbos teikimo politiką, vertino kaip subjektyvią pareiškėjos nuomonę. Anot trečiojo suinteresuoto asmens, pareiškėja nepagrindė teiginių apie jos patirtą neturtinę žalą, taip pat nepateikė jos dydį patvirtinančių įrodymų, todėl nesant Lietuvos Respublikos neteisėtų veiksmų, taip pat neįrodžius patirtos žalos, nėra ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjai jos prašomą neturtinę žalą.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

10. Pirmosios instancijos teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, priėjo prie išvados, jog nėra pagrindo konstatuoti valstybės neteisėtus veiksmus.

11. Teismas nenustatė aplinkybių ir būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų visumos. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėja nepagrindė, jos teigimu padarytos žalos, todėl teismas pareiškėjos reikalavimo atlyginti neturtinę žalą netenkino.

III. 12. Pareiškėja A. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 17 d. sprendimą.

13. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, nurodydamas, kad neturtinė žala pareiškėjai kilo dėl trečiųjų asmenų veiksmų, o ne dėl nesuteiktos antrinės teisinės pagalbos. Pareiškėjos teigimu, teismas nepagrįstai reikalavo iš pareiškėjos žalą patvirtinančių įrodymų.

14. Atsakovo atstovas Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

15. Teisingumo ministerija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagrįstai nurodė, kad Įstatymo nuostatos yra teisėtos ir galiojančios, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti valstybės neteisėtus veiksmus.

16. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą įvertino pagal teisės aktų reikalavimus. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl pareiškėjo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Tarnyba nesutinka su pareiškėjos apeliaciniame skunde keliamu reikalavimu panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pažymi, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo apeliacine tvarka paskirtis ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Pirmosios instancijos teismo sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik nurodyti, kad jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti skundžiamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo (arba jo dalies) neteisėtumas ir nepagrįstumas.

19. Tarnybos vertinimu, pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes ir atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą, kuriais remdamasis padarė atitinkamas išvadas, laikydamasis įstatyme ir teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Tarnybos manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš neteisėtų Teisingumo ministerijos veiksmų netinkamai formuojant antrinės teisinės pagalbos asmenims teikimo politiką, atlyginimo priteisimo.

21. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs surinktus duomenis, nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjos skundą atmetė.

22. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

25. Pažymėtina, kad pareiškėja, apeliaciniame skunde prašydama panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes, tačiau nenurodo jokių bylos įrodymais bei konkrečiomis teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais yra grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumas ir neteisėtumas. Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir motyvuotai atsakė į visus pareiškėjos skundo argumentus, nurodė motyvus, kuriais remiantis nepripažino pagrįstomis ir įrodytomis pareiškėjos skunde išdėstytas aplinkybes.

26. Patirtą neturtinę žalą pareiškėja kildina iš neteisėtų Teisingumo ministerijos veiksmų formuojant antrinės teisinės pagalbos suteikimo politiką. Pareiškėjos teigimu, Įstatyme neteisėtai nustatyta, jog asmenims, kuriems pagal jų turtinę padėtį priklauso valstybės garantuojama teisinė pagalba, ji nėra suteikiama bylose dėl asmens garbės ir orumo gynimo, nepateikus patirtos žalos atsiradimo įrodymų; taip pat, jog Tarnybai nepateisinamai suteikiama kompetencija vertinti bylos teisme inicijavimo perspektyvumą. Pareiškėja, be kita ko, nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog ji neturtinę žalą patyrė ne dėl to, jog jai nebuvo suteikta antrinė teisinė pagalba, o dėl trečiųjų asmenų veiksmų; taip pat teismas nepagrįstai reikalavo iš pareiškėjos pateikti žalą pagrindžiančius įrodymus.

27. Teisėjų kolegija pažymi, jog turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (neveikimo), atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnio 1 dalis).

28. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams; 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos; 3) žalai.

29. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

30. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Pareiga įrodyti priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų tenka pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017).

31. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatyti atvejai, kai antrinė teisinė pagalba asmeniui nėra teikiama. Šio straipsnio 7 dalies 2 ir 3 punktuose numatyta, kad antrinė teisinė pagalba yra neteikiama, jeigu atstovavimas byloje nėra perspektyvus ir jeigu pareiškėjas kreipiasi dėl neturtinės žalos, susijusios su garbės ir orumo gynimu, tačiau jis nepatyrė turtinės žalos.

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą, t. y. spręsti, ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis bylą. Įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui valstybės garantuojama antrine teisine pagalba, nustatė, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia, todėl pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą pateikia Tarnyba, kurios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, pateikus skundą, tikrinamas teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4367-415/2019). Teismų praktikoje nurodoma, jog atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti vertinimą, ištirdama tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimas šaltiniai gali būti įvairūs. Antrinė teisinė pagalba neteikiama arba antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4618-552/2020). Todėl iš aptarto teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos matyti, jog Tarnyba, priešingai nei nurodo pareiškėja, turi teisę ir pareigą atlikti preliminarų vertinimą ne tik tuo aspektu, ar yra pakankamai prielaidų kreiptis į teismą, bet ir siekiant nustatyti, ar pareiškėjo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, reikalavimas turi teisinę perspektyvą, t. y. ar bus pasiektas antrinės teisinės pagalbos suteikimo rezultatas. Taigi ne nuo asmens valios gauti antrinę teisinę pagalbą priklauso sprendimas teikti asmeniui tokią pagalbą, o nuo to, kiek yra preliminariai pagrįsti to asmens reikalavimai teisės gynimo ir atstovavimo prasme.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog nagrinėjamu atveju Įstatymo nuostatos yra teisėtos ir galiojančios, dėl to nėra pagrindo konstatuoti, jog valstybei priėmus Įstatymo nuostatas, pareiškėjai kilo žala. Kaip jau paminėta, Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatytais atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindais siekiama riboti asmenų piktnaudžiavimą, užtikrinti tinkamą valstybės biudžeto lėšų panaudojimą bei siekiama užtikrinti Įstatymo 3 straipsnyje nustatytų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principų įgyvendinimą. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija nenustatė būtinųjų CK 6.271 straipsnyje įtvirtintų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų visumos, todėl nėra šiuo atveju pagrindo konstatuoti valstybės neteisėtų veiksmų. Pareiškėja nepagrindė savo argumentų apie galbūt patirtą neturtinę žalą, taip pat nepateikė jos dydį patvirtinančių įrodymų, todėl nesant valstybės neteisėtų veiksmų, taip pat neįrodžius patirtos neturtinės žalos, priežastinio ryšio, nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjos prašomą 5 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.

34. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių, pakankamai išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjos pretenzijas, teismas atliko vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjos nurodytų pretenzijų buvimo faktą. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.

35. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumento, jog pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji neturtinę žalą patyrė ne dėl to, kad jai nebuvo suteikta antrinė teisinė pagalba, o dėl trečiųjų asmenų galbūt neteisėtų veiksmų, teisėjų kolegija nepasisako, kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime šios aplinkybės nekonstatavo, dėl to nepasisakė. Nurodytu pareiškėjos argumentu buvo grindžiamas atsakovo atstovo atsiliepimas, bet ne pirmosios instancijos teismo sprendimas.

36. Įvertinusi byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, administracinių teismų praktiką, ir pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja nepagrindė jai tariamai padarytos žalos fakto ir jos dydžio, todėl pareiškėjos reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, pagrįstai pirmosios instancijos teismo nebuvo patenkintas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, išnagrinėjo faktines ginčo aplinkybes bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnyje jam keliamus reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė