2020-06-10 Nr. AB-11756-3-65-3-00105-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-451-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00105-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas M. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atskirais laikotarpiais nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2018 m. kovo 19 d. Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir areštinė) jis buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis ir žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Areštinės kamerų plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų (5 kv. m vienam asmeniui). Areštinės kamerose nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir iškviesti budintį pareigūną, todėl kiekvieną kartą reikia daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Areštinėje turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškino, jog jis turi teisę ne mažiau nei 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pareiškėjas Areštinėje nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne. Naudojantis tualetu buvo pažeidžiamas jo privatumas, nes kamerose nebuvo įrengto atskiro sanitarinio mazgo; taip pat kamerose dėl to tvyrojo nemalonūs kvapai. Pareiškėjas kalinimo areštinėje sąlygas įvardijo kaip žeminančias jo orumą ir pažeidusias jo privatumą, sukėlusias jam didelius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą, tai yra sukėlusias neturtinę žalą.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas tam tikrais laikotarpiais nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2018 m. kovo 19 d. Areštinėje pareiškėjui kameros ploto teko dažniausiai tiek, kiek numato teisės aktai, ar žymiai daugiau nei numatyta teisės aktuose. Teisės aktuose nėra numatyta reikalavimo, kad kamerose būtų įrengtas mygtukas iškviesti areštinės pareigūną. Pareiškėjas skundų dėl negalėjimo iškviesti pareigūną niekada nei žodžiu, nei raštu nereiškė. Pasivaikščiojimų kiemelyje trukmė buvo tokia, kokią numatė tuo metu galioję teisės aktai. Pareiškėjui buvo išduodamas tiek minkštasis inventorius, tiek patalynė. Sanitarinio mazgo įrengimas areštinės kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus – visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties kameros dalies 120–130 cm aukščio pertvara, jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turkiško tipo tualetas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitariniai mazgai turi atskiras patalpų oro šalinimo sistemas. Tinkamą techninę sanitarinio mazgo įrengimo būklę patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamento 2017 m. vasario 10 d. patikrinimo aktas Nr. PA.5-17. Pareiškėjo pretenzijos, jog nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu, yra nepagrįstos, nes sanitarinis mazgas yra atskirtas sienele, taip pat yra įsukti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse, kampuose, todėl pareigūnai pro stebėjimo langelį negali jų matyti. Jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų iš pareiškėjo negauta, medicininė pagalba ginčo laikotarpiu pareiškėjui neteikta. Pareiškėjas negalėjo patirti tokių išgyvenimų arba jie nepasiekė tokio laipsnio, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio taikymo požiūriu juos būtų galima įvertinti pinigine išraiška. Pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis yra per didelis ir neatitinka formuojamos teismų praktikos.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam iš atsakovo 350 Eur neturtinės žalos atlyginimui, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas spręsdamas, ar Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam policijos įstaigos areštinės kameroje, kurioje vienam asmeniui turi tekti ne mažesnis nei 5 kv. m plotas, kai į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas sanitarinio mazgo plotas, nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo iš viso laikomas 90 parų, iš kurių 16 parų pažeidžiant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, nes pareiškėjui šiomis dienomis teko 4,31–4,79 kv. m kameros ploto. Taigi, ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK 16 parų pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

7. Teismas nustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos dalies, todėl šią aplinkybę laikė pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos pareiškėjo laikymo sąlygų bloginimui. Teismas, vertindamas atsakovo atstovo atsiliepimo teiginius, jog areštinėje laikomiems asmenimis buvo sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, nurodė, kad pagal teisminę praktiką tualetą atskiriančio audeklo naudojimas nelaikytinas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų, todėl pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais, kai iš vienos pusės jis visiškai nebuvo atskirtas, t. y. suteikiant galimybę tik užsidengti paties pasirūpintu audiniu, nebuvo tinkamai užtikrintas. Iš to teismas sprendė, kad visu ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis Panevėžio AVPK areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais.

8. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl per žemos kamerų oro temperatūros, netinkamo vėdinimo, signalizacijos mygtuko neįrengimo, per trumpo pasivaikščiojimo lauke, dėl minkštojo inventoriaus neišdavimo.

9. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų, į pažeistų vertybių bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą nežymiai buvo pažeista neilgą laiko tarpą, t. y. 16 parų, pažeidimas nebuvo nepertraukiamas; teisė į privatumą buvo pažeista visą ginčo laikotarpį, tačiau pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas) bei į tai, kad pareiškėjas neteikė atsakovo atstovo administracijai jokių skundų dėl jo laikymo sąlygų; nepateikė teismui jokių duomenų apie savo sveikatos būklę ar kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio; byloje nėra duomenų apie tai, kad pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas sprendė, jog teisės pažeidimo pripažinimas nagrinėjamo ginčo atveju negali būti laikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo nurodytą piniginių lėšų sumą, tuo tarpu 350 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

III. 10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimą ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmesti, pripažinti teisės pažeidimo faktą kaip pakankamą satisfakciją patirtai žalai atlyginti.

11. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje konstatuotas pareiškėjo teisių pažeidimas dėl per mažo kamerų ploto ir privatumo naudojantis sanitariniais mazgais neužtikrinimo. Pareiškėjas tam tikru laiku kamerose buvo laikomas vienas, todėl tomis dienomis jo privatumas naudojantis tualetu negalėjo būti pažeistas, nes kiti sulaikytieji jo negalėjo matyti. Pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą buvo pažeista minimaliai – jam tenkantis plotas buvo vos 0,69 kv. m mažesnis, nei nustatyta teisės aktuose, todėl ši aplinkybė negalėjo jam sukelti jokių neigiamų pasekmių. Nagrinėjamu atveju pažeidimo pripažinimas būtų pakankama satisfakcija kompensuoti pareiškėjo patirtus nepatogumus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 12. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje, atlyginimo.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą kameroje Panevėžio AVPK areštinėje tam tikrais laikotarpiais nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2018 m. kovo 19 d. buvo pažeista 16 parų. Be to, teismas sprendė, kad visą ginčo laikotarpį – 90 parų - buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, jam naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas vertino, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri atlygintina 350 Eur suma. Kitus pareiškėjo skundo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

14. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, kuris savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsakovo teigimu, ploto neatitikimai buvo nežymūs ir trumpalaikiai, nesukėlė pareiškėjui jokių esminių neigiamų pasekmių. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui priteistiną pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti, neatsižvelgė į pažeidimo pobūdį, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumą. Be to, atsakovo atstovas nesutinka su teismo nustatytu pažeidimu, kad visą ginčo laikotarpį nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą, nes, atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas kameroje dažnai buvo laikomas vienas.

15. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

16. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Panevėžio AVPK areštinėje buvo pažeista 16 parų bei 90 parų buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis Panevėžio AVPK areštinės kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Pažymėtina, kad, paduodamas apeliacinį skundą, atsakovo atstovas jokių naujų argumentų ar įrodymų, kurie leistų abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl šių nustatytų pažeidimų, nepateikė. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su Panevėžio AVPK pareigūnų neteisėtais veiksmais (neveikimu) neužtikrinant pareiškėjui teisės aktais nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos ir privatumo naudojantis sanitariniais mazgais

17. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimo, teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei LVAT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-520/2020). Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu Panevėžio AVPK areštinės kamerose ir privatumo užtikrinimu juose, teisėtai ir pagrįstai tiesiogiai taikė Konvencijos nuostatas bei vadovavosi šiuo klausimu suformuota EŽTT jurisprudencija.

18. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, pažymėtina, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų, kurių nebaigtinis sąrašas įtvirtintas CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, visumą.

19. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

20. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pareiškėjui turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, ar tik buvo pagrindas pripažinti padarytą pareiškėjo teisių pažeidimą, pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.). Valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą; 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04)).

21. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad 2015 m. kovo 20 d. iki 2018 m. kovo 19 d. laikotarpiu pareiškėjas dėl 90 parų neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniais mazgais ir 16 parų neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgdama į pažeidimų pobūdį ir trukmę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl jų poveikio pareiškėjo patirti negatyvūs išgyvenimai savo intensyvumu peržengia minimalias ribas ir sukelia tokią neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama priteisiant piniginę kompensaciją.

22. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius