2024-02-28 Nr. AB-3497-3-62-3-03281-2023-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-45-1188/2024

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03281-2023-5

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. J. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. lapkričio 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. J. skundą atsakovui Alytaus rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Alytaus rajono savivaldybės mero 2023 m. spalio 16 d. potvarkį Nr. K2-292 „Dėl siūlymo skirti tarnybinę nuobaudą“ (toliau – ir Potvarkis).

II. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2023 m. lapkričio 28 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Alytaus rajono savivaldybės meras 2023 m. spalio 16 d. potvarkiu Nr. K2-292 pripažino, kad G. J., ėjusi Alytaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas, padarė tarnybinį nusižengimą ir siūlė skirti jai tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 33 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 34 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos aprašo patvirtinimo“.

Teismas pažymėjo, kad ginčijamu potvarkiu yra priimtas sprendimas siūlyti skirti tarnybinę nuobaudą pareiškėjai, ėjusiai Alytaus rajono savivaldybės administracijos direktorės pareigas, tačiau galutinis sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjai nebuvo priimtas. Visa su tarnybinio nusižengimo tyrimu susijusi medžiaga buvo perduoda įstaigos, kurioje pareiškėja dirba, vadovui, kuris, atsižvelgdamas į gautus dokumentus, vadovaudamasis VTĮ 34 straipsnio 2 dalies 1 punktu, turi priimti sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo/neskyrimo pareiškėjai.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, konkrečias teisines pasekmes dėl pareiškėjos atžvilgiu pradėto tarnybinio nusižengimo tyrimo pareiškėjai sukelia ne ginčijamas Alytaus rajono savivaldybės mero 2023 m. spalio 16 d. potvarkis Nr. K2-292 „Dėl siūlymo skirti tarnybinę nuobaudą“, kuriuo pasiūlyta pareiškėjai skirti tarnybinę nuobaudą – papeikimą, bet įstaigos, kurioje pareiškėja dirba, vadovo sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo/neskyrimo (jei toks sprendimas bus priimtas).

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjos ginčijamas sprendimas (siūlymas skirti tarnybinę nuobaudą) negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku, todėl pareiškėjos skundą dėl Alytaus rajono savivaldybės mero 2023 m. spalio 16 d. potvarkio Nr. K2-292 „Dėl siūlymo skirti tarnybinę nuobaudą“ panaikinimo, atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. lapkričio 28 d. nutartį ir perduoti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjos vertinimu, teismas nepagrįstai ginčijamą Potvarkį laikė tarpiniu sprendimu. Pareiškėja paaiškino, kad po to, kai 2023 m. balandžio 25 d. ji buvo atleista iš Alytaus rajono savivaldybės administracijos direktorės pareigų, ji nebestojo į valstybės tarnybą, neužėmė ir šiuo metu neužima jokių valstybės tarnautojo pareigų jokioje valstybės ir savivaldybių institucijoje ar įstaigoje. Pareiškėja po 2023 m. balandžio 25 d. nebeteko, nebeįgijo ir nebeturi valstybės tarnautojo statuso, todėl šiuo atveju neegzistuoja VTĮ 34 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytos sąlygos, būtinos priimant skundžiamą Potvarkį. Dėl šių priežasčių skundžiamas Potvarkis negalėjo būti priimtas, atitinkamai juo negalėjo būti pripažinta, kad pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą ir esamam pareiškėjos darbdaviui negalėjo būti pasiūlyta skirti pareiškėjai tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Pareiškėjos vertinimu, atsakovui priėmus skundžiamą Potvarkį susiklostė tokia ydinga ir pareiškėjos teises bei teisėtus interesus pažeidžianti situacija, kai nors de jure toks Potvarkis turėtų turėti tarpinio procedūrinio sprendimo galią (kai galutinį sprendimą turėtų priimti institucijos ar įstaigos, į kurią perkeltas valstybės tarnautojas, vadovas), tačiau toks atsakovo priimtas Potvarkis de facto ir yra galutinis sprendimas, kadangi joks kitoks (papildomas, galutinis) sprendimas pareiškėjos tarnybinio nusižengimo procedūroje tiesiog nebuvo, nebus ir apskritai negali būti priimtas, kadangi neegzistavo ir neegzistuoja joks subjektas, kuris turėtų priimti tokį galutinį sprendimą, o būtent, neegzistavo ir neegzistuoja institucijos ar įstaigos, į kurią perkelta pareiškėja, vadovas, kuris turėtų priimti tokį galutinį sprendimą pareiškėjos tarnybinio nusižengimo procedūroje.

Pareiškėjos įsitikinimu, tarnybinio nusižengimo tyrimas atleisto iš tarnybos tarnautojo atžvilgiu gali būti pradėtas, tęsiamas bei užbaigtas tik tuo atveju, jeigu tyrimo procedūros buvo pradėtos dar jam einant valstybės tarnautojo pareigas. Šiuo atveju, tyrimo procedūros buvo pradėtos pareiškėjai jau nebeinant valstybės tarnautojo pareigų, todėl pareiškėjos vertinimu, tarnybinio nusižengimo tyrimas jos atžvilgiu buvo pradėtas, tęsiamas bei užbaigtas neteisėtai ir nepagrįstai.

Pareiškėja nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyta, jog visa su tarnybinio nusižengimo tyrimu susijusi medžiaga buvo perduota įstaigos, kurioje pareiškėja dirba, vadovui, kuris, atsižvelgdamas į gautus dokumentus, turi priimti sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo/neskyrimo pareiškėjai, tačiau pareiškėjos žiniomis, Potvarkis ir kita su pareiškėjos tarnybinio nusižengimo tyrimu susijusi medžiaga nuo pat 2023 m. spalio 16 d. (kai Potvarkis buvo priimtas) iki šio atskirojo skundo pateikimo dienos nebuvo perduoti esamam pareiškėjos darbdaviui, t. y. Lietuvos Respublikos finansų ministerijai.

Pareiškėjos vertinimu, Potvarkis, priimas pareiškėjos tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūroje, kuriame aiškiais žodžiais (expressis verbis) konstatuotas faktas, kad pareiškėja, ėjusi Alytaus rajono savivaldybės administracijos direktorės pareigas, padarė įvairių teisės aktų, tarp jų ir Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo ir kt., pažeidimus, daro neigiamą įtaką pareiškėjos reputacijai, jos garbei bei orumui, atitinkamai gali neigiamai paveikti pareiškėjos karjeros galimybes.

Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti jos skundą nepagrįstai apribojo pareiškėjos teisę į teisminę gynybą.

Pareiškėjos įsitikinimu, jos teisę skųsti potvarkį patvirtina ir sisteminė VTĮ įtvirtintų teisės normų analizė bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pripažįstama, kad vien tarnybinio nusižengimo konstatavimas, neskiriant tarnybinės nuobaudos, gali turėti realią įtaką pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo, materialiniams bei karjeros valstybės tarnyboje interesams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. lapkričio 28 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl Potvarkio kuriuo pripažinta, kad pareiškėja, ėjusi Alytaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas, padarė tarnybinį nusižengimą ir siūloma skirti jai tarnybinę nuobaudą – papeikimą, panaikinimo.

Teismas sprendė, kad toks sprendimas yra tarpinis, kadangi juo tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra nėra užbaigta, o teisines pasekmes pareiškėjai sukels institucijos, kurioje pareiškėja šiuo metu dirba, vadovo sprendimas.

Pareiškėja su tokiu teismo vertinimu nesutinka ir teigia, kad nors paprastai tokio pobūdžio sprendimas laikytinas tarpiniu, tačiau šiuo konkrečiu atveju yra susiklosčiusi tokia situacija, kai joks kitas sprendimas tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūroje nėra ir negali būti priimtas dėl to, kad pareiškėja nuo atleidimo iš Alytaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų jokių kitų pareigų valstybės tarnyboje neužėmė.

Ginčijamas Potvarkis yra priimtas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas, gavus oficialią informaciją apie galimą valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą, pradedamas, o pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas tęsiamas ir atitinkamas sprendimas dėl tarnybinio nusižengimo padarymo pripažinimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo priimamas taip pat, kai valstybės tarnautojas, dėl kurio galimo tarnybinio nusižengimo gauta oficiali informacija arba dėl kurio pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas, perkeliamas į valstybės tarnautojo pareigas kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje. Šiuo atveju asmuo, pradėjęs tarnybinio nusižengimo tyrimą, motyvuotą išvadą apie tyrimo rezultatus, kurioje konstatuojama, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, ir siūloma jam skirti tarnybinę nuobaudą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka perduoda institucijos ar įstaigos, į kurią perkeltas valstybės tarnautojas, vadovui, šio įstatymo 53 straipsnyje nurodytam registrui ir valstybės tarnautojui, kuris pripažintas padaręs tarnybinį nusižengimą. Sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo valstybės tarnautojui priima institucijos ar įstaigos, į kurią valstybės tarnautojas yra perkeltas, vadovas, atsižvelgdamas į šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas yra tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinė dalis, kurioje turi būti atliktas išsamus visų galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, lėmusių nusižengimą, tyrimas. Teismas yra išaiškinęs, kad, atsižvelgiant į tai: 1) jog išvada ir joje nurodytos aplinkybės bei pasiūlymai dėl patraukimo (nepatraukimo) tarnybinėn atsakomybėn skirti tam, kad juos įvertintų turintis teisę skirti tarnybinę nuobaudą vadovas; 2) jog išvadoje nurodyti minėti pasiūlymai nėra privalomi vadovui (išvados adresatui); 3) vadovui patvirtinus išvadą (joje nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas), ji tampa atitinkamo sprendimo (įsakymo), t. y. individualaus teisės akto, dalimi. Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo prasme tarnybinio patikrinimo išvada negali būti laikoma teisės aktu, tiesiogiai nustatančiu tikrinamam pareigūnui atitinkamas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-851/2004, 2007 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A18-1093/2007).

Kita vertus, pareiškėjos pateikti duomenys patvirtina, kad ji nebuvo perkelta į valstybės tarnautojo pareigas kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje ir jokių valstybės tarnautojos pareigų neužima, todėl šiuo individualiu atveju susiklostė tokia situacija, kai ginčijamas Potvarkis, kuriuo pripažinta, kad pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą ir jai siūloma skirti tarnybinę nuobaudą, kuris, be kita ko, buvo perduotas valstybės tarnautojo registrui, yra galutinis sprendimas tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūroje.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad vertinimas, ar viešojo administravimo subjekto akto teisėtumas gali būti tikrinamas administraciniuose teismuose, turi būti atliekamas, pripažįstant visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principo svarbą. Pagal nusistovėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, grindžiamą oficialiąja konstitucine jurisprudencija bei tarptautiniais įsipareigojimais, veiksmingos teisminės gynybos prieinamumo principas yra taikomas ir aiškinamas plačiai (žr. 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-756-575/2015).

ABTĮ 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra abejonė ar galiojančių įstatymų kolizija dėl konkretaus ginčo priskyrimo, ginčas nagrinėjamas teisme.

Išanalizavus bylos aplinkybes ir ginčo santykiams aktualų teisinį reguliavimą, galima konstatuoti tokios abejonės egzistavimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad teismas skundo priėmimo stadijoje turi vertinti tik formalią skundo atitiktį reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nespręsti dėl pareikštų skundo reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos, o išimtys iš šio bendro principo gali būti siejamos tik su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai skundo priėmimo stadijoje nekyla jokia pagrįsta abejonė, jog skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, tačiau ir jie turi būti ypač argumentuotai nurodomi (žr., pvz., 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-186-822/2017). Taip pat pažymėtina, kad materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011, 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-303-556/2020).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju skundo priėmimo stadijoje negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad ginčijamas aktas nedaro įtakos pareiškėjos materialiniams teisiniams interesams, todėl pareiškėjai turi būti suteikta teisė ginti savo galimai pažeistas teises ar teisėtus interesus teisme.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė skundo priėmimą reglamentuojančias Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas ir nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka, todėl pareiškėjos atskirasis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos nutartis naikinama ir šiam teismui perduodama iš naujo spręsti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos G. J. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. lapkričio 28 d. nutartį panaikinti ir perduoti šiam teismui iš naujo spręsti pareiškėjos G. J. skundo priėmimo klausimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Arūnas Sutkevičius

Egidijus Šileikis