2021-02-10 Nr. AB-2937-3-61-3-00540-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-140-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00540-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. K. (I. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. birželio 10 d. iki 2019 m. sausio 4 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K patalpose, kuriose nebuvo užtikrinamas minimalus, vienam asmeniui turintis tekti gyvenamojo ploto reikalavimas. Pareiškėjo teigimu, kamerų, kuriose jis buvo laikomas, plotas buvo apie 7 kv. m. Kamerų plotą mažino baldai. Sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,3 m aukščio sienele, tuo pažeidžiant pareiškėjo privatumą. Pareiškėjas nuolat girdėjo kitų asmenų atliekamų gamtinių reikalų garsus, jautė nemalonius kvapus. Kameroje būdavo drėgna, ant sienų bei lubų matėsi pelėsis, kaupėsi drėgmė. Dėl šių pažeidimų pareiškėjas nurodė patyręs žalą, dvasinius, emocinius, psichologinius išgyvenimus, garbės bei orumo pažeminimą, sumažėjo pasitikėjimas savimi.

3. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Lukiškių TI-K nurodė, jog iš pateiktų pareiškėjo judėjimo duomenų matyti, kuriais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas Lukiškių TI-K atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas griežtai vadovaujantis įstatymų reikalavimais. Nuo 2010 m. balandžio mėn. 11 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) taip pat nenustatyti tokie gyvenamojo ploto standartai; Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto. Atsakovo atstovas paaiškino, kad tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko HN 76:2010 reikalavimus. HN 134:2015 sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumatė.

5. Lukiškių TI-K teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 18 d. sprendimu pareiškėjo I. K. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 543 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių TI-K nuo 2018 m. birželio 10 d. iki 2018 m. gruodžio 13 d. Likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 800 Eur neturtinės žalos, kuri jam padaryta dėl netinkamų suimtųjų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų nuo 2018 m. birželio 10 d. iki 2019 m. sausio 4 d., atlyginimui (b. l. 1–2).

8. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2018 m. birželio 10 d. iki 2018 m. gruodžio 13 d. (b. l. 7–8, 11–12). Taigi teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2018 m. gruodžio 14 d. iki 2019 m. sausio 4 d., nes tuo metu pareiškėjas nebuvo laikomas Lukiškių TI-K.

9. Teismas pažymėjo, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose vienas ar su kitu asmeniu, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas atitiko minimalaus ploto reikalavimus (b. l. 7–8). Taigi byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucija veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teismas atkreipė dėmesį, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 m2 plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl kameroje esančių baldų išskaitymo iš bendro kameros ploto atmesti.

10. Į bylą pateiktas Lukiškių TI-K pranešimas „Dėl I. K.“ (b. l. 13–14), patvirtino, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252 – Nr. 257; Nr. 386 – Nr. 395; Nr. 406 – Nr. 417; Nr. 418 – Nr. 426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios, pasak atsakovo, esą, pilnai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Minėtas aplinkybes patvirtino į bylą pateiktos nuotraukos (b. l. 15–17). Šiuo atveju teismas atkreipė dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2018 m. birželio 10 d. iki 2019 m. sausio 4 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista kamerose Nr. 132, Nr. 139, Nr. 149, Nr. 183, Nr. 193, Nr. 195, Nr. 199, Nr. 267, išskyrus laikotarpius (2018 m. spalio 15 d., 2018 m. spalio 25 d., nuo 2018 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. gruodžio 6 d.), kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas (b. l. 7–8), nes gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrino kalinamiesiems reikiamo privatumo. Lietuvos valstybės atstovas nepaneigė dalies pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 181 parą.

11. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas gali būti tenkinamas iš dalies, nes nustatyta, jog Lukiškių TI-K neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniu mazgu laikotarpiais nuo 2018 m. birželio 10 d. iki 2018 m. spalio 14 d., nuo 2018 m. spalio 16 d. iki 2018 m. spalio 24 d., nuo 2018 m. spalio 26 d. iki 2018 m. lapkričio 4 d., nuo 2018 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 4 d., nuo 2018 m. gruodžio 7 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas labai abstrakčiai nurodė, kad kameroje būdavo drėgna, ant sienų bei lubų matėsi pelėsis, kaupėsi drėgmė, tačiau šių nusiskundimų nekonkretizavo. Būtent pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu suformuluoti reikalavimai apsprendžia ginčo administracinėje byloje ribas. Šiuo atveju pareiškėjui aiškiai ir tiksliai neapibūdinus pažeidimų, nėra pagrindo nustatyti ir Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Be to, teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra ginčo, kad kamerose buvo langai, o pagal higienos normų reikalavimus gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Lukiškių TI-K patvirtino, kad šie langai yra pritaikyti kameroms vėdinti, taigi kamerose laikomi asmenys turi galimybę išsivėdinti kamerą, pateikė ginčui aktualius Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktus dėl kameros Nr. 183 (b. l. 30–32), dėl kameros Nr. 149 ( b. l. 42–43), Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus Fizikinių veiksnių tyrimų poskyrio Dirbtinio apšvietimo tyrimo protokolus (b. l. 33–35), Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus Fizikinių veiksnių tyrimų poskyrio Šiluminės aplinkos tyrimo protokolus (b. l. 36–38), kad pareiškėjo nurodyti pažeidimai nenustatyti, todėl neteisėtų veiksmų, susijusių su ventiliacijos įrengimo reikalavimais, pelėsio buvimu ant kameros sienų, teismas nenustatė.

13. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažinta, kad privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, pažeidimų mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas vertino, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis – 543 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

14. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisė 543 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN (toliau – ir apeliantas), pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Vilniaus PN pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Nagrinėjamu atveju nenustatyta būtina valstybės atsakomybės sąlyga – valdžios institucijos neteisėti veiksmai ar neveikimas. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas I. K. kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų nuo 2018 m. birželio 10 d. iki 2019 m. sausio 4 d., atlyginimo.

18. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. liepos 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 543 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių TI-K nuo 2018 m. birželio 10 d. iki 2018 m. gruodžio 13 d. Likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

19. Pateikdamas apeliacinį skundą, atsakovas su teismo sprendimu nesutinka, nes teismas nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Nagrinėjamu atveju nenustatyta būtina valstybės atsakomybės sąlyga – valdžios institucijos neteisėti veiksmai ar neveikimas. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 181 dieną Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Atsakovas pateiktame apeliaciniame skunde šios teismo nustatytos aplinkybės iš esmės neginčija, jokių konkrečių argumentų dėl teismo nustatyto pažeidimo nenurodo. Atsižvelgdama į tai bei įvertinusi bylos aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

22. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04) 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03) 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir ilgą trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

24. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad nėra pagrindo sumažinti pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo.

25. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė