2018-02-28 Nr. AB-4087-3-65-3-00015-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1871-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00015-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas), priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir Komisariato areštinė), atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad apytiksliai nuo 2016 m. sausio 2 d. iki 2017 m. sausio 16 d. jis buvo laikomas Komisariato areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Areštinės kamerose jis buvo laikomas su 3-4 kitais asmenimis, taip neužtikrinant Lietuvos Respublikos teisės aktais vienam asmeniui nustatyto minimalaus kameros ploto. Pareiškėjas tvirtino, kad areštinės kameros, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko sanitarinių ir higienos normų reikalavimų. Kamerų langai buvo nešvarūs, stiklai purvini, todėl neskaidrūs, jų nuvalyti nebuvo galimybių, nes iš vidaus ir išorės yra įrengtos grotos. Kadangi kamerų langų išmatavimai yra 110×90 cm, dėl nepakankamo apšvietimo jose buvo tamsu, gulint žemutinėje dviaukštės lovos dalyje skaityti ir rašyti buvo neįmanoma. Gyvenamosiose patalpose nebuvo šilto vandens, pasinaudoti šiltu vandeniu būdavo galima tik vieną kartą per savaitę po 15 minučių, dėl ko nebuvo galimybių palaikyti asmeninės higienos. Pareiškėjo nuomone, po šaltu vandeniu galima apsiprausti tik paviršutiniškai, dėl nepilnaverčio maitinimo esant nusilpusiai imuninei sistemai tuoj pat susergama, o susirgus nėra suteikiamas tinkamas gydymas. Areštinės kamerose sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo gyvenamosios patalpos. Gyvenamoji patalpa turi būti priskiriama maitinimo patalpoms, nes šiose patalpose įkalintiems asmenims teikiamas maitinimas. Pareiškėjo teigimu, teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas areštinės kamerose lėmė jo neigiamus dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Komisariato, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2016 m. sausio 4 d. – 2017 m. sausio 16 d. laikotarpiu periodiškai buvo laikomas įvairiose Komisariato areštinės kamerose vienas, su dar vienu, su dviem ir trimis asmenimis. Pareiškėjui Komisariato areštinėje mažiau nei 5 kv. m ploto teko vos kelias dienas, todėl savo teisių suvaržymo pareiškėjas realiai patirti negalėjo. Atsakovas kaip nepagrįstus vertino pareiškėjo teiginius apie netinkamą apšvietimą ir nešvarius langus, nurodė, kad areštinėje langus iš lauko pusės valo įmonės, su kuria sudaryta sutartis, darbuotojai, o iš vidaus langus privalo nusivalyti kamerose laikomi asmenys. Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų duomenimis nei ankstesniu, nei ginčui aktualiu laikotarpiu areštinės kamerų apšvietimą reguliuojančių teisės normų pažeidimų nebuvo nustatyta. Teisės aktai nenumato reikalavimo į areštinės kameras tiekti karštą vandenį. Areštinėje laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Areštinės kamerų sanitarinių mazgų įrengimas taip pat atitinka higienos normų reikalavimus, teisės aktai nenumato reikalavimo sanitariniuose mazguose įrengti duris. Areštinės darbuotojai, siekdami pagerinti sulaikytųjų sąlygas ir privatumą, suteikia galimybę sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, jį pakabinant ant specialiai tam įrengtų kabliukų.

II. 5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Komisariato, 120 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Komisariato areštinėje su pertraukomis 46 paras buvo laikomas kamerose Nr. 2, 3, 15, 16, iš jų: 15 parų – pažeidžiant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą.

7. Teismas rėmėsi Taisyklių 6 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 14, 15 punktais, išanalizavo Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų duomenis ir darė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo laikotarpiu dėl netinkamų apšvietimo sąlygų kamerose Nr. 2, 3, 15 ir 16 į Komisariato areštinės administraciją ir Panevėžio visuomenės sveikatos centrą būtų kreipęsis pareiškėjas ar kiti šiose kamerose laikomi asmenys. Teismas nustatė, kad ne ginčo laikotarpiu Panevėžio visuomenės sveikatos centras, vykdydamas operatyviąją kontrolę ir siekdamas įvertinti kamerų bendrą ir naktinį apšvietimą, atliko laboratorinius apšvietos matavimus areštinės kamerose Nr. 3 ir 15 ir apšvietimo sąlygų pažeidimų nenustatė. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog ginčo laikotarpiu Komisariatas neužtikrino tinkamų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, apšvietimo sąlygų.

8. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl nešvarių langų ir netvarkingų kamerų, teismas atsižvelgė į HN 134:2015 34, 37 punktus, Taisyklių 9.1 punktą, Komisariato viršininko 2013 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 50-V-175 patvirtintų Komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 8.1 ir 8.2 punktus, nustatė, kad areštinės kamerose iš vidaus langus nusivalo kameroje laikomi asmenys, o iš lauko pusės juos valo įmonės, su kuria yra sudaryta sutartis, darbuotojai, Komisariato areštinės kamerose esantys asmenys patys rūpinasi švaros palaikymu, valosi kameras, tam yra aprūpinti valymo inventoriumi ir valymo priemonėmis, o kalinamiems asmenims išvykus kameras valo areštinės darbuotojos, uždaroji akcinė bendrovė „Pastatų priežiūra“ yra įsipareigojusi kokybiškai suteikti paslaugas bei naudoti kokybiškas darbo priemones ir įrangą, areštinės langus valyti du kartus per metus, Panevėžio visuomenės sveikatos centras ginčo laikotarpiu reikalavimų, susijusių su švaros ir tvarkos kamerose palaikymu, nėra nustatęs. Teismas vertino kaip nepagrįstus ir atmetė pareiškėjo teiginius apie nešvarius kamerų langus ir netvarkingas kameras.

9. Teismas rėmėsi Taisyklių 7 punktu, HN 134:2015 44 punktu, Areštinės taisyklių 6.13 punktu, atsižvelgė į tai, kad ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai nereglamentavo areštinėje laikomų asmenų prausimosi po šiltu dušu trukmės. Vertino, kad 15 min. yra pakankamas laiko tarpas, per kurį galima nusiprausti po dušu. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų, jog jis prašymu (prašymais) būtų kreipęsis į Komisariato areštinės vadovą ar pareigūnus ir šie būtų atsisakę leisti pasinaudoti dušu. Spręsdamas dėl pareiškėjo nurodytų išgyvenimų jam prausiantis šaltu vandeniu kameroje, teismas atkreipė dėmesį, kad HN 135:2015 ir kiti teisės aktai ginčo laikotarpiu reglamentavę teritorinių policijos įstaigų areštinių kamerų įrengimą, nenumatė reikalavimo, jog į kamerą būtų tiekiamas karštas vanduo. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, jog neturtinė žala buvo padaryta tuo, kad Komisariatas neužtikrino, jog į areštinės kameras būtų tiekiamas karštas vanduo, ir taip nesudarė tinkamų sąlygų palaikyti asmeninę higieną ir išvengti šalto vandens sveikatai daromo žalingo poveikio.

10. Teismas pažymėjo, kad HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimui specialių reikalavimų nenumato, rėmėsi HN 134:2015 12 punktu, iki 2015 m. spalio 31 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009) 20 punktu, atsižvelgė į Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo aktą Nr. H5-409, Komisariato Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto 2017 m. vasario 6 d. tarnybinį pranešimą ir sprendė, kad sanitarinių mazgų įrengimas Komisariato areštinės kamerose atitiko galiojusios HN 37:2009 20 punkte ir HN 134:2015 12 punkte įtvirtintus reikalavimus. Teisės aktai nebuvo nustatę reikalavimo areštinės kamerose sanitarinius mazgus įrengti kaip atskiras patalpas.

11. Teismas rėmėsi Taisyklių 7.13 punktu, Vidaus tvarkos taisyklių 6.14 punktu, atsižvelgė į Komisariato pateiktus duomenimis, kad 2005 m. atliktas areštinės antrojo korpuso (kamerų Nr. 11-26) remontas, o 2013 m. – areštinės pirmojo korpuso (kamerų Nr. 1-10) remontas, kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Teismas nustatė, kad tualetu besinaudojantys asmenys sanitarinį mazgą užsidengia audeklu, pro kameros durų stebėjimo langelį pareigūnas gali matyti beveik visą kamerą ir dalį sanitarinio mazgo, kadangi prie durų esantys kampai, kuriuose ir yra įrengti sanitariniai mazgai, į matymo zoną nepatenka. Teismas neturėjo pagrindo abejoti Komisariato areštinės pateiktais duomenimis apie sanitariniuose mazguose įrengtus kabliukus, rašytiniuose paaiškinimuose pateiktą informaciją apie kamerose laikomų asmenų dažnai išlaužiamus ir ištraukiamus kabliukus, taip pat Komisariato areštinės vyriausiojo specialisto 2017 m. vasario 6 d. tarnybiniame pranešime nurodytais argumentais, kad pareigūnai specialiai nestebi asmenų, kai jie naudojasi tualetu, o areštinės kamerose esantys langeliai yra skirti stebėti tik areštinės kamerose esančių asmenų elgesį.

12. Teismas įvertino tai, kad sanitariniai mazgai yra įrengti kamerų kampuose, o kamerose laikomi asmenys turi galimybę sanitarinius mazgus uždengti audeklu, ir darė išvadą, kad Komisariatas ginčo laikotarpiu buvo sudaręs galimybes areštinėje laikomiems asmenims kamerose įrengtais sanitariniais mazgais naudotis privačiai. Teismas nenustatė, kad konkrečiais atvejais pareigūnai turėjo tikslą stebėti ar konkrečiais atvejais stebėjo pareiškėją jam naudojantis sanitariniu mazgu, o ne dėl pareigos užtikrinti saugumą kameroje. Aplinkybių, patvirtinančių, jog Komisariatas būtų pažeidęs Taisyklių 7.13 punkto reikalavimus, nenustatyta, o V. S. teiginius apie netinkamą sanitarinių mazgų įrengimą areštinės kamerose teismas pripažino nepagrįstais.

13. Teismo vertinimu, pareiškėjo reiškiamos bendro pobūdžio pretenzijos dėl areštinėje laikomų asmenų aprūpinimo minkštuoju inventoriumi, yra deklaratyvios ir abstrakčios, nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais, nesusietos su jokiais konkrečiais laike ir vietoje apibrėžtais galimai neteisėtais pareigūnų veiksmais. Pareiškėjas nedetalizavo, kuriuo konkrečiai metu patyrė šiuos nepatogumus, nenurodė, ar kreipėsi į areštinės administraciją, kad būtų pašalinti galimi pažeidimai. Be to, pareiškėjas aplinkybių dėl netinkamo aprūpinimo minkštuoju inventoriumi, kaip žalos atsiradimo pagrindo, pirminiame savo skunde nenurodė, šias aplinkybes deklaratyviai išreiškė tik gavęs atsakovo pateiktą atsiliepimą ir visą medžiagą dėl areštinės darbo organizavimo. Teismas darė išvadą, kad atsakovo atstovui būtų nustatyta pernelyg neproporcinga pareiga paneigti visus deklaratyvius pareiškėjo teiginius.

14. Atsižvelgęs į byloje nustatytą pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimą Komisariato areštinėje (15 parų su pertraukomis neužtikrinta teisė į minimalią vienam asmeniui tenkančią 5 kv. m ploto normą), teismas sprendė, kad toks pažeidimas pareiškėjui sukėlė nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui priteisiama 120 Eur suma laikoma adekvačia suma jo patirtiems dvasiniams išgyvenimams ir nepatogumams atlyginti.

III. 15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Komisariato, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteista 120 Eur neturtinės žalos atlyginimo, pakeisti ir konstatuoti, kad vien teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija patirtai žalai atlyginti.

16. Atsakovas pažymi, kad teismas nenustatė, jog dėl Komisariato areštinėje laikymo sąlygų pareiškėjui atsirado žalingų padarinių fizinei ar psichinei sveikatai. Pareiškėjas nusiskundimų ar prašymų nei būdamas areštinėje, nei vėliau nepateikė, be to, jis yra jauno amžiaus, emociškai ir fiziškai sveikas. Teismas nenustatė aplinkybių, kad pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsakovo manymu, teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama priemonė apginti pažeistas pareiškėjo teises.

17. Pareiškėjas V. S. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo remtis jo skunde, atsiliepimuose, teismo posėdyje išdėstytais argumentais ir priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Apeliacijos dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas pareiškėjo V. S. skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Komisariato areštinėje pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 4 d. iki 2017 m. sausio 16 d., pagrįstumas ir teisėtumas.

19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Komisariato areštinėje buvo pažeista 15 parų, kitus pareiškėjo argumentus atmetė ir nusprendė, kad šiuo atveju 120 Eur neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

20. Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad šiuo atveju vien teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai žalai atlyginti, t. y. kelia ginčą dėl atlygintinos neturtinės žalos būdo.

21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų, t. y. tik dėl apelianto keliamų abejonių dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo.

22. Pažymėtina, kad, paduodamas apeliacinį skundą, atsakovas jokių naujų argumentų ar įrodymų, kurie leistų abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl nustatytų pažeidimų, nepateikė. Atsakovas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su Komisariato areštinės pareigūnų neteisėtais veiksmais (neveikimu).

23. Taigi šioje byloje ginčas apeliacine tvarka kilo tik dėl to, ar pareiškėjas dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama pinigais. Tačiau, vertinant pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo bei dydžio pagrįstumą ir teisėtumą, atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl sanitarinių mazgų įrengimo.

24. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įrengtas sanitarinis mazgas atitinka teisės aktų reikalavimus, be to, nustatė, kad Komisariato areštinės kamerose sudaryta galimybė sanitarinius mazgus uždengti audeklu, todėl apygardos administracinis teismas tokių asmenų laikymo sąlygų Komisariato areštinės kamerose nevertino kaip pažeidžiančių asmens privatumą.

25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, iš kurių matyti, jog, pavyzdžiui, žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Nors, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017 ir kt.). Įvertinusi tai, kas išdėstyta, bei atsižvelgusi į faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai nekonstatavo, kad pareiškėjas Komisariato areštinėje iš viso buvo laikomas ginčo laikotarpiu 46 paras tinkamai neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu.

26. Neturtinės žalos atlyginimo būdo aspektu akcentuotina, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Kaip teisingai atkreipė dėmesį apeliantas, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą).

27. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Komisariato areštinėje buvo pažeista trumpą laikotarpį (15 parų), toks pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, gyvenamojo ploto norma pažeista nežymiai. Byloje nenustatyta, kad dėl pareiškėjo laikymo Komisariato areštinėje sąlygų jam atsirado žalingų padarinių jo fizinei ar psichinei sveikatai, pareiškėjas nusiskundimų ar prašymų nei būdamas areštinėje, nei vėliau nepateikė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas yra jauno amžiaus, byloje nėra duomenų apie jo turimus fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

28. Kita vertus, parenkant pareiškėjui atlygintinos jo patirtos neturtinės žalos būdą ir dydį, atsižvelgtina ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu. Įvertinusi tai, kad pareiškėjas Komisariato areštinėje iš viso buvo laikomas ginčo laikotarpiu 46 paras, kurias jam nebuvo tinkamai užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, taip pat 15 parų buvo nežymiai pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Komisariato areštinėje, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta pinigais, ir šiuo konkrečiu atveju asmens teisių pažeidimo fakto pripažinimas nebūtų pakankama satisfakcija patirtai skriaudai kompensuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteista 120 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina adekvačiu ir tinkamu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, kurio mažinti, net ir konstatavus tam tikrų atsakovo apeliacinio skundo teiginių pagrįstumą, nėra pagrindo.

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepateikė, todėl pareiškėjo atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pateiktas prašymas jam priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, atsižvelgus į tai, kad apeliacinis procesas vyksta pagal apeliacinio skundo ribas, nenagrinėtinas.

30. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad, nors pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, tačiau priteisė teisingą pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo dydį, kurį mažinti šioje administracinėje byloje nėra pagrindo. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė