2019-04-10 Nr. AB-9062-3-61-3-00527-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1925-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00527-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 2 475 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo neteisėtai laikomas sugriežtintomis sąlygomis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatomis, laisvės atėmimo bausmei atlikti turėjo būti 2017 m. kovo 3 d. nukreiptas į Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) atskirąjį sektorių (Sniego g. 2, Vilniuje), tačiau teismo paskirtos bausmės atlikimui į Vilniaus PN atskirąjį sektorių buvo nukreiptas tik 2017 m. balandžio 6 d. Tai yra, jam nepadarius pataisos namų vidaus tvarkos taisyklių pažeidimo ir nesant administracijos sprendimo, buvo neteisėtai 34 paras laikomas vienas sugriežtintomis sąlygomis kamerų tipo patalpoje. Laikant jį sugriežtintomis sąlygomis buvo ribojamas pasivaikščiojimų gryname ore laikas, taip pat nesuteikiami teisės aktais nustatyti, jam priklausantys pasimatymai su šeimos nariais ir artimais asmenimis. Dėl Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų (neveikimo), pažeidžiant BVK 66 straipsnio 2 dalyje nustatytus terminus asmenį nukreipti į konkrečią pataisos įstaigą, be teisėtos priežasties jį laikant sugriežtintomis sąlygomis patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, nepatogumus, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, žymiai pablogėjo savijauta. Lukiškių TI-K administracijos neveikimas, pažeidžiant BVK 66 straipsnio 2 dalies nuostatas, laiko atžvilgiu buvo pakankamai ilgas ir truko 34 dienas, todėl tinkamu žalos atlyginimu negali būti vien teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija visą informaciją apie jį, jo tarnybą vidaus reikalų sistemoje ir užimtas pareigas jau turėjo nuo 2015 m. kovo 26 d., t. y. kai jam buvo taikomas suėmimas, kurio metu iki 2015 m. gegužės 21 d. (imtinai) buvo laikomas Lukiškių TI-K. Visą suėmimo laiką buvo laikomas išskirtinai tik su buvusiais vidaus reikalų sistemos darbuotojais, todėl Lukiškių TI-K administracija jau tuo metu turėjo visą įstaigai būtiną informaciją apie jo darbo ir tarnybos vietą bei užimtas pareigas. Pakartotini paklausimai buvusiam jo darbdaviui dėl jo darbo ar tarnybos vietų buvo pertekliniai ir tokiais veiksmais buvo vilkinamas sprendimų priėmimas.

4. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų per įstatymo nustatytą terminą paskirtas ir nusiųstas atlikti laisvės atėmimo bausmės į konkrečią pataisos namų įstaigą ir būtų laikomas žmogiškomis sąlygomis.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad 2017 m. lapkričio 2 d. Lukiškių TI-K buvo gautas pareiškėjo prašymas reg. Nr. 29-3419 „Dėl konvojavimo į pataisos namus“, kuriuo pareiškėjas prašė išaiškinti, kokiu pagrindu jis buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2017 m. vasario 22 d. iki 2017 m. balandžio 6 d. (viso 44 paras) neperkeliant jo į pataisos namus. Lukiškių TI-K 2017 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. 96-5514 „Dėl konvojavimo į pataisos namus“ pareiškėjas buvo informuotas, kad į Lukiškių TI-K jis atvyko 2017 m. vasario 22 d. pagal įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendį, kuriuo pareiškėjas nuteistas 7 metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Pareiškėjui buvo išsamiai išaiškinta, kad sprendžiant klausimą dėl tolesnio nukreipimo į Vilniaus PN atskirąjį sektorių, esantį Sniego g. 2, Vilnius, raštu buvo kreiptasi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato personalo skyrių dėl informacijos pateikimo apie pareiškėjo tarnybą bei užimamas pareigas. Gavus iš minėtos institucijos informaciją apie pareiškėjo tarnybą, Lukiškių TI-K administracija, vadovaudamasi Kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietų įskaitos tarnybų darbo instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2002 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 57 „Dėl Kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietų įskaitos tarnybų darbo instrukcijos patvirtinimo“ 105 punktu, pateikė Kalėjimų departamentui motyvuotą išvadą bei pažymą apie pareiškėjo darbo vietą. Patvirtintos išvados pagrindu, 2017 m. balandžio 5 d. gavus iš Kalėjimų departamento paskyrą nukreipti pareiškėją į Vilniaus PN atskirąjį sektorių, esantį Sniego g. 2, Vilnius, vadovaudamasis Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. V-320 „Dėl nuteistųjų, kuriems teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1.4. punkto nuostatomis, pirmuoju planiniu konvojumi pareiškėjas buvo konvojuotas į Vilniaus PN atskirąjį sektorių, esantį Sniego g. 2, Vilnius.

7. Atsakovo atstovas vertino, kad Lukiškių TI-K 2017 m. balandžio 13 d. raštas Nr. 96-1567 „Dėl nukreipimo į pataisos namus“ bei 2017 m. gruodžio 1 d. raštas Nr. 96-5514 „Dėl konvojavimo į pataisos namus“ yra parengti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Darė išvadą, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų šiuo atveju nepažeidė.

8. Atsakovo atstovas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika ir konstatavo, kad minėti raštai nesukelia pareiškėjui asmeninių teisinių pasekmių, šiuose raštuose pateikiamas pareiškėjo atitinkamuose prašymuose ir skunduose nurodytų aplinkybių teisinis vertinimas, tačiau privalomi nurodymai ar patvarkymai, kurie įtakotų pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, nėra nustatyti, raštai yra informacinio pobūdžio.

9. Atsakovo atstovas teigė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies.

11. Teismas Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. I-01-1-16614-2015-9, pareiškėjas pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 7 metams. Bausmę pareiškėjui skyrė atlikti pataisos namuose. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. sausio 16 d. nutartimi pareiškėjo atstovo apeliacinį skundą atmetė. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendis įsiteisėjo 2017 m. sausio 16 d. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. vasario 22 d. ir buvo laikomas iki 2017 m. balandžio 5 d., kol 2017 m. balandžio 6 d. buvo pristatytas į Vilniaus PN, Sniego g.

12. Teismas nurodė, kad vadovaujantis BVK 66 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjas iš Lukiškių TI-K į pataisos įstaigą atlikti paskirtos bausmės turėjo būti išsiųstas ne vėliau kaip iki 2017 m. balandžio 6 d., t. y. praėjus 44 dienoms. Kalėjimų departamento paskyra dėl nuteistųjų perkėlimo į kitą pataisos įstaigą gauta 2017 m. balandžio 5 d. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas per ilgai, t. y. viršijant įstatyme nustatytą 10 dienų terminą, buvo kalinamas Lukiškių TI-K, teismas konstatavo BVK 66 straipsnio 2 dalies pažeidimą.

13. Teismas, atmesdamas kaip nepagrįstus atsakovo atstovo atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, pažymėjo, kad teismo nuosprendis buvo gautas laiku, tuo tarpu Lukiškių TI-K tinkamais terminais nuo nuosprendžio gavimo nesurašė išvados dėl nuteistojo perkėlimo bausmės atlikimui į Vilniaus PN atskirą sektorių, esantį Sniego g. 2, Vilniuje. Teismas vertino, kad Lukiškių TI-K administracija pavėlavo pareiškėją perkelti į pataisos įstaigą, viršijus nustatytą terminą 34 dienomis.

14. Teismas sutiko su pareiškėju, kad dėl pavėluoto perkėlimo jis galėjo patirti fizinių nepatogumų, kadangi visuotinai žinoma, jog sąlygos tardymo izoliatoriuje ir pataisos namuose ženkliai skiriasi, t. y. asmenys tardymo izoliatoriuose laikomi žymiai griežtesnėmis sąlygomis nei asmenys pataisos namuose. Be to, nėra galimybės gauti ilgalaikių pasimatymų. Akivaizdu, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Vilniaus PN, tokių nepatogumų ir suvaržymų nebūtų patyręs.

15. Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių, teismas darė išvadą, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Teismas nenustatė, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

16. Teismas, nenustatęs objektyvių duomenų apie tai, kad užtrukęs perkėlimas būtų neigiamai paveikęs pareiškėjo sveikatą, sukėlęs jam itin didelių nepatogumų, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 340 Eur suma.

III. 17. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą dalyje dėl teismo nustatyto neturtinės žalos atlyginimo dydžio pakeisti ir priteisti iš atsakovo už neteisėtą 34 parų laikymą Lukiškių TI-K sugriežtintomis sąlygomis po 75 Eur už parą, t. y. iš viso 2 550 Eur.

18. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiama teismo sprendimo dalimi, nurodo, kad nagrinėjamu atveju vertintinos tokios aplinkybės kaip atsakovo atstovo pareigos, numatytos BVK 66 straipsnio 2 dalyje, kuri negali būti pateisinta vėlavimu, nevykdymo konstatavimas, atsakovo atstovo vengimas registruoti ir nagrinėti pareiškėjo prašymus, atsakovo atstovo į bylą pateiktuose raštuose nurodytos konvojavimo aplinkybės, konvojavimo delsimo priežastys, atsakovo atstovo raštų siuntimo / gavimo duomenų trūkumas. Pareiškėjo vertinimu, 34 paras jo laikymas griežtesnėmis sąlygomis, kameros tipo patalpoje, negu numatyta teismo nuosprendyje, neatlikus jokio vidaus tvarkos taisyklių pažeidimo, turi būti vertinamas kaip tyčinis neveikimas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nuo 1198 metų serga sunkios formos I tipo cukriniu diabetu. Dėl laikymo sugriežtintomis sąlygomis ir dėl to atsiradusios diabeto hiperglikemijos pablogėjo pareiškėjo savijauta ir 2017 m. balandžio 24 d. pareiškėjas buvo konvojuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL), kur išbuvo iki 2017 m. gegužės 11 d., iš viso 17 parų. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2237-624/2017, pareiškėjas vertina, kad sąžininga ir protinga satisfakcija už jo teisių pažeidimą yra 2 550 Eur suma.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo jokiais įrodymais nepagrindė, tačiau siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog asmuo tikrai patyrė neturtinę žalą. Neturtinė žala nėra bet koks menkiausio pobūdžio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Ši žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, tačiau net ir tuo atveju, kai neturtinės žalos faktas preziumuojamas pagal įstatymą, pareiškėjas turi pagrįsti reikalaujamos kompensacijos dydį. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos, CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Teismas, priimdamas sprendimą, įvertino bylos aplinkybes, surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją, o priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Jo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti laikomas nepagrįstu bei traktuojamas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti iš valstybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl žalos pareiškėjui, jo teigimu, padarytos neteisėtu Lukiškių TI-K pareigūnų neveikimu, atlyginimo pagrįstumo.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

24. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria konstatuotas Lukiškių TI-K neteisėtas neveikimas, pažeidžiant pareiškėjo atžvilgiu BVK 66 straipsnio 2 dalies nuostatą. Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į tai, jog atsakovo atstovo teisės aktuose nustatytos pareigos nevykdymas yra tyčinis bei dėl neteisėto laikymo 34 paras sugriežtintomis sąlygomis pablogėjo jo sveikata, jo pažeistai teisei apginti tinkama satisfakcija yra 2 550 Eur suma.

25. CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

26. Tiek, kiek tai susiję su nustatytu žalos faktu ir byloje taikytu pareiškėjo teisių gynimo būdu, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad įvertinus pareiškėjo patirtus suvaržymus, yra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje ir egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

27. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

28. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo nustatyto neturtinės žalos atlyginimo dydį proporcingumo pareiškėjo pažeistai teisei apginti aspektu, pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti jam didesnį nei pirmosios instancijos teismui nurodytą neturtinės žalos atlyginimą, t. y. vietoje 2 475 Eur prašo priteisti 2 550 Eur, bei nurodo naują argumentą, kuriuo nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad neturtinės žalos atlyginimo suma turi būti nustatoma atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas serga sunkios formos diabetu ir dėl neteisėto laikymo sugriežtintomis sąlygomis ši liga paūmėjo ir jis 2017 m. balandžio 24 d. buvo konvojuotas į LAVL.

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.).

30. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skunde neturtinės žalos atlyginimą grindė abstrakčiais teiginiais, aplinkybių dėl jo konvojavimo į LAVL dėl paūmėjusios ligos nurodęs nebuvo. Skundas šiuo aspektu bei pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto neturtinės žalos atlyginimo dydžio apimtimi pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas. Vertinama, kad naujų argumentų apeliaciniame skunde atsiradimo priežastis yra pareiškėją netenkinantis teismo sprendimas. Be to, akcentuotina, kad nėra pagrindo vertinimui, kad pareiškėjo neturtinė žala – pablogėjusi sveikata – yra priežastiniame ryšyje su atsakovo atstovo neteisėtu neveikimu. Bylos duomenimis pareiškėjas į LAVL buvo konvojuotas 2017 m. balandžio 26 d. iš Vilniaus PN, į kuriuos atvyko 2017 m. balandžio 6 d. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas ir su tuo susijęs reikalavimas peržvelgti neturtinės žalos atlyginimo dydį šiuo aspektu apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisminė jurisprudencija, kaip precedentas, yra privaloma tik iš esmės analogiškose bylose, t. y., tik tais atvejais, kai vienoje ir kitoje byloje faktinės aplinkybės, lemiančios atitinkamo teisinio santykio juridinį kvalifikavimą, iš esmės yra panašios. Nagrinėjamoje byloje faktinė situacija skiriasi nuo situacijos, kuri buvo nagrinėjama pareiškėjo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-2237-624/2017, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. priimta nutartis nurodytoje byloje negali būti precedentu sprendžiant šią bylą.

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K, pasibaigus perkėlimo į Vilniaus PN terminui, trukmę (34 paras), į konstatuoto pažeidimo pobūdį (nevykdytas BVK 66 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos perkelti pareiškėją į Vilniaus PN), į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kuriuos sukėlė griežtesnės laikymo Lukiškių TI-K sąlygos, nei Vilniaus PN, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1498/2013) kartu įvertinus bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad yra pagrindo didinti pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 680 Eur.

33. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimas atitinkamai keičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui A. N. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (po reorganizacijos nuo 2019 m. balandžio 1 d. – Vilniaus pataisos namų), 680 Eur (šešis šimtus aštuoniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė