2025-04-02 Nr. AB-5814-3-64-3-02123-2024-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1588-492/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02123-2024-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. P. D. L. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. P. D. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja T. P. D. L. (toliau – ir pareiškėja, ir užsienietė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Migracijos departamentas) 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. 24S266698 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad kartu su savo pussesere 2019 m. atvyko į Lietuvą. Pareiškėjai 2020 m. liepos 30 d. buvo suteiktas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, kuris paskutinį kartą pratęstas 2024 m. kovo 18 d. ir galioja iki 2026 m. kovo 18 d. Pareiškėja su pussesere įsteigė uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Laferta“ (toliau – ir įmonė) ir vadovavo įmonės veiklai Šiauliuose bei Vilniuje, kur buvo atidaryti grožio salonas ir vietnamietiško maisto kavinė „Saigon kava“. Dėl Covid-19 pandemijos ir darbuotojų išvykimo į užsienį grožio salonas Vilniuje buvo uždarytas, o Šiauliuose pradėta steigti nauja vietnamietiškų prekių parduotuvė. Nepaisant aktyvių pasirengimo darbų ir investicijų, Migracijos departamentas 2024 m. lapkričio 21 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi, remdamasis tuo, kad pateikti duomenys neatitinka tikrovės, o įmonė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pareiškėja skunde pažymėjo, kad leidimo netekimas sukels rimtas pasekmes jos verslui, investicijoms, teisėms į nuosavybę bei gyvenimo stabilumui Lietuvoje. Dėl šios situacijos nukentės ir vietos bendruomenė – bus nutrauktos sutartys su užsakovais bei tiekėjais, o Šiaulių miesto gyventojai praras savo pamėgtą Vietnamo maisto kavinę „Saigon kava“, tapusią neatsiejama miesto dalimi. Pareiškėjos vertinimu, jos teisės buvo ignoruojamos, ji nebuvo įspėta apie vykstantį patikrinimą, taip pat jai nebuvo pasiūlyta pateikti įrodymus ar paaiškinimus, todėl ji buvo diskriminuojama. Migracijos departamentas, pažeisdamas viešojo administravimo principus, sąmoningai jų netaikė, kadangi pareiškėją laikė užsieniete, kuri negalės apginti savo teisių.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad priešingai nei nurodoma skunde, ginčijamo Sprendimo priėmimui buvo teisinis ir faktinis pagrindas. Ginčijamas Sprendimas priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius teisės aktuose įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, kurių pareiškėja neginčija. Pareiškėja negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jai palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, jog ji yra įvykdžiusi visus teisės aktuose keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai pačiai tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ar pakeitimui, ir toks įrodinėjimo naštos paskirstymas nėra vertintinas kaip atsakovo perdėtas pranašumas ginčo teisiniuose santykiuose. Pareiškėjai leidimai laikinai gyventi buvo išduodami nuolat nuo 2020 m. liepos 30 d., todėl preziumuojama, kad jai yra puikiai žinomi teisės aktų reikalavimai, t. y., kad jos valdomoje įmonėje visą darbo laiką turi dirbti Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai arba nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Nuo 2024 m. kovo 30 d. buvo atleisti visi darbuotojai ir beveik 8 mėnesius nebuvo nė vieno darbuotojo, atitinkančio reikalavimus. Atsakovo vertinimu, toks ilgas laikotarpis yra pakankamas ir protingas surasti bei įdarbinti darbuotojus, atitinkančius teisės aktų reikalavimus. Pareiškėja nepateikia jokių paaiškinimų, kodėl per tokį laiką neįvykdė imperatyvių įstatymo nuostatų. Be to, Migracijos departamentas pažymėjo, jog įmonės darbuotojai buvo atleisti iš esmės iš karto po leidimo laikinai gyventi išdavimo. Ginčijamas Sprendimas priimtas įvertinus visą surinktų duomenų visumą, kuri buvo gauta iš kompetentingų institucijų ir vertintina kaip pakankama bei nedviprasmiška sprendimui priimti. Ginčijamu Sprendimu nėra sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ar uždraudimo atvykti į šalį, taip pat šis sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo. Atsakovo vertinimu, pareiškėja nepagrindė, kaip jos nurodomas diskriminavimas pasireiškė, todėl tokie teiginiai laikytini nepagrįstais.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjos T. P. D. L. skundą atmetė.

6. Teismas byloje nustatė, kad:

6.1. Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 24S266698, kuriuo panaikintas leidimas pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

6.2. Pareiškėja tuo pagrindu, kad ji yra įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalyje (toliau – ir BDU) dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo, Migracijos departamentui 2024 m. vasario 21 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, galiojantį kelionės dokumentą, kitus dokumentus, patvirtinančius Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymo) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą.

6.3. Migracijos departamentas 2024 m. kovo 14 d. priėmė sprendimą Nr. 24S79123 pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. Šiuo pagrindu atsakovas, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindais, pareiškėjai 2024 m. kovo 18 d. išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760341971, galiojantį iki 2026 m. kovo 18 d. (toliau – ir leidimas laikinai gyventi Lietuvoje).

6.4. Vykdant užsieniečių kontrolę, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje 2024 m. lapkričio 21 d. buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjos valdomą UAB „Laferta“ bei šios įmonės darbuotojus. Patikrinus duomenis apie įmonėje dirbančius asmenis, buvo nustatyta, kad įmonėje prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nagrinėjimo metu dirbo trys darbuotojai, atitinkantys Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus – Lietuvos Respublikos piliečiai I. Č., gimusi (duomenys neskelbtini), S. S., gimusi (duomenys neskelbtini), ir M. S. – R. , gimusi (duomenys neskelbtini), bei kiti darbuotojai, turintys išduotus leidimus laikinai gyventi. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad įmonės darbuotojai I. Č., S. S. ir M. S. – R. buvo atleisti ir nuo 2024 m. kovo 30 d. įmonėje nėra dirbančių darbuotojų, atitinkančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

6.5. Migracijos departamentas priėmė 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. 24S266698 panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos valdomoje įmonėje nuo 2024 m. kovo 30 d. nėra nei vieno darbuotojo, atitinkančio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, pareiškėja bei jos valdoma įmonė nuo 2024 m. kovo 30 d. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes įmonėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių, ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Pareiškėja neužtikrino, kad atitiks Įstatymo nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laiką; pasikeitus aplinkybėms, dėl naujo leidimo laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį į Migracijos departamentą nesikreipė, todėl pareiškėja Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kadangi jos tikslas buvo formaliai atitikti Įstatymo nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, bet ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje.

6.6. Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.

7. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog Migracijos departamentui vykdant užsieniečių kontrolę 2024 m. lapkričio 21 d. buvo atliktas patikrinimas VSDFV informacinėje sistemoje, siekiant įvertinti UAB „Laferta“ veiklą bei darbuotojų sudėtį. Nustatyta, kad prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nagrinėjimo metu įmonėje dirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai – I. Č., S. S. ir M. S. – R. , taip pat kiti darbuotojai, turintys išduotus leidimus laikinai gyventi bei atitinkantys Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Tačiau jie visi buvo atleisti 2024 m. kovo 30 d., iš esmės iš karto po to, kai pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (2024 m. kovo 18 d.). Nuo šios dienos, beveik 8 mėnesius, įmonėje nebedirbo nei vienas asmuo, kuris atitiktų teisės aktų nustatytus kriterijus. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad Migracijos departamentas turėjo pagrįstą pagrindą konstatuoti, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, neatitinka tikrovės, o tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p., 50 str. 1 d. 7 p.). Nors formaliai prašymo nagrinėjimo metu įmonėje buvo reikalingas darbuotojų skaičius, tačiau vos po 11 dienų po leidimo išdavimo situacija pasikeitė – visi darbuotojai, kurie atitiko Įstatymo reikalavimus, buvo atleisti, o nauji jų vietoje nebuvo įdarbinti. Toks elgesys rodo, kad pareiškėjos tikslas nebuvo ilgalaikis ir teisėtas įmonės veiklos vykdymas Lietuvos Respublikoje, bet formalių sąlygų įgyvendinimas siekiant gauti leidimą laikinai gyventi. Be to, pareiškėja, suprasdama, kad jos valdoma įmonė nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų reikalavimų, nesikreipė į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo gavimo pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį, taip pažeisdama savo pareigą informuoti apie pasikeitusias aplinkybes. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėja neįvykdė imperatyvių teisės aktų reikalavimų, o jos pateikti duomenys buvo klaidinantys, siekiant tik formaliai pagrįsti leidimo išdavimą. Dėl šių priežasčių egzistavo pagrindas priimti sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą.

8. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal suformuotą teismų praktiką Migracijos departamentas, nustatęs, kad įmonė, kurioje teisėtos veiklos vykdymo pagrindu pareiškėjas prašė išduoti leidimą laikinai gyventi, nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų, pagrįstai panaikina užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi. Teismas, be to pažymėjo, kad teismų praktikoje yra suformuota, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju, priežastys, dėl kurių pareiškėjos įmonė nebeatitiko šių reikalavimų (pvz., dėl sunkumų ieškant naujų darbuotojų) Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui (taigi, ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymui), neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitiktis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

9. Teismas sutiko su Migracijos departamentu, jog pastarasis, nustatęs Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, netgi ir nevertindamas atitinkamų priežasčių, dėl kurių pareiškėjos įmonė neatitinka Įstatymo keliamų reikalavimų, kadangi vien neatitiktis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

10. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėja skunde konkrečiai nenurodė, kokias papildomas nagrinėjamai bylai reikšmingas ir galbūt galėjusias lemti kitokio sprendimo priėmimą aplinkybes ji būtų nurodžiusi bei kokius šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus būtų pateikusi, Migracijos departamento Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad Migracijos departamentas prieš priimdamas sprendimą turėjo papildomai apklausti pareiškėją.

11. Teismas pritarė Migracijos departamentui, kad pareiškėjos teiginys, jog ji visą laiką dėjo pastangas, kad atitiktų Įstatymo reikalavimus, tačiau negalėjo paveikti darbuotojų valios pasikeitimo dėl darbo santykių su jos įmone tęstinumo, taip pat daryti įtakos naujų darbuotojų suradimo trukmei, yra nepagrįstas. Teismas atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Teismas atkreipė dėmesį, kad nuo 2024 m. kovo mėn. iki ginčijamo Sprendimo priėmimo dienos pareiškėja beveik 8 mėnesius apie pasikeitusias aplinkybes dėl įmonės neatitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams Migracijos departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, nors žinojo apie tai, kad jos valdoma įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja, žinodama Įstatymo reikalavimus, jų nepaisė ir matydama, jog jos valdoma įmonė neatitinka imperatyvių įstatymo reikalavimų, kurių pagrindu jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo nesikreipė ir taip nevykdė savo pareigos, nustatytos Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodomos aplinkybės, tokios kaip Migracijos departamento direktorės interviu, jos integracija į Šiaulių miesto bendruomenę, peticija, mero bei Seimo nario raštai ir kt., nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kurių, be kita ko, neneigia ir pati pareiškėja. Papildomai teismas pažymėjo, jog vien tai, kad pareiškėja yra įsitvirtinusi vietos bendruomenėje ar sulaukė tam tikrų politikų bei visuomenės palaikymo, nepanaikina jos Įstatyme numatytos pareigos užtikrinti, kad jos valdoma įmonė atitiktų teisės aktų reikalavimus. Šios aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos vertinant, ar pareiškėja laikėsi Įstatymo nuostatų ir ar jos leidimas laikinai gyventi išliko pagrįstas. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad viešosios nuomonės išraiškos gali eliminuoti imperatyvias teisines pareigas ar suteikti pagrindą neatsižvelgti į objektyviai egzistuojančius faktus dėl įmonės neatitikties Įstatymo reikalavimams.

12. Teismas laikė nepagrįstais pareiškėjos argumentams dėl sprendimo neproporcingumo, kadangi leidimo laikinai gyventi panaikinimas, šiuo atveju, yra teisėta ir proporcinga priemonė, tiesiogiai kylanti iš imperatyvių įstatymo reikalavimų. Teismas akcentavo, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas reikalavimas yra privalomas, todėl, pareiškėjos valdomai įmonei neatitikus šio reikalavimo, Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad skundžiamu Migracijos departamento Sprendimu pareiškėja nėra išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos, taip pat jai nėra uždrausta atvykti į šalį. Sprendimas savaime pareiškėjai neužkerta kelio ateityje teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jei pareiškėja atitiks vieną iš Įstatyme nustatytų pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas sąlygas. Tai reiškia, kad pareiškėja turi galimybę imtis teisėtų veiksmų, siekdama iš naujo įgyti teisę gyventi Lietuvoje, tačiau tai turi būti daroma laikantis galiojančių teisės normų. Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad leidimo panaikinimas esą lemia jos verslo žlugimą ir riboja disponavimą turimu nekilnojamuoju turtu. Visų pirma, verslo vykdymas Lietuvoje savaime nesuteikia besąlyginės teisės gauti leidimą laikinai gyventi, jei vykdomas verslas neatitinka įstatymuose nustatytų reikalavimų. Be to, leidimo panaikinimas nereiškia, kad pareiškėja negali vykdyti savo verslo per įgaliotus asmenis ar kitomis teisėtomis priemonėmis. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nuosavybės teisė nėra tiesiogiai susijusi su leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimu ar panaikinimu, todėl pareiškėjos argumentai dėl negalėjimo disponuoti šiuo turtu nėra pakankami ginčijamam Sprendimui panaikinti. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjos nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti Migracijos departamento priimtą Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu, juolab, kad pati pareiškėja, žinodama apie pasikeitusias aplinkybes, per ganėtinai ilgą laikotarpį neįvykdė teisės aktuose įtvirtintų pareigų.

13. Įvertinęs duomenis apie pareiškėjos šeiminius, ekonominius ir socialinius ryšius, teismas sprendė, kad vien faktas, kad pareiškėja plėtojo verslą Lietuvoje, savaime nėra pakankamas pagrindas pripažinti jos ryšius su šalimi kaip tvirtus ir įvairiapusius, o ekonominiai santykiai negali būti absoliutizuojami, kadangi teisė gyventi šalyje nėra grindžiama vien verslo vykdymu, bet turi atitikti įstatyme nustatytus kriterijus.

14. Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad Sprendimas neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad įvertinus skundžiamą Migracijos departamento Sprendimą VAĮ 10 straipsnio kontekste, darytina išvada, kad skundžiamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, įvertinta juridinių faktų visuma, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas, pareiškėjai išaiškinta Sprendimo apskundimo tvarka, Sprendimas pasirašytas jį priėmusio valstybės tarnautojo ir patvirtintas antspaudu, taigi Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus. Be to, teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis, taip pat teisės aktų normomis, be to, Sprendime pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados.

III. 15. Pareiškėja T. P. D. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. 24S266698. Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

16. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

16.1. Nei atsakovas, nei teismas nenustatė, kad pareiškėjos 2024 m. vasario 21 d. prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pateikimo metu buvo nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija ar pateikti suklastoti duomenys, priešingai, kaip šios bylos nagrinėjimo metu pripažino tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, 2024 m. vasario 21 d. prašymo pateikimo metu pareiškėja jokios tikrovės neatitinkančios informacijos nepateikė. Situacija pasikeitė (darbuotojai buvo atleisti) jau po leidimo laikinai gyventi išdavimo. Tačiau Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte kalbama tik apie situaciją prašymo pateikimo metu. Skundžiamame Sprendime nepagrįstai plečiamai aiškinamos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, praplečiant jų galiojimą viso leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galiojimo laikotarpiu. Toks Įstatymo interpretavimas pažeidžia pareiškėjos teises. Duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė, siekdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, atitiko tikrovę (faktinę situaciją). Pareiškėjai priklausančioje įmonėje nuo 2019 m. nuolat dirbo 2 – 3 Lietuvos piliečiai, jie dirbo bendrovėje 60 mėnesių. Iš šių duomenų matyti, kad pareiškėja nebuvo dirbtinai sukūrusi sąlygų leidimui laikinai gyventi Lietuvoje gauti, o darbuotojų atleidimas buvo nulemtas objektyvių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta jokių neteisėtai įgytų ar suklastotų dokumentų. Pareiškėjos įmonė UAB „Laferta“ nėra ir niekada nebuvo fiktyvi. Tai patvirtina su skundu teikiami valstybės įmonės Registrų centro išrašai, taip pat įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai, iš kurių matyti, kad įmonė aktyviai vykdė ir vykdo veiklą.

16.2. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą leidimas laikinai gyventi Lietuvoje gali būti panaikintas pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, jeigu paaiškėja, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas užsieniečiui, kuris tokio leidimo išdavimo metu neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Priešingas šio įstatymo interpretavimas nagrinėjamoje situacijoje vertinamas kaip plečiamasis, todėl pažeidžiantis pareiškėjos teises. Šios aplinkybės pareiškėjos atstovės buvo akcentuojamos teismo posėdžio metu, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šias aplinkybes ignoravo. Nagrinėjamu atveju nėra vienareikšmiškai aišku, ar visus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus užsienietis turi atitikti viso leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galiojimo metu. Išvadą, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje numatyti reikalavimai privalo būti taikomi viso leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galiojimo metu tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas padarė vadovaudamiesi atskiromis bylomis iš teismų praktikos, tačiau tokia situacija yra ydinga, kadangi užsieniečiams, gaunantiems / ketinantiems gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, neteikiama jokia informacija apie Įstatymo taikymo ypatumus. Įstatymo nuostatos nėra vienareikšmiškai aiškios ir reikalauja papildomų teismų išaiškinimų, o atsakovas vengia vykdyti savo pareigas ir teikti užsieniečiams aiškią informaciją apie pareigų, numatytų Įstatymų, vykdymą, plečiamasis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimas pažeidžia pareiškėjos teises.

16.3. Įstatyme nėra tiksliai reglamentuotas klausimas ar Lietuvos / Europos Sąjungos (toliau – ir ES) piliečiai, įdarbinti įmonėje, turi šioje įmonėje dirbti visą laiką, t. y. tol, kol yra galiojantis leidimas laikinai gyventi, išduotas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Įstatymo nenumatytas terminas per kurį trečiųjų šalių piliečiai privalo įdarbinti Lietuvos / ES piliečius savo įmonėse, jei, pvz., darbuotojas išėjo iš darbo. Taip pat Įstatyme aiškiai nenurodoma kaip vertinti situaciją, kai, pvz., Lietuvos pilietis / ES pilietis nutraukia darbo sutartį, o kito darbuotojo paieškos užtrunka. Iš Migracijos departamento direktorės interviu matyti, kad Migracijos departamentas savo nuožiūra nustato terminus ir sprendžia kada / kokiais atvejais laikotarpis, kurio metu įmonėje nėra įdarbintas reikiamas skaičius Lietuvos / ES piliečių yra toleruotinas (atitinkamai, leidimas laikinai gyventi Lietuvoje nepanaikinamas), o kada yra pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė apie tokią diskreciją ir, fragmentiškai, įvertindamas tik pareiškėjos paskutinių mėnesių faktinę situaciją, konstatavo, jog atsakovo Sprendimas buvo priimtas pagrįstai. Lietuvos piliečiai pareiškėjos įsteigtoje įmonėje dirbo 60 mėnesių (nuo 2019 m.), o darbuotojų atleidimas buvo nulemtas objektyvių priežasčių. Tačiau šios pareiškėjos skunde detaliai aprašytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo analizuotos apskritai nebuvo.

16.4. Migracijos departamentas neinformavo pareiškėjos apie vykusį patikrinimą nei vienu iš Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 127 punkte nurodytų būdų. Atsakovas ignoravo imperatyvius Aprašo reikalavimus (nustatytas procedūras), taip pažeisdamas pareiškėjos teises, tokiu būdu padarė grubius procedūrinius pažeidimus. Nors Aprašo reikalavimų pažeidimas buvo aptartas teismo posėdžio metu, tačiau skundžiamame sprendime dėl Apraše nustatytų procedūrų pažeidimų apskritai nėra teismo pasisakyta. Teismas, visiškai nesigilindamas į Aprašo turinį, nepagrįstai konstatavo, kad Migracijos departamento sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų.

16.5. Skundžiamas Sprendimas priimtas nepareikalavus pareiškėjos paaiškinimų, neišklausius pareiškėjos. Tai akivaizdus viešojo administravimo subjekto pareigos informuoti ir suteikti galimybę pasisakyti pažeidimas. Taip pat tai yra grubus imperatyvių Aprašo nuostatų pažeidimas. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę, tačiau pareiškėja tokios galimybės neturėjo, todėl nebuvo užtikrinta jos teisė į gynybą. Tokios teisės pareiškėja neturėjo, kadangi Migracijos departamentas nesupažindino jos su vykstančiu tyrimu, surinkta medžiaga, bet vienašališkai priėmė neproporcingą ir nepagrįstą sprendimą. Priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, pareiškėja skunde aprašė papildomas nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes: darbuotojų atleidimą lėmusias aplinkybes ir susiklosčiusios situacijos laikinumą visos įmonė veiklos (nuo 2019 m.) kontekste. Tuo atveju, jeigu pareiškėjai būtų pranešta apie jos atžvilgiu vykstantį tyrimą, ji turėtų galimybę pateikti atsakovui savo verslo perkėlimo planus, veiklos pobūdžio pakeitimus, suderinti tokių verslo pakeitimo terminus. Šiuo atveju po Migracijos departamento Sprendimo priėmimo nurodytos medžiagos rengimas ir teikimas atsakovui neteko prasmės.

16.6. Nagrinėjamu atveju priimtas atsakovo Sprendimas nėra proporcingas pažeidimui: net jei vertinti, jog pareiškėja neatliko visų būtinų veiksmų, turėjo būti nustatytas protingas terminas pažeidimui pašalinti. Šiuo atveju priimtas Sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje iš esmės reiškė, kad pareiškėja privalo išvažiuoti iš Lietuvos. Tai, atsižvelgiant į jos verslo specifiką, reiškia visišką jos verslo žlugdymą. Taip pat pažymėtina, kad priimtas Sprendimas pažeidžia pareiškėjos teises į nuosavybę. Šiuo atveju pareiškėja nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą, kuriuo neturės galimybės naudotis, valdyti išvykusi iš šalies, taip pat galimybės disponuoti šiuo turtu bus apribotos.

16.7. Pareiškėja buvo diskriminuojama, o Migracijos departamentas, pažeisdamas viešojo administravimo principus, jų sąmoningai netaikė vien todėl, kad vertino, jog pareiškėja yra emigrantė, kuri nesugebės apginti savo teises.

16.8. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėja su Lietuvos Respublika sieja tik ekonominiai ryšiai yra nepagrįsta, nes bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja prisidėjo prie Šiaulių miesto kultūrinės ir socialinės aplinkos.

17. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, o Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 3 d. sprendimą palikti galioti.

18. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

18.1. Pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiai dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindo nebuvimo, yra nepagrįsti. Byloje nėra ginčo, jog nuo 2024 m. kovo 30 d. įmonė, kurios dalyve yra pareiškėja, neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų (Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p.) ir beveik 8 mėnesius, įmonėje nebedirbo nei vienas asmuo, kuris atitiktų teisės aktų nustatytus kriterijus. Tad, Migracijos departamentas turėjo pagrįstą pagrindą konstatuoti, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, o tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti jai išduotą leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p., 50 str. 1 d. 7 p.). Nors formaliai prašymo nagrinėjimo metu įmonėje buvo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte reglamentuojamas darbuotojų skaičius, tačiau vos po 11 dienų po leidimo išdavimo situacija pasikeitė – visi darbuotojai, kurie atitiko Įstatymo reikalavimus, buvo atleisti, o nauji jų vietoje nebuvo įdarbinti. Toks elgesys rodo, kad pareiškėjos tikslas nebuvo ilgalaikis ir teisėtas įmonės veiklos vykdymas Lietuvos Respublikoje, bet formalių sąlygų įgyvendinimas siekiant gauti leidimą laikinai gyventi. Be to, pareiškėja, suprasdama, kad jos valdoma įmonė nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų reikalavimų, nesikreipė į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo gavimo pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį, taip pažeisdama savo pareigą informuoti apie pasikeitusias aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėja neįvykdė imperatyvių teisės aktų reikalavimų, o jos pateikti duomenys buvo klaidinantys, siekiant tik formaliai pagrįsti leidimo išdavimą. Dėl šių priežasčių egzistavo pagrindas priimti sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą.

18.2. Pareiškėjos teiginiai, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas taikomas tik tiems užsieniečiams, kurie ketina gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra atmestini kaip prieštaraujantys tiek Įstatymo nuostatoms, tiek suformuotai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Pareiškėja, kaip užsienietė, gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Priešingu atveju susidarytų paradoksali situacija, kai asmuo, turėdamas jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir jo galiojimo laikotarpiu nesilaikydamas Įstatyme nustatytų sąlygų, dėl kurių šis leidimas jam ir buvo išduotas, įgytų besąlyginę teisę šį leidimą pakeisti. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Ši nuostata taip pat aiškiai suponuoja išvadą, kad asmuo visą jam išduoto leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Nagrinėjamu atveju pastebėtina, kad nuo 2024 m. kovo 30 d., t. y. kai įmonė nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėja apie pasikeitusias aplinkybes (dėl atleistų iš įmonės darbuotojų) Migracijos departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė. Taigi pareiškėja nevykdė Įstatymo nustatytos pareigos.

18.3. Pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiai dėl to, kad Migracijos departamentas vengia vykdyti savo pareigas ir teikti užsieniečiams aiškią informaciją apie pareigų, numatytų Įstatymo nuostatuose vykdymą, yra nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduodamas ir keičiamas nuolat nuo 2020 m. liepos 30 d., todėl preziumuojama, kad jai yra puikiai žinomi Įstatymo reikalavimai, t. y., kad jos valdomoje įmonėje visą darbo laiką turi dirbti Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Be to, pastebėtina, kad teisės aktai, taip pat ir Įstatymas, yra viešai prieinami ir skelbiami. Užsieniečiai, be kita ko, nežinodami savo teisių ar / ir pareigų ar nesuprasdami Įstatymo nuostatų, reglamentuojančių jų buvimą ar gyvenimą Lietuvos Respublikoje, gali kreiptis į Migracijos departamentą su klausimais. Nagrinėjamu atveju pareiškėja į Migracijos departamentą dėl jos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nesikreipė. Taigi visos šios aplinkybės suponuoja, kad pareiškėjai yra puikiai žinomos Įstatymo nuostatos, kurias ji turi atitikti siekdama teisėtai gyventi Lietuvos Respublikoje ar vykdyti savo veiklą.

18.4. Pagal suformuotą teismų praktiką vien neatitiktis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl priežastys, dėl kurių pareiškėjos įmonė nebeatitinka šių reikalavimų neturi teisinės reikšmės bylai. Migracijos departamento vertinimu, 8 mėnesių laikotarpis yra ilgas laikotarpis ir pakankamas bei protingas, surasti ir įdarbinti darbuotojus, atitinkančius Įstatymo reikalavimus. Pastebėtina, kad pareiškėja į bylą nepateikia jokių paaiškinimų, kodėl, žinodama Įstatymo reikalavimus, per tokį ilgą laiką neįvykdė imperatyvaus Įstatymo reikalavimo.

18.5. Pareiškėja apeliaciniame skunde selektyviai cituoja Aprašo nuostatas. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl įmonės fiktyvumo, taigi Aprašo 126 punkto nuostata ir iš jos išplaukiantis Aprašo 127 punktas nėra aktualūs nagrinėjamai bylai. Ginčijamu Sprendimu buvo konstatuota, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto, kas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu sudaro pagrindą ginčijamo Sprendimo priėmimui. Taigi priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, Migracijos departamentas neprivalėjo vykdyti Aprašo 126 ir 127 punktuose numatytų veiksmų, nes byloje nėra duomenų apie įmonės fiktyvumą.

18.6. Pareiškėja konkrečiai nenurodė, kokias papildomas nagrinėjamai bylai reikšmingas ir galbūt galėjusias lemti kitokio sprendimo priėmimą aplinkybes ji būtų nurodžiusi bei kokius šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus būtų pateikusi. Migracijos departamento sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad Migracijos departamentas prieš priimdamas Sprendimą turėjo papildomai apklausti pareiškėją. Tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodomi dokumentai (verslo perkėlimo planai, veiklos pobūdžio keitimas, terminai ir pan.) nepaneigia byloje nustatytos ir neginčijamos faktinės aplinkybės, kad pareiškėjos valdoma įmonė neatitinka Įstatymo imperatyvių nuostatų.

18.7. Apeliacinio skundo teiginiai, kad ginčijamas Sprendimas yra neproporcinga priemonė, yra nepagrįsti, kadangi leidimo laikinai gyventi panaikinimas tiesiogiai kyla iš imperatyvių įstatymo reikalavimų. Be kita ko, skundžiamu Migracijos departamento sprendimu pareiškėja nėra išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos, taip pat jai nėra uždrausta atvykti į šalį. Ginčijamas Sprendimas savaime pareiškėjai neužkerta kelio ateityje teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jei pareiškėja atitiks vieną iš įstatyme nustatytų pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas sąlygas.

Verslo vykdymas Lietuvoje savaime nesuteikia besąlyginės teisės gauti leidimą laikinai gyventi, jei vykdomas verslas neatitinka įstatymuose nustatytų reikalavimų. Be to, leidimo panaikinimas nereiškia, kad pareiškėja negali vykdyti savo verslo per įgaliotus asmenis ar kitomis teisėtomis priemonėmis. Nagrinėjamu atveju, nuosavybės teisė nėra tiesiogiai susijusi su leidimo gyventi išdavimu ar panaikinimu, todėl pareiškėjos argumentai dėl negalėjimo disponuoti šiuo turtu nėra pakankami ginčijamam Sprendimui panaikinti. Galiausiai, byloje nėra duomenų, kad pareiškėja turėtų asmeninių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis.

Nors ji turi pakankamai ilgalaikius ekonominius ryšius, tačiau šie ryšiai visų pirma buvo sąlygoti darbo santykiais ir jos verslo vystymu, tačiau neapėmė platesnių socialinių ar šeiminių aspektų. Tokio teisinio reglamentavimo tikslai suponuoja, kad užsieniečių veikla rinkoje siejama su aukštesnių nei vietos ūkio subjektams reikalavimų vykdymu, kad būtų užtikrinamas tokių ūkio subjektų veiklos realumas ir skaidrumas, išvengta bet kokių piktnaudžiavimo imigracija faktų. Todėl tokios priemonės yra pateisinamos ir proporcingos siekiamiems tikslams bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo požiūriu nevertintinos kaip diskriminacinės. Vien tai, kad pareiškėja yra įsitvirtinusi vietos bendruomenėje ar sulaukė tam tikrų politikų bei visuomenės palaikymo, nepanaikina jos įstatyme numatytos pareigos užtikrinti, kad jos valdoma įmonė atitiktų teisės aktų reikalavimus.

Šios aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos vertinant, ar pareiškėja laikėsi Įstatymo nuostatų ir ar jos leidimas laikinai gyventi išliko pagrįstas. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad viešosios nuomonės išraiškos gali eliminuoti imperatyvias teisines pareigas ar suteikti pagrindą neatsižvelgti į objektyviai egzistuojančius faktus dėl įmonės neatitikties Įstatymo reikalavimams.

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 24S266698, kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 50 straipsnio 1 dalies 2, 7 punktais, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir konstatavęs, kad Migracijos departamento Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, jame pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, tinkamai taikius teisės aktų nuostatas bei teismų praktiką, pareiškėjos skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde akcentuoja, kad skundžiamame Sprendime nepagrįstai plečiamai aiškinamos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos; atkreipia dėmesį, kad Įstatymas nenumato termino, per kurį trečiųjų šalių piliečiai privalo įdarbinti Lietuvos / ES piliečius savo įmonėse, jei darbuotojas išėjo iš darbo; teigia, kad atsakovas padarė grubius procedūrinius pažeidimus, nesilaikydamas Aprašo 127 punkte įtvirtintų procedūrų, nepagrįstai neišklausė pareiškėjos, nenustatė protingo termino pažeidimams pašalinti, diskriminavo pareiškėją, nes ji yra emigrantė, nepagrįstai nenustatė, kad pareiškėja prisidėjo prie Šiaulių miesto kultūrinės ir socialinės aplinkos.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2024 m. vasario 21 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindais. Byloje iš esmės nėra ginčo, kad vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindais, atsakovas pareiškėjai 2024 m. kovo 18 d. išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760341971, galiojantį iki 2026 m. kovo 18 d. Byloje taip pat nustatyta, kad Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę 2024 m. lapkričio 21 d. VSDFV informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjos valdomą UAB „Laferta“ bei šios įmonės darbuotojus, ir nustatė, kad įmonėje prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nagrinėjimo metu dirbo trys darbuotojai, atitinkantys Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, kurie buvo atleisti ir nuo 2024 m. kovo 30 d. įmonėje nėra dirbančių darbuotojų, atitinkančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Migracijos departamento Sprendimu nuspręsta panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nustačius, kad jos duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė, norėdama gauti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, neatitinka tikrovės, be to, įmonė, kurios dalyvis yra asmuo, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų reikalavimų. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 50 straipsnio 1 dalies 2, 7 punktais.

23. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

24. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

25. Įstatymo 35 straipsnis įtvirtina atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindus. Šio straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.

26. Įstatymo 50 straipsnis įtvirtina imperatyvius leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad leidimas laikinai gvyenti užsieniečiui panaikinimas, jeigu: <...> 2) paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje 1 – 19 punktuose nustatyti pagrindai;<...> 7) nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo; <...>.

27. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatymo nustatytais pagrindais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017). Taip pat pažymėtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje susiformavusi nuostata, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017).

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiausia tikslinga pasisakyti dėl Sprendime konstatuoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pagrindo, nustatyto Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindais, taigi leidimas laikinai gyventi Lietuvoje išduotas pareiškėjai vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurios be kita ko, reikalavimai įtvirtinti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Taip pat nėra ginčo, kad Migracijos departamento patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindo, kadangi įmonėje, kurios dalyve yra pareiškėja, nedirbo darbuotojai, atitinkantys Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų (žr. šios nutarties 24 p.). Įstatymų reikalavimus atitinkantys darbuotojai nebuvo įdarbinti nuo 2024 m. kovo 30 d. iki 2024 m. lapkričio 21 d.

29. Kaip minėta įstatymų leidėjas įtvirtino imperatyvius leidimų panaikinimo pagrindus, todėl pritartina Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Migracijos departamento pareigūnai, nustatę Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytas aplinkybes, privalo panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės apie darbuotojų išėjimą iš darbo jų pačių prašymu, apsunkintas galimybes susirasti naujų darbuotojų, aplinkybes apie naują investuotoją ir jo sveikatos problemas, visų pirma yra deklaratyvaus pobūdžio, kita vertus nekeičia fakto, kad pareiškėja atitinka Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindą, kuris kaip minėta yra imperatyvus. Pažymėtina, kad leidimo panaikinimui pakanka vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies pagrindų. Taigi esant nustatytoms aplinkybėms, kad pareiškėjos įmonėje nedirba asmenys atitinkantys Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, konstatuotina, kad Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pareiškėja subjektyviai interpretuoja Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatą, aiškindama, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus ji turėjo atitikti tik leidimo išdavimo metu. Toks aiškinimas neatitiktų šios normos tikslo, be to, tokio aiškinimo nepatvirtina ir lingvistinė bei sisteminė šios normos analizė. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad ši nuostata turi būti suprantama taip, kad pareiškėja Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus turi atitikti visą leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galiojimo laikotarpį, neatitinkant šio reikalavimo leidimas laikinai gyventi turi būti panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, taip pat pažymėtina, kad kaip nepagrįstas atmestinas ir pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas, kad Migracijos departamentas turėjo nustatyti terminą trūkumams pašalinti. Tokio termino nustatymas nėra įtvirtintas teisės aktuose, be to atvertų galimybe piktnaudžiauti migracijos procedūromis ir minėtos normos privalomumu. Taip pat pabrėžtina, kad teisės aktų reikalavimų laikymasis ir taikymas negali būti traktuojamas kaip pareiškėjos, pažeidžiamos šalies, diskriminavimas.

30. Spręsdama, ar šiuo atveju ginčijamu Sprendimu buvo taip pat pagrįstai ir teisėtai pripažinta, jog duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, neatitinka tikrovės, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo ir aiškinimo pripažįstama, jog prieš priimdamas sprendimą šiuo pagrindu, atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, o pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau (žr., pvz., 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023; 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024; 2024 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2299-556/2024; kt.).

31. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, kad leidimo išdavimo metu pareiškėja atitikto Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai leidimai laikinai gyventi Lietuvoje pratęsiami jau nuo 2020 metų, darbo sutartys su kai kuriomis darbuotojomis, atitinkančiomis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, buvo sudarytos nuo 2019 metų, įmonės finansinės atskaitomybės duomenys bei Šiaiulių miesto savivaldybės 2024 m. lapkričio 24 d. raštas patvirtina, kad pareiškėjos įmonė faktiškai vykdė veiklą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertina, kad aplinkybės, jog įmonės darbuotojai, atitinkantys Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas, buvo atleisti praėjus 11 dienų po pareiškėjai išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje ir pareiškėja nepranešė apie pasikeitusias aplinkybes Migracijos departamentui, savaime neįrodo, kad pareiškėjos tikslas nebuvo ilgalaikis ir teisėtas įmonės veiklos vykdymas Lietuvos Respublikoje, bet formalių sąlygų įgyvendinimas siekiant gauti leidimą laikinai gyventi, ir todėl nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog Sprendime nurodyta teisinė kvalifikacija, t. y. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas, buvo nepagrįsta, todėl yra šalintina iš Sprendimo, tačiau, kitais, pirmiau nurodytais Įstatymo pagrindais (Įstatymo 50 str. 1 d. 7 p.), Sprendimas lieka nepakeistas.

32. Pareiškėja apeliaciniame skunde akcentuoja, kad buvo grubiai pažeistos procedūros, numatytos Aprašo 127 punkte, be to, pareiškėja nebuvo išklausyta tyrimo Migracijos departamente metu, negalėjo pateikti paaiškinimų.

33. Aprašo 126 punktas numato, kad kai užsienietis turi leidimą laikinai gyventi, išduotą Įstatymo <...> 45 straipsnio 1 dalies 1, <...> punkte, <...> nurodytu pagrindu, Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas, nustatęs Aprašo 97 punkte nurodytų veiksnių, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė, privalo pradėti patikrinimą, ar ši įmonė yra fiktyvi, ir įvertinti, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo, nurodyto Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 ar 71 punkte.

Šiuo atveju informacija gaunama Aprašo 98.2–98.5 papunkčiuose ir 127 punkte nurodytais būdais. Aprašo 127 punkte numatyta, kad pradėjęs Aprašo 126 punkte nurodytą patikrinimą, Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nedelsdamas užsieniečiui, kuris turi leidimą laikinai gyventi, išduotą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 42 ar 51 punkte arba 45 straipsnio 1 dalies 1, 2, 21, 22 ar 8 punkte, 46 ar 492 straipsnyje nurodytu pagrindu, per MIGRIS išsiunčia kvietimą atvykti į Migracijos departamentą, jeigu užsienietis prašymą išduoti ar pakeisti leidimą užpildė per MIGRIS.

Kai šis prašymas buvo užpildytas ne per MIGRIS, kvietimas atvykti išsiunčiamas prašyme išduoti ar pakeisti leidimą nurodytu elektroninio pašto adresu, jeigu užsienietis prašyme išduoti ar pakeisti leidimą buvo nurodęs, kad pageidauja pranešimą apie priimtą sprendimą ir (ar) sprendimus leidimo laikinai gyventi išdavimo ar pakeitimo (panaikinimo) klausimais gauti elektroniniu paštu, arba šio užsieniečio deklaruotos gyvenamosios vietos ir įmonės, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančiosios įmonės, įsteigtos Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, priimančiojo subjekto buveinės adresu paštu ir (ar) elektroniniu paštu.

Kvietime nurodoma, kokius reikiamus duomenis ir (ar) dokumentus būtina pateikti iki jame nurodytos datos. Užsieniečiui atvykus, Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas žodžiu (yra daromas garso įrašas arba surašomas apklausos protokolas) ar raštu (užsienietis užpildo Migracijos departamento parengtą apklausos lapą) apklausia šį užsienietį apie įmonės, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, priimančiosios įmonės, įsteigtos Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimančiojo subjekto veiklą ir sutikrina, ar visus reikiamus duomenis ir (ar) dokumentus, nurodytus kvietime, pateikė.

Jeigu užsienietis iki kvietime nurodytos datos neatvyksta į Migracijos departamentą arba raštu nepraneša, kad dėl objektyvių priežasčių negali atvykti nurodytu laiku, tai yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.

34. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą ir tai, kad nagrinėjamu atveju nekeliamas klausimas dėl įmonės fiktyvumo, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad buvo pažeista Aprašo 127 punkte nustatyta procedūra ir padarytas grubus procedūrinis pažeidimas.

35. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju galutinio faktų ir teisinio reguliavimo vertinimo nekeičia pareiškėjos argumentai, kad ji nebuvo išklausyta iš anksto. Byloje nenustatyta, kad buvo pažeista pusiausvyra tarp bendrojo intereso supaprastinti administracinę procedūrą bei veiksmingai ją organizuoti ir suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam iš anksto. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal nusistovėjusią teismo praktiką, teisė būti išklausytam yra teisinės valstybės principo elementas, visuotinai pripažintas bendrasis teisės principas, kylantis ne tik iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 ir 30 straipsniais užtikrinamų teisės į gynybą ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą paisymo.

Taigi teisė būti išklausytam užtikrina kiekvienam asmeniui galimybę deramai ir realiai pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą ir iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo. Įstatyme nenustatyta konkreti užsieniečio išklausymo prieš priimant sprendimą panaikinti leidimą gyventi Lietuvoje, išduotą darbo pagrindu, procedūra. Vis dėlto, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teisės būti išklausytam turi būti paisoma, net jei taikytinuose teisės aktuose tokia procedūra aiškiai nėra numatyta (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Naudinga priminti, kad teisės būti išklausytam tikslas – nustatyti kuo tikslesnes ir teisingesnes faktines aplinkybes ir užtikrinti suinteresuotojo asmens apsaugą. Kitaip tariant, šia nuostata siekiama užtikrinti, kad bet koks sprendimas asmens nenaudai būtų priimamas žinant visas aplinkybes. Nors teisė būti išklausytam nėra absoliuti, atsižvelgus į nurodytas priežastis jos ribojimo atvejai privalo būti atidžiai išnagrinėti, be kita ko, proporcingumo aspektu.

Kalbant apie Migracijos departamento priimtą sprendimą panaikinti leidimą, išduotą teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, pažymėtina, kad tokio pobūdžio sprendimas yra priimtas asmeniui, neprašiusiam šio sprendimo priimti, todėl šio asmens galimybė pareikšti nuomonę dėl numatomo sprendimo yra iš esmės suvaržyta. Vis dėlto, kiekvienas suinteresuotasis asmuo turi teisę apskųsti Migracijos departamento priimtus sprendimus, susijusius su išduoto leidimo gyventi Lietuvoje panaikinimu. Siekiant užtikrinti veiksmingą atitinkamo asmens apsaugą, teisė būti išklausytam skirta, kad asmuo galėtų pateikti su savo individualia situacija susijusių įrodymų, kurie būtų palankūs tam, kad sprendimas būtų arba nebūtų priimtas arba kad būtų nulemtas jo turinys.

Pareiškėja turėjo galimybę nagrinėjamu atveju jos bylą nagrinėjantiems dviejų instancijų teismams, turintiems visavertę jurisdikciją fakto ir teisės klausimais, pateikti paaiškinimus, įrodymus, kurie turėtų nulemti Sprendimo panaikinimą, tačiau pateikti paaiškinimai ir įrodymai iš esmės nekeičia galutinio vertinimo, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvoje panaikintinas. Kitaip tariant, pareiškėjai sudarius galimybę pateikti savo paaiškinimus iš anksto, nebūtų pasiektas kitas rezultatas. Faktas, jog užsienietė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, yra įstatymo nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Šiomis aplinkybėmis, t. y. nesant jokių pareiškėjos situaciją individualizuojančių aplinkybių, pareiga jį išklausyti prieš priimant šį sprendimą beprasmiškai pailgintų administracinę procedūrą ir nepadidintų pareiškėjos teisinės apsaugos. Teisė būti išklausytam prieš priimant sprendimą panaikinti leidimą gyventi turi būti įgyvendinama, paisant pusiausvyros tarp suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam prieš priimant jam nepalankų sprendimą ir kompetentingų valstybės institucijų pareigos kovoti su neteisėta imigracija, ir negali būti naudojama kaip priemonė, pagal kurią administracinė procedūra būtų nepagrįstai apsunkinama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024).

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės buvo įvertini bei pasisakyta dėl pagrindinių pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų. Kiti pareiškėjos argumentai nekeičia byloje pateikto vertinimo. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjos argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

37. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išskyrus pašalintą motyvų dalį, iš esmės išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

38. Kadangi iš esmės leidimas laikinai gyvent Lietuvoje liko panaikintas, Spendimas yra priimtas ne pareiškėjos naudai, todėl pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos T. P. D. L. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė

Virginija Volskienė