2020-11-25 Nr. AB-22318-3-61-3-01821-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1765-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01821-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 30.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai (buvęs pavadinimas – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija) dėl nutarimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilniaus energija“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija, atsakovas) 2018 m. balandžio 27 d. nutarimą Nr. O3E-132 „Dėl naujai apskaičiuotų šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“; 2) panaikinti Komisijos 2018 m. balandžio 27 d. nutarimą Nr. O3E-133 „Dėl naujai apskaičiuotų karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“; 3) įpareigoti Komisiją iš naujo apskaičiuoti UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos dedamąsias ir jas patvirtinti naujais nutarimais.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu panaikino Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimus ir įpareigojo Komisiją iš naujo apskaičiuoti UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos kintamosios dedamąsias ir jas patvirtinti naujais nutarimais. Komisijos 2010 m. patvirtinta II šilumos bazinė kaina ir karšto vandens kainos dedamosios galiojo atitinkamai iki 2016 m. spalio 14 d. ir 2016 m. spalio 28 d., kai buvo patvirtina III šilumos bazinė kaina ir karšto vandens kainos dedamosios. Komisija, vykdydama įsiteisėjusį VAAT 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą, 2010 m. nustatytas ir iki 2016 m. pabaigos galiojusias II šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos dedamąsias perskaičiavo retrospektyviai.

3. Pareiškėjas nurodė, kad visu II šilumos bazinės kainos galiojimo laikotarpiu skaičiavo šilumos bei karšto vandens kainas remdamasis galiojančiais 2010 m. gruodžio 15 d. bazinės kainos ir karšto vandens kainos nutarimais, t. y. vykdė tuo metu galiojusius Komisijos sprendimus. Ginčijami nutarimai gali pareiškėjui sukelti pasekmes, nes susidariusią permoką gali būti siekiama susigrąžinti. Be to, vien Komisijos nepagrįstas ir viešas reguliuojamos veiklos pažeidimų konstatavimas akivaizdžiai pažeidžia pareiškėjo interesus.

4. Pareiškėjas tvirtino, kad UAB „Vilniaus energija“ 2010–2015 metų šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos kintamosios dedamųjų perskaičiavimo darbo grupė, sudaryta Komisijos pirmininko 2017 m. vasario 6 d. Nr. O1-17, (toliau – ir Darbo grupė), neteisėtai Bendrovės atžvilgiu taikė Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir ŠŪĮ) 30 straipsnio 13 dalies 7 punktą, numatantį minimalų 10 darbo dienų duomenų teikimo terminą reguliuojamiems ūkio subjektams, nes nuo 2017 m. kovo 29 d. Bendrovė nustojo vykdyti reguliuojamą veiklą ir beveik visi pareiškėjo darbuotojai po Vilniaus šilumos ūkio perdavimo akcinei bendrovei (toliau – ir AB) „Vilniaus šilumos tinklai“ perėjo dirbti į šią įmonę. Bendrovei turėjo būti taikomi bendrasis 30 dienų duomenų teikimo terminas. Be to, Komisija reikalavo informacijos už 2006–2008 metus, t. y. senesnės nei 10 metų senumo informacijos, kurios tuo laikotarpiu nebuvo būtina rinkti ir kaupti pagal tuo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus, bei reikalavo sukurti naujas duomenų laikmenas tokiu formatu, kokiu Bendrovė nerinko ir nelaikė archyve. Nepaisant to, kad Bendrovė visą prašytą informaciją Komisijai pateikė iki 2018 m. kovo 15 d., vienas iš pagrindinių motyvų, kodėl Komisijai siūloma nepripažinti dalies Bendrovės sąnaudų, buvo tai, kad Bendrovė nebendradarbiavo, nepateikė dalies informacijos ar paaiškinimų.

5. Pareiškėjas nesutiko su Komisijos išvada, kad Bendrovė šilumos tiekimo veiklai nepagrįstai priskyrė 2,98 mln. eurų per 2006–2008 m. Remiantis Komisijos peržiūrėtų sąnaudų suma už 2006–2008 m. laikotarpį, Komisija perskaičiavo II bazinę kainą ir ją sumažino, ko pasekoje 2011–2016 m. laikotarpiu neva nepagrįstai gautų pajamų suma turėtų siekti apie 16,6 mln. eurų (67 mėn./12 x 2,98=16,63 mln. Eur), nors visą 2011–2016 m. laikotarpį Bendrovė taikė tik galiojančiais Komisijos nutarimais patvirtintas kainas. Komisija, perskaičiuodama šilumos bazinę kainą, neteisėtai koregavo normatyvinį pelną, nes Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos (toliau – ir Karšto vandens kainų nustatymo metodika) 87 punktas, numatantis galimybę koreguoti pelną perskaičiuojant šilumos bazinę kainą, 2007–2008 m. negaliojo. Metodikoje nuo 2008 m. kovo 28 d. įtvirtinus normatyvinio pelno koregavimą, buvo imperatyviai nustatyta, kad draudžiama retrospektyviai, t. y. iki Metodikos įsigaliojimo nustatytoms bazinėms kainoms, taikyti pelno koregavimą. Kitoms šilumos įmonėms, iki Komisijos 2008 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. O3-41 įsigaliojimo nustatant bazines kainas, pelno koregavimas nebuvo atliekamas. Be to, Komisija tai atliko praėjus daugiau nei 10 metų. Komisija privalėjo bet kokį sąnaudų (veiklos) rezultato vertinimą atlikti pagal atitinkamam laikotarpiui taikytinus teisės aktus, įvertindama bendruosius senaties terminus. Komisija pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintą įstatymo viršenybės principą.

6. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija netinkamai įgyvendino VAAT 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir peržengė administracinės diskrecijos ribas bei pažeidė teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių ir teisėtumo principus. VAAT 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu Komisiją įpareigojo iš naujo apskaičiuoti tik Bendrovės šilumos bazinės ir karšto vandens kainos kintamosios dedamąsias bei minėtų kainų dedamąsias patvirtinti naujai priimtais nutarimais, tačiau Komisija perskaičiavo ir pastoviąsias dedamąsias. Komisija, vykdydama teismo sprendimą, atliko Bendrovės reguliuojamos veiklos patikrinimą už 2006–2008 m. peržengdama jai suteiktus įgalinimus, nes VAAT 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu Komisijai nebuvo numatyta pareiga peržiūrėti 2006–2008 m. veiklos sąnaudas. Nebuvo sudaryta patikrinimo komisija, Ūkio subjektui nebuvo pateiktas Komisijos pirmininko įsakymas dėl patikrinimo komisijos sudarymo. Komisija be pagrindo peržiūrėjo sąnaudas, patirtas 2006–2008 metais.

7. Pareiškėjas teigė, jog Komisijos atliktas sąnaudų už 2006–2008 m. vertinimo rezultatas patvirtina, kad faktiškai buvo atlikti reguliuojamos veiklos patikrinimo veiksmai, kurių išvados nesutampa su iki šiol galiojančiomis 2009 m. patikrinimo akto išvadomis. Komisija 2009 metais atliko Bendrovės licencijuojamos veiklos kompleksinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2004 m. vasario iki 2008 m. lapkričio mėn. Šio patikrinimo metu buvo tikrinama ir Bendrovės 2006–2008 m. ūkinė veikla, su šia veikla susijusios sąnaudos, Bendrovės pateiktos licencijuojamos veiklos ataskaitos ir kt. Po šio patikrinimo buvo surašytas 2009 m. patikrinimo aktas, kuriam 2009 m. vasario 19 d. Komisijos protokoliniu sprendimu Nr. O2-6 vienbalsiai pritarė visi Komisijos nariai. Šiame patikrinimo akte Komisija konstatavo, kad pažeidimų nenustatyta, neatitikimų pateiktose ataskaitose nėra, ataskaitos teisingos. Pareiškėjo tvirtinimu, aplinkybę, kad buvo atliktas Bendrovės veiklos patikrinimas, patvirtina ir tai, kad buvo atliktas 2007–2008 m. laikotarpio pelno koregavimas, perskaičiuojant II bazinę kainą (2011–2016 m.). Sąnaudų peržiūrėjimas ir pagrįstumo vertinimas už praėjusį laikotarpį yra galimas tik atliekant patikrinimo veiksmus. Todėl fiktyvus tariamo viršpelnio apskaičiavimas, koreguojant sąnaudas, nors audituotos 2007–2008 m. ataskaitos jokio viršpelnio nerodo, yra atliekamas tik patikrinimo procedūros metu, iš naujo tikrinant sąnaudų pagrįstumą. Jokia kita procedūra tokių teisių Komisijai nesuteikia.

8. Pareiškėjas teigė, kad Komisija nesugebėjo apibrėžti būtinųjų sąnaudų sąvokos, taikytinos 2006–2008 m. laikotarpiui. Šis sąvokos apibrėžimas pradėtas formuoti tik nuo 2014 m., tačiau iš pareiškėjo buvo reikalaujama pateikti būtinąsias sąnaudas pagrindžiančius įrodymus, kitus duomenis, kurie buvo vertinami subjektyviai. Komisijos vertinimas, kas yra būtinosios sąnaudos, neapibrėžtas jokiais objektyviais kriterijais. Pareiškėjas nesutiko su Komisijos teiginiu, kad Bendrovė nebendradarbiavo su Komisija. Komisijos Darbo grupės atliktas faktinių sąnaudų vertinimas, kurio tariamą pagrįstumą patvirtino Komisija, priimdama skundžiamus nutarimus, prieštarauja galiojusiam teisiniam reglamentavimui, Komisijos taikytiems sąnaudų vertinimo principams, Komisijos 2009 m. vasario 19 d. protokoliniu sprendimu Nr. O2-6 patvirtintoms patikrinimo išvadoms už 2004–2008 m. laikotarpį, šilumos įmonių taikytai reguliacinių ataskaitų pildymo praktikai, audituotoms 2006–2008 m. ataskaitoms.

9. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas pažeidė būtinųjų sąnaudų padengimo principą ir 2006–2008 m. laikotarpiu visiškai nenumatė šilumos tiekimo veiklos sąnaudų išeitinėms išmokoms, o tai yra neteisinga bei prieštarauja elementariai verslo logikai. Atsakovas nustatė nepagrįstai žemą veiklos administracinių sąnaudų lygį, Komisijos atlikti darbo užmokesčio koregavimai nepagrįsti, neužtikrina būtinųjų sąnaudų padengimo principo. Komisija, priimdama skundžiamus nutarimus, nepagrįstai koregavo turto nuomos (turto mokestis) sąnaudų sumą. 2006–2008 m. neegzistavo joks baigtinis nebūtinųjų sąnaudų sąrašas ar atskiros ataskaitos, kuriose būtų nurodomos tik būtinosios šilumos tiekimo sąnaudos.

Reikalavimas vertinti tik norminiuose aktuose numatytas sąnaudas buvo taikomas tik tiesioginėms šilumos gamybos, perdavimo, pardavimo sąnaudoms, o ne administracinėms veiklos sąnaudoms. Komisija tik 2013 metais patvirtino apskaitos atskyrimo taisykles (taikomas duomenims nuo 2014 m.) ir su jomis susijusių reikalavimų sąvadą, taip pat apibrėžė, kas yra būtinosios sąnaudos, o iki tol galiojusi Metodika reglamentavo tik su šilumos kainodara susijusius klausimus (šilumos bazinių ir perskaičiuotų kainų dedamųjų skaičiavimo principus, nustatymo tvarką bei kainodaros reikalavimus).

Komisijos nepripažįstamos sąnaudos net šiuo metu nėra reglamentuotos kaip nebūtinosios, pvz.: komandiruočių, kelionių, mokymų, kvalifikacijos kėlimo, studijų bei kitos personalo sąnaudos, arba konsultacinės ir teisinės sąnaudos, sudarančios daugiau negu tam tikras procentas, arba darbdavio išmokos įvairioms kultūros, sveikatinimo ir sporto paslaugoms, gimimo pašalpos, išmokos už mokymosi ir papildomas atostogas, pašalpos mirties atveju, pašalpos už nepilnamečius ir neįgalius šeimos narius, parama profsąjungoms bei kitos išmokos darbuotojams pagal kolektyvinę sutartį.

Reprezentacijos, nario mokesčio Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijai, valdymo / konsultavimo sąnaudos buvo aiškiai identifikuotos bazinių šilumos kainų dedamųjų nustatymo priede „Veiklos sąnaudos“, analogiškos sąnaudos buvo įskaičiuojamos ir į kitų šilumos tiekimo įmonių bazines kainas. Reprezentacijos sąnaudos iki šiol daugelyje energetikos sektorių laikomos būtinosiomis sąnaudomis, tik ribojama jų apimtis, tačiau nagrinėjamu atveju Komisija jas eliminavo visa apimtimi. Komisija be pagrindo nepripažino turto nuomos (paskolos ir palūkanos), ilgalaikio turto sąnaudų, netinkamai įvertino išnuomoto turto pajamas.

10. Pareiškėjo teigimu, ginčijami nutarimai yra naudojami prieš pareiškėją kaip svarus įrodymas ginčuose su vartotojais bei kitomis institucijomis reikalaujant žalos atlyginimo.

11. Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

12. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas netinkamai interpretuoja VAAT 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje I-2731-426/2015 ir nepagrįstai bando įrodyti, kad Komisija jį netinkamai įvykdė. VAAT panaikino Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-317 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ ir 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ visa apimtimi, dėl to Komisijai kilo pareiga išreikalauti visus šilumos bazinės kainos dedamųjų ir karšto vandens kainų dedamųjų objektyviam apskaičiavimui būtinus dokumentus bei kainų dedamąsias patvirtinti naujai priimtais nutarimais. Komisija privalėjo iš naujo apskaičiuoti kintamosios dedamąsias bei pastoviosios dedamąsias. Iš naujo apskaičiuojant Bendrovės šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos dedamąsias ir nustačius, kad pastoviųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų sumažėjimas turi įtakos karšto vandens kainos dydžiui, Komisija privalėjo į tai atsižvelgti.

13. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog Komisija atliko Bendrovės reguliuojamos veiklos patikrinimą. VAAT 2015 m. gruodžio 11 d. sprendime suformavo išvadą, kad pareiškėjas Komisijai teikė licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitose nurodytus prieštaringus, klaidinančius bei neišsamius (mažesnės apimties negu būtina) duomenis bei įpareigojo Komisiją iš pareiškėjo išreikalauti bei iš naujo įvertinti visus šilumos bazinės kainos dedamųjų objektyviam apskaičiavimui būtinus dokumentus. Komisijos pirmininko 2017 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. O1-17 buvo sudaryta Bendrovės 2010–2015 metų šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos kintamosios dedamųjų perskaičiavimo darbo grupė, kuriai pavesta perskaičiuoti ir pateikti Komisijos posėdžiui nutarimų dėl Bendrovės 2010–2015 m. šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos kintamosios dedamųjų nustatymo projektus. Komisija kreipėsi į pareiškėją dėl duomenų, reikalingų VAAT sprendimui įvykdyti, pateikimo. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog Komisija atliko Bendrovės veiklos patikrinimą. Vien tai, kad Komisija vykdė teismo sprendimą, rinko perskaičiavimui reikalingą informaciją bei ją vertino, nereiškia, jog buvo atliktas koks nors Bendrovės reguliuojamos veiklos patikrinimas.

14. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog Komisija nesugebėjo apibrėžti būtinųjų sąnaudų sąvokos ir nepagrįstai reikalavo pateikti būtinąsias sąnaudas pagrindžiančius įrodymus. Licencijuojamos šilumos tiekimo veiklos sąlygos yra nuolatinio pobūdžio šilumos tiekėjo pareigos. Centralizuotai tiekiamos šilumos kainos yra priskirtinos valstybės reguliuojamų kainų kategorijai, todėl Komisijos patvirtintos jų nustatymo ir apskaičiavimo taisyklės, taip pat konkrečių kainų apskaičiavimas ir nustatymas yra vykdomas atsižvelgiant į Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintus tikslus, inter alia (be kita ko) šilumos tiekimo vartotojams užtikrinimą mažiausiomis sąnaudomis. Šilumos ūkio įstatymas aiškiai įtvirtino licencijuojamos veiklos vykdytojo pareigas, kurios įtvirtina konkrečią pareigą Bendrovei pagrįsti savo sprendimus dėl sąnaudų būtinumo įrodymais ir į šilumos kainą įskaičiuoti tik mažiausias būtinąsias šilumos tiekimo veiklos sąnaudas. Komisija teigė, kad Bendrovė klaidingai interpretuoja būtinųjų sąnaudų principą ir bet kokiomis priemonėmis siekia įskaičiuoti sąnaudas (pvz. VIP ložių nuomos, komandiruočių, restoranų, maitinimo, įvairių renginių organizavimo, koncertų, krepšinio varžybų, spektaklių, dovanų klientams, ekskursijų, spektaklių dalyvių apgyvendinimo, teniso, golfo laukų nuomos, labdaros, automobilių, prabangių laikrodžių sąnaudas), kurios nėra būtinos šilumos tiekimo veiklai.

15. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo argumentu, jog Komisija pažeidė teisės aktuose nustatytas dokumentų rinkimo procedūras, sąmoningai siekė sudaryti pareiškėjo nebendradarbiavimo įspūdį, padarė šiurkščių procedūrinių pažeidimų, organizuodama informacijos rinkimą, nurodė, kad Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta Komisijos teisė pavestoms funkcijoms atlikti iš energetikos įmonių gauti reikiamą informaciją. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 13 dalyje, kurioje numatytos licencijos turėtojo privalomos vykdyti licencijuojamos veiklos sąlygos ir įtvirtinta, kad licencijos turėtojas privalo teikti valstybės ir savivaldybių institucijoms informaciją, reikalingą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytoms pareigoms vykdyti (7 p.). Šilumos tiekėjas privalo pateikti reikalaujamą informaciją per 10 darbo dienų nuo reikalavimo gavimo, jeigu nėra pagrįstų priežasčių, dėl kurių nustatomas ilgesnis terminas.

16. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo samprotavimai, jog Komisija atliko patikrinimą, yra niekuo nepagrįsti. Pareiškėjas skunde tikslingai siekia suformuoti nepagrįstą nuomonę, jog Komisija neteisėtai rinko informaciją ir atliko perskaičiavimą, nors VAAT jau yra įvertinęs ir paneigęs analogiško pobūdžio pareiškėjo samprotavimus, todėl dar kartą vertinti tokius teiginius nėra tikslinga. Šilumos ūkio įstatymas aiškiai įtvirtino bei įtvirtina licencijuojamos veiklos pareigas. Pareiškėjui neturėtų kilti abejonių, kas yra būtinosios sąnaudos, ypač, kai jis ilgą laiką vykdė licencijuojamą šilumos tiekimo veiklą. Komisija informaciją šilumos ir karšto vandens kainų dedamosioms iš naujo apskaičiuoti iš pareiškėjos rinko ilgiau kaip metus, o tai reiškia, kad pareiškėjas turėjo pakankamai laiko visai būtinai informacijai pateikti. Pareiškėjo subjektyvus Metodikos 55 ir 56 punktuose įtvirtinto reglamentavimo aiškinimas yra nepagrįstas bei prieštarauja ŠŪĮ įtvirtintiems tikslams ir principams.

17. Atsakovo įsitikinimu, Komisija tinkamai įvertino socialinio draudimo sąnaudų, metrologinės patikros sąnaudų, reklamos sąnaudų, maitinimo, narysčių asociacijose bei beviltiškų skolų sąnaudų, konsultacinių ir teisinių paslaugų, seminarų ir darbuotojų mokymų, studijų rėmimo, veiklos, personalo ir darbo užmokesčio sąnaudų pagrįstumą.

II. 18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

19. Teismas nustatė, jog Komisija 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-316 Bendrovei iki 2015 m. gruodžio 31 d. nustatė šilumos bazinių kainų dedamąsias, dedamųjų formules (I t., b. l. 124–126) ir 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-317 nuo 2011 m. sausio 1 d. Bendrovei nustatė karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją – 0,82 Lt/m3 ir karšo vandens kainos kintamosios dedamosios formulę (I t., b. l. 86). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2731-426/2015 panaikino minėtus nutarimus ir įpareigojo Komisiją iš naujo apskaičiuoti UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos kintamosios dedamąsias ir minėtų kainų dedamąsias patvirtinti naujai priimtais nutarimais (I t., b. l. 309–329). Šis teismo sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) 2017 m. sausio 24 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016, kuria nutarta VAAT 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą (VIII t., b. l. 211–240). Komisija 2018 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 03E-132 „Dėl naujai apskaičiuotų šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ nustatė Bendrovei iš naujo apskaičiuotas šilumos bazinių kainų dedamąsias, dedamųjų formules ( I t., b. l. 120–122) ir 2018 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 3E-133 „Dėl naujai apskaičiuotų karšto vandens kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ nustatė Bendrovei iš naujo apskaičiuotos karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją – 0,80 Lt/m3, bei karšto vandens kainos kintamosios dedamosios formulę (I t., b. l., 90).

20. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju teismas, panaikinęs Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimus, Komisijai nustatė pareigą iš naujo nustatyti UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinę kainą pagal Bendrovės šilumos bazinės kainos dedamųjų projektą, pateiktą Komisijai 2009 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. 012-01-16665, ir Bendrovei iš naujo nustatyti karšto vandens kainos dedamąsias pagal UAB „Vilniaus energija” 2010 m. birželio 30 d. raštu Nr. 010-02-12151R Komisijai pateiktą karšto vandens kainos dedamųjų projektą. Įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymui buvo sudaryta Darbo grupė, kuri rinko duomenis šilumos bazinės kainos dedamosioms ir karšto vandens kainos pastoviajai dedamajai ir kintamajai dedamajai nustatyti.

21. Teismas nurodė, jog, kaip matyti ir Komisijos Šilumos ir vandens departamento šilumos skyriaus 2018 m. balandžio 3 d. pažymos Nr. O5E-79 „Dėl naujai apskaičiuotų šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ (toliau – ir Pažyma, I t., b. l. 136–239) ir 2018 m. balandžio 16 d. pažymos Nr. O5E-92 „Dėl Komisijos 2018 m. balandžio 3 d. pažymos Nr. O5E-79 „Dėl naujai apskaičiuotų šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ patikslinimo“ (toliau – ir Patikslinta pažyma, I t., b. l. 126–130), Darbo grupė, vykdydama įpareigojimą iš naujo apskaičiuoti Bendrovės šilumos bazinės kainos dedamąsias, vadovavosi Šilumos kainų nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 (toliau – ir Šilumos kainų nustatymo metodika) (2009 m. rugpjūčio 2 d. redakcija) bei Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodika, patvirtinta Komisijos 2009 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-107 (2009 m. rugpjūčio 1 d. redakcija). Darbo grupė, išanalizavusi Bendrovės 2006–2008 m. faktines sąnaudas bei pateiktą papildomą informaciją, įvertino būtinąsias sąnaudas ir baziniams metams apskaičiavo būtinųjų sąnaudų ir normatyvinio pelno dydį – 2,0 proc. mažiau nei įvertinta nustatant II šilumos bazinę kainą. Pažymoje nurodyta, kad vykdant teismo sprendimą nebuvo perskaičiuojamos kintamosios sąnaudos (kuro sąnaudos šilumai gaminti, pirktos šilumos sąnaudos, elektros energija ir vanduo technologijai) bei kintamosioms sąnaudoms apskaičiuoti naudoti rodikliai, o perskaičiuojant pastoviąsias sąnaudas buvo vadovaujamasi principais, kurie buvo taikomi II bazinės šilumos kainos nustatymo metu ir nurodyti Komisijos Šilumos skyriaus 2010 m. gruodžio 2 d. pažymoje Nr. O5-292 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo“, vadovaujantis Šilumos kainų nustatymo metodikos 80.1 papunkčiu.

22. Teismas nurodė, kad šilumos bazinė kaina nustatoma ne trumpesniam kaip 3 metų ir ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Komisija 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. 03-316, kuris buvo panaikintas teismo sprendimu, priėmė išnagrinėjusi UAB „Vilniaus energija“ 2009 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. 012-01-16665 pateiktą šilumos bazinės kainos dedamųjų projektą. Ši aplinkybė patvirtina, kad Komisija, vykdydama teismo sprendimą, priėmė naują sprendimą, kuriuo buvo nustatytos šilumos bazinės kainos dedamosios pagal UAB „Vilniaus energija“ 2009 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. 012-01-16665 pateiktą šilumos bazinės kainos dedamųjų projektą ir įvertinus vykdant teismo sprendimą surinktą informaciją. Taigi, byloje nėra jokių duomenų, jog Komisija perskaičiavo bazinės šilumos kainos, nustatytos iki Komisijos 2008 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. O3-41 įsigaliojimo dienos, dedamąsias. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad Komisija, koreguodama Bendrovės normatyvinį pelną, pažeidė Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 87 punktą.

23. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad VAAT 2015 m. gruodžio 11 d. sprendime, remdamasis ekspertizės akto išvadomis, konstatavo, jog Komisijai pateiktose licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitose, lyginant jas su pelno (nuostolių) ataskaitomis, reikšmingai skiriasi visi pajamų ir visi sąnaudų duomenys. Taip pat teismas nustatė, kad Bendrovės licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitose, pavadintose Pajamų ir sąnaudų ataskaitomis pagal veiklas, neteisingai apskaitytas nuomos sandoris ir tai turi tiesioginę įtaką ginčytiems Komisijos nutarimams.

VAAT, be kita ko, sprendime nurodė, kad pastatų šildymo sistemų priežiūros ir rekonstravimo sąnaudos bei turto nuomos mokesčiai, nesusiję su šilumos tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos kainų dedamąsias. Būtinosiomis sąnaudomis nepripažįstamos tos nuomos ar koncesijos sutarties sumos, kurios nebūtų susidariusios, jei šilumos tiekimo veiklą vykdytų turto savininkas. VAAT nustatė, kad Komisijos naudoti šilumos tiekėjų lyginamosios analizės rodikliai buvo nepatikimi. Be to, Bendrovė į pajamų ir sąnaudų ataskaitas, skirtas šilumos kainų ir karšto vandens kainų skaičiavimui, labai tikėtina, įtraukė ir priskyrė būtinosioms sąnaudoms dalį sąnaudų, kurios negalėjo būti priskirtos būtinosioms (valstybės normuojamoms) sąnaudoms, kaip numatyta Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje ir Šilumos kainų nustatymo metodikos 64 punkte.

Bendrovės sąnaudos (reprezentacinės sąnaudos, išmokėtos socialinės garantijos, pašalpos, reprezentacinės kelionių išlaidos, studijų rėmimo ir darbuotojų mokymo sąnaudos, nuomojamos VIP ložės eksploatacija, nurašytos beviltiškos skolos, pašalpos, sumokėtos baudos ir nuostoliai, autobusų nuoma kelionėms, nurašytos sumokėtos garantijos „Price Speed“, psichologo konsultacijos, privačios medicinos klinikos tyrimų sąnaudos ir kt.) yra paskirstytos visoms veikloms, įskaitant ir šilumos tiekimo veiklą. Teismas nustatė, kad Komisija, nuo 2008 m. iki 2012 m. imtinai nepagrįstai iš UAB „Vilniaus energijos“ priimdavo tik vienos suminės eilutės ataskaitas, kurios negali būti prilygintos licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitoms.

Komisijai Bendrovė pateikė nepakankamai detaliai audituotas 2006–2007 m. ataskaitas. Audituotus duomenis Komisija ne visada teisingai perkėlė iš pajamų ir sąnaudų ataskaitų į pažymos skaičiavimui skirtą suvestinę. Taip pat VAAT nustatė, kad Komisija, rengdama pastovios karšto vandens kainos skaičiavimo dedamosios suvestinę, taip pat ir ginčytus nutarimus, naudojo Bendrovės iš dalies neaudituotus 2008–2009 m. šilumos tiekimo veiklos sąnaudų duomenis bei ataskaitas, kuriose neteisingai apskaitytas nuomos sandoris.

24. Pasisakydamas dėl turto nuomos (paskolos ir palūkanos) sąnaudų vertinimo teismas nustatė, kad Komisijos Darbo grupė, išanalizavusi 2008 m. UAB „Vilniaus energija“ Didžiosios knygos (toliau – ir DK) sąskaitos Nr. 630105 įrašus „Turto nuoma (paskolos ir palūkanos)“, padarė išvadą, kad šioje sąskaitoje apskaitomos nuomos sutartyje numatytos nuomos mokesčio Nr. 1 sąnaudos, tačiau ir iš įrašų, ir iš dokumentų pavadinimų matyti, kad minėtoje sąskaitoje apskaitytos paskolos ir palūkanų sąnaudos. Minėtos sąskaitos sąnaudų dalies, tenkančios šilumos tiekimo veiklai, paskirstymas atvaizduotas Pažymos 24 lentelėje, iš kurios matyti, kad buvo padidintos pastovios, į bazines kainas įskaičiuotos sąnaudos. Todėl Komisija, atsižvelgdama į tai, kad nurodytos sąnaudos įskaičiuotos į bazines kainas, mažino ir atitinkamai didino sąnaudas, kurios neįskaičiuotos į bazines kainas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių Komisijos išvadas dėl turto nuomos ar koncesijos mokesčio sąnaudų sumažinimo 2 714 940,51 Lt.

25. Pasisakydamas dėl ilgalaikio turto sąnaudų vertinimo teismas nustatė, kad UAB „Vilniaus energija“ nepateikė detalios ir tikslios informacijos, kurios Komisija prašė 2017 m. kovo 7 d. raštu Nr. R2-(Š)-675. Bendrovė šios aplinkybės iš esmės neneigia. Pareiškėjo netinkamu formatu pateikta ir neišsami informacija nepaneigia Komisijos išvados dėl nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų.

26. Teismas nurodė, kad Pažymoje nustatyta, jog UAB „Vilniaus energija“ 2006–2008 m. turėjo pajamų iš nuomojamo turto, kurias priskyrė reguliuojamai veiklai, t. y. veiklai, kurios sąnaudos dengiamos reguliuojamosiomis pajamomis. Pareiškėjas, vykdydamas nereguliuojamąją veiklą, gavo pajamų iš reguliuojamoje veikloje naudojamo turto, todėl tam turtui išlaikyti patirtų sąnaudų (nusidėvėjimo, turto mokesčio, eksploatavimo, remonto ir komunalinių sąnaudų) dalį Bendrovė turėjo priskirti nereguliuojamai veiklai proporcingai gautoms nereguliuojamoms pajamoms. Bendrovė reguliuojamos veiklos sąnaudomis uždirbo nereguliuojamos veiklos pajamas, kas yra nesuderinama su Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintu šilumos tiekimo vartotojams mažiausiomis sąnaudomis principu. Be to, Pažymoje konstatuota, kad Bendrovė nepateikė detalios informacijos apie sąnaudas (pagal kiekviena nuomos sutartimi išnuomotą turtą) ir dėl to Darbo grupė negalėjo nustatyti išnuomoto reguliuojamo turto sąnaudų apimties, priskirtinos kitai veiklai. Teismas pažymėjo, kad byloje esančiais įrodymais ši Darbo grupės išvada nepaneigta.

27. Teismas nurodė, kad Bendrovė, nesutikdama su Darbo grupės išvada, susijusia su darbo užmokesčio sąnaudomis, remiasi Komisijos nario atskirąja nuomone, kuri objektyviais duomenimis nėra pagrįsta. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių Darbo grupės išvadą, kad būtinosiomis sąnaudomis, traukiamomis į šilumos ir (ar) karšto vandens kainas ir dengiamomis reguliuojamosiomis pajamomis, gali būti tik tos išeitinių išmokų sąnaudos, kurios privalomos išmokėti pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 140 straipsnį.

28. Bendrovė nepateikė Komisijai, taip pat ir teismui informacijos, kurios pagrindu Komisija įsakymus dėl priedų išmokėjimo galėtų susieti su DK sąskaitoje Nr. 610107 įregistruotais duomenimis apie Bendrovės ūkinę operaciją apskaitoje, todėl Komisija sąnaudų DK sąskaitoje Nr. 610107, išskyrus priskirtas nereguliuojamai veiklai, nepripažino sąnaudomis.

29. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepaneigė Pažymos 2.3.1, 2.3.2 ir 2.3.4 skyriuose nustatytų aplinkybių, kuriomis remdamasi Darbo grupė koregavo socialinio draudimo ir garantinio fondo sąnaudas.

30. Pasisakydamas dėl metrologinės patikros sąnaudų teismas nurodė, jog Bendrovė pripažįsta, kad sąskaitos už termofikacinį (technologinį) vandenį išrašomos atitinkamų daugiabučių namų prižiūrėtojams arba kitiems vartotojams. Ši veikla yra nereguliuojama ir už šią paslaugą taikomas Bendrovės šiai veiklai nustatytas nereguliuojamos paslaugos tarifas, todėl pareiškėjo argumentas, kad šios sąnaudos yra būtinos šilumos ūkio veiklai, nepagrįstas.

31. Dėl reklamos sąnaudų teismas nurodė, kad Bendrovė teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad Pažymos 2.4.8 papunkčio skyriaus išvados prieštarauja teisės aktų nuostatoms.

32. Teismo vertinimu, darbuotojų ir svečių maitinimo, su sportu susijusios sąnaudos (komandų registravimas įvairiuose turnyruose, aikščių nuoma ir pan.), ritualinių paslaugų sąnaudos (laidotuvių organizavimas, gedulo vainikai, užuojautos laikraščiuose) neužtikrina ŠŪĮ 1 straipsnyje įtvirtinto principo mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams ir nėra būtinos šilumos tiekimo veiklai.

33. Teismas sutiko su Darbo grupės vertinimu, jog teisės aktai nenumato privalomo dalyvavimo asociacijose, išvardintose Pažymos 18 lentelėje, todėl DK sąskaitoje Nr. 600707 apskaitytos sąnaudos nėra būtinos šilumos tiekimo veiklai vykdyti ir negali būti prižįstamos būtinosiomis sąnaudomis bei nėra susijusios su saugiu ir patikimu šilumos tiekimu vartotojams.

34. Teismas nustatė, kad DK sąskaitoje Nr. 691001 „Konsultacinės paslaugos“ nurodytos papildomos administravimo paslaugos yra susijusios su O. Ch., B. O., Ch. Ph. ir J. S. 2006–2008 m. Bendrovei teiktomis paslaugomis pagal 2006 m. gruodžio 7 d. sutartį dėl personalo prieinamumo tarp Dalkia International, Dalkia France ir Bendrovės dėl minėtų asmenų laikino perleidimo. Duomenų, jog šios paslaugos buvo būtinos šilumos tiekimo veiklai vykdyti ir atitiko šilumos tiekimo vartotojams mažiausiomis sąnaudomis principą, Bendrovė nepateikė.

35. Teismas nurodė, kad Bendrovė nepateikė DK sąskaitoje Nr. 691004 „Teisininkų paslaugos“ nurodytas sąnaudas pagrindžiančių pirminių dokumentų ir sutarčių, kurių pagrindu patirtos šios sąnaudos. Pareiškėjas nepagrindė, kad kitos DK sąskaitoje Nr. 691004 apskaitytos teisinių ir notarų paslaugų sąnaudos, procesinių dokumentų ruošimo, ieškinių rengimo ir atstovavimo teisme, vekselių administravimo paslaugų sąnaudos buvo būtinos šilumos tiekimo veiklai vykdyti. Darbo grupės išvada, kad sąskaitoje Nr. 691102 apskaitytos sąnaudos, susijusios su papildomų darbuotojų įgūdžių, kurie nėra tiesiogiai susiję su reguliuojamos veiklos vykdymu, plėtimu, negali būti laikomos būtinosiomis sąnaudomis, bylos duomenimis nepaneigta.

36. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ŠŪĮ prasme buvo būtinos DK sąskaitoje Nr. 691103 2006 m. apskaitytos moksleivių stipendijų ir pajamų mokesčių nuo stipendijų sąnaudos, 2008 m. apskaitytos konferencijų Druskininkuose sąnaudos. Pareiškėjas taip pat neįrodė, kad studijų rėmimo sąnaudos yra tiesiogiai susijusios su saugiu ir patikimu šilumos tiekimu.

37. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, nesutikdamas ir su kitų jo patirtų sąnaudų, nurodytų Pažymoje, vertinimu, nepateikė svarių argumentų, kurie leistų abejoti Darbo grupės išvadomis. Tiek Pažymoje, tiek Patikslintoje pažymoje yra nurodytos visos faktinės aplinkybės, pateiktas jų teisinis įvertinimas, pažymos yra išsamios ir motyvuotos. Pažymose nurodytų duomenų teisingumu teismas abejoti neturėjo pagrindo. Bendrovės nurodytos sąnaudos, kurių Komisija nepripažino būtinomis sąnaudomis, neatitinka Šilumos kainų nustatymo metodikos 64 ir 80 punktuose nustatytų reikalavimų. Tai, kad kai kurios sąnaudos teisės aktuose pirmą kartą identifikuotos kaip nebūtinos ir pradėtos taikyti tik nuo 2014 m. sausio 1 d., įsigaliojus naujai Šilumos kainų nustatymo metodikai, patvirtintai Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 03-73, Darbo grupės išvadų ir Komisijos nutarimų teisėtumo nepaneigia. Pareiškėjas neįrodė, kad jo pateiktame projekte nurodytos sąnaudos buvo būtinos pareiškėjo vykdomai licencijuojamai – šilumos ūkio veiklai. Teismas konstatavo, kad Komisija, vertindama pareiškėjo būtinąsias sąnaudas, Šilumos ūkio įstatymo ir Šilumos kainų nustatymo metodikos nuostatų nepažeidė.

38. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Komisija jį diskriminavo kitų šilumos tiekėjų atžvilgiu, nurodydamas, kad tokių įrodymų byloje nėra. Teismas nustatė, kad Komisija, 2010 metais taip pat atlikto UAB „Vilniaus energija“ patirtų sąnaudų, kuro atskyrimo šilumos ir elektros energijos gamybai vertinimą trejų metų laikotarpiui, t. y. 2006–2009 m., kaip tai numato Šilumos kainų nustatymo metodikos 80.1 papunktis. Byloje nėra duomenų, jog Komisija, vykdydama teismo sprendimą, atliko Bendrovės 2006–2009 m. veiklos patikrinimą.

39. Teismas nurodė, kad Komisija, priimdama ginčijamus nutarimus, vertino licencijuoto šilumos tiekėjo duomenis, todėl reikalaudama duomenų iš Bendrovės pagrįstai vadovavosi Šilumos ūkio įstatymo, o ne VAĮ nuostatomis. Pareiškėjo argumentai, susiję su Komisijos veikla renkant duomenis, šiai bylai nėra reikšmingi. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog Komisijos reikalautų dokumentų negalėjo pateikti dėl objektyvių priežasčių. Pareiškėjas Komisijai teikė pastabas, nesutikimus, pareiškėjos atstovai dalyvavo Komisijos posėdžiuose.

40. Teismas nustatė, kad Komisija 2018 m. balandžio 27 d. nutarimą Nr. 3E-133 „Dėl naujai apskaičiuotų karšto vandens kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ priėmė vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 9 dalimi. Nors pareiškėjas su šiuo nutarimu taip pat nesutinka, tačiau jokių kitų motyvų iš esmės nenurodė. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl skaičiavimo klaidų, netikslumo yra abstraktaus pobūdžio. Pareiškėjas neįrodė, jog ginčijamuose Komisijos nutarimuose yra skaičiavimo klaidų ar kitokio pobūdžio netikslumų.

41. Teismas priėjo prie išvados, kad ginčijamuose nutarimuose ir jų neatskiriamose dalyse – Darbo grupės pažymose motyvų išdėstymas adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus ir jų naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pareiškėjo skundo argumentas, jog Komisija, vykdydama įsiteisėjusį teismo sprendimą, viršijo kompetencijos ribas, yra nepagrįstas.

III. 42. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą atsisakyti priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas ir priteisti Bendrovei pirmosios ir apeliacinės instancijose patirtas bylinėjimosi išlaidas.

43. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

43.1. Komisija ne tik perskaičiavo Bendrovės šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainų dedamąsias, bet ir pakoregavo 2007–2008 m. veiklos rezultatą, nors nei teisės aktai, nei VAAT 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimas tokios teisės Komisijai nesuteikė.

43.2. Komisijos 2018 m. balandžio 26 d. ir 27 d. posėdžių metu buvo atliekami reikšmingi pakeitimai, tačiau jie Bendrovės atstovams buvo pristatomi kaip faktas, detaliai neleidžiant su jais susipažinti. Tai patvirtina Komisijos nebendradarbiavimą ir siekį vienašališkai perskaičiuoti kainų dedamąsias.

43.3. Teismas selektyviai ištyrė pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes ir įrodymus, pasyviai dalyvavo tiriant įrodymus. Teismas selektyviai ir neišsamiai išvardijo Komisijos pareiškėjui teiktus raštus ir Bendrovės raštus dėl informacijos pateikimo, nepateikė argumentų, dėl kurių teismas atmetė ir netyrė Bendrovės pateiktų įrodymų, patvirtinančių duomenų teikimą Komisijai. Teismas tik nurašė Komisijos procesinius dokumentus ir neanalizavo jų turinio. Neaišku, kodėl buvo svarbu nustatyti ir išskirti aplinkybę, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (tolau – ir FNTT) pateikė duomenis Komisijai iš administracinės bylos, kurioje dalyvavo pati Komisija, kaip atsakovė.

43.4. Teismas ignoravo pareiškėjo akcentuotas Komisijos 2009 m. patikrinimo akto išvadas, kuriomis Komisija jau buvo įvertinusi 2006–2008 m. sąnaudų pagrįstumą bei minėtu laikotarpiu Bendrovės Komisijai teiktas ataskaitas, kurios yra galiojančios ir nepanaikintos; Prokuroro nutarimą (II t., b. l. 116–137), kuriame nurodyta, jog nėra pagrindo teigti, kad Bendrovė teikdama Komisijai 2006–2012 m. pajamų ir sąnaudų ataskaitas manipuliavo finansinėmis ataskaitomis, teikė klaidinančius bei neišsamius duomenis apie patirtas išlaidas. Teismas ignoravo Komisijos kreipimąsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą 2017 m. kovo 6 d. raštu Nr. R2-(T)-666. Generalinė prokuratūra nenustatė, kad Bendrovė būtų atlikusi neteisėtus veiksmus ar pažeidusi viešąjį interesą teikdama duomenis Komisijai. Be to, teismas ignoravo aplinkybę, kad Komisija 2017 m. rugpjūčio 15 d. kreipėsi į VAAT su prašymu įpareigoti Bendrovę pateikti 2017 m. gegužės 31 d. nutarime Nr. O3E-166 nurodytus duomenis (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02789-2017-9), tačiau vėliau pati atsiėmė skundą, kas reiškia, kad Komisija neturi jokių pretenzijų Bendrovei dėl duomenų neteikimo ar trūkumo. Taigi akivaizdu, kad teismas, pasisakydamas dėl atskirų sąnaudų kategorijų, pritarė Komisijos pozicijai, jog Bendrovė nepateikė detalios, išsamios informacijos, neišnagrinėjęs visų bylos duomenų.

43.5. Teismas neanalizavo esminių ir pareiškėjo teismui nurodytų Komisijos Pažymoje nustatytų aplinkybių, t. y. kad Bendrovės 2006–2008 m. ataskaitos buvo teisingos ir atitiko teisės aktų reikalavimus, o teismo eksperto K. A. ekspertizės akto išvados, vertinant Bendrovės 2006–2008 m. ataskaitas ir finansinius duomenis, kuriomis rėmėsi VAAT priimdamas 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir įpareigodamas Komisiją iš naujo įvertinti šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos kintamąsias dedamąsias, yra klaidingos.

43.6. Pažymos išvadas, jog ištyrus K. A. kaip „labai tikėtinas“ įvardytas aplinkybes dėl Bendrovės Komisijai teiktų klaidinančių ataskaitų ar finansinių duomenų, šios eksperto išvados nepasitvirtino, patvirtina ir prokuroro nutarimas (II t., b. l. 116–137), kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl VAAT 2015 m. gruodžio 11 d. sprendime nurodytų aplinkybių.

43.7. Teismas, analizuodamas Komisijos išvadų dėl atskirų sąnaudų rūšių pagrįstumą, iš esmės tik perrašė Komisijos poziciją arba formaliai konstatavo, kad nėra pateikta Komisijos poziciją paneigiančių įrodymų. Tačiau Bendrovė skundo 5.3.1 skyriuje aiškiai nurodė, kad Komisijai dar prieš 2018 m. balandžio 27 d. Komisijos posėdį pateikė detalius skaičiavimus ir įrodymus (III t., b. l. 70), kurie detalizuoja, kaip buvo apskaičiuotos išeitinės išmokos. Jų pagrindu Darbo grupė galėjo apskaičiuoti, kad Bendrovės išmokėtos išmokos pagal Darbo kodekso 125 straipsnį (t. y. šalių susitarimu) yra 30 000 Lt mažesnės, nei kad būtų reikėję mokėti pagal Darbo kodekso 140 straipsnį.

43.8. Pareiškėjas skundo 5.4.2 skyriuje pateikė argumentus, jog Komisija nepagrįstai nepripažino reklamos-viešinimo sąnaudų, nes tokios sąnaudos šilumos tiekimo ir kitose reguliuojamose veiklose yra galimos, bei įvardino konkrečius kitų reguliuojamų subjektų pavyzdžius (III t., b. l. 125–129), kuriems šios sąnaudos buvo pripažintos, tik apribota jų apimtis. Apeliantas pateikė ir Komisijos nario D. J. atskirąją nuomonę, kurioje argumentuotai nesutinkama su Darbo grupės vertinimu, tačiau pirmosios instancijos teismas apsiribojo formalia fraze, kad nepateikti jokie įrodymai, paneigiantys Darbo grupės išvadas. Teismas tinkamai neišanalizavo Komisijos nario D. J. atskirojoje nuomonėje pateiktų įrodymų dėl netinkamo sąnaudų vertinimo ir Bendrovės diskriminavimo. Teismas neargumentavo, kodėl pateikti įrodymai yra netinkami ar nepriimtini.

43.9. Teismas nepagrįstai pripažino, kad Komisija tinkamai įvykdė VAAT 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą, neleistinai plečiamai aiškindamas teismo sprendimo rezoliucinę dalį. Komisija, viršydama savo įgaliojimus, peržiūrėjo šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainų pastoviąsias dedamąsias bei koregavo 2007–2008 m. reguliuojamos veiklos pelną ir rezultatą. Tokie įgaliojimai Darbo grupei nebuvo suteikti. VAAT panaikino 2010 m. nutarimus ir įpareigojo Komisiją perskaičiuoti tik bazinės kainos ir karšto vandens kainos kintamosios dedamąsias. Teismas klaidingai aiškino, kad įpareigojimas kainų dedamąsias patvirtinti naujais nutarimais suteikia teisę Komisijai peržiūrėti ir pastoviąsias sąnaudas. VAAT 2015 m. gruodžio 11 d. sprendime nebuvo vertintas Bendrovės 2007–2008 m. reguliuojamos veiklos rezultatas.

43.10. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Komisijai perskaičiuojant 2010–2015 m. šilumos bazinę kainą, viršpelnio vertinimas gali būti atliekamas pagal Šilumos kainų nustatymo metodikos 80.1 punktą. Minėtas punktas nesuteikia teisės skaičiuoti tariamus viršpelnius ir juos atimti iš ateinančio laikotarpio kainos. Be to, Komisijos 2008 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. O3-41 2.2 punkte buvo nustatyta, kad perskaičiuojant šilumos kainas įmonėms, kurių bazinės šilumos kainos nustatytos iki Šilumos kainų nustatymo metodikos įsigaliojimo dienos, netaikomas pelno koregavimas (87 p.).

43.11. Komisijos atliktas 2007–2008 m. reguliuojamos veiklos rezultato koregavimas yra neteisėtas. Teismas iš esmės nurodė, kad draudimas perskaičiuojant šilumos kainas įmonėms, kurių bazinės šilumos kainos nustatytos iki Šilumos kainų nustatymo metodikos įsigaliojimo dienos, taikyti pelno koregavimą nebuvo pažeistas, nes skundžiamais nutarimais Komisija atliko ne bazinės kainos, galiojusios 2006–2008 m., perskaičiavimo, o 2010–2015 m. bazinės kainos nustatymo procedūrą. Vadovaujantis teismo išaiškinimu, susidaro situacija, jog nuo 2008 m. kovo 15 d. įsigaliojusio pelno koregavimo instituto taikymas yra galimas bazinės kainos galiojimo laikotarpiams, kai pelno koregavimo institutas dar neegzistavo, t. y. iki 2008 m. kovo 15 d. Komisija, vertindama 2006–2008 m veiklos rezultatą, taikė tik po 2010 m. įsigaliojusias teisės normas ir susiformavusią praktiką, todėl yra pažeisti teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principai. Komisija dirbtinai sumažindama 2008 m. Bendrovės turto amortizacines sąnaudas (2,7 mln. Lt), nustatė normatyvus viršijantį normatyvinį pelną ir tai iš esmės lėmė Komisijos neteisėtai atliktą 2007–2008 m. veiklos rezultato koregavimą.

43.12. Komisija, priimdama 2010 m. nutarimus, nei Bendrovei, nei jokiai kitai šilumos įmonei, tiek atliekant I bazinių kainų metinius perskaičiavimus, tiek nustatant naujas bazines šilumos kainas, neatliko jokio pelno koregavimo už laikotarpi, kol galiojo iki 2008 m. kovo 28 d. nustatytos bazinės kainos (III t., b. l. 292). Todėl pirmosios instancijos teismo argumentai, kad Šilumos kainų nustatymo metodikos nuostatos dėl pelno koregavimo nuo 2008 m. nustatytoms bazinėms kainoms yra taikomos tik kainų perskaičiavimui, bet ne bazinių kainų nustatymui, prieštarauja Komisijos taikytai praktikai ir pažeidžia nediskriminavimo principą. Veiklos rezultatų koregavimas, sukuriant tariamą viršpelnį, ir tuo bandant sumažinti „ateities“ kainas, yra negalimas ir dėl pasibaigusio bendrojo 10 metų senaties termino.

43.13. Pakartotinis 2006–2008 m. veiklos rezultatų vertinimas (2006–2008 m. veiklos ataskaitose identifikuotų sąnaudų peržiūrėjimas) ir neteisėto pakartotinio veiklos rezultato peržiūrėjimo pasekmėje identifikuotas tariamas nepagrįstas pelnas, galiojant 2009 m. patikrinimo akto išvadoms, yra neteisėtas ir pažeidžiantis teisėtų lūkesčių, teisinės valstybės principus. Pirmosios instancijos teismas dėl šio argumento nepasisakė. Komisija 2009 m. patikrinimo akte nenustatė jokių 2004–2008 m. licencijuojamos veiklos pažeidimų ar neatitikimų Bendrovės pateiktose veiklos ataskaitose. Teismas nepasisakė dėl argumento, kad Bendrovės 2004–2008 m. reguliuojamos veiklos ataskaitų teisingumas nėra paneigtas ir kitomis priemonėmis, todėl Komisija privalėjo jomis vadovautis, o jų peržiūrėjimas yra neteisėtas. Pati Komisija Pažymoje (Vertinimo suvestinėje (VIII t., b. l. 399–402) nurodė, kad Bendrovės 2006-2008 m. ataskaitos buvo teisingos ir atitiko teisės aktų reikalavimus, bet teismo ekspertas neteisingai įvertino finansinėse ataskaitose prie kitos veiklos nurodytas pajamas ir sąnaudas, neteisingai įvertino 2008 m. finansinės ir investicinės veiklos pajamas ir sąnaudas.

43.14. Komisijos taikytas būtinųjų sąnaudų sąvokos apibrėžimas neegzistavo 2006–2010 m. laikotarpiu. Komisija, peržiūrėdama 2006–2010 m. reguliuojamos veiklos būtinąsias sąnaudas, taikė 2018 metais galiojantį būtinųjų sąnaudų reguliavimą ir suvokimą. Retrospektyvus 2018 m. būtinųjų sąnaudų sąvokos taikymas 2006–2008 m. laikotarpiui pažeidžia teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principus, diskriminuoja pareiškėją kitų šilumos tiekėjų atžvilgiu, nes nustatant pastarųjų bazines šilumos kainas analogiškos sąnaudos buvo pripažintos būtinomis.

43.15. Komisija nepagrįstai sumažino 2008 m. turto amortizacines sąnaudas (2,7 mln. Lt). Teismas nevertino pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad amortizacinės sąnaudos būtų patirtos tiek šilumos tiekimo veiklą vykdant turto savininkui, tiek turto nuomininkui. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių Komisijos išvadas dėl šilumos veikloje naudojamo turto nuomos ar koncesijos mokesčio sąnaudų sumažinimo. Pareiškėjas skundo 5.1 skyriuje ir 2018 m. rugsėjo 4 d. paaiškinimų 10 skyriuje pateikė argumentus, paaiškinimus ir įrodymus, pagrindžiančius Darbo grupės neteisingą vertinimą. Taip pat pareiškėjas su skundu pateikė pirminius dokumentus (II t., b. l. 2–232), pagrindžiančius AB „Vilniaus šilumos tinklai“ 2006, 2007, 2008 m. priskaičiuotų turto amortizacinių atskaitymų teisingumą. Teismas šių įrodymų netyrė. Pateikti pirminiai dokumentai pagrindžia, kad nepriklausomai nuo to, ar šilumą būtų tiekęs pats turto savininkas AB „Vilniaus šilumos tinklai“, ar šilumą tiekė Bendrovė, turto nusidėvėjimo sąnaudos yra tokios pat.

43.16. Nustatytos šilumos bazinės kainos dedamosios yra nepagrįstos ir neteisėtos. Didžioji dalis Darbo grupės revizuojamų sąnaudų pateikiamos kaip naujai atrastos nebūtinos sąnaudos, nors jos buvo detaliai Komisijos išanalizuotos 2010 metais II bazinės kainos nustatymo metu. Komisija nepagrįstai šilumos bazinės kainos dedamąsias sumažino 2007–2008 m. koreguotu veiklos rezultatu.

43.17. Teismas iš principo dėl visų pareiškėjo argumentų tik formaliai nurodė, kad arba pareiškėjas nepateikė įrodymų, arba svarių įrodymų, arba teismas sutinka su Darbo grupės vertinimu, arba teismas tiesiog nurašė Pažymos turinį neargumentuodamas, kodėl pareiškėjo pateikti įrodymai yra netinkami ar atmetami. Toks teismo sprendimo motyvavimas riboja pareiškėjo teisę į teisminę gynybą.

43.18. 2010 m. neegzistavo joks baigtinis būtinųjų sąnaudų sąrašas, kuris būtų įtvirtintas teisės aktuose ar patvirtintas Komisijos. Būtinųjų sąnaudų sąvoka iš esmės buvo formuojama per Komisijos praktiką, taikytą reguliuojamiems ūkio subjektams. Pavyzdžiui, reklamos, įvaizdžio formavimo, narytės, stojamųjų įmokų, rinkodaros ir pardavimų sąnaudos teisės aktuose įtvirtintos kaip nebūtinos ir praktiškai pradėtos taikyti tik nuo 2014 m. sausio 1 d. Komisijos taikyta praktika 2010 m. kitų šilumos tiekėjų atžvilgiu patvirtina, kad Komisija pripažindavo būtinosiomis sąnaudomis reprezentacines, reklamos, įvaizdžio formavimo, narytės, stojamųjų įmokų, konsultacinių paslaugų, teisinių paslaugų, mokymų, kvalifikacijos kėlimo, studijų, rinkodaros ir pardavimų sąnaudas. Faktą, kad pasikeitė Komisijos požiūris dėl šių būtinų sąnaudų, patvirtino D. J. savo atskirojoje nuomonėje. Pirmosios instancijos teismo argumentas, jog pareiškėjos neįrodė, jog sąnaudos buvo būtinosios 2010 m., yra absoliučiai niekinis, nes tuo metu Komisija šias sąnaudas pripažindavo būtinosiomis.

43.19. Pareiškėjas Komisijai teikė paaiškinimus ir sąskaitas-faktūras, pagrindžiančias narystės asociacijose sąnaudas, tačiau teismas jų neanalizavo (pvz., Bendrovės 2018 m. balandžio 23 atsikirtimų 2.4.11 skyrius (III t., b. l. 47–48), skundo 5.4.4 skyrius, Bendrovės raštais pateikti pirminiai dokumentai (sąskaitos-faktūros), pagrindžiantys sąnaudas ir jų detalizavimą, kaip nurodyta Pažymos 2.4.11 skyriuje (2017 m. liepos 24 d. raštas Nr. 1000-3704 (I t., b. l. 10–12), 2017 m. rugsėjo 15 d. raštas Nr. 013-02-3927 (I t., b. l. 92–93), 2017 m. rugsėjo 22 d. raštas Nr. 1000-3939 (I t., b. l. 149), 2018 m. kovo 12 d. raštas Nr. 013-01-130). Taigi, Pažymos išvadų atkartojimas neatliekant jokios analizės dėl pareiškėjo pateiktų priešingų įrodymų ar argumentų, yra pagrindas naikinti skundžiamą teismo sprendimą, kaip priimtą be motyvų.

43.20. 2010 m. Komisija ir kitiems subjektams reprezentacines ir reklamos, mokymų ir konferencijų sąnaudas pripažindavo būtinosiomis (III t., b. l. 125–129). Faktą, kad pasikeitė Komisijos požiūris dėl būtinų sąnaudų, patvirtino D. J. savo atskirojoje nuomonėje. 2010 m. galiojusios Metodikos redakcijos 46 punkte buvo aiškiai nustatyta, kad mokymų ir konferencijų sąnaudos yra priskirtinos būtinosioms sąnaudoms.

43.21. Komisija, pažeisdama teisės aktų reikalavimus, nesistemiškai įvertino 2010–2015 m. šilumos bazinės kainos būtinąsias sąnaudas. Šilumos kainų nustatymo metodikos (redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.) 80.1 punkte nustatyta, kad Komisija, nustatydama būtinąsias sąnaudas šilumos bazinėje kainoje, šiuo atveju, 2010–2015 m. laikotarpiui, t. y. į priekį, privalo atsižvelgti į priežastis, lėmusias šių sąnaudų pasikeitimus. Aplinkybę, kad nebuvo taikytas sisteminis būtinųjų sąnaudų vertinimas perskaičiuojant II šilumos bazinę kainą, patvirtina tai, kad Komisija visose pozicijose tik sumažino būtinąsias sąnaudas, bet nė vienu atveju jų neperskaičiavo / nepadidino, nors faktiškai Bendrovė 2010–2015 m. laikotarpiu šių sąnaudų patyrė daugiau, pvz., šilumos perdavimo technologinių nuostolių sąnaudos (V t., b. l. 129). Be to, Komisija 2010 m. patvirtindama valdymo mokestį nurodė, kad į valdymo mokestį yra įskaičiuojamos teisinių paslaugų sąnaudos, tačiau 2018 m. perskaičiuojant II šilumos bazinę kainą valdymo sąnaudos nebuvo pripažintos būtinosiomis, o teisinių paslaugų sąnaudos neperžiūrėtos (V t., b. l. 292). D. J. savo atskirojoje nuomonėje taip pat patvirtino nesisteminį sąnaudų vertinimą.

43.22. Atsakovas neobjektyviai įvertino darbo užmokesčio sąnaudas šilumos bazinėje kainoje. Komisija nepagrįstai eliminavo išeitinių išmokų sąnaudas pilna apimtimi, kas prieštarauja Komisijos pareigai nustatyti protingą pajamų lygį, kuris užtikrintų Bendrovės efektyvų funkcionavimą. Teismas nepagrįstai patvirtino Komisijos poziciją, jog atlyginimo kintama dalis, priklausanti nuo pasiektų rezultatų, ar kiti priedai yra neteisėti ir nepagrįsti. Šios sąnaudos nepagrįstai buvo eliminuotos visa apimtimi. Iš esmės toks išaiškinimas reiškia, kad darbuotojui gali būti mokamas tik fiksuotas darbo užmokestis. Pareiškėjas pateikė eilę argumentų ir įrodymų dėl šių sąnaudų, be kita ko, paneigė Darbo kodekso 140 straipsnio taikymą. Be to, pareiškėjas Komisijai pateikė detalius skaičiavimus ir įrodymus (III t., b. l. 70), kurie patvirtina, kad išmokėtos išeitinės kompensacijos nutraukiant darbo sutartis šalių susitarimu buvo mažesnės, nei būtų buvusios pagal Darbo kodekso 140 straipsnį. Todėl atsakovas nepagrįstai teigia, kad jam dėl aptariamų sąnaudų buvo pateikta nepakankamai duomenų. Teisės aktai nedraudžia darbdaviui skatinti darbuotojus už jų darbo rezultatus, išmokant jiems papildomus priedus prie atlyginimo.

43.23. Komisija netinkamai įvertino metrologinės patikros sąnaudas šilumos bazinėje kainoje, neatsižvelgdama į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus (2017 m. kovo 2 d. raštu Nr. 008-10-2371 (I t., b. l. 158–167), 2017 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. 013-01-25649 (I t., b. l. 108–112), 2018 m. balandžio 23 d. raštu Nr. 010-01-201 (III t., b. l. 39–41). Teismas taip pat jų neanalizavo. Pajamos už technologinį vandenį dengia tik paties technologinio vandens paruošimo, tačiau ne skaitiklių metrologinės patikros sąnaudas. Papildymo skaitiklių įrengimas buvo sąlygotas teisės aktų reikalavimų vykdymo. Todėl visos su tuo susijusios sąnaudos, tarp jų ir patikros, priskirtinos būtinoms šilumos tiekimo veiklai vykdyti. Be minėtos apskaitos nebūtų galimybės žinoti / kontroliuoti šilumos tiekėjo termofikacinio vandens sunaudojimo. Bendrovės elektrinėse / katilinėse įrengti termofikacinio vandens papildymo skaitikliai reikalingi tam, kad būtų galima apskaityti / nustatyti tik į šilumos trasas papildytą vandens kiekį. Papildymo skaitiklis yra būtinas šilumos tiekimo veiklos vykdymui. Šių argumentų nenagrinėjo nei Darbo grupė, nei teismas.

43.24. Bendrovei taikant Komisijos 2010 m. nutarimais nustatytas dedamąsias susiformavo teisėtas lūkestis, jog taikomos šilumos kainos ir Bendrovės gautinos reguliuojamos pajamos, įskaitant patiriamas sąnaudas, yra teisėtos bei pagrįstos.

43.25. Nustatytos karšto vandens kainos dedamosios yra nepagrįstos ir neteisėtos, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus ir argumentus dėl netinkamo sąnaudų įvertinimo. Perskaičiuodama pastoviosios karšto vandens kainos dedamosios dalį, Komisija netinkamai įvykdė VAAT 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą. Skundžiamame sprendime teismas šios aplinkybės visai nenagrinėjo. Šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos dedamosios yra neatsiejamai susijusios ir jų dydis tiesiogiai tarpusavyje koreliuoja, t. y. būtinosios sąnaudos iš esmės yra identiško pobūdžio. Dėl Darbo grupės apskaičiuotų mažesnių pastoviųjų sąnaudų ir mažesnio normatyvinio pelno būtinosios karšto vandens tiekimo pajamos (pastoviosios sąnaudos ir normatyvinis pelnas) buvo nepagrįstai sumažintos.

43.26. Teismas nepagrįstai nepripažino neteisėto reguliuojamos veiklos patikrinimo už 2006–2008 m. fakto. Teismas neanalizavo Komisijos veiksmų turinio vertinant 2006–2008 m. sąnaudas, kuris yra identiškas reguliuojamos veiklos patikrinimams pagal VAĮ 364 straipsnį. Veiklos rezultato peržiūrėjimas už praėjusį laikotarpį yra galimas tik atliekant reguliuojamos veiklos patikrinimo veiksmus. Komisija nebuvo įpareigota atlikti ūkio subjekto veiklos patikrinimo veiksmų. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, kad buvo atliktas reguliuojamos veiklos patikrinimas.

43.27. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nebuvo pažeista dokumentų rinkimo procedūra. Teismas nepagrįstai pripažino, kad ginčo atveju netaikytinos VAĮ nuostatos. Pati Komisija Pažymoje ir savo raštuose nurodė, kad vadovaujamasi ir VAĮ, pats teismas analizavo skundžiamų nutarimų atitiktį VAĮ 8 straipsnio reikalavimams. Argumentai dėl duomenų rinkimo procedūros reikšmingi, nes didžioji dalis sąnaudų nebuvo pripažintos būtinosiomis dėl tariamo duomenų trūkumo ar jų nepateikimo Komisijos neteisėtai nustatytais terminais. Bendrovė bendradarbiavo su Komisija ir dėjo visas objektyviai įmanomas, įvertinus aplinkybes tiek dėl duomenų senumo, tiek dėl jų apimties, tiek dėl turimų žmogiškųjų išteklių, pastangas pateikti Komisijos prašomą informaciją ir per kuo trumpesnį laiką. Komisija nesilaikė bendrųjų dokumentų rinkimo procedūros reikalavimų. Teismas neįvertino, kad duomenų rinkimo procedūros reikalavimai Bendrovės atžvilgiu, vykdant dedamųjų perskaičiavimo procedūrą, kito, nes Bendrovė 2017 m. kovo 29 d. baigė vykdyti licencijuojamą veiklą ir nuo to momento jai taikomas Informacijos teikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1-145 20 punktas, kuris numato minimalų 30 kalendorinių dienų terminą. Komisija reikalavo pateikti informaciją per trumpesnius, nei nustatyti teisės aktuose, terminus.

43.28. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pastabų teikimas, dalyvavimas Komisijos posėdžiuose užtikrino pareiškėjo teisę į efektyvią gynybą. Iki šiol nėra atsižvelgta į Bendrovės pastabas dėl klaidų Pažymoje. Pažymoje nenurodyta jokia informacija, kaip konkrečiai buvo apskaičiuota bazines sąnaudas koreguojanti suma. Todėl Bendrovė neturi jokių galimybių įsitikinti tokių koregavimų teisingumu. Atsižvelgiant į Pažymos apimtis bei terminus susipažinti su medžiaga, Bendrovė neturėjo galimybių patikrinti kiekvieno Pažymoje nurodyto skaičiaus teisingumą ar identifikuoti visas galimas klaidas, ypač kai skaičiavimai Komisijos buvo keičiami net 3 kartus, du iš jų tiesiogiai posėdžių metu, nesuteikiant Bendrovei jokių galimybių patikrinti Komisijos paskubomis atliktų skaičiavimų koregavimų.

44. Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

45. Atsakovas taip pat prašo prijungti prie bylos su jo atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktus dokumentus: Komisijos 2018 m. balandžio 5 d. raštą Nr. R2-(VV)-912 „Dėl 2018-04-19 komisijos posėdžio“, 2018 m. balandžio 16 d. raštą Nr. R2-(VV)-1000 „Dėl patikslintos medžiagos 2018-04-19 komisijos posėdžiui“, UAB „Vilniaus energija“ 2018 m. balandžio 16 d. rašto Nr. 010-191 kopiją, Komisijos 2018 m. balandžio 18 d. raštą Nr. R2-(VV)-1032 „Dėl 2018-04-19 komisijos posėdžio“, 2018 m. balandžio 19 d. raštą Nr. R2-(VV)-1047 „Dėl 2018-04-26 komisijos posėdžio“, 2018 m. liepos 11 d. raštą Nr. R2-(ŠBK)-1623 „Dėl informacijos pateikimo“, 2018 m. rugsėjo 7 d. raštą Nr. R2-(ŠBK)-1981 „Dėl informacijos pateikimo“. Atsakovas nurodo, kad šie įrodymai paneigia pareiškėjo teiginius, jog Komisija neužtikrino jo gynybos teisės. Teigia, jog pirmosios instancijos teisme nebuvo iškilęs būtinumas pagrįsti Komisijos veiksmus užtikrinant pareiškėjo teisę į efektyvią gynybą, nes pareiškėjas tik fragmentiškai, itin plačioje argumentų aprėptyje, buvo užsiminęs apie pažeistą teisę į efektyvią gynybą. Apeliaciniame skunde efektyvios gynybos klausimui pareiškėjas suformavo atskirą argumentų grupę, kurios pirmosios instancijos teisme pareiškėjas nebuvo pateikęs, todėl naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

46. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

46.1. Skundžiamas teismo sprendimas yra itin išsamus. Įvertinus didelę pareiškėjo argumentų bei Komisijos atsikirtimų apimtį, akivaizdu, jog būtų neprotinga sprendime pasisakyti dėl kiekvieno šalių argumento.

46.2. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog teismas perrašė Komisijos procesinius dokumentus ir nurodė, jog pareiškėjas teikė Komisijai licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitose prieštaringus, klaidinančius bei neišsamius duomenis. Šias aplinkybes konstatavo VAAT 2015 m. gruodžio 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2731-426/2015, todėl teismas skundžiamame sprendime pagrįstai pasirėmė šiomis aplinkybėmis.

46.3. Pareiškėjo minimas Prokuroro nutarimas, Komisijos kreipimasis į Generalinę prokuratūrą neturi sąsajumo su šia byla, t. y. niekaip nepaneigia 2015 m. gruodžio 11 d. teismo sprendime įtvirtinto įpareigojimo bei konstatuotų aplinkybių, jog pareiškėjas Komisijai teikė prieštaringus, klaidinančius bei neišsamius duomenis. Taip pat pareiškėjo minimi dokumentai niekaip nepaneigia skundžiamų nutarimų teisėtumo.

46.4. Vykdant VAAT 2015 m. gruodžio 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2731-426/2015 nurodytą įpareigojimą išreikalauti visus šilumos bazinės kainos dedamųjų ir karšto vandens kainų dedamųjų objektyviam apskaičiavimui būtinus dokumentus bei kainų dedamąsias patvirtinti naujai priimtais nutarimais, Komisija privalėjo iš naujo apskaičiuoti kintamosios dedamąsias bei pastoviosios dedamąsias ir priimti naujus nutarimus pilna apimti. VAAT 2015 m. gruodžio 11 d. sprendime nebuvo apsiribota pareigos perskaičiuoti tik kintamąsias dedamąsias nustatymu. Dauguma VAAT vertintų argumentų susiję su pastoviosios dedamosios skaičiavimais.

46.5. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad Komisija neturėjo teisinio pagrindo atlikti pelno korekciją. Komisijai vykdant VAAT 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir iš naujo apskaičiuojant bazinę kainą, įvertinus papildomai pateiktą informaciją apie faktiškai patirtas sąnaudas buvo nustatyta būtinybė koreguoti pelną pagal Šilumos kainų nustatymo metodikos 87 punktą. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad VAAT 2015 m. gruodžio 11 d. sprendime nebuvo pasisakyta apie pelno korekciją, nėra reikšminga, kadangi: 1) minėtame sprendime pelno korekcijos klausimas nebuvo nagrinėjamas, nes nustatant pareiškėjo bazinę kainą 2010 metais pelno korekcija nebuvo atlikta; 2) minėtu sprendimu panaikinus Komisijos 2010 m. nutarimus ir įpareigojus Komisiją iš naujo apskaičiuoti bazinę kainą, Komisija negali selektyviai taikyti Metodikos nuostatų – atsiradus pagrindui taikyti su pelno korekcija susijusias Šilumos kainų nustatymo metodikos nuostatas, Komisija privalo tokias nuostatas taikyti.

46.6. Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-96 2.3 punktas numato draudimą taikyti pelno koregavimą atliekant bazinės kainos perskaičiavimus. Tuo atveju, jei nustatoma nauja bazinė kaina, minėta išimtis netaikoma, t. y. šiuo atveju šilumos tiekėjo pelnas yra koreguojamas. Komisijos nutarimu Nr. O3E-132 buvo nustatyta pareiškėjo II bazinė kaina naujam reguliavimo laikotarpiui, t. y. buvo atlikta bazinės kainos nustatymo, o ne perskaičiavimo, procedūra. Apeliantas klaidina teismą, nurodydamas, kad Komisija atgaline tvarka koregavo apelianto pelną. Komisija nėra perskaičiavusi Bendrovei 2004 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. O3-22 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos bazinių kainų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ nustatytos pirmosios šilumos bazinės kainos.

46.7. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Komisija, priimdama 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu panaikintus nutarimus, nei pareiškėjui, nei kitoms įmonėms nėra atlikusi pelno koregavimo už laikotarpį, kol galiojo iki 2008 m. kovo 28 d. nustatytos bazinės kainos, pažymėtina, kad įmonės pelnas mažinamas tik tuo atveju, kai šilumos tiekėjo pelno norma viršija atitinkamai veiklai Komisijos nustatytą tiekėjo vidutinę svertinę kapitalo kainą daugiau kaip 2 procentiniais punktais arba daugiau kaip 6 procentiniais punktais (Šilumos kainų nustatymo metodikos 87 p.). Kadangi Komisijai priimant 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu panaikintus nutarimus apelianto ir jo nurodomų kitų ūkio subjektų pelno norma neviršijo Komisijos nustatytos tiekėjo vidutinės svertinės kapitalo kainos daugiau kaip 2 procentiniais punktais, pelno korekcija nebuvo atlikta.

46.8. Pareiškėjas be pagrindo nurodo šiai bylai visiškai neturintį reikšmės 2009 m. vasario 2 d. patikrinimo aktą Nr. K3-1. Komisija minėto patikrinimo metu nevertino pareiškėjo sąnaudų bei neatliko jų patikrinimo. Šio patikrinimo tikslas buvo atlikti pareiškėjo licencijuojamos veiklos kompleksinį patikrinimą ir įvertinti, ar įmonė laikosi licencijuojamą veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. 2009 m. patikrinimas visiškai nesusijęs su šia byla.

46.9. VAAT 2015 m. gruodžio 11 d. sprendime nurodė, kad „Bendrovė atsakovui teikė licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitose nurodytus prieštaringus, klaidinančius bei neišsamius (mažesnės apimties negu būtina) duomenis <…> Komisija įpareigotina iš Bendrovės išreikalauti bei iš naujo įvertinti visus šilumos bazinės kainos dedamųjų ir karšto vandens kainų dedamųjų objektyviam apskaičiavimui būtinus dokumentus bei minėtų kainų dedamąsias ginčui aktualiam laikotarpiui patvirtinti priimtais nutarimais“. Todėl nėra jokio pagrindo vertinti neatitinkančius tikrovės apelianto teiginius, kad jo 2006–2008 m. reguliuojamos veiklos ataskaitų teisingumas nėra paneigtas.

46.10. Dėl apelianto argumento, jog Komisija nepagrįstai sumažino 2008 m. turto amortizacines sąnaudas, pažymėtina, kad vadovaujantis Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-43, 49.6 papunkčiu, nustatant kainas, palūkanos už kreditus į centralizuotai tiekiamos šilumos sąnaudas neįskaičiuojamos. Taigi palūkanų sąnaudos nebuvo įskaičiuojamos į reguliuojamąsias kainas. Apelianto 2008 m. DK sąskaitoje Nr. 630105 yra apskaitytos nuomos sutartyje numatytos nuomos mokesčio Nr. 1 sąnaudos, kadangi ir iš įrašų, ir iš dokumentų pavadinimų akivaizdu, kad minėtoje sąskaitoje apskaitytos paskolos ir palūkanų sąnaudos (t. y. nėra pagrindo teigti, kad joje apskaitytos nusidėvėjimo sąnaudos pagal nuomos mokesčio Nr. 4 principus). Minėtos DK sąskaitos Nr. 630105 sąnaudų dalies, tenkančios šilumos tiekimo veiklai, paskirstymas atvaizduotas Pažymos 24 lentelėje. Apelianto veiksmai didino 2008 m. į bazines kainas įskaičiuotas sąnaudas. Atsižvelgiant į tai, lentelėje pavaizduotos sąnaudos, įskaičiuotos į bazines kainas, buvo pagrįstai mažinamos ir atitinkamai didinamos sąnaudos, kurios neįskaičiuotos į bazines kainas. Apelianto 2018 m. vasario 23 d. raštu Nr. 013-01-93 pateiktoje informacijoje apie 2008 m. DK sąskaitas, kuriose apskaitytos nusidėvėjimo sąnaudos, matyti, kad DK sąskaitos Nr. 630105 nurodytame sąraše nėra. Todėl, akivaizdu, kad net pats apeliantas netraktavo sąnaudų, nurodytų DK Nr. 630105 sąskaitoje, kaip nusidėvėjimo sąnaudų. Apelianto argumentai, jog Komisija nepagrįstai turto nuomos ar koncesijos mokesčio sąnaudas sumažino 2 714 940,51 Lt, nepripažindama dalies minėtų sąnaudų nusidėvėjimo sąnaudomis, vertintini kaip klaidinantys.

46.11. Atsižvelgiant į energetikos įmonių specifiškumą nėra galimybės sudaryti baigtinį būtinųjų sąnaudų sąrašą (toks sąrašas nėra sudarytas ir šiuo metu). Vis dėlto, aplinkybė, kad nuo 2013 m. atsirado sąrašas sąnaudų, kurios negali būti laikomos pagrįstomis, nepagrindžia apelianto nuomonės, kad minėtos sąnaudos iki 2013 m. turėjo būti pripažįstamos būtinosiomis reguliuojamai veiklai vykdyti. Komisija iki 2013 m. analizuodama šilumos tiekėjų pateiktus kainų projektus, kiekvienu atveju įvertindavo šilumos tiekimo įmonių patirtų sąnaudų būtinumą, vadovaudamasi ŠŪĮ įtvirtintu reglamentavimu. ŠŪĮ aiškiai įtvirtino bei įtvirtina licencijuojamos veiklos pareigas, taikomas ir apeliantui, vien kurių – pagrįsti savo sprendimus dėl sąnaudų būtinumo įrodymais ir į šilumos kainą įskaičiuoti tik mažiausias būtinąsias šilumos tiekimo veiklos sąnaudas. Be to, Komisija, vertindama būtinąsias sąnaudas, vadovavosi ir VAAT sprendimu, kurį priimdamas teismas rėmėsi auditoriaus 2015 m. sausio 9 d. pateiktu ekspertizės aktu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 24 d. administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016 pripažino, kad ekspertizės akto išvados yra grindžiamos visapusiška iš trečiųjų asmenų bei ginčo šalių surinktos medžiagos analize, motyvuotos, išsamiai aptariant visas ištirtų klausimų objektyviam išnagrinėjimui reikšmingas esmines aplinkybes. Be to, šių išvadų pagrįstumo nepaneigia jokie kiti byloje esantys įrodymai. Komisija taip pat vadovavosi auditoriaus 2015 m. sausio 9 d. pateiktu ekspertizės aktu.

46.12. Atliekant narysčių asociacijose sąnaudų, reprezentacinių ir reklamos sąnaudų bei mokymų, konferencijų sąnaudų vertinimą kiekvienu atveju buvo įvertinamas tokių sąnaudų būtinumas. Teisės aktai nenumato privalomo dalyvavimo asociacijose, todėl Komisija pagrįstai nustatė, kad DK sąskaitoje Nr. 600707 apskaitytos sąnaudos negali būti prižįstamos būtinosiomis sąnaudomis bei nėra susijusios su saugiu ir patikimų šilumos tiekimu vartotojams. Tokios reklamos sąnaudos, kaip marškinėliai, atšvaitai, reklaminiai žaidimai vaikams ir pan. taip pat negali būti laikomos būtinosiomis šilumos tiekimo veiklai.

46.13. Faktas, kad tam tikras klausimas (nutarimas) priimtas Komisijos narių balsų dauguma, tačiau ne vienbalsiai, savaime nereiškia nutarimo neteisėtumo, o atskira vieno Komisijos nario nuomonė nesukuria teisinių padarinių.

46.14. Pareiškėjas nepagrįstai reikalauja koreguoti technologinių šilumos perdavimo nuostolių dydį. Komisijos nustatytų technologinių nuostolių skaičiavimo teisėtumą patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A261-2872/2012.

46.15. Nėra pagrindo vertinti apelianto argumentus, susijusius su teisinių paslaugų sąnaudomis. Pareiškėjas pateikė Komisijai tik dalį DK sąskaitoje Nr. 691004 sąnaudas pagrindžiančių pirminių dokumentų, t. y. sąskaitų faktūrų, kopijų. Pareiškėjas nepateikė Komisijos prašytų pateikti teisinių paslaugų teikimo sutarčių bei atliktų darbų aktų bei nepagrindė, kad kitos DK sąskaitoje Nr. 691004 apskaitomos teisinių ir notarų paslaugų sąnaudos, procesinių dokumentų ruošimo, ieškinių rengimo ir atstovavimo teisme, vekselių administravimo paslaugų sąnaudos buvo būtinos šilumos tiekimo veiklai vykdyti.

46.16. Darbo kodekse buvo aiškiai apibrėžti atvejai, kai darbdavys privalo sumokėti darbuotojui išeitinę kompensaciją, taip pat numatyta išeitinių išmokų apskaičiavimo tvarka. Todėl, atsižvelgdama į Darbo kodekse įtvirtintus išeitinių kompensacijų mokėjimo principus, Komisija pagrįstai būtinosiomis sąnaudomis, traukiamomis į šilumos ir (ar) karšto vandens kainas ir dengiamomis reguliuojamosiomis pajamomis, pripažino tik tas išeitinių išmokų sąnaudas, kurios privalomos išmokėti Darbo kodekso 140 straipsnio pagrindu. Pareiškėjas, nurodydamas, kad pateikė visą informaciją, būtiną Komisijai įsitikinti išmokėtų išeitinių išmokų pagrįstumu, klaidina teismą. Apelianto pateiktoje lentelėje nurodytas „vertinimas“, kuriuo vadovaudamasis apeliantas siekia įrodyti, kad patyrė mažesnes sąnaudas atleisdamas darbuotojus šalių susitarimu, negu būtų patyręs atleisdamas darbuotojus Darbo kodekso 140 straipsnio pagrindu, nepagrįstas. Visų pirma, pareiškėjo vertinimas nepagrįstas duomenimis, kurių pagrindu būtų galima įsitikinti, kad apelianto išmokėtos išeitinės išmokos šalių susitarimu yra mažesnės: apeliantas nedetalizuoja, kaip apskaičiuotos 4 lentelėje nurodytos „išeitinių išmokų sumos pagal DK 140 ir 130 str. (Lt)“, todėl 4 lentelėje pateikta informacija nepagrįsta jokiais skaičiavimais, laikytina nepatikima. Be to, nėra aišku, kokio dydžio išeitinė išmoka būtų išmokėta tuo atveju, jei asmuo būtų atleistas Darbo kodekso 140 straipsnio pagrindu. Nesant šios informacijos, kyla įtarimų išmokėtų išeitinių išmokų pagrįstumu, ypatingai įvertinus tai, kad susitarimuose dėl darbo sutarčių nutraukimo apeliantas įsipareigojo sumokėti nuo 1 iki 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio, o vienu atveju – net 21 mėnesio vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją.

46.17. Apeliantas 2016 m. birželio 23 d. raštu Nr. 013-01-12524 pats nurodė, jog papildymo skaitikliu išmatuoto termofikacinio vandens pardavimo veikla yra nereguliuojama ir kad už šią paslaugą taikomas apelianto šiai veiklai nustatytas nereguliuojamos paslaugos tarifas. Komisija tinkamai įvertino metrologinės patikros sąnaudų pagrįstumą.

46.18. Apelianto veiksmai (prieštaringos, klaidinančios bei neišsamios (mažesnės apimties negu būtina) informacijos teikimas) lėmė VAAT 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimo priėmimą, kurį Komisija įvykdė priimdama šioje byloje skundžiamus nutarimus, todėl nėra pagrindo traktuoti, kad Komisija įgyvendindama įsiteisėjusį VAAT 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Priešingas traktavimas pažeistų pagrindinius teisės principus bei neatitiktų VAAT 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimo esmės.

46.19. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos pozicija bei Darbo grupės perskaičiuotomis karšto vandens kainų dedamosiomis, nepateikia jokių svarių argumentų, išskyrus kaltinimus, jog Komisija neva netinkamai įvykdė teismo sprendimą.

46.20. Vien tai, kad Komisija vykdė teismo sprendimą, rinko perskaičiavimui reikalingą informaciją bei ją vertino, nereiškia, jog buvo atliktas koks nors apelianto reguliuojamos veiklos patikrinimas. Pareiga pagrįsti patirtų veiklos sąnaudų būtinumą tenka ūkio subjektui. Be to, Šilumos kainų nustatymo metodikos 18 punkte ir 1 priede įtvirtintas ne baigtinis šilumos tiekėjo teikiamų dokumentų šilumos bazinės kainos dedamųjų skaičiavimui pagrįsti sąrašas, o tai reiškia, kad Komisija gali reikalauti pateikti papildomus dokumentus, kurių pagrindu būtų galima įsitikinti šilumos tiekėjo veiklos sąnaudų būtinumu. Apelianto teiginys, kad nustatant šilumos bazines kainas darbo grupės nėra sudaromos, nepagrįstas, kadangi Komisijai suteikta laivė spręsti dėl jai priskirtų funkcijų vykdymo organizavimo. Tai reiškia, kad Komisija gali priimti sprendimą sudaryti darbo grupes kainoms skaičiuoti. Komisija, pripažinusi, jog neatliko įprastos teisės aktuose reglamentuotos bazinės kainos dedamųjų nustatymo procedūros, pažymėjo, kad iš susidariusios situacijos akivaizdu, jog to padaryti nėra įmanoma, nes teisės aktai nenumato procedūros, kaip turėtų būti atliekamas bazinės kainos apskaičiavimo iš naujo procesas. VAAT neįpareigojo Komisijos atlikti patikrinimo procedūros, o įpareigojo išreikalauti būtinus dokumentus ir atitinkamai juos įvertintus priimti naujus nutarimus, Komisija tai ir atliko.

46.21. Komisija turi teisę gauti, o pareiškėjas turi pareigą teikti Komisijai dokumentus bei informaciją, kuri reikalinga Komisijos funkcijoms vykdyti ir užtikrinti vartotojų teisę gauti šilumą mažiausiomis sąnaudomis. Tai, jog teisės aktuose nėra numatyta, kokiu detalumu, forma energetikos įmonė turi teikti informaciją kontroliuojančiai institucijai, nereiškia, kad energetikos įmonė turi teisę atsisakyti teikti tokią informaciją. Apeliantas turi pagrįsti, kad laikosi mažiausių sąnaudų principo ir, kad šilumos ir karšto vandens kainos grindžiamos būtinųjų sąnaudų principu. Išanalizavus Pažymoje išdėstytas faktines aplinkybes, matyti, kad pareiškėjo teikiama informacija buvo neišsami, fragmentuota, dalies Komisijos prašytos informacijos pareiškėjas taip ir nepateikė. Įvertinusi energetikos sektoriaus įstatymuose įtvirtintus informacijos teikimo terminus bei atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintas itin trumpas (15 dienų) teismo sprendimo įvykdymo terminas, Komisija ėmėsi veiksmų, siekdama kuo skubiau įvykdyti VAAT sprendimą bei iš naujo apskaičiuoti apelianto šilumos ir karšto vandens kainas. Pažymoje nurodytos aplinkybės, patvirtinančios pareiškėjo nebendradarbiavimą, yra faktinės aplinkybės, turėjusios įtakos atliktos bazinės kainos perskaičiavimo proceso trukmei, o visos Pažymoje padarytos išvados grindžiamos atlikta pateiktų duomenų analize. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl informacijos rinkimo šiai bylai nėra reikšmingi.

46.22. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad buvo pažeista jo teisė į efektyvią gynybą. Komisija pareiškėjui pateikė Pažymą ir Patikslintą pažymą. Pareiškėjas 2018 m. balandžio 16 d. raštu Nr. 010-191 pateikė prašymą perkelti numatytą Komisijos posėdžio datą. Komisija pakeitė suplanuotą Komisijos posėdžio datą į 2018 m. balandžio 26 d. ir apie tai informavo pareiškėją 2018 m. balandžio 18 d. raštu Nr. R2-(VV)-1032 bei 2018 m. balandžio 19 d. raštu Nr. R2-(VV)-1047. Pareiškėjas 2018 m. balandžio 23 d. raštu Nr. 010-01-201 pateikė pastabas Pažymai. 2018 m. balandžio 26 d. ir 27 d. (dėl pateiktų pastabų posėdis buvo tęsiamas kitą dieną) vykusių Komisijos posėdžių metu Komisija įvertino pareiškėjo pateiktas pastabas, taip pat posėdžių metu išsakytas pastabas ir patikslino Pažymą bei nutarimo Nr. O3E-132 projektą, taip pat pagarsino pateikto Nutarimo Nr. O3E-132 projekto pakeitimus įvertinus pareiškėjo pastabas. Taigi, pareiškėjui buvo suteiktos visos gynybos teisės, kuriomis jis ir pasinaudojo. Be to, Komisija ir po skundžiamų nutarimų priėmimo pareiškėjo prašymu teikė jam skundžiamus nutarimus pagrindžiančius skaičiavimus bei kitus argumentus.

47. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ paaiškinimuose dėl atsakovo kartu atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktų naujų dokumentų nurodo, kad nėra pagrindo juos prijungti prie bylos, nes dalis šių dokumentų jau yra byloje (atsiliepimo į apeliacinį skundą priedas Nr. 1); prašomi prijungti dokumentai neįrodo jokių naujų ir skunde neaptartų aplinkybių, svarbių nagrinėjant teisės į efektyvią gynybą pažeidimą (atsiliepimo į apeliacinį skundą priedai Nr. 2, 3, 4, 5). Komisija nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kurios pagrįstų pavėluotą šių dokumentų pateikimą. Be to, dalis prašomų prijungti dokumentų (atsiliepimo į apeliacinį skundą priedai Nr. 6 ir 7) parengti po skundžiamų nutarimų priėmimo, todėl yra nesusiję su teisės į efektyvią gynybą pažeidimu priimant skundžiamus nutarimus. Bendrovė pažymi, kad skunde (35–41 p., 182 p., 193 p., 367 p.), 2019 m. vasario 25 d. teismo posėdyje bei baigiamosios kalbos santraukoje (2019 m. vasario 25 d. skaidrių 48 lapas: XII t., b. l. 135) yra išsamiai išdėstyti pareiškėjo argumentai dėl neteisėtų Komisijos veiksmų ir pažeistos teisės į efektyvią gynybą. Komisijai buvo sudarytos galimybės pateikti pirmosios instancijos teismui dabar prašomus prijungti dokumentus.

48. Pareiškėjas taip pat pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (toliau – ir Taryba) siekia suklaidinti teismą, pateikdama su ginčo esme nesusijusius argumentus ir formuodama neigiamą Bendrovės įvaizdį. Byloje yra pateikti įrodymai, paneigiantys atsakovo teiginius dėl Bendrovės nebendradarbiavimo. VAAT 2015 m. gruodžio 11 d. sprendime, LVAT 2017 m. sausio 24 d. nutartyje ar ekspertizės akte, kuriuo rėmėsi šie teismai, nėra konstatuotas Bendrovės Tarybai teiktų ataskaitų netinkamumas ar klaidingumas.

Teismas įpareigojo Tarybą patikrinti teismo eksperto išsakytų abejonių pagrįstumą. Taryba, perskaičiuodama II bazinės kainos dedamąsias, aiškiai patvirtino, kad teismo eksperto išvados yra neteisingos (Pažymos vertinimo suvestinės 17.1 p.). Prokuroras nutraukė tyrimą dėl Bendrovės klaidinančios informacijos teikimo. Taryba 2009 m. vasario 2 d. patikrinimo akte Nr. K3-1 konstatuoti, kad Bendrovės teikiamos ataskaitos atitinka teisės aktų reikalavimus, nepatikrinusi jų turinio, negalėjo. Todėl atsakovo pozicija, kad 2009 m. patikrinimo akto išvados yra nereikšmingos, nepagrįsti.

Taryba VAAT 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimo ir LVAT 2017 m. sausio 24 d. nutarties motyvus dėl tariamo Bendrovės nebendradarbiavimo nepagrįstai prilygino prejudiciniams faktams. Taryba pažeidė dokumentų rinkimo procedūras. Pareiškėjas Tarybai prieš 2018 m. balandžio 27 d. posėdį pateikė detalius skaičiavimus (III t., b. l. 70 ) dėl išeitinių išmokų dydžių, t. y. buvo nurodyta tiek darbo stažas, tiek darbuotojo amžius, tiek atlyginimo dydis ir kt. Todėl atsakovas nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas nedetalizavo, kaip apskaičiuoti jo nurodyti išeitinių išmokų dydžiai, ir kad jo pateikta informacija, nepagrįsta jokiais skaičiavimais, laikytina nepatikima.

Tarybos teiginiai dėl normatyvinio pelno koregavimo neturi jokio teisinio pagrindo ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Tarybos interpretacija, kad draudimas Šilumos kainos nustatymo metodikos nuostatas taikyti atgal galioja tik kainų perskaičiavimui, tačiau negalioja naujų bazinių kainų nustatymui, yra nepagrįstas, prieštarauja Tarybos praktikai dėl kitų ūkio subjektų. Logiškai nepaaiškinama, kaip vertinant sąnaudas gali būti taikomas pelno koregavimo institutas, kurio nebuvo sąnaudų susidarymo metu. Nustatytos šilumos bazinės kainos dedamosios yra nepagrįstos ir neteisėtos.

Taryba, nustatinėdama II šilumos bazinę kainą, taikė 2018 m. teisės aktų nuostatas ir 2018 m. egzistuojantį būtinųjų sąnaudų sąvokos supratimo kriterijų. Bendrovė 2006–2008 m. laikotarpiu iki būtinųjų ir nebūtinųjų sąnaudų sąvokų identifikavimo ir (ar) sąrašo sudarymo negalėjo nuspėti, ką Taryba po daugiau nei 10 m. laikys nebūtinosiomis sąnaudomis.

49. Pareiškėjas taip pat pateikė teismui prašymą priteisti jam iš atsakovo 7 627,27 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 50. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl UAB „Vilniaus energija” 2010–2015 metų šilumos bazinės kainos nustatymo ir karšto vandens kainos kintamosios ir pastoviosios dedamųjų perskaičiavimo.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas bylas dėl Komisijos priimtų sprendimų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pasisakė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi, teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriima tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės apsiriboja patikrinimu, ar, įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar neperžengė diskrecijos ribų. Teismas taip pat turi įvertinti, ar priimant skundžiamą Komisijos sprendimą buvo laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas. Be to, ir Europos Sąjungos teismai yra ne kartą pripažinę ir nuosekliai laikosi savo suformuotos praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai, spręsdami bylas, nagrinėja tik, ar įgyvendindamos joms suteiktas galias institucijos laikėsi nustatytų procedūrų, nepadarė esminės klaidos ar nepiktnaudžiavo valdžia, ar aiškiai neviršijo joms suteiktų galių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-2203/2006; 2009 m. balandžio 1 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-72/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1626/2010; 2011 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-390/2011 ir kt.).

52. Šio ginčo atveju atsakovo priimtų nutarimų tikrinimui reikšmingos minėtos teismų praktikos nuostatos, o taip pat tai, kad atsakovas šioje byloje ginčijamus nutarimus priėmė vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą byloje Nr. I-2731-426/2015, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi byloje Nr. A-2681-822/2016 buvo paliktas nepakeistas.

53. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu Komisija buvo įpareigota iš naujo apskaičiuoti UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos kintamosios dedamąsias ir minėtų kainų dedamąsias patvirtinti naujai priimtais nutarimais.

54. Pažymėtina, kad teismo sprendimas yra privalomas visiems ir turi būti vykdomas (ABTĮ 16 straipsnio 1 dalis). Teismo sprendimas kaip teismo baigimasis aktas yra vientisas, todėl vykdant teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstytą įpareigojimą asmuo privalo jį vykdyti taip, kaip yra išdėstyta teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Kartu teismo sprendimas šio ginčo atveju, neribojo asmens, vykdančio teismo įpareigojimą, t. y. šios bylos atsakovą, rinkti ir kitus duomenis, kurie nebuvo teismo sprendime nurodyti, bet reikšmingi teisingam teismo sprendimo įvykdymui.

55. Atsakovas vykdymas teismo sprendimą priėmė 2018 m. balandžio 27 d. nutarimą Nr. O3E-132 „Dėl naujai apskaičiuotų šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ ir 2018 m. balandžio 27 d. nutarimą Nr. O3E-133 „Dėl naujai apskaičiuotų karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“, nepažeisdamas minėtų nuostatų bei Viešojo administravimo įstatymu nustatytos administracinės procedūros.

56. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo priimtų nutarimų teisėtumą, atsakė į visus pareiškėjo skundo argumentus, reikšmingus teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis jų nekeičia, o tik papildo atsakymais į apeliacinio skundo reikšmingus šiam ginčui argumentus.

57. Dėl apeliaciniame skunde nurodyto nesutikimo su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimų bei jų apimties pažymėtina , kad nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz. LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio (ginčui aktualios redakcijos 56 straipsnio atitiktis) taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip kiek įmanoma objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr. pvz. LVAT 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011; 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).

58. Šio ginčo atveju apeliantas neteikė naujų įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik patikrino, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir ar jų pagrindu padarė pagrįstas išvadas.

59. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, argumentai yra aiškūs ir pakankami teismo sprendimui priimti, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nėra, todėl nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei įvertino pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo.

60. Taip pat pažymėtina, kad teismo sprendimas dėl pažeistų procesinių teisės normų ar dėl netinkamo jų taikymo gali būti panaikintas tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 straipsnio 1 dalis). Apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje nėra pakankami pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas tokį procesinį pažeidimą padarė ir dėl to buvo neteisingai išspręstą byla.

61. Nenustačius įrodymų tyrimo bei vertinimo pažeidimo apeliacinio skundo argumentai dėl pažeistos teisės į gynybą atmestini kaip nepagrįsti. Atsakovui priimant šioje byloje ginčijamus nutarimus pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos realizuoti jo teisę būti išklausytam ir šią aplinkybę atsakovas pagrindė įrodymais. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo ribojama teisė teikti ar gauti informaciją, susijusią su administracine procedūra, ar susipažinti su ja.

62. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu būtinųjų šilumos tiekimo veiklos sąnaudų vertinimu, apeliaciniame skunde nurodydamas sąnaudų rūšys, kurios, apelianto nuomone, be pagrindo nebuvo pripažintomis būtinomis.

63. Šio ginčo laikotarpiu teisės aktais nebuvo nustatytas reguliuojamosios veiklos būtinųjų sąnaudų baigtinis sąrašas, todėl jų pagrįstumas kiekvienu konkrečiu atveju turėjo būti vertinamas vadovaujantis teisės normomis, nustatančiomis kainodaros principus. Esminis šilumos tiekimo vartotojams kainos apskaičiavimo principas yra įtvirtintas Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Mažiausių sąnaudų kriterijus lemia, kad šilumos tiekimo veiklos sąnaudos gali būti grindžiamos tik būtinomis sąnaudomis, kurios gali garantuoti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą.

64. Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis sąnaudomis ir nesusijusios su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla sąnaudos negali būti įtraukiamos į šilumos ar karšto vandens kainas. Remiantis Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 6 dalimi, šilumos bazinės kainos nustatomos pagal šilumos tiekėjo pateiktą projektą. Tai apskaičiuojant pareigą šilumos tiekėjui pagrįsti teikiamą projektą būtinomis sąnaudomis, kurio duomenų patikrą atlieka atsakovas.

65. Šio ginčo atveju pareiškėjas nepagrindė ginčo sąnaudų priežastinio ryšio su vykdoma veikla ir neįrodė jų realumo, todėl pareiškėjo pateiktų ir šioje byloje ginčijamų sąnaudų nebuvo pagrindo pripažinti būtinosiomis.

66. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo atliktu būtinųjų sąnaudų vertinimu iš naujo apskaičiuojant Bendrovės šilumos bazinės ir karšto vandens kainų dedamąsias. Nesant tokias išvadas paneigiančių įrodymų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi atliktą vertinimą, daro išvadą, jog sąnaudų ryšis su reguliuojama veikla buvo teisingai įvertintas vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų principu.

67. Atsakovas, apskaičiuodamas šilumos bazinės ir karšto vandens kainų dedamąsias, privalėjo remtis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimo byloje Nr. I-2731-426/2015 argumentais, paneigiančiais pareiškėjo 2006–2008 m. reguliuojamos veiklos ataskaitų teisingumą, ir įpareigojimu iš naujo įvertinti šilumos bazinės kainos dedamųjų ir karšto vandens kainų dedamųjų apskaičiavimui būtinus dokumentus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje dalyje atsakovo atliktos procedūros pažeidimo nenustatė.

68. Nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas neteisėtai koregavo 2007–2008 m. reguliuojamos veiklos pelną ir rezultatą.

69. Šioje byloje ginčijamų nutarimų priėmimo metu atsakovas, nustatęs pagrindą koreguoti pareiškėjo pelno normą, remdamasis Šilumos kainų nustatymo metodikos 87 punkto nuostatomis, tai padarė teisėtai. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas iš naujo nustatydamas, o ne perskaičiuodamas Bendrovės šilumos bazinės ir karšto vandens kainų dedamąsias Šilumos kainų nustatymo metodikos 87 punkto nuostatų nepažeidė.

70. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pilnai įvertino faktines aplinkybes ir tinkamai taikė ginčui aktualius teisės aktus, todėl priimtas teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas. Pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Milda Vainienė