2K-241/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–241/2012

Teisminio proceso Nr. 1-25-1-01475-2008-6

Procesinio sprendimo kategorija:

1.1.6.6; 1.1.12.1.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. R. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo E. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 3 dalį 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda. Iš E. R. konfiskuota 50 Lt, panaudotų darant nusikalstamą veiką.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nutartis, kuria nuteistojo E. R. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Aiduko pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

E. R. pagal BK 227 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2008 m. lapkričio 7 d., apie 17.15 val., Kaune, Savanorių pr., prie namo Nr. 187, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 5-ojo būrio vyresniajam patruliui R. K. tarnybiniame automobilyje rašant administracinio teisės pažeidimo protokolą už padarytą Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių 235 punkto („Vairavimas automobilio, kurio priekiniai šoniniai stiklai tamsinti plėvele“) pažeidimą, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už šį pažeidimą, pasiūlė jam kyšį ir ant tarnybinio automobilio priekinės palangės padėjo segtuvą su dokumentais, kuriame buvo įdėta 50 Lt kupiūra Nr. AB2534497.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. R. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir priimta esmingai pažeidžiant tiek Baudžiamojo kodekso, tiek Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimus, joje nukrypta nuo suformuotos teismų praktikos.

Kasatorius tvirtina, kad teismas nuosprendyje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 95 straipsnį. Teismas rėmėsi šio straipsnio 2003 m. gegužės 4 d. redakcija, neva nustačiusią, kad „senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą“. Tačiau kasatorius pažymi, kad tokia įstatymo redakcija galiojo nuo BK priėmimo dienos (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. Nr. VIII-I968) ir 2003 m. gegužės 4 d. redaguota nebuvo. BK 95 straipsnis iki nusižengimo padarymo dienos ir nuo nusižengimo padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos buvo ne kartą keistas. Šio straipsnio redakcija, įsigaliojusi įstatymu Nr. XI-901, 2010-06-15, Žin., 2010, Nr. 75-3792 (2010-06-29) ir galiojusi nuosprendžio priėmimo dieną, nustato, kad „senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą“. Atsižvelgdamas į tai, kasatorius mano, kad 2010 m. lapkričio 26 d. nutartimi paskelbus jam paiešką, senaties eiga turėjo atsinaujinti 2010 m. gruodžio 9 d., kai jis pats atvyko susipažinti su bylos medžiaga į Kauno apygardos teismą, kuriame tuo metu turėjo būti nagrinėjami jo ir gynėjo atskirieji skundai šioje byloje. Vėliau paaiškėjo, kad baudžiamoji byla 2010 m. gruodžio 11 d. buvo grąžinta Kauno miesto apylinkės teismui nutarčių trūkumams pašalinti. Pakartotinai į Kauno apygardos teismą kasatorius atvyko 2011 m. kovo 17 d., kur jam buvo pateikta susipažinti baudžiamosios bylos medžiaga (Kauno apygardos teismo pažyma apie žurnalo įrašą buvo pridėta prie apeliacinio skundo) ir pranešta apie atskirųjų skundų nagrinėjimo laiką bei vietą (Kauno apygardos teisme, 2011 m. kovo 21 d.).

Abiejų instancijų teismai buvo informuoti apie tokias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo buvo prašoma išreikalauti šiuos duomenis arba padaryti vienos valandos pertrauką, kad būtų galima pristatyti reikalingus dokumentus, tačiau prašymai buvo atmesti, motyvuojant proceso vilkinimu (T. 3, b. l. 194, 195). Apie atvykimą į Kauno apygardos teismą 2011 m. kovo 17 d. teismui į bylą buvo pateiktas išsamus gynėjo prašymas dėl apkaltinamojo nuosprendžio senaties taikymo, kartu nurodant, jog dėl laiko trūkumo nespėta gauti atitinkamo prašymo.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, kasatorius tvirtina, kad nagrinėjamu atveju apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas buvo skaičiuojamas netinkamai, jis yra suėjęs iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo dienos, todėl nuosprendis turėjo būti panaikintas, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šias aplinkybes.

Be to, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje klaidingai nurodė, jog BPK 40 straipsnyje teismu pripažįstami tik teismo teisėjas arba teisėjų kolegija. Teismas nepagrįstai susiaurino šio straipsnio taikymo ribas, taip padarydamas esminį BPK pažeidimą. Kasatorius pažymi, kad galiojantys teisės aktai ir teismų vidaus taisyklės nenumato kitos galimybės atvykti pas bylą nagrinėjantį teisėją (teisėjų kolegiją) kitaip nei paskirto teisiamojo posėdžio metu. Dėl to atvykimas į bylą nagrinėjančio teismo raštinę laikytinas tinkamu pagrindu senaties termino eigai atsinaujinti BK 95 straipsnio 4 dalies prasme.

Taip pat kasatorius nurodo, kad, sprendžiant, ar konkrečiu gali būti pritaikytas BK 95 straipsnis, esminę reikšmę turi tai, ar pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes galima konstatuoti, jog kaltinamasis slėpėsi nuo teismo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pasislėpimas yra sąmoningi asmens veiksmai, atliekami padarius nusikalstamą veiką, kuriais siekiama išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Tai veiksmai, apsunkinantys kaltininko pristatymą prokurorui ar teismui, jo apklausą, kardomųjų priemonių taikymą. Šiems veiksmams gali būti priskirti gyvenamosios vietos pakeitimas, sistemingas persikėlimas iš vienos vietovės į kitą, išvykimas į užsienį, gyvenimas be dokumentų ar suklastotų dokumentų įgijimas, pavardės ar vardo, išvaizdos pakeitimas, kitokių aplinkybių, trukdančių nustatyti asmens tapatybę, sudarymas. Kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar atlikdamas nurodytus veiksmus kaltininkas suvokė, kad padarė nusikalstamą veiką ir yra ieškomas arba ateityje bus ieškomas dėl padarytos veikos ir kad tam tikrus veiksmus atliko siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-9/2011).

Šiame kontekste kasatorius pažymi, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens pasislėpimas ne visada turi būti siejamas su tokio asmens paieškos paskelbimu. Viena vertus, nusikalstamą veiką padariusio asmens paieškos paskelbimas ir formalus jos vykdymas nerandant tokio asmens, savaime dar nereiškia, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo. Kita vertus, tam tikri nusikalstamą veiką padariusio asmens veiksmai (pvz., kuriais trukdoma nustatyti jo buvimo vietą ar tapatybę), padaryti dar iki šio asmens paieškos paskelbimo, gali būti traktuojami kaip pasislėpimas nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai savo išvadas, jog jis teisminio nagrinėjimo metu pasislėpė ir todėl senaties eiga buvo sustojusi iki faktinio suradimo momento, grindė tuo, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo paskelbta jo paieška. Tačiau nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad ši paieška buvo vykdoma aktyviai – iš teismo medžiagos matyti, jog paieškos vykdymo metu su kaltinamuoju buvo ne kartą susisiekta telefonu, kasatorius pats ne kartą buvo atvykęs į teismą. Taip pat skunde kasatorius pažymi, kad abejonių kelia paieškai skelbti būtinų aplinkybių egzistavimas, nes Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 21 d. neskundžiamomis nutartimis konstatuota, jog apie teismo posėdžius buvo pranešta netinkamai, šios nutartys panaikintos, grąžintos pakartotinai nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau liko neišnagrinėtos, taip šiurkščiai pažeidžiant BPK.

Kasatorius taip pat teigia, kad teismai nenustatė jokių aplinkybių, patvirtinančių, jog jis teisminio nagrinėjimo metu vengė būti savo gyvenamojoje vietoje, atsisakė įprastinio bendravimo su jam artimais žmonėmis ir toks jo elgesio pasikeitimas patvirtina, kad jis suvokė, jog gali būti ieškomas, ir siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Apibendrindamas kasatorius teigia, kad iš byloje surinktų įrodymų galima padaryti išvadą, jis ne tik aktyviai nesislapstė nuo teisėsaugos pareigūnų, bet ir savo iniciatyva ne kartą buvo atvykęs į teismą.

Toliau kasaciniame skunde pasisakoma dėl netinkamo BK 40 straipsnio taikymo. Kasatorius tvirtina, kad buvo visos sąlygos atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai prisipažino savo kaltę ir gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką. Kasatorius atkreipia dėmesį tai, kad galiojantys teisės aktai nenustato, kurioje baudžiamosios bylos tyrimo ir nagrinėjimo stadijoje asmuo turi pripažinti kaltę dėl jam pareikštų kaltinimų. Jo pozicija dėl kaltinimo buvo aiškiai išdėstyta teisme bei užfiksuota teisiamojo posėdžio protokole, ir apeliacinės instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo į ją neatsižvelgti. Be to, teismas konstatavo, kad kaltinamojo „kaltės pripažinimas laikytinas nenuoširdžiu“, tačiau BK 40 straipsnis nenustato tokio požymio kaip „nuoširdus kaltės pripažinimas“, kaltinamasis tiesiog išdėsto savo poziciją dėl jam pareikšto kaltinimo: pripažįsta kaltę ar ne. Teismas neteisingai nustatė, kad jis „dėl savo nusikalstamų veiksmų visiškai nesigailėjo“. Tokia teismo išvada prieštarauja byloje surinktiems įrodymams: 2011 m. balandžio 6 d. teisiamojo posėdžio protokole yra užfiksuota, kad jis savo kaltę dėl nusikaltimo padarymo visiškai pripažįsta, dėl savo veiksmų gailisi (T. 3, b. l. 196).

Taip pat kasatorius nurodo, kad nusikalstama veika nebuvo padaryta jokios materialinės ar kitokios žalos, kuri turėtų būti atlyginta.

Yra ir kita atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga – pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Per 32 gyvenimo metus jis nėra padaręs jokios kitos nusikalstamos veikos, šioje byloje kaltinamas baudžiamojo nusižengimo, t. y. švelniausios nusikalstamos veikos rūšies, padarymu, o tai laikytina pakankamu pagrindu manyti, kad baudžiamajam įstatymui nebus nusižengta ir ateityje. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir pažeidė nekaltumo prezumpciją. Skundžiamoje nutartyje konstatuota, kad 2009 m. birželio 17 d. Vilniaus miesto 1-ajame policijos komisariate buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai Nr. 12-1-2048-9 ir 12-1-1289-11, o 2011 m. balandžio 4 d. jam įteiktas pranešimas apie įtarimą, todėl nėra pagrindo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tačiau kasatorius pažymi, kad šie ikiteisminiai tyrimai 2011 m. gegužės 12 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimu buvo sujungti į vieną tyrimą (Nr. 12-1-02048-09), o 2012 m. sausio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje buvo priimtas nutarimas nutraukti šį ikiteisminį tyrimą. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, teismo posėdžio metu kaltinimą palaikanti prokurorė klaidingai nurodė, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 12-1-02048-09 baigiamas ir baudžiamoji byla netrukus bus perduota teismui. Taip buvo suformuota klaidinga išankstinė nuomonė, prieštaraujanti faktinėms aplinkybėms ir galėjusi nulemti klaidingo sprendimo priėmimą. Kasatorius tvirtina, kad, atsižvelgiant į tai, jog jis daugiau nusikalstamų veikų apskritai niekada nėra padaręs, skundžiamoje nutartyje teismas rėmėsi nepatikimomis faktinėmis aplinkybėmis ir nesant įstatyminio pagrindo atsisakė taikyti BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

Be to, kasatorius teigia, kad teismas klaidingai nustatė aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad jis padarė apysunkį nusikaltimą ir visiškai neprisipažino kaltu. Šios teismo nustatytos aplinkybės prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, nesuderinamos su pareikštu kaltinimu ir nuosprendžio įžangine bei rezoliucine dalimis. Kasatorius buvo kaltinamas baudžiamojo nusižengimo padarymu, savo kaltę visiškai pripažino ir dėl nusižengimo padarymo gailėjosi. Šios faktinės aplinkybės buvo nurodytos apeliaciniame skunde, tačiau teismas skundžiamoje nutartyje į jas neatsižvelgė palikdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą ir taip pažeidė BPK.

Taip pat kasatorius nurodo, kad, paskelbus paiešką ir jį suradus, jis buvo uždarytas į areštinę vienai parai, tačiau, skirdamas bausmę, teismas į tai neatsižvelgė ir šio laiko neįskaitė į paskirtos bausmės dydį, kaip tai numatyta BPK 65 ir 66 straipsniuose, todėl juos netinkamai taikė.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Ona Rojutė prašo nuteistojo E. R. kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nesutinkama su kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo BK 95 straipsnio taikymo. Prokurorė nurodo, kad E. R. baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 227 straipsnio 3 dalyje, padarė 2008 m. lapkričio 7 d. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas pagal įstatymą galėjo sueiti po dvejų metų – 2010 m. lapkričio 7 d. Apkaltinamasis nuosprendis E. R. buvo priimtas praėjus dvejiems metams ir penkiems mėnesiams. Tačiau teisminio nagrinėjimo metu Kauno apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi buvo paskelbta kaltinamojo paieška, todėl senaties eiga sustojo ir atsinaujino 2010 m. rugsėjo 23 d., kai jis buvo surastas ir pristatytas į teismo posėdį. 2010 m. rugsėjo 27 d. to paties teismo nutartimi dar kartą buvo paskelbta E. R. paieška, tačiau 2010 m. rugsėjo 29 d. jis atvyko į teismo raštinę susipažinti su bylos medžiaga, todėl jo paieška buvo nutraukta. 2010 m. lapkričio 26 d. teismo nutartimi vėl buvo paskelbta kaltinamojo E. R. paieška. Atsiliepime nesutinkama su kasacinio skundo argumentais, kad po paskutinės paieškos paskelbimo senaties eiga turėjo atsinaujinti 2010 m. gruodžio 9 d., kai E. R. atvyko susipažinti su bylos medžiaga į Kauno apygardos teismą, kuriame tuo metu turėjo būti nagrinėjami jo ir gynėjo atskirieji skundai šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nors E. R. ir buvo atvykęs į Kauno apygardos teismą susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, tačiau paiešką buvo paskelbęs Kauno miesto apylinkės teismas ir Kauno apygardos teismui nebuvo žinomos šios aplinkybės. Be to, pagal BK 95 straipsnio 4 dalį senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kai asmuo sulaikomas arba kurią jis atvyksta pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą. Vadovaujantis BPK 40 straipsniu, teismas yra atitinkamos instancijos teismo teisėjas ar teisėjų kolegija. Nagrinėjamu atveju kaltinamasis buvo atvykęs į teismo raštinę, o ne pas konkretų teisėją.

Prokurorė taip pat nesutinka su skundo argumentais dėl netinkamo BK 40 straipsnio 2 dalies taikymo. Prokurorės nuomone, byloje nebuvo visų sąlygų, leidžiančių atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos – visiško kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką, taip pat šio įstatymo 4 punkto sąlygos – pagrindo manyti, kad kaltininkas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Baudžiamojoje byloje esanti rašytinė medžiaga rodo, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu E. R. kaltu neprisipažino. Savo kaltę jis pripažino tik formaliai paskutiniojo žodžio metu, verčiamas objektyvių bylos aplinkybių ir siekdamas išvengti teistumo, bei nuoširdžiai nesigailėjo. Taip pat teismai pagrįstai konstatavo, kad byloje esantys duomenys neduoda pagrindo manyti, jog E. R. tikrai laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų ateityje. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje kaltinimą palaikanti prokurorė pateikė įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenis apie šį asmenį. Šie duomenys buvo panaudoti kaip kaltinamąjį apibūdinanti medžiaga, parodant, kad padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė. Ši aplinkybė buvo vertinama visų bylos aplinkybių kontekste ir tai nėra pagrindas teigti, kad buvo pažeista nekaltumo prezumpcija. Be to, prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad pagal galiojančią teismų praktiką, net ir esant visoms BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas gali apsispręsti atsisakyti atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes tai yra teismo teisė, o ne pareiga. Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą.

Taip pat atsiliepime nurodoma, kad apeliacine tvarka nebuvo keliamas ir apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėtas kardomojo kalinimo (suėmimo) laiko įskaitymas į paskirtos bausmės dydį klausimas, todėl, vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, kasacinio skundo dalį dėl BPK 65 ir 66 straipsnių taikymo siūloma palikti nenagrinėtą.

Nuteistojo E. R. kasacinis skunda atmestinas.

Dėl BK 95 straipsnio taikymo

BPK 3 straipsnyje numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Viena tokių, numatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra baudžiamosios atsakomybės senaties termino suėjimas. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis – tai baudžiamojo įstatymo nustatytas terminas, kuriam suėjus, nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties institutas įtvirtintas BK 95 straipsnyje.

Kasaciniame skunde keliamas BK 95 straipsnio tinkamos redakcijos taikymo nagrinėjamoje byloje klausimas. BK 95 straipsnis nuo jo įsigaliojimo buvo keičiamas keletą kartų. E. R. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą kaip baudžiamasis nusižengimas pagal BK 227 straipsnio 3 dalį, padarė 2008 m. lapkričio 7 d., o apkaltinamasis nuosprendis jam priimtas 2011 m. balandžio 7 d. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo BK 95 straipsnio 2004 m. liepos 5 d. redakcija (įsigaliojo 2004 m. liepos 13 d.), pagal kurią buvo nustatytas dvejų metų apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktis), bei numatyta, kad senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą (BK 95 straipsnio 3 dalis).

Vėliau BK 95 straipsnis buvo keistas dar du kartus (2010 m. birželio 15 d. ir 2011 m. kovo 22 d., pakeitimai įsigaliojo atitinkamai 2010 m. birželio 29 d. ir 2011 m. kovo 31 d.), tačiau padarytais pakeitimais buvo nustatytas ilgesnis – trejų metų – apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas padarius baudžiamąjį nusižengimą, taigi, vadovaujantis BK 3 straipsnio 3 dalimi, jie sunkina nuteistojo teisinę padėtį, todėl negali būti taikomi. Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju kasatoriui palanki ir taikytina 2004 m. liepos 5 d.

BK 95 straipsnio redakcija, įsigaliojusi 2004 m. liepos 13 d. Spręsdami apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties klausimą, teismai vadovavosi BK 95 straipsnio 2003 m. balandžio 10 d. redakcija, įsigaliojusia 2003 m. gegužės 1 d., kuri nei nusikalstamos veikos padarymo metu, nei vėliau negaliojo, taigi negalėjo būti taikoma. Tačiau pažymėtina, kad, nors teismai rėmėsi ne ta BK 95 straipsnio redakcija, nagrinėjamu atveju reikšmingos šio įstatymo nuostatos tiek pagal tą redakciją, kuria rėmėsi teismai, tiek pagal 2004 m. liepos 5 d. redakciją, kuri turėjo būti taikoma, buvo tokios pačios, t. y. nustatė tą patį dvejų metų apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminą baudžiamojo nusižengimo padarymo atveju, taip pat nurodė tokias pačias sąlygas senaties termino eigai atsinaujinti, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą.

Taigi šiuo aspektu teismų padaryta klaida neturėjo esminės įtakos aiškinant ir taikant baudžiamojo įstatymo nuostatas.

Konkretūs baudžiamosios atsakomybės senaties terminai nustatyti BK 95 straipsnyje. Jie skaičiuojami nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos (BK 95 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas siejamas su asmens pripažinimu kaltu ir nuosprendžio priėmimu.

Pagal BK 95 straipsnį asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma, kai yra atitinkamų sąlygų visuma: a) suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; b) asmuo šio termino laikotarpiu nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo; c) nepadarė naujos nusikalstamos veikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-371/2011). Pagal BK 95 straipsnį, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, senaties eiga sustoja. Šiame straipsnyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) taip pat nustatyta, kad senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą.

Bylos duomenys patvirtina, kad E. R. apkaltinamasis teismo nuosprendis, kuriuo jis buvo nuteistas pagal BK 227 straipsnio 3 dalį už 2008 m. lapkričio 7 d. padarytą veiką, buvo priimtas 2011 m. balandžio 7 d., t. y. nuo nusikalstamos veikos padarymo dienos iki nuosprendžio priėmimo dienos praėjus dvejiems metams penkiems mėnesiams, taigi suėjus nustatytam dvejų metų senaties terminui. Kita vertus, bylos medžiaga patvirtina, kad per šį laikotarpį Kauno miesto apylinkės teismo nutartimis, konstatavus, jog E. R. slapstosi nuo teismo, net tris kartus buvo paskelbtos jo paieškos, turėjusios reikšmės apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino apskaičiavimui.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme E. R. paieška buvo paskelbta Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi. Dėl to apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino eiga sustojo. Ji atsinaujino, kai E. R. buvo surastas ir pristatytas į teismo posėdį 2010 m. rugsėjo 23 d. Taigi pirmąjį kartą paskelbus E. R. paiešką senaties eiga buvo sustojusi 24 dienoms. Nuteistajam neatvykstant į teismo posėdžius, Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 27 d. nutartimi vėl buvo paskelbta jo paieška, tačiau, 2010 m. spalio 29 d. jam atvykus į paiešką paskelbusio teismo raštinę susipažinti su bylos medžiaga, Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartimi E. R. paieška buvo nutraukta. Taigi antrą kartą paskelbus E. R. paiešką, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties eiga buvo sustojusi 3 dienoms. E. R. vėl vengiant atvykti į teismo posėdžius, nerandant jo namuose ir policijos pareigūnams neturint galimybės jo atvesdinti, teismas dar kartą paskelbė paiešką. Nuo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nutarties, kuria buvo paskelbta E. R. paieška, paskelbimo iki 2011 m. balandžio 4 d., kai E. R. buvo surastas, senaties termino eiga buvo sustojusi 4 mėnesiams 19 dienų. Sudėjus visus laikotarpius, kai buvo sustojusi senaties termino eiga, išeina, kad senaties terminas iš viso buvo sustojęs 5 mėnesiams 16 dienų. Taigi nuo nusikalstamos veikos padarymo (2008 m. lapkričio 7 d.) dvejų metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, atsižvelgiant į laikotarpį, kurio metu jos eiga buvo sustojusi (5 mėn. 16 d.), suėjo 2011 m. balandžio 23 d., tuo tarpu apkaltinamasis nuosprendis E. R. priimtas 2011 m. balandžio 7 d., vadinasi, nesuėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad paskutinį kartą paskelbus E. R. paiešką (Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nutartis), senaties eiga turėjo atsinaujinti tada, kai nuteistasis atvyko į Kauno apygardos teismo, kuriame turėjo būti nagrinėjami jo atskirieji skundai, raštinę susipažinti su bylos medžiaga, t. y. 2010 m. gruodžio 9 d. arba 2011 m. kovo 17 d. Tačiau pažymėtina, kad E. R. paiešką buvo paskelbęs ne Kauno apygardos teismas, o Kauno miesto apylinkės teismas, todėl būtent į šį paiešką paskelbusį, o ne kitą teismą jis privalėjo atvykti. Kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, tai galėjo būti ir paiešką paskelbusio teismo raštinė. Skirtingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, aiškinant BK 95 straipsnio nuostatas BPK 40 straipsnis, apibrėžiantis teismo sąvoką, netaikytinas, nes atvykimas į teismą BK 95 straipsnio prasme reiškia šios instancijos vietą, o ne patį subjektą, vykdantį teisingumą, t. y. teismo teisėją ar teisėjų kolegija.

Taip pat kasatorius nepagrįstai teigia, kad jis nesislapstė, todėl nebuvo pagrindo skelbti jo paieškos ir formaliai skaičiuoti senaties termino eigos. Bylos duomenų visumą, kurią teismai įvertino, patvirtina, kad E. R. nuo bylos proceso pradžios vengė šio proceso, o vėliau neatvykdavo į teismo posėdžius, nebuvo randamas savo namuose, nors jam buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos, artimieji nežinojo, kur jis gyvena, taigi savo elgesiu siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės ir slapstėsi nuo teismo.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai tinkamai aiškino ir taikė BK 95 straipsnio nuostatas.

Dėl BK 40 straipsnio taikymo

Kasaciniame skunde taip pat ginčijamas baudžiamojo įstatymo taikymas, teigiant, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 40 straipsnio nuostatas, t. y. netaikė šios normos, nors tam buvo visi pagrindai. Šie kasacinio skundo teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai yra neteisingi, todėl atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad šis teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo sprendimui, atsisakymą taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti kasatorių nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą iš esmės grindė tuo, kad nenustatė dviejų būtinų BK 40 straipsnio 2 dalies 2 bei 4 punktuose nurodytų sąlygų. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks teismo sprendimas atitinka bylos medžiagą, yra priimtas tinkamai įvertinus visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas faktines bylos aplinkybes bei teisingai aiškinant ir taikant BK 40 straipsnio nuostatas.

BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalyje išdėstytos kitos būtinos asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, t. y. asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pagal teismų praktiką tik visų šių sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas byloje įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir, padaręs išvadą, kad yra galimybė atleisti asmenį nuo atsakomybės, priima atitinkamą sprendimą.

Įvertinę kasatoriaus E. R. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, teismai pagrįstai pripažino nesant dviejų būtinų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, įtvirtintų BK 40 straipsnio 2 dalies 2 bei 4 punktuose, t. y. visiško kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką bei pagrindo matyti, kad kaltininkas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Šios sąlygos konstatavimas reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką savanoriškai, o ne verčiamas byloje surinktų įrodymų, duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien nuoširdžiais apgailestavimo pareiškimais ar atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan.

Bylos medžiaga rodo, kad ikiteisminio tyrimo metu E. R. savo kaltės visiškai nepripažino, priešingai, nusikalstamais veiksmais prieš jį apkaltino policijos pareigūnus (dėl to šiems buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl piktnaudžiavimo tarnyba, kuris vėliau BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nutrauktas). Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje E. R. taip pat neigė padaręs jam inkriminuotą veiką ir netinkamu elgesiu toliau kaltino pareigūnus. Tik paskutinio žodžio metu jis, nedetalizuodamas padarytos veikos aplinkybių, pripažino savo kaltę ir tvirtino, kad laibai gailisi dėl savo veiksmų. Šie faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad baigiant bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme nuteistasis savo kaltę pripažino formaliai ir nesavanoriškai, t. y. verčiamas byloje surinktų įrodymų, bei deklaratyviai nurodė, jog labai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, be to, jis niekaip neprisidėjo prie teisingo sprendimo byloje priėmimo, nes tik dėka pareigūnų, tyrusių šią bylą, ir teismo, ją nagrinėjusio, buvo išsiaiškintos ir nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybės. Akivaizdu, jog tokį kasatoriaus elgesį lėmė noras palengvinti savo teisinę padėtį, išvengti teistumo, nes teismui jis buvo pateikęs prašymą atliesti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kuriam taikyti viena būtinų sąlygų yra visiškas savo kaltės pripažinimas ir gailėjimasis padarius nusikalstamą veiką. Taigi pagal byloje nustatytas faktines aplinkybės teismai teisingai nusprendė, kad E. R. nepripažino savo kaltės padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nesigailėjo, bei motyvuotai konstatavo nesant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos sąlygos, būtinos atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Taip pat nėra pagrindo paneigti teismų išvados, kad nagrinėjamu atveju nėra ir kitos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, numatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte, – pagrindo manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą padarė atsižvelgęs į bylos duomenų visumą, patvirtinančią, kad E. R. įvykdyta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė. Vertindami nuteistojo asmenybę, teismai atsižvelgė į tai, kad jis praeityje daug kartų baustas administracine tvarka, be to, jam buvo pradėti nauji ikiteisminiai tyrimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Taigi teismai motyvavo savo išvadas, kodėl nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos, ir pagal bylos aplinkybes teisingai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Kasacinės instancijos teismui kartu su skundu kasatorius pateikė naujų duomenų, patvirtinančių, kad po apeliacinės instancijos teismo nutarties paskelbimo šioje nutartyje minimi ikiteisminiai tyrimai, kurie vėliau buvo sujungti, 2012 m. sausio 5 d. buvo nutraukti, todėl kasatorius mano, jog teismas rėmėsi nepatikimomis aplinkybėmis, nes daugiau jokių nusikalstamų veikų jis nėra padaręs. Šie argumentai atmestini kaip neturintys esminės reikšmės teismų sprendimų teisėtumui. Pažymėtina tai, kad pradėtų, bet nutrauktų ikiteisminių tyrimų faktai taip pat yra aplinkybės, apibūdinančios kaltininko asmenybę, kurios turi įtakos formuojantis teisėjų vidiniam įsitikinimui priimant atitinkamus sprendimus. Be to, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, rėmėsi tuo metu nustatytomis aplinkybėmis, kurias, beje, patvirtino ir pats nuteistasis.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad kasaciniame skunde nurodyti argumentai nepatvirtina, jog teismai neteisingai aiškino ir taikė BK 40 straipsnio nuostatas bei neįvertino visų šio klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, taigi nėra jokio pagrindo naikinti ar keisti teismų sprendimų ir nutraukti šią baudžiamąją bylą BK 40 straipsnio pagrindu.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Kasaciniame skunde E. R., be kitų argumentų, nurodo ir tai, kad, paskelbus jo paiešką ir jį suradus, jis buvo uždarytas į areštinę vienai parai, tačiau, skirdamas bausmę, teismas į tai neatsižvelgė ir šio laiko neįskaitė į paskirtos bausmės dydį, kaip tai numatyta BPK 65 ir 66 straipsniuose, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau pažymėtina, kad šiuo aspektu apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo nuosprendis nebuvo skundžiamas ir šis klausimas apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėtas, todėl apeliacinės instancijos teismas priimtame nuosprendyje dėl to nepasisakė, t. y. šio klausimo išsprendimui reikšmingų bylos faktinių aplinkybių nenagrinėjo, jų nenustatė ir dėl BK 65 bei 66 straipsnių taikymo nepasisakė. Esant tokioms aplinkybėms ir vadovaudamasi BPK 367 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija šią kasacinio skundo dalį palieka nenagrinėtą.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, paliktini galioti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo E. R. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Vytautas Greičius

Viktoras Aidukas