2013-07-16 Nr. AB-3601-3-61-3-00284-2011-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-1416/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00284-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2011 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 1D-328-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 2) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos 25 493,07 Lt sumažintos ir neišmokėtos jam valstybinės pareigūnų pensijos dalį; 3) atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad pagal vidaus reikalų viceministro 1997 m. liepos 22 d. išvadą Nr. 113926 nuo 1997 m. liepos 1 d. jam paskirta 1 133,05 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Remiantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 1 priedo nuostatomis, jo pensija sumažėjo nuo 1 133,05 Lt iki 944,17 Lt, t. y. 188,88 Lt per mėnesį. Kadangi pareiškėjas dirba, jau sumažinta pensija kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. sausio mėnesio perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 2 priedą. Iš viso nuo Laikinojo įstatymo įsigaliojimo neišmokėta 25 493,07 Lt pensija. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimais.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką. Valstybės atsakomybė gali kilti tik įstatymų nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą, kuris gali pasireikšti įstatyme nustatytos pareigos neatlikimu (neveikimu) ar netinkamu atlikimu. Pareigūnų ir karių pensija V. Š. perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis ir nustatyta tvarka.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas savo poziciją iš esmės grindė tais pačiais argumentais, kaip ir Vidaus reikalų ministerija. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime prieštaraujančiu Konstitucijai pripažino tik vieną iš dviejų pensijos sumažinimo pagrindų – Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kitas pensijos dydžio ribojimo pagrindas – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Teigė, kad Vidaus reikalų ministerija, priimdama 2011 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 1D-328-(2), nepažeidė pareiškėjo teisių ir jo teisėtų interesų, kadangi pensija jam buvo perskaičiuojama ir išmokama tuo metu galiojusių teisėtų teisės norminių aktų nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė, jog Vidaus reikalų ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius įstatymus privalėjo veikti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tarnyba paaiškino, kad nuo 1997 m. liepos 1 d. pareiškėjui paskirta 1 133,05 Lt pensija. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pritaikius koeficientą pareiškėjo pensijos dydis perskaičiuotas taip: 1 133,05 x 0,8333 = 944,17 Lt. Nurodė, kad pareiškėjas V. Š. nuo 2010 metų iki 2011 m. sausio mėnesio kiekvieną mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pritaikius koeficientą, pareiškėjui 2010 m. vasario mėnesį už 2010 m. sausio mėnesį buvo išmokėta 324,13 Lt dydžio pensija. Atsižvelgiant į pareiškėjo kiekvieną mėnesį įvairaus dydžio gautas draudžiamąsias pajamas, jam buvo išmokėta sumažinta pensija. Įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato. Teigė, jog Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, negu nustato įstatymas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 15 d. sprendimu panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 1D-328-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, priteisė V. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 20 575,94 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, priteisė V. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerijos po 71,89 Lt teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, kitą skundo dalį atmetė.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsniu. Pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Darė išvadą, jog atsakovas neteisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teismas, vadovaudamasis Tarnybos 2012 m. spalio 31 d. pažyma Nr. 11D(P)-5151, sprendė, kad V. Š. nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio susidarė 20 575,94 Lt nepriemoka (turėjo būti išmokėta 30 213,44 Lt, tačiau išmokėta tik 9 637,5 Lt). Konstatavo, jog neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės. Darė išvadą, kad atsakovo sprendimai dėl pensijos ribojimo yra neįvykdyti. Nurodė, jog nagrinėdamas šį ginčą teismas turi taikyti priimant sprendimą galiojančius įstatymus, o pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalį teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais.

Teismas sprendė, kad pareiškėjo prašomas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. 1D-328-(2) laikytinas sprendimu, kuriuo ginčas dėl pensijos mokėjimo išspręstas ikiteismine tvarka. Teismo nuomone, šis sprendimas prieštarauja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išaiškinimams, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų teismas darė išvadą, kad pareiškėjas, nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, turėjo 177,5 Lt pagrįstų išlaidų. Kadangi pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies (81 proc.), konstatavo, kad pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkintinas iš dalies, V. Š. iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerijos priteisiant po 71,89 Lt teismo išlaidų atlyginimo.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimo dalį dėl tenkintų pareiškėjo reikalavimų ir juos atmesti.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas, neatsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., į tai, kad pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo teisinis pagrindas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, nepagrįstai tenkino iš dalies pareiškėjo skundą ir priteisė jam už atitinkamą laikotarpį neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Pažymi, jog, kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, tai Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu panaikinti ministerijos atsakymą. Teigia, jog ministerija elgtis kitaip nei nustatyta tuo metu galiojusiuose teisės aktuose neturėjo teisinio pagrindo, ką pažymėjo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paties pirmosios instancijos teismo nurodytoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, todėl ministerijos atsakymas laikytinas pagrįstu ir teisėtu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padavė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo.

Pareiškėjas V. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovų apeliacinį skundą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovų 450 Lt bylinėjimosi išlaidas už šio atsiliepimo surašymą, nes pareiškėjas dabar negali sumokėti advokatui Algirdui Medeliui už atliktą darbą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą be aplinkybių, išdėstytų skunde bei pirmosios instancijos teismo sprendime, pareiškėjas taip pat nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1) Yra teisinis pagrindas panaikinti tik tą Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. 1D-328-(2) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijai apskaičiuoti netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

2) Vilniaus apygardos administracinis teismas pagristai įpareigojo VRM apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai sprendė dėl pareiškėjo konstitucinės teisės į pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo.

3) Teismas nevisiškai įvertino, jog taikant bendruosius kreipimosi į administracinį teismą terminus valstybinių pensijų gavėjai be objektyvaus pagrindo atsidurtų gerokai prastesnėje padėtyje, lyginant juos su valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjais, o jų teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtus įsipareigojimus teisės į socialinę paramą srityje, taptų neproporcingai apsunkinta. Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesugebėjo konstatuoti, kad pareiškėjo atveju pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti. Pareiškėjas teigia, jog nei Valstybinių pensijų įstatymas, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas pensijos nepriemokos klausimo neaptaria, todėl pagal įstatymo analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnis.

4) Dėl Konstitucinio Teismo sprendimo galiojimo į ateitį pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas bei pareiškimas dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo tenkintini iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui V. Š. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas.

Iš byloje esančios Vidaus reikalų ministerijos 1997 m. liepos 22 d. išvados Nr. 13926 matyti, jog V. Š. nuo 1997 m. liepos 1 d. neterminuotai paskirta 935,75 Lt pensija, kuri atsižvelgus į pensijos indeksavimą sudarė 1 133,05 Lt (b. l. 30, 51). Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, 5 straipsnio 1 dalimi bei įstatymo 2 priedu, pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėjas V. Š. 2010 m. gruodžio 13 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu mokėti jam paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei išmokėti susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 56). Vidaus reikalų ministerija 2011 m. sausio 13 d. raštu Nr. 1D-328-(2) nurodė, kad mokėti pareiškėjui 1 133,05 Lt dydžio pensiją ir išmokėti nepriemoką Vidaus reikalų ministerija neturi teisinio pagrindo (b. l. 54–55). Pareiškėjas 2011 m. vasario 1 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 1D-328-(2); priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos 25 493,07 Lt sumažintos ir jam neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos dalį; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 1D-328-(2), priteisė V. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 20 575,94 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, priteisė V. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerijos po 71,89 Lt teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, kitą pareiškėjo V. Š. skundo dalį atmetė.

Pažymėtina, jog, nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-930/2013, kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Nagrinėjamoje byloje iš pareiškėjo skundžiamo Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. 1D-328-(2) matyti, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8333) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 944,17 Lt. Kadangi pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę pareiškėjui mokėtina valstybinė pensija buvo dar kartą perskaičiuota bei sumažinta (b. l. 54–55).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Šiame nutarime taip pat konstatuota, jog Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog tai savaime nereiškia, kad Konstitucijai prieštarauja ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuojamos „Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos“. Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, pensijos skirtumas, kuris susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, pareiškėjui negali būti grąžintas.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. spalio 26 d. redakcija), taip pat teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos), 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo ir yra nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos mažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Pažymėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XI-2195, kuriuo ginčui aktualus Laikinojo įstatymo 5 straipsnis buvo pripažintas netekusiu galios.

Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. spalio 31 d. pažyma Nr. 11D(P)-5151 (b. l. 106) patvirtina, jog pareiškėjui paskirta pensija, kuri buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio buvo dar kartą perskaičiuota ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Pensiją perskaičiavus tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį minėtu laikotarpiu pareiškėjui būtų buvusi išmokėta 30 213,44 Lt pensijos, tačiau pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį realiai pareiškėjui išmokėta 9 637,50 Lt pensijos. Taigi pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. iš viso susidarė 20 575,94 Lt dydžio nepriemoka (30 213,44 Lt – 9 637,50 Lt).

Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteisė pareiškėjui pirmiau nurodytą 20 575,94 Lt dydžio pensijos nepriemoką, kurios dydį patvirtina byloje esantys duomenys. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoka priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kt.).

Atsakant į pareiškėjo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, jog neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nepriteisimas diskriminuotų pareiškėją lyginant su kitais Lietuvos Respublikos pensininkais, pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai priteisė pareiškėjui tą jam priklausančios valstybinės pensijos dalį, kuri jam buvo neišmokėta būtent dėl tų įstatymo nuostatų, kurios buvo pripažintos antikonstitucinėmis, taikymo. Tai atitinka pirmiau nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reglamentuoja Laikinojo įstatymo nuostatos, todėl nėra pagrindo pagal įstatymo analogiją taikyti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnį.

Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., ir teigia, jog Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Su šiuo atsakovų teiginiu teisėjų kolegija nesutinka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl asmens teisės į valstybinę pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Šioje nutartyje visapusiškai išnagrinėtas Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo laike klausimas, kurį atsakovai iš naujo kelia apeliaciniame skunde.

Pabrėžtina, jog iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikytinas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai išmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nagrinėjamam ginčui aktualią administracinių teismų praktiką bei padarė teisingas išvadas, todėl atsakovų apeliacinio skundo argumentas dėl Konstitucinio Teismo nutarimų galios nukreipimo tik į ateitį atmestinas.

Pareiškėjas teismui taip pat reiškė reikalavimą panaikinti atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 1D-328-(2). Pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo reikalavimą tenkino, nurodydamas, kad minėtas sprendimas prieštarauja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išaiškinimams, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Atsakovai apeliaciniu skundu ginčija šią pirmosios instancijos teismo išvadą.

Pažymėtina, jog minėtame Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. sausio 13 d. sprendime Nr. 1D-328-(2) yra pateikta informacija apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis ši pensija buvo apskaičiuojama. Šiame sprendime taip pat išreikšta ir atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjui jo pageidaujamo dydžio pensiją bei išmokėti susidariusią nepriemoką.

ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą skundžiamas aktas ar jo dalis gali būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-785/2013). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Taigi nagrinėjamu atveju situacijos nekeičia ta aplinkybė, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą 2011 m. sausio 13 d. sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip.

Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu iš esmės pripažino prieštaraujančiomis tas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurios numatė valstybinių pensijų mažinimą draudžiamųjų pajamų turintiems asmenis (t. y. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas), tačiau pensijos mažinimas, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo galimas ir pripažintas teisėtu, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su atsakovų teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 1D-328-(2) visa apimtimi. Kadangi, kaip minėta, pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, todėl yra pagrindas panaikinti tik tą Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. 1D-328-(2) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijai apskaičiuoti netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo panaikintas Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. 1D-328-(2), keistina.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimas dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą prašo priteisti pareiškėjui iš atsakovų 450 Lt bylinėjimosi išlaidas už šio atsiliepimo surašymą. Nurodo, jog pareiškėjas negali sumokėti advokatui Algirdui Medeliui už atliktą darbą. Pareiškėjas kartu su atsiliepimu pateikė 2013 m. kovo 14 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. V.Š-1/2013. Byloje nėra duomenų apie šios sąskaitos (430 Lt suma) apmokėjimą, todėl šis dokumentas negali būti pripažintas tinkamu pagrįsti jame nurodytų pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų realumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog nepakanka pateikti dokumentus, pagrindžiančius tam tikras sumas ir/ar suteiktas paslaugas, už kurias prašoma atlyginti, taip pat būtina įrodyti, kad už jas buvo sumokėta, t. y. kad išlaidos yra realios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-34/2009). Įvertinus tai, kas išdėstyta, bei nenustačius faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti minėtoje sąskaitoje įvardytas išlaidas realiomis, jos negali būti priteistos pareiškėjui.

Pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Atkreiptinas dėmesys, jog prašymai dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtini apeliacinės instancijos teisme, o prašymai dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, spręstini pirmosios instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo V. Š. skundą patenkinti iš dalies. Priteisti V. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 20 575,94 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. 1D-328-(2) dalį, kuria atsisakyta V. Š. pensijai apskaičiuoti ir mokėti netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Priteisti pareiškėjui V. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerijos po 71,89 Lt teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė