2020-09-09 Nr. AB-16392-3-65-3-00076-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1427-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00076-2018-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.2; 18.6.1.5; 18.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens K. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Ignalinos ir Visagino skyriaus, tretiesiems suinteresuotiems asmenims K. M., O. J. (O. E.) ir A. J. K. (A. J. K.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir Prokuroras, pareiškėjas), su pareiškimu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, Tarnyba, atsakovas) 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 39S-326-(14.39.3.) “Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei V. J.” (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškime nurodė, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1997 m. kovo 18 d. pažymėjimo Nr. T-867-D duomenimis, buvusi savininkė D. E. (D. H., toliau – ir H. D.) iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdė 130 ha žemės. Pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, V. J., mirusi (duomenys neskelbtini), yra H. D., mirusios (duomenys neskelbtini), dukra. Prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į H. D. iki 1940 metų (duomenys neskelbtini) mieste valdytus 130 ha žemės 1997 m. balandžio 6 d. ir 1997 m. spalio 3 d. tuometei Ignalinos rajono Ignalinos apylinkės agrarinės reformos tarnybai padavė V. J. įgaliotas asmuo K. M.. Tuometinis Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrius (toliau – ir Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrius) 1998 m. balandžio 6 d. parengė pažymą Nr. 1 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ (toliau – ir Pažyma Nr. 1), kuria buvo nustatyta, kad V. J. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės H. D. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą 130 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini) mieste. Šioje pažymoje, parengtoje pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1997 m. kovo 18 d. pažymėjimo Nr. T-867-D duomenis, nėra nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) mieste H. D. valdyta žemė buvo kitos paskirties žemė, t. y. naudota namų valdoms, ūkiniams objektams ir kt. Be to, nėra pridėta kitų dokumentų, galinčių patvirtinti, kad iki 1940 m. nacionalizacijos buvusios savininkės (duomenys neskelbtini) mieste valdyta visa žemė ar jos dalis buvo naudota kitai paskirčiai.

3. Prokuroras teigė, kad atsižvelgus į tai, jog iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1997 m. kovo 18 d. pažymėjimo Nr. T-867-D ir turimų archyvinių dokumentų nėra galimybės nustatyti, ar iki nacionalizacijos buvusios savininkės H. D. (duomenys neskelbtini) mieste valdyta visa žemė ar jos dalis buvo naudota kitai paskirčiai, Pažyma Nr. 1 laikytina nemotyvuotu dokumentu, neįrodančiu, kad (duomenys neskelbtini) mieste H. D. valdyta žemė buvo kitos paskirties žemė. Prokuroras vertino, kad Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrius turėjo vadovautis nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiais dokumentais ir nustatęs, kad nėra išlikusių žemės rūšiavimo duomenų, valstybės išperkamos žemės vertę apskaičiuoti pagal vidutinę tos apskrities, kurioje buvo žemės valda, žemės suskirstymo rūšimis struktūrą ir vidutinį žemės įvertinimą.

4. Prokuroras nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus darbuotojas, kai kartografuojamos miestų teritorijose esančių žemės sklypų ribos, turi užtikrinti reikiamą žemės sklypų ribų kartografavimą, žemės sklypų nustatymą pagal planus. Nustatyta, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra archyvinės planinės medžiagos apie H. D. (duomenys neskelbtini) mieste valdytos žemės ribas. NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius apskaičiavo, kad pretendentei išmokamų piniginių lėšų suma yra 556 070,40 Eur (40 ha x 1 737,72 Eur (miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės vertė) x 5 (pataisos koeficientas) x 1,6 (valstybės išperkamos žemės vertė atlyginant pinigais indeksuojama indeksu). Apskaičiuojant valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinių vertę, kai atlyginama Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytais būdais, nagrinėjamu atveju – už miesto teritorijoje turėtą žemę atlyginant pinigais, turi būti taikoma Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika (toliau – ir Metodika).

5. Prokuroro vertinimu, neturint duomenų, kad buvusios savininkės H. D. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) mieste valdyta žemė ar jos dalis buvo naudota kitai paskirčiai, vadovaujantis Metodikos 3 punktu, apskaičiuota buvusios savininkės turėtos žemės vertė turėjo būti 72 288 Eur (40 ha x 225,9 Eur (vidutinė valstybės išperkamos žemės vertė Vilniaus krašte) x 5 (pataisos koeficientas) x 1,6 (valstybės išperkamos žemės vertė atlyginant pinigais indeksuojama indeksu)), t. y. 483 782,40 Eur mažesnė, nei buvo apskaičiuota. Išanalizavus Panevėžio apygardos prokuratūroje 2018 m. vasario 7 d. gautą Nacionalinės žemės tarnybos Ignalinos ir Visagino skyriaus prašymą Nr. 39SD-513(14.39.7) „Dėl intereso gynimo“ ir pateiktą medžiagą, Prokuroras nusprendė ginti viešąjį interesą, kadangi nustatė teisės aktų pažeidimus, susijusius su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu. Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis procesas, kurio tinkamas įgyvendinimas laikomas viešuoju interesu.

6. Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad neginčija V. J. teisės atkurti nuosavybės teises į H. D. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę ir fakto, jog (duomenys neskelbtini) mieste H. D. nuosavybės teise valdė 130 ha žemės. Prokuroras vertino, jog nėra išlikusių duomenų apie H. D. (duomenys neskelbtini) mieste valdytos žemės paskirtį, ir teigė, kad dėl to Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyrius netinkamai nustatė šios žemės paskirtį bei neteisingai apskaičiavo jos vertę.

7. Atsakovas atsiliepime į Prokuroro pareiškimą su juo sutiko ir prašė jį tenkinti.

8. Atsiliepime iš esmės pakartojo Prokuroro pareiškime nurodytas faktines aplinkybes apie buvusios žemės savininkės H. D. valdytos žemės kiekį, jos buvimo vietą, buvusią žemės savininkę bei jos įpėdinę ir šių faktų neginčijo. Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyrius nurodė, kad prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios žemės savininkės H. D. iki 1940 metų (duomenys neskelbtini) mieste valdytą 130 ha žemę 1997 m. balandžio 6 d. ir 1997 m. spalio 3 d. tuometinei Ignalinos rajono Ignalinos apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė pretendentės V. J. įgaliotas asmuo K. M.. Nuosavybės teisės V. J. buvo atkurtos kaip buvusios žemės savininkės H. D. dukrai, remiantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrius, remdamasis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1997 m. kovo 18 d. pažymėjimu Nr. T-867-D ir giminystės ryšį įrodančiais dokumentais, 1998 m. balandžio 6 d. parengė Pažymą Nr. 1, ir pripažino faktą, kad šioje pažymoje nenurodyta, jog buvusios savininkės H. D. (duomenys neskelbtini) mieste valdyta 130 ha žemė buvo kitos paskirties žemė.

9. Atsakovas paaiškino, kad valstybės išperkamos žemės 347 544,00 Eur vertė buvo apskaičiuota remiantis Metodikos 4.2, 6.1.3 punktais, bei nustatyta, jog už valstybės išperkamą 40 ha žemės išmokamo indeksuoto atlyginimo suma yra 556 070,40 Eur. Nurodė, kad neturint duomenų, jog buvusios savininkės H. D. iki 1940 metų nacionalizacijos valdyta žemė ar jos dalis (duomenys neskelbtini) mieste buvo naudota kitai paskirčiai, apskaičiuojant buvusios savininkės turėtos žemės vertę, turėjo būti imama Vilniaus krašto žemės suskirstymo rūšimis struktūra ir vidutinė žemės vertė eurais, nustatyta Metodikos 1 priede. Pagal šį priedą, vidutinė valstybės išperkamos žemės vertė Vilniaus krašte yra 225,9 Eur už 1 ha. Vadovaujantis Metodikos 3 ir 4 punktais, H. D. turėtos 40 ha žemės vertė yra 9 036 Eur; pritaikius šios Metodikos 6.1.3 punktą, buvusios savininkės H. D. valstybės išperkamos 40 ha žemės vertė yra 45 180,00 Eur; pritaikius Metodikos 9 punktą – buvusios savininkės valstybės išperkamos žemės dalies 40 ha žemės vertė yra 72 288,00 Eur. Prokuroro ginčijamas Sprendimas, kuriame nurodyta, jog V. J. nuosavybės teisės į 40 ha žemės, buvusios savininkės H. D. valdytos (duomenys neskelbtini) mieste, atkuriamos pinigais, išmokant 347 544,00 Eur, yra neteisėtas, kadangi buvo netinkamai pritaikytos Metodikos nuostatos, reglamentuojančios valdytos žemės priskyrimą tam tikrai žemės rūšiai.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo K. M. atsiliepime į Prokuroro pareiškimą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

11. Nurodė, kad yra V. J., mirusios pretendentės atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės H. D. valdytą žemę, teisių perėmėjas (testamentinis įpėdinis). V. J. 1997 metais pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos motinai H. D. iki žemės nacionalizacijos priklausiusią 130 ha ploto žemę, kuri buvo (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) mieste, ir visus giminystę su buvusia žemės savininke ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu teigė, kad iki 2001 metų nebuvo galimybės nuosavybės teises į miesto žemę atkurti natūra, todėl V. J. išreiškė valią, kad nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini) mieste iki nacionalizacijos H. D. nuosavybės teise valdytą 130 ha žemę būtų atkurtos sumokant piniginę kompensaciją.

12. Pažymėjo, kad Prokuroras netinkamai įvertino nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius archyvinius dokumentus ir padarė neteisingą išvadą, jog iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) mieste H. D. valdyta žemė nebuvo kitos paskirties žemė. Prokuroras neteikė įrodymų, jog (duomenys neskelbtini) mieste H. D. valdyta žemė iki jos nacionalizavimo buvo naudojama kaip žemės ūkio paskirties ar miškų paskirties žemė ir neanalizavo 1940 metais galiojusio teisinio reguliavimo, nustatančio nacionalizuotos žemės teisinį statusą. Kaip nepagrįstą vertino Prokuroro argumentą, jog H. D. valdyta žemė galėjo būti priskirta žemės ūkio paskirties žemei. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl fakto, kad buvusios savininkės H. D. valdyta žemė buvo (duomenys neskelbtini) mieste ir yra priskirta šio miesto teritorijai. Įstatymų leidėjas Atkūrimo įstatyme nenustatė, kad kompensacija už iki nacionalizacijos miestų teritorijose buvusią žemę būtų nustatoma atsižvelgiant ir vertinant nacionalizacijos metu buvusią žemės paskirtį. Atkreipė dėmesį, kad kitos paskirties žemės institutas atsirado tik 1994 m. balandžio 26 d. priimto Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 43 straipsnyje.

13. Nurodė, kad valstybės išperkamos kitos paskirties žemės vertės apskaičiavimui užtenka fakto, jog nacionalizacijos metu ši žemė buvo miesto teritorijai priskirta žemė, t. y. kuri buvo užstatyta arba numatyta užstatyti, todėl nėra jokio teisinio pagrindo 1940 metais galiojusiems žemės teisiniams santykiams taikyti šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose nustatytą kitos paskirties žemės institutą. Teigė, kad archyviniai duomenys neginčytinai patvirtina, jog visa buvusios savininkės H. D. nuosavybės teise valdyta 130 ha žemė buvo (duomenys neskelbtini) miesto teritorijoje. Toks faktas reiškia, kad ši žemė nebuvo nei žemės ūkio, nei miško paskirties ir, kad pretendentės V. J. motinai priklausiusioje žemės teritorijoje niekada nebuvo žemės ūkio paskirties žemės. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Vilniaus apygardos Žemės Reformos Komisijos 1940 m. kovo mėn. atlikto detalaus 130 ha žemės sklypo aprašymo duomenimis. Nurodė, kad ši komisija „Žinių lapo” 8 punkte aiškiai apibrėžė H. D. priklausantį 130 ha plotą ir (duomenys neskelbtini) mieste esančio sklypo ribas bei nurodė, jog sklype žemės ūkio paskirties žemės, sodų, pievų nėra. „Žinių lapo“ duomenimis, visa H. D. 130 ha žemės teritorija užimta „miestelio pleciais”, 9 punkte „Į kurią rūšį priskirta nužiūrėtoji žemė” aiškiai nurodyta, kad tai „miestelio pleciai” ir, kad I, II, III ir IV rūšies žemės paskirties žemės nerasta, o 10 punkte nurodyta, jog aprašymo metais nužiūrėtoje žemėje nebuvo pasėta nei rugių, nei jokių kitų žemės ūkio kultūrų, 11 punkte pažymima, kad dauguma „plecių“ išnuomota įvairiems nuomininkams. Taigi H. D. valdytoje žemėje iki 1940 metų nebuvo vykdoma jokia žemės ūkio veikla, priešingai, šioje teritorijoje buvo vystomas (duomenys neskelbtini) miestas. Tokią išvadą patvirtina ir 1926 m. kovo 13 d. banko pažyma, kurioje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) miestelis sudarė apie 120 ha ir buvo suskirstytas į 345 sklypus, iš kurių 167 jau su buveinėmis.

14. Prokuroro pareiškimo argumentas, kad Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriaus 1998 m. balandžio 6 d. parengtoje pažymoje Nr. 1 nenurodyta, jog H. D. (duomenys neskelbtini) mieste valdyta žemė buvo kitos paskirties, nepagrindžia reikalavimo. Teigė, kad yra pakankamai duomenų, įrodančių, jog visa (duomenys neskelbtini) mieste nacionalizuota žemės buvo kitos paskirties žemės, kaip ji suprantama pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus. Tokius duomenis turėjo ir Sprendimą priėmusi Nacionalinė žemės tarnyba, kuri administracinės bylos iškėlimą inicijavo, turėdama tikslą nevykdyti priimto sprendimo ir nemokėti asmeniui priklausančios kompensacijos.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo K. M. teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad surinkti archyviniai ir kiti dokumentai neabejotinai patvirtina, jog buvusios savininkės H. D. (duomenys neskelbtini) mieste valdyta žemė tiek iki nacionalizacijos, tiek iš šiuo metu yra kitos paskirties žemė. „Žinių lape“ yra pateikti išsamūs duomenys apie žemės naudojimo paskirtį, kurie patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) mieste H. D. valdyta žemė buvo kitos paskirties žemė. Remiantis surinktų archyvinių dokumentų duomenimis, (duomenys neskelbtini) miestelyje žemės ūkis nebuvo vystomas, šio miestelio gyventojai vertėsi amatais, prekyba.

16. Tretieji suinteresuoti asmenys O. J. ir A. J. K. atsiliepimo į Prokuroro pareiškimą nepateikė.

II. 17. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 6 d. sprendimu Prokuroro pareiškimą tenkino. Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 39S-326-(14.39.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei V. J.“.

18. Teismas, remdamasis Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų duomenimis, nustatė, kad V. J. (mirusi (duomenys neskelbtini)), yra buvusios žemės savininkės H. D., mirusios (duomenys neskelbtini), dukra. V. J. 1993 m. kovo 5 d. patvirtintu testamentu, registro Nr. 1680, visą turto, kur jis bebūtų ir iš ko besusidarytų ir kuris priklausys jos mirties dieną, 1/2 dalį paliko K. M., 2/6 dalis - sūnui G. J. (G. E., miręs (duomenys neskelbtini)), ir 1/6 dalį – seseriai J. K. (H. K., mirusi (duomenys neskelbtini)). Byloje nustatyta, kad G. J. įpėdinė yra O. J., o J. K. – A. J. K..

19. V. J. 1991 m. lapkričio 13 d. išdavė K. M. notarine tvarka patvirtintą įgaliojimą tvarkyti visus reikalus, susijusius su konfiskuoto turto grąžinimu. K. M. 1991 m. lapkričio 22 d. pateikė V. J. vardu parengtą prašymą grąžinti 250 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) miestelyje, patenkančios į (duomenys neskelbtini) miesto teritoriją. Prašyme nurodyta, kad žemę pretendentė paveldėjo iš savo motinos E. D.. K. M., kaip pretendentės V. J. testamentinis įpėdinis, 1997 m. balandžio 6 d. ir 1997 m. spalio 3 d. tuometinei Ignalinos rajono Ignalinos apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į H. D. iki 1940 metų (duomenys neskelbtini) mieste valdytą 130 ha žemę.

20. Teismas nustatė, kad Utenos apskrities viršininko 1998 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 31468-45-3140 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei V. J.“ pretendentei V. J. į buvusios savininkės H. D. (duomenys neskelbtini) mieste valdytos žemės dalį nuosavybės teisės buvo atkurtos už 70 ha žemės kompensuojant vertybiniais popieriais. Pretendentės V. J. turto paveldėtojas K. M. 2011 m. rugsėjo 2 d. kreipėsi į Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyrių su prašymu atkurti nuosavybės teises V. J. į jai priklausančią 40 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini) mieste, kompensuojant vertybiniais popieriais (akcijomis). Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyrius 2011 m. spalio 20 d. raštu Nr. 39SS-14.39.45.)-119 „Dėl kompensacijos vertybiniais popieriais (akcijomis)“ K. M. pranešė, kad jo prašymas nebus tenkinamas. Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyriui 2016 m. spalio 31 d. K. M. pateikė prašymą nuosavybės teises V. J. į priklausančią 40 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini) mieste, atkurti kompensuojant pinigais ar kitais Atkūrimo įstatymo numatytais būdais. Nacionalinė žemės tarnyba 2016 m. lapkričio 11 d. priėmė sprendimą Nr. 39S-326-(14.39.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei V. J.“, kuriuo V. J. nuosavybės teisės buvo atkurtos už buvusios savininkės H. D. (duomenys neskelbtini) mieste valdytos žemės 40 ha ploto dalį išmokant 347 544 Eur (indeksu 1,6 indeksuota suma – 556 070,40 Eur).

21. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančiomis – Atstatymo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos – nuostatomis.

22. Teismas sprendė, kad minėtuose teisės aktuose įtvirtinti reikalavimai, kurių privalo laikytis viešojo administravimo subjektai nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese. Be to, sprendimas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) taikymo prasme, yra individualus administracinis aktas, todėl jam taikomi VAĮ 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai, nustatantys, kad jis turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

23. Teismas nustatė, kad galutinis ir teisines pasekmes sukeliantis Sprendimas buvo priimtas, remiantis Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriaus 1998 m. balandžio 6 d. parengta Pažyma Nr. 1 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ ir Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyriaus vyriausiosios specialistės parengtu apskaičiavimu, užfiksuotu dokumente „Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertė“.

24. Teismas nurodė, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos” 4.2.1 punktas numatė, jog Metodika taikoma, apskaičiuojant valstybės išperkamos turėtos žemės, miško, vandens telkinių vertę, kai atlyginama Atkūrimo įstatyme nustatytais būdais (išskyrus žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai būdą). Nutarimo 4.4 punkte nustatyta, kad žemės vertę apskaičiuoja Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniai padaliniai. Taigi Metodika nustatė, kokios formos, kokio turinio ir kokie dokumentai privalo būti rengiami sprendimui dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko valdytą žemę atkūrimo pinigais priimti.

25. Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrius 1998 m. balandžio 6 d. Pažymą Nr. 1 parengė galiojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 909 patvirtintai Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikai (1996 m. kovo 2 d. – 1999 m. kovo 3 d. redakcija), kurios 3 punkte buvo nurodyta, kad: 1) pradiniai duomenys turėtos žemės ar miško (įskaitant juose esančius vandens telkinius) vertei nustatyti yra agrarinės reformos tarnybos arba apskrities valdytojo administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos pažyma apie žemės valdos plotą ir jo suskirstymą rūšimis, parengta pagal turimus dokumentus, kurių reikia nuosavybės teisei į žemę ar mišką atstatyti; 2) jeigu duomenų nepakanka (ne visa žemė įvertinta rūšimis), vandenys ir kita nenaudojama žemė priskiriama IV rūšiai; 3) jeigu žemės rūšiavimo duomenų neišliko, imama vidutinė tos apskrities, kurioje buvo žemės valda, žemės suskirstymo rūšimis struktūra ir vidutinis žemės įvertinimas litais (pagal šios metodikos 1 priedą); 4) jeigu žemė iki 1940 metų buvo užimta miško arba naudota ne žemės ūkio ir ne miškų ūkio paskirčiai (namų valdai, ūkiniams objektams ir kt.), apie tai turi būti įrašyta pažymoje.

26. Teismas nurodė, kad sprendžiant dėl Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikoje ir galiojančioje naujos redakcijos Metodikoje nurodytos pažymos formos ir turinio, atsižvelgiama, jog įpareigojimas apylinkės agrarinės reformos tarnybai išnagrinėti gautą iš Lietuvos valstybinio archyvo pažymą ir sutikslinti jos duomenis su turima kartografine bei kita buvusią žemės nuosavybės teisę įrodančia medžiaga, parengti ir išduoti piliečiams nustatytos formos ir turinio pažymas, kuriose nurodomi duomenys apie buvusias žemės valdas pagal 1940 m. liepos 22 d. būklę, buvo įtvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 376 patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę padavimo tvarkos 5 punkte. Pagal šio nutarimo 3 priede patvirtintą formą, pažymoje turėjo atsispindėti duomenys apie buvusio savininko valdytos žemės vietą pagal buvusį ir esamą administracinį teritorinį suskirstymą, žemės suskirstymą naudmenomis ir rūšimis; dokumentai, kurių pagrindu parengta pažyma.

27. Teismas pažymėjo, kad Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriui rengiant Pažymą Nr. 1, Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę padavimo tvarkos 5 punktas nuo 1997 m. spalio 4 d. buvo netekęs galios. Apie miesto, rajono valdybos žemėtvarkos tarnybų rengiamas pažymas, kuriose nurodomi duomenys apie pretendento teisę į buvusio žemės savininko žemę (jos dalį), kalbama Rekomenduojamoje nuosavybės teisės į žemę, esančią miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse, atstatymo darbų tvarkoje. Ši tvarka buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1994 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 220 „Dėl nuosavybės teisės žemę atstatymo tvarkos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse”, siekiant sureguliuoti nuosavybės teisės į žemę atstatymo procesą miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse. Nurodytas teisės aktas buvo paskelbtas nustatyta tvarka („Valstybės žinios”, 1994 m. gegužės 13 d., Nr. 36-664) ir yra galiojantis. Rekomenduojamos nuosavybės teisės į žemę, esančią miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse, atstatymo darbų tvarkos 3.4 punkte nurodyta, kad miesto, rajono valdybos žemėtvarkos tarnybos rengia pažymas apie pretendento teisę į buvusio žemės savininko žemę (jos dalį), kuriose pateikiama informacija apie šios žemės paskirtį ir, jei žemė buvo naudojama žemės ūkio ar miškų veiklai, jos rūšiavimo duomenis. Teismas vertino, kad nors aukščiau nurodytoje tvarkoje įtvirtintos normos turi rekomendacinį pobūdį, tačiau jos neprieštarauja Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikos ir galiojančios Metodikos nuostatoms.

28. Teismas sprendė, kad Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriui rengiant Pažymą Nr.1, galiojusios Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikos 3 punktas reikalavo, kad tuo atveju, kai valstybė išperka žemę ir mišką, turėtos žemės, miško vertei apskaičiuoti privalo būti parengta pažyma su šiame punkte nurodytais duomenimis apie žemės valdos plotą, jo suskirstymą rūšimis, o jeigu nustatoma, kad žemė iki 1940 metų buvo užimta miško arba naudota ne žemės ūkio ir ne miškų ūkio paskirčiai (namų valdai, ūkiniams objektams ir kt.) – su duomenimis apie jos naudojimą kitai paskirčiai. Iš esmės analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir galiojančios Metodikos 3 punkte. Pagal šiame punkte įtvirtintas nuostatas, pradiniais duomenimis apie turėto žemės sklypo (įskaitant joje esantį mišką ir vandens telkinius) vertę yra žemės sklypo plotas ir ploto įvertinimas rūšimis. Metodikos 3 punkte yra aptarta, kaip nustatomi duomenys apie žemės sklypo ploto įvertinimą rūšimis tam tikrais atvejais: 1) jeigu šių duomenų nepakanka, t. y. ne visa žemė įvertinta rūšimis, žemė, miškas, vandens telkiniai priskiriami prie IV rūšies; 2) jeigu žemės rūšiavimo duomenų neišliko, imama vidutinė tos apskrities, kurioje buvo žemės sklypas, žemės suskirstymo rūšimis struktūra ir vidutinė žemės vertė eurais (Metodikos 1 priedas); 3) jeigu žemė iki 1940 metų buvo apaugusi mišku arba naudota kitai paskirčiai (namų valdai, ūkiniams objektams ir kt.), apie tai turi būti įrašyta pažymoje.

29. Teismas nurodė, kad Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriaus Pažymoje Nr. 1 nurodyta, kad ji parengta remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1997 m. kovo 18 d. pažymėjimu Nr. T-867-D ir giminystės ryšį įrodančiais dokumentais. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1997 m. kovo 18 d. pažymėjimo Nr. T-867-D duomenimis, Lietuvos TSR žemės ūkio liaudies komisariato archyviniame fonde, Švenčionėlių apskrities valstybinio žemės fondo byloje, žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 14 d. nutarime esančių įrašų duomenimis, D. E. (D. H.) (duomenys neskelbtini) mieste nuosavybės teise valdė 130 ha žemės, kuri buvo paimta į valstybinį žemės fondą. Teismas sprendė, kad Tarnybos Visagino ir Ignalinos skyrius disponavo ir kitais Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduotais dokumentais, kuriuose buvo duomenų apie (duomenys neskelbtini) mieste H. D. priklausiusią žemę – Vilniaus apygardos žemės tvarkytojo 1940 m. sausio 26 d. parengtu Žinių lapu, Vilniaus apygardos Žemės reformos komisijos 1940 m. kovo 13 d. protokolu, Vilniaus apygardos žemės tvarkytojo 1940 m. kovo 13 d. pranešimu H. D. apie iš jos paimamą žemę. Žinių lapas ir Vilniaus apygardos Žemės reformos komisijos protokolas buvo parengti, sprendžiant H. D. (originale – E. D.) valdytos žemės paėmimo žemės reformos reikalams klausimą. Protokolo ir pranešimo duomenimis, H. D. nuosavybės teise valdė žemę ir (duomenys neskelbtini) mieste, šiuose dokumentuose žemės plotas nenurodytas. Daugiau duomenų apie (duomenys neskelbtini) mieste H. D. nuosavybės teise valdytą žemę pateikta Žinių lape. Šio dokumento duomenimis, H. D. priklausanti 130 ha žemė yra (duomenys neskelbtini) mieste (2, 4 punktai); žemės reformos reikalams paimamoje (duomenys neskelbtini) mieste esančioje žemėje yra miesto „pleciai“, jų dauguma apstatyta įvairių nuomininkų trobesiais, dalis šių „plecių“ - užparduota (8, 11, 13 punktai); duomenų apie ariamą ir nenaudingą žemę, sodus su augančiais vaismedžiais nepateikta (8 punkto „c“ papunktis); nurodyta, kad javų nebuvo pasėta, dirvonų nebuvo (10 punktas); 9 punkte, skirtame nurodyti kuriai rūšiai priskiriama žemė mokesčių (originale – mokesnių) mokėjimo atžvilgiu, duomenų apie žemės paskirstymą į I-IV rūšis ir nenaudingą rūšį nepateikta, tačiau šiame punkte dar kartą nurodyta, kad savininkei priklausančioje žemėje yra miesto „pleciai“.

30. Teismas priėjo prie išvados, kad Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrius, vykdydamas Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikos 3 punkto reikalavimus, turėjo pareigą išnagrinėti turimų archyvinių dokumentų duomenis apie (duomenys neskelbtini) mieste buvusios savininkės H. D. nuosavybės teise valdytą 130 ha žemę ir nustatęs, kad buvusios savininkės žemė buvo naudojama ne žemės ūkio ir ne miškų ūkio paskirčiai, o namų valdoms, ūkiniams objektams ir kt., todėl priskirtina kitos paskirties žemei, tai aiškiai nurodyti Pažymoje Nr. 1. Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrius, Pažymoje Nr. 1 suformulavęs išvadą, kad H. D. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) mieste valdė 130 ha žemės, nenurodė, kad ši žemė buvo kitos paskirties žemė.

31. Teismas sprendė, kad tuometinės Utenos apskrities viršininko administracijos, kurios teisių ir pareigų perėmėja yra Nacionalinė žemės tarnyba, teritorinis padalinys neįvykdė teisės aktų reikalavimų ir 1998 m. balandžio 6 d. parengė Pažymą Nr. 1 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, neatitinkančią šio dokumento turiniui keliamų reikalavimų.

32. Teismas nustatė, kad duomenys apie tai, jog (duomenys neskelbtini) mieste H. D. nuosavybės teise valdytos 130 ha žemės 40 ha ploto dalis priskirta kitos paskirties žemei, buvo pateikti Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyriaus vyriausiosios specialistės parengtame dokumente „Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertė“ (data nenurodyta). Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyriaus vyriausioji specialistė, apskaičiuodama valstybės išperkamos H. D. nuosavybės teise valdytos žemės vertę, privalėjo remtis Metodikos 3 punkte nurodytoje pažymoje įrašytais duomenimis, todėl neturėjo įgaliojimų savarankiškai nuspręsti apie (duomenys neskelbtini) mieste H. D. valdytos žemės paskirtį. Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyrius kito parengiamojo pobūdžio dokumento, kuriame būtų išanalizuoti turimų archyvinių dokumentų duomenys ir jų pagrindu padaryta išvada, kad H. D. nuosavybės teise valdytos žemės 40 ha ploto dalis priskirta kitos paskirties žemei, iki ginčijamo Sprendimo nebuvo parengęs. Teismas vertino, kad teisės aktai nedraudė Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyriui parengti tokio turinio pagalbinę, parengiamąją reikšmę turintį dokumentą, kuriame būtų nurodyti sprendimui dėl nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimui reikalingi duomenys.

33. Teismas nurodė, kad Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrius be Pažymos Nr. 1 buvo parengęs ir 1998 m. balandžio 4 d. Pasiūlymus. Šiame dokumente, parengtame išnagrinėjus V. J. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko (duomenys neskelbtini) mieste valdytą žemę ir pateiktus dokumentus, buvo nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) mieste buvusios savininkės H. D. valdytos žemės 70 ha ploto dalis, į kurią V. J. gali būti atkurtos nuosavybės teisės, priskirta kitai paskirčiai. Teismas sprendė, kad atsižvelgus į tai, jog Pasiūlymai būtų parengti Utenos apskrities viršininko 1998 m. gegužės 4 d. sprendimui Nr. 31468-45-3140 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei V. J.“ priimti, juose pateiktas vertinimas tik dėl buvusios savininkės valdytos žemės 70 ha ploto dalies, šis dokumentas negali būti vertinamas kaip vienas iš parengiamojo pobūdžio dokumentų, kuriuo remiantis, galėjo būti priimamas ginčijamas Sprendimas.

34. Teismas pažymėjo, kad Metodikos 7 punkte nustatyta, jog valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertė apskaičiuojama pagal šios metodikos 2 priedą. Šiame priede pateiktas Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės apskaičiavimo akto formos pavyzdys. Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu, t. y. 2016 m. lapkričio 11 d., Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės apskaičiavimo akto forma buvo patvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1286, įsigaliojusiu 2015 m. sausio 1 d. Nustatyta, kad Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyriaus vyriausioji specialistė, apskaičiuodama valstybės išperkamos (duomenys neskelbtini) mieste H. D. valdytos žemės 40 ha ploto dalies vertę, panaudojo Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės formą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1671. Teismas priėjo prie išvados, kad Prokuroro ginčijamas Sprendimas buvo pagrįstas faktiniais duomenimis, nurodytais teisės aktų reikalavimų neatitinkančios formos dokumente.

35. Teismas, remdamasis Metodikos 3 punkto nuostatomis, sprendė, kad nustatyti Pažymos Nr. 1 ir valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės apskaičiavimo trūkumai turi esminę reikšmę ir užkirto kelią priimti objektyviai nustatytais faktiniais duomenimis pagrįstą ir teisėtą Sprendimą. Atsižvelgęs į tai, kad ginčijamas Sprendimas nėra pagrįstas faktiniais duomenimis, kurie būtų nurodyti dokumentuose, atitinkančiuose jų turiniui ir formai keliamus reikalavimus, teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pasisakyti, ar (duomenys neskelbtini) mieste H. D. nuosavybės teise valdyta 40 ha ploto žemės dalis priskirtina kitos paskirties žemei.

36. Teismas, apibendrinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinęs jas pagrindžiančius įrodymus ir atsižvelgęs į ginčo teisiniams santykiams taikomą teisinį reguliavimą, konstatavo, kad Sprendimas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, o jį pagrindžiantys dokumentai parengti pažeidžiant taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl skundžiamą Sprendimą panaikino.

III. 37. Trečiasis suinteresuotas asmuo K. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

38. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime darydamas išvadas, nedetalizavo, kuo skiriasi to paties teisės akto skirtingose redakcijoje pateikiamos „valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės apskaičiavimo akto“ formos, atitinkamai nenurodė, ką bendro formų skirtumai turi su nagrinėjamoje byloje ginamu viešu interesu.

39. Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika nereglamentuoja ir nenustato Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriaus 1998 m. balandžio 6 d. pažymos „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ turinio. Metodika buvo patvirtinta Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 (jau po pažymos sudarymo), ji reglamentuoja visiškai kitus teisinius santykius nei nagrinėjama pažyma. Pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų buvo sudaromos pagal Vyriausybės 1991 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 259 „Dėl agrarinės reformos parengiamųjų darbų“ patvirtintą Žemės nuosavybės teisę įrodančių dokumentų gavimo tvarką (iki 1991 m. rugpjūčio 15 d. Nr. 331), jų sudarymo tikslas ir turinys susijęs su iki 1997 m. galiojusia procedūra, kuomet agrarinė tarnyba, tais atvejais, kai pretendento su prašymu pateiktų dokumentų buvusiai žemės nuosavybės teisei įrodyti nepakako, pati siųsdavo prašymus-anketas į Lietuvos valstybinį archyvą ir vėliau gautos archyvinės medžiagos pagrindu rengdavo pažymas dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Pažymų forma buvo patvirtina Vyriausybės 1992 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 64.

40. Nurodo, kad po 1997 metų įvykusių esminių teisės aktų pakeitimų, nuosavybės teisių atkūrimo procese nebeliko nei tokios procedūros, nei ją vykdžiusių agrarinių tarnybų. Pagal Atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka) 6 ir 98 punktus, prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką, vandens telkinius pateikiami apskričių viršininkų administracijų žemės tvarkymo departamentų žemėtvarkos skyrių vadovams arba seniūnijos teritorijose dirbantiems žemėtvarkos skyrių darbuotojams pagal žemės, miško, vandens telkinių buvimo vietą, o juos nagrinėja žemėtvarkos skyriai. Atitinkamai pažymų dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų sudarymą numatęs Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos 5 punktas ir pažymos formą nustatęs Tvarkos priedas buvo panaikinti Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų”. Kadangi priėmus minėtus aktus nebeliko nei agrarinių tarnybų, nei procedūros, kai žemės reformą vykdžiusios institucijos pačios kreipdavosi į archyvus, 1998 m. galiojusiuose teisės aktuose atitinkamai nebeliko ir reikalavo rengti tokias pažymas (dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų). Nepaisant paminėto teisinio reguliavimo pasikeitimo, pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų kai kuriuose Lietuvos vietose toliau buvo sudarinėjamos, tačiau jų sudarymas buvo iki 1997 m. egzistavusios praktikos tąsa, o ne teisės aktuose nustatytas imperatyvus reikalavimas, todėl pažymos forma ir jos turinys priklausė nuo konkrečioje apskrityje tuo metu egzistavusios praktikos (tai patvirtino ir atsakovo atstovė teismo posėdžio metu).

41. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo teiginys, kad Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriaus 1998 m. balandžio 6 d. pažymoje „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ Nr. 1 buvo kažkokie trūkumai, kad tie trūkumai turi esminę reikšmę ir jie neva užkirto kelią priimti objektyviai nustatytais faktiniais duomenimis pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, yra klaidingas. Joks tuo metu galiojęs teisės aktas nenustatė nei tokios pažymos rengimo būtinumo, nei atitinkamai reglamentavimo pažymos turiniui.

42. Akcentuoja, kad Nacionalinės žemės tarnybos Ignalinos ir Visagino skyriaus atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog tokios pažymos buvo sudaromos pagal apskrities viršininko įsakymu patvirtintą formą, kurioje nebuvo numatyta išskirti buvusio savininko turėtos žemės pagal rūšis, todėl jokioje tuo laikotarpiu rengtoje pažymoje duomenys apie buvusio savininko turėtos žemės paskirtį nebuvo nurodyti. Ir tai yra visiškai suprantama iš pažymos pavadinimo, nes 1998 m. ji buvo rengiama vieninteliu tikslu – surašyti pretendento nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, kurie buvo nuosavybės teisių atkūrimo byloje. Ši pažyma neturėjo nieko bendra su turėtos žemės įvertinimu ir kompensacijos už ją apskaičiavimu, todėl joje atitinkamai nebuvo prasmės nurodyti buvusio žemės savininko turėtos žemės paskirtį.

43. Dėl 2016 m. lapkričio 11 d. valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės apskaičiavimo akto nurodo, kad palyginus skirtingas Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos redakcijas matyti, kad Metodikos 2 priedu patvirtintos Akto formos pavyzdys nesikeitė nuo 2002 m. spalio 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 1286 priimtas dėl euro įvedimo ir aktos formos pavyzdys pakeistas tik tiek, kad iki tol lentelėje nurodytos žemės vertės litais konvertuotos į tokias pačias vertes eurais. Tai buvo vienintelis akto formos pakeitimas.

44. Iš byloje esančio 2016 m. lapkričio 11 d. valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės apskaičiavimo akto matyti, kad žemės vertė litais yra atspausdinta, o žemiau įrašyta ta pati vertė eurais. Tai iš esmės leidžia daryti išvadą, kad Nacionalinės žemės tarnybos Ignalinos ir Visagino skyrius buvo prisispausdinęs iki euro įvedimo buvusių formų, kurių nenorėjo išmesti, todėl jose ranka įrašinėjo žemės vertes eurais.

45. Pirmosios instancijos teismas tokius „trūkumus“, kurių sprendime nedetalizavo, įvertinto kaip neleidžiančius priimti objektyviai nustatytais faktiniais duomenimis pagrįstą ir teisėtą Sprendimą. Tokia teismo išvada taip pat yra klaidinga, nes skundžiamam Sprendimui (jame nurodytam piniginės kompensacijos dydžiui) minėti faktai jokios įtakos neturi, t. y. turėtos žemės plotą (40 ha) padauginus iš 6 000 litų arba iš 1 737,72 eurų rezultatas yra tas pats. Jeigu trūkumu laikomi ranka daryti įrašai apie teisingai į eurus konvertuotą žemės vertę, tai vadovaujantis tokia logika, Nacionalinės žemės tarnybos Ignalinos ir Visagino skyrius turėtų inicijuoti visų po euro įvedimo 2015-2016 m. priimtų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimą.

46. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime, be aptartų dviejų procedūrinių dokumentų tariamų trūkumų, daugiau nėra nurodyta nei vieno teisės akto pažeidimo ar byloje esančio įrodymo, kuriuo teismas motyvuotų savo sprendimą dėl ginčijamo administracinio akto panaikinimo.

47. Nors tiek nuosavybės teisių atkūrimo byloje, kuri buvo pateikta teismui su pareiškėjo pareiškimu, tiek ir trečiojo suinteresuoto asmens papildomai teismui pateiktoje medžiagoje yra daugybę rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad (duomenys neskelbtini) mieste H. D. nuosavybės teise valdyta 40 ha ploto žemės dalis priskirtina kitos paskirties žemei. Tie įrodymai buvo tirti (analizuoti) bylos nagrinėjimo metu, dėl jų pasisakė byloje dalyvaujantys asmenys, visiems teismo posėdyje dalyvavusiems asmenims turėtos žemės paskirtis buvo aiški, buvo akivaizdu, kad abejonių dėl to nekyla ir bylą nagrinėjusiam teismui. Tačiau sprendime tiems bylos nagrinėjimo metu ištirtiems archyviniams duomenimis jokios reikšmės nebeteikiama. Teismo sprendimas nepagrįstas jokiais faktiniais duomenimis, o Sprendimas yra pagrįstas tiek archyviniais dokumentais, tiek ir tinkamos formos ir turinio procedūriniais nuosavybės teisių atkūrimo dokumentais.

48. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl fakto, jog visi 40 ha žemės, kuriuos E. D. valdė iki 1940 metų nacionalizacijos, buvo (duomenys neskelbtini) mieste. Byloje taip pat pateikti archyviniai duomenys, kad visa E. D. (duomenys neskelbtini) miesto teritorijoje turėta žemė, kurią iš viso sudarė 130 ha, nebuvo dirbama žemė ir miškai, kad tai buvo miesto pleciai (sklypai), kurių dalis buvo užstatyta įvairios paskirties statiniais (gyvenamaisiais namais, parduotuvėmis, paslaugų paskirties statiniais, viešo naudojimo statiniais ir kt.). Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą tai atitiktų kitos paskirties žemę.

49. Apskaičiuojant iki 1940 m. nacionalizacijos buvusių savininkų valdytos žemės vertę pagal išlikusius archyvinius dokumentus (nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus) svarbu nustatyti ar žemė buvo: 1) suskirstyta rūšimis, 2) ar apaugusi mišku, 3) ar naudota kitai paskirčiai. Rūšimis buvo skirstoma tik žemės ūkio paskirties žemė. Į bylą pateiktas Žemės reformos valdybos Žemės tvarkymo departamento Žinių lapo 8 ir 9 punktai (dėl nužiūrėto paimti žemės reformos reikalams) patvirtina, kad nužiūrėta (duomenys neskelbtini) miesto žemės nebuvo išskaidyta į rūšis, ten nebuvo nei ariamos žemės, nei ganyklų, visa žemė įvardinta kaip miesto pleciai (t. y. miesto sklypai). Žinių lapo 9 punktas buvo specialiai skirtas žemės suskirstymui į rūšis (I, II, III, IV ir nenaudingą), šiame punkte žemės rūšys nubrauktos ir įrašyta „miesto pleciai“. Jokios dirbamos žemės E. D. (duomenys neskelbtini) mieste neturėjo. Kadangi žemė buvo mieste, ji nebuvo dirbama ir nebuvo išskirstyta rūšimis, nebuvo apaugusi mišku, buvo išskirstyta į atskirus įvairiais statiniais užstatytus sklypus, atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, turėjo pakankamai dokumentų išvadai, kad visa buvusios savininkės (duomenys neskelbtini) mieste turėta žemė buvo kitos paskirties. Tai atsakovo atstovė pažymėjo ir teismo posėdžio metu, pripažindama, kad atsakovui nei anksčiau, nei dabar nekyla abejonių dėl turėtos žemės priskyrimo kitaip paskirčiai. Vienintele tariama problema atsakovo atstovė nurodė jau minėtos pažymos turinį. Taigi nagrinėjamoje byloje galėjo ir turėjo būti sprendžiamas klausimas, ar iš archyvinių dokumentų pakanka įrodymų išvadai, kad visa buvusios savininkės turėta žemė buvo kitos paskirties. Ir esamų dokumentų tokiai išvadai pakanka, šiai išvadai užtenka vien Žinių lapo 9 punkto duomenų.

50. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju viešasis interesas šioje byloje buvo įvertinti ir nustatyti, ar pretendentei į nuosavybės teisių atkūrimą yra teisingai apskaičiuotas kompensacijos dydis už nuosavybės teise turėtą (duomenys neskelbtini) miesto žemę, t. y. ar kompensacija ginčijamame sprendime yra pagrįstai apskaičiuota kaip už kitos paskirties žemę. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, į šį klausimą teismas net nebandė atsakyti, nors bylos nagrinėjimo metu tiek pareiškėjas, tiek atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė teismui pakankamai rašytinių įrodymų, kurie patvirtinto, kad: visa E. D. iki 1940 metų nacionalizacijos valdyta 130 ha žemės, įskaitant 40 ha į kuriuos nuosavybės teisės atkurtos ginčijamu sprendimu ir 70 ha į kuriuos nuosavybės teisės atkurtos 1998 m., buvo (duomenys neskelbtini) mieste; ta žemė archyviniuose dokumentuose įvardinta kaip miesto pleciai, taip pat pateiktas tos žemės nuomininkų sąrašas, nurodant jų nuomojamoje žemėje pastatytus pastatus ir jų paskirtį (parduotuvės, kirpyklos ir pan.); tarp tų 130 ha žemės nebuvo nei dirbamos žemės, nei ganyklų, nei miškų, tai aiškiai nurodyta archyviniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į nurodytus faktus ir juos patvirtinančius rašytinius įrodymus nėra jokių abejonių, kad E. D. iki 1940 metų nacionalizacijos priklausė kitos paskirties žemė.

51. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentacijos galima daryti išvadą, kad vienintelis tikslas yra panaikinti teisingą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo tam, kad būtų galima atidėti kompensacijos išmokėjimą ir toliau vilkinti nuosavybės teisių atkūrimo procesą.

52. K. M. dėl kitų pirmosios instancijos teismo išvadų nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis Metodikos 3 punkto nuostatomis, nusprendė, jog nustatyti Pažymos Nr. 1 ir valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės apskaičiavimo akto trūkumai turi esminę reikšmę ir užkirto kelią priimti objektyviai nustatytais faktiniais duomenimis pagrįstą ir teisėtą Sprendimą. Nurodyta teismo argumentacija yra ne tik nepagrįsta, bet ir prieštaringa. Teismas yra nenuoseklus pasisakydamas dėl kito procedūrinio nuosavybės teisių atkūrimo dokumento – 1998 m. balandžio 4 d. Pasiūlymo. Šiame dokumente, parengtame išnagrinėjus V. J. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko (duomenys neskelbtini) mieste valdytą žemę ir pateiktus dokumentus, buvo nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) mieste buvusios savininkės H. D. valdytos žemės 70 ha ploto dalis, į kurią V. J. gali būti atkurtos nuosavybės teisės, priskirta kitai paskirčiai. Taigi dokumente yra užfiksuota būtent ta informacija, su kurios nustatymu yra siejamas viešojo intereso gynimas nagrinėjamoje byloje.

53. Nurodo, kad teismo išvados apie tariamus Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos pažeidimus yra nepagrįstos jokiais faktiniais duomenimis, teismas taiko šiame teisės akte nustatytus reikalavimus dar iki teisės akto priėmimo priimtai pažymai, kuri buvo sudaryta jau pasibaigusio ir šioje byloje neginčijamo nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu. Priešingai nei nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, bylos duomenimis, Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyrius buvo sudaręs ir kitą parengiamąjį dokumentą, kuriame buvo išanalizuoti turimų archyvinių dokumentų duomenys ir jų pagrindu padaryta išvada, jog H. D. nuosavybės teise valdytos žemės 40 ha ploto dalis priskirta kitos paskirties žemei, tas dokumentas yra 2016 m. lapkričio 11 d. valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės apskaičiavimo aktas.

54. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

55. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo administracinės bylos medžiagą ir pagrįstai sprendimu patenkino Prokuroro pareiškimą. Teismas nustatė, kad galutinis ir teisines pasekmes sukeliantis Sprendimas buvo priimtas remiantis Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriaus 1998 m. balandžio 6 d. parengta Pažyma Nr. 1 ir Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyriaus vyriausiosios specialistės parengtu apskaičiavimu, užfiksuotu dokumente „Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertė“. Teismas pagrįstai nusprendė, kad Nacionalinė žemės tarnyba, teritorinis jos padalinys neįvykdė teisės aktų reikalavimų ir 1998 m. balandžio 6 d. parengė Pažymą Nr. 1 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, neatitinkančią šio dokumento turiniui keliamų reikalavimų. Apeliaciniame skunde kritikuojamos teismo išvados dėl Pažymos Nr. l tariamų trūkumų, nepagrįstai teigiant, kad po teisinio reguliavimo pasikeitimo, pažymos dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų kai kuriose Lietuvos vietose ir toliau buvo sudarinėjamos, jog tuo metu galiojęs teisės aktas nenustatė nei tokios pažymos rengimo būtinumo, nei atitinkamai reglamentavo pažymos turinio. Šiuos nepagrįstus argumentus teismas motyvuotai yra aptaręs.

56. Teigia, kad nagrinėjant bylą nustatyta, jog duomenys apie tai, kad (duomenys neskelbtini) mieste H. D. nuosavybės teise valdytos 130 ha žemės 40 ha ploto dalis priskirta kitos paskirties žemei, buvo pateikti Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyriaus vyriausiosios specialistės parengtame dokumente „Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertė“ (data nenurodyta), ir ši specialistė, apskaičiuodama valstybės išperkamos buvusios savininkės nuosavybės teise valdytos žemės vertę, teismo vertinimu, privalėjo remtis Metodikos 3 punkte nurodytoje pažymoje įrašytais duomenimis, todėl neturėjo įgaliojimų savarankiškai nuspręsti apie (duomenys neskelbtini) mieste H. D. valdytos žemės paskirtį. Bylos duomenimis, Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyrius kito parengiamojo pobūdžio dokumento, kuriame būtų išanalizuoti turimų archyvinių dokumentų duomenys ir jų pagrindu padaryta išvada, jog H. D. nuosavybės teise valdytos žemės 40 ha ploto dalis priskirta kitos paskirties žemei, iki ginčijamo Sprendimo (2016 m. lapkričio 11 d.) nebuvo parengęs. Teismas argumentuotai pagrindė, kodėl 1998 m. balandžio 4 d. Pasiūlymai negali būti vertinami kaip vienas iš parengiamojo pobūdžio dokumentų, kuriuo remiantis galėjo būti priimtas ginčijamas Sprendimas, nes Pasiūlymuose pateiktas vertinimas tik dėl buvusios savininkės valdytos žemės 70 ha ploto dalies ir šie Pasiūlymai buvo parengti Utenos apskrities viršininko 1998 m. gegužės 4 d. sprendimui Nr. 31468-45-3140 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei V. J.“ priimti.

57. Nurodo, kad apeliaciniame skunde neteisingai teigiama, jog bylos nagrinėjimo metu buvo paneigtos visos pareiškėjo keltos abejonės dėl buvusios savininkės turėtos žemės paskirties ir atitinkamai ginčijame sprendime nurodytos kompensacijos teisingumo, kad joks viešasis interesas tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą neegzistuoja. Šie teiginiai buvo paneigti teismo padarytomis išvadomis, įvertinus tai pagrindžiančius įrodymus ir išanalizavus faktines aplinkybes, taip pat Prokuroro bei Nacionalinei žemės tarnybai atstovaujančio Ignalinos ir Visagino skyriaus atstovės paaiškinimais, kad ginčijamas Sprendimas, kuriame nurodyta, jog V. J. nuosavybės teisės į 40 ha žemės, buvusios savininkės valdytos (duomenys neskelbtini) mieste, atkuriamos pinigais, išmokant indeksuotą 556 070,40 Eur sumą, yra neteisėtas, kadangi buvo netinkamai pritaikytos Metodikos nuostatos, reglamentuojančios valdytos žemės priskyrimą tam tikrai žemės rūšiai. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas išaiškinimas, jog įstatymų leidėjas yra suteikęs prokurorui teisę spręsti, ar konkrečiu atveju yra viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą. Nagrinėjamos bylos atveju, teismas nurodė, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti kaip neteisėtą viešojo administravimo subjekto priimtą individualų aktą, kuriuo išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo į mieste esančią žemę pinigais klausimas. Šios aplinkybės teismui leido konstatuoti, kad prokuroro pareiškimas paduotas siekiant apginti viešąjį interesą, kuriuo pripažįstamas teisingas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų įgyvendinimas.

58. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

59. Atsakovas atsiliepime nurodo teismo nustatytas aplinkybes ir teigia, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, jog ginčijamas Sprendimas nėra pagrįstas faktiniais duomenimis, kurie būtų nurodyti dokumentuose, atitinkančiuose jų turiniui ir formai keliamus reikalavimus, todėl Nacionalinės žemės tarnybos Sprendimas panaikintas pagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 60. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl atsakovo 2016m. lapkričio 11d. sprendimo Nr. 39S-326-(14.39.3.), kuriuo V. J. atkurtos nuosavybės teisės į 40 ha buvusio savininko H. D. turėtos žemės, esančios (duomenys neskelbtini) mieste, atlyginant pinigais.

61. Pirmosios instancijos teismas prokuroro prašymą tenkino, panaikino atsakovo 2016m. lapkričio 11d. sprendimą Nr. 39S-326-(14.39.3.). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 1998 m. balandžio 6 d. parengta Pažyma Nr. 1 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ bei Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės apskaičiavimas, kuriais remiantis buvo priimtas 2016m. lapkričio 11d. sprendimas Nr. 39S-326-(14.39.3.), neatitinka šių dokumentų turiniui keliamų reikalavimų, numatytų, LR Vyriausybės 1999m. vasario 24d. nutarimu Nr. 205 patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos (toliau - Metodika) 3 punkte ir šios Metodikos 2 priede. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 1998 m. balandžio 6 d. Pažymoje Nr. 1 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ nėra nurodyta, jog H. D. turėta žemė, esanti (duomenys neskelbtini) mieste, buvusi kitos paskirties, o Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės apskaičiavimas atliktas ant nebegaliojančios apskaičiavimo formos. Teismas vertino, jog šie dokumentų trūkumai turi esminę reikšmę ir užkirto kelią priimti objektyviai nustatytais faktiniais duomenimis pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

62. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliaciniuose skunduose bei atsiliepimuose į juos pateiktus šalių argumentus, su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka tik iš dalies.

63. Metodikos 3 punkto antroji dalis nustato, kad jeigu žemė iki 1940 metų buvo apaugusi mišku arba naudota kitai paskirčiai (namų valdai, ūkiniams objektams ir kt.), apie tai turi būti įrašyta pažymoje. Nagrinėjamoje 1998 m. balandžio 6 d. Pažymoje Nr. 1 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ yra nurodyta, kad pagal piliečio V. J. pateiktus nuosavybės dokumentus nustatyta, kad buvusio savininko E. D. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) mieste 130 ha žemės ir pagal LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą V. J. turi nuosavybės teisę į 70 ha žemės (NTA byla b.l. 95). Taigi, pažymoje tiesiogiai nėra nurodyta jokia žemės paskirtis, todėl galima teigti, jog Pažymos turinys neatitinka Metodikos 3 punkto reikalavimų. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Pažymoje nurodoma V. J. turima teisė atkurti nuosavybės teises į 70 ha ploto žemę, o pagal byloje pateiktus rašytinius įrodymus būtent į tokį plotą V. J. nuosavybės teisės buvo atkurtos Utenos apskrities viršininko 1998m. gegužės 4d. sprendimu Nr. 31468-45-3140 (NTA byla b.l. 87). Šios faktinės aplinkybės leidžia spręsti, jog 1998 m. balandžio 6 d. Pažyma Nr. 1 yra sietina su Utenos apskrities viršininko 1998m. gegužės 4d. sprendimu Nr. 31468-45-3140, o ne su šioje byloje pareiškėjo ginčijamu 2016m. lapkričio 11d. sprendimu Nr. 39S-326-(14.39.3.). Todėl 1998 m. balandžio 6 d. Pažymos Nr. 1 turinio trūkumas neturi esminės reikšmės priimant objektyviais duomenimis pagrįstą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

64. Pasisakant dėl antrojo pirmosios instancijos teismo nustatyto dokumentų formos ir turinio trūkumo, t.y. dėl Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės apskaičiavimo akto, pažymėtina, kad pirmosios instancijos konstatuoti trūkumai yra visiškai formalūs ir jokios esminės reikšmės 2016m. lapkričio 11d. sprendimo Nr. 39S-326-(14.39.3.) teisėtumui neturi, nes vertės apskaičiavimo akto turinys tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1286 patvirtintoje formoje, tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1671 patvirtintoje formoje iš esmės buvo tapatus ir tik skyrėsi valiuta, kuria išreiškiama žemės vertė - litai ar eurai. Taigi ir šis pirmosios instancijos teismo konstatuotas trūkumas nėra esminis ir nesudaro pagrindo atsakovo 2016m. lapkričio 11d. sprendimo Nr. 39S-326-(14.39.3.) panaikinimui.

65. Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad prireikus teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio, teismas nustato tokio tyrimo mastą ir nėra saistomas administracinės bylos proceso dalyvių prašymų.

66. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

67. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas reikalavimą panaikinti atsakovo 2016m. lapkričio 11d. sprendimą Nr. 39S-326-(14.39.3.) pareiškė gindamas viešąjį interesą, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas būtų vykdomas laikantis teisės aktų reikalavimų, teigia, jog ginčijamu atsakovo sprendimu neteisingai nustatytas kompensacijos dydis už nacionalizuotą žemę.

68. Atsižvelgiant į nurodytą, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje įvertins ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant dėl atsakovo 2016m. lapkričio 11d. sprendimo Nr. 39S-326-(14.39.3.) teisėtumo.

69. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad buvusios savininkės H. D. teisių paveldėtoja V. J. pretendavo atkurti nuosavybės teises į 130 ha žemės (duomenys neskelbtini) mieste. Iš byloje pateiktų archyvinių dokumentų matyti, jog ši žemė iki nacionalizacijos buvo apibūdinama kaip (duomenys neskelbtini). Pagal pretendentės V. J. 1991m. lapkričio 22d. prašyme nurodytą buvusios žemės dabartinę lokalizaciją, taip pat apelianto K. M. pateiktus paaiškinimus, visas 130 ha žemės plotas šiuo metu patenka į (duomenys neskelbtini) miesto ribas.

70. LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymas, bei šį įstatymą lydintys poįstatyminiai teisės aktai, atsižvelgiant į tai, ar žemė, į kurią pretenduojama atkurti nuosavybės teises, patenka į miesto ar kaimo ribas, aiškiai išskiria ir nustato skirtingus nuosavybės teisių atkūrimo būdus bei tvarką, o kompensuojant už tokią žemę, nustato skirtingas miesto ir kaimo žemės kompensacijų vertes. Nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę režimas taip pat skiriasi priklausomai nuo to, kada žemė pateko į miesto administracines ribas (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, 12 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai, 16 straipsnio 9 dalies 6 punktas). Todėl konstatuotina, jog buvusios žemės lokalizacija, jos ribų kartografavimas yra esminiai aspektai, kurie apsprendžia tiek nuosavybės teisių atkūrimo galimus būdus, tiek kompensacijų už nacionalizuotą (valstybės išperkamą) žemę dydžius.

71. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nagrinėjamoje byloje H. D. buvusios nuosavybės lokalizacijos ir ribų klausimas yra aktualus ir atsakovui priimant šioje byloje ginčijamą 2016m. lapkričio 11d. sprendimą Nr. 39S-326-(14.39.3.) nebuvo tinkamai ir vienareikšmiškai išspręstas.

72. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje (NTA byla b.l. 33) yra pateiktas (duomenys neskelbtini) miesto buvusių savininkų nuosavybės teise turėtų žemės sklypų kartografavimas. Šiame žemėlapyje yra įbrėžtas ir (duomenys neskelbtini). Tačiau įvertinus šiame žemėlapyje pažymėto (duomenys neskelbtini) ribas matyti, jog pažymėtas plotas užima tik apie 75-80 ha žemės ir nėra aišku kurioje vietoje buvo likusi apie 55-50 ha palivarko dalis. O atsižvelgiant į tai, kad žemėlapyje pažymėta vakarinė (duomenys neskelbtini) palivarko riba iš esmės sutampa su dabartine vakarine (duomenys neskelbtini) miesto administracine riba, neatmestina galimybė, jog likusi (duomenys neskelbtini) palivarko dalis apie 55 ha ar šio ploto dalis patenka į teritoriją už administracinės miesto ribos, t.y. į kaimo teritoriją, kuriai, kaip minėta anksčiau, taikomas kitoks nuosavybės teisių atkūrimo režimas.

73. Teismo kolegijos manymu, tokiam vertinimui neprieštarauja ir byloje pateikti archyviniai nacionalizacijos dokumentai, kuriuose nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) palivarko (kai kur įvardijamo kaip (duomenys neskelbtini) dvaro) žemė buvo suskirstyta „pleciais“ ir kad dalis „plecių“ nėra užstatyti nuomininkų trobesiais (NTA byla b.l. 103-104, 110-113). Kadangi pagal byloje turimus įrodymus nėra galimybes nustatyti tikslios (duomenys neskelbtini) palivarko lokalizacijos (duomenys neskelbtini) miesto administracinių ribų atžvilgiu, ginčo žemės suskirstymas „pleciais“ nei paneigia, nei patvirtina fakto, ar visa ginčo žemė patenka į (duomenys neskelbtini) miesto administracines ribas.

74. Taip pat teismo kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovui priimant 2016m. lapkričio 11d. sprendimą Nr. 39S-326-(14.39.3.) nebuvo nustatytas tikslus nacionalizacijos momentui H. D. nuosavybėje turėto (duomenys neskelbtini) palivarko plotas, į kurį galimas nuosavybės teisių atkūrimas. Nužiūrėto paimti žemės reformos reikalams (duomenys neskelbtini) palivarko Žinių lape pažymėta, kad buvo nužiūrėta paimti apie 130 ha žemės (NTA byla b.l. 110-113). Šios žemės paėmimo protokole taip pat nurodomas nekonkretus (duomenys neskelbtini) palivarko žemės plotas (NTA byla b.l. 103-104). Jau minėtame (duomenys neskelbtini) miesto buvusių savininkų nuosavybės teise turėtų žemės sklypų kartografavimo žemėlapyje yra pažymėta, kad vienas žemės sklypas (plotas nenurodytas), patenkantis į (duomenys neskelbtini) palivarko ribas, priklausė Ž. J. (NTA byla b.l. 33). Be to apelianto pirmosios instancijos teismui pateikti archyviniai dokumentai tvirtina, kad dalis (duomenys neskelbtini) palivarko žemės 1933-38 metais buvo dovanota ar parduota kitiems savininkams (t. VI b.l. 39-43).

75. Apibendrinant nustatytas aplinkybes konstatuotina, kad atsakovo 2016m. lapkričio 11d. sprendimas Nr. 39S-326-(14.39.3.) nėra tinkamai pagrįstas objektyviais duomenimis – nepilnai atlikta buvusios savininkės H. D. turėtos nuosavybės kartografija bei jos lokalizacija (duomenys neskelbtini) miesto administracinių ribų atžvilgiu, tiksliai nenustatytas nacionalizuotos žemės plotas, į kurį būtų galimas nuosavybės teisių atkūrimas, todėl šis atsakovo sprendimas yra naikintinas. Pirmosios instancijos teismas, nors ir rėmėsi netinkamais argumentais, tačiau priėmė iš esmės teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

76. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje teismo sprendimas priimamas ne trečiojo suinteresuoto asmens K. M. naudai, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens K. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramutė Ruškytė