2022-01-12 Nr. AB-1200-3-61-3-04156-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-11-556/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04156-2021-4

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2022 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo, be kita ko, prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 18-9990 „Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ išduoto tiekėjo patikimumo pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti Sprendimo galiojimą.

Pareiškėjas būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (sustabdyti Sprendimo galiojimą iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje administracinėje byloje) grindė tuo, kad pareiškėjo skundas yra prima facie pagrįstas, t. y. pareiškėjas skunde išsamiai išdėstė faktines aplinkybes ir teisinius argumentus dėl Sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo, kuriuos pagrindė įrodymais. Be to, nesustabdžius Sprendimo galiojimo, pareiškėjui bus padaryta neproporcinga žala, kadangi pareiškėjas patiria neproporcingus veiklos suvaržymus. Įslaptintų sandorių sudarymas ir vykdymas yra viena iš pagrindinių pareiškėjo veiklos sričių. Sustabdžius įslaptintų sandorių vykdymą, Bendrovė ne tik negalės gauti pajamų iš šių sandorių, tačiau neapibrėžtą laiką privalės išlaikyti šiems sandoriams įvykdyti reikalingus žmogiškuosius ir finansinius resursus. Apribojus Bendrovės ekonominę veiklą, ji bus priversta atleisti didžiąją dalį savo darbuotojų, praras daugiau kaip 5 mln. Eur pajamų bei ženklią rinkos dalį, kadangi teikiamos paslaugos (prekės) yra susijusios ir kompleksiškos. Tuo atveju, jei teismas panaikins Sprendimą, Bendrovė negalės iš karto atnaujinti veiklos, susijusios su įslaptintų sandorių sudarymu arba jų vykdymu, kadangi neturės darbuotojų, kurie turėtų ne tik reikiamą kvalifikaciją, tačiau ir privalomus leidimus dirbti su valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančia informacija.

Pareiškėjo įsitikinimu, prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės šiuo atveju būtų proporcingos siekiamam tikslui ir atitiktų pačią reikalavimo užtikrinimo instituto paskirtį. Šiuo atveju reikalavimo užtikrinimo priemonių pritaikymas nepadarytų jokios žalos, tačiau jų netaikymas sukeltų daug didesnę žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. lapkričio 18 d. nutartimi, be kita ko, nutarė priimti pareiškėjo skundą, tačiau netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teismas nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnyje įtvirtintus pagrindus, kai teismas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, ir aiškinant šias nuostatas suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Vertindamas pareiškėjo argumentus, kuriais grindžiama būtinybė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teismas nustatė, jog pareiškėjo skundžiamu Departamento 2021 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. 18-9990 sustabdytas Bendrovei išduoto tiekėjo patikimumo pažymėjimo Nr. 51-84 (toliau – ir Patikimumo pažymėjimas) galiojimas. Teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą ir atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darė išvadą, kad šiuo atveju prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Teismas pažymėjo, kad Bendrovės dėl ginčijamo sprendimo galiojimo patiriamus finansinius nuostolius galima būtų kompensuoti teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu sprendimas būtų panaikintas.

Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nepagrindė, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nesiėmus prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, o teismas šių aplinkybių nenustatė, todėl prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino. Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, tiesiogiai susiję su ginčijamo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, gali būti įvertinti tik bylą išnagrinėjus iš esmės.

III. Pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Sprendimo galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Pareiškėjas taip pat prašo priimti naujus įrodymus, pateikiamus su atskiruoju skundu, ir į juos atsižvelgti sprendžiant dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies panaikinimo. Šiais įrodymais patvirtinama, jog nėra objektyvių priežasčių abejoti pareiškėjo patikimumu ir jam nėra taikomos išimtinės įslaptintos informacijos apsaugos priemonės, ir įslaptintas sandoris yra tęsiamas, taip pat šie įrodymai patvirtina, jog Sprendimo stabdymas nesukels jokios grėsmės viešajam interesui, galiausiai, jog net ir leidus tęsti įslaptinto sandorio vykdymą, valstybės institucijoms: Departamentui ir Nacionaliniam kibernetinio saugumo centrui prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Centras) reikalinga priimti papildomus, visiškai bereikalingus sprendimus, todėl Sprendimo galiojimas turi būti stabdomas iki bus išspręstas nagrinėjamas ginčas.

Pareiškėjas, vadovaudamasis ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytomis sąlygomis, kurioms esant teismas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, nurodo, jog ginčo dėl pirmos sąlygos – tikėtino (lot. k. prima facie) skundo pagrįstumo nėra. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas yra tikėtinai pagrįstas, tačiau nepagrįstai ir neteisėtai sprendė, kad nėra antrosios būtinosios sąlygos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. pareiškėjas neįrodė neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizikos. Teismas visiškai nevertino, kad pareiškėjas taip pat prašė laikinai sureguliuoti teisinę padėtį, susijusią su Sprendimo galiojimu.

Pareiškėjo teigimu, byloje pateikti įrodymai, o taip pat ir skunde nurodytos aplinkybės patvirtina, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių egzistuoja reali neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos grėsmė.

Sprendimo sukelti padariniai jau faktiškai daro pareiškėjui didelę, neatitaisomą žalą, kadangi ribojama pareiškėjo veikla, susijusi su įslaptintų sandorių vykdymu ir jų sudarymu. Be to, Sprendimas buvo priimtas Departamentui nenustačius jokių objektyvių pareiškėjo patikimumo praradimo požymių ar grėsmės pareiškėjui patikėtos arba ateityje patikėtinos įslaptintos informacijos saugumui. Pareiškėjas buvo eliminuotas iš prekių ir paslaugų, kurios yra reikalingos paslapčių subjektams, tiekimo rinkos.

Pareiškėjas pakartoja skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su Patikimumo pažymėjimo išdavimu, įslaptintų sandorių sudarymu ir vykdymu, kaip reikšminga pareiškėjo veikla, šių sandorių skaičiumi, verte, atleistinų darbuotojų skaičiumi ir jų kompetencijos ypatumais.

Pareiškėjas pabrėžia, kad po skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo pareiškėjas buvo informuotas, kad Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir AOTD) leido Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgoms tęsti įslaptinto sandorio vykdymą, sandoris vykdomas be jokių papildomų, išimtinių ir papildomų įslaptintos informacijos apsaugos sąlygų. Tai patvirtina ir įrodo, kad pareiškėjo patikimumas po 2021 m. spalio 1 d., kuomet įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 38 straipsnio nauja redakcija ir Departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą, visiškai nepasikeitė – pareiškėjas yra patikimas ir grėsmės valstybės bei tarnybos paslapčių saugumui nėra. Nesant objektyvių įrodymų, kad pareiškėjas tapo nepatikimu tiekėju, ir vien tik dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo, kuris, kaip buvo nurodyta skunde, atsakovo buvo netinkamai pritaikytas, draudimas vykdyti teisėtą, įprastinę ir dideles pajamas užtikrinančią pareiškėjo ekonominę veiklą, akivaizdžiai daro didelę turtinę ir sunkiai atitaisomą žalą.

Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog neigiamų pasekmių pašalinimas yra labai sudėtingas arba neįmanomas. Pareiškėjas akcentuoja, kad dėl Sprendimo jis negali vykdyti jau sudarytų sandorių, negali sudaryti naujų įslaptintų sandorių, privalo spręsti dėl 81 darbuotojo galimybės toliau vykdyti darbo funkcijas, pareiškėjas neabejotinai praras turimą rinkos dalį. Visų šių pasekmių pašalinimas yra arba labai sudėtingas, arba neįmanomas. Pareiškėjas negali šiuo metu pateikti papildomų įrodymų ir teismas neturėtų jų reikalauti, siekiant pagrįsti neigiamų pasekmių pašalinimo sudėtingumą arba neįmanomumą.

Pareiškėjas teigia, kad jis pagrindė tikėtiną žalą – pateikė labai konkrečius duomenis, kurių pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino (t. y. įrodymus apie iš įslaptintų sandorių vykdymo gaunamų pajamų dydį, sudarytų įslaptintų sandorių skaičių, darbuotojų, turinčių leidimus dirbti su įslaptinta informacija, skaičių; kt.). Šie duomenys patvirtinta, kad pareiškėjas neabejotinai patirs įvairiapusę žalą – negaus pajamų, praras darbuotojus arba turės juos išlaikyti negaudamas pajamų, praras pozicijas specifinėje rinkoje. Tokių praradimų finansinės išraiškos šiuo metu neįmanoma įrodyti, be to, pareiškėjas to ir neprivalo daryti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Teismo vertinimas, kad jei ir būtų padaryta turtinė žala pareiškėjui, šie nuostoliai būtų atlyginti, yra visiškai nepagrįsta ir pažeidžia proporcingumo principą. Aiškindamas proporcingumo principo turinį, pareiškėjas teigia, jog teismui nepagrįstai atmetus prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, vienintelis likęs pareiškėjo teisių gynimo būdas yra (bus) reikalavimas atlyginti padarytą žalą, kurią įrodyti bus sudėtinga ar objektyviai neįmanoma, kadangi ji patiriama (bus patirta) dėl įslaptintų sandorių, o šie duomenys yra nevieši.

Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas pareiškėjui yra visiškai nepagrįsta ir neproporcinga priemonė, kurios jis negalės įgyvendinti, o patenkinus pareiškėjo skundą, teismo sprendimas bus tik formalus, neatkuriantis pažeistų teisių, kas visiškai neatitinka konstitucinių teisinės valstybės ir teisingumo principų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas įsitikinęs, kad jis įrodė, jog yra būtinoji, ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir stabdyti skundžiamo Sprendimo galiojimą.

Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad neva neegzistuoja reali grėsmė, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala. Tai sudaro savarankišką pagrindą šią nutartį panaikinti bei pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo išspręsti iš esmės.

Teismas nepagrįstai netaikė reikalavimo užtikrinimo priemonių tuo pagrindu, kad nagrinėjamu atveju būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Net jeigu ir būtų pateisinama prielaida, kad teismas pagrįstai netaikė reikalavimo užtikrinimo priemonių tuo pagrindu, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, tikėtina, nebus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala (su kuo pareiškėjas kategoriškai nesutinka), pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tuo pagrindu, kad nagrinėjamu atveju būtina laikinai sureguliuoti padėtį, kol bus patikrintas skundžiamo Sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas.

Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su būtinybe taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kai siekiama laikinai sureguliuoti situaciją, pareiškėjas pažymi, kad Sprendimu jo ekonominė veikla apribota – yra ribojama galimybė tęsti jau sudarytų įslaptintų sandorių vykdymą (esamų sandorių vykdymas dar gali būti tęsiamas Įstatymo 38 straipsnio 5 dalies pagrindu) ir iš esmės yra uždraudžiama sudaryti naujus įslaptintus sandorius (Įstatymo 33 str. 2 d.). Pareiškėjas pateikė įrodymus (Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimas, kuris priimtas atsižvelgiant į AOTD išvadą), kad, atlikus individualų pareiškėjo patikimumo vertinimą, yra galimas tolimesnis apsikeitimas valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančia informacija ir jokios grėsmės jos praradimui ar atskleidimui nėra, t. y. sandoris tęsiamas tarytum Sprendimo nebūtų. Net ir už įslaptintų sandorių saugumą atsakingai institucijai, šiuo atveju – AOTD, leidus tęsti įslaptintą sandorį, jo vykdymas yra biurokratiškai apsunkintas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Departamentui priėmus skundžiamą Sprendimą, Centras 2021 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. (4.2 E) 6K-873 sustabdė leidimo naudoti įslaptintos informacijos ryšių ir informacinę sistemą Nr. 79ADA-4 galiojimą. Taigi net ir esant teisiniam pagrindui tęsti įslaptinto sandorio vykdymą, pareiškėjas to negali daryti, kadangi negali naudoti informacinės sistemos, kuri yra būtina apsikeisti įslaptinta informacija. Šios aplinkybės papildomai dar kartą patvirtina, kad tikslinga ir būtina, siekiant išvengti neatitaisomų pasekmių ne tik pareiškėjui, tačiau ir viešajam interesui, laikinai sustabdyti skundžiamo Sprendimo galiojimą.

Atsižvelgiant į Įstatymo 33 straipsnio 6 dalies nuostatas, įslaptinto sandorio saugumo užtikrinimo galimybės sudaro visas sąlygas paslapčių subjektams ir sustabdžius Sprendimo galiojimą, pasiekti tų pačių tikslų, tuo pat metu nesukuriant papildomų administracinių procedūrų atlikimo būtinybės. Paslapčių subjektai, net ir sustabdžius Sprendimo galiojimą, išlaiko visas teisines ir praktines galimybes kiekvienu individualiu atveju vertinti, ar įslaptintas sandoris gali būti sudaromas su pareiškėju, o nustačius grėsmę įslaptintos informacijos saugumui, tokio sandorio nesudaryti, nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjo patikimumo pažymėjimas galiojantis (Įstatymo 33 str. 6 d., Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 13 str.). Taigi, jau esamas teisinis reglamentavimas yra pakankamas suderinti pareiškėjo teisę sudaryti įslaptintus sandorius, su valstybės teise ir pareiga užtikrinti įslaptintos informacijos saugumą.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Sprendimas, kuriuo pareiškėjas buvo eliminuotas iš įslaptintų sandorių rinkos, turi ir platesnes neigiamas pasekmes viešajam interesui – tikėtina, jog pasikeis situacija specifinėje rinkoje, padidės paslapčių subjektų sąnaudos, kas neužtikrintų racionalaus viešųjų lėšų panaudojimo.

Apibendrindamas pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas ne tik galėjo, tačiau ir privalėjo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, siekiant laikinai sureguliuoti teisinę padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais ir sustabdyti Sprendimo galiojimą. Dėl to ginčijama teismo nutarties dalis naikintina, o pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti Sprendimo galiojimą turėtų būti tenkinamas.

Atsakovas Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Dėl pareiškėjo argumentų, kuriais tvirtinama, kad turi būti taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, Departamentas pažymi, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas neįrodė, kad nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės bus patirta neatitaisoma ir sunkiai atitaisoma žala, yra pagrįsta, nes atskirajame skunde nėra pateikta jokių pagrįstų argumentų bei duomenų, kurie būtų pagrindas šią pirmosios instancijos teismo išvadą pakeisti.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindžia iš esmės tuo, kad jam kils finansiniai nuostoliai, bus sugadinta reputacija rinkoje, teks atleisti darbuotojus. Tačiau, Valstybės saugumo departamento nuomone, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad Bendrovė patirs tokių finansinių nuostolių, kurie būtų jai nepakeliami, ji būtų priversta bankrutuoti bei kiltų kitos neigiamos pasekmės, nurodytos atskirajame skunde. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų apie įmonės finansinę būklę ar duomenų apie tai, kad šiuo metu pareiškėjo materialinė padėtis būtų sunki ar labai sunki. Pareiškėjas nepateikė ir jokių duomenų apie įmonės dalyvavimą viešųjų pirkimų konkursuose, kuriuose, Valstybės saugumo departamento nuomone, neabejotinai įmonė dalyvauja ir kokią įmonės gaunamų pajamų dalį sudaro dalyvavimas būtent su įslaptintos informacijos naudojimu susijusiuose pirkimų konkursuose. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, jog tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe.

Departamentas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tiesiogiai nenurodė, jog iš pirmo žvilgsnio yra argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo teisėtumo. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, tiesiogiai susiję su ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumu, gali būti įvertinami tik bylą išnagrinėjus iš esmės. Be to, pareiškėjo turtiniai interesai negali nusverti valstybės interesų kilusio ginčo kontekste.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamojo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutarties dalies, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013, 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Byloje nustatyta, kad Departamentas pareiškėjo skundžiamu 2021 m. spalio 14 d. Sprendimu, vadovaudamasis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 38 straipsnio 1 ir 3 dalimis, sustabdė pareiškėjui išduoto tiekėjo patikimumo pažymėjimo Nr. 51-84 galiojimą.

Pareiškėjas ir skunde pirmosios instancijos teismui, ir atskirajame skunde dėl skundžiamos nutarties dalies būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžia tuo, kad jo skundo reikalavimas tikėtinai pagrįstas, o netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui kils neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala – Sprendimu neproporcingai ribojama Bendrovės veikla, ši veikla, t. y. susijusi su įslaptintais sandoriais, sudaro reikšmingą Bendrovės veiklos dalį, todėl pareiškėjas negalės baigti įvykdyti didelės vertės įslaptintų sandorių, negaus pajamų, turės, neuždirbdamas pajamų, išlaikyti savo darbuotojus, dirbusius su įslaptintais sandoriais (t. y. itin aukštos kvalifikacijos ir atitinkančius kitus specifinius patikimumo reikalavimus), o vėliau juos atleisti, praras pozicijas specifinėje rinkoje, kurių iš karto nepavyks susigrąžinti. Pareiškėjo teigimu, prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės yra proporcingos siekiamam tikslui.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad jo reikalavimas tikėtinai pagrįstas (t. y. skunde įrodyta, kad Sprendimas neteisėtas) teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant pareiškėjo argumentus dėl reikalavimo pagrįstumo, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo taip pat nurodoma, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama. Todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės (žr., pvz., 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012). Reikalavimų užtikrinimo priemone yra tik laikinai fiksuojama esama padėtis atitinkamuose materialiniuose teisiniuose santykiuose, tačiau tai neturi įtakos pačiai teisminio proceso eigai (žr. 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-41/2012). Todėl pareiškėjo teiginiai, kad esminis reikalavimas byloje tikėtinai pagrįstas, savaime nesudaro teisinio pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su nepagrįstu ir neproporcingu jo ekonominės veiklos sudarant ir vykdant įslaptintus sandorius ribojimu ir iš to atsirandančiomis ir (ar) kilsiančiomis pasekmėmis, teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog proceso dalyvis gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se (pati savaime) nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jei proceso dalyvis neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012).

Įvertinusi pareiškėjo skundo ir atskirojo skundo argumentus, kuriais grindžiama reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybė, prie šių procesinių dokumentų pridėtus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė galbūt kilsiančios žalos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog dėl Sprendimo priėmimo kilusių apribojimų jam bus padaryta didelė, neatitaisoma ar sunkiai kompensuojama žala. Pažymėtina, kad pareiškėjo pateikti įrodymai, susiję su sudarytų įslaptintų sandorių skaičiumi, jų verte, darbuotojais, kurie prisideda prie sandorių vykdymo, ir jiems mokamo užmokesčio dydžio, yra itin lakoniški, kaip nurodoma, apibendrinantys trijų metų laikotarpio darbo su įslaptintais sandoriais duomenis. Tačiau iš visos turimos bylos medžiagos nėra jokios galimybės nustatyti pareiškėjo nurodomos tikėtinos žalos tikrojo masto, kadangi į bylą nepateikti pagrindiniai finansiniai ir veiklos duomenys apie visą pareiškėjo vykdomą veiklą, gaunamas pajamas, darbuotojų skaičių ir pan. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai, kuriais tvirtinama, kad nesustabdžius Sprendimo galiojimo jam bus padaryta didelė, neatitaisoma žala, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad tokio pobūdžio tikėtinų pasekmių pareiškėjas neįrodė. Be to, iš pareiškėjo atskirajame skunde nurodomo teisinio reguliavimo ir kartu su šiuo procesiniu dokumentu pateikto įrodymo matyti, jog gali būti leidžiama pareiškėjui tęsti įslaptinto sandorio vykdymą, todėl teiginiai, kad Sprendimu neproporcingai varžoma pareiškėjo veikla laikytini deklaratyviais.

Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad buvo pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir dėl to, kad būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Teisėjų kolegija pastebi, kad skunde šiuo pagrindu pareiškėjas prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo neargumentavo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą, kai siekiama laikinai sureguliuoti situaciją, laikomasi nuostatos, kad pareiškėjas taip pat turi įrodyti būtiną reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygą, t. y. kad nesiėmus užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala (žr., pvz., 2017 m. spalio 25 d. nutartį administracinėse bylose Nr. AS-917-552/2017 ir Nr. eAS-924-552/2017). Lietuvos vyriausiojo teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais, tik esant pateiktiems įrodymams, jog yra būtinybė užtikrinti asmenų teisių apsaugą, sureguliuoti proceso šalių interesų pusiausvyrą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, egzistuoja rizika, jog pareiškėjo teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės, kad atsižvelgiant į susiklosčiusius teisinius santykius būtų išvengta didelės žalos (nuostolių).(žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-642-520/2019 ir kt.).

Kaip jau buvo nustatyta, byloje nėra jokių įrodymais pagrįstų duomenų, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjas patirs neproporcingą, sunkiai atitaisomą žalą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas taip pat nepateikė jokių išskirtinių aplinkybių ir įrodymų, kad patiria ženklius ir neproporcingus ekonominės veiklos suvaržymus. Vien formalus nurodymas, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, nukentės ne tik pareiškėjo interesai, bet ir viešasis interesas, savaime nepagrindžia neatitaisomos (sunkiai atitaisomos) žalos pareiškėjui kilimo tikimybės.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje keliamo ginčo pobūdį, nustatytas bylos aplinkybes, pareiškėjo pateiktus argumentus, kuriais jis grindžia reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę, sprendžia, jog šiuo atveju nėra teisinio ir faktinio pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ir (ar) laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su teisiniais santykiais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius