2016-09-27 Nr. AB-18402-3-61-3-05038-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1015-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05038-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Lietuvis Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-6), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad jis Lukiškių TI-K nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. (skunde suklydęs nurodė, kad iki 2014 m. spalio 4 d.) kameroje Nr. 271 laikytas netinkamomis sąlygomis. Pasak pareiškėjo, kameros Nr. 271 plotas – 7,76 kv. m, tačiau kameroje buvo apgyvendinti ne mažiau kaip 3 asmenys, taigi, pareiškėjui nesuteiktas teisės aktuose nustatytas 3,6 kv. m gyvenamasis plotas. Pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, prašydamas perkelti į kamerą, kurioje būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, tačiau į prašymus nebuvo reaguota, taip buvo pablogintos pareiškėjo laikymo sąlygos. Dėl perpildytos kameros gyvenimo sąlygos tampa nehigieniškos, pareiškėjui stigo privatumo, kameroje didėjo įtampa, pareiškėjui kilo emocinė depresija, jis kreipėsi į psichiatrą, kuris skyrė vaistus pareiškėjui. Taigi, pareiškėjas patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, pablogėjo jo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas.

Pagrįsdamas savo reikalavimą, iš esmės rėmėsi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu (toliau – ir BVK), jo 7 straipsnyje įtvirtintu humanizmo principu, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymu, jo 5 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis dėl žalos (CK 6.250, 6.271 str.), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl Konvencijos nuostatų, be kita ko, jos 3 straipsnio (bylomis Mandić ir Jović prieš Slovėniją, Kudła prieš Lenkiją, Valašinas prieš Lietuvą, Peers prieš Graikiją, Karalevičius prieš Lietuvą, Ananyev ir kt. prieš Rusiją, Savenkovas prieš Lietuvą), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinėmis bylomis Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009).

Pasak pareiškėjo, tai, kad jo laikymo sąlygos kameroje Nr. 271 neatitiko teisės aktų, be kita ko, higienos normų, reikalavimų, sudaro pagrindą pripažinti, jog kalinimo vykdymo būdas ir metodas sukėlė pareiškėjui sunkumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Valstybė turi užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami, nepažeidžiant Konvencijos reikalavimų, tačiau dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų (nepriklausomai nuo kaltės), pažeidus pareiškėjo teisę į orumą, pareiškėjui buvo padaryta žala, t. y. pažeistas ne tik konstitucinės teisės saugomas gėris – žmogaus orumas, bet ir civilinės teisės saugomas gėris – asmens teisė jaustis oriu, visaverčiu ir lygiateisiu Lietuvos Respublikos piliečiu.

Nesutiko su Lukiškių TI-K 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 96-2366 „Dėl laikymo sąlygų“ (toliau – ir raštas Nr. 96-2366) (atsakymu į pareiškėjo 2014 m. lapkričio 3 d. skundą), nes Lukiškių TI-K tikrai tvarkoma apskaita, kiek asmenų, kokioje kameroje yra laikoma, be to, pareiškėjas buvo teikęs skundą teismui dėl laikymo sąlygų ir Lukiškių TI-K buvo pateikęs išsamią informaciją apie tai, kiek asmenų, kokiose kamerose, kokiais laikotarpiais buvo laikomi. Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K nenori prisiimti atsakomybės dėl blogų laikymo sąlygų įstaigoje ir specialiai nesuteikia informacijos apie pažeidimus, o pateikia tik formalius atsakymus.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 14–18) prašė jo netenkinti.

Nurodė, kad nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta; Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir įsakymas Nr. V-124) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Remiantis asmens įskaitos kortelių kopijomis, pareiškėjas 2014 m. spalio 23 d. – 2014 m. spalio 24 d. laikytas sąlygomis, kai vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kiek įmanydama, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K – specifinė įstaiga, atliekanti ir tardymo izoliatoriaus, ir kalėjimo funkcijas. Vadovaujantis įsakymu Nr. V-124, didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 625, didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 29; pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮ taisyklės) 11.1 punktą didžiausias leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 300 (kalėjime).

Taigi, maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau šis skaičius nuolat viršijamas, gali siekti daugiau kaip 1 000. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat laikomi asmenys, nuteisti laisvės atėmimu iki gyvos galvos (jų yra 87), bei nuteistieji, palikti įstaigoje atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus jie laikomi po vieną (labai retais atvejais, jiems prašant, jie gali būti laikomi po du).

Nuo 2014 m. gegužės mėn. Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius įstaigoje neviršijamas. Taip pat Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį.

Pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Taigi, Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi BVK 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų ir Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.

Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodamas į kameras, taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jas plauna ir dezinfekuoja su išduotais valikliais. Taip pat siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama; pagal šią sutartį vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus. Lukiškių TI-K nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Atkreipė dėmesį į tai, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal turimus materialinius, finansinius ir darbo išteklius, taip pat gavus tam skirtas valstybės biudžeto lėšas. Pažymėtina, kad suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, laužo langus, daužo stiklus, klozetus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan., todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą.

Nurodė, jog pagal HN 76:2010 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (HN 76:2010) reikalavimus.

Teigė, kad pagal HN76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Pažymėjo, jog pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nėra konkretumo. Pažymėtina, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpis yra neilgas. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai tiesiogiai darė įtaką pareiškėjui, kad tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymėtina, kad tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė taikytina tik tuo atveju, jeigu nustatytas žalos padarymo faktas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 35–38) su juo nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, Kalėjimų departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo. Todėl pareiškėjas nesilaikė BVK 183 straipsnyje nustatytos privalomo bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarkos. Kalėjimų departamentas apie tariamų pažeidimų aplinkybes nebuvo informuotas, todėl negali patvirtinti ar paneigti pažeidimų fakto bei pateikti duomenų. Kita vertus, bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos nesilaikymas lemia konkrečias Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytas teisines pasekmes, t. y. atsisakymą priimti skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.). Tačiau atsisakoma priimti skundą nurodytu pagrindu gali būti tik tuo atveju, jeigu atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nustatyta expressis verbis, o pareiškėjas, prieš kreipdamasis į administracinį teismą, tokia tvarka nepasinaudojo.

Teigė, kad pareiškėjas jokių objektyvių įrodymų nepateikė, nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo / neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalos atlyginimui. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis, kaip konkrečiai jis apskaičiuotas. Teigtina, kad pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo. Šios aplinkybės taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas tik turtinės naudos sau, t. y. pasipelnyti iš valstybės.

Pažymėjo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas trumpą laiko tarpą, tik 14 parų. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas Lukiškių TI-K laikytas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, manytina, kad jokių išimčių, jog būtų pablogintas pareiškėjo buvimas Lukiškių TI-K, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie neva jam padarytą neturtinę žalą yra bendro pobūdžio, neindividualizuoti, neparemti jokiais faktiniais įrodymais, o neturtinė žala yra visų pirma susijusi su konkrečiu asmeniu, jo fiziniais ir dvasiniais išgyvenimais, jo sveikatos būkle ir pan. Remiantis teismų praktika, pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikdamas patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus, ir įrodydamas, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

Pabrėžė, jog valstybė sprendžia nuteistųjų kalinimo problemas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. liepos 22 d. nutarime Nr. 740 patvirtino Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programą, šio modernizavimo tikslas – užtikrinti saugią, efektyvią ir ekonomišką laisvės atėmimo vietų veiklą, nuteistiesiems (suimtiesiems) – teisės aktuose nustatytas laikymo, o personalui – darbo sąlygas. Be to, 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojo įsakymas Nr. V-124, pagal kurio 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatytas HN 76:2010, pagal kurios 2 punktą HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pareiškėjas atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 46–52) nurodė, kad kategoriškai nesutinka su Kalėjimų departamento argumentais ir aiškinimais, kad Kalėjimų departamento argumentai ir nurodytos aplinkybės prieštarauja teisės aktams, ir iš esmės pakartojo skundo argumentus.

Pažymėjo, jog kreipiantis į teismą, siekiant apginti savo teises dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, nebūtina pirma kreiptis su skundais į Lukiškių TI-K administraciją, po to – į Kalėjimų departamentą, nes šių institucijų atsakymai tebūtų informacinio pobūdžio ir jokių teisinių pasekmių nesukeltų, tokie raštai neatitiktų individualaus teisės akto sąvokos.

Pažymėjo, kad remiantis EŽTT praktika (byla Elefteriadis prieš Rumuniją), būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybes gauti teisingą atlyginimą už kalinimą reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių TI-K pateiktą atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 53–57) nurodė, kad kategoriškai nesutinka su Lukiškių TI-K motyvais, ir iš esmės pakartojo teiginius, nurodytus jo skunde bei atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento atsiliepimą į pareiškėjo skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 15 d. sprendimu (b. l. 72-84) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 90 Eur neturtinės žalos atlyginimą už 12 parų, praleistų dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ginčo laikotarpiu buvo apgyvendintas šiose kamerose (žr. atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 14–18)):

– atvykęs į Lukiškių TI-K, 2014 m. spalio 21 d. buvo uždarytas į kamerą Nr. 113 (plotas – 6,43 kv. m), kameroje buvo 3 asmenys; vėliau perkeltas į kamerą Nr. 271 (plotas – 7,76 kv. m), kameroje buvo 2 asmenys;

– 2014 m. spalio 22 d. kameroje Nr. 271 buvo 3 asmenys;

– 2014 m. spalio 23 d. – 2014 m. spalio 24 d. kameroje Nr. 271 buvo 2 asmenys;

– 2014 m. spalio 25 d. – 2014 m. lapkričio 3 d. kameroje Nr. 271 buvo 3 asmenys;

– 2014 m. lapkričio 4 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių.

Lukiškių TI-K (užsakovas) ir UAB „Dezinfa“ (vykdytojas) 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį Nr. VLN-P-2013/255 12 mėn. terminui, pagal kurią vykdytojas įsipareigojo, be kita ko: sutartyje nurodytose Lukiškių TI-K patalpose (taip pat ir miegamosiose ir pirties patalpose) teikti kenkėjų kontrolės paslaugas (1.1 punktas); lankyti objektą ir atlikti pelių ir žiurkių kontrolę ir deratizaciją 2 kartus per kalendorinį mėnesį (2.1.1 punktas); lankyti objektą ir atlikti tarakonų, skruzdėlių, blusų, utėlių kontrolę ir dezinsekciją 2 kartus per kalendorinį mėnesį (2.1.2 punktas); apsilankymo objekte metu stebėti, ar objekte atsirado 2.1.1 ir 2.1.2 punktuose nenurodytų kenkėjų, o jiems atsiradus, informuoti užsakovą ir organizuoti kenkėjų naikinimą (2.1.3 punktas); užsakovas įsipareigojo, be kita ko, mokėti už suteiktas kenkėjų kontrolės paslaugas pagal sutartyje nustatytas sąlygas ir tvarką (1.1 punktas) (b. l. 31–33).

Remiantis Vilniaus VSC 2014 m. vasario 17 d. patikrinimo aktu Nr. 13 (13-3)-PA-125 (toliau – ir PA Nr. 13 (13-3)-PA-125), Vilniaus VSC 2014 m. vasario 14 d. nuo 14.00 val. iki 15.00 val. vietoje (Lukiškių TI-K) atliko operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę, be kita ko, kameroje Nr. 113, ir pateikė išvadą, kad HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų nenustatyta (b. l. 27–29).

Pareiškėjas kameroje Nr. 113 buvo apgyvendintas 2014 m. spalio 21 d., jam atvykus į Lukiškių TI-K, ir buvo joje dalį dienos, nes vėliau buvo perkeltas į kamerą Nr. 271 (žr. atsiliepimą į skundą (b. l. 14–18)).

Lukiškių TI-K, atsakydamas į pareiškėjo 2014 m. lapkričio 3 d. skundą, 2014 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. 96-2366 „Dėl laikymo sąlygų“, be kita ko, nurodė, kad: pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu laikytas nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. gyvenamosiose kamerose Nr. 113 ir Nr. 271; su kokiais asmenimis pareiškėjas buvo laikomas gyvenamojoje kameroje, kiek asmenų joje buvo laikoma, įstaiga negali pateikti, nes tokia apskaita Lukiškių TI-K netvarkoma; Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose laikoma ne daugiau asmenų, negu jose įrengta miegamųjų vietų; kamerose, kuriose pareiškėjas buvo apgyvendintas, yra po 4 gultus; pareiškėjas dėl laikymo sąlygų su prašymais / pageidavimais į Lukiškių TI-K administraciją (KŽS) nesikreipė (b. l. 7).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą sprendžiama, ar Lukiškių TI-K jis buvo laikomas tinkamomis sąlygomis. Pasak pareiškėjo, jam laisvė nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus.

Teismas pabrėžė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Būtent šis plotas turi būti vertinimo kriterijumi šioje administracinėje byloje, nes pareiškėjo keliamas ginčas apima laikotarpį nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, neturtinę žalą 10 000 Lt. Teismas vertino, kad tai yra neturtinė žala, nes realaus sveikatos sutrikimo pareiškėjas visiškai nepagrindė, o iš esmės teigė, kad pablogėjo savijauta, sutriko visavertis jo gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės.

Teismas konstatavo neteisėtų veiksmų faktą, nes, R. G. nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. būnant Lukiškių TI-K, buvo pažeidžiami įsakyme Nr. V-124 nustatyti reikalavimai. Teismas įvertino ir tą aplinkybę, jog 2014 m. spalio 23 d.–24 d. pareiškėjas laikytas sąlygomis, kai vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Taigi, pareiškėjas iš viso 12 parų buvo laikomas netinkamai, pažeidžiant įsakyme Nr. V-124 nustatytus kamerų ploto reikalavimus, taikomus vienam asmeniui. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas (žr. analogišką poziciją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011), o atsakovo atstovo motyvai, kad jis nėra kaltas dėl šio pažeidimo, nėra reikšmingi: pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Teismas pažymėjo, jog tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K kamerų patalpose sąlygomis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų, yra įrodytas.

Šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad neturtinė žala turi būti atlyginama pinigais (žr. 2009 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009, taip pat 2011 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011). Kartu teismas pabrėžė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Kartu pabrėžta, kad teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, nes Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas siekia užtikrinti laikomiems asmenims tvarką ir kaip įmanoma geresnes sąlygas (žr. Lukiškių TI-K atsiliepimą į skundą (b. l. 14–18)), pagal Lukiškių TI-K (užsakovas) ir UAB „Dezinfa“ 2013 m. gruodžio 30 d. sutartį Nr. VLN-P-2013/255 (b. l. 31–34) Lukiškių TI-K atliekamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Pabrėžtina, kad pagal Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 17 d. patikrinimo aktą Nr. 13 (13-3)-PA-125 Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2014 m. vasario 14 d. nuo 14.00 val. iki 15.00 val. vietoje (Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime) atliko operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę, be kita ko, kameroje Nr. 113, ir pateikė išvadą, kad HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų nenustatyta (b. l. 27–29). Taip pat pabrėžtina, kad patiems nuteistiesiems, suimtiesiems asmenims išduodama kalcinuota soda kamerų, kriauklių ir unitazų valymui (žr. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pateiktą atsiliepimą į skundą (b. l. 14–18)); taigi, patys nuteistieji, suimtieji turi valyti kameras, kriaukles ir unitazus.

Teismas, pakartodamas, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, atsižvelgęs į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (12 parų), į tai, kad pareiškėjui reali žala sveikatai nepadaryta, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras nenustatė jokių pažeidimų, į Lietuvoje pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio (minimali mėnesinė alga nuo 2014 m. spalio 1 d. – 1 035 Lt, bei nuo 2015 m. sausio 1 d. – 300 Eur (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“)) bei gyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertino 90 Eur, kuris priteistas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo. Ypač pabrėžta, kad teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A558-575/2015, kurioje už 149 netinkamo kalinimo dienų buvo priteista 1 100 Eur. Teismo vertinimu, didesnio negu 90 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.

III. Pareiškėjas R. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 89-90), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti – priteisti pareiškėjui 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nuteistajam, suimtajam turi būti suteiktas ne mažesnis kaip 3,6 kv. m plotas kameroje, tačiau į šitą plotą taip pat įskaičiuojamas ir kameros inventorius. Tokiu būdu Lietuvoje vienam žmogui tenkantis plotas kameroje yra mažesnis nei Europoje, kur nuteistajam ar suimtajam nustatytas 4 kv. m gyvenamasis plotas neįskaitant inventoriaus.

2. Vertindamas neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo. Canali byloje EŽTT skyrė 34 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo už 6 mėn. kalinimą sąlygomis, daug geresnėmis nei pareiškėjo. Prašo apeliacinės instancijos teismo remtis EŽTT praktika ir priteisti žymiai didesnį neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui nei priteisė pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pažymėtina, jog 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija. Tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų (gyvenamojo ploto normų neatitikimo reikalavimams), atlyginimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Lietuvoje nustatytas ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui tenkantis plotas kameroje įskaitant ir kameros inventorių yra mažesnis nei Europoje, kur nuteistajam ar suimtajam nustatytas 4 kv. m gyvenamasis plotas neįskaitant inventoriaus. Be to, vertindamas neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, pagal kurią priteisiami žymiai didesni žalos atlyginimo dydžiai (Canali byla).

Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje (šiuo atveju Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m, todėl būtent šis plotas turi būti vertinimo kriterijumi šioje administracinėje byloje.

Europos Tarybos 2006 m. patvirtintos Europos kalėjimų taisyklės tiesiogiai nenustato gyvenamojo ploto normų kamerų tipo patalpoms. Jose tik pažymima, kad turi būti užtikrinta tinkama erdvė ir kvadratiniais, ir kubiniais metrais. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Žmogaus teisių konvenciją – tai priklauso nuo daugelio aplinkybių (tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, galimybė mankštintis lauke, fizinių ir psichinių įkalinto asmens savybių ir pan. (žr. 2007 m. liepos 19 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo nr. 36898/03, 92 p.; 2013 m. sausio 8 d. sprendimą byloje Torreggiani ir kt. prieš Italiją, pareiškimų nr. 43517/09, 46882/09, 55400/09 ir kt., 69 p.). Paprastai pripažįstama, kad minimalus reikalaujamas asmeninės erdvės plotas yra ne mažiau kaip 3 kv. m (žr., pvz., 2005 m. sausio 20 d. sprendimą byloje Mayzit prieš Rusiją, pareiškimo nr. 63378/00, p. 40; 2005 m. birželio 16 d. sprendimą byloje Labzov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 62208/00, p. 44; 2007 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Andrey Frolov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 205/02, p. 47-49; 2007 m. birželio 21 d. sprendimą byloje Kantyrev prieš Rusiją, pareiškimo nr. 37213/02, p. 50-51; 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Lind prieš Rusiją, pareiškimo nr. 25664/05, p. 59; 2009 m. liepos 16 d. sprendimą byloje Marian Stoicescu prieš Rumuniją, pareiškimo nr. 12934/02, 13 ir 24 p.; 2009 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Orchowski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 17885/04, 122 p.; 2012 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Vartic prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 12152/05 ir kt.).

Pastebėtina, kad tik Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) laikosi nuostatos, jog kiekvienam kaliniui privalo būti užtikrintas bent 4 kv. m plotas. Tačiau pabrėžtina, jog tiek Europos kalėjimų taisyklės, tiek Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pozicija yra valstybėms narėms skirtos rekomendacijos dėl minimalių standartų, taikytinų laisvės atėmimo vietose. Valstybės raginamos remtis jais taikydamos savo įstatymus ir strategijas bei užtikrinti plačią jų sklaidą teisminėms institucijoms, įkalinimo įstaigų darbuotojams bei asmenims, kuriems atimta laisvė (žr., pvz., dėl Europos kalėjimų taisyklių Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42615/06, 73 p.). Taigi, šie dokumentai iš esmės yra rekomendacinio pobūdžio, nėra teisiškai privalomi, nors 4 kv. m ploto reikalavimą iš esmės atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte numatytas minimalus 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui reikalavimas.

Pastebėtina, jog kameros inventorius (baldai ir pan.) pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus yra įskaitomas į kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, kameros bendras plotas (pagal techninius duomenis) dalijamas iš joje esančių asmenų skaičiaus. Tik teismų praktikoje, vertinant pareiškėjui tenkantį asmeninės erdvės plotą, jam tenkantį žalos atlyginimo dydį atsižvelgiama į plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Ši pozicija atsispindi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje panašaus pobūdžio bylose (pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo nr. 18364/06). Todėl kameros inventorius yra reikšmingas nustatant ne bendrą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, o vertinant pagal konkrečios bylos aplinkybes asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą kameroje, jo patirtos neturtinės žalos dydį.

Atsižvelgiant į visa tai, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo atveju taikė Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus dėl gyvenamojo ploto normų kamerų tipo patalpoms.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 12 iš 14 kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime parų (laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d.) pareiškėjas buvo laikomas netinkamai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatytus kamerų ploto reikalavimus, taikomus vienam asmeniui, pripažino neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme, t. y. kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl nusprendė, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų ir pažeidimas nebuvo smulkmeniškas ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertino 90 Eur ir priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą ir, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo nr. 16034/90, § 61, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo nr. 20772/92, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją, pareiškimo nr. 30544/96), šiuo atveju nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir išvadoms.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad tokiomis pat sąlygomis kaip pareiškėjo kalinamiems asmenims EŽTT priteisia žymiai didesnes sumas neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija nurodo, jog pareiškėjo padėtis nėra panaši į kitų asmenų, kuriems EŽTT priteisia didesnį neturtinės žalos atlyginimą (konkrečiai, pareiškėjo nurodomame EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendime byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo nr. 40119/09 – už 6 mėnesius kalinimo perpildytoje kameroje priteista 10 000 Eur). Kaip jau buvo minėta, dėl priteistinos žalos dydžio remiantis įvardinta subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Tokį atskaitos tašką taip pat nepagrįsta sieti su EŽTT priteisiamomis sumomis, kadangi kiekvienu atveju vertinant, ar priteista suma buvo kompensuota patirta žala, yra analizuojama konkreti situacija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra akcentavęs, kad nustatydami neturtinės žalos dydį teismai turi remtis įstatymų nustatytais ir teismų praktika suformuotais ir taikomais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei atsižvelgti į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos dydžius. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad teismo precedentu gali būti remiamasi tik tada, kai teismų išspręstos situacijos yra tapačios (žr., pvz., 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-733/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013; 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1027/2013).

Taigi, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti teismų sprendimai buvo priimti bylose, kurių faktinės aplinkybės nebuvo tapačios ar labai panašios į nagrinėjamą atvejį, todėl jomis, kaip teismo precedentu, nėra pagrindo remtis, ir vertinti, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos tokios kategorijos bylose.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas