2017-07-14 Nr. AB-13828-3-61-3-04849-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4135-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04849-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija: 28.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gruodžio 19 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 2.2(NTP-2)16-NT-4364-20053 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ ir įpareigoti atsakovą pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal 2016 m. lapkričio 23 d. prašymą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis į Tarnybą kreipėsi siekdamas panaikinti 2012 m. servituto nustatymo sutartį ir atgauti gręžinio dokumentus. Pareiškėjo pajamas sudarė senatvės pensija – 219 Eur, jis gyveno sodo namelyje. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo vertinimu, kad jo turtas skundžiamo sprendimo priėmimo metu sudarė 175 500 Eur. Tai – tik pareiškėjo gyvenamoji vieta, jokių kitų pajamų jis neturėjo, dėl progresuojančios ligos negalėjo dirbti. Pareiškėjas tvirtino neturintis lėšų kreiptis į advokatą teisinės pagalbos.

Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas teigė pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto vertę nustatęs pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registre nurodytą vidutinę rinkos vertę, kuri sudarė 175 500 Eur. Kadangi pareiškėjo turto vertė viršijo pirmąjį ir antrąjį turto lygius, atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl sveikatos būklės ir vienintelio gyvenamojo būsto nesudarė pagrindo pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, nes pareiškėjas nepriskirtinas asmenų, nurodytų Įstatymo 12 straipsnyje, grupei.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Tarnyba 2016 m. lapkričio 22 d. gavo pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl kreipimosi į teismą civilinėje byloje dėl Pirkimo-pardavimo ir servituto nustatymo sutarties panaikinimo. Kartu su prašymu pateikta paso kopija, Pirkimo-pardavimo ir servituto nustatymo sutarties kopija bei Metinė pajamų ir turto deklaracija antrinei teisinei pagalbai gauti, kurioje nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. pareiškėjas gavo senatvės pensiją (2 628 Eur) ir turėjo nekilnojamąjį turtą (gyvenamąjį namą). Atsakovas ginčijamu 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, nes pareiškėjo turimo turto vertė, atsižvelgiant į objektyvias negalėjimo naudotis savo turtu priežastis (jeigu tokios yra), viršijo I ir II turto lygius.

Teismas pažymėjo, jog turto ir pajamų lygiai antrinei teisinei pagalbai gauti įtvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 27 d. nutarime Nr. 468 „Dėl asmenų turto ir pajamų lygių antrinei teisinei pagalbai gauti nustatymo“ (toliau – ir Nutarimas). Pagal Nutarimo 1.1 punktą, pirmasis lygis – kai asmens turto vertė neviršija turto vertės normatyvo, nustatyto šeimai (vieniems gyvenantiems asmenims) pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo (toliau – ir Paramos įstatymas) 14 straipsnį, dydžio ir jo metinės pajamos neviršija 10 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų minimalių mėnesinių algų (toliau – ir MMA), pridedant po 3,75 MMA kiekvienam jo išlaikytiniui, dydžio; pagal 1.2 punktą, antrasis lygis – kai asmens turto vertė neviršija 1,5 turto vertės normatyvo, nustatyto šeimai (vieniems gyvenantiems asmenims) pagal Paramos įstatymo 14 straipsnį, dydžio ir jo metinės pajamos neviršija 15 MMA, pridedant po 5,5 MMA kiekvienam jo išlaikytiniui, dydžio.

Teismas pastebėjo, jog pareiškėjo prašymo pateikimo metu (2016 m. lapkričio 23 d.) galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. birželio 22 nutarimas Nr. 644 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“, kuriuo buvo patvirtina 380 Eur dydžio MMA. Pareiškėjas užpildytoje metinėje pajamų ir turto deklaracijoje antrinei teisinei pagalbai gauti nurodė, kad jo pajamos už ataskaitinį laikotarpį buvo 2 628 Eur. Tarnyba nustatė, kad pareiškėjo gautos pajamos neviršijo pirmojo pajamų lygio (10 x 380=3 800 Eur). Tačiau Tarnyba vertino ir pareiškėjo deklaruotą nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą. Deklaracijoje turto vertė nebuvo nurodyta, todėl atsakovas šio turto vertę nustatė pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytą vidutinę rinkos vertę. Nustatyta, kad pareiškėjo nekilnojamojo turto vertė – 175 500 Eur (pastato vertė – 151 000 Eur, žemės sklypo vertė – 24 500 Eur). Kadangi pareiškėjas neturėjo išlaikytinių, jo nurodyto turto vertė viršijo pirmąjį turto lygį, t. y 68 670,00 Eur (595 (asmens deklaruotos gyvenamosios vietos vidutinė nekilnojamojo tipo turto rinkos vertė) x 60 (kv. m) =35 700; 6 (arai) x 60 (kv. m)=29 400; 102 (Valstybės remiamos pajamos) x 20=2 040; 102x15=1 530), bei viršijo antrąjį turto lygį, t. y. 103 500 (68 670 x 1,5). Pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie paneigtų oficialius duomenis apie turimo turto vertę.

Dėl pareiškėjo teiginių apie jo turtinę padėtį ir sveikatos būklę teismas akcentavo, jog Įstatyme nenumatytos išimtys dėl turto, kuris buvo vienintelis ir kuriame asmuo gyveno. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas, pildydamas prašymą, Tarnybai nenurodė teismui išvardytų ligų ir nepateikė duomenų, kuriuos įvertinusi ji pagal Įstatymo 12 straipsnį būtų galėjusi pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgdama į jo turimą turtą ir pajamas. Teismas nenustatė aplinkybių, kuriomis remiantis atsakovas būtų įpareigotas pagal Įstatymo 12 straipsnį, nevertinant pareiškėjo turto ir pajamų lygio, suteikti jam antrinę teisinę pagalbą. Taigi, pareiškėjas nepateko į Įstatymo 12 straipsnyje nustatytų asmenų, turinčių teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, kategoriją.

Teismo vertinimu, Tarnybos sprendimas atsisakyti pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą buvo teisėtas ir pagrįstas. Netenkinus reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą, netenkintas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti Tarnybą pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Teismas kartu pareiškėjui išaiškino teisę Įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į savivaldybės administraciją (Konstitucijos pr. 3, Vilnius, 240 kab.) dėl pirminės teisinės pagalbos suteikimo (Įstatymo 8 ir 11 str.).

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą panaikinti ir tenkinti jo skundą.

Pareiškėjo nuomone, teismo sprendimas priimtas neįsigilinus į pareiškėjo finansinę padėtį, sveikatos būklę ir galimybes. Toliau apeliaciniame skunde pareiškėjas išdėstė sutarties dėl servituto nustatymo sudarymo aplinkybes.

Pareiškėjas taip pat prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovo vertinimu, teismas priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis numato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas, apeliaciniame skunde reikšdamas prašymą nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, jo nemotyvavo, t. y. nepagrindė aplinkybėmis, dėl kurių nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 81 straipsnyje numatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo netenkino ir apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 2.2(NTP-2)16-NT-4364-20053, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui V. K. civilinėje byloje dėl 2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo-pardavimo ir servituto nustatymo sutarties panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Priimdama sprendimą, Tarnyba vadovavosi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 2 straipsnio 1, 3 dalimis, 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 13 straipsnio 1 dalimi, 14 straipsnio 2, 4, 5, 7, 8 dalimis, 18 straipsnio 2, 4 dalimis, 20 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl asmenų turto ir pajamų lygių antrinei teisinei pagalbai gauti nustatymo“ 1 punkto 1.1 papunkčiu (b. l. 12-13).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Teismas konstatavo, kad Tarnyba tinkamai įvertino pareiškėjo turtinę padėtį (gaunamas pajamas ir turimą nekilnojamąjį turtą) ir nustatė, kad pareiškėjo turimo turto vertė viršijo pirmąjį ir antrąjį turto lygius, todėl atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą atsisakyti pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog sprendimas priimtas neįsigilinus į jo padėtį, sveikatą ir galimybes.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo tvarką ir sąlygas jai gauti reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Teisė gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą iš esmės (išskyrus išimtis Įstatymo 11 str. 2 d. 2 ir 3 p.) siejama su asmens pajamų lygiu. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, jog antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą. Įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad šio Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytiems asmenims, atsižvelgiant į asmens turtą ir pajamas, valstybė garantuoja ir apmoka antrinės teisinės pagalbos išlaidų: 100 procentų, – jeigu nustatomas pirmasis asmens turto ir pajamų lygis (1 p.); 50 procentų, – jeigu nustatomas antrasis asmens turto ir pajamų lygis (2 p.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje jau esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo V. K. gautos pajamos už ataskaitinį laikotarpį neviršijo pirmojo (ir antrojo) pajamų lygio, tačiau jo turimo turto (gyvenamojo namo ir žemės sklypo) vertė, kurią atsakovas nustatė pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytą vidutinę rinkos kainą, viršijo tiek pirmąjį, tiek antrąjį turto lygį. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas jokių įrodymų, kurie paneigtų oficialius duomenis apie turimo turto vertę, nepateikė.

Atsakant į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad nebuvo atsižvelgta į jo sveikatos problemas, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo 12 straipsnio 5 punktą neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą, teisę gauti antrinę teisinę pagalbą turi asmenys, kuriems nustatytas sunkus neįgalumo lygis arba kurie yra pripažinti nedarbingais, arba sukakę senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, taip pat šių asmenų globėjai (rūpintojai), kai valstybės garantuojama teisinė pagalba reikalinga globotinio (rūpintinio) teisėms ir interesams atstovauti bei ginti. Pareiškėjas nei Tarnybai, nei pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių Įstatymo 12 straipsnio 5 punkte ar kituose punktuose aptariamų duomenų, dėl kurių jis turėtų teisę į antrinę teisinę pagalbą, nevertinant jo turimo turto ir gaunamų pajamų lygio. Todėl pareiškėjo argumentas, jog priimant skundžiamą sprendimą nebuvo atsižvelgta į jo sveikatos būklę taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos ne kartą išaiškinta, kad teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji realizuojama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo numatytomis sąlygomis ir tvarka. Valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą suteikia pati valstybė tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A822-1042/2009, 2009 m. spalio 26 d. Nr. A662-1207/2009, 2011 m. liepos 28 d. Nr. A575 – 2966/2011, 2011 m. spalio 6 d. Nr. A62 – 3036/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju Tarnyba pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neatitinka įstatyme įtvirtintų sąlygų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti, todėl jo prašymas tokią pagalbą suteikti atmestas pagrįstai. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Tarnybos priimto sprendimo pagrįstumą, įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir priėmė dėl šio administracinio akto teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė