2022-06-29 Nr. AB-17775-3-62-3-00580-2022-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2936-881/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00580-2022-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Vilijos Mikuckienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. N. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. N. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja S. N. B. (toliau – pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2022 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) pilietė. Ji yra (duomenys neskelbtini) pagal tikėjimą, o (duomenys neskelbtini) yra įtraukti į padidintos rizikos asmenų profilių sąrašą. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) tikėjimo asmenys gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme.

3. Migracijos departamentas 2022 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti į kilmės valstybę ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus.

4. Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento sprendimu, skunde teismui pažymėjo, kad nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą. Pareiškėja atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jai turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

5. Pareiškėja pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) yra diskriminuojami, todėl atsakovas turėjo suteikti pareiškėjai prieglobstį dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą. Smurto ir kankinimų grėsmė (duomenys neskelbtini) yra padidėjusi ir pareiškėjos nuogąstavimai dėl jos saugumo atitinka (duomenys neskelbtini) realijas. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu atliekami veiksmai prilygsta kankinimui, žmogaus orumo negerbimui, žiauriam elgesiui, kas sąlygoja papildomos apsaugos suteikimo poreikį. Pareiškėjos argumentus patvirtina Migracijos departamento tyrime užfiksuoti duomenys, kad (duomenys neskelbtini) nuo 2007 m. buvo išplitęs religinis priešiškumas, įskaitant išpuolius prieš religines mažumas. Nors buvo dedamos pastangos apsaugoti (duomenys neskelbtini) mažumą, tačiau net vyriausybės pajėgos po (duomenys neskelbtini) (toliau – (duomenys neskelbtini)) įvykdyto genocido nesugebėjo apsaugoti (duomenys neskelbtini) nuo prievartos. Pareiškėjai kylanti grėsmė turi būti vertinama individualiai pagal „slankiojančią skalę“, o pagal Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) nustatytus reikalavimus moterys ir (duomenys neskelbtini) yra priskiriami padidintos rizikos asmenų grupei.

6. Atsakovas, darydamas išvadas dėl papildomos apsaugos suteikimo, vadovavosi EPPB informacija, kuri yra vienerių metų senumo ir neatitinka esamos padėties (duomenys neskelbtini). Kilmės šalies informacija taip pat patvirtina, kad pareiškėjos gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) vyksta karo veiksmai tarp (duomenys neskelbtini) partijos ir (duomenys neskelbtini)karinių pajėgų, kurios nuolat bombarduoja (duomenys neskelbtini)teritoriją. Dėl nuolatinių bombardavimų beatodairiško smurto lygis yra laikomas aukštesniu, yra sugriauta infrastruktūra, padaryta žala dirbamoms žemėms, gyventojų turtui, nėra darbo, yra nesaugu, todėl vyksta didelė gyventojų migracija.

7. Pareiškėja savo elgesiu neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos Respublikos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvos Respublikoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padariusi tvarkų ar taisyklių pažeidimų, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad ji savanoriškai neišvyktų iš šalies. Atsakovas taip pat nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti. Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso, nes ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Įvertinus pareiškėjos pateiktą bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nenustatyta nei tikėtino persekiotojo nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėja neįvardijo jokių persekiojimų, taip pat nesusilaukė asmeninių grasinimų ir savo prašymą grindžia bendru nesaugumo jausmu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje. Remiantis turima kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini) nebevaldo jokių teritorijų (duomenys neskelbtini) nuo 2017 m. ir neturi galimybių atvirai veikti teritorijoje. Informacijos apie tai, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) vien priklausymas (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei kelia grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, nerasta. Įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą bei atsižvelgus į surinktą kilmės valstybės informaciją, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojai suteikimo poreikį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjai kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės. Nenustatyta ir pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

9. Atsižvelgdamas į pareiškėjos individualias savybes ir į tai, kad jos kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, Migracijos departamentas konstatavo, jog pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

10. Pažymėjo, kad Įstatymas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informaciją visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Nagrinėjamu atveju buvo surinkta visa aktuali ir pakankama kilmės valstybės informacija, o skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas tariamai nesurinko visos aktualios informacijos, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą. Pareiškėja galėjo pateikti informaciją, kuri iš esmės pakeistų Migracijos departamento pateiktas išvadas, tačiau tokių duomenų nepateikė, o skunde vadovaujasi išimtinai Migracijos departamento tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija (ištraukomis).

11. Pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtusi valstybės sieną neleistinoje vietoje ir prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvos Respublikoje (bei prieglobsčio gavimas) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Atsižvelgiant į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti užsienietei prieglobstį, vengdama grąžinimo į kilmės šalį, ji gali pasislėpti, todėl jai nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti. Pareiškėjos atžvilgiu nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti į šalį laikotarpio.

II. 12. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjos S. N. B. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2022 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) rezoliucinės dalies 3 punktą ir uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; pakeitė Migracijos departamento 2022 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) 4 punktą ir nusprendė įvesti duomenis į C.SIS II apie perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje 2 metus nuo išsiuntimo į kilmės šalį dienos; kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko iš (duomenys neskelbtini) neteisėtai, pėsčiomis kirtusi valstybės sieną neleistinoje vietoje ir pasiprašė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Apklausos metu pareiškėja nurodė, jog 2014 m. ji matė kaip (duomenys neskelbtini) įsiveržė į jų teritoriją. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)gubernija) buvo labai pavojinga, nes jis greta Mosulo miesto. Tuomet ji pabėgo iš (duomenys neskelbtini) kaimo į (duomenys neskelbtini) kaimą, netoli (duomenys neskelbtini) miesto, kur gyveno iki 2019 m. Nurodė, kad padėtis ten buvo sudėtinga, nes pareiškėja negalėjo gauti darbo, nuomojosi namą, tačiau gyvenimo sąlygos buvo labai prastos. Vėliau nusprendė grįžti į (duomenys neskelbtini) kaimą, nes kai kurios vietovės buvo išvaduotos nuo (duomenys neskelbtini), tačiau vis tiek jautėsi nesaugi. Kiekvieną dieną jautė baimę. Vieną kartą, jai išėjus iš namų, pro veidą pralėkė kulka. Ji nežino kas šaudė, bet mano, kad šūvius paleisti galėjo arabai, kurie nenori, kad (duomenys neskelbtini) grįžtų į savo kaimus. (duomenys neskelbtini) nėra saugu mažumoms, kitų religijų, nei (duomenys neskelbtini), atstovams. Po 2014 m. įvykių pareiškėja jaučia, kad į ją yra žiūrima kaip į bedievę.

14. Teismo vertinimu, Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjos situacija įvertinta individualiai, atlikta pareiškėjos apklausa, detaliai išanalizuoti ir įvertinti visi pareiškėjos nurodyti argumentai. Atsakovas siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl pareiškėjos pateikto prašymo suteikti jai prieglobstį. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjos istorija yra siejama su bendra situacija pareiškėjos kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini)), o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Pareiškėja iš esmės neįvardijo jokių priežasčių, dėl kurių jai asmeniškai toliau gyventi (duomenys neskelbtini) būtų pavojinga. Iš pareiškėjos pateiktos informacijos negalima daryti išvados, kad į jos gyvybę galimai buvo pasikėsinta dėl konvencinių priežasčių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Pareiškėja nesulaukė grasinimų ar raginimų apleisti kaimą ar iš jo pasitraukti dėl išpažįstamo tikėjimo ((duomenys neskelbtini)). Ji taip pat nežino, kas šaudė, be to, tai buvo vienetinis incidentas, po kurio nesekė jokie grasinimai. Pareiškėja priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, kuri pagal EPPB priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau pažymėjo, kad pareiškėja asmeniškai persekiojimo ar fizinės prievartos nepatyrė. Vien tik noras gyventi kitoje valstybėje nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo ir nėra pagrindas pabėgėlio statuso suteikimui. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jos šiuo atveju nėra aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pareiškėjai dėl jos asmeninių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, (duomenys neskelbtini) būtų kilęs pavojus patirti realią rimtą žalą, todėl pareiškėja neatitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų. Ginčijamame sprendime taip pat pagrįstai nustatyta, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

15. Teismas pažymėjo, kad remiantis tyrimo metu surinkta EPPB informacija, įvairiuose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) gubernijoje beatodairiškas smurtas vyksta aukštu lygiu, tačiau (2021 m. sausio mėn. duomenimis) nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Duomenų apie aktualius esminius saugumo situacijos pasikeitimus (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini), kurie sąlygotų poreikį koreguoti šį EPPB vertinimą, tyrimo metu nerasta. Pareiškėja gyveno (duomenys neskelbtini) kaime, kurio (duomenys neskelbtini) nevaldo. Pareiškėja visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra darbingo amžiaus moteris, gyveno regione, kur didžiąją dalį gyventojų sudaro būtent (duomenys neskelbtini), be to, jos giminės gyvena (duomenys neskelbtini). Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjai gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. Tyrimo metu nebuvo nustatytos realios ir individualios grėsmės pareiškėjai kilmės šalyje patirti persekiojimą. Duomenų, jog išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, ji bus kankinama, su ja žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar bus tokiu būdu baudžiama, byloje nėra. Teismas sutiko su Migracijos departamento pozicija, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai, t. y. pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsižvelgiant į pareiškėjos individualias savybes ir į tai, kad jos kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nenustatyta, teismo vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad prieglobsčio prašytoja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

16. Teismas nurodė, kad Migracijos departamento sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų laiką, t. y. 5 metus. Nors šio laikotarpio nustatymą Įstatymas priskiria atsakovo diskrecijai bei pagal byloje surinktą medžiagą galima daryti išvadą, jog pareiškėja kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau teismas sprendė, kad atsižvelgiant į individualią pareiškėjos situaciją, būtų proporcinga jai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas, darydamas tokią išvadą, atsižvelgė į tai, kad iš byloje surinktų įrodymų nenustatyta, jog pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką. Kadangi teismas pakeitė Migracijos departamento sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, sutrumpindamas terminą iki 2 metų, atitinkamai teismas pakeitė ir sprendimo dalį dėl duomenų į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą apie perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį įvedimo, sutrumpindamas terminą iki 2 metų.

III. 17. Pareiškėja S. N. B. apeliaciniu skundu prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

18. Pareiškėjos nuomone, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

19. Pareiškėja dėl (duomenys neskelbtini) tikėjimo negali pasilikti kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jos visokeriopam saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Remiantis EPPB 2021 m. ataskaita, (duomenys neskelbtini) įtraukti į padidintos rizikos asmenų profilių sąrašą, (duomenys neskelbtini) jie gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad grėsmes nėra, nes yra sumažėjęs (duomenys neskelbtini) aktyvumas ir strateginis pajėgumas. (duomenys neskelbtini) įtaka (duomenys neskelbtini) tik sumažėjo, bet neišnyko, ką pripažįsta ir pats atsakovas. 2020 m. duomenimis, didžiąją dalį (duomenys neskelbtini) gubernijos kontroliuoja (duomenys neskelbtini) vyriausybė, likusią dalį – (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)vyriausybė. Nepaisant to, 2019–2020 m. (duomenys neskelbtini)tęsė išpuolius (duomenys neskelbtini) gubernijoje, atakuodama (duomenys neskelbtini) pajėgas ir civilius gyventojus.

20. Teigia, kad aplinkybė, jog pareiškėja negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės tikimybės (duomenys neskelbtini) tikėjimo moteriai (duomenys neskelbtini).

21. Taip pat nurodo, kad atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

22. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

23. Atsakovas atsiliepime pateikia iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė ir pirmosios instancijos teismui. Taip pat akcentuoja, kad įvertinus pareiškėjos pateiktą bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nenustatyta nei tikėtino persekiotojo nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėja neįvardijo jokių persekiojimų, taip pat nesusilaukė asmeninių grasinimų ir savo prašymą grindžia bendru nesaugumo jausmu (duomenys neskelbtini). Remiantis turima kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini), kuris vykdė (duomenys neskelbtini) genocidą, nebevaldo jokių teritorijų (duomenys neskelbtini) nuo 2017 m. ir neturi galimybių atvirai veikti teritorijoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

25. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

26. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nemotyvuoja. Atsižvelgus į aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, bylos duomenis, taip pat aplinkybę, kad administracinė byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje dalyvavo pareiškėja ir jos atstovas advokatas, proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, pareiškėjos prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nėra motyvuojamas, konstatuojama, jog pareiškėja nenurodė, o teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių bylą būtų būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teisme, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

28. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

V. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti pareiškėjai prieglobstį Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

30. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėja neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, dėl to pakeitė Migracijos departamento sprendimą, t. y. nustatė, jog pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

31. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas būtų tenkintas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, tyrimą atliko neišsamiai, nevertino pareiškėjos asmeninių savybių, nesurinko aktualios informacijos apie pareiškėjos kilmės valstybę, nepagrįstai vadovavosi tik EPPB gairėmis, kuriose naudoti apibendrinti duomenys yra vienerių metų senumo.

32. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 straipsnio 2 dalis).

33. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 straipsnio 2 dalis).

34. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

35. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

36. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018 ir kt.).

37. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

38. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Tvarkos aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (liet. be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

39. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

40. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prieglobsčio prašymą iš esmės motyvavo tuo, kad ji yra (duomenys neskelbtini). Jos teigimu, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) yra diskriminuojami, todėl ji nuolat jaučia baimę.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš EPPB gairių matyti,jog ne visiems asmenims, priskiriamiems (duomenys neskelbtini) grupei, kyla tokio pobūdžio grėsmė, kuri reikštų pagrįstą persekiojimo baimę. Grėsmę gali patvirtinti šios aplinkybės: regionas kilmės šalyje (pavyzdžiui, vietovės, kuriose toliau veikia (duomenys neskelbtini)); asmens dokumentai (jų neturėjimas); lytis ir kita. Iš Migracijos departamento sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjos išsakytos baimės būti persekiojamai pagrįstumą.

Sprendime akcentuota, kad informacijos apie tai, jog (duomenys neskelbtini) vien priklausymas (duomenys neskelbtini) tikėjimui kelia grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, nerasta. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėja patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Šių aplinkybių iš esmės nenurodė ir pati pareiškėja, t. y. kad asmeniškai jai niekas negrėsė, ji pati nenukentėjo.

Apklausos metu pareiškėja nurodė, kad iki 2019-ųjų gyveno Šarijoje. Padėtis ten darėsi vis sudėtingesnė, negalėjo gauti darbų, nuomojo namą, tačiau gyvenimo sąlygos buvo labai prastos, todėl jie nusprendė grįžti į savo kaimą, nes kai kurios vietovės ten buvo išvaduotos, bet vis tik ten buvo nesaugu. Pareiškėja teigė, kad neva vieną dieną jai lauke pro veidą praskriejo kulka, tačiau objektyvių ar bet tikėtinų įrodymų, kad būtų kilusi grėsmė pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, nėra. Šiuo atveju iš esmės matyti, kad pareiškėjos netenkino gyvenimo sąlygos (duomenys neskelbtini), ji siekė persikelti pas savo brolius ir mamą, kurie, kaip nurodė apklausos metu, gyvena Vokietijos Federacinėje Respublikoje (toliau – ir Vokietija), tačiau pati pareiškėja nurodė, kad ji neatitinka šeimų sujungimo sąlygų.

Taigi, akivaizdu, kad nepavykus legaliai patekti į Vokietiją, pareiškėja pasirinko nelegalios migracijos kelią. Tokią išvadą pagrindžia ir atsakovo surinkta informacija apie pareiškėjos kilmės šalį ir (duomenys neskelbtini) išpuolius – nuo 2014 m. įvykdyto genocido iki išvykimo iš kilmės valstybės praėjo nemažas laiko tarpas (7 metai), nuo 2017 m. buvo paskelbta apie (duomenys neskelbtini) pralaimėjimas ir nors (duomenys neskelbtini) ir toliau veikia kaip sukilėlių grupė, tačiau jų veikla pastaruoju metu apima atsitiktinius išpuolius.

Atsižvelgiant į visa tai, kad nurodyta, teisėjų kolegija laiko, kad Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, jog „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlės statusas Lietuvos Respublikoje.

42. Įvertinusi Migracijos departamento sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėja grėsmę sieja su bendra situacija jos gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį iš esmės sieja ne su tuo, kad jai gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, o su bendra situacija jos kilmės valstybėje, taip pat faktiškai ekonominėmis priežastimis – netenkina gyvenimo sąlygos (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

43. Pažymėtina, kad siekis geriau ir ramiau gyventi suteikia pabėgėliams teisę pasirinkti prieglobsčio šalį, tačiau tarptautinė teisė neleidžia pabėgėliams neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių, siekiant pasinaudoti geresnėmis gyvenimo sąlygomis. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pareiškėjos siekis įsikurti Vokietijoje su ten gyvenančiais mama ir broliais yra suprantamas, nesmerktinas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo, ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Pareiškėja, siekianti susijungti su Vokietijoje gyvenančiais šeimos nariais turi pasinaudoti teisėtomis priemonėmis.

44. Pareiškėja prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjos asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Be to, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, paskutinė pareiškėjos gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini)gyvenvietė, kurioje beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos.

45. Iš sprendimo matyti, kad pareiškėjos situacija buvo įvertinta individualiai, t. y. buvo atsižvelgta į konkrečias jos nurodytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo spręsti, jog Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

46. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento sprendimo dalį, kuria pareiškėjai atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikinta ir sprendimo dalis, kuria pareiškėja išsiųsta į kilmės valstybę ir jai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė sprendimo dalį ir nustatė, jog pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėja nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

47. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.).

48. Pažymėtina, kad vien tai, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos nurodytus skundo argumentu, nesuteikia pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, jog Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

49. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

50. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos S. N. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Jolanta Malijauskienė

Vilija Mikuckienė

Skirgailė Žalimienė