2017-06-30 Nr. BB-4170-1-10-1-01223-2011-5 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-177-942/2017

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01223-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.4.2.1; 1.2.14.4.2.5; 1.2.14.12.1;

1.1.8.1.1; 2.1.2.4; 2.1.7.4; 2.4.2.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. B., L. B. ir jų gynėjo advokato Gintaro Putvinskio kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 21 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 21 d. nuosprendžiu A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu šešeriems metams, 181 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu penkeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos daliniu bausmių sudėjimo būdu ir A. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams, ją atliekant pataisos namuose.

L. B. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu šešeriems metams, 189 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir L. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams, ją atliekant pataisos namuose.

L. B. išteisintas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 21 d. nuosprendis.

A. B. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki ketverių metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, A. B. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 2 dalį paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki septynerių metų ir aštuonių mėnesių.

Nustatyta, kad A. B. ir L. B. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 21 d. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis 2011 m. rugsėjo mėn., ikiteisminiame tyrime nenustatytą dieną, bet ne vėliau kaip 2011 m. rugsėjo 19 d., atėmė A. J. (A. J.) laisvę ir vertė jį pasirašyti didelės vertės (70 500 Lt, t. y. 20 418,21 Eur)) turto pardavimo dokumentus.

Ištaisyta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 21 d. nuosprendžio įžanginėje dalyje padaryta aiški rašybos klaida nurodant, kad A. B. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2003 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžiu buvo paskirta aštuonių mėnesių laisvės apribojimo bausmė ne pagal BK 271 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. redakcija), o pagal BK 178 straipsnio 4 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija).

Kita Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 21 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. A. B. ir L. B. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad su ikiteisminiame tyrime nenustatytu asmeniu 2011 m. rugsėjo mėn., ikiteisminiame tyrime nenustatytą dieną, kioske-lombarde, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), suleidę A. J. vaistų, nuo kurių jis prarado sąmonę, nugabeno jį į apleistą namą, esantį Šalčininkų r., (duomenys neskelbtini), kur atėmę laisvę laikė nenustatytą laiką, o ikiteisminio tyrimo nenustatytas asmuo nuteistųjų nurodymu leido A. J. jų atvežtus nenustatytus vaistus, taip naudojo prieš nukentėjusįjį psichinę prievartą. Po to L. B. grasinant fiziškai susidoroti, A. B. vertė pasirašyti A. J. didelės vertės (119 300 Lt, t. y. 34 551,67 Eur) turto – dviejų sklypų, 0,5 ha ir 0,3 ha, bei namo – pardavimo dokumentus, taip pat tuščius popieriaus lapus, tą nukentėjusysis dėl suleistų vaistų poveikio ir grasinimų fiziškai susidoroti padarė. Panaudojus minėtus dokumentus, 2011 m. rugsėjo 19 d. VĮ Registrų centras buvo įregistruota preliminarioji A. J. priklausančių žemės sklypų, esančių Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), pirkimo sutartis, tačiau turto užvaldyti nepavyko dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistųjų valios, nes jie buvo sulaikyti.

1.1. Be to, A. B. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 14 d. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), žadėdamas darbą užsienyje, išvežė V. S. į namą, esantį Šalčininkų r., (duomenys neskelbtini), nemokėdamas pinigų vertė dirbti, nemaitino ir taip panaudodamas psichinę prievartą vertė perrašyti V. S. priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), A. B. vardu. 2011 metų pavasarį, ikiteisminiame tyrime nenustatytu laiku, V. S. pavykus pabėgti, A. B. atvyko į (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur nurodė V. S. ir E. S. kartu su mažamete dukra V. S., gimusia 2005 m., vykti kartu, po to savo vairuojamu automobiliu BMW (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežė E. S., V. S. ir V. S. į kavinę, esančią Vilniuje, Sodų g. 21, kur L. B. akivaizdoje, siekdamas įbauginti, darydamas psichologinį poveikį nukentėjusiajai – grasindamas susidoroti su ja ir jos mažamečiais vaikais, atimti būstą ir pakenkti jos vyrui D. S. už tariamą V. S. išlaikymą, teismo išlaidas ir advokato paslaugas, privertė E. S. pasirašyti 15 000 Lt (t. y. 4344,30 Eur) vekselį.

1.2. Be to, L. B. pagal BK 189 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą įgyti nusikalstamu būdu gautą turtą, 2011 m. rugsėjo 29 d., apie 17-18 val., prekybos paviljone-lombarde, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad įgyja nusikalstamu būdu gautą turtą, iš A. D. supirko iš buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pavogtus auksinius papuošalus, iš viso 10 850 Lt (t. y. 3142,38 Eur) vertės.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo teismų sprendimus panaikinti ir jį bei L. B. išteisinti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2.1. Kasatorius nurodo, kad teismai, nuteisdami A. B. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 2 dalį, tiksliai nesuformulavo nuosprendžio nustatomosios dalies, iš kurios būtų aišku, kokiu elgesiu padaryta nusikalstama veika, t. y. nenurodė visų reikšmingų veikos kvalifikavimui ir bausmės skyrimui faktinių aplinkybių. Apeliacinis teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo tiek, kiek buvo prašoma, netinkamai įvertino apeliaciniame skunde nurodytus prieštaravimus, neatsižvelgęs į visą bylos medžiagą padarė netinkamas, nelogiškas išvadas, grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais akcentuojant, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra teisingos. Šio teismo sprendimas yra neteisėtas ir dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo nuostatų aiškinimo bei taikymo, susijusio su BK 181 ir 294 straipsnio atribojimu. Kasaciniame skunde nurodoma, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies, 304 straipsnio 4 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos.

2.2. Kasatoriaus manymu, A. J. epizode teismai neatskleidė svarbių aplinkybių ir nuosprendžiuose jų neišanalizavo. Neaišku, kaip buvo nustatyta, kas ir kokius vaistus, jei tai buvo vaistai, atvežė ir kad tas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo leido vaistus būtent nuteistųjų (neaišku, kurio iš jų) nurodymu; neatskleista, kuo pasireiškė A. B. vertimas pasirašyti dokumentus, ar tai buvo daroma psichologiškai ar fiziškai; neaišku, iš kur atsirado kaltinime nurodytas gyvenamasis namas, jeigu preliminariojoje sutartyje, kuri buvo įregistruota VĮ Registrų centre, toks namas nenurodytas, dėl to jis kaltinime yra perteklinis, siekiant tikslingai padidinti turto prievartavimo sumos dydį ir pritaikyti BK 181 straipsnio 3, o ne 2 dalį (didelė turto vertė 250 MGL), nes nuo sumos dydžio keičiasi kaltinimo kvalifikacija ir bausmės dydis.

Be to, tikrovėje namas yra apleistas, jo būklė avarinė. Nuosprendžiuose neatskleista, kad panaudojus pasirašytus dokumentus buvo įregistruota preliminarioji sutartis VĮ Registrų centras, kurią įregistravo būtent 2011 m. rugsėjo 14-16 dienomis pats nukentėjusysis A. J.. Be to, teismai nenustatė, nuo kada A. J. galėjo būti kaime. Iš bylos duomenų galima nustatyti, kad teismų nurodytu laiku, kai nukentėjusysis buvo laikomas prievarta ir jam buvo leidžiami vaistai, iš tiesų jis buvo laisvėje, įvairiose įstaigose Vilniuje. Teismas nesiėmė priemonių išsiaiškinti, ar A.

J. buvo laikomas kaime iki oficialių dokumentų sudarymo, ar po to. Taip pat nenustatyta, kokie asmenys ir kada buvo lombarde, ar tai buvo nuteistieji, kas atsitiko lombardo patalpose, kaip nukentėjusysis buvo apsvaigintas. Kasatorius atkreipia dėmesį, jog byloje yra duomenų, kad A. J. nebuvo laikomas kaime prieš jo valią, o A. B. ir L. B. prašė, o ne reikalavo perrašyti namą ir žemės sklypą. Be to, teismai sumaišė kaltinime nurodytus du sklypus – 0,5 ir 0,3 ha – nurodytus preliminariojoje sutartyje nuo gyvenamojo namo ir žemės sklypo 0,15 ha, kurie nėra įtraukti į kaltinime nurodytą preliminariąją sutartį ir kuriems iki aptariamų įvykių notarų biure nukentėjusysis A.

J. buvo išdavęs A. B. įgaliojimą su teisę parduoti gyvenamąjį namą ir 0,15 ha sklypą, už kuriuos buvo visiškai atsiskaityta (tai patvirtino Vilniaus miesto apylinkės teismas įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. Nr. 2-15176-854/2013). Kasatoriaus manymu, teismo išvada dėl A. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, vertinimo yra tik prielaida. Teismai nepagrįstai vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais nenuosekliais nukentėjusiojo A. J. parodymais, iš esmės apsiribodami jų turinio išdėstymu ir nepatikrindami jų patikimumo.

Be to, kasatoriaus manymu, šiais parodymais vadovautis negalima, nes nuteistiesiems nebuvo sudaryta galimybė patikrinti šių A. J. parodymų, užduoti kontrolinių ir nuteistuosius ginančių klausimų, o tokia galimybė atsirado tik teisminio nagrinėjimo metu. Apklausiant nukentėjusįjį teisme nebuvo pašalinti prieštaravimai jo parodymuose.

2.3. Kasaciniame skunde išsamiai analizuojami bylos duomenys, faktinės aplinkybės ir teigiama, kad teismai netinkamai juos įvertino ir dėl jų padarė neteisingas išvadas, paremtas prielaidomis. Kasatoriaus manymu, vertinant nukentėjusiojo parodymus atsižvelgtina į tai, kad jis narkomanas, buvo baustas administracine tvarka, teistas už narkotinių medžiagų gabenimą asmeniniam vartojimui ir už sukčiavimą stambiu mastu dėl nekilnojamojo turto, yra visiškas melagis. O prokurorei N. B., kuri dalyvavo teismo posėdyje, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal A.

B. pareiškimą dėl procesinių dokumentų šioje byloje klastojimo, tačiau ikiteisminis tyrimas nutrauktas, konstatuojant, kad jos padarytas dokumentų klastojimas ir piktnaudžiavimas tarnyba nesudaro nusikaltimo sudėties, o yra šiurkštaus darbo pažeidimas, ji iš pareigų atleista savo noru jai pateikus pareiškimą. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį, kad pradėjus bylinėtis su nukentėjusiuoju dėl sutarties dėl namo ir 0,15 ha žemės sklypo Vilniaus r.., (duomenys neskelbtini), įsipareigojimų nevykdymo ir Vilniaus miesto apylinkės teismui priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-15176-854/2013, kuriuo teismas minėtus objektus paliko nukentėjusiajam A.

J., o nuteistajam priteisė jo sumokėtus 17 000 Lt ir 1 821 Lt palūkanas, santykiai tarp kaltinamųjų ir nukentėjusiojo tapo priešiški ir tai lėmė A. J. parodymų pakeitimą. Šios aplinkybės taip pat patvirtina sklypo ir namo realią vertę, žinant, kad namas buvo apleistas. Apeliacinės instancijos teismas padarė prielaidomis paremtą nelogišką išvadą, kad A. J. parodymų nenuoseklumui turėjo įtakos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtas 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas, kuriuo buvo panaikintas išteisinamasis nuosprendis kasatoriaus broliui S. B. ir jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 233 straipsnio 3 dalį už poveikio darymą.

Teismas nepagrįstai atmetė apeliacinių skundų argumentus, kad A. J. kaltinime nurodytu laikotarpiu buvo ne kaime, o tvarkė dokumentus, nesiėmė priemonių išsiaiškinti aplinkybes, savo iniciatyva neišreikalavo iš valstybinių įstaigų pateiktų byloje dokumentų, turinčių esminės reikšmės bylos vertinimui, kopijų originalų, nemotyvavo, kodėl pateikti dokumentai yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad A. ir L. B. nėra kaltinami dokumentų klastojimu, tačiau iš kaltinimo nepašalino to, kad jie davė pasirašyti tuščius lapus.

A. B. prašymas paskirti prašymų VĮ Registrų centras įregistruoti preliminariąją sutartį A. J. rašysenos ir parašų ekspertizę buvo nepagrįstai atmestas, o šios ekspertizės rezultatas turėtų esminės reikšmės, nes taip būtų galima nustatyti, ar kaltinime nurodytomis dienomis A. J. buvo Vilniuje. Teismas akcentavo R. S. parodymus, bet neatsižvelgė, kad jis yra suinteresuotas šios bylos baigtimi ir minėtų sklypų įgijimų, to jis net neneigia. Liudytojai V. R. ir V. K. taip pat materialiai suinteresuoti, todėl jų parodymais vadovautis besąlygiškai negalima.

Teismas pažymėjo, kad A. J. turtiniai santykiai su šiais asmenimis nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir neturi reikšmės, tačiau tokia išvada, kasatoriaus manymu, nelogiška. Apeliacinės instancijos teismas įvertino J. J., N. B., J. B. parodymus bei kitus duomenis, kuriais apibūdinamas A. J., tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad neigiama charakteristika, visuomenėje nepriimtinas elgesys neturi lemiamos įtakos sprendžiant nukentėjusiojo parodymų patikimumą. Taip pat apeliacinis teismas visiškai neišanalizavo SMS žinučių ir tinkamai jų neįvertino, nors jų turinys paneigia, kad nukentėjusysis buvo laikomas per prievartą ir iš jo buvo atimtas telefonas.

Kasatoriaus manymu, teismas netinkamai įvertino gynybos liudytojų (O. B., S. P., A. G. ir kt.) parodymus; esant neesminiams prieštaravimams teismas neįvertino, kad tam tikrų aplinkybių liudytojai galėjo neprisiminti, tuo tarpu analogiškoje situacijoje nukentėjusiojo A. J. prieštaringus parodymus pripažino pagrįstais. Apeliacinis teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, kad bylos duomenys patvirtina, jog L. B. lombardo paviljone perdavė nukentėjusiajam grynaisiais 124 000 Lt ir 2010 m. gruodžio 1 d. sudarė sutartį su nukentėjusiuoju.

Taigi apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino, neanalizavo ir nepaneigė teisminio nagrinėjimo metu pateiktų kaltinamųjų gynybos įrodymų, o vadovavosi išimtinai nukentėjusiojo parodymais, visiškai nevertindamas jų prieštaringumo, nenuoseklumo, apsiribojo prielaida, kad galimai prieš nukentėjusįjį buvo naudojami fizinis smurtas ir psichinė prievarta, ir tokios prielaidos pakako pagrįsti nuosprendį, nors nukentėjusysis nuolat keitė parodymus, be to, pateikė ir apeliacinį skundą, kuriuo prašė nuteistuosius išteisinti.

2.4. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, ar tarp nukentėjusiojo ir nuteistųjų buvo susiklostę civiliniai santykiai, cituoja A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodo, kad jie nėra nuoseklūs, nors turėtų vadovautis teisme duotais parodymais. Kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistųjų iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo buvo susiklostę civiliniai santykiai, patvirtina teismo sprendimas civilinėje byloje, įgaliojimas, nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 14 d. pasirašytos įvairios sutartys, kurios buvo registruojamos viešajame registre, siunčiamos pretenzijos, liudytojai R.

S., V. K., V. R., D. Š., J. J., A. G., O. B., S. P., J. B., S. B., A. M., A. J., J. B. ir kt., kaltinamųjų parodymai. Todėl, kasatoriaus manymu, teismas turėjo pirmiausia spręsti, ar yra teisėtas pagrindas reikalauti, ar ne. Teismai nenustatė ir tinkamai neapibrėžė kaltinamųjų subjektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių. Kaip matyti, nuteistieji nuo pirmos ikiteisminio tyrimo metu apklausos ir iki paskutinio žodžio nuosekliai laikėsi pozicijos, kad buvo civiliniai santykiai, siekio prievartauti turtą nepripažino, aktyviai įrodinėjo nekaltumą įvairiais dokumentiniais įrodymais.

Nuteistieji pripažino, kad santykiai buvo dėl nekilnojamojo turto, buvo sumokėti pinigai, pagrįsti faktais, kurių įrodinėti nereikia. Nuteistieji buvo įsitikinę, kad tai civiliniai santykiai, ir sumokėjo pinigus, sudarė sutartis. Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 43 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas“ 2 punkte yra numatyta, kad reikalavimas turto prievartavimo numatytu atveju yra visada neteisėtas, jis nesusijęs su reikalaujančiojo ar asmens, kurio interesams reikalaujantysis veikia, ir nukentėjusiojo ankstesniais turtiniais santykiais (paskolos ar kitos sutartys ar kitos aplinkybės, kurios, suinteresuoto asmens manymu, suteikia jam tokią teisę).

Prievartinis reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias CK 4 straipsnyje numatytais pagrindais, nesudaro prievartavimo nusikaltimo sudėties ir, esant BK 294 straipsnyje numatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas. Kasatoriaus manymu, Vilniaus miesto apylinkės teismo įsiteisėjęs sprendimas civilinėje byloje Nr. Nr. 2-15176-854/2013 nepagrįstai nepripažįstamas kaip įrodymas šioje byloje, nesiremia juo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

2.5. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kvalifikavo nuteistųjų veiksmus pagal BK 181 straipsnio 3 dalį kaip didelės vertės turto prievartavimą, nes dviejų sklypų 0,3 ha (VĮ Registrų centras vidutinė rinkos vertė 6 500 Lt) ir 0,5 ha (VĮ Registrų centras vidutinė rinkos vertė 10 300 Lt), bendra vertė yra tik 16 800 Lt ir tai neviršija BK 190 straipsnyje nustatytos didelės 250 MGL vertės. Kaltinime nurodyta pasikėsinta prievartauti 119 300 Lt suma, apskaičiuota įtraukiant ir kitus nukentėjusiajam priklausančius nekilnojamojo turto objektus – gyvenamąjį namą ir 0,15 ha žemės sklypą, esančius Vilniaus r., (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas pašalino iš kaltinimo 0,15 ha sklypą, kurio vertė 53 700 Lt, ir sumažino turto prievartavimo dydį iki 70 500 Lt. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tik iš dalies ištaisė šią klaidą, nes iš kaltinimo pašalinęs vieną sklypą (0,15 ha), kuris nėra įtrauktas į preliminariąją sutartį, nepašalino gyvenamojo namo, kuris irgi nebuvo preliminariosios sutarties objektas ir yra būtent ant šio namų valdos sklypo sudėtinė dalis. Pašalinus iš kaltinimo ir gyvenamąjį namą (48 800 Lt), iš esmės keistųsi kvalifikacija – iš BK 181 straipsnio 3 dalies į 2 dalį, nes turto prievartavimo suma sumažėtų iki 16 800 Lt. Tai yra esminis pažeidimas, kurio apeliacinis teismas neišnagrinėjo tinkamai, todėl yra sąlyga grąžinti apeliacinės instancijos teismui ištaisyti šią klaidą.

2.6. Apeliacinis teismas pažymėjo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistiesiems nepavyko užvaldyti turto, nes jie buvo sulaikyti. Kasatoriui kelia abejonių BK 22 straipsnio šiuo atveju taikymas, nes nuosprendyje nėra nusikaltimo sudėties subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių. Teismas apie tai nepasisakė, išvados neišsamios, be to, iš kaltinimo matyti, kad buvo sudaryta ne pagrindinė, o preliminarioji sutartis, kurią pats nukentėjusysis įregistravo viešajame registre ir kuri realiai nekilnojamojo turto savininko nekeičia, nes tokiai sutarčiai būtinas notarinės sutarties formos laikymasis. Preliminarioji sutartis – tai ketinimų ateityje sudaryti pagrindinę sutartį sutartis, kuri jokių pasekmių nukentėjusiajam nesukelia. Kaip matyti, jokių kitų veiksmų nuosavybei perimti tarp šalių nebuvo imtasi. O pati preliminarioji sutartis buvo pasibaigusi 2011 m. rugsėjo 21 d., o ne 2011 m. spalio 3 d., kai buvo parašytas nukentėjusiojo pareiškimas, todėl civiline prasme ji jau negaliojo. A. B. taip pat buvo sulaikytas ne šitoje byloje 2011 m. rugsėjo 19 d. dar iki pareiškimo. Pagrindinę sutartį turėjo pasirašyti ir sutuoktinės J. J., be jos įgaliojimo, notarinio sutikimo pagrindinio sandorio sudaryti negalima. Taigi argumentai, kad nusikalstama veika nebuvo įvykdyta dėl to, kad sulaikė policija, yra visiškai nepagrįsti.

2.7. Kasatorius teigia, kad V. S. ir E. S. epizode teismo nustatytos aplinkybės surašytos nelogiškai, vadovaujantis prielaidomis padarytos išvados dėl galimai padarytų nusikaltimų yra neišsamios bei abstrakčios, neatskleista nusikaltimų sudėtis, sutarčių, jų pobūdžio ir turinio vertinimai padaryti nesivadovaujant galiojančiais teisės aktais tiek baudžiamąja prasme, tiek civiline prasme. Apeliacinis teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojo R. A. parodymais, o vadovavosi iš esmės prieštaringais ikiteisminio tyrimo metu duotais V.

S. parodymais, suinteresuotos duoti kaltinančius parodymus E. S. parodymais, iškraipė faktines aplinkybes dėl šulinio kasimo, neįvertino įgaliojimo, patvirtino Vilniaus m. 37-ajame notaro biure, turinio, iš kurio matyti, kad su V. S. nuteistasis pažįstamas dar nuo 2009 metų. Kasatorius teigia, kad iš V. S. parodymų matyti, jog jokio nusikaltimo prieš jį kasatorius nepadarė, tik tai, kad nemokėjo nukentėjusiajam jokių pinigų, nesirūpino juo, šis sušalo pirštus, kuriuos jam amputavo. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad kasatorius neteikė legalių teisinių paslaugų.

Apeliacinis teismas pažymėjo, kad V. S. buvo asocialus žmogus, neturėjo lėšų atsiskaityti už jam suteiktas paslaugas, todėl teismas netiki, kad kasatorius padėjo dėl gerų ketinimų, tačiau tokia išvada nelogiška, padaryta neįsigilinus į bylos esmę, nes kasatorius neslėpė tikėjęsis uždirbti ir toks elgesys yra teisėtas. Apeliacinis teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad V. S. turėjo išorinių kūno pažeidimų, neįrodė nukentėjusiajam sudarytų netinkamų gyvenimo sąlygų, o padarė prielaidomis pagrįstas išvadas.

Nelogiška, niekuo nepagrįsta ir nemotyvuota teismo išvada, kad (duomenys neskelbtini) kaime V. S. buvo kontroliuojamas, nes jis veiksnus asmuo, turėjo mobilųjį telefoną, skambino, bendravo ir su E. S. ir su kasatoriumi, nėra duomenų, kad jis buvo sumuštas, surištas, ar jam leido kas nors vaistus. Taigi kaltinimo dalis dėl galimai nusikalstamų veiksmų prieš nukentėjusįjį V. S. yra vien prielaidos, išvedžiojimai ir samprotavimai. Kasatorius pažymi, kad nukentėjusysis V. S. teisme nebuvo apklaustas, tik buvo paskelbti jo abejotini, neišsamūs parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas iškraipė.

Liudytojų parodymai iš esmės perrašyti iš kaltinamojo akto, juos konspektuojant, o posėdyje duotų parodymų teismas visiškai nevertino, o apeliacinis teismas taip pat nesugretino apeliaciniame skunde išdėstytų liudytojų parodymų. Iš nukentėjusiosios E. S. elgesio galima spręsti, kad ji neadekvačiai reaguoja į normalius dalykus, linkusi elementarų bendravimą sureikšminti, dėl to pagal jos parodymus negalima vertinti nuteistųjų veiksmų kaip nusikalstamų (grasinimo pakenkti jos vyrui ir pan.). Kasatorius pažymi, kad nagrinėjamu atveju vekseliais buvo įforminti ne paskolos santykiai, o užtikrintas už V.

S. prisiimtų įsipareigojimų tinkamas įvykdymas. Taip pat atsižvelgtina į Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimą dėl paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo. Toje byloje V. S. davė parodymus teisme – šios aplinkybės patvirtina, kad per prievartą jis nebuvo išvežtas, nes dalyvavo teismo posėdyje, davė parodymus spalio, lapkričio, gruodžio mėnesiais. Kad tarp V. S., jo brolio D. S. ir E. S. buvo kilęs ginčas, patvirtina V. S. prašymas Kaišiadorių r. apylinkės teismui, kuris parodo, kad brolis grasino nukentėjusiajam dėl buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini).

Iš įgaliojimo kopijos, mirties liudijimo, pareiškimo matyti, kad 2009 m. lapkričio 9 d. V. S. įgaliojo A. B. vesti paveldėjimo bylą po V. S. mirties, atstovauti jam teisme dėl D. S. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo ir kt. Šis įrodymas paneigia, kad kasatorius su V. S. susipažino 2010 m. rugsėjo 14 d., kai priėjęs pasiūlė darbą užsienyje, neva išvežė apgaule, nes, kaip byloja šis oficialus dokumentas, jis dar prieš metus iki kaltinime minėtų įvykių atstovavo V. S. pagal įgaliojimą. Pagal nukentėjusiosios E. S. pareiškimą 2010 m. spalio 19 d. buvo pradėtas ir vėliau nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl V.

S. dingimo; toje byloje yra reikšmingų duomenų, patvirtinančių, ar buvo nukentėjusysis per prievartą išvežtas, ar ne, ir juos būtina pridėti prie šios bylos. Kasatorius pažymi, kad šiame epizode kasatorius reikalavo tik teisėtomis priemonėmis apmokėti tai, ką jis išleido, patyrė, sumokėjo (darbo laiko sąnaudos, benzinas, V. S. gyvenimas, išlaikymas, drabužiai, vaistai, ryšio priemonės, telefoninių pokalbių kortelės, advokato išlaidos, bylinėjimosi žyminiai mokesčiai, gimimo, mirties, testamento dublikatų, įgaliojimo ir kitų dokumentų, VĮ Registrų centras pažymų išrašų, registracijos išlaidos, tarpininkavimo mokestis sumokėtas N. M. ir I.

G. 1500 Lt, V. S. skolos kasatoriaus motinai 2000 Lt., negauti teisėti lūkesčiai ir kt.), veikdamas išimtinai išduoto V. S. teisėto įgaliojimo pagrindu. Be to, atsižvelgtina į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimu numatytas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio.

Visas išlaidas kasatorius nurodė savo rašytiniuose paaiškinimuose ir pateikė rašytinių dokumentų, kurių teismas nepripažino įrodymais dėl to, kad tai buvo kopijos, tačiau nesiėmė iniciatyvos jų išreikalauti iš valstybinių įmonių. Teismai, darydami išvadas apie kaltinamųjų kaltę dėl minėtos veikos padarymo, vadovavosi tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, tačiau neišdėstė netiesioginių įrodymų ir, esant duomenų turinio nevientisumui, nesutapimams, juos užpildė savo samprotavimais bei tikimybiniais svarstymais.

Kaltinamiesiems inkriminuota veika turėjo būti išsamiai ištirta ir teisiškai pagrįsta, kuo pasireiškė inkriminuoti veiksmai ir tikslai – pasikėsinimas prievartauti turtą, tačiau teismas to išsamiai neanalizavo ir tinkamai nevertino.

2.8. Kasatorius nurodo, kad apeliaciniu skundu buvo prašoma atnaujinti įrodymų tyrimą ir iškviesti apklausai svarbius liudytojus A. S. ir V. A., tačiau šiems neatvykus į posėdį teismas nesiėmė priemonių jų atvesdinti ir bylą išnagrinėjo jų neapklausus. Taip pat teismas atmetė nuteistojo prašymus apklausti liudytojus notarę J. D., advokatą G. P., kurių parodymai turėjo esminės reikšmės vertinant nukentėjusiojo parodymus ir bylos aplinkybes, taip pažeisdamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto nuostatą, jog kaltinamasis turi teisę į tai, kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams, taip pat BPK 7 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies, 270 straipsnio 1 dalies nuostatas. Taip pat apeliacinės instancijos teismo buvo prašoma išreikalauti iš visų medicininių įstaigų duomenis apie A. J. psichinę būklę, gydymąsi ambulatoriškai ir stacionaruose, nes yra duomenų (dokumentų kopijų), iš kurių yra pagrindo manyti, kad nukentėjusysis sirgo įvairiomis psichinėmis ligomis, tačiau teismas prašomų dokumentų originalų neišreikalavo. Taip pat buvo prašoma iškviesti ir apklausti specialistus, surašiusius išvadas dėl dūrių, morfino, 1 heroino čekio nustatymo, tačiau teismas tokį prašymą atmetė, nors tai turėjo esminės reikšmės bylai, vertinant, iš kur atsirado dūriai, praėjus dviem savaitėms po įvykių, kai asmuo iki apžiūros vartojo intraveninius narkotikus, o šios aplinkybės ekspertui nebuvo atskleistos. Apeliacinio teismo buvo prašoma paskirti lombardo apsaugos kamerų vaizdo įrašo ekspertizę siekiant nustatyti jo autentiškumą, tačiau teismas prašymą nepagrįstai atmetė.

2.9. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas nuosprendžiu neišsprendė nuteistojo L. B. priklausančiam visam turtui pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – arešto civilinių ieškinių užtikrinimui panaikinimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, kurį taikė prokuratūra ikiteisminio tyrimo metu, vėliau tęsė teismas nutartimi 2013 m., bylą perdavus nagrinėti teismui.

2.10. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismo metu bylą nagrinėjo vienas iš trijų teisėjų Algimantas Valantinas, kuris pirmiau nagrinėjo jo skundą dėl kardomosios priemonės suėmimo pratęsimo ikiteisminio tyrimo metu. Pažymėtina, kad ši byla 2011 m. spalio 10 d. sprendimu buvo sujungta su kita byla Nr. 14-1-01258-11, ir iki 2012 m. kovo mėnesio, kol buvo atskirta, kardomoji priemonė buvo tęsiama atsižvelgus ir šioje byloje pateiktą įtarimą pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Taigi apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teisėjas pažeidė nešališkumo principą objektyviuoju aspektu, nes išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje ikiteisminio tyrimo metu nagrinėjo įtariamojo ir įtariamojo gynėjo skundą dėl kardomosios priemonės suėmimo pratęsimo pagrįstumo klausimą, ir suimtojo skundą atmetė. Šis teisėjas vertino ikiteisminio tyrimo duomenis, pasisakė dėl įtarimo pagrįstumo ir bylos faktinių aplinkybių – tai rodo išankstinę teisėjo nuomonę dėl atskirų proceso dalyvių ar bylos baigties.

3. Kasaciniu skundu nuteistasis L. B. prašo teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

3.1. Kasatorius nurodo, kad teismai nuosprendžiais priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, nes darydami išvadas dėl faktinių aplinkybių pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, bylos įrodymus ištyrė neišsamiai, įvertino atskirai vienus nuo kitų, vertino fragmentiškai, epizodiškai ir nenuosekliai, visus neaiškumus įvertino kaltinamojo nenaudai. Šie pažeidimai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą. Be to, nebuvo paisoma susiklosčiusios teismų praktikos, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punkto bei Europos Žmogaus Teisių Teismo nuostatų dėl visapusiško, objektyvaus ir nešališko bylų išnagrinėjimo. Teismai, pripažindami L. B. kaltu ir nuteisdami pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 3 dalį, 189 straipsnio 1 dalį, tiksliai nesuformulavo nuosprendžio nustatomosios dalies, iš kurios būtų aišku, kokiu jo elgesiu buvo padaryta nusikalstama veika, t. y. nenurodė visų reikšmingų veikos kvalifikavimui ir bausmės skyrimui faktinių aplinkybių. Teismo sprendimas yra neteisėtas ir dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo nuostatų aiškinimo bei taikymo, kiek tai susiję su BK 181 ir 294 straipsnio atribojimu. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai įvertino tiek byloje esančius įrodymus, tiek kaltinamųjų, nukentėjusiojo skunduose nurodytus argumentus, neatliko tikslios tiek atskirų, tiek visų įrodymų nuoseklios analizės, ypač nukentėjusiųjų parodymų prieštaringumo ir neatitikties visos surinktos medžiagos, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalga dėl Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje, taip pat nevisapusiškai atskleidė veikų objektyviuosius požymius ir subjektyviuosius, t. y. L. B. kaltės turinį, neištyrė esminių bylos aplinkybių ir nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų.

3.2. Analizuodamas turto prievartavimo iš A. J. epizodą, kasatorius iš esmės pateikia tų pačių faktinių aplinkybių ir bylos duomenų analizę bei tuos pačius argumentus, kritikuodamas teismų atliktą įrodymų surinkimą, vertinimą, faktinių aplinkybių nustatymą ir išvadų dėl jų padarymą, kaip ir nuteistojo A. B. kasaciniame skunde.

3.3. Kasatorius taip pat nurodo, kad epizode dėl įsigijimo nusikalstamų būdu gauto turto abiejų instancijų teismų išvados yra visiškai nepagrįstos. Nuosprendžiuose be prieštaringai vertinamų nenuoseklių A. D. parodymų ir paaiškinimų teisme, kuriems, nuteistojo manymu, turėjo įtakos nusikalstamas veikas tyrę pareigūnai, daugiau nėra jokių kasatoriaus kaltę patvirtinančių įrodymų. Baudžiamosios bylos medžiagoje yra lombardo kvitai, paimti iš A. D.; taip pat teismo posėdžio metu kasatorius pateikė kitus kvitus ir registracijos žurnalo kopiją, kurie patvirtina, kad A. D. yra turėjęs reikalų su lombardais, pardavinėjo įvairius daiktus ir juvelyrinius daiktus. Tai, kad lombardo kvite nurodyta 38 g svorio grandinėlės, o pagal bylą matyti, kad tokio svorio grandinėlių A. D. nebuvo pavogęs, tik patvirtina, kad šie juvelyriniai dirbiniai nėra nusikaltimo objektai, pavogti iš buto (duomenys neskelbtini). Be to, lombardo įkeitimo kvite yra grafa, kurioje parašyta, kad įkaito davėjas patvirtina, jog daiktas, kurį jis įkeičia, nėra įgytas nusikalstamu būdu, šalia yra A. D. parašas – liudytoja A. S. patvirtintų šias aplinkybes. Teismas šių įrodymų nepagrįstai nevertino. Kasatoriaus manymu, liudytojas A. D. yra linkęs meluoti ir fantazuoti, be to, yra narkomanas ir daug kartų teistas, todėl jo parodymai ir paaiškinimai teisme vertintini kritiškai. Teismai šioje dalyje nenurodė, kuo vadovaujasi priimdmi apkaltinamąjį nuosprendį, tik apsiribojo įvairių įrodymų išvardijimu, kurie niekaip nepagrindžia L. B. nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio tyčios (žinojimo, kad daiktai galbūt vogti).

3.4. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo, kiek to buvo prašoma apelianto, neatvesdino ir neapklausė svarbių liudytojų A. S., V. A., notarės J. D., advokato G. P. ((duomenys neskelbtini), Vilnius). Teismai atsisakę apklausti gynybos liudytojus nepaisė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos ir pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktą, BPK 7 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalis, 270 straipsnio 1 dalies nuostatas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neišreikalavo iš visų medicininių įstaigų duomenų apie A. J. psichinę būklę, gydymąsi ambulatoriškai ir stacionaruose, neiškvietė ir neapklausė specialistų, surašiusių išvadas dėl dūrių, morfino, 1 heroino čekio nustatymo, atsisakė paskirti lombardo apsaugos kamerų vaizdo įrašo ekspertizę.

3.5. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nuosprendžiu neišsprendė nuteistojo L. B. priklausančiam visam turtui pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – arešto civilinių ieškinių užtikrinimui panaikinimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, kurį taikė prokuratūra ikiteisminio tyrimo metu, vėliau tęsė teismas nutartimi 2013 m., bylą perdavus nagrinėti teismui.

3.6. Nuteistasis L. B. kasaciniame skunde nurodo, kad teismai netinkamai įvertino bausmės skyrimo pagrindus, nes iki sulaikymo ir nuosprendžio priėmimo metu jis dirbo bendrovėje UAB „R. C.‘, UAB „M.“, t. y. pajamos buvo ir yra uždirbamos iš teisėtų ir legalių šaltinių, tai patvirtina pateikta pažyma iš darbovietės. Jis turi mažametę dukterį P. B., gimusiai 2012 m. Byloje pateikta charakteristika iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus, kuri nuteistąjį apibūdino teigiamai, jo teistumai yra išnykę. Šiuo metu jis dirba, turėjo legalų pragyvenimo šaltinį, gavo pajamas iš teisėtų pajamų šaltinių. Kasatoriaus manymu, jam taikytinos BK 54 straipsnio nuostatos ir bausmė mažintina. Dar 2014 m. liepos mėn. pabaigoje, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas Viktoras Kažys, spręsdamas L. B. skundą dėl kardomosios priemonės suėmimo pratęsimo ir kardomąją priemonę panaikinęs, nutartyje pažymėjo, kad turto prievartavimu kaltinamas nuteistasis nepagrįstai ilgą laiką buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje– kalėjime ir tai nepateisinamai ilgas laiko tarpas gana nesudėtingoje baudžiamojoje byloje. Nuteistojo įsitikinimu, nuosprendyje nėra jokių įrodymų, kad jis dalyvavo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pateikti argumentai įrodo, kad teismas nuosprendį grindė iš esmės spėliojimais, prielaidomis, o ne įrodymais, dėl to nuteistasis dėl visų kaltinimų išteisintinas, neįrodžius jo dalyvavimo nusikalstamoje veikoje.

4. Nuteistųjų A. B. ir L. B. gynėjas advokatas Gintaras Putvinskis dėl kiekvieno iš ginamųjų padavė atskirus kasacinius skundus, kuriais prašo teismų sprendimus panaikinti ir A. B. bei L. B. išteisinti arba jų veiką perkvalifikuoti iš BK 181 straipsnio 3 dalies į 294 straipsnį ir paskirti švelnesnes bausmes arba pakeisti nuosprendžio dalį dėl bausmių skyrimo ir paskirti jiems švelnesnes bausmes.

4.1. Abu advokato G. Putvinskio kasaciniai skundai grindžiami iš esmės tapačias argumentais, dėl to aptariami kartu. Kasatorius nurodo, kad skundžiami nuosprendžiai yra neteisėti ir nepagristi, teismai nenurodė savo išvadų faktinių ir teisinių argumentų (conditio sine ąua non), nuosprendžiai prieštarauja procesinės ir materialios teisės normoms, teismai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, skirtas užtikrinti teisminio nagrinėjimo išsamumą ir priimamų procesinių sprendimų objektyvumą, nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, pirmosios instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos į statymu garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismams išsamiai išnagrinėti bylą, priimti teisingą nuosprendį. Teismai nuosprendžius pagrindė iš esmės tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, visiškai neatsižvelgė ir nevertino ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu tirtų įrodymų visumos, o palankių nuteistajam įrodymų teismai neanalizavo ir nevertino. Pabrėžtina, kad teismai nuosprendžių aprašomojoje dalyje išdėstė baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, tačiau nepateikė pagrįstų išvadų ir motyvų, kuris iš įrodymų patvirtina ar paneigia nusikalstamos veikos sudėties buvimą, nepateikė inkriminuojamos nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų. Nuosprendžiuose teismai argumentuotai nepasisakė, kodėl nesirėmė nuosekliais A. B., L. B. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, taip pat nesirėmė liudytojų J. B., O. B., A. G., S. P., nukentėjusiosios E. S. duotais parodymais, palankiais nuteistiesiems. Teismai rėmėsi nukentėjusiojo A. J. nenuosekliais parodymais, kuriuos procese jis keitė 6 kartus. Byloje nustatyta ir pats nukentėjusysis patvirtino, kad vartoja stiprias intravenines narkotines medžiagas, byloje yra duomenų, kad nukentėjusysis teistas, taip pat ir už sukčiavimą. Teismai rėmėsi nepatikimais įrodymais, nevertino visų byloje esančių įrodymų kaip visumos, neįsitikino jų pakankamumu, nepašalino visų įrodymų prieštaravimų ir grindė savo išvadas dėl nuteistųjų kaltumo abejonių keliančiais duomenimis.

4.2. A. J. epizode viso proceso metu A. B. ir L. B. davė nuoseklius parodymus, kad jokios psichinės prievartos ar fizinio smurto prieš nukentėjusįjį jie nenaudojo. Nors nukentėjusysis keitė parodymus, bet bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje jis teisme dar kartą paaiškino, kad nuteistieji prieš jį jokių nusikalstamų veikų neatliko, jokios prievartos nenaudojo, ir prašė juos išteisinti. Analogišką prašymą A. J. suformulavo ir savo apeliaciniame skunde bei nurodė savo parodymų keitimo aplinkybes. Nuteistųjų gynėjas kasaciniuose skunduose dėsto faktines aplinkybes ir pažymi, kad byloje esantys dokumentai patvirtina, jog tarp nuteistųjų ir A.

J. susiklostė civiliniai santykiai anksčiau, nei yra nurodyta pareikštuose įtarimuose. 2010 m. įgaliojimo išdavimas patvirtina, kad nukentėjusysis pasitikėjo A. B., išdavė įgaliojimą savo valia. Notarinio patvirtinimo žyma yra pakankamai rimtas garantas, kad sandoris įvyko būtent tokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis, kokios nurodytos patvirtintame dokumente. Taip pat abu nuteistieji kategoriškai teigė, kad nebuvo naudota jokia prievarta. A. J. pareiškimai, rašyti Generalinei prokuratūrai, jo lankymasis STT buveinėje, antstolio faktinio konstatavimo protokolas, filmuota (fotografuota) medžiaga, SMS žinutės iš esmės paneigia smurto versiją prieš A.

J.. Apkaltinamajame nuosprendyje teismas dėl SMS žinučių nepasisakė, netyrė aplinkybių, ar galėjo naudotis ir kokiu telefonu naudojosi nukentėjusysis; apeliacinės instancijos teismas dėl SMS žinučių pasisakė lakoniškai, esą jos yra neinformatyvios. Teismų nuosprendžiuose padaryta išvada, kad A. J. iš (duomenys neskelbtini) kaimo paskambino R. S., patvirtina gynybos versiją, jog nukentėjusysis naudojosi mobiliuoju telefonu ir galėjo bet kada kreiptis pagalbos į valstybės institucijas, bet užuot tai padaręs paskambino savo pažįstamam R.

S.. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuteistieji nuosekliai nurodė tas pačias aplinkybes dėl preliminariosios sutarties pasirašymo ir vykimo į sodybą bei ten buvimo aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas tenkino gynėjo prašymą apklausti policininkus, kurių liudijimai yra pakankamai objektyvūs įrodymai apie A. J. buvimo kaime sąlygas. Filmuota medžiaga iš lombardo patalpų parodo sistemingą A. J. lankymąsi lombardo patalpose, iš to galima daryti patikimą išvadą, kad smurtas prieš jį, jo svaiginimas vaistais, laikymas ilgesnį laikotarpį yra neįmanomas, taip pat įrodo, kad A.

J. davė parodymus, neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių. Teisminio nagrinėjimo metu kaltinamieji teismui pateikė CD laikmeną, tačiau teismas atsisakė vertinti ją kaip įrodymą ir tokią išvadą padarė nepaskyręs fonoskopinės ar kitos rūšies ekspertizės, neišsiaiškinęs įrašo turinio, laiko, vietos. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis ir nuteistieji pripažino, kad įraše yra nukentėjusysis, patvirtino kitas svarbias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas nepriėmė gynėjo teikiamos filmuotos medžiagos originalaus kaupiklio, kuriuo būtų galima nustatyti reikiamas aplinkybes, pasisakė, kad tai netikslinga, o dėl esamos vaizdo medžiagos – kad nėra pagrindo nesutikti su apygardos teismo išvada, kad tai nereikšminga, be to, pateiktas ne originalas.

Abejodamas vaizdo įrašo padarymo aplinkybėmis ar autentiškumu teismas turėjo įrodymų tyrimo metu atlikti tam tikrus procesinius veiksmus (kviesti atitinkamos srities specialistą duoti paaiškinimus apie galimą įrašo sumontavimą ar paskirti fonoskopinę ekspertizę), tačiau įrodymų tyrimo metu jokių abejonių dėl įrašo autentiškumo nebuvo, tiek nuteistieji, tiek nukentėjusysis pripažino įrašo padarymo aplinkybes, laiką, todėl teismų motyvas atmesti šį įrodymą yra nepagrįstas.

4.3. Byloje yra dokumentų, iš kurių matyti, taip pat ir teisme patvirtino pats nukentėjusysis, kad tuo metu, kai jis galimai buvo laikomas kaime, jis buvo Vilniuje ir tvarkė dokumentus notarų biure, VĮ Registrų centras, antstolių kontoroje, iš Lietuvos pašto siuntė laiškus. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pateiktos tik dokumentų kopijos, o tai esą nieko nepatvirtina, neatsižvelgė į tai, kad gynyba apie nukentėjusiojo siųstus dokumentus duomenų gauti negali, o nei ikiteisminis tyrimas, nei teismai šios versijos nepatikrino. Asmenį pripažinus kaltu, remiantis vien tik daugybę kartų teisto asmens, taip pat ir už sukčiavimų, su kuriuo buvo kilęs finansinis konfliktas, parodymais, ir kuris vartoja intravenines narkotines medžiagas, o ir jo parodymai yra itin nenuoseklūs, būtų pažeidžiamas įrodinėjimo išsamumo principas (tęstis unus tęstis nulius). Gynėjo nuomone, teismai rėmėsi nepatikimais įrodymais, nevertino visų byloje esančių įrodymų kaip visumos, neįsitikino jų pakankamumu, nepašalino visų įrodymų prieštaravimų ir grindė kaltinimą abejonių keliančiais duomenimis bei prielaidomis. Specialisto išvados, kuriose nurodyta, kad nukentėjusiojo kūne yra adatų dūrių pėdsakų ar mėlynė po akimi, esant duomenų, kad nukentėjusysis sistemingai naudoja intraveninius narkotikus ir gyvena pavojingą gyvenimo būdą, nėra kaltės įrodymas. Be to, specialistas neatsakė į svarbų klausimą, ar dūrius galėjo padaryti pats tiriamas asmuo. Byloje yra pakankamai duomenų, kad nukentėjusysis vartojo intraveninius narkotikus. Kasatorius pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog A. J. namų valdą norėjo įsigyti ir L. B., ir R. S., V. K., V. R., tačiau jų parodymuose nėra teigiama, kad jie matė smurtavimo ar prievartos faktus. A. B. ir L. B. nusikalstamos veikos tiek objektyvieji požymiai – veika, padariniai, tiek subjektyvusis požymis kaltė, byloje nėra nustatyti.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistųjų nesusiklostė civiliniai santykiai. Su tokia išvada gynėjas nesutinka. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tarp nukentėjusiojo ir A ir L. B. iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo buvo susiklostę civiliniai santykiai, nors A. J. ir tvirtino, kad notarinėje kontoroje įgaliojimą išdavęs ir kitus dokumentus pasirašęs būdamas apsvaigęs ir nesuvokdamas ką darantis, tačiau teismas nesiaiškino šių aplinkybių ir neapklausė net tvirtinusio įgaliojimą notaro. Tais atvejais, kai kaltininkas prievarta įgyvendina jam ar kitam asmeniui priklausančią turtinę teisę (tikrą ar tariamą), veika nekvalifikuojama kaip turto prievartavimas, tačiau gali sudaryti savavaldžiavimo požymius (BK 294 straipsnis). Jei būtų konstatuota, kad nuteistieji atliko prievartinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusiuosius, jų veika nuosprendyje kvalifikuota netinkamai, kvalifikuojantis požymis „laisvės atėmimas“ nuosprendyje nurodomas nepagrįstai. A. B. ir L. B. veiksmuose nenustatyti objektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymiai.

4.5. Kasaciniame skunde dėl nuteistojo A. B. nurodoma, kad nepagrįstos teismų išvados ir dėl V. S. laisvės atėmimo – jis turėjo mobiliojo ryšio telefoną, nebuvo nei saugojamas, nei užrakintas. Kasatoriaus manymu, jo ginamasis neatliko jokių veiksmų, dėl kurių būtų apribota V. S. laisvė bet kokiu mastu. Apeliacinės instancijos teiginys, esą BK 181 straipsnio 2 dalies inkriminavimui nebūtina visiškai apriboti nukentėjusiojo laisvę, yra pakankamai kontraversiškas – atlyginimo nemokėjimas ar maisto neteikimas nelaikytinas nei visišku, nei daliniu laisvės ribojimu. Be to, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje per plačiai aiškino BK 181 straipsnio 2 dalies požymį – turto prievartavimą atimant laisvę. Pažadas įdarbinti ar pusamžio vyro nemaitinimas negali būti laikomas nei visišku, nei daliniu laisvės apribojimu. Nei A. B., nei J. B. neturėjo pareigos nukentėjusiajam, kuris tuo metu buvo vidutinio amžiaus vyras, virti valgį ar rūpintis jo avalyne. Aplinkybės, kad, pasak ginamojo ir liudytojų, V. S. išgerdavo ir nemėgo rūpintis buitimi, prievolės juo rūpintis ginamajam neužtraukė. Jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių bet kokią prievartos formą V. S., byloje nėra. Iškeldinimą iš buto E. S. siejo ne su fizine prievarta, bet su jai nepalankiu teismo sprendimu civilinėje byloje, tą ji pažymėjo duodama parodymus teisme. Teisminio nagrinėjimo metu apklausiant kaltinamąjį A. B., E. S. sutiko su kaltinamojo pozicija. Teisme E. S. raštu atsisakė civilinio ieškinio. Be to, A. B. teismui pateikė nukentėjusiosios raštą, kuriame ji ranka parašė, kad sumokėjo pinigus pagal vekselį ir pretenzijų neturi.

4.6. Nuteistojo gynėjas pažymi, kad nuosprendyje nepagrįstai teigiama, jog A. B. teistas. Jis iki šio įvykio buvo neteistas, Vilniaus psichikos sveikatos centre į įskaitą neįrašytas, Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydytas, į Vilniaus priklausomybės ligų centro priežiūros grupę neįrašytas, Lukiškių TEK, kur buvo be apkaltinamojo nuosprendžio penkerius metus charakterizuojamas teigiamai, kalinių subkultūros nepalaiko, turi aukštąjį išsilavinimą, siekia tolimesnio išsilavinimo, iki suėmimo dirbo, turi gyvenamąją vietą, augina tris vaikus. Be to, jo administracinės nuobaudos nebegalioja, todėl A. B. yra laikomas administracine tvarka nebaustas. Iš kasacinio skundo turinio galima spręsti, jog, advokato manymu, jo ginamajam paskirta per griežta bausmė, kuri turėtų būti švelninama ir dėl pernelyg ilgos proceso trukmės.

4.7. Kasaciniame skunde dėl nuteistojo L. B. advokatas išreiškia nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo subjektyviojo šališkumo, nes šioje byloje buvo reikštas nušalinimas, abejojant teismo nešališkumu, kadangi ta pati teisėja jau buvo nuteisusi L. B. prieš šešerius metus. Procese galėjo susidaryti įspūdis, kad teisėja tendencingai ir nepalankiai vertina ginamojo paaiškinimus bei prašymus.

4.8. Kasatoriaus manymu, dėl L. B. nuteisimo pagal BK 189 straipsnio l dalį nėra jokių įrodymų, tik prieštaringai vertinami A. D. parodymai ir paaiškinimai teisme. Kodėl skiriasi liudytojo parodymai ir kokios aplinkybės privertė jį pakeisti ir duoti skirtingus, prieštaringus ir nenuoseklius parodymus, teismai neatsakė. Baudžiamosios bylos medžiagoje yra lombardo kvitai, paimti iš A. D., kuriuo lombardo darbuotojai formaliai deklaruoja, kad vogtų daiktų nesuperka ir į lombardą nepriima, o įkaito davėjas pasirašydamas po tokiu teiginiu patvirtina, kad yra nesąžiningas, ir nuslepia nuo lombardo darbuotojo, kad daiktas yra įgytas nusikalstamu būdu.

4.9. Kasaciniame skunde pažymima ir tai, kad iki šio įvykio L. B. nebuvo teistas (teistumas išnykęs), Vilniaus psichikos sveikatos centre į įskaitą neįrašytas, Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydytas, į Vilniaus priklausomybės ligų centro priežiūros grupę neįrašytas, dirbantis, turi gyvenamąją vietą, administracine tvarka nebaustas. Iki sulaikymo dirbo bendrovėje UAB „R. C.“, t. y. pajamos buvo uždirbamos iš teisėtų ir legalių šaltinių, tai patvirtina pateikta pažyma iš darbovietės. L. B. turi mažametį vaiką, gimusį 2012 m. Taip pat byloje pateikta charakteristika iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus, kuri charakterizavo ginamąjį teigiamai, jis laikėsi vidaus tvarkos taisyklių, nepalaikė kriminalinės subkultūros apraiškų, teigiamai reagavo į taikomas socialines reabilitacines programas, todėl, gynėjo nuomone, teismai nepakankamai atsižvelgė į šias aplinkybes.

4.10. Kasatoriaus manymu, šioje byloje galima kalbėti apie mažesnį rūšinį pavojingumą, palyginti su analogiškų nusikalstamų veikų pavojingumu. Asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį teismas taip pat turi įvertinti, spręsdamas bausmės paskyrimo ar vykdymo atidėjimo klausimą. Byloje yra pakankamai duomenų, rodančių kad L. B. vaidmuo tariamai daromo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis. Byloje nenustačius bendrininkavimo laipsnio ir pobūdžio, aktyvumo, manytina, kad tokia aplinkybė savaime sunkinančia nelaikytina, esant pakankamai įrodymų apie L. B. antraeilį vaidmenį, nepripažintinas bendrininkavimas kaip sunkinanti aplinkybė.

5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė atsiliepimu į nuteistųjų A. B., L. B. ir jų gynėjo advokato Gintaro Putvinskio kasacinius skundus prašo juos atmesti.

5.1. Prokurorė nurodo, kad kasatoriai nepagrįstai teigia, jog bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai. Skunduose nesutinkama su teismų sprendimuose išdėstyta įrodymų analize, argumentais ir motyvais, tačiau tai, kad kasatoriai nesutinka su teismų padarytomis išvadomis, negali būti vertinama kaip teismų padaryti pažeidimai. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą vadovaudamasis BPK nuostatomis, nuosprendį pagrindė teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, nurodė, kodėl ir kuriais įrodymais rėmėsi bei kodėl kaltinamųjų parodymus vertina kritiškai.

Teismas įvertino byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė pakankamai detalia įrodymų visumos analize. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas L. B. atžvilgiu, Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos nedraudžia teisėjui nagrinėti skirtingu laiku teisme gautas to paties kaltinamojo bylas, todėl vien tik ta aplinkybė, kad teisėja buvo nagrinėjusi kitą L.

B. bylą, nevertintina kaip teismo šališkumas. Apeliacinės instancijos teismas pagal paduotų apeliacinių skundų argumentus išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, dar kartą įvertino įrodymus, nuosprendyje išdėstė įrodymus bei motyvus, paaiškinančius ir pagrindžiančius teismo sprendimą, bylą išnagrinėjo ir nuosprendį surašė vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymų nuostatomis ir tinkamai taikė Baudžiamojo kodekso nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir argumentuotai, remdamasis Lietuvos Aukščiausio Teismo praktika, pasisakė dėl visų esminių apeliacinių skundų argumentų.

Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad apeliacinės instancijos teismas bylos neišnagrinėjo tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniuose skunduose. Taip pat baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas A. B. atžvilgiu, nes šioje byloje nė vienas iš trijų bylą nagrinėjusių teisėjų A. B. skundo dėl kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo ikiteisminio tyrimo metu nėra nagrinėjęs (BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

6. Nuteistųjų A. B., L. B. ir jų gynėjo advokato Gintaro Putvinskio kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

7. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių BPK pažeidimų. BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Kasacinėse nutartyse ne kartą pažymėta, kad kasacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą tikrina pagal žemesnių instancijų teismų byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes, o tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas įrodymų gavimo teisėtumas, jų ištyrimas ir vertinimas, patikrina, ar tai padaryta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, tačiau nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9/2013, 2K-172/2014, 2K-517-303/2015, 2K-587-697/2015).

7.1. Iš kasacinių skundų turinio ir juose pateiktų reikalavimų pagrindžiančių argumentų matyti, kad juose yra ir teiginių, kuriais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų išvados, susijusios su įrodymų vertinimo klausimais, ginčijamos ne teisės taikymo, o faktų nustatymo pagrįstumo aspektu. Didžiąją dalį nuteistųjų A. B., L. B. ir jų gynėjo G. Putvinskio kasacinių skundų sudaro argumentai, kuriais iš esmės neigiamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir šių teismų išvados dėl įrodymų vertinimo.

7.2. Pažymėtina ir tai, kad atskiri kasacinių skundų argumentai dėl nepašalintų prieštaravimų, šališko, neišsamaus įrodymų vertinimo ir kiti panašūs teiginiai apie įstatymo nustatyta tvarka neįrodytą asmenų kaltumą, nors ir siejami su baudžiamojo proceso nuostatų pažeidimais, tačiau ne tik yra deklaratyvūs (nepagrįsti jokiais teisiniais argumentais), bet ir neatitinka bylos medžiagos bei teismų sprendimų turinio. Tokie nurodyti skundų teiginiai, atsižvelgiant į BPK 369 straipsnio, 376 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Šiuo atveju skundžiamas įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms ir yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Klausimas, ar teisingai įvertinti įrodymai ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, Nr. 2K-33/2014, 2K-525-648/2015).

Dėl kasatorių skunduose nurodyto BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo

8. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nuteistųjų apeliacinio skundo argumentų, nes neatsakė arba nemotyvuotai atsakė į jų skundų argumentus, t. y. nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

8.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali kisti atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88/2013, 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-202/2014, 2K-240/2014). Taigi apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.

8.2. Iš apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistųjų ir jų gynėjo apeliacinius skundus išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, tarp jų ir dėl įrodymų, susijusių su A. ir L. B. inkriminuotais nusikaltimais, kitų įrodymų bei bylos faktinių aplinkybių vertinimo, teismo šališkumo, ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasatoriai BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimus iš esmės grindžia nesutikimu su teismų padarytu nuteistiesiems nepalankiu įrodymų vertinimu, tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tai savaime nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

8.3. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų A. ir L. B. baudžiamojoje byloje nebuvo pažeisti 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai.

Dėl A. ir L. B. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį bei BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų

9. Visi kasatoriai turto prievartavimo iš A. J. epizode iš esmės pateikia tų pačių faktinių aplinkybių ir bylos duomenų analizę bei pateikia tuos pačius argumentus, kritikuodami teismų atliktą įrodymų surinkimą, vertinimą, faktinių aplinkybių nustatymą ir išvadų dėl jų padarymą. Pirmiausia kasatoriai atkreipia dėmesį, kad teismai nepagrįstai vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais nenuosekliais nukentėjusiojo A. J. parodymais, iš esmės apsiribodami jų turinio išdėstymu ir nepatikrindami jų patikimumo. Antra, kasatoriai teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes tarp nuteistųjų A. ir L. B. ir nukentėjusiojo A. J. buvo susiklostę civiliniai santykiai, todėl jų padaryta veika turėjo būti kvalifikuojama ne kaip didelės vertės turto prievartavimas, o kaip savavaldžiavimas.

9.1. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant nukentėjusiojo A. J. parodymus dėl teismų nustatytų reikšmingų bylos aplinkybių yra svarbūs keli aspektai. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog A. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, yra pripažintini įrodymais BPK 20 straipsnio prasme. Juolab kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo tyrėjui davė iš esmės tokius pačius parodymus. 2013 m. balandžio 4 d. teisiamajame posėdyje A. J. pradėjo teigti, kad jo duoti parodymai buvo melagingi, nes jis apšmeižė A. ir L. B., tačiau nesukonkretino, dėl kokių priežasčių. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino nukentėjusiojo A. J. 2013 m. rugsėjo 26 d. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų patikimumo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad A. J. 2013 m. rugsėjo 26 d. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme teismui paaiškino, dėl kokių priežasčių jis 2013 m. balandžio 4 d. teisiamajame posėdyje pakeitė savo parodymus kaltinamųjų naudai, nurodė asmenis, kurie A. B. prašymu reikalavo pakeisti parodymus, taip pat nurodė aplinkybes apie smurto naudojimo prieš jį faktus. Taigi A. J. prašė teismo remtis jo ikiteisminiame tyrime duotais parodymais. Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino ir A. J. dar kartą 2014 m. rugsėjo 11 d. teisiajame posėdyje pakeistų parodymų patikimumą, pažymėdamas jų nemotyvuotą pobūdį, bandymą padėti nuteistiesiems ir kartu kaip bandymą paveikti patį nukentėjusįjį.

9.2. Kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnyje yra numatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-258-699/2015, 2K-234/2014 ir kt.).

9.3. Kasatoriai taip pat kelia klausimą dėl netinkamo padarytos veikos kvalifikavimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį – kaip didelės vertės turto prievartavimo atimant asmeniui laisvę. Pagal BK 181 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas prievartavo didelės vertės turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba prievartavo turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Turto prievartavimo objektyvieji požymiai – tai neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui panaudojant psichinę prievartą. Vertimas suteikti turtinę naudą gali pasireikšti atviru reikalavimu arba kitokiu nukentėjusiojo supažindinimo būdu (raštu, veiksmu ir pan.) su turtinės pretenzijos turiniu ir su prievartiniu pobūdžiu (užuominomis leidžiant suprasti apie būtinumą mokėti duoklę). Būtinasis veikos požymis – psichinės prievartos panaudojimas, kuris gali pasireikšti įvairiais grasinimais prieš nukentėjusį ar kitą asmenį: 1) panaudoti fizinį smurtą, 2) sunaikinti ar sugadinti jo turtą, 3) paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskleidimas nepageidautinas, 4) kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Pastarasis alternatyvusis požymis apima įvairius kitokio turinio grasinimus, kurie pasireiškia kaip tyčinis pavojingas poveikis kito asmens psichikai, bauginant, kad dėl grasinančiojo tolesnių veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2007, 2K-346/2008, 2K-93/2010, 2K-203/2011, 2K-163/2012, 2K-433-507/2016).

9.4. BK 181 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas turto prievartavimą kvalifikuojantis požymis – neteisėtas laisvės atėmimas – suprantamas kaip neteisėtas žmogaus laisvės, kaip konstitucinės vertybės, atėmimas. Minėtas požymis taikytinas tada, kai laisvės atėmimas sudaro sąlygas efektyviau bauginti nukentėjusįjį arba kitaip palengvina kaltininko siekiamų tikslų įgyvendinimą. Laisvės atėmimas prievartaujant turtą gali pasireikšti: a) kaip priemonė pristatyti nukentėjusįjį į tam tikrą vietą, norint išsakyti reikalavimą ir kartu jį įbauginti; b) kaip žmogaus laikymas nelaisvėje ilgesnį laiką bauginimo ar kankinimo tikslais, pvz., verčiant pasirašyti paskolos sutartį, skambinti artimiesiems, kad paskolintų pinigų, išgaunat sutikimą ateityje įvykdyti reikalavimą ir pan.; c) kaip žmogaus pagrobimas siekiant priversti kitą asmenį sumokėti išpirką už jo paleidimą ar atlikti kitą turtinį veiksmą; d) kaip žmogaus laikymas nelaisvėje ir tokiu būdu neleidžiant jam atlikti tam tikrą turtinį veiksmą po to, kai jis nesutiko susilaikyti nuo šio veiksmo „geruoju“, pvz., kad negalėtų dalyvauti varžytynėse; e) kaip priemonė apriboti nukentėjusiojo galimybes užkirsti kelią nusikaltėlių tikslams ir pan.

9.5. Kasacinės instancijos teismo praktikoje laisvės atėmimas – tai ne tik asmens laisvės pasirinkti savo buvimo vietą, pasiekti numatytą tikslą atėmimas. Tai judėjimo laisvės atėmimas, asmens prievartinis sulaikymas, neleidžiant išeiti iš tam tikros uždaros erdvės, ar uždarant nukentėjusįjį prieš jo valią tam tikroje vietoje (uždaroje erdvėje), iš kurios jis pats neturi galimybės išeiti. Nukentėjusysis turi suvokti, kad jam atimta laisvė. Įstatymų leidėjas numatė BK 181 straipsnio 2 dalyje kvalifikuojantį požymį – prievartavimą, susijusį su laisvės atėmimu, turėdamas galvoje, kad tokios vertybės kaip laisvės atėmimas turto prievartavimo bylose esmingai didina šio nusikaltimo pavojingumą, nes palaužia valios laisvę ir iš esmės nulemia nukentėjusiojo sprendimą dėl kaltininkų reikalavimų patenkinimo. Laisvės atėmimas yra papildoma baudžiamojo įstatymo saugoma turto prievartavimo nusikaltimo sudėties vertybė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-357/2012).

9.6. Nagrinėjamoje byloje teismai patikimai nustatė, kad nuteistieji A. ir L. B. neturėjo nei tikros, nei tariamos teisės reikalauti, kad A. J., grasinant fiziškai su juo susidoroti, pasirašytų didelės vertės turto pardavimo dokumentus, taip pat tuščius popieriaus lapus, tą nukentėjusysis dėl suleistų vaistų poveikio bei grasinimų fiziškai susidoroti ir padarė. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad remiantis nukentėjusiojo A. J. parodymais buvo nustatyta, jog jis ne savo valia buvo nugabentas į apleistą namą, esantį Šalčininkų r., (duomenys neskelbtini). Šis teismas pažymėjo ir tai, jog tai, kad A. J. nedetalizavo, kokioje konkrečioje vietoje jam buvo atimta laisvė ir kiek laiko jis neteisėtai buvo laikomas, neturi reikšmės kvalifikuojant nuteistųjų veiksmus kaip vieną iš turto prievartavimo būdų – nukentėjusiojo laisvės atėmimą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo padarytai išvadai, kad vien laisvės atėmimo faktas rodo A. ir L. B. padarytų veiksmų pavojingumą. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad 2013 m. rugsėjo 26 d. teisiamo posėdžio metu ir ikiteisminio tyrimo metu duotus nukentėjusiojo A. J. parodymus patvirtina ir kiti teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai: Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada Nr. G 2994,11 (01), specialistų išvados Nr. S54/12 (01) ir Nr. TN-1975/11 (01), liudytojų R. S., V. K., V. R. parodymai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė ir nuteistųjų iškeltą versiją, kad nukentėjusysis A. J. savo noru sudarė preliminariąją sutartį dėl žemės sklypų perleidimo, nes tokiu būdu norėjo grąžinti skolą. Šis teismas kartu pažymėjo, kad, be nuteistųjų parodymų, jog A. J. buvo perduoti pinigai – 141 000 Lt, daugiau niekas to nepatvirtino. Be to, ir patys nuteistieji apie neva perduotų pinigų momentą pasakojo skirtingai, negalėjo įvardyti, kur konkrečiai jie buvo perduoti.

9.7. Taigi iš skundžiamų teismų sprendimų turinio matyti, kad teismai nuteistųjų A. ir L. B. veikoje nustatė visus BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius požymius, todėl baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

9.8. Kasacinių skundų teiginiai apie tai, kad teismai savo išvadų nepagrindė konkrečiais BPK nustatyta tvarka patikrintais, išsamiai įvertintais, BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais duomenimis, neteisingai įvertino nustatytas faktines aplinkybes, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, yra nepagrįsti ir spekuliatyvūs, neparemti teisiniais argumentais ir prieštarauja ginčijamų teismų sprendimų turiniui. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad teismai, priimdami sprendimą dėl A. ir L. B. pripažinimo kaltais pagal BK 181 straipsnio 3 dalį dėl nusikalstamos veikos prieš A. J., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, vertindami įrodymus laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindami tarpusavyje, tyrė ir analizavo tiek A. B. ir L. B. teisinančius, tiek juos kaltinančius įrodymus, susiedami juos į vientisą loginę grandinę. Nuteistųjų keltą gynybos versiją, kad reikalavimas nukentėjusįjį A. J. pasirašyti didelės vertės turto pardavimo dokumentus, taip pat tuščius popieriaus lapus buvo teisėtas, išplaukiantis iš civilinių teisinių santykių, teismai motyvuotai atmetė, o nuosprendžių aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – A. B. ir L. B. teisinančius – įrodymus. Tai, kad bylos įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų kasatoriai, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

Dėl A. B. nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (dėl A. B. ir jo gynėjo advokato Gintaro Putvinskio kasacinių skundų argumentų)

10. Kasatoriai nesutinka su teismų padarytomis išvadomis dėl A. B. nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį atimant V. S. laisvę. Už tai, kad A. B., žadėdamas darbą užsienyje, išvežė V. S. į namą, esantį Šalčininkų r., (duomenys neskelbtini), ir nemokėdamas pinigų vertė jam dirbti, nemaitino ir taip panaudodamas psichinę prievartą vertė perrašyti V. S. nekilnojamąjį turtą A. B. vardu.

10.1. Tokie kasatorių argumentai atmestini. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria žemesnės instancijos teismų padarytai išvadai, kad tokie A. B. veiksmai vertinami kaip laisvės atėmimas ir psichinės prievartos panaudojimas: 1) A. B. žinojo apie V. S. asmeninį butą, taip pat šio broliui testamentu paliktą kitą butą ir, įvertinęs šias aplinkybes, dėjo pastangas pasipelnyti iš susidariusios situacijos, t. y. turėjo savanudiškų tikslų; 2) A. B., melagingai nurodydamas V. S. apie siūlomą darbą užsienyje, turėjo galimybę paprasčiau jį išvežti į (duomenys neskelbtini) kaimą Šalčininkų r. ir savo iniciatyva taip padarė; 3) teismai pagrįstai įvertino ir tai, kad V. S. A. B. buvo kontroliuojamas verčiant jį dirbti, nemokant pinigų, neduodant maisto, t. y. tokiu būdu sudarant netinkamas gyvenimo sąlygas, dėl to pablogėjo V. S. sveikata (jis nušalo kojų pištus, kuriuos reikėjo amputuoti). Kartu buvo įvertinta ir tai, kad vėliau V. S. skubiai išvyko iš svetimos gyvenamosios vietos be A. B. žinios, t. y. rodant V. S. norą laisva valia pasirinkti savo buvimo vietą ir kad jam nebūtų trukdoma tai padaryti.

10.2. Nors kasatoriai teigia, kad teismų išvados dėl V. S. laisvės atėmimo yra nepagrįstos, nes jis turėjo mobiliojo ryšio telefoną, nebuvo nei saugojamas, nei užrakintas, tačiau ir šie kasatorių argumentai yra nepagrįsti. Viena vertus, BK 181 straipsnio 2 dalies prasme nėra būtina nustatyti, kad nukentėjusiajam būtų visiškai apribota laisvė. Laisvės atėmimas kaip turto prievartavimą kvalifikuojantis požymis taikytinas tada, kai laisvės atėmimas sudaro sąlygas efektyviau bauginti nukentėjusįjį arba kitaip palengvina kaltininko siekiamų tikslų įgyvendinimą. Kita vertus, psichinė prievarta – tai bauginimo procesas, nukreiptas sukelti aukai baimę ir palaužti jos valią. Tai, kad V. S. nepabėgo, turėdamas tokią galimybę, ir elgėsi pagal A. B. pagal jo sudarytas sąlygas, kaip tik gali reikšti tai, kad bauginimas buvo efektyvus ir kad aukos psichika buvo paveikta. Taigi, aptartų bylos faktinių aplinkybių kontekste konstatuotina, kad A. B. darė V. S. psichologinį poveikį ir apribojo jo laisvę.

10.3. Šiame turto prievartavimo epizode A. B. nuteistas ir už tai, kad siekdamas įbauginti – darydamas psichologinį poveikį nukentėjusiajai E. S., grasindamas susidoroti su ja, jos mažamečiais vaikais, atimti būstą ir pakenkti jos vyrui D. S. už tariamą V. S. išlaikymą, teismo išlaidas ir advokato paslaugas, privertė E. S. pasirašyti 15 000 Lt vekselį.

10.4. Kasatoriai taip pat teigia, jog ir ši teismų padaryta išvada nepagrįsta. Tačiau žemesnės instancijos teismai šiuos išsakytus A. B. žodžius E. S. įvertino kaip psichologinį smurtą. Nors A. B. apie pokalbį kavinėje su E. S. teigė, kad pokalbis buvo dėl išlaidų, kurias jis patyrė atstovaudamas V. S. pagal įgaliojimą ir atstovaudamas jam, jas atlygino. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pasiremdamas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 14 d. sprendimo kopija, pažymėjo, kad V. S., o ne A. B., iš D. S. buvo priteista tik 582 Lt bylinėjimos išlaidų. Be to, A. B. nors jeigu ir turėdamas kokias nors turtines pretenzijas, susijusias su jo atstovavimu V. S., turėjo kreiptis būtent į jį ir reikalauti atlyginti neva patirtas išlaidas. Tai, kad nuteistasis reikalavo pinigų iš trečiojo asmens – E. S., su kuria A. B. nesiejo jokie civiliniai teisiniai santykiai, apeliacinės instancijos teismo pagrįstai įvertinta kaip turto prievartavimas. Atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, kad baudžiamojoje byloje yra kopija V. S. 2011 m. kovo 15 d. surašyto dokumento, pagal kurį jis atsisakė pretenzijų į butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir leido jame gyventi E. S.. Vadinasi, tai tik patvirtina, kad A. B. neturėjo jokios teisės E. S. reikšti kokių nors turtinių pretenzijų. Taigi, A. B. neturėjo jokios teisės nei inicijuoti E. S. ir jos vaikų iškeldinimo iš minėto buto, nei neteisėtai reikalauti iš jos atlyginti neva jo patirtas išlaidas, o nukentėjusioji neprivalėjo pasirašyti vekselio.

10.5. Esminis kriterijus, skiriantis turto prievartavimo ir savavaldžiavimo normas, yra kaltininko turtinės pretenzijos teisėtumas arba neteisėtumas. Klausimas, ar kaltininkas realizuodavo savo ar kito asmens turtinę teisę, turi būti sprendžiamas iš civilinės teisės pozicijų. Tais atvejais, kai pareikštas prievartinis reikalavimas aiškiai peržengia turimos teisės ribas, šioje dalyje reikalavimas pripažintinas turto prievartavimu. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, konstatuotina, jog A. B. veiksmai prieš V. S. ir E. S. be teisėto pagrindo reikalaujant iš jų turto pagrįstai pripažinti kaip turto prievartavimas, o ne savavldžiavimas.

Dėl L. B. nuteisimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį (dėl L. B. ir jo gynėjo advokato Gitaro Putvinskio kasacinių skundų argumentų)

11. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta ir L. B. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą įsigyti nusikalstamu būdu gautą turtą, 2011 m. rugsėjo 29 d., apie 17-18 val., prekybos paviljone esančiame lombarde Vilniuje, (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad įgyja nusikalstamu būdu gautą turtą, iš A. D. supirko iš buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pavogtus auksinius papuošalus, kurių bendra vertė 10 850 Lt, ir tokiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 189 straipsnio 1 dalyje.

11.1. Kasatoriai teigia, kad dėl L. B. nuteisimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį nėra jokių įrodymų, o tik prieštaringai vertinami A. D. parodymai ir paaiškinimai teisme. Tačiau šie kasatorių argumentai nepagrįsti.

11.2. BK 189 straipsnyje nustatyta atsakomybė už nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą, naudojimąsi arba realizavimą, kaltininkui žinant, kad šis įgytas, naudotas ar realizuotas turtas gautas nusikalstamu būdu. Pagal BK 189 straipsnio 1–3 dalių dispoziciją turto įgijimas, naudojimasis ir realizavimas yra šių veikų alternatyvūs objektyvieji požymiai, taigi baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka bent vieno jų. Pažymėtina, kad šie objektyvieji požymiai aiškiai susieti su įrodytais aktyviais kaltininko veiksmais disponuojant nusikalstamos kilmės turtu (tokio turto gavimu iš neteisėto valdytojo, kuris padarė vagystę arba kitą savanaudišką nusikaltimą, naudojimusi tokiu turtu ar šio turto realizavimu) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114-489/2016).

11.3. Nustatant asmens kaltumą įrodinėtinas ir BK 189 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė, kuri pasireiškia tiesiogine tyčia ir jos turinį sudaro tai, kad kaltininkas žino, jog jis įgyja, naudoja arba realizuoja nusikalstamu būdu gautą turtą, ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259/2008, 2K-1/2011, 2K-99/2010, 2K-217/2010, 2K-185/2009, 2K-213/2013, 2K-7-88/2014, 2K-114-489/2016). Įstatymas nereikalauja, kad kaltininkas žinotų visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, pakanka bendro supratimo apie kito asmens (ar jų grupės) padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir nusikalstamą turto gavimo būdą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2006, 2K-652/2012, 2K-213/2013, 2K-3/2014).

11.4. Nagrinėdami bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai atskleidė BK 189 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį. Teismų nustatytomis aplinkybėmis patvirtinta, jog L. B. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Visų pirma, remiantis liudytojo A. D. parodymais, kuris patvirtino, kad vogtus daiktus nunešė į lombardą ir pridavė L. B.. Apie tai, kad atnešti į lombardą daiktai yra vogti, A. D. pasakė L. B.. Vadinasi, L. B. apie tai žinojo, o ir žemesnės instancijos teismai nustatė, kad pats L. B. pripažino, jog A. D. jam atnešė kaltinime nurodytus daiktus. Pažymėtina, kad BK 189 straipsnio prasme nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas yra bet kokios formos sandoris, kuriuo neteisėtu būdu gautas turtas perduodamas kaltininkui. Nors vėliau, teisminio nagrinėjimo metu, L. B. nurodė, kad jam A. D. nesakė, jog atnešti į lombardą daiktai yra vogti. Tačiau, kaip pagrįstai nustatė teismai, šiuos L. B. parodymus paneigia paties liudytojo A. D. parodymai ir įsiteisėjęs teismo apkaltinamasis nuosprendis, priimtas A. D. dėl vagystės. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, teisingai motyvavo L. B. tyčią, t. y. jo žinojimą apie auksinių dirbinių nusikalstamą kilmę. Aplinkybių, kurios leistų abejoti liudytojo A. D. parodymais, teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta. Pabrėžtina ir tai, kad L. B. teisminio nagrinėjimo metu pateikti, tikėtina, A. D. pasirašyti lombardo kvitai nepaneigia liudytojo A. D. parodymų, kad L. B. buvo informuotas, jog jam atnešti daiktai yra vogti. Taigi L. B. suprato, kad jis įgyja nusikalstamu būdu gautą turtą, ir norėjo taip veikti. Atsižvelgdami į tai, teismai pagrįstai konstatavo, kad aptarti L. B. veiksmai atitinka nusikalstamą veiką, numatytą BK 189 straipsnio 1 dalyje, ir pripažino jį kaltu.

Dėl kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (dėl visų kasatorių kasacinių skundų argumentų)

12. Kasaciniame skunde L. B. gynėjas advokatas G. Putvinskis teigia, kad nagrinėjant šią baudžiamąją bylą buvo pareikštas nušalinimas, abejojant teismo šališkumu, nes ta pati teisėja jau buvo nuteisusi L. B. prieš šešerius metus. Kasatorius taip pat pažymi, jog procese galėjo susidaryti įspūdis, kad teisėja tendencingai ir nepalankiai vertino jo ginamojo paaiškinimus ir prašymus.

12.1. Kasaciniame skunde A. B. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas jo atžvilgiu, nes BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos draudžia teisėjui nagrinėti bylą, jeigu toje pačioje byloje teisėjas sprendė įtariamojo suėmimo pratęsimo klausimą.

12.2. Teismo pareiga būti subjektyviai nešališkam reiškia, kad nagrinėjant bylą teisme teisėjas negali asmeniškai dėl kokių nors priežasčių būti iš anksto nusistatęs arba būti tendencingas vienos iš bylos šalių atžvilgiu. Jokios asmeninės priežastys negali daryti įtakos teismui siekiant išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Tuo tarpu teismo pareiga būti objektyviai nešališkam reiškia, kad bet kuriame proceso etape teismas turi užtikrinti, jog su proceso šalimis bus elgiamasi lygiai ir sąžiningai, nė vienai iš jų nesuteikiant papildomų garantijų ar privilegijų, nė vienai jų nerodant „juridinio“ palankumo. Vertinant teisėjo objektyvaus nešališkumo klausimą, svarbios yra ir kitos baudžiamosios bylos aplinkybės, t. y. teisėjo pozicija vertinant įrodymus byloje, prašymų nagrinėjimas teisme, naujo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) priėmimas ir kitos aplinkybės. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant objektyviuosius teisėjo nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo nešališkumo.

12.3. BPK 58 straipsnis numato teisėjo nušalinimo pagrindus. Teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu: 1) jis toje byloje yra nukentėjusysis, privatus kaltintojas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, bet kurio iš šių asmenų šeimos narys ar giminaitis, įtariamojo, kaltinamojo bei nuteistojo ar atstovo pagal įstatymą, teisėjo, ikiteisminio tyrimo teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar gynėjo toje byloje šeimos narys ar giminaitis; 2) jis yra dalyvavęs toje byloje kaip liudytojas, įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo atstovas pagal įstatymą, nukentėjusiojo, privataus kaltintojo, civilinio ieškovo ar civilinio atsakovo atstovas; 3) jis pats arba jo šeimos nariai ar giminaičiai yra suinteresuoti bylos baigtimi; 4) proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių šio Kodekso 57 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nešališkumu. Be to, teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą:1) jeigu jis tame procese dalyvavo kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar gynėjas; 2) jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje; 3) jeigu jis priėmė nuosprendį pirmosios instancijos teisme, negali nagrinėti tą pačią bylą apeliacine tvarka ir kasacine tvarka, taip pat iš naujo nagrinėti tą bylą pirmosios instancijos teisme tuo atveju, kai panaikintas jo priimtas nuosprendis; 4) jeigu jis priėmė sprendimą apeliacinės instancijos teisme, negali nagrinėti tos bylos kasacine tvarka; 5) jeigu jis priėmė sprendimą kasacinės instancijos teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą apeliacine tvarka; 6) jeigu jis priėmė sprendimą apeliacinės arba kasacinės instancijos teisme, negali iš naujo nagrinėti tą bylą pirmosios instancijos teisme.

12.4. Taigi įstatymas nedraudžia tam pačiam teisėjui dalyvauti nagrinėjant kelias vieno ir to paties kaltinamojo bylas. Be to, įsiteisėjęs nuosprendis kitoje byloje negali būti nušalinimo pagrindu šioje byloje. Dėl to teisėjų kolegija nelaiko, kad faktas, jog teisėja, pirmiau nuteisusi L. B. kitoje baudžiamojoje byloje, nagrinėdama šią baudžiamąją bylą, savaime pažeidžia teismo nešališkumo principą. O įrodymų, tarp jų ir kaltinamojo ar nuteistojo parodymų, vertinimas, neatitinkantis nuteistųjų ar jų gynėjų norų, negali būti laikomas šališkumu. Be to, šioje byloje nėra duomenų, kad kuris nors iš šią bylą apeliacine tvarka nagrinėjusių trijų teisėjų ikiteisminio tyrimo metu būtų sprendęs dėl A. B. ar L. B. kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo. Dėl to kolegija sprendžia, kad nepagrįstas nuteistojo A. B. kasacinio skundo argumentas, jog teisėjas A. Valantinas buvo objektyviai šališkas, nes jis šioje byloje pirmiau nagrinėjo šio nuteistojo skundą dėl kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo.

12.5. Šioje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų galima teigti, kad teismas buvo šališkas kuriam nors iš nuteistųjų. Kolegija konstatuoja, kad jokių konkrečių apeliacinės instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta.

12.6. Nuteistojo A. B. kasaciniame skunde nurodoma, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas neišsprendė nuteistojo L. B. priklausančiam turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – arešto, civilinių ieškinių užtikrinimui, panaikinimo.

Remiantis bendrosiomis nuosprendžio surašymo taisyklėmis, įtvirtintomis BPK XXIII skyriuje ir BPK 109 ir 115 straipsnių nuostatomis dėl civilinio ieškinio baudžiamajame procese, teismai turėjo išspręsti civilinio ieškinio ir su tuo susijusių procesinių prievartos priemonių taikymo klausimus. Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju apygardos teismas civilinio ieškinio dalyje bylą nutraukė, o apeliacinės instancijos teismas šią nuosprendžio dalį paliko nepakeistą. Tačiau dėl arešto, kuris buvo skirtas užtikrinti civilinius teismai jokių išvadų nepateikė. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog minėti klausimai gali būti išspręsti vykdant nuosprendžius BPK 361-362 straipsnių nuostatose nustatyta tvarka.

Dėl A. ir L. B. paskirtų bausmių (dėl visų kasatorių kasacinių skundų argumentų)

13. Kasaciniame skunde L. ir A. B. gynėjas advokatas G. Putvinskis teigia, kad jo ginamiesiems buvo paskirtos per griežtos bausmės. Kasatorius atkreipia dėmesį, jog abu nuteistieji apibūdinami teigiamai; taip pat pažymi, kad L. B. vaidmuo darant nusikaltimą buvo antraeilis. Kasatoriai A. ir L. B. pažymi, jog baudžiamasis procesas dėl jų pernelyg ilgai užtruko.

13.1. Atkreiptinas dėmesys, kad BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas pabrėžia bausmės paskirtį, kaip turinčią užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad teisingumo principas yra bendras, visų teisės šakų pagrindinis orientyras, teisės esmė, o skiriant bausmes, jis įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinybė kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos bei atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus reikšmingus bylai kriterijus. Skiriant galutinę subendrintą bausmę, kaip ir apskritai skiriant bausmę, turi būti užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, paskirta bausmė turi būti proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui.

13.2. Teisingumo principas bausmių skyrimo procese įtvirtintas ir BK 54 straipsnio 3 dalyje, kurioje nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

13.3. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas, tikrindamas žemesnės instancijos teismo priimtą sprendimą dėl nuteistiesiems A. ir L. B. paskirtų bausmių, iš naujo įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teismas atsižvelgė į nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų stadiją , sunkumą, pobūdį, pavojingumo laipsnį, (A. B. pasikėsino padaryti vieną sunkų nusikaltimą nuosavybei ir padarė vieną baigtą tokio paties sunkumo nusikaltimą nuosavybei; L. B. pasikėsino padaryti vieną sunkų nusikaltimą nuosavybei ir padarė vieną baigtą nesunkų nusikaltimą nuosavybei; abu padarė nusikaltimus prieš socialiai pažeidžiamus asmenis), kaltės formą ir rūšį (abu veikė tiesiogine tyčia), tikslus ir motyvus (veikė iš savanaudiškų paskatų), atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalto veikdami bendrininkų grupe), į tai, kad jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, abiejų kaltininkų kaip bendrininkų dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį.

Pažymėtina, kad teismai nustatė, jog abu bendrininkai veikė kaip vykdytojai, atlikę aktyvius veiksmus. Taigi nepagrįstas L. B. gynėjo kasacinio skundo argumentas, kad šio nuteistojo vaidmuo bendrininkų grupėje buvo antraeilis. Taip pat apeliacinės instancijos teismas įvertino ir kiekvieno iš nuteistųjų asmenybes, aptardamas ir visas apeliaciniuose skunduose nurodytas bei kasaciniuose skunduose pakartotas aplinkybes. Buvo atsižvelgta į tai, kad dėl A. B. nagrinėjamos kitos baudžiamosios bylos, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos charakterizuojamas teigiamai, nesigydė psichiatrinėse ligoninėse ir neįrašytas į narkologinę įskaitą.

Teismas paaiškino, kodėl skirdamas bausmę A. B. vertino tai, kad jis anksčiau teistas, nors teistumai išnykę. Kolegija pažymi, kad žmogaus asmenybę apibūdina jo elgesį, gyvenimo būdą, socialinius ryšius, veiklą, būdo bruožus ir pan. atspindinčių duomenų visuma. Tai, kad teismas, darydamas išvadą apie nuteistojo asmenybę, įvertino ir tai, kad jis praeityje darė nusikaltimus, nereiškia netinkamo baudžiamojo įstatymo normų taikymo. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas itin kruopščiai iš naujo įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, rodo priimtas sprendimas sumažinti A.

B. paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki ketverių metų. Nuteistųjų gynėjo manymu, turėjo būti paskirta švelnesnė bausmė ir jo ginamajam L. B.. Tačiau tokie kasatoriaus argumentai nepagrįsti. Teismas įvertino tai, kad L. B. anksčiau teistas ir baustas administracine tvarka, iki sulaikymo dirbo, dėl jo nagrinėjamos kitos baudžiamosios bylos, nuteistasis negydytas psichiatrinėse ligoninėse, neįrašytas į narkologinę įskaitą, turi mažametę dukterį, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos teigiamai charakterizuojamas.

Nėra pagrindo teigti, kad teismas įvertino ne visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ar įvertino jas netinkamai, kažkurias iš jų sureikšmindamas.

13.4. Kasaciniuose skunduose teigiama ir tai, kad bausmės abiems nuteistiesiems turėtų būti švelninamos dėl pernelyg ilgos bylos nagrinėjimo trukmės. Teismų praktikoje pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Tokia teismų praktika atitinka EŽTT praktiką, kurioje bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, yra laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-503/2010, 2K-7-109/2013, 2K-150/2014). Kartu pabrėžtina, kad ir pagal EŽTT, ir pagal nacionalinių teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su formaliu proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą.

Kriterijai, kuriais remdamasis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui ir kt. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto v. Finland, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus v. Lithuania, peticijos Nr. 53161/99 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas išanalizavo bylos medžiagą ir pasisakė dėl analogiško apeliacinių skundų argumento dėl pernelyg ilgai užsitęsusio bylos nagrinėjimo teisme.

Teismas nustatė, kad bylos nagrinėjimas užtruko dėl objektyviai susiklosčiusių aplinkybių (advokatų užimtumo kitose bylose, teisėjos atostogų), pakankamai didelės tyrimo apimties, pačių nuteistųjų iniciatyvos iškviesti ir apklausti jų prašomus liudytojus. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo manyti, kad baudžiamasis procesas byloje nepagrįstai pernelyg ilgai užsitęsė ir dėl to buvo pažeistos kaltinamųjų teisės.

13.5. Teisėjų kolegija, šioje baudžiamojoje byloje nenustačiusi nepagrįstų delsimų baudžiamojo proceso metu, neturi pagrindo konstatuoti, kad baudžiamasis procesas truko nepateisinamai ilgai, ir atitinkamai dėl to, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, švelninti nuteistiesiems A. ir L. B. paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Taigi nėra pagrindo ir konstatuoti, jog buvo pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Kartu pažymėtina, kad nuteistiesiems paskirtos bausmės atitinka bausmės skyrimui keliamus reikalavimus, nėra pernelyg griežtos ar akivaizdžiai neteisingos. Baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, nuteistiesiems pritaikytos tinkamai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų A. B., L. B. ir jų gynėjo advokato Gintaro Putvinskio kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Vytautas Piesliakas Aurelijus Gutauskas