2013-04-25 Nr. AB-1399-3-62-3-00306-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552 -289/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00306-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 6-7) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Kauno skyriaus 2009 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. 10.33.C-4998 dėl 603,89 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo; 2) panaikinti VSDFV 2012 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1710; 3) įpareigoti VSDFV Kauno skyrių perskaičiuoti pareiškėjui senatvės pensiją, įvertinant Pabaltijo karinės apygardos Kauno rajono butų eksploatavimo tarnybos 1993 m. lapkričio 12 d. pažymos Nr. 1079 (toliau – ir Pažyma) duomenis apie gautas pajamas.

Nurodė, jog VSDFV Kauno skyrius 2009 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 10.33.C-4998, paskirdamas pareiškėjui 603,89 Lt senatvės pensiją nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo 1982-1993 metų laikotarpio pajamas, gautas dirbant Pabaltijo karinės apygardos Kauno rajono butų eksploatavimo tarnyboje. Atsakovas atsisakė vadovautis pareiškėjo pateikta Pažyma Nr. 1079, motyvuodamas tuo, kad šis dokumentas neatitinka Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatų) 30 punkto reikalavimų. Pažymėjo, jog 2011 m. spalio 25 d. iš Rusijos Federacijos gynybos ministerijos centrinio archyvo buvo gauta pažyma Nr. 5/25095, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas nuo 1981 m. sausio mėn. iki 1993 m. rugsėjo mėn. dirbo karinėje dalyje Kauno rajono Butų eksploatacijos dalies garažo viršininku, tačiau atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsisakė perskaičiuoti pensiją ir šio dokumento pagrindu. Pažymėjo, jog atsakovas VSDFV 2012 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. (6.5)I-1710 minėtą VSDFV Kauno skyriaus sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjas mano, jog Pažyma apie jo 1982-1993 metų laikotarpio pajamas, gautas dirbant Pabaltijo karinės apygardos Kauno rajono butų eksploatavimo tarnyboje atitinka Nuostatų 30 punktą, kuriame įtvirtinta, kad iki 1994 m. sausio 1 d. asmens draudžiamosios pajamos įrodomos darbdavių pažymomis, išduotomis remiantis įmonės, įstaigos, organizacijos turimais dokumentais apie asmeniui apskaičiuotas (išmokėtas) pajamas. Pabrėžė, jog būtent tokia Pažyma, išrašyta Pabaltijo karinės apygardos Kauno rajono butų eksploatavimo tarnybos, buvo atsakovui pateikta ir joje netgi pabrėžta, kad ji išduota turimų asmeninių kartotekų pagrindu. Todėl mano, kad VSDFV Kauno skyriaus 2009 m. vasario 11 d. sprendimas Nr. 10.33.C - 4998 turėtų būti panaikintas ir pensijos dydis turėtų būti perskaičiuotas, įvertinant Pažymos duomenis.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 43-45).

Nurodė, kad VSDFV Kauno skyrius senatvės pensijas skiria ir moka vadovaudamasis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir Nuostatais. Nurodė, jog pagal Nuostatų 30 punktą asmens draudžiamosios pajamos iki 1994 m. sausio 1 d., įrodomos pažymomis, išduotomis remiantis įmonės, įstaigos, organizacijos turimais dokumentais apie asmeniui priskaičiuotas (išmokėtas) pajamas. Pažymėjo, jog Nuostatų 63 punkte nustatyta VSDF valdybos teritorinių skyrių teisė tikrinti, ar asmens pensijai skirti pateikti dokumentai išduoti pagrįstai.

Paaiškino, jog pareiškėjo Kauno skyriui pateikta Pažyma Nr. 1079 apie laikotarpiu nuo 1982 m. sausio 1 d. iki 1993 m. lapkričio 11 d. jam priskaičiuotas pajamas yra atspausdinta spausdinimo mašinėle, tačiau pažymos išdavimo pagrindas yra prirašytas ranka. Be to, 1991 metų ir 1993 metų nurodytos pareiškėjo pajamos daugiau nei 3 kartus viršija šiais metais Lietuvoje buvusį vidutinį darbo užmokestį. Kauno rajono savivaldybės administracijos tarpžinybinis archyvas 2006 m. lapkričio 29 d. pažymoje Nr. A5-2282 yra nurodęs, kad Kauno rajono butų eksploatavimo tarnybos dokumentų archyve nėra.

Nurodė, jog VSDFV Kauno skyrius kreipėsi į Užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento Konsulinės pagalbos skyrių su prašymu tarpininkauti dėl pažymos apie pareiškėjo pajamas, gautas 1984-1993 metais, gavimo iš Rusijos Federacijos gynybos ministerijos centrinio archyvo. Pažymėjo, kad vadovaudamasis Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalimi, Nuostatų 74 punktu, VSDFV Kauno skyriaus 2008 m. liepos 30 sprendimu Nr. 10.11.C-469, pareiškėjo draudžiamųjų pajamų koeficientą už laikotarpius nuo 1984 m. sausio 1 d. iki 1991 m. gruodžio 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. rugsėjo 30 d. apskaičiavo pagal to laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį ir skundžiamu 2009 m. vasario 11 d. sprendimu paskyrė pareiškėjui 603,89 Lt pensiją.

Paaiškino, jog pareiškėjo pateiktoje 2011 m. spalio 25 d. Rusijos Federacijos gynybos ministerijos centrinio archyvo pažymoje yra nurodyta, kad šiame archyve Pabaltijo karinės apygardos Kauno rajono butų eksploatavimo tarnybos darbininkų ir tarnautojų darbo užmokesčio priskaitymo asmens sąskaitų kortelių nėra, todėl ši pažyma nesudaro pagrindo keisti atsakovo 2009 m. vasario 11 d. sprendimą. Tvirtino, jog atsižvelgiant į tai, kad Pažyma Nr. 1079 neatitinka Nuostatų 30 punkto reikalavimų ir nesant kitų dokumentų, patvirtinančių šioje pažymoje nurodytas pajamas, pareiškėjo 1984-1991 metų ir 1993 metų draudžiamųjų pajamų koeficientai apskaičiuoti Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, t. y. pagal tų laikotarpių minimalų mėnesinį darbo užmokestį.

Pabrėžė, jog remdamasis Pensijų įstatymo 56 straipsnio 5 dalies nuostatomis, perskaičiavo pareiškėjui pensiją, atsižvelgdamas į pareiškėjo pateiktus duomenis apie jo 1976-1980 metų draudžiamąsias pajamas. Nurodė, jog nuo 2009 m. vasario 1 d. paskyrė pareiškėjui 774,73 Lt dydžio senatvės pensiją, atsižvelgdamas į 1977-1981 metais, 1994-2008 metais turėtas pajamas, pagal kurias apskaičiuoti draudžiamųjų pajamų koeficientai atitinkamai yra 1,2619 ir 0,6683.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 29-31).

Pažymėjo, jog remiantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsniu VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų ne teismo tvarka institucija, todėl ši institucija byloje turėtų būti ne atsakovas, o trečiasis suinteresuotas asmuo. Atsakovas iš esmės pakartojo atsakovo VSDFV Kauno skyriaus atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktus motyvus. Naujų argumentų nenurodė.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimu (b. l. 52-55) pareiškėjo skundą patenkino.

Teismas pažymėjo, kad ginčijamas VSDFV Kauno skyriaus sprendimas Nr. 10.33.C-4998 negali būti laikomas atitinkančiu esminius Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto turinio reikalavimus. Nurodė, jog minėtame sprendime nurodytas tik įstatymo ir Nuostatų pavadinimas. Iš šių aktų yra aišku tik tai, kad atsakovas nusprendė, jog pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, tačiau tokių išvadų faktinis ir teisinis pagrindimas nepateiktas. Vien nurodytas faktas, teismo vertinimu, yra pakankamas pagrindas, kad ginčijamas VSDFV Kauno skyriaus sprendimas būtų panaikintas, o kadangi tokį sprendimą paliko galioti VSDF valdyba, tai yra pakankamas pagrindas panaikinti VSDF valdybos 2012 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1710. Teismas pažymėjo, jog iš pateiktos Pabaltijo karinės apygardos Kauno rajono butų eksploatavimo tarnybos 1993 m. lapkričio 12 d. pažymos Nr. 1079 apie darbo užmokesčio faktinę sumą matyti, kad 1982 m. sausio 1 d. – 1993 m. lapkričio 11 d. laikotarpiu pareiškėjui kiekvieną mėnesį buvo mokama konkreti darbo užmokesčio faktinė suma. Nurodė, jog minėta pažyma patvirtinta vadovo parašu ir antspaudu, todėl atitinka Nuostatų 30 punkte nurodytus reikalavimus. Pabrėžė, jog Pensijos byloje esanti VSDFV Kauno skyriaus 2008 m. liepos 21 d. pažyma patvirtina, kad Kauno rajono butų eksploatavimo tarnyba buvo įregistruota Kauno skyriuje ir laikotarpiu nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1991 m. gruodžio 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. rugsėjo 30 d. darbo užmokestį dirbantiesiems deklaravo. Nurodė, jog byloje nėra duomenų ir teismas nenustatė, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėjas iš darbo buvo atleistas ir vėl į jį priimtas. Pabrėžė, jog byloje nėra jokio ginčo dėl to, kad pareiškėjas 1982 m. sausio 1 d. – 1993 m. lapkričio 11 d. laikotarpiu dirbo karinėje dalyje Kauno rajono butų eksploatacijos dalyje garažo viršininku. Sprendė, jog atsakovo argumentai dėl pažymos prirašymo ranka atmestini, nes pagal turinio viršenybės prieš formą principą vertintinas dokumento turinys. Teismas, remdamasis byloje surinktų faktinių duomenų visuma, ginčijamus sprendimus pripažino neteisėtais, nepagrįstais ir panaikino dėl to, kad senatvės pensijos dydis skaičiuotas, nevertinant Pažymos duomenų.

III. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius pateikė apeliacinį skundą (b. l. 58-62), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Pažymėjo, jog teismas nepagrįstai šioje byloje taikė turinio viršenybės prieš formą principą. Teigė, jog šis principas nėra bendrasis teisės principas, administracinės ar socialinės apsaugos teisės principas, jis nėra įtvirtintas viešąjį administravimą ir valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimą reglamentuojančiose teisės normose, todėl negali būti taikomas skiriant ir mokant valstybinio socialinio draudimo pensijas bei vertinant pensijų skyrimui reikalingų dokumentų atitikimą teisės aktų reikalavimams. Nurodė, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad Pažyma Nr. 1079 atitinka Nuostatų 30 punkto reikalavimus vien dėl to, kad yra patvirtinta vadovo parašu ir antspaudu. Be argumentų, nurodytų pirmosios instancijos teismui, atsakovas papildomai pažymėjo, jog į pareiškėjo valstybinio socialinio draudimo stažą nebuvo įtrauktas laikotarpis nuo 1992 m. sausio 1 d. iki 1992 m. gruodžio 31 d., kadangi Kauno rajono butų eksploatavimo tarnyba už šį laikotarpį nedeklaravo valstybinio socialinio draudimo įmokų ir darbuotojų draudžiamųjų pajamų, todėl šiuo laikotarpiu pareiškėjo gautos pajamos negalėjo būti įtrauktos į draudžiamąsias pajamas asmens draudžiamųjų pajamų koeficientui apskaičiuoti. Pažymėjo, jog vien tos aplinkybės, kad pareiškėjas dirbo Kauno rajono butų eksploatavimo tarnyboje ir nebuvo iš jos atleistas nesudaro teisinio pagrindo 1982 m. sausio 1 d. – 1993 m. lapkričio 11 d. jo darbo laikotarpį įtraukti į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, o gautą darbo užmokestį įtraukti į asmens draudžiamąsias pajamas. Pažymi, jog teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, neatsižvelgė į Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 55 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas bei VSDFV Kauno skyriaus 2008 m. liepos 21 pažymoje pateiktus duomenis.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliaciniu skundu sutiko (b. l. 73-74). Palaikė visus atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinio skundo motyvus.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos pateikė apeliacinį skundą (b. l. 77-81), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad Pabaltijo karinės apygardos Kauno rajono butų eksploatavimo tarnybos 1993 m. lapkričio 12 d. pažyma Nr. 1079 neatitinka Nuostatų 30 punkto reikalavimų, kadangi joje nėra vieno iš būtinų tokios pažymos turinio elementų – nenurodytas pažymos išdavimo pagrindas. Pažymėjo, jog ranka padarytas įrašas, nepatvirtintas asmens parašu ir įstaigos antspaudu, negali būti laikomas pažymos turinio elementu. Pastebėjo, jog Pažymoje Nr. 1079 neteisingai nurodyti 1991-1993 metų piniginiai vienetai. Nurodė, jog remiantis Vyriausybės ir Lietuvos banko valdybos 1992 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 695 „Dėl rublių išėmimo iš apyvartos Lietuvos Respublikoje“ 1 punkto, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos piniginių vienetų pavadinimo bei jų dydžių pakeitimo ir vartojimo įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose“ 1 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Lito komiteto 1993 m. birželio 14 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos nacionalinių pinigų įvedimo ir laikinųjų pinigų – talonų išėmimo iš apyvartos“ 2 punkto, 6 punkto nuostatomis, darbo užmokestis pareiškėjui talonais galėjo būti apskaičiuotas tik nuo 1992 m. spalio 1 d., o litais – nuo 1993 m. birželio 25 d.

Pažymėjo, jog Kauno rajono butų eksploatavimo tarnybos 1993 m. lapkričio 12 d. pažymoje Nr. 1079 nurodyta, jog darbo užmokestis pareiškėjui talonais buvo skaičiuojamas nuo 1991 m. liepos 1 d., o litais – nuo 1992 m. liepos 1 d., t. y. darbo užmokestis pareiškėjui buvo skaičiuojamas piniginiais vienetais, kurių tuo metu dar nebuvo. Tvirtino, jog tokiu atveju, jeigu minėta pažyma būtų išduota remiantis dokumentais apie pareiškėjui priskaičiuotas pajamas, tokių netikslumų joje nebūtų galėję būti. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog minėtoje pažymoje nepagrįstai nurodyta, kad pareiškėjo darbo užmokestis 1991 m. birželio mėnesį buvo 736 rb., o 1991 m. liepos mėnesį – 7400 tal., kadangi pakeitus piniginio vieneto „rublis“ pavadinimą į „talonas“ piniginio vieneto dydis nesikeitė.

Nurodė, jog įvertinęs VSDFV Kauno skyriuje saugomos Kauno rajono butų eksploatavimo tarnybos valstybinio socialinio draudimo lėšų finansinės apyskaitos, kuriose nurodytas šios tarnybos darbuotojų skaičius ir jų darbo užmokesčio suma, duomenis, ir palyginęs juos su Kauno rajono butų eksploatavimo tarnybos 1993 m. lapkričio 12 d. pažymos Nr. 1079 duomenimis, nustatė, jog pareiškėjo darbo užmokestis žymiai (5, 8, 10 kartų) skyrėsi nuo kitų darbuotojų darbo užmokesčio. Atsižvelgdamas į visus nurodytus argumentus, atsakovas nurodė, jog Kauno rajono butų eksploatavimo tarnybos 1993 m. lapkričio 12 d. pažyma Nr. 1079 kelia pagrįstas abejones dėl joje nurodytų darbo užmokesčio sumų teisingumo.

Pareiškėjas J. B. su atsakovų apeliaciniais skundais nesutiko (b. l. 71-72).

Pažymėjo, kad tuo metu, kai jam buvo išduota pažyma apie darbo užmokestį (Nr. 1079) tokio pobūdžio pažymų forma dar nebuvo nustatyta teisės aktais. Tvirtino, jog Kauno rajono butų eksploatavimo tarnyba veiklą vykdė ūkio būdu, ji nebuvo biudžetinė įstaiga, todėl ir darbuotojų atlyginimai buvo didesni nei statistinis to meto vidurkis. Be to, pažymėjo, jog dirbo ne eiliniu darbuotoju, o viršininku.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai tenkintini.

Byloje ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai VSDFV Kauno skyrius pareiškėjo J. B. 1984 m. sausio 1 d. – 1991 m. gruodžio 31 d. ir 1993 m. sausio 1 d. – 1993 m. rugsėjo 30 d. laikotarpių, kai pareiškėjas dirbo Kauno rajono butų eksploatavimo tarnyboje, draudžiamųjų pajamų koeficientus apskaičiavo pagal tų laikotarpių minimalų mėnesinį darbo užmokestį neatsižvelgiant į Pabaltijo karinės apygardos Kauno rajono butų eksploatavimo tarnybos 1993 m. lapkričio 12 d. pažymoje Nr. 1079 esančius duomenis apie pareiškėjo darbo užmokestį.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, padarė išvadą, jog atsakovo argumentai dėl Pažymos papildymo ranka atmestini, nes pagal turinio viršenybės prieš formą principą vertintinas dokumento turinys. Teismas, remdamasis byloje surinktų faktinių duomenų visuma, pareiškėjo ginčijamus sprendimus pripažino neteisėtais ir panaikino dėl to, kad senatvės pensijos dydis skaičiuotas, nevertinant 1993 m. lapkričio 12 d. pažymos Nr. 1079 duomenų. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

Nuostatų 30 punkte nustatyta, kad asmens draudžiamosios pajamos įrodomos darbdavių pažymomis, išduotomis remiantis jų turimais dokumentais apie asmeniui priskaičiuotas (išmokėtas) pajamas ir patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančios Pabaltijo karinės apygardos Kauno r. butų eksploatavimo tarnybos 1993 m. lapkričio 12 d. pažymos Nr. 1079 matyti, kad ji yra atspausdinta spausdinimo mašinėle, tačiau Pažymos išdavimo pagrindas yra papildytas jį įrašant ranka, t. y. nurodant, kad „Pažyma išduota remiantis asmens kortelėmis“, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, Pažyma neatitinka Nuostatų 30 punkto reikalavimų (netinkamai nurodyta, kuo remiantis Pažyma išduota), taikomų dokumentams, įrodantiems asmens draudžiamąsias pajamas iki 1994 m. sausio 1 d.

Pažymėtina, kad suabejojęs Pažymos tikrumu ir joje esančių duomenų teisingumu, Kauno skyriaus Centro pensijų skyrius, remdamasis Nuostatų 63 punktu, 2008 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. (13.36)10.V.C-15490 ir 2008 m. rugpjūčio 27 d. raštu Nr. (13.36)10.V.C-16794 taip pat kreipėsi į Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento Konsulinės pagalbos skyrių su prašymu tarpininkauti dėl Pažymos apie pareiškėjo pajamas, turėtas 1984 m. sausio 1 d. -1993 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu, gavimo iš Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos centrinio archyvo. Byloje esančioje Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos centrinio archyvo 2011 m. spalio 25 d. archyvo pažymoje Nr. 5/25095 patvirtinta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 1981 m. sausio mėnesio iki 1993 m. rugsėjo mėnesio dirbo Kauno rajono Butų eksploatacijos dalies garažo viršininko pareigose, tačiau nurodyta, kad Kauno rajono butų eksploatacijos dalies darbuotojų ir tarnautojų darbo užmokesčio įskaitymo asmens sąskaitų nėra (b. l. 26). Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas, 2008 m. sausio 21 d. Kauno skyriui teikdamas prašymą dėl netekto darbingumo pensijos skyrimo nurodė, jog patikslintos uždarbio pažymos pristatyti negali, nes dokumentai Butų eksploatacijos dalyje yra sunaikinti ir archyvo nėra (Pensijos byla, b. l. 1). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog byloje nėra jokių alternatyvių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo ginčo laikotarpiu gauto darbo užmokesčio dydį.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų argumentais, jog Kauno rajono butų eksploatavimo tarnybos 1993 m. lapkričio 12 d. pažymoje Nr. 1079 neteisingai nurodyti 1991-1993 metų piniginiai vienetai, kadangi pagal pažymą pareiškėjui atlyginimas talonais buvo skaičiuojamas nuo 1991 m. liepos 1 d., o remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 695 „Dėl rublių išėmimo iš apyvartos Lietuvos Respublikoje“ 1 punktu, Lietuvos Respublikoje talonai kaip mokėjimo priemonė buvo naudojami tik po 1992 m. rugsėjo 30 d. Atitinkamai, remiantis Pažymos duomenimis, pareiškėjui darbo užmokestis litais buvo mokamas nuo 1992 m. liepos 1 d., tačiau pagal Lito komiteto 1993 m. birželio 14 d. nutarimo Nr. „Dėl Lietuvos Respublikos nacionalinių pinigų įvedimo ir laikinų pinigų talonų išėmimo iš apyvartos“ 1 punktą, litai į apyvartą buvo išleisti ir jais buvo atliekami mokėjimai tik nuo 1993 m. birželio 25 d. Kaip matyti iš 1993 m. Pažymoje esančių duomenų, pareiškėjui nuo 1982 m. sausio mėnesio iki 1991 m. birželio mėnesio atlyginimas buvo mokamas rubliais, nuo 1991 m. liepos mėnesio iki 1992 m. birželio mėnesio – talonais, o nuo 1992 m. liepos mėnesio – litais (b. l. 19). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Pažymoje nurodyti duomenys, t. y. tai, jog darbo užmokestis pareiškėjui buvo mokamas talonais, o vėliau litais, kai šie piniginiai vienetai dar nebuvo įvesti kaip mokėjimo priemonė Lietuvos Respublikoje, neatitinka visuotinai žinomų aplinkybių apie Lietuvos Respublikoje naudotas mokėjimo priemonių rūšis.

Taip pat teisėjų kolegija abejoja Pažymoje nurodyto atlyginimo perskaičiavimo teisingumu pasikeitus piniginiams vienetams, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie objektyviai pagrįstų priežastis, dėl ko galėjo padidėti pareiškėjo darbo užmokestis. Lietuvos Respublikos Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos piniginių vienetų pavadinimo bei jų dydžio pakeitimo ir vartojimo įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose“ (Žinios, 1992 m. spalio 6 d. Nr. I-2931) 1 punktas numatė, kad pakeitus piniginį vienetą (rublį į taloną) piniginio vieneto dydis nesikeičia (santykis vienas prie vieno), tuo tarpu iš Pažymos matyti, kad pasikeitus piniginiams vienetams iš rublių į talonus pareiškėjo atlyginimas padidėjo maždaug 10 kartų (pavyzdžiui, 1991 m. birželį pareiškėjui buvo sumokėta 736 rubliai, o liepos mėnesį – 7400 talonų). Tuo tarpu Lito komiteto 1993 m. birželio 14 d nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos nacionalinių pinigų įvedimo ir laikinų pinigų – talonų išėmimo iš apyvartos“ 2 punktas nustatė, kad vienas litas yra lygus 100 talonų. Tačiau iš Pažymos matyti, kad pasikeitus piniginiams vienetams iš talonų į litus pareiškėjo atlyginimas padidėjo maždaug 6 kartus (pavyzdžiui, 1993 m. birželio mėnesį pareiškėjo darbo užmokestis sudarė 10 200 talonų, o 1993 m. liepos mėnesį jau 607 Lt).

Be to, remiantis Kauno rajono butų eksploatavimo tarnybos valstybinio socialinio draudimo lėšų 1993 metų I-III ketvirčio finansinių apyskaitų (b. l. 82-87), kuriose nurodytas šios tarnybos darbuotojų skaičius ir jų darbo užmokesčio suma, duomenimis, matyti, jog pareiškėjo darbo užmokestis buvo žymiai didesnis nei kitų darbuotojų. Iš 1993 m. I ketvirčio finansinės apyskaitos matyti, kad šiuo laikotarpiu Kauno rajono butų eksploatavimo tarnyboje dirbo 123 darbuotojai, kurių darbo užmokestis iš viso sudarė 1 780 141 talonų, kai tuo tarpu remiantis Pažymos duomenimis, pareiškėjo darbo užmokestis tuo pačiu laikotarpiu (1993 m. sausio – kovo mėnesiais) buvo 3 130 litų (800 Lt + 1 270 Lt + 1 060 Lt) (arba 313 000 tal.). Atsižvelgiant į tai, likusių 122 darbuotojų darbo užmokesčio suma 1993 m. I ketvirtį buvo 1 467 141 tal. (1 780 141 tal. – 313 000 tal.), o tai reiškia, kad vieno žmogaus vidutinis darbo užmokestis šiuo laikotarpiu buvo 12 026 tal. (1 467 141 tal./ 122). Tokiu būdu darytina išvada, jog pareiškėjo vidutinis darbo užmokestis, kuris sudarė 104 333 tal. (313 000 tal. /3 = 104 333 tal.) buvo daugiau nei 8 kartus didesnis nei likusių 122 darbuotojų. To logiškai nepaaiškina net ir pareiškėjo užimtos pareigos bei atliekamo darbo pobūdis.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, byloje nustatytos aplinkybės, o būtent tai, kad Pažyma neatitiko Nuostatų 30 punkto reikalavimų, joje yra neatitikimų tarp piniginių vienetų (talonų ir litų) įvedimo į apyvartą momento ir laikotarpio, kuriuo pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis šiuo piniginiu vienetu, tai, kad pasikeitus piniginiams vienetams (iš rublių į talonus ir iš talonų į litus) dėl objektyviai nepaaiškinamų priežasčių ženkliai padidėjo pareiškėjo atlyginimas (šešis ir daugiau kartų), kuris, kaip teisingai pastebėjo atsakovas, taip pat daugiau nei tris kartus viršija 1991 m. ir 1993 m. Lietuvoje buvusį vidutinį darbo užmokestį (Nuostatų 2 priedas), be to, tai, kad pareiškėjo darbo užmokestis yra neproporcingai didelis lyginant su kitų Kauno rajono butų eksploatacijos dalies darbuotojų, teisėjų kolegijai kelia pagrįstas abejones dėl šioje Pažymoje nurodytų duomenų (pareiškėjui mokėto darbo užmokesčio dydžio laikotarpiu nuo 1982 m. sausio mėnesio iki 1993 m. gruodžio mėnesio) tikrumo ir objektyvumo.

Atskirai pažymėtina, kad teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas Pažymos teisėtumą nepagrįstai grindė turinio viršenybės prieš formą principu, kadangi iš esmės šis teisės principas taikomas tik sprendžiant mokestinius ginčus, t. y. vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinta taisykle, jog pirmenybė taikoma mokestinių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs, jog šia įstatymo nuostata nacionalinėje mokesčių teisės sistemoje yra įtvirtinamas turinio viršenybės prieš formą principas, kuris, kartu su mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo, apmokestinimo aiškumo principais, pripažįstamas apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principu (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-724/2013). Todėl atsižvelgiant į nagrinėjamu atveju kilusio ginčo pobūdį bei į tai, kad socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose toks principas nėra įtvirtintas, šiuo principu pirmosios instancijos teismas vadovavosi nepagrįstai. Todėl pareiškėjo nurodytas dokumentas – Pažyma apie darbo užmokestį – neturi prioriteto prieš pirmiau aptartų įrodymų visumą, kurių pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino.

Pirmosios instancijos teismas vienu iš ginčijamų sprendimų panaikinimo argumentų nurodė jų neatitikimą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams. Tačiau teismas neatkreipė reikiamo dėmesio, kad viešojo administravimo subjekto valia būti išdėstyta ir keliuose dokumentuose. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas apie ginčijamo 2009 m. vasario 11 d. sprendimo teisinį pagrindą bei jo turinį sąlygojusias faktines aplinkybes buvo informuotas ( per jį atstovavusį teisininką) tiek 2011 m. spalio 25 d., tiek ir 2012 m. sausio 19 d. raštais, kuriuose buvo detaliai išdėstyta situacija, susijusi su dokumentų, esančių pareiškėjo pensijos byloje, vertinimu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju skundžiami sprendimai neprieštaravo Viešojo administravimo 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė materialinės teisės normas, netinkamai taikė Nuostatų 30 punktą bei nevisapusiškai ir objektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus (nenustatė juose esančių prieštaravimų visuotinai žinomoms aplinkybėms), ir tai yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnis). Panaikinus sprendimą, priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas), o apeliaciniai skundai tenkintini.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinius skundus patenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo J. B. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius