2024-10-09 Nr. AB-14670-3-61-3-03568-2023-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-499-1188/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00802-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 56

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. S. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apygardos prokuratūra) dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja E. S. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – ir Generalinis prokuroras) 2023 m. vasario 13 d. įsakymą Nr. P-88 „Dėl tarnybinės nuobaudos Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorei E. S.“ (toliau – ir Įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos); 2) panaikinti Generalinio prokuroro 2023 m. vasario 13 d. įsakymą Nr. P-89 „Dėl prokurorės E. S. atleidimo iš tarnybos prokuratūroje“ (toliau – ir Įsakymas dėl atleidimo); 4) grąžinti pareiškėją į buvusias prokurorės pareigas; 5) priteisti pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį (tarnybinį atlyginimą) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos, t. y. 2023 m. vasario 14 d. iki teismo sprendimo įvykdymo; 6) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra, atsakovas) pareiškėjos naudai 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 7) priteisti iš Generalinės prokuratūros ir Vilniaus apygardos prokuratūros pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, panaikino Įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos ir Įsakymą dėl atleidimo, grąžino pareiškėją į ankstesnes Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės pareigas ir priteisė pareiškėjai iš Generalinės prokuratūros vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš tarnybos dienos (nuo 2023 m. vasario 14 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, iš šios sumos išskaičiuojant pareiškėjai išmokėtą piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (jeigu tokia buvo išmokėta); likusią skundo dalį atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjos E. S. apeliacinį skundą atmetė, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą patenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimą pakeitė ir paskyrė E. S. tarnybinę nuobaudą – papeikimą; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Pareiškėja E. S. pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, teigdama, kad teismo sprendimas įvykdytas iš dalies.

Generalinė prokuratūra dėl pareiškėjos prašymo išduoti vykdomąjį raštą nurodė, jog teismo sprendimas yra įvykdytas visiškai. Generalinės prokuratūros vertinimu, pareiškėjos teiginys, kad teismo sprendimas įvykdytas tik iš dalies yra grindžiamas klaidingu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo“ patvirtinto Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – ir VDU skaičiavimo aprašas) aiškinimu. Pareiškėja klaidingai teigia, kad skaičiuojamasis laikotarpis vidutiniam darbo užmokesčiui apskaičiuoti yra trys paskutiniai mėnesiai einantys prieš teismo sprendimo įsiteisėjimo mėnesį.

II. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. birželio 25 d. nutartimi pareiškėjos E. S. prašymo išduoti vykdomąjį raštą netenkino.

Teismas nurodė, kad VDU skaičiavimo aprašo (teisės akto redakcija galiojusi nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. balandžio 14 d.) 5.1 papunktis nustato, jog apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, apskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip), įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas VDU skaičiavimo aprašo 3.1–3.5 papunkčiuose.

Teismas pažymėjo, kad teismas priteisė pareiškėjai iš Generalinės prokuratūros vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš tarnybos dienos (nuo 2023 m. vasario 14 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus. Nagrinėjamu atveju trys paskutiniai mėnesiai einantys prieš tą mėnesį, už kurį mokamas vidutinis darbo užmokestis yra 2022 m. lapkričio mėn., 2022 m. gruodžio mėn., 2023 m. sausio mėn.

Teismas, atsižvelgęs į atsakovo pateiktą rašytinį įrodymą – Atsiskaitymo lapelį, konstatavo, kad atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjos vidutinį darbo užmokestį pagrįstai vadovavosi bendrąja vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka, skaičiuojamąjį laikotarpį nustatydamas tris paskutinius kalendorinius mėnesius iki pareiškėjos atleidimo iš tarnybos, paskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis buvo išmokėtas ir tuo teismo sprendime nustatytas įpareigojimas atsakovui išmokėti pareiškėjai darbo užmokestį už pravaikštą buvo įvykdytas. Dėl nurodytų aplinkybių teismas pareiškėjos prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo atmetė.

III. Pareiškėja E. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 25 d. nutartį ir įpareigoti pirmosios instancijos teismą išduoti pareiškėjai vykdomąjį raštą.

Pareiškėja nurodo, kad prašymą išduoti vykdomąjį raštą grindė aplinkybėmis, jog vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą, kitaip, nei apskaičiavo atsakovas, skaičiuojamas taikant specialiąją teisės normą – VDU skaičiavimo aprašą, kurio 5.13 punkte nustatyta, jog: „Jeigu darbuotojas skaičiuojamuoju laikotarpiu nedirbo ir negavo įmonėje darbo užmokesčio, iš kurio pagal VDU skaičiavimo aprašą turi būtų apskaičiuojamas vidutinis dieninis darbo užmokestis ar vidutinis valandinis darbo užmokestis, jis nustatomas iš skaičiuojamuoju laikotarpiu darbuotojui darbo sutartyje arba darbo teisės normose nustatyto darbo užmokesčio dydžiu, o asmenims, su kuriais nesudaromos darbo sutartys, — įstatymų nustatyto darbo užmokesčio (atlyginimo) dydžiu, juos dalijant iš darbo dienų (valandų) skaičiaus pagal darbuotojo darbo (pamainos) grafika skaičiuojamuoju laikotarpiu“.

Pareiškėja teigia, kad būtent šia norma dėl išmokėtinos kompensacijos apskaičiavimo vadovavosi ir Valstybinės darbo inspekcijos atstovas, pateikęs jai išaiškinimą (teismui pateiktas taip pat). Išaiškinime nurodyta, kad dėl to, jog teismo sprendimo įsigaliojimo data yra 2024 m. kovo 20 d., 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis būtų vasario, sausio ir gruodžio mėnesiai.

Pareiškėjos teigimu, atsakovas, apskaičiuodamas priteistą kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, vadovavosi bendrais teisės aktais ir teismų praktika, galiojusia iki specialaus šį teisinį santykį reglamentavimo įsigaliojimo. Teismas, atsisakydamas išduoti vykdomąjį raštą, nepateikė išaiškinimo, kodėl netaikytina specialioji teisės norma. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo“ patvirtinto Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo (teisės akto redakcija galiojusi nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. balandžio 14 d.) 5.1 papunkčiu.

Pareiškėjos vertinimu, teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius duomenis, pagrindžiančius pareiškėjos prašymą išduoti vykdomąjį dokumentą, nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad nuo 2017 m. birželio 21 d. vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą skaičiuojamas taikant specialią teisės normą – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu 2017 m. birželio 21 d., Nr. 496 patvirtintą Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašą.

Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pagrindo išduoti vykdomąjį raštą nėra, nes teismo sprendimas visiškai įvykdytas, laikantis VDU skaičiavimo aprašo nuostatų. Paskutiniai trys mėnesiai turėtų būti skaičiuojami nuo pareiškėjos atleidimo iš tarnybos dienos – 2023 m. vasario 14 d., o ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas ir VDU skaičiavimo aprašą, todėl tenkinti pareiškėjos atskirąjį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas išduoti vykdomąjį raštą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos prašymo konstatavęs, kad byloje įsiteisėjęs teismo sprendimas yra įvykdytas – atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjos vidutinį darbo užmokestį pagrįstai vadovavosi bendrąja vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka, skaičiuojamąjį laikotarpį nustatydamas tris paskutinius kalendorinius mėnesius iki pareiškėjos atleidimo iš tarnybos dienos (2023 m. vasario 14 d.).

Pareiškėja atskirajame skunde teigia, kad teismas neteisingai taikė VDU skaičiavimo aprašo nuostatas, teismo sprendimas įvykdytas nevisiškai, nes pareiškėjos vidutinis darbo užmokestis turėjo būti skaičiuojamas skaičiuojamuoju laikotarpiu pasirenkant tris paskutinius kalendorinius mėnesius iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2024 m. kovo 20 d.), t. y. taikant VDU skaičiavimo aprašo 5.13 punktą.

Administracinio teismo priimto sprendimo vykdymo tvarką reglamentuoja ABTĮ 99 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo skundas (prašymas, pareiškimas) patenkinamas, jo patvirtinta kopija (nuorašas) nusiunčiama vykdyti viešojo administravimo subjektui ar kitam asmeniui, kurio teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus buvo apskųsti, arba viešojo administravimo subjektui, kuris byloje atstovavo valstybei (Vyriausybei), taip pat pareiškėjui. ABTĮ 99 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu per penkiolika kalendorinių dienų ar per teismo nustatytą terminą šio straipsnio 1 dalyje nurodytas viešojo administravimo subjektas ar kitas asmuo sprendimo neįvykdo, pareiškėjo prašymu sprendimą priėmęs administracinis teismas išduoda jam vykdomąjį raštą, kartu nurodydamas jį vykdyti antstoliui pagal atsakovo buveinės vietą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Kai išieškomos pinigų sumos į valstybės biudžetą ar išieškoma žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, taip pat kai išieškomos sumos, susijusios su tarnybiniais teisiniais santykiais ar pensijų mokėjimu, teismas išduoda vykdomąjį raštą išieškotojui be jo prašymo.

Pagal ABTĮ 99 straipsnio 4 dalį neįvykdyti teismo sprendimai dėl žalos atlyginimo, dėl priteistų sumų ir nesumokėtų baudų išieškojimo, taip pat neįvykdytos teismo patvirtintos taikos sutartys vykdomi Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Šiais atvejais vykdomieji dokumentai pareiškėjui išduodami teismo sprendimui įsiteisėjus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą, teigdama, kad įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimas, kuriuo teismas, be kita ko, priteisė pareiškėjai iš Generalinės prokuratūros vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš tarnybos dienos (nuo 2023 m. vasario 14 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, iš šios sumos išskaičiuojant pareiškėjai išmokėtą piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (jeigu tokia buvo išmokėta), įvykdytas nevisiškai, t. y. jai išmokėta ne visa priklausanti suma. Pareiškėjos teigimu, turėjo būti taikomas VDU skaičiavimo aprašo 5.13 punktas, kaip specialioji teisės norma ir pareiškėjos vidutinis darbo užmokestis turėjo būti skaičiuojamas skaičiuojamuoju laikotarpiu pasirenkant tris paskutinius kalendorinius mėnesius iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2024 m. kovo 20 d.). Generalinė prokuratūra nurodo, kad vadovavosi Prokuratūros įstatymo 48 straipsnio 2 dalimi bei taikydama VDU skaičiavimo aprašo 5.1 punktą teisingai apskaičiavo ir išmokėjo pareiškėjai jai priklausančias sumas, skaičiuojamąjį laikotarpį nustatydama tris paskutinius kalendorinius mėnesius iki pareiškėjos atleidimo iš tarnybos dienos (2023 m. vasario 14 d.).

Prokuratūros įstatymo 48 straipsnio 2 dalis nustato, kad jei teismas prokuroro atleidimą iš tarnybos pripažino neteisėtu ir prokurorą grąžino į eitas pareigas, prokurorui sumokamas jo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo neteisėto atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. liepos 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-17/2014, spręsdamas iš esmės analogišką klausimą dėl teismo sprendimo vykdymo, kaip ir kilęs šioje byloje, yra pasisakęs, kad: „Nesant Prokuratūros įstatyme ar kituose specialiuose teisės aktuose reglamentuotos prokuroro vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką apskaičiavimo tvarkos, atsakovas turėjo taikyti Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), kuris nustato darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimą, kai darbuotojui apmokama už kasmetines atostogas, laiką, kai darbuotojas įstatymų numatytais atvejais yra atitraukiamas nuo darbo, jam išmokama išeitinė išmoka arba kitos teisės aktų nustatytos išmokos. Aprašo 6.1 punkte, be kita ko, nustatyta, kad, apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir nuo 2015 m. sausio 1 d. galiojančioje Aprašo redakcijoje (7.1 p.).

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, savo praktikoje pasisakydamas dėl Darbo kodekso 300 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo atvejais vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, yra ne kartą konstatavęs, kad ši išmoka yra kompensacija darbuotojui ir sankcija darbdaviui, jos tikslas – kompensuoti darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus (pvz., 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gegužės 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-915/2015 aiškino teisės normas, reglamentuojančias vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką skaičiavimą ir konstatavo, jog DK 300 straipsnyje nenustatyta išimčių, kad vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiko pradžios momentas galėtų būti kitoks nei atleidimo iš darbo diena, todėl įstatyme aiškiai ir įsakmiai apibrėžtas laikotarpio, už kurį priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, pradžios momentas – atleidimo iš darbo diena. Pažymėtina, kad tokia pati aiški nuostata įtvirtinta ir minėtame Prokuratūros įstatyme, jo 48 straipsnio 2 dalyje nustatant, kad vidutinis mėnesinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką skaičiuojamas nuo neteisėto atleidimo iš tarnybos dienos“. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija minėtoje nutartyje pabrėžė, kad, Prokuratūros įstatyme bei Darbo kodekse esant aiškiai apibrėžtam vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką skaičiavimo pradžios atskaitos momentui, tam tikrais atvejais Apraše nustatyta kitokia, ne bendroji tvarka nagrinėjamu atveju negali būti taikoma.

Pažymėtina, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio VDU skaičiavimo aprašo 5.1 punktas nustato, jog apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, laikomasi šių nuostatų: skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, apskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip), įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas aprašo 3.1–3.5 papunkčiuose. Pagal šio aprašo 5.13 punktą jeigu darbuotojas skaičiuojamuoju laikotarpiu nedirbo ir negavo įmonėje darbo užmokesčio, iš kurio pagal šį aprašą turi būti apskaičiuojamas vidutinis dieninis darbo užmokestis ar vidutinis valandinis darbo užmokestis, jis nustatomas iš skaičiuojamuoju laikotarpiu darbuotojui darbo sutartyje arba darbo teisės normose nustatytų darbo užmokesčio dydžių, o asmenims, su kuriais nesudaromos darbo sutartys, – iš įstatymų nustatytų darbo užmokesčio (atlyginimo) dydžių, juos dalijant iš darbo dienų (valandų) skaičiaus pagal darbuotojo darbo (pamainos) grafiką skaičiuojamuoju laikotarpiu.

Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-17/2014 priėmimo metu galiojęs reglamentavimas (Aprašas) nustatė iš esmės analogišką reguliavimą, kaip ir šiuo metu galiojančio VDU skaičiavimo aprašo 5.13 punktas bei 5.1 punktas, kuriuo vadovavosi atsakovas ir pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgdama į aptartą reglamentavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, nuo kurios nukrypti šiuo atveju nėra pagrindo (ABTĮ 15 str. 1 d.; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė VDU skaičiavimo aprašo nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog pagrindo išduoti vykdomąjį raštą pagal pareiškėjos prašymą nėra, nes įsiteisėjęs teismo sprendimas įvykdytas atsakovui išmokėjus pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš tarnybos dienos, skaičiuojamuoju laikotarpiu imant 3 paskutinius kalendorinius mėnesius, einančius prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis nuo pareiškėjos atleidimo iš darbo dienos, o ne teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teisę aiškina teismas, todėl atsižvelgti į kitų institucijų pateiktus išaiškinimus atitinkamų teisės normų aiškinimo klausimais teismui neprivaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5–1018/2005; 2015 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-869-756/2015; kt.).

Pažymėtina, kad pareiškėja, manydama, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė žalos, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl jos atlyginimo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos E. S. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis