2015-12-29 Nr. AB-28-3-61-3-01769-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2235-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01769-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. S. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 300 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose nuo 2006 m. gruodžio 4 d. iki 2008 m. gruodžio 15 d. buvo laikoma netinkamomis sąlygomis. Iš pradžių ji buvo laikoma kameroje Nr. 420, vėliau – Nr. 418. Bendras ir vienos, ir kitos kameros plotas buvo apie 8,5 kv. m. Kamerose pastoviai buvo po 5–6 suimtuosius. Tokiu būdu vienai suimtajai tenkantis vidutinis plotas buvo 1,5 kv. m, neįskaitant baldų. Visi kaimynai rūkė ir per parą surūkydavo nuo 10 iki 30 cigarečių, patalpų nerūkantiems nebuvo. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra apie 9 kv. m. Vienu metu dvi valandas per dieną šiuo kiemeliu naudojosi 4–5 suimtosios. Kamerose buvo kriauklė su šaltu vandeniu, taip pat tualetas, kuris atskirtas nuo bendros kameros erdvės siena su durimis. Dušu galima buvo naudotis vieną kartą per savaitę penktadieniais ir tik 15 minučių. Dušo kambaryje yra 3 purkštuvai ir vienu metu jais naudojosi 5–6 žmonės. Langas buvo vienintelis ventiliacijos šaltinis, tačiau ant jo buvo dvigubos grotos, tinklas ir stiklas. Tinklas toks smulkus, kad net nepraeidavo oras iš lauko pusės.

Skunde pabrėžė, jog nežmoniškos gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K bei žeminantis žmogaus orumą asmeninis pasimatymas su vyru N. S. 2014 m. vasario 12 d. pareiškėjai sukėlė didelius dvasinius skausmus bei šoką, kurio pamiršti negali praėjus net vienam mėnesiui nuo pasimatymo. Teismo posėdyje pareiškėja prašė jos skundą tenkinti. Paaiškino, kad dėl skunde nurodyto žalos atlyginimo klausimo dėl pasimatymo šioje byloje nekelia, šis klausimas yra išspręstas kitoje byloje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose į skundą paaiškino, jog pareiškėja kreipėsi teisminės gynybos praėjus penkeriems metams po to, kai 2008 m. gruodžio 15 d. ji išvyko į Panevėžio pataisos namus. V. S. teismui skundą parašė 2014 m. kovo 17 d. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, atsakovas prašė pareiškėjos reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011). Paaiškino, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, kurie įstaigoje yra palikti atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75 ir, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, jie laikomi po 1 žmogų. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir nustatė, kad pareiškėja savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 4 d. iki 2008 m. gruodžio 15 d. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną. Konstatuota, jog pareiškėja apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Savo skunde pareiškėja nurodė, kad ankščiau negalėjo kreiptis į teismą, kadangi su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimu, kuris aiškina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymą, susipažino tik iš nuogirdų. Teismas pabrėžė, jog pareiškėja iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėja į teismą kreipėsi tik 2014 m. kovo 17 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio 4 d. iki 2008 m. gruodžio 15 d. Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl konstatavus, jog pareiškėja iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, padaryta išvada, kad pareiškėjos reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėja praleisto ieškinio senaties termino atnaujinti neprašo. Konstatavus, kad pareiškėja praleido senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo paduoti, pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas, teismas dėl pareiškėjos skundo motyvų nepasisakė.

III. Pareiškėja V. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą ir tenkinti jos skundą.

Pareiškėja nurodo, kad teismas nepagrįstai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki trejų metų, iki skundo padavimo dienos, iš tiesų Konvencijos 3 straipsnyje nenumatyta jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Ji negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, kadangi EŽTT sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą, ilgai negalėjo su jais susipažinti. Teismas tenkino visus Lukiškių TI-K administracijos prašymus, o apie gyvenimo sąlygas net neužsiminė. Prašo pripažinti jos skunde pirmosios instancijos teismui nurodytą laikotarpį pagrįstu. Mano, kad teismas nepagrįstai atmetė jos argumentus. Teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio (pvz., byloje Canali EŽTT priteisė 34 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už 6 mėnesių įkalinimą daug geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjos), o tik taikė senaties terminą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsakovas išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, ir mano, kad teismas įvertino bylos aplinkybes, byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti bylos situaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos (300 000 Lt) atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, motyvuojant netinkamomis įkalinimo sąlygomis (teko mažesnis nei nustatyta teisės aktais gyvenamasis plotas, kamerų būklė ir kitos laikymo sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų), suėjus senaties terminui, atmestas.

Pareiškėja savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad, jos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jos reikalavimui taikė ieškinio senatį.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.).

Taip pat dėmesys atkreiptinas į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma būtent reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Pareiškėja prašė priteisti neturtinę žalą už kalinimą, jos teigimu, netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 4 d. iki 2008 m. gruodžio 15 d. Iš pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėja į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi tik 2014 m. kovo 17 d. (b. l. 7), t. y. daugiau kaip po 5 metų.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi analogiškos pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005; 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006; 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Akivaizdu, kad pareiškėja visą jo nurodytą kalinimo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jai neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą, tačiau skundą teismui pateikė tik 2014 m. kovo 17 d. labai ženkliai praleidusi kreipimosi į teismą senaties terminą. Be to, V. S. teigia, jog nebuvo susipažinusi su EŽTT sprendimais, kuriuose aiškinamas Konvencijos 3 straipsnio taikymas, todėl nesuprato, kad jos teisės yra pažeidžiamos, kas sąlygojo ir jos atitinkamą elgesį.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K prašė taikyti ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už kalinimą Lukiškių TI-K galbūt netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 4 d. iki 2008 m. gruodžio 15 d. taikė ieškinio senaties terminą ir šioje dalyje skundą atmetė.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį šioje byloje ir sprendė, jog šiuo atveju taip pat nėra pagrindo senaties terminą atnaujinti. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad nagrinėtino laikotarpio ribojimas trejų metų laikotarpiu prieštarauja Konvencijos 3 straipsniui, tokie jos teiginiai laikytini deklaratyviais ir nepagrįstais.

Atkreiptinas dėmesys, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į gyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją).

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas net neužsiminė apie jos gyvenimo Lukiškių TI-K sąlygas, bei kelia neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas ieškinio senatį, nepasisakė dėl pareiškėjos laikymo Lukiškių TI-K sąlygų bei nesprendė neturtinės žalos dydžio klausimo. Atmetus reikalavimą dėl senaties termino taikymo, teismas neturi pareigos nagrinėti ir vertinti bylos aplinkybes. Pritardamas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams dėl ieškinio senaties termino taikymo, nagrinėjamu atveju šiais apeliacinio skundo aspektais nepasisako ir apeliacinės instancijos teismas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei konstatuoja, jog tenkinti V. S. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan