2019-02-14 Nr. AB-4211-3-61-3-02999-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1058-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02999-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. R. ir A. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos ir bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“), dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai V. R. ir A. Č. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, priteisti 770,19 Eur turtinei žalai atlyginti, taip pat 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad V. R. 2014 m. lapkričio 6 d. su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004317 (toliau – ir Sutartis) dėl pareiškėjų kelionės į Ispaniją, Fuertoventurą 2014 m. lapkričio 29 d. Sutartis buvo atsiųsta elektroniniu paštu, nurodant, kad ji galioja be parašų. Už kelionę sumokėta 2 798 Lt (810,36 Eur), tačiau kelionė neįvyko, nes 2014 m. lapkričio 14 d. UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. V. R. pateikė prašymą Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę, tačiau 2015 m. rugsėjo 17 d. buvo grąžinta tik 10,17 Eur suma. Pareiškėjų teigimu, jiems išmokėta kompensacijos suma neatitinka 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvoje dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų 90/314/EEB (toliau – ir Direktyva) nustatytos kompensuojamos sumos. Pareiškėjai pažymėjo, kad UAB „Freshtravel“ veiklos draudimo suma buvo bent kelis kartus mažesnė, nei dėl šios bendrovės nemokumo turistų patirtų nuostolių suma, o taip nutiko dėl Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyto reguliavimo, kuris neatitinka Direktyvos nuostatų, t. y. juo nustatyta reikalavimo užtikrinimo suma yra per maža. Dėl tokių Lietuvos valstybės veiksmų pareiškėjai patyrė nuostolių, todėl kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ esant nemokiam, būtent Lietuvos valstybė privalo pareiškėjams kompensuoti visą jų už neįvykusią kelionę sumokėtą sumą. Pareiškėjai neturi naudotis jokiais kitais Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme ar kituose teisės aktuose nustatytais savo teisių gynimo būdais, nes tai neatitinka Direktyvos nuostatų. Pasak pareiškėjų, nagrinėjamu atveju yra visos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nurodytos sąlygos: 1) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; 2) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; 3) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (nuo 2019 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija pagal 2018 m. spalio 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo Nr. I-464 29 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnį) (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

4. Atsiliepime Ministerija nurodė, kad pareiškėjai kvestionuoja tiek patį Turizmo įstatymą, tiek įstatymų leidėjo veiksmus, priimant šį įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu, nors tai vertinti teismui draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis. Nei Turizmo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymą įgyvendinantys teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir (arba) įstatymams. Ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kuriuose butų konstatuota, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę (Turizmo įstatymą) perkėlė Direktyvą. Todėl šiuo atveju nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų veiksmų ir valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą. Pareiškėjai, siekdami gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – BUAB „Freshtravel“ veiksmų. Pareiškėjų byloje pateikti įrodymai taip pat negali būti laikomi pagrindu priteisti pareiškėjams jų prašomo dydžio turtinės žalos atlyginimą. Sutartis nėra pasirašyta nei vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad Sutartis tarp pareiškėjų ir BUAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta. Iš byloje pateikto mokėjimo nurodymo matyti, kad V. R. lėšas pervedė UAB „Cherry Media LT“, o ne BUAB „Freshtravel“. Be to, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad A. Č. atliko kokius nors mokėjimus už kelionę.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

6. Departamentas atsiliepime nurodė, kad Turizmo įstatyme nustatyta, jog prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti tikėtiną veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą. Pareiškėjai, kildindami jiems padarytą turtinę žalą iš netinkamai į Turizmo įstatymą perkeltų Direktyvos nuostatų, rėmėsi ginčui neaktualiomis teisės normomis – iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusioje Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalies redakcijoje nustatytu prievolių įvykdymo užtikrinimu, taikomu kelionių agentūroms ir kelionių pardavimo agentams, o BUAB „Freshtravel“ yra taikomos kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančios nuostatos. Pareiškėjai žalos atlyginimo pirmiausiai turėtų reikalauti iš ją sukėlusių asmenų.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino – pareiškėjams V. R. ir A. Č. iš atsakovo priteisė po 385,10 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistų 385,10 Eur sumų nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. rugsėjo 11 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat po 50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Departamentas 2014 m. kovo 24 d. išdavė UAB „Freshtravel“ pažymėjimą Nr. 13769, kuriame nurodė, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti kelionių organizavimo paslaugas; UAB „Freshtravel“ 2014 m. rugsėjo 19 d. išduotas laidavimo draudimo liudijimas dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo Nr. 741-100663, kuriuo ERGO Insurance SE, veikianti per Lietuvos filialą, 101 367,01 Eur draudimo suma nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. užtikrino UAB „Freshtravel“ prievolių įvykdymą; V. R. 2014 m. lapkričio 5 d. mokėjimo nurodymu Nr. 100 į Cherry Media LT, UAB pervedė 2 798 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „Grupinis.lt order # (525773986)“; pareiškėjai ir „Plius travel“ (kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“) 2014 m. lapkričio 6 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo Sutartį Nr. PT002204 dėl 2014 m. lapkričio 29 d. – 2014 m. gruodžio 5 d. kelionės į Fuerteventurą, kelionės kaina – 2 798 Lt (810,36 Eur); Departamento direktoriaus 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 sustabdytas 2014 m. kovo 24 d. pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimas, kelionių organizatoriui raštu pranešus Departamentui apie tai, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų; Departamento direktoriaus 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikintas UAB „Freshtravel“ išduoto 2014 m. kovo 24 d. pažymėjimo Nr. 13769 galiojimas; Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 UAB „Freshtravel“ iškelta bankroto byla; ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 17 d. raštu informavo V. R. apie pagal Departamento reikalavimą išmokamą 40,17 Eur dydžio draudimo išmoką dėl kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ prievolių nevykdymo.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 ir kitose bylose (Nr. eA-872-556/2017, Nr. eA-1976-624/2017, Nr. eA-2094-502/2017) suformuota praktika, jog nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį. Todėl pareiškėjai pagrįstai šia aplinkybe grindžia skunde reiškiamus reikalavimus, atsakovo neteisėtus veiksmus ir kitas atsakovo civilinei atsakomybei nagrinėjamoje byloje kilti būtinas sąlygas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį. Nors de jure (teisiškai) tokio pobūdžio bylos ir neatitinka modelinių bylų sampratos ABTĮ 127 straipsnio prasme, teismas darė išvadą, kad de facto (faktiškai) tokiomis gali būti traktuojamos ir valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinosios sąlygos, kurios kiekvienoje tokio pobūdžio byloje naujai nebenustatinėtinos ir nebeįrodinėtinos. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra nei konstitucinių, nei materialinio ar procesinio pobūdžio pagrindų, galinčių pateisinti ar nulemti objektyvią būtinybę nesilaikyti pirmiau nurodytuose teismų sprendimuose suformuoto ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) ir nukrypti nuo analogiškose bylose priimtų sprendimų esminio turinio (stare decisis doktrina, t. y. laikytis to, kas jau nuspręsta), todėl Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjams jų patirtą žalą.

10. Teismas kaip nepagrįstus atmetė atsakovo atstovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentus, kad pareiškėjų reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti nagrinėjamas bankroto byloje. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą. Šiuo atveju tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Nagrinėjamu aspektu kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus, nėra svarbūs.

11. Pasisakydamas dėl Sutarties galiojimo pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjai Sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš Sutarties teksto matyti, kad sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, o tai neleidžia teigti, jog Sutartis nesudaryta (CK 1.73 str. 2 d., 1.76 str. 2 d.). Pagal CK 6.192 straipsnio 1 dalį, sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės. CK 1.73 straipsnyje išvardyti atvejai, kada sandoriai turi būti sudaryti paprasta rašytine forma. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog šis sąrašas nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomą rašytinę formą ir kitiems sandoriams.

Vienu iš tokių atvejų yra turizmo paslaugų teikimo sutartis, kurios formą reglamentuoja Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punktas (turizmo paslaugų teikimo sutartis – rašytinis susitarimas, kuriuo viena šalis – kelionių organizatorius įsipareigoja už atlyginimą kitai šaliai – turistui užtikrinti organizuotą turistinę kelionę, o turistas įsipareigoja kelionių organizatoriui sumokėti už suteiktas paslaugas). Įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 str. 1 d.).

Turizmo įstatyme tokio imperatyvaus nurodymo nėra. Tai reiškia, kad sandorio formos nesilaikymas reikštų tik tai, jog sudarytas sandoris lieka galioti, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 str. 2 d.). Nagrinėjimu atveju pastaroji įstatymo norma teisiškai nėra aktuali ginčui, todėl teismas darė išvadą, jog sandorio sudarymo faktą pareiškėjai įrodė leistinais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, kad pareiškėjams fiziškai pasirašyti Sutartį objektyviai nebuvo reikalinga.

Be to, siekiant nustatyti Sutarties sudarymo faktą, negalima ignoruoti ir šalių suderintų tarpusavio ketinimų, valios tokią sutartį sudaryti, negalima neatsižvelgti į Sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Šių aplinkybių neigimas ir įrodinėjimas, kad Sutartis nebuvo sudaryta, reikštų nesąžiningumą pareiškėjų atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje pakanka duomenų daryti išvadą, jog Sutarties šalys aiškiai išreiškė valią sudaryti šią sutartį. Vertinti, jog Sutarties šalys, savanoriškai nustatydamos Sutarties formą, kaip nors pažeidė gerą moralę, viešąją tvarką ar kitus teisinius imperatyvus, nėra pagrindo.

12. Kaip nepagrįstus teismas vertino ir argumentus, jog V. R. atliktas mokėjimas į Cherry Media LT, UAB banko sąskaitą nepatvirtina mokėjimo pagal Sutartį ir nėra laikomas tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu, jog Sutarties kaina buvo sumokėta UAB „Freshtravel“ naudai. V. R. 2014 m. lapkričio 5 d. mokėjimo nurodymu Nr. 100 į Cherry Media LT, UAB sąskaitą pervedė 2 798 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „Grupinis.lt order # (525773986)“, ši jo pervesta suma sutampa su Sutarties kaina, ginčo dėl to byloje nėra. Iš viešai prieinamų valstybės įmonės Registrų centro teikiamų Juridinių asmenų registro duomenų matyti, jog juridinis asmuo Beta Media, UAB (kuriam priklauso portalas „www.grupinis.lt“) (juridinio asmens kodas 302527342) Beta.lt, UAB pavadinimu buvo įregistruotas 2010 m. liepos 9 d., o 2013 m. rugsėjo 6 d. Beta.lt, UAB pavadinimas pakeistas į Cherry Media LT, UAB. 2015 m. rugsėjo 23 d. Cherry Media LT, UAB pavadinimas pakeistas į Beta Media, UAB. Taigi Beta.lt, UAB ir Cherry Media LT, UAB istoriškai veikė kaip tas pats juridinis asmuo. Būtent todėl 2014 m. lapkričio 5 d. mokėjimo nurodyme Nr. 100 piniginių lėšų gavėju nurodyta Cherry Media LT, UAB, o mokėjimo paskirtyje nurodyta „Grupinis.lt order # (25773986)“.

13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį Sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, taigi ir mokėjimai už pareiškėjų turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui, kuris, nebūdamas Sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai. Sutarties sudarymo tinkamą formą bei pagal Sutartį atlikto mokėjimo tinkamumą pagrindžia ir tai, jog pareiškėjai buvo įtraukti į UAB „Freshtravel“ organizuotos kelionės turistų registracijos sąrašą. Byloje nustatyta, jog Cherry Media LT, UAB pagal akciją Nr. 524888395, pagal kurią kuponus įsigijo ir pareiškėjai, gautas pinigines lėšas pervedė UAB „Freshtravel“.

14. Aplinkybę, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjams 810,36 Eur (2 798 Lt) dydžio turtinę žalą, be kita ko, patvirtina ir V. R. įtraukimas į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą, patvirtintą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016, taip pat ERGO Insuranse SE Lietuvos filialo V. R. apskaičiuota ir, V. R. teigimu, jam išmokėta 40,17 Eur draudimo išmoka. Šios aplinkybės taip pat leidžia pripažinti, kad Sutartis tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta, o draudimo išmoka apskaičiuota dėl to, jog laikoma, kad pareiškėjai už kelionę sumokėjo tinkamu būdu bei tinkamam asmeniui.

15. Vertindamas, kokio dydžio materialinės žalos atlyginimas turėtų būti priteistas pareiškėjų naudai, teismas konstatavo, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui V. R. apskaičiavus 40,17 Eur dydžio draudimo išmoką, kuri V. R. teigimu, jam buvo grąžinta, laikytina, jog pareiškėjams liko negrąžinta 770,19 Eur suma. Kadangi pareiškėjai skunde nenurodė bei nepateikė įrodymų, kad patirtos žalos dalys yra nevienodos, teismas preziumavo, kad jos yra lygios, ir priteisė jiems po 385,10 Eur turtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 proc. dydžio metinės palūkanos.

III. 16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

17. Apeliaciniame skunde Ministerija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai motyvavo sprendimą. Skundžiamame teismo sprendime nėra motyvų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju yra sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė imperatyvias ABTĮ ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas: 1) pažeisdamas ABTĮ nustatytus draudimus, įvertino Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą; 2) pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų. Teismas iš valstybės priteisė pareiškėjams turtinės žalos atlyginimą, nors neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma. Teismas turtinės žalos atlyginimą pareiškėjų naudai priteisė, taip pat byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą. Byloje pateikta Sutartis nėra pasirašyta, tačiau teismas sprendė, jog ši sutartis tarp šalių buvo realiai sudaryta. Tai, kad V. R. sumokėjo UAB „Cherry Media LT“ tokią pačią pinigų sumą, kokia buvo nurodyta Sutartyje, negali būti vertinama Sutarties sudarymą patvirtinančiu faktu. Byloje nėra jokių įrodymų apie susitarimą tarp BUAB „Freshtravel“ ir UAB „Cherry Media LT“, jog pastaroji tarpininkaus ir teiks komercinio atstovavimo paslaugas. Pareiškėjai turi teisę reikalauti padarytos žalos atlyginimo iš žalą padariusių asmenų – BUAB „Freshtravel“. Todėl Teismas, nustatęs, jog BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje yra patvirtintas V. R. finansinis reikalavimas iš esmės tokiai pačiai sumai, kurią skundu pareiškėjai prašo priteisti iš valstybės, turėjo skundą atmesti vien dėl to, kad sprendimo įsiteisėjimo atveju pareiškėjas neįgytų teisės du kartus reikalauti žalos atlyginimo tiek iš BUAB „Freshtravel“, tiek iš valstybės. Ministerija taip pat atkreipia dėmesį, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad A. Č. atliko kokius nors mokėjimus už „Freshtravel“ organizuotą kelionę ar patyręs bylinėjimosi išlaidų.

18. Pareiškėjai V. R. ir A. Č. atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

19. Atsiliepime pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime išsamiai nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, pateikti teismo argumentai, išsamiai pasisakyta dėl išnagrinėtų įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados. Be to, teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose bylose ar iš esmės panašiose bylose. Byloje pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių turtinės žalos patyrimo faktą, todėl teismas pagrįstai priteisė turtinės žalos atlyginimą pareiškėjams. Skundas pirmosios instancijos teismui buvo teiktas abiejų pareiškėjų vardu, advokato paslaugos apmokėtos, todėl pareiškėjai faktiškai patyrė bylinėjimosi išlaidas.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjų skundą ir priteisė jiems po 385,10 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat po 50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atsakovo atstovas Ministerija, padavusi apeliacinį skundą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

23. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

25. Atsakydama į Ministerijos apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad yra suformuota aktuali ir nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui tapus nemokiam ir neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2568-525/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2544-575/2018, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018, 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 ir kt.). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

26. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjų skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir apelianto akcentuojamų argumentų.

27. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o vienas iš pareiškėjų V. R. gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Turizmo įstatymo (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 8 str. 1, 3 ir 4 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtinto Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo (2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1426 redakcija) 33 p.) aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

28. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl Ministerijos argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų, vertintini kaip nepagrįsti.

29. Nagrinėjamu atveju byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to atsirado turtinė žala, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti, nepaisant to, kad analogiškas reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra pateiktas ir bendrovės, organizavusios kelionę, (šiuo atveju – BUAB „Freshtravel“) bankroto byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2822-575/2018, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2375-502/2018 ir kt.). Be to, byloje nėra duomenų, kad BUAB „Freshtravel“ pareiškėjų reikalaujamą priteisti sumą būtų sumokėjusi ar iš minėtos bendrovės minėta suma pareiškėjų naudai būtų išieškota.

30. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjai sudarė sutartį su BUAB „Freshtravel“ dėl kelionės organizavimo į Fuertoventurą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju rašytinės sandorio formos nesilaikymas Sutarties nedaro negaliojančia. Tai, kad Sutartis buvo šalių sudaryta, patvirtina aplinkybė, kad pareiškėjas V. R. bankiniu pavedimu pervedė 2 798 Lt sumą pagal įsigytą kuponą Grupinis.lt svetainėje turizmo paslaugai gauti. Aplinkybe, kad minėta suma buvo pervesta už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjams turėtą suorganizuoti kelionę, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, nors ši suma buvo pervesta ne tiesiogiai BUAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry media“. Tai šiuo atveju patvirtina Ergo Insurance SE Lietuvos filialo išmokėta draudimo išmoka V. R. dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Šias aplinkybes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškai vertino ir kitose bylose, kuriose pareiškėjai buvo BUAB „Freshtravel“ klientai (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2822-575/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2544-575/2018 ir kt.). Šioje byloje aplinkybes dėl Sutarties sudarymo ir pinigų už ją sumokėjimo vertinti kitaip nėra jokio faktinio pagrindo.

31. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjų iš BUAB „Freshtravel“ įsigyto kelionės paketo (CK 6.249 str. 1 d., 6.271 str. 1 d.). Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjams iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

32. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių įrodymų, jog A. Č. būtų atlikęs kokius nors mokėjimus už kelionių organizatoriaus paslaugas, todėl turtinės žalos jis nepatyrė ir jos atlyginimas jam priteistas nepagrįstai. Šie Ministerijos argumentai taip pat vertinti kritiškai, kadangi byloje yra pateikti duomenys, jog abu pareiškėjai su kelionių organizatoriumi sudarytoje Sutartyje buvo nurodyti kaip turistai. Taigi jie abu iš esmės buvo galutiniai naudos gavėjai, nusipirkę kelionių organizatoriaus paslaugas. Tai, kad prievolė sumokėti už perkamą kelionę V. R. buvo įvykdyta už abu pareiškėjus, minėto vertinimo nekeičia. Todėl laikytina, kad abu pareiškėjai patyrė žalą kelionių organizatoriui tapus nemokiam ir negrąžinus didžiosios dalies patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1603-502/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1783-556/2018 ir kt.).

33. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, tenkinęs pareiškėjų skundą, priteisė jiems iš atsakovo po 50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad visas pareiškėjų prašytas atlyginti pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (100 Eur) apmokėjo, t. y. realiai patyrė, V. R., todėl būtent šiam pareiškėjui pirmosios instancijos teismas turėjo iš atsakovo priteisti visą prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą, o pareiškėjo A. Č. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.

34. Pareiškėjai teismo prašo priteisti 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios susidarė dėl atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimo. Pagrįsdami šias išlaidas pareiškėjai teismui pateikė advokato Roko Jonausko 2018 m. sausio 24 d. V. R. išrašytą sąskaitą faktūrą serija SĄSK Nr. 2018-01-24/1, su pareiškėjais V. R. ir A. Č. 2017 m. rugpjūčio 17 ir 18 d. sudarytas atstovavimo sutartis bei 2019 m. sausio 31 d. mokėjimo nurodymą Nr. 24, kuriuo V. R. sumokėjo advokatui Rokui Jonauskui 200 Eur sumą už teisines paslaugas.

35. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą, už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistinas maksimalus koeficientas yra 1,3. Pareiškėjų atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo surašytas 2018 metų pirmąjį ketvirtį, todėl šiuo atveju aktualus 2017 metų trečiojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (850,80 Eur). Taigi maksimali priteistina suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1 106,04 Eur (1,3 × 850,80 Eur). Kaip minėta, už atsiliepimą į apeliacinį skundą prašoma priteisti 200 Eur, t. y. ženkliai mažesnę nei maksimali už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistina sumą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo išsamiai motyvuotas, grindžiamas Europos Sąjungos teisės aktų normų aiškinimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad prašoma priteisti suma atitinka advokato darbo ir laiko sąnaudas bei bylos sudėtingumą, todėl gali būti priteisiama. Vis dėlto byloje esantys įrodymai patvirtina, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo pareiškėjas V. R., todėl patirtos 200 Eur išlaidos iš atsakovo priteistinos V. R..

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 41 straipsniu ir 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija pagal 2018 m. spalio 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo Nr. I-464 29 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnį) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeisti.

Netenkinti pareiškėjo A. Č. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Pareiškėjui V. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija pagal 2018 m. spalio 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo Nr. I-464 29 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnį), priteisti 100 Eur (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Pareiškėjui V. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija pagal 2018 m. spalio 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo Nr. I-464 29 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnį), priteisti 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Pareiškėjo A. Č. prašymo dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė