2019-07-10 Nr. AB-14231-3-61-3-00486-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4583-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00486-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. B. (A. B.), M. F., S. F., M. B. (M. B.) ir B. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B., M. F., S. F., M. B. ir B. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai A. B., M. F., S. F., M. B. ir B. B. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2019 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. (15/6-5) 12PR-4 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad jie savo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvoje grindžia baime būti neteisėtai sulaikytais ir įkalintais dėl pareigūnų užpuolimo, kaltinimo salafizmu bei žmonos hidžabo nešiojimo. Pareiškėjai nurodė, kad 2006 m. A. B. buvo nuteistas dėl narkotinių medžiagų disponavimo, tačiau teigė, kad narkotinių medžiagų jis neturėjo ir vėliau buvo amnestuotas, tačiau dirbti galėjo tik mokėdamas duokles milicijos pulkininkui kaimynui A. S. (S.) (A. S.). Pareiškėjai paaiškino, kad 2016 m. A. B. nustojo nuomoti dvi kavines „Nido“ ir „Bistro“ ir išsinuomojo A. S. restorano patalpas dėl mažesnių sąnaudų. Po kelių mėnesių A. S. pareiškė, kad nebenuomos pareiškėjams patalpų, ir jie šiam asmeniui dirbs darbuotojų statusu, mokant nustatytą algą. Pareiškėjai nurodė, kad 2017 m. jie pardavė šeimos butą, nusipirko žemės sklypą, kuriame statė namą, dirbo turguje, tačiau A. S. reikalavo grįžti dirbti pas jį ir grasino.

3. Pareiškėjai skunde paaiškino, kad 2017 m. spalio mėn. Safarion turguje (Dušanbė) atidarė naują bistro, kur prekiavo šavarma, po 10 dienų atėjo milicininkas A., kuris liepė susisiekti su A. S.. Susiekus su A. S., pareiškėjams buvo pagrasinta, jog negrįžus pas jį dirbti, jis padarys taip, kad pareiškėjams nebūtų įmanoma įsidarbinti. Pareiškėjai teigė, kad dėl tokių grasinimų jie kreipėsi į prokuratūrą, tačiau nurodžius asmenį, kuris grasino, padėti buvo atsisakyta. Pareiškėjai nurodė, kad po kurio laiko į jų bistro atvyko pareigūnai, pradžioje pareikalavo bistro dokumentų, vėliau pradėjo priekabiauti prie M. F. ir prievarta nuiminėti hidžabą. Pareiškėjas A. B. išbėgo iš virtuvės, kad apgintų sutuoktinę, ir tuo metu su savimi turėjo kirvuką ir peilį, kadangi gamino šavarmą. Konflikto metu A. B. pabėgo, o jo žmoną sulaikė. Pareiškėjų teigimu, sulaikymo metu M. F. kankino, mušė, grasino, rodė jai video medžiagą, kurioje užfiksuota, kaip A. B. meldėsi mečetėje ir nurodė, jog jam iškels baudžiamąją bylą kaltinant salafizmu. M. F. paleista tik po to, kai pasirašė jai „pakištus“ dokumentus. A. B. tuo metu slapstėsi pas draugus. Po kurio laiko pareiškėjai gavo šaukimus. Paskambinęs A. S. paaiškino, kad bylą gali „uždaryti“, jeigu A. B. grįš pas jį dirbti. A. B. nurodė, kad jam reikia laiko (20 dienų), išvyks į sanatoriją pailsėti dėl patirto streso ir po to grįš. Per šį laiką A. B. pasidarė pasus, vizas, pardavė sklypą ir išvyko iš kilmės valstybės.

4. Pareiškėjų nuomone, Migracijos departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertinant jų visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrintant visapusiško įrodymų ištyrimo. Pareiškėjai pažymėjo, kad esminis prieglobsčio prašymo motyvas buvo milicijos pulkininko A. S. vykdomas sistemingas reketas ir grasinimai sufabrikuoti baudžiamąsias bylas, siekiant pareiškėjus išnaudoti kaip pigią darbo jėgą. Pareiškėjai nurodė, jog Migracijos departamentas netinkamai interpretavo jų pateiktą pasakojimo dalį apie santykius su A. S., apie draugiškus santykius su juo nei vienas iš pareiškėjų neminėjo, sistemingai aiškino apie duoklės A. S. mokėjimą, kas negalėjo būti vertinama kaip savanoriškas bendradarbiavimas. Pareiškėjų teigimu, Migracijos departamentas neužtikrino objektyvaus pareiškėjų parodymų vertinimo. A. B. nurodė, kad buvo stebimas ir įtariamas dalyvavimu uždraustos organizacijos veikloje, tačiau nebuvo nei apklaustas, nei sulaikytas, jam nebuvo pateikti kaltimai, kol Safarion turguje neįvyko incidentas, kurio metu jis pasipriešino pareigūnams.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad, įvertinęs pareiškėjų pateiktą informaciją, nustatė, jog pareiškėjų pasakojimas dėl incidento Safarion turguje buvo pakankamai detalus, tačiau pasakojimai apie kaimyno A. S. vaidmenį 2012–2017 m. įvykiuose, įskaitant incidentą Safarion turguje (esą, jis reketavo juos bei siekė, kad pareiškėjai dirbtų jo kavinėje), yra vienas kitam prieštaraujantys. Nors tyrimo buvo metu nustatyta, kad pareiškėjams galimai gresia baudžiamasis persekiojimas, tačiau, atsakovas įvertinęs pareiškėjams gresiantį baudžiamąjį persekiojimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad jis būtų neproporcingas ar diskriminuojantis, todėl šis baudžiamasis persekiojimas neatitiko „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimo 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) kontekste.

7. Migracijos departamentas teigė, kad Sprendime konstatuota, jog pareiškėjai neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, kadangi tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje jie bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiami. Taip pat nebuvo nustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės šalyje yra grėsmė, jog pareiškėjams bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Atsakovas paaiškino, kad vertindamas prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų patikimumą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi tikimybių pusiausvyros principu, t. y. nustato, ar kiekviena prieglobsčio prašytojo nurodyta esminė aplinkybė, kuri nėra patvirtinta rašytiniais įrodymais, yra labiau tikėtina negu netikėtina. Atsakovas nurodė, kad, įvertinę pareiškėjų pasakojimus nustatė, kad pareiškėjų teiginiai, esą Tadžikistane A. B. kaltinamas salafizmu, buvo labiau netikėtini nei tikėtini, todėl buvo atmesti ir nevertinti. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjų pasakojimus apie tai, kad Tadžikistane jie susidūrė su hidžabo dėvėjimo bei barzdos auginimo ribojimais, buvo labiau tikėtini nei netikėtini ir laikytini nustatytais faktais. Atsakovas vertino, kad veiksmai, kuriuos pareiškėjai patirtų grįžę į kilmės valstybę, nebūtų pakankamai rimti savo pobūdžiu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, todėl neatitinko „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimo.

8. Migracijos departamentas atsiliepime teigė, kad buvo tinkamai įvertinti pareiškėjų pasakojimai apie A. S. vaidmenį 2012–2017 m., kaip vienas kitam prieštaraujantys, o pareiškėjos pateiktas paaiškinimas kaip nepakankamas, todėl jų pasakojimas apie A. S. vykdytą reketą bei norą, kad pareiškėjai jam dirbtų, buvo laikomas labiau netikėtinu nei tikėtinu, bei pagrįstai buvo atmestas dėl patikimumo stokos. Atsakovo teigimu, tikėtina, jog A. B. atžvilgiu Tadžikistane vyksta baudžiamasis persekiojimas, tačiau. vertinant tokius atvejus buvo svarbu atskirti persekiojimą Konvencijos prasme nuo bausmės už teisės pažeidimą. Atsakovas pažymėjo, kad pasakojimas apie A. S. veiksmus buvo atmestas ir nebuvo laikomas nustatytu faktu. Migracijos departamentas nurodė, kad atlikto tyrimo metu įvertino visus pareiškėjų pateiktus duomenis, informaciją apie tikėjimo laisvės suvaržymus Tadžikistane ir nustatė, kad diskriminacinio elemento pareiškėjams gresiančiame baudžiamajame persekiojime nebuvo, o hidžabų dėvėjimo ir barzdos auginimo ribojimai nebuvo pakankami, kad būtų konstatuotas persekiojimas Konvencijos prasme.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjai 2018 m. liepos 20 d. buvo grąžinti į Lietuvą iš Frankfurto, Vokietijos ir laikinai sulaikyti Vilniaus oro uosto užkardos sulaikytų asmenų patalpose. Pareiškėjai pateikė prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. A. B. ir M. F. 2018 m. gruodžio 11 d. apklausų metu nurodė, kad yra Tadžikistano piliečiai, paaiškino aplinkybes apie vykdytą verslą bei santykius su A. S.. Migracijos departamentas Sprendimu netenkino pareiškėjų prieglobsčio prašymo bei nesuteikė pareiškėjams papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai jiems gresiantį pavojų kildina iš to, kad M. F. nešioja hidžabą, o A. B. yra kaltinamas salafizmu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimas, jog jam gresia problemų dėl to, kad jis galimai yra salafistas, nėra patvirtinti rašytiniais dokumentais. Aplinkybės dėl M. F. gautų baudų ar kitokių grėsmių dėl hidžabo nešiojimo taip pat nėra įrodytos. Byloje nėra duomenų, kad M. F. būtų buvusi bausta už hidžabo nešiojimą. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas iš esmės surinko informaciją dėl Tadžikistane vykstančio religinio persekiojimo, draudimo vyrams nešioti ilgas barzdas, o moterims – hidžabą, šios aplinkybės išsamiai įvertintos Migracijos departamento Prieglobsčio skyriaus 2019 m. sausio 15 d. išvadoje Nr. (15/6-5)13PR-4RN (toliau – ir Išvada). Teismas, įvertinęs pareiškėjų baimės pagrįstumą, pažymėjo, kad baimė turi būti grindžiama ir bendro pobūdžio pavojumi, t. y. ne bendra esama situacija Tadžikistano Respublikoje, bet su konkrečiomis su pareiškėjais tiesiogiai susijusiomis aplinkybėmis. Todėl šiuo aspektu, teismo vertinimu, pareiškėjų baimė būti įkalintiems dėl jų priklausymo religinei grupei yra subjektyvi jų nuomonė, nepagrįsta byloje esančiais įrodymais.

12. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjai prašo suteikti prieglobstį ir dėl A. B. atžvilgiu pradėto baudžiamojo persekiojimo, kadangi jis galimai užpuolė teisėsaugos pareigūnus Safarion turguje. Teismas įvertino, kad šiuo aspektu pareiškėjų A. B. ir M. F. paaiškinimai apklausų metu skiriasi, kadangi apibūdindamas santykius su A. S., A. B. aiškino, kad nuo 2012 m. šis asmuo pareiškėjui padėjo vykdyti verslą, apsaugodamas pareiškėją nuo valstybės institucijų ir iki 2016 m. pareiškėjas verslą vykdė sėkmingai. Teismo vertinimu, minėtos aplinkybės patvirtina tai, jog pareiškėjas su A. S. bendradarbiavo savo noru, o tuo tarpu M. F. nurodė, kad A. S. nuo 2012 m. konfliktavo su pareiškėjais. Pareiškėja akcentavo, kad A. S. kankino jos sutuoktinį, siekė jį pasodinti į kalėjimą, kliudė ramiai dirbti bei mokėti nuomą. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš pareiškėjų apibūdinto įvykio Safarion turguje nėra aišku, kokie asmenys buvo užpuolę M. F., neaišku, ar tie asmenys buvo susiję su A. S.. Iš pareiškėjų teiktų paaiškinimų nėra aišku, ar M. F. atžvilgiu yra pradėtas baudžiamasis persekiojimas, ar jos atžvilgiu buvo taikomos kitokio pobūdžio prievartos priemonės dėl įvykio Safarion turguje, taip pat nėra aišku, kokio pobūdžio baudžiamasis persekiojimas yra pradėtas pareiškėjo A. B. atžvilgiu dėl konflikto Safarion turguje. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš pareiškėjų teiktų paaiškinimų turinio negalima daryti vienareikšmiškos išvados dėl A. S. veiklos pareiškėjų atžvilgiu konflikto Safarion turguje metu, nes M. F., atsakydama į klausimą dėl įvykio, kurio metu buvo bandoma nuimti jos dėvimą hidžabą, nurodė, kad ji nėra įsitikinusi, ar A. S. buvo susijęs su šiuo įvykiu.

13. Teismas nurodė, kad baudžiamasis persekiojimas pats savaime negali būti prilyginamas „persekiojimui“ pabėgėlio statuso taikymo nuostatų kontekste, be to, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), 116.1.1 papunktyje nurodyta, kad prieglobsčio teisės kontekste „persekiojimu“ laikomas baudžiamasis persekiojimas ar baudimas, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojantis. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas Išvadoje surinko aktualią ir išsamią informaciją apie bendrą padėtį pareiškėjų kilmės valstybėje. Be to, pareiškėjų nurodytos aplinkybės buvo patikrintos vadovaujantis jų apklausų metu teiktais paaiškinimais.

14. Teismo vertinimu tai, kad Sprendimas pareiškėjų atžvilgiu nepalankus, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad tyrimas nagrinėjant jų prieglobsčio prašymą buvo atliktas pažeidžiant teisės aktų (Įstatymo ir Aprašo) nuostatas. Teismas nenustatė procedūrinių pažeidimų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, pareiškėjai turėjo pareigą nurodyti aplinkybes, patvirtinančias konkretaus individualaus persekiojimo pavojų savo kilmės valstybėje, tačiau, šiuo atveju, pareiškėjai nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių nurodytas aplinkybes dėl jų patirto persekiojimo. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjų deklaruojama baimė būti įkalintiems dėl jų priklausymo religinei grupei yra subjektyvi jų nuomonė, nes jie nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad pareiškėjams reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, todėl pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjams negresia persekiojimas, susijęs su religiniais įsitikinimais. Pareiškėjai taip pat nepateikė jokių konkrečių, įtikinamų individualaus pobūdžio aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju jų laisvei grėstų pavojus dėl priklausymo tam tikrai religinei grupei ar persekiojimas Konvencijos prasme.

15. Teismas taip pat pasisakė dėl to, ar pareiškėjams teisėtai ir pagrįstai atsisakyta suteikti papildomą apsaugą. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad, įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nagrinėjo pareiškėjų nurodytas aplinkybes dėl M. F. sulaikymo ir baudžiamojo proceso A. B. atžvilgiu, tačiau surinkti duomenys nepatvirtino pareiškėjų nurodytų abstraktaus pobūdžio teiginių dėl galimo jų persekiojimo ar įkalinimo. Todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad, priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos, turėtų būti vertinamos kitos aplinkybės, pareiškėjai nenurodė kitų kilmės valstybėje jiems kylančių grėsmių, taigi sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos priimtas pagrįstai pripažinus, kad nenustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjams gresia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai.

16. Teismas atsižvelgdamas į byloje esančią informaciją apie žmogaus teisių padėtį Tadžikistano Respublikoje bei į tai, kad pareiškėjai nepateikė patikimos informacijos, įrodančios jų persekiojimą dėl priklausymo religinei grupei, nusprendė, kad nebuvo pagrindo manyti, jog, sugrįžus į kilmės valstybę, pareiškėjams grėstų veiksmai, kurie pažeistų jų žmogaus teises ir pagrindines laisves, nurodytas Konvencijoje. Teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai ištyrė prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė pagrįstas išvadas. Esant šioms aplinkybėms, Sprendimas teismo buvo laikomas teisėtu ir pagrįstu. Kadangi, pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo buvo išvestinis iš pirmojo reikalavimo panaikinti Sprendimą, todėl teismui netenkinus pirmojo reikalavimo, išvestinis skundo reikalavimas taip pat buvo netenkinamas.

III. 17. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

18. Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jie skirtingai nurodė A. S. vaidmenį jų gyvenime ir tai yra traktuojama esminiu prieštaravimu. Pareiškėjai nurodo, jog atsakovas ir pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo jų pateiktą pasakojimo dalį apie turėtus santykius su A. S., nepagrįstai netaikė abejonės privilegijos pasakojimo daliai apie nuolatinį spaudimą bei reketą, vykdytą pareiškėjų atžvilgiu, nes prieglobsčio prašytojai nurodė, kad su minėtu asmeniu bendradarbiavo dėl baimės patirti persekiojimo veiksmus iš kitų institucijų (kadangi A. S. turi didelę įtaką kitiems valstybės organams ir pats turi plačius įgaliojimus kaip milicininkas), o jiems nustojus vykdyti jo nurodymus (atsisakius dirbti jo restorane, jam nesilaikius susitarimo ir jį pasisavinus), prasidėjo realus persekiojimas ir grasinimas inkriminuoti įvairias nusikalstamas veikas (pvz., salafizmas), kas ir lėmė apsisprendimą palikti kilmės valstybę. Apie draugiškus santykius nė vienas iš pareiškėjų neminėjo, sistemingai aiškino apie duoklės jam mokėjimą, kas negali būti traktuojama „savanorišku bendradarbiavimu“. Pareiškėjų vertinimu, pirmosios instancijos teisme nebuvo užtikrintas objektyvus jų parodymų vertinimas.

19. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog „atsakovas neturėjo pagrindo rinkti informaciją apie konkrečiai su pareiškėjais susijusias faktines aplinkybes“. Pareiškėjai teigia, kad nagrinėdamas prieglobsčio prašymus Migracijos departamentas privalo įvertinti tiek asmens nurodytas aplinkybes, tiek specifinę ir bendrą informaciją apie situaciją kilmės valstybėje, siekiant nustatyti ar įvyko įvykiai, patvirtinantys baimės patirti persekiojimą pagrįstumą (Įstatymo 83 straipsnio 4 dalis, Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. gruodžio 13 d. direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – Direktyva 2011/95/ES) 5 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjų nuomone, priešingai nei konstatuoja teismas, Aprašo ir Įstatymo nuostatos įpareigoja atsakovą surinkti ne tik bendro pobūdžio informaciją apie kilmės valstybę, tačiau ir specifinę – atsižvelgus į prieglobsčio prašytojų nurodytus motyvus ir informaciją, susijusią su nagrinėjamu prašymu suteikti prieglobstį. Pareiškėjai nurodo, kad jų prieglobsčio prašymai iš esmės grindžiami baime patirti persekiojimo veiksmus būtent iš pareigūno A. S., dėl ko, atsakovas, vadovaujantis Aprašo 168 punktu, skaitant jį kartu su 35 ir 35.2. punktais, turėjo pareigą surinkti informaciją apie korupcijos lygį Tadžikistano Respublikos institucijų lygmenyje, bei apie pareigūną A. S., ir jo vaidmenį policijos institucijose bei informaciją apie jo esamą / nesamą piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, tikslu paneigti ar patvirtinti pareiškėjų prieglobsčio prašymų motyvus.

20. Pareiškėjų vertinimu, aplinkybės, kurias jie nurodė savo prieglobsčio prašymuose ir apklausos metu, visiškai atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas jų nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

21. Taip pat pareiškėjai nurodo, kad tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas bei pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuteikė pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turėtų būti vertinama dėl papildomos apsaugos pareiškėjams suteikimo. Pareiškėjai nurodo, kad jie turi visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jiems gresia persekiojimas iš teisėsaugos pareigūnų, o tai, pareiškėjų vertinimu, nesant pagrindo pripažinti persekiojimu Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti pripažinta pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo.

22. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjų apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

23. Atsakovas akcentuoja, kad Migracijos departamento Išvados pagrindu buvo priimtas Sprendimas, kuriame detaliai nurodytos net tik teisės aktų normos, bet ir faktinė pareiškėjų atvejo analizė (apimant kilmės šalies informaciją, pareiškėjų apklausas ir pateiktus rašytinius dokumentus). Taigi, pareiškėjų prieglobsčio prašymas ir jų pasakojimai tiek apie A. S., tiek apie tikėjimo laisvės ribojimus buvo įvertinti visų surinktų duomenų visumoje. Atsakovas nurodo, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino pareiškėjų pasakojimus apie A. S. vaidmenį 2012–2017 m., kaip vienas kitam prieštaraujančius, o pareiškėjos pateiktus paaiškinimus, nepakankamus, todėl jų pasakojimas apie A. S. vykdytą reketą bei norą, kad pareiškėjai jam dirbtų, laikomas labiau netikėtinas nei tikėtinas, bei pagrįstai atmestas dėl patikimumo stokos, kaip neatitinkantis Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų.

24. Atsakydamas į pareiškėjų argumentą, kad nebuvo surinkta visa kilmės šalies informacija, atsakovas pabrėžia, jog pareiškėjų prieglobsčio prašymas ir pasakojimai buvo įvertinti visų surinktų duomenų visumoje ir mano, kad teiginiai, jog Migracijos departamentas nesurinko informacijos, kuri nėra susijusi su pareiškėjų prieglobsčio prašymo motyvais, nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu. Pagrįsdamas savo poziciją minėtu klausimu, atsakovas remiasi jau suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5324-438/2017; 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4547-525/2018).

25. Migracijos departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjų pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Byloje ginčas kilęs dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. (15/6-5)12PR-4 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

28. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėstydamas nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų (apklausų metu nustatytų aplinkybių) vertinimą, todėl priėmė nepagrįstą spendimą.

30. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

31. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjams, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Taigi pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurių nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014, 2018 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4335-624/2018, 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2506-1062/2019).

33. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

34. Iš minėtų teisės normų matyti, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, nurodyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje (bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų) ar 87 straipsnio 1 dalyje (bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; kils grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija ir kt.).

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2506-1062/2019).

36. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

38. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjų A. B. ir M. F., bei jų nepilnamečių vaikų S. F., M. B. ir B. B. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvoje, Migracijos departamentas gavo 2018 m. liepos 20 d. Pareiškėjų A. B. ir M. F. apklausos vyko 2018 m. gruodžio 11 d., kurių metu jie nurodė, kad yra Tadžikistano piliečiai ir paaiškino aplinkybes apie vykdytą verslą bei santykius su A. S.. Pareiškėjai prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad kilmės valstybėje jiems gresia baudžiamasis persekiojimas dėl incidento Safarion turguje, taip pat pareiškėjas buvo kaltinamas salafizmu, bei pareiškėjai atitinkamai susidūrė su hidžabo dėvėjimo ir barzdos auginimo ribojimais. Apklausos metu A. B. nurodė, kad Tadžikistane jam gresia kalėjimas dėl konflikto su milicija, kadangi yra kaltinamas, jog su peiliu užpuolė pareigūną ir paaiškino, kad yra virėjas ir įvykio metu, kai policijos pareigūnai užpuolė žmoną ir bandė nuimti hidžabą, jis dirbo su peiliu ir kirvuku. Pareiškėjas teigė, kad po įvykio jis pabėgo, o sutuoktinė buvo sulaikyta. Pareiškėjas A. B. apklausos metu taip pat nurodė, kad 2006 m. jam buvo pakišti narkotikai, jis buvo nuteistas, tačiau vėliau paskelbus amnestiją pareiškėjas buvo paleistas į laisvę. M. F. apklausos metu paaiškino, kad ji su sutuoktiniu A. B. dirbo jiems priklausančioje kavinėje, tačiau juos persekiojo ir reketavo milicijos atstovai. Pareiškėjai nurodė, kad jiems kaimynas, kuris yra pareigūnas, A. S., nuolat grasino, juos kankino. Pareiškėjas teigė, kad jam yra iškelta baudžiamoji byla, nes jis priskiriamas salafistams. Be to, pareiškėjai nurodė, kad jie galimai yra kaltinami už hidžabo nešiojimą ir barzdos auginimą, kadangi dėl to patyrė persekiojimą, tačiau nežino ar dėl to yra pateikti kaltinimai.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi apklausų metu pareiškėjų nurodytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad iš pareiškėjų apibūdinto įvykio Safarion turguje nėra aišku, kokie asmenys buvo užpuolę M. F., neaišku, ar tie asmenys buvo susiję su A. S.. Iš pareiškėjų teiktų paaiškinimų nėra aišku, ar pareiškėjų atžvilgiu yra pradėtas baudžiamasis persekiojimas, ar buvo taikomos kitokio pobūdžio prievartos priemonės dėl įvykio Safarion turguje. Kadangi pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, vien iš paaiškinimų nėra aišku, kokio pobūdžio baudžiamasis persekiojimas yra pradėtas pareiškėjo A. B. atžvilgiu dėl konflikto Safarion turguje. Be to, byloje nustatyta, kad pareiškėjo A. B. pasakojimas, jog jam gresia problemų dėl to, kad jis galimai yra salafistas, nėra patvirtinti rašytiniais dokumentais. Aplinkybės dėl M. F. gautų baudų ar kitokių grėsmių dėl hidžabo nešiojimo taip pat nėra įrodytos. Byloje nėra duomenų, kad M. F. būtų buvusi bausta už hidžabo nešiojimą.

40. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas pasakojimo daliai apie turėtus santykius su A. S., nepagrįstai netaikė abejonės privilegijos, pažymi, kad byloje nustatytos Įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje numatytos aplinkybės, paneigiančios galimybę taikyti abejonės privilegijos principą nagrinėjamu atveju, t. y. nustatyti prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojų nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti. Migracijos departamentas Išvadoje nurodė, kad pareiškėjų pasakojimai apie A. S. vaidmenį skiriasi ir yra vienas kitam prieštaraujantys. Papildomai įvertinusi apklausų metu teiktus pareiškėjų paaiškinimus, teisėjų kolegija, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino pareiškėjų pasakojimus apie A. S. vaidmenį 2012–2017 m., kaip vienas kitam prieštaraujančius, o pareiškėjos pateiktus paaiškinimus kaip nepakankamus, todėl jų pasakojimas apie A. S. vykdytą reketą bei norą, kad pareiškėjai jam dirbtų, pagrįstai laikomas labiau netikėtinu nei tikėtinu bei pagrįstai atmestas dėl patikimumo stokos, kaip neatitinkantis Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai įvertino, kad pareiškėjai nepateikė jokių konkrečių, įtikinamų individualaus pobūdžio aplinkybių, leidžiančių manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju jų laisvei grėstų pavojus dėl priklausymo tam tikrai religinei grupei ar persekiojimas Konvencijos prasme.

41. Dėl Migracijos departamento pareigos surinkti konkrečiai su prieglobsčio prašytojais susijusią specifinę informaciją, pažymėtina, kad Migracijos departamentas Išvadoje nurodė surinktą aktualią ir išsamią informaciją apie bendrą padėtį pareiškėjų kilmės valstybėje (dėl Tadžikistane vykstančio religinio persekiojimo, draudimo vyrams nešioti ilgas barzdas, o moterims – hidžabą), tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovas neturėjo pagrindo rinkti informacijos apie konkrečiai su pareiškėjais susijusias faktines aplinkybes. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodyta informacija, kurią Migracijos departamentas, pareiškėjų teigimu, turėjo papildomai surinkti, t. y. apie korupcijos lygį Tadžikistano Respublikos institucijų lygmenyje, apie pareigūną A. S., jo vaidmenį policijos institucijose ir piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, buvo atsakovo tikrinama apklausų metu, patiems pareiškėjams teikiant paaiškinimus. Taigi, įvertinusi tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nebuvo pažeistos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūrinės taisyklės, susijusios su informacijos apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje surinkimu.

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis bei pareiškėjų argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjai nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, jog jie atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas.

43. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ši nuostata aiškinama taip, kad pagal Įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010l; 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2506-1062/2019). Atsižvelgiant į Migracijos departamento surinktą informaciją apie padėtį Tadžikistano Respublikoje, kurioje pareiškėjai gyveno, taip pat į tai, kad pareiškėjai pateikė tik abstrakčius, nekonkretizuotus teiginius apie galimas grėsmes grįžus į kilmės valstybę, nėra duomenų, kad jie buvo persekiojami dėl priklausymo religinei grupei ar, kad buvo panaudoti smurto veiksmai, pareiškėjams buvo išduoti Tadžikistano Respublikos piliečių pasai, jie be jokių kliūčių išvyko iš savo kilmės valstybės, todėl šiuo atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjams, todėl konstatuotina, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai nesuteikė pareiškėjams ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

44. Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statusą bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais, nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. B. (A. B.), M. F., S. F., M. B. (M. B.) ir B. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Milda Vainienė

Dalia Višinskienė